Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Kutrienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės T. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 30 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjos T. S. skundas dėl antstolės Virginijos Meškauskienės veiksmų, suinteresuoti asmenys išieškotojas SĮ „Susisiekimo paslaugos“, UAB „Jutarė“, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja T. S. kreipėsi į antstolį su skundu, kuris vėliau buvo patikslintas Vilniaus miesto apylinkės teismui 2017 m. gruodžio 7 d. nutartimi nustačius skundo trūkumus, ir prašė: 1) panaikinti antstolės Virginijos Meškauskienės 2017 m. lapkričio 13 d. patvarkymą Nr. S1-28392; 2) atšaukti antstolių areštus bei apribojimus visoms sąskaitoms, būtent antstolės Virginijos Meškauskienės Nr. S-17-15-12450; 3) patraukti antstolę Virginiją Meškauskienę baudžiamojon atsakomybėn pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnį; 4) atlyginti turtinę žalą, t. y. grąžinti visą išieškotą sumą. Nurodė, kad neturi asmeninių lėšų tenkinti antstolių reikalavimų. Teigė, kad turtinė teisė į sutuoktinės darbo užmokestį priklauso individualiai įmonei patikėjimo teise, jeigu sutuoktiniai nesusitaria kitaip, dėl to pareiškėjos darbo užmokestis negali būti išskaitų šaltiniu – sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė preziumuojama pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 straipsnio 2 dalį, o turto priklausomybė asmeninei sutuoktinės nuosavybei gali būti įrodyta tik rašytiniais įrodymais pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį, t. y. susitarimu tarp sutuoktinių, tačiau tokio rašytinio įrodymo antstolė neturi. Nurodė, kad antstolė turėjo pakankamą terminą nuo 2007 m. išieškoti skolą iš bankuose esančių lėšų, bet to nepadarė. Be to, 2017 m. spalio 22 d. prašymas dėl skolos išieškojimo iš bankų sąskaitų liko be atsakymo, t.y. antstolė neįrodė, kad sąskaitose lėšų yra nepakankamai. Anot pareiškėjos, 2017 m. kovo 15 d. teismo nutartimi nustatyta, kad jos darbo užmokestis yra individualios įmonės „Almasta“ turtas, o individuali įmonė „Almasta“ neatsako už savininko sutuoktinės prievoles. Pareiškėja 2017 m. gruodžio 18 d. patikslintame skunde taip pat nurodė, kad nei vienas bankas lėšų nenurašė, tačiau tai nereiškia, jog sąskaitose piniginių lėšų nėra. Anot pareiškėjos, bankai tiesiog ignoravo antstolės vykdomą vykdymo procesą ir vykdė išieškojimą kitu būdu. Teigė, kad jai nėra žinoma tiksli išskaitų suma antstolei Virginijai Meškauskienei. Antstolė Virginija Meškauskienė 2017 m. gruodžio 4 d. patvarkymu atsisakė tenkinti pareiškėjos T. S. skundą dėl antstolės veiksmų ir persiuntė skundą kartu su vykdomosiomis bylomis Nr. 0015/07/10394, Nr. 0015/11/01640, Nr. 0015/11/03248, Nr. 0015/11/04514, Nr. 0015/13/00250, Nr. 0015/13/13764, Nr. 0015/14/03118, Nr. 0015/14/03241, Nr. 0015/14/08516, Nr. 0015/14/22535, Nr. 0015/14/28292, Nr. 0015/14/35201, Nr. 0015/15/00449, Nr. 0015/15/02372, Nr. 0015/15/02407, Nr. 0015/15/03625, Nr. 0015/15/05130 ir Nr. 0015/15/14517 nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui. Nurodė, kad patikrinus skolininkės turtinę padėtį bei nustačius, kad skolininkė naujai įsidarbino, 2017 m. lapkričio 13 d. priimtas patvarkymas dėl skolos išieškojimo Nr. S1-28392, kuris priimtas laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 733-743 straipsniuose nustatytos tvarkos išieškojimo iš skolininko gaunamo darbo užmokesčio ar kitų pajamų. Anot antstolės, skolininkė ignoruoja įsiteisėjusias teismo nutartis ir jose išdėstytus argumentus, skųsdama savo esme tapatų patvarkymą dėl skolos išieškojimo ir vėl dėsto teiginius, dėl kurių nepagrįstumo teismai jau pasisakė. Pažymi, kad iki šiol jokios pinginės lėšos pagal patvarkymą iš skolininkės darbo užmokesčio nėra išskaitytos, jokių piniginių lėšų skolininkės darbovietė į antstolės depozitinę sąskaitą nepervedė. Tuo tarpu skolininkė nesistengia kuo greičiau padengti savo skolų, priešingai, siekia išvengti išieškojimo iš gaunamo darbo užmokesčio. Apribojimai skolininkės banko sąskaitoms yra taikomi nuo 2006 m. gruodžio 21 d. Skolininkės sąskaitoms bankuose yra taikomi ir kitų antstolių areštai. Reaguojant į skolininkės 2017 m. spalio 22 d. prašymą skolos likutį išieškoti iš lėšų bankų sąskaitose, buvo priimtas nurodymas priverstinai nurašyti pinigines lėšas Nr. S-17-15-12450, kuriuo atšaukti seni areštai bei apribojimai išieškotino skolos likučio ir vykdymo išlaidų sumai pritaikyti visoms skolininkės sąskaitoms. Jokios piniginės lėšos pagal pritaikytus apribojimus nuo skolininkės sąskaitų bankuose nenusirašė. Nurodė, kad bendra įvykdymo suma visų apribojimų kontekste yra tik 0,82 Eur. Anot antstolės, skolininkė kelia nepagrįstus reikalavimus priteisti neturtinę žalą už vykdymo veiksmus, atliktus pagal įstatymo normas. Suinteresuoti asmenys išieškotojas savivaldybės įmonė „Susisiekimo paslaugos“ ir skolininkės darbdavys uždaroji akcinė bendrovė „Jutarė“ atsiliepimų nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. sausio 30 d. nutartimi pareiškėjos skundą atmetė. Nutartyje nurodyta, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja skundą iš esmės grindžia argumentu, kad jos darbo užmokestis negali būti išskaitų šaltiniu bei negali būti areštuojamos jos sąskaitos, kadangi jos sutuoktinis yra individualios įmonės „Almasta“ savininkas, o sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas perduodamas individualiai įmonei, taip pat ir piniginės lėšos; taip pat pareiškėja pažymi, kad antstolė nepateikė įrodymų, jog pareiškėjos bankų sąskaitose nėra pakankamai pinigų skolai padengti.Bylos duomenimis teismas nustatė, kad antstolė vykdydama iš skolininkės T. S. išieškojimą, priėmė 2017 m. lapkričio 13 d. patvarkymą, kuriuo skolininkės T. S. darbovietei UAB „Jutarė“ nustatytas įpareigojimas, daryti išskaitymus iš skolininkės darbo užmokesčio, laikantis LR CPK 733-743 str. nustatytos tvarkos. Teismas atmetė skolininkės argumentus, kuriais ji įrodinėjo nepagrįstą išskaitymą iš jos darbo užmokesčio, gaunamo individualioje įmonėje „Almasta“, kaip nesusijusius su skundžiamu dalyku- skundžiamu antstolės procesiniu veiksmu, priimant patvarkymą dėl išieškojimo vykdymo iš skolininkės darbo užmokesčio, gaunamo UAB „Jutarė“, o ne individualioje įmonėje „Almasta“. Teismas taip pat pažymėjo, jog skolininkė neturi teisės veikti kitų asmenų (sutuoktinio ar individualios įmonės) vardu įrodinėti jų teisių pažeidimų, neturėdama tam įstatymo leidėjo suteiktų įgaliojimų. Dėl šios priežasties pareiškėjos argumentus apie jos sutuoktinio ir individualios įmonės turtinių interesų pažeidimus dėl to, kad pareiškėjos darbo užmokestis priklauso ne jai, o pastariesiems asmenims, teismas nenagrinėjo kaip neįtakojančius galimo pareiškėjos teisių pažeidimo.Teismas taip pat įvertinęs didelį kiekį teisme vykstančių ginčų tarp pareiškėjos ir antstolių, pažymėjo, kad sisteminė CPK normų, reglamentuojančių išieškojimą iš skolininko darbo užmokesčio ir kito jo turto, analizė, leidžia daryti išvadą, kad visais atvejais (nesant įkeisto skolininko turto), išieškojimas iš pradžių yra nukreipiamas į visą skolininko darbo užmokestį, darant atitinkamo dydžio išskaitymus. Tik tuomet, kai nepavyksta išieškoti iš skolininko darbo užmokesčio, taip pat kito turto, skolininko valdomo asmenine nuosavybės teise, nustatinėjama konkreti skolininko turto dalis bendrame turte su kitu asmeniu, įskaitant ir sutuoktinio darbo užmokestį. Kadangi nagrinėjamu atveju skundžiamu antstolės patvarkymu buvo nukreiptas išieškojimas į skolininkės darbo užmokestį (o ne jos sutuoktinio), jokia skolininkės turto dalis neturėjo būti nustatinėjama, o išieškojimas pagrįstai nukreiptas į 70 proc. skolininkės darbo užmokesčio dalį, viršijančią Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą vieną minimalų mėnesio atlyginimą ir 50 proc. darbo užmokesčio dalį, neviršijančią vieno MMA. Iš pareiškėjos skundo turinio, teismas nustatė, kad pareiškėja klaidingai suvokia savo kaip skolininkės, iš kurios vykdomas priverstinis išieškojimas, pareigas. Pažymėjo, kad jei pareiškėja mano, kad jos banko sąskaitose pakanka pinigų jos skolai sumokėti, tai būtent ji ir turi įrodyti šią savo prielaidą, pateikiant įrodymus antstolei/teismui apie turimas lėšas arba gera valia sumokant skolą, o ne perkelti įrodinėjimo pareigą antstolei. Be to, iš antstolės patvarkymo, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjos skundą, turinio bei iš pareiškėjos 2017 m. spalio 22 d. prašymo antstolei turinio, teismas nustatė, jog pati pareiškėja prašė antstolės areštuoti jos banko sąskaitas ir iš ten esančių lėšų vykdyti išieškojimą, ką antstolė skundžiamu nurodymu ir padarė, tačiau vėliau pareiškėja pradėjo dėl to reikšti nepasitenkinimą. Tokius pareiškėjos veiksmus, teismas laikė nesąžiningu skolininkės elgesiu, sąmoningai siekiant apsunkinti antstolės vykdomą išieškojimą iš skolininkės turto.Dėl skunde reiškiamo reikalavimo patraukti antstolę baudžiamojon atsakomybėn, teismas išaiškino pareiškėjai, kad dėl jų turi būti kreiptasi baudžiamojo proceso tvarka.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliantė T. S. pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 30 d. nutarties ir prašo panaikinti skundžiamą nutartį kaip nepagrįstą ir perduoti klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nurodo, kad teismas skundžiama nutartimi nustatė tvarką dėl pažeistų teisių gynimo. Nurodo, kad IĮ „Almasta“ nėra bylos dalyvis ir neturi jokių civilinių santykių su antstole. Pažymi, kad civilinėje byloje Nr. 2YT-14179-566/2017 jau nustatytas reglamentavimas susijęs su IĮ „Almasta“ turtu. Nurodo, kad nei IĮ „Almasta“, nei jos savininkas nėra atsakingi už apeliantės skolas. Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog pirmiausia išieškojimas nukreipiamas į visą skolininko darbo užmokestį, darant atitinkamo dydžio išskaitymus ir tik nepavykus išieškoti iš skolininko darbo užmokesčio, taip pat kito turto, skolininko valdomo asmenine nuosavybės teise, nustatinėjama konkreti skolininko turto dalis bendrame turte su kitu asmeniu, įskaitant ir sutuoktinio darbo užmokestį. Apeliantės manymu, niekas neturi teisės nustatinėti kiekvieno iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės dalių bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, išskyrus pačių sutuoktinių. Atsižvelgiant į tai, pažymi, jog antstolė be leidimo atėmė pinigines lėšas, todėl turi jas grąžinti. Antstolė Virginija Meškauskienė atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Antstolės teigimu, teismas priimdamas skundžiamą nutartį tinkamai taikė procesines normas, įvertino byloje pateiktus įrodymus, pasisakė dėl vidų bylos išsprendimui svarbių aplinkybių. Tuo tarpu apeliantės atskirasis skundas yra grindžiamas vien samprotavimais, prielaidomis, teiginiais, kurie niekaip nesusiję su vykdymo procese bei priimant skundžiamą nutartį taikytomis teisės normomis. Išieškotojas SĮ „Susisiekimo paslaugos“ ir skolininkės darbdavys UAB „Jutarė“ atsiliepimų į atskirąjį skundą per teismo nustatytą terminą nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skolininkės skundą dėl antstolės veiksmų, nenustatęs antstolės veiksmuose pažeidimų bei konstatuodamas, jog antstolė pagrįstai 2017 m. lapkričio 13 d. patvarkymu pradėjo išieškojimą iš skolininkės darbo užmokesčio, kuri ji gauna dirbdama UAB „Jutarė“.Bylos duomenimis nustatyta, jog antstolė Virginija Meškauskienė pareiškėjos T. S. atžvilgiu vykdo išieškojimus pagal savivaldybės įmonės „Susisiekimo paslaugos“ priimtus nutarimus dėl baudų išieškojimo. Antstolė patikrinusi skolininkės turtinę padėtį bei nustačiusi, kad skolininkė naujai įsidarbino, 2017 m. lapkričio 13 d. priėmė patvarkymą dėl skolos išieškojimo Nr. S1-28392, kuriuo įpareigojo pareiškėjos darbovietę UAB „Jutarė“ iš skolininkės darbo užmokesčio ir kitų jai prilyginamų išmokų sumos kiekvieną mėnesį išskaityti 70 proc. nuo skolininkės darbo užmokesčio dalies, viršijančios Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą vieną minimalų mėnesio atlyginimą (toliau – MMA), ir 50 proc. nuo darbo užmokesčio dalies, neviršijančios vieno MMA. Be to, antstolė Virginija Meškauskienės 2017 m. lapkričio 13 d. priėmė nurodymą Nr. S-17-15-12450 „Priverstinai nurašyti pinigines lėšas“, kuriuo buvo nurodyta priverstinai nurašyti pinigines lėšas nuo pareiškėjos visų banko sąskaitų. Nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kuomet skolininkė nesutikdama su priimtu antstolės 2017-11-13 patvarkymu ir pateikdama skundą, nurodė, kad ji neturi asmeninių lėšų iš kurių galėtų būti vykdomas išieškojimas, o jos darbo užmokestis priklauso IĮ „Almasta“, kurios savininkas yra skolininkės sutuoktinis V. S., kadangi pagal LR individualių įmonių įstatymą sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas perduodamas individualiai įmonei. Be to, pažymima, jog antstolė galėjo nukreipti išieškojimą į skolininkės bankų sąskaitose esančias lėšas, tačiau to nepadarė. Su tokiais skolininkės argumentais pirmosios instancijos teismas nesutiko, konstatuodamas, jog antstolės priimtame 2017-11-13 patvarkyme tinkamai nurodytas išskaitų iš skolininkės darbo užmokesčio ir kitų išmokų dydis, periodiškumas ir kt. Teismas taip pat atmetė skolininkės argumentus susijusius su išskaitomis iš skolininkės darbo užmokesčio, gaunamo IĮ „Almasta“, kaip nesusijusius su skundžiamu dalyku bei nurodė, jog tuo atveju jei IĮ „Almasta“ ar tai jos savininkas (skolininkės sutuoktinis) mano, jog jų teisės buvo antstolės pažeistos, jie turi teisę kreiptis į teismą, gindami savo galimai pažeistus turtinius interesus. Tuo tarpu skolininkė neturi teisės veikti kitų asmenų interesais.Atskirajame skunde nurodoma, kad niekas neturi teisės nustatinėti kiekvieno iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, išskyrus pačių sutuoktinių, taip pat, jog teismas nepagrįstai pasisakė dėl asmenų, kurių nesieja jokie santykiai su antstole. Su tokiais skolininkės argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka ir pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje padarytoms išvadoms. Pažymėtina tai, jog vykdomosios bylos skolininkės atžvilgiu vykdomos nuo 2006 m. Remiantis teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis skolininkė buvo inicijavusi daug bylų, kuriuose iš esmės buvo nagrinėti analogiški skunduose keliami reikalavimai bei argumentai. Iš teismui pateiktų vykdomųjų bylų taip pat nustatyta, jog antstolė bandė išieškoti skolą iš skolininkės ir iš kitų darboviečių, kuriuose skolininkė buvo įsidarbinusi (UAB „Egira“, UAB „Muniz“).LR CPK atskirai reglamentuojamas išieškojimas iš skolininko turto, t. y. skolininko jau turimo turto, pradėjus išieškojimą (jo bendrosios taisyklės nustatytos CPK XLVII skyriuje), ir iš darbo užmokesčio bei kitų pajamų (CPK LI skyrius). Pagal CPK XLVII skyriaus 668 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią išieškojimą iš skolininko turto, iš fizinių asmenų vykdomas išieškojimas negali būti nukreipiamas į buities, ūkio, darbo, mokymosi reikmenis ir kitą turtą, kurie būtini skolininko ar jo šeimos pragyvenimui, darbui pagal jo profesiją ar mokymuisi, visus būtinus vaikų ir neįgaliųjų reikmenis. Šio turto sąrašas nustatytas Sprendimų vykdymo instrukcijoje. Be to, išieškojimas negali būti nukreipiamas į pinigų sumą, neviršijančią Vyriausybės nustatytos vienos MMA.Pagal CPK LI skyriaus 736 straipsnio 1 dalį iš skolininko pajamų (darbo užmokesčio ir iš kitų jam prilygintų išmokų bei davinių) dalies, neviršijančios Vyriausybės nustatytos MMA, išskaitoma 20 proc. (jeigu kitaip nenustatyta pačiame vykdomajame rašte arba ko kita nenustato įstatymai ar teismas) (CPK 736 straipsnio 1 dalies 2 punktas); jei išieškoma pagal kelis vykdomuosius dokumentus – ne daugiau kaip 50 proc. (CPK 736 straipsnio 1 dalies 3 punktas); išieškant išlaikymą periodinėmis išmokomis, žalos, padarytos suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat maitintojo gyvybės atėmimu, atlyginimą ir žalos, padarytos nusikalstama veika, atlyginimą, – iki 50 proc., jeigu kitaip nenustatyta pačiame vykdomajame rašte arba ko kita nenustato įstatymai ar teismas (CPK 736 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Išieškant iš darbo užmokesčio ir kitų pajamų dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą MMA dydį, išskaitoma 70 proc., jeigu ko kita nenustato įstatymai ar teismas (CPK 736 straipsnio 2 dalis). CPK 737 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad išieškojimo iš darbo užmokesčio taisyklės taip pat taikomos ir išieškant iš skolininkui priklausančių pensijų. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs skolininkės skundo dėl 2017-11-13 patvarkymo bei atskirojo skundo, turinius, sprendžia, kad skolininkė neteisingai supranta bei aiškina teisinį reglamentavimą, susijusį su individualios įmonės turtu, taip pat jos bei individualios įmonės savininko prievolėmis. Juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme (CK 2.33 straipsnio 1 dalis). Remiantis Individualių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Tai reiškia, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (CK 2.50 straipsnio 4 dalis), individualios įmonės atveju – jos savininkas. Tačiau nepaisant tokio pobūdžio juridinio asmens dalyvio atsakomybės už juridinio asmens prievoles, teisės aktuose juridinio asmens ir jo dalyvio turtas nėra sutapatinami. Juridiniai asmenys turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 2.48 straipsnio 1 dalis). Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtas individualiai įmonei priklauso nuosavybės teise. Individualios įmonės turtas yra individualios įmonės nuosavybėn perduotas individualios įmonės savininkui asmeninės nuosavybės teise priklausęs turtas, taip pat turtas, įgytas individualios įmonės vardu (Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 2 dalis). Individualios įmonės savininkui ir jo sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas perduodamas individualiai įmonei patikėjimo teise, jeigu sutuoktiniai nesusitaria kitaip (Individualių įmonių įstatymo 8 straipsnio 4 dalis). CK 2.50 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis neatsako pagal juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose arba juridinio asmens steigimo dokumentuose numatytus atvejus. Aptartas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad individualios įmonės turtas yra jai nuosavybės teise priklausantis turtas, todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skolininkė nepagrįstai skunde remiasi LR IĮ 8 str. Aplinkybė, kad juridinio asmens dalyvis atsako už neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens prievoles, jeigu joms įvykdyti neužtenka šio asmens turto, nesudaro pagrindo sprendžiant skolininkės prievolę dėl įsiskolinimo išieškotojui, į individualios įmonės turtą įtraukti savininko sutuoktinės (skolininkės) turtą. Šiuo atveju darbo užmokestį gaunama UAB „Jutarė“. Be to, byloje nėra duomenų, kad skolininkei nuosavybės teise priklausantis turtas (šiuo atveju darbo užmokestis) buvo perduotas individualios įmonės „Almasta“ nuosavybėn.Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog vykdymo proceso normose įtvirtinta, kad išieškojimas iš fizinių asmenų nukreipiamas į jo asmeninį turtą, į jo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, taip pat į jo dalį jungtinėje nuosavybėje (CPK 666 str. 1 d.). Dėl to, tais atvejais kai skolininko asmeninio turto nepakanka įvykdyti prievoles išieškotojui, antstolis turi teisę remdamasis LR CPK 667 str. nustatyta tvarka pradėti vykdyti išieškojimą iš kito skolininkui priklausančio turto, t.y. tais atvejais, kai išieškojimas pagal skolininko prievolę turi būti vykdomas nukreipiant išieškojimą į jo asmeninį turtą, būtina nustatyti skolininko turto dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje CPK 667 straipsnyje nustatyta tvarka. CPK 667 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jeigu skolininkui priklausanti turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalis nenustatyta, antstolis aprašo ir areštuoja bendrąjį turtą ir pasiūlo išieškotojui, reikiamais atvejais ir bendrosios nuosavybės dalyviams, kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo. Išieškotojo reikalavimu, teismas nutartimi nustato skolininko dalį bendrojoje nuosavybėje (CPK 667 str. 2 ir 4 d.). Atsižvelgiant į šį įstatymo reglamentavimą, skolininkės argumentai, jog sutuoktinių dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje turi teisę nustatyti tik patys sutuoktiniai, atmestini, kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą, nenustatė jokių pažeidimų nei antstolės veiksmuose atliekant vykdymo veiksmus skolininkės atžvilgiu, nei pirmosios instancijos teismo, kuris priėmė skundžiamą nutartį. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje aiškiai ir išsamiai pasisakė, išaiškino bei išanalizavo skolininkės argumentus, įtaką nagrinėjamam atvejui, todėl apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo išsamiau pasisakyti šiuo klausimu, o be to, pagal teismų praktiką, nustačius, kad teismas tinkamai atskleidė nagrinėjamos bylos esmę, pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.). Atmesdamas atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Atsižvelgiant į tai, dėl kitų atskirojo skundo argumentų teismas nepasisako, nes jie neturi esminės reikšmės skundžiamos teismo nutarties teisėtumui.Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog antstolė, vykdydama vykdomąsias bylas Nr. 0015/07/10394, 0015/11/01640, 015/11/03248, 0015/11/04514, 0015/13/00250, 0015/13/13764, 0015/14/03118, 0015/14/03241, 0015/14/08516, 0015/14/22535, 0015/14/28292,0015/14/35201, 0015/15/00449, 0015/15/02372, 0015/15/02407, 0015/15/03625, 0015/15/05130, 0015/15/14517 ir išieškojimą nukreipdama į pareiškėjos darbo užmokestį UAB „Jutarė“, nepažeidė vykdymo procesą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog antstolė veikė teisėtai ir pagal jai įstatymų suteiktus įgaliojimus, todėl pareiškėjos prašymas panaikinti antstolės 2017 m. lapkričio 13 d. patvarkymą dėl skolos išieškojimo Nr. S1-28392 atmestinas. Taip pat pažymėtina ir tai, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 7 d. nutartimi buvo įpareigojęs skolininkę pateikti įrodymus, jog antstolei vykdant skundžiamą 2017 m. lapkričio 13 d. patvarkymą, buvo išieškotos pinginės lėšos, tačiau skolininkė tokių duomenų nepateikė. Esant išdėstytiems argumentams, skolininkės T. S. skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 30 d. nutartis paliktina nepakeista (LR CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p., 290-291 str., teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 30 d. nutartį palikti nepakeistą.