- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-03-29
- Bylos Nr.
- eAS-247-821/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02206-2023-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Iveta Pelienė (pirm.), Ernestas Spruogis
- Pareiškėjas
- E. S.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 3 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja E. S. (toliau – ir pareiškėja) skunde (patikslintame skunde) prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2023 m. vasario 13 d. sprendimą Nr. 23S16085, kuriuo Migracijos departamentas nusprendė panaikinti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Nr. 760020120, galiojantį iki 2023 m. kovo 29 d., nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Lietuva) kelia grėsmę valstybės saugumui; 2) panaikinti Migracijos departamento 2023 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. 23S17506, kuriuo Migracijos departamentas atsisakė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui; 3) įpareigoti Migracijos departamentą pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo išnagrinėti iš naujo; 4) panaikinti Migracijos departamento Kontrolės skyriaus 2023 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. 23S17719, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. vasario 17 d. iki 2028 m. vasario 16 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 5 dalimi; 5) panaikinti Migracijos departamento sprendimą, kuriuo nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2023 m. vasario 17 d. iki 2026 m. vasario 16 d.; 6) įpareigoti Migracijos departamentą pašalinti iš Šengeno informacinės sistemos perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo 2023 m. vasario 17 d. iki 2026 m. vasario 16 d.
Pareiškėja taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai sustabdyti ginčijamų sprendimų galiojimą ir vykdymą iki įsiteisės teismo sprendimas bei uždrausti pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėja prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo grindė tuo, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės yra būtinos, siekiant apsaugoti ją nuo išsiuntimo iš Lietuvos bei užkertant kelią susidorojimui su pareiškėja (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) dėl jos tikrosios nuomonės apie Rusijos karinius veiksmus prieš Ukrainą, priešingu atveju tai reikštų didelius finansinius ir dar didesnius moralinius nuostolius, nes ji būtų atskirta nuo šeimos (dukros su jos sutuoktiniu, mažamečio anūko), kolegų ir kitų Lietuvoje gyvenančių žmonių, su kuriais ji palaiko glaudžius ryšius ir gerus santykius. Be to, būtų apribota jos galimybė ginti savo pažeistas teises, pačiai dalyvaujant teismo posėdžiuose ir teikti teismui paaiškinimus, siekiant nustatyti objektyvią tiesą dėl jos tikrųjų įsitikinimų, pažiūrų, nuomonės aktuliais klausimais. Taip pat būtina laikinai sureguliuoti teisinę padėtį ne tik jos išsiuntimo, bet ir jos buvimo Lietuvoje teisėtumo klausimu, kadangi, panaikinus leidimą laikinai gyventi, ji, net ir jos neišsiuntus, vis tiek bus laikoma, kaip esanti Lietuvoje neteisėtai, dėl to negalės dirbti, jai grės kitos iš to galinčios sekti sankcijos bei neigiamos pasekmės.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. kovo 3 d. nutartimi priėmė pareiškėjos E. S. patikslintą skundą, o prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkino.
Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nuostatomis dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, taip pat rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl šio straipsnio aiškinimo ir taikymo.
Teismas vertino, kad pareiškėjos argumentai dėl galimos žalos yra deklaratyvūs, grindžiami hipotetinio pobūdžio prielaidomis, todėl negali būti pakankamu pagrindu taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Teismas pažymėjo, jog pagal ABTĮ 13 straipsnio 7 dalį, bylų nagrinėjimas ir proceso dalyvių, liudytojų, specialistų, ekspertų, vertėjų dalyvavimas teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip) teisingumo ministro nustatyta tvarka, suderinta su Teisėjų taryba. Taigi, net ir pareiškėjai nesant Lietuvoje, būtų sudarytos galimybės dalyvauti teismo posėdžiuose nuotoliniu būdu. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėją ir jos interesus byloje atstovauja advokatė. Pati pareiškėja skunde nurodo, kad byla toliau bus vedama per advokatę A. M. ir nurodomi jos kontaktiniai duomenys. Teismas vertino, kad pareiškėjos teiginiai, jog ją su Lietuva sieja ekonominiai ir socialiniai ryšiai, savaime nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Net ir susidarius tokiai situacijai, jog būtų priimtas pareiškėjai palankus galutinis procesinis sprendimas jos iškeltoje administracinėje byloje, pareiškėja galėtų grįžti į Lietuvos Respubliką ir savo galbūt pažeistas teises galėtų ginti kitais teisių gynimo būdais, t. y. išsiieškoti patirtą žalą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje įtvirtinta teise į žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimą.
Teismas atkreipė dėmesį, kad ši nutartis pareiškėjai neužkerta kelio, situacijai pasikeitus, pakartotinai pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
III.
Pareiškėja E. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 3 d. nutarties dalį, kuria teismas netenkino pareiškėjos prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones bei laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, sustabdyti ginčijamų sprendimų galiojimą ir vykdymą bei uždrausti išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėja taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja atskirajame skunde nurodo, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių būtinumą tik žalos aspektu ir visiškai nevertino būtinumo laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.
Pareiškėja nesutinka su teismo vertinimu, kad jos argumentai dėl galimos žalos yra deklaratyvūs, grindžiami hipotetinio pobūdžio prielaidomis. Pareiškėja pažymi, kad, priėmus skundžiamus sprendimus, ji neteko teisės būti Lietuvoje, dirbti ir gyventi joje. Vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, ji artimiausiu metu bus išsiųsta iš Lietuvos, nes ginčijamais sprendimais pripažinta, kad ji kelia grėsmę valstybės saugumui. Laikinai, iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, nesustabdžius ginčijamų sprendimų galiojimo ir vykdymo bei neuždraudus ją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, ji ir toliau bus palikta be pragyvenimo šaltinio – darbinių pajamų (be leidimo laikinai gyventi užsienietis negali dirbti), socialinių garantijų bei išsiųsta iš Lietuvos, atskiriant ją nuo čia esančios jos šeimos (Lietuvoje gyvena ir dirba jos dukra su sutuoktiniu, mažametis anūkas), draugų, bendradarbių, atimant iš jos aplinką, kurioje ji jau treti metai gyvena ir su kuria siejo bei tebesieja savo ateitį. Tokiu būdu, priešingai nei sprendė teismas, padarant didelę ir neatitaisomą žalą jai, nes ji per tą laiką negalės matytis ir bendrauti su savo artimaisiais, draugais ir kolegomis, o tai jai bus nepakeliama kančia ir kels ypatingai didelį skausmą, nerimą bei baimę, silpnins jos ryšius su minėtais žmonėmis. Be to, jai kils reali grėsmė susidorojimui su ja Rusijoje dėl jos tikrosios nuomonės apie Rusijos karinius veiksmus prieš Ukrainą. Šios aplinkybės teismas apskritai nevertino, dėl to nepasisakė. Ji pateikė teismui įrodymus dėl jos tikrojo požiūrio į Rusijos veiksmus Ukrainos atžvilgiu, karą, dėl jos ryšių su Lietuva, joje gyvenančia jos šeimą, jos santykius su kolegomis, bendruomene ir kt.
Pareiškėja taip pat nesutinka su teismo vertinimu, kad jos teiginiai apie tai, jog ją su Lietuva sieja ekonominiai ir socialiniai ryšiai, savaime nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėja pažymi, kad nutraukus / apribojus jos ekonominius ir socialinius ryšius su Lietuva, būtų padaryta nepakeliama ir neatitaisoma žala, nes jos visa šeima gyvena Lietuvoje, jokių artimų giminaičių, draugų Rusijoje ji neturi, visa jos socialinė aplinka yra išimtinai Lietuvoje. Todėl jos atskyrimas nuo šeimos jai emociškai būtų nepakeliama našta. Jokio darbo, socialinių garantijų Rusijoje ji taip pat neturi. Visi ekonominiais ryšiai ją sieja išimtinai su Lietuva, kurioje ji jau treti metai dirba, moka mokesčius, turi socialines garantijas. Grįžusi į Rusiją ji neturėtų nei kur, nei iš ko gyventi.
Pareiškėjos teigimu, teismas visiškai nepagrįstai nevertino to fakto, kad ji, būdama ne Lietuvoje, o Rusijoje, turėtų ribotą galimybę prisijungti prie teisminio procese IT priemonių pagalba dėl to, kad ji neturės nei kur, nei iš ko gyventi, o internetas nėra pirmo būtinumo prekė; Rusijos valdžia dirbtinai riboja prieigą prie interneto, dėl to net techniškai būtų sudėtinga ir vargu ar įmanoma jungtis prie platformų, kurios naudojamos teismuose; Rusijoje neegzistuoja ryšio patikimumo, saugumo ir kokybės kriterijai; ji yra (duomenys neskelbtini) metų, (duomenys neskelbtini), neturi didelės patirties naudotis išmaniosiomis technologijos, dėl to jos įgūdžiai naudotis tokiomis programomis kaip ZOOM, Teams ir (ar) pan. dar ir šiuo aspektu yra labai riboti, todėl ji viena negalėtų tinkamai dalyvauti teisminiame procese ir tokiu būdu realizuoti teisę būti betarpiškai teismo išklausytai. Be to, teismas nevertino to, kad asmuo turi teisę dalyvauti teisminiame procese kartu su atstovu.
Pareiškėja pažymi, kad, grąžinus ją į Rusiją, dėl savo kritinės ekonominės padėties vargu ar apskritai ji galėtų grįžti į Lietuvą ir imtis joje vienų / kitų savo pažeistų teisių gynimo priemonių. Tam ji neturėtų jokių finansinių resursų, o ir socialinių ryšių, praradus artimą santykį su šeima, draugais, bendradarbiais, kurių atstatymas būtų arba sudėtingas arba apskritai neįmanomas. Didžiąją dalį žalos apskritai būtų neįmanoma padengti / kompensuoti, nes atskyrimas nuo šeimos, draugų, kolegų, artimų santykių nutraukimas / jų apribojimas, de facto (faktiškai) nėra ir negali būti kompensuotas.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėja laikosi nuomonės, kad šiuo atveju yra būtina taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Toks procesinis sprendimas būtų ne tik racionalus, pagrįstas ir teisingas, bet ir atitiktų proporcingumo principą. Pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. liepos 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-465-756/2021), netinkamai vertino patikslintame skunde nurodytas aplinkybes ir kartu su juo pateiktus įrodymus, neįsigilino į šio konkretaus atvejo faktinius ir teisinius aspektus, nevykdė pareigos tinkamai motyvuoti priimtą procesinį sprendimą ir vykdyti teisingumą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 3 d. nutarties dalies, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, pagrįstumas ir teisėtumas.
ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.
Pažymėtina, kad reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymui būtina nustatyti dvi sąlygas: 1) proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia, t. y. prima facie (iš pirmo žvilgsnio), reikalavimo pagrįstumą; 2) nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, t. y. kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas(-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-603-520/2019). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).
Nagrinėjamu atveju ginčijamais sprendimais nuspręsta pareiškėjai panaikinti leidimą laikinai gyventi bei atsisakyti pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui; taip pat nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi.
Pareiškėja prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – laikinai sustabdyti ginčijamų sprendimų galiojimą ir vykdymą iki įsiteisės teismo sprendimas bei uždrausti ją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėja prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo motyvavo tuo, kad ji patirs didelių finansinių nuostolių, bus atskirta nuo Lietuvoje gyvenančios šeimos, kolegų ir kitų Lietuvoje gyvenančių žmonių, su kuriais ji palaiko glaudžius ryšius, bus apribota galimybė ginti savo pažeistas teises, pačiai dalyvaujant teismo posėdžiuose ir teikiant paaiškinimus. Be to, būtina laikinai sureguliuoti jos teisinę padėtį ne tik jos išsiuntimo, bet ir buvimo Lietuvoje teisėtumo klausimu, sudarant galimybę pareiškėjai toliau dirbti Lietuvoje, tokiu būdu išsaugant socialines garantijas ir pragyvenimo šaltinį bei užkertant kelią susidorojimui su pareiškėja Rusijoje dėl jos tikrosios nuomonės apie Rusijos karinius veiksmus prieš Ukrainą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, ginčo esmę, pareiškėjos prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių pobūdį, pareiškėjos argumentus bei bylos medžiagą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėja nepagrindė būtinosios sąlygos prašomoms reikalavimo užtikrinimo priemonėms taikyti – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos žalos.
Pažymėtina, kad, sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, nėra sprendžiama dėl skundžiamo individualaus administracinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjos argumentai, kad, nesustabdžius ginčijamų sprendimų galiojimo, pasikeičia jos teisinė padėtis, o ateityje, tikėtina, dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pareiškėja patirs itin reikšmingą žalą (praras darbą, neturės kur gyventi, nutrūks įvairiapusiai ryšiai su Lietuvos Respublika ir pan.), savaime nereiškia, kad, nesustabdžius ginčijamų sprendimų galiojimo, pareiškėjai bus padaryta didelė, neatitaisoma žala.
Įvertinus ginčijamų sprendimų turinį ir kitus bylos duomenis, konstatuotina, jog pareiškėjos tvirtinimas, kad ji bus išsiųsta į kitą valstybę, yra hipotetinio pobūdžio. Byloje nėra įrodymų, kad kompetentinga institucija yra priėmusi sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Taigi, šioje proceso stadijoje pareiškėjos prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra tiesiogiai susijęs su ginčo dalyku ir reikštų, kad galbūt pažeistos pareiškėjos teisės be pagrindo bus ginamos prevenciškai.
Pareiškėja atskirajame skunde remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. liepos 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-465-756/2021, kuria buvo taikytos reikalavimo užtikrinimo priemonės, tačiau šios bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios ar labai panašios. Minėtoje byloje, skirtingai nei nagrinėjamoje byloje, ginčas buvo kilęs dėl Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo, kuriuo nuspręsta išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo nepagrindė. Pareiškėja, prašydama taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nepateikė teismui tokio pobūdžio argumentų ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas turėjo imtis priemonių reikalavimui šioje byloje užtikrinti. Pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, yra pagrįsta ir teisėta, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.
Pareiškėja atskirajame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo klausimas sprendžiamas bylą išnagrinėjus iš esmės (ABTĮ 40–41 str.), todėl šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra sprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos E. S. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.