- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-25
- Bylos Nr.
- 2A-54-544/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė (pran.), Eigirdas Činka, Laimantas Misiūnas
- Atsakovas
- V. M.
- Ieškovas
- K. S.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-54-544/2019
teisėja Regina Eltermanienė Teisminio proceso Nr. 2-68-3-33487-2016-3
2019 m. sausio 25 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Eigirdo Činkos ir Laimanto Misiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1821-728/2017 pagal ieškovo K. S. ieškinį atsakovui V. M. dėl skolos pagal išduotą vekselį priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas K. S. prašė pripažinti sandorį, kuriuo paskolino atsakovui V. M. 10 000 Eur, galiojančiu, priteisti iš atsakovo 9 269,86 Eur negrąžintos paskolos ir palūkanų, 5 procentų dydžio procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų.
2. Nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 22 d. atsakovas iš jo pasiskolino 10 000 Eur. Skolą atsakovas apiformino pasirašydamas paprastąjį vekselį ir įsipareigojo per 30 dienų pasiskolintą sumą grąžinti. Atsakovas skolinosi pinigus tam, kad jo vadovaujama įmonė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Sanforma“ galėtų įvykdyti įsipareigojimus įmonei UAB ,,MS real“, kurios vienintelis akcininkas yra ieškovas. Tarp ieškovo ir atsakovo įmonių buvo sudarytos dvi sutartys, pagal kurias atsakovo vadovaujama įmonė įsipareigojo per 8 savaites pristatyti ,,MS real“ (pirkėjui) užsakytą įrangą. Po to, kai ieškovas sumokėjo avansą, atsakovo įmonė prekių nepristatė. Buvo sutarta, kad ieškovas atvyks į „Sanforma“ patalpas, paskolins atsakovui 9 500 Eur plius 500 Eur palūkanų, o atsakovas pasirašys 10 000 Eur sumai vekselį. Vekselyje atsakovas pasirašė du kartus: vieną kartą gavęs pinigus, antrą kartą, kai pinigai buvo perskaičiuoti. Pinigų perdavime dalyvavo liudytojas G. R.. 2015 m. spalio 19 d. ieškovas pranešimu kreipėsi dėl vekselio apmokėjimo, 2015 m. spalio 23 d. – dar kartą. Negavęs atsakymo, 2015 m. spalio 26 d. kreipėsi į notarą, kuris padarė vekselyje vykdomąjį įrašą, buvo pradėtas išieškojimas. Atsakovas kreipėsi į teismą dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu, tačiau teismas pripažino jį negaliojančiu tik dėl įstatymo nustatytos formos nesilaikymo. Teismas pabrėžė, kad vekselį pripažinus negaliojančiu dėl formalių pagrindų, toks vekselis gali būti laikomas skolos rašteliu, jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas minėtas dokumentas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai.
4. Teismas nustatė, kad atsakovas V. M., kuris yra UAB „Sanforma“ vadovas bei akcininkas, 2015 m. rugsėjo 22 d. pasirašė paprastąjį vekselį 10 000 Eur sumai, kuriuo vekselio davėjas (atsakovas) įsipareigojo sumokėti vekselio turėtojui (ieškovui) K. S. UAB „MS real“ akcininkui 10 000 Eur sumą per 30 dienų nuo jo išrašymo. Vekselio pagrindu buvo išduotas vykdomasis įrašas ir pradėtas priverstinis išieškojimas. Iki vekselio pasirašymo UAB „Sanforma“ ir UAB „MS real“ siejo pirkimo – pardavimo santykiai pasirašytų 2015 m. kovo 26 d. bei 2015 m. gegužės 22 d. sutarčių pagrindu. Pardavėjui UAB „Sanforma“ vėluojant pristatyti prekes, išskyrus vonios ir dušo maišytuvų potinkines dalis, 2016 m. kovo 31 d. teismo sprendimu UAB „MS real“ naudai iš UAB „Sanforma“ buvo priteistas 6 934,70 Eur avansas. Atsakovas padavė ieškinį dėl vekselio nuginčijimo. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7774-994-2016 minėtas vekselis buvo pripažintas negaliojančiu dėl formos nesilaikymo.
5. Ištyręs šioje civilinėje byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių bei jų atstovų paaiškinimus bei įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7774-994/2016 nustatytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad ginčo dokumentas neturi paprastojo vekselio galios, tačiau tai savaime nereiškia, jog yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Sprendė, kad išduotas atsakovo vekselis, kuris dėl formalių pagrindų pripažintas negaliojančiu, yra laikytinas skolos rašteliu, atitinkančiu paskolos sutarčiai įstatymo keliamus reikalavimus. Vertindamas ieškinio pagrįstumą, teismas pažymėjo, jog atsakovas įstatymo nustatyta tvarka neginčijo paskolos sutarties tuo pagrindu, kad pinigų faktiškai negavo, ir neįrodė šių aplinkybių.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
6. Apeliaciniu skundu atsakovas V. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
7. Nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė šalių lygiateisiškumo principą bei įrodymų vertinimo taisykles, kadangi vadovavosi vien tik ieškovo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis. Mano, jog labiau tikėtina, kad ieškovas, priešingai nei jis teigia, atsakovui paskolos dalyko neperdavė, tarp šalių paskolos teisiniai santykiai susiklostę nebuvo, o ieškovo atsakovui pateiktas vekselis ieškovo buvo pasirašytas tik kaip UAB „Sanforma“ prievolės UAB „MS real“ užtikrinimas.
8. Teigia, jog tarp šalių sudarytam sandoriui yra privaloma notarinė forma, kadangi sandorio suma viršija įstatymo nustatytą 3 000 Eur sumą. Kaip yra matyti iš bylos faktinių aplinkybių, šalys notarinės formos paskolos sutarties nėra sudarę, taip pat atsakovo ieškovui išrašytas vekselis nebuvo patvirtintas notaro. Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.93 straipsnio 3 dalimi, sandoris, kurio pagrindu teismas ieškovui iš atsakovo priteisė 9 269,86 Eur dydžio skolą, yra laikomas negaliojančiu, dėl to teismas faktiškai neturėjo jokio teisinio pagrindo tenkinti ieškinio.
9. Pažymi, jog ieškovas teigia, kad jis siekė su atsakovu paskolos teisinių santykių, tačiau visiškai neaišku, kodėl tarp šalių nebuvo sudaryta paskolos sutartis, o vietoj to atsakovas ieškovui išrašė vekselį. Abejonių ieškovo pozicija kelia ir todėl, kad ieškovui perduodant pakankamai didelę pinigų sumą – 9 500 Eur, atsakovo išduotame vekselyje nebuvo atlikta žyma apie pinigų perdavimą, kai ieškovas yra UAB „MS real“ akcininkas, t. y. verslininkas, kuriam keliami aukštesni atidumo bei rūpestingumo standartai. Abejonių kelia liudytojo G. R. parodymai, kuris negalėjo atsakyti ir paaiškinti, kaip buvo sudėti pinigai, kaip jie buvo laikomi, nurodė melagingas aplinkybes apie tai, kad tariamai matė, kaip ieškovas perdavė 10 000 Eur, be to, kategoriškai vengė atsakyti į atsakovo ir atsakovo atstovo užduodamus klausimus.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas K. S. prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ginčo dokumentas, nors ir neturi paprastojo vekselio galios, tačiau tai savaime nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Teismas visiškai teisingai bei vadovaudamasis kasacinio teismo praktika konstatavo, kad, jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai, esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių santykių egzistavimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Apeliacinis skundas atmetamas.
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
13. Paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018). Be to, nagrinėjant iš paskolos santykių kilusius ginčus, yra svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas, t. y. į faktus bei aplinkybes, kuriems įstatymu suteikiama tam tikra teisinė reikšmė, kol nėra įrodyta priešingai. Įstatymo reikalavimus atitinkančios paskolos sutarties buvimas pas kreditorių yra pagrindas preziumuoti, kad sutartis sudaryta ir pinigus ar daiktus paskolos gavėjas gavo, tačiau kartu įstatymas suteikia teisę paskolos gavėjui šią prezumpciją nuginčyti ir įrodyti, jog paskolos sutartis nebuvo sudaryta (CK 6.875 straipsnis).
15. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas paskolos sudarymo (pinigų perdavimo atsakovui ir atsakovo įsipareigojimo grąžinti) faktą įrodė, todėl ieškinį tenkino. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka. Teisėjų kolegijos vertinimu, į bylą yra pateikta pakankamai įrodymų, kurie pagrindžia faktą, kad ieškovas atsakovui 10000 Eur perdavė. Byloje nėra ginčijamos aplinkybės, kad paskolos raštelį (2015 m. rugsėjo 22 d. paprastąjį vekselį) išdavęs atsakovas V. M. jį pasirašė du kartus ir kad paskolos raštelyje buvo nurodytas skolos grąžinimo terminas (atsakovas įsipareigojo skolą grąžinti per 30 dienų nuo vekselio išrašymo dienos), kad bylos šalys yra pažįstamos ir jas siejo verslo santykiai, be to, pinigų perdavimo faktą patvirtino ir liudytojas G. R.. Tuo tarpu apeliantas, siekdamas paneigti pinigų gavimo faktą, remiasi formaliais argumentais apie netinkamą įrodymų vertinimą ir įstatymų reikalaujamos paskolos sutarties formos nesilaikymą.
16. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas, kuris yra ir UAB „Sanforma“ vadovas bei akcininkas, 2015 m. rugsėjo 22 d. pasirašė paprastąjį vekselį 10 000 Eur ir įsipareigojo sumokėti vekselio turėtojui, UAB „MS real“ akcininkui (ieškovui) 10 000 Eur per 30 dienų nuo jo išrašymo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 19 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7774-994/2016 pripažino 2015 m. rugsėjo 22 d. V. M. pasirašytą vekselį 10 000 Eur K. S. naudai negaliojančiu, konstatavęs imperatyvaus pobūdžio Lietuvos Respublik?s Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 straipsnio 2 dalies bei CK 1.105 str. 5 d. nuostatų pažeidimą, atsižvelgiant į tai, jog ginčo vekselis nėra patvirtintas notaro. Tuo pačiu teismas nurodė, jog, pripažinus vekselį negaliojančiu, kai atitinkamas dokumentas, įvardijamas kaip paprastasis vekselis, neturi paprastojo vekselio galios, savaime nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas; jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą.
17. Apeliantas teisingai ir nurodo, kad CK 6.871 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos (2014 m. rugsėjo 18 d. įstatymo Nr. XII-1091 redakcija nuo 2015 m. sausio 1 d.) bei kad įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatymuose (CK 1.93 straipsnio 1 dalis), o įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 straipsnio 3 dalis).
18. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius 2015 m. rugsėjo 22 d., kada atsakovas pasirašė dokumentą (vekselį) dėl 10 000 Eur grąžinimo ieškovui, ir pasirašytą dokumentą nutarties 17 punkte nurodytų teisės normų kontekste, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju yra reikšminga tai, kad apelianto minimos imperatyvios įstatymo normos nagrinėjamam šalių sandoriui jau buvo pritaikytos Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 19 d. sprendimu, kuriuo minėtas paprastasis vekselis buvo pripažintas negaliojančiu CK 1.93 straipsnio 3 dalies pagrindu. Tarp šios bylos šalių nebuvo susiklostę tokie tradiciniai paskoliniai teisiniai santykiai, kaip jie apibrėžti nutarties 13 punkte. Šiuo atveju iki vekselio pasirašymo UAB „Sanforma“ ir UAB „MS real“ siejo pirkimo – pardavimo santykiai pagal 2015 m. kovo 26 d. bei 2015 m. gegužės 22 d. sutartis, kurių UAB „Sanforma“ pilnai ir nustatytu terminu neįvykdė, dėl ko 2016 m. kovo 31 d. teismo sprendimu UAB „MS real“ naudai iš UAB „Sanforma“ buvo priteisti 6 934,70 Eur. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nustatyta, kad būtent šių dviejų sutarčių tarp bendrovių įvykdymui baigti ieškovas perdavė atsakovui 10000 Eur, tačiau atsakovo atstovaujama UAB „Sanforma“ įsipareigojimų ieškovo atstovaujamai UAB „MS real“ vis tiek pilnai neįvykdė. Todėl ieškovas, kaip kreditorius, 2015 m. rugsėjo 22 d. atsakovo pasirašytą dokumentą turi teisę naudoti šioje byloje įrodinėdamas prievolinių teisinių santykių tarp šalių egzistavimą.
19. Be to, CK 1.93 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Taigi, 2015 m. rugsėjo 25 d. atsakovo pasirašytą paprastąjį vekselį pripažinus negaliojančiu dėl įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymo, o byloje esančių įrodymų visuma nustačius, kad ieškovas atsakovui perdavė 10000 Eur, o atsakovas juos gavo ir įsipareigojo grąžinti, ieškovo reikalaujamą priteisti 10 000 Eur sumą atsakovas turėtų grąžinti ieškovui restitucijos pagrindu (CK 6.145 straipsnis).
20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016). Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, jog civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-276-687/2018).
21. Atsižvelgdama į aukščiau paminėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstą, apelianto nuomonę, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, sprendime pateikė vienpusišką ir subjektyvų ieškovui palankų įrodymų vertinimą, ignoravo apelianto pateiktus įrodymus, paneigiančius paskolos dalyko perdavimo faktą. Priešingai, bylos nagrinėjimo metu ne tik iš ieškovo, bet ir iš atsakovo pateiktų įrodymų buvo nustatyta, kad pinigų perdavimas vyko patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), betarpiškai dalyvaujant liudytojui G. R., kai buvo paskolinti 9 500 Eur, o atsakovas įsipareigojo šią sumą bei papildomai 500 Eur palūkanų grąžinti per mėnesį nuo paskolos suteikimo; ieškovas savo įsipareigojimą perduoti pinigus įvykdė; o atsakovas, juos gavęs, pasirašė ant paskolos dokumento (vekselio); perskaičiavęs pinigus, atsakovas savo parašu dar kartą patvirtino, kad visi pinigai jam perduoti. Apelianto tvirtinimas, kad jis pinigų negavo, vertintinas kritiškai. Aplinkybė, kad paskolos davėjas K. S. savo parašu nepatvirtino paskolos raštelyje pinigų perdavimo fakto atsakovui, iš esmės neturi jokios teisinės reikšmės pinigų perdavimo faktui patvirtinti, nes CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog paskolos rašte yra būtinas ne paskolos davėjo (ieškovo), bet paskolos gavėjo (šiuo atveju V. M.) parašas. Tai kad paskolos raštelis (paprastasis vekselis) buvo pas kreditorių, o ne pas skolininką (atsakovą), papildomai pagrindžia, kad prievoliniai santykiai tarp šalių buvo, pinigus atsakovas iš ieškovo gavo ir jų ieškovui negrąžino (CK 6.875 straipsnis).
22. Pastebėtina, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013 išaiškinta, kad net ir tais atvejais, kai rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą, nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), tai nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatymo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pasirašydamas paskolos dokumentą atsakovas besąlygiškai įsipareigojo sumokėti 10 000 Eur. Kaip minėta, atsakovas neginčijo, kad pasirašė du kartus, kad parašai tikrai yra jo ir jokių klastojimo požymių nėra. Be to, pinigų perdavimo faktą patvirtino ir liudytojas G. R., kuris, teismo posėdžio metu prisiekęs sakyti tiesą, patvirtino, jog matė, kaip pinigai buvo perduoti atsakovui. Vertinant įrodymų visumą tikėtinumo aspektu, pažymėtina, jog ir liudytoja I. M. (atsakovo žmona) paaiškino, kad ji nematė paties pinigų perdavimo fakto, tačiau netiki, kad jos vyras, negavęs pinigų, būtų pasirašęs vekselį.
23. Apelianto teigimu, ieškovui, kaip įmonės akcininkui, yra keliami aukštesni atidumo bei rūpestingumo standartai, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog ir pats atsakovas yra toks pat verslininkas kaip ir ieškovas, nes jis irgi yra UAB „Sanforma“ vadovas bei akcininkas. Taigi šiuo požiūriu abiem šalims kaip verslininkams galiojo tokie patys aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai.
24. Teisėjų kolegija kritiškai vertina apelianto keliamas abejones dėl liudytojo G. R. parodymų įrodomosios reikšmės. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas šio liudytojo paaiškinimus įvertino kartu su visais byloje esančiais įrodymais ir iš jų visumos sprendė apie sudaryto sandorio galiojimą bei pinigų perdavimą. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio garso įrašo protokolo duomenų nustatyta, kad apelianto nurodoma aplinkybė, jog teismo posėdžio metu ieškovas negalėjo atsakyti ir paaiškinti, kaip tiksliai buvo sudėti pinigai, kaip jie buvo laikomi, o minėtas liudytojas vengė atsakyti į kai kuriuos atsakovo ar jo atstovo užduodamus klausimus, nepasitvirtino, todėl ji nesudaro pagrindo vertinti susiklosčiusios faktinės situacijos kitaip. Teismo posėdžio garso įrašo turinys patvirtina, kad tiek ieškovas, tiek liudytojas G. R. atsakė į esminius korektiškus posėdyje dalyvavusių asmenų klausimus, kiek tai susiję su bylos esme, įskaitant ir parodymus apie tai, kad liudytojas patvirtino, jog matė patį pinigų perdavimo faktą, kaip atsakovas juos skaičiavo ir pasirašė.
25. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtu įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 19 d. sprendimu atmesti, kaip neįrodyti, atsakovo V. M. argumentai dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu dėl ekonominio spaudimo, jo sudarymo nenaudingomis sąlygomis, dėl esminio suklydimo ar neatitikimo V. M. tikrosios valios (CPK 18 straipsnis, b. l. 18-26).
26. Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šią bylą, įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų nepažeidė, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė materialinės teisės normas, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis).
27. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovas apie turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme pagrindžiančių dokumentų nepateikė. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 23 d. nutartimi atidėjo apeliantui V. M. žyminio mokesčio (208,57 Eur) sumokėjimą iki bus išnagrinėtas apeliacinis skundas ir priimtas sprendimas ar nutartis (b. l. 162). Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, iš atsakovo valstybei priteisiama 208,57 Eur žyminio mokesčio (CPK 96 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto V. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 208,57 Eur (du šimtus aštuonis eurus ir 57 euro centus)žyminio mokesčio už apeliacinį skundą į valstybės biudžetą.