Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo akcinės bendrovės Nordea Bank atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 23 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. 2-5871-565/2014 pagal ieškovų M. M. ir R. M. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei Nordea Bank, A. Ž., tretieji asmenys G. D. ir Č. D., dėl kreditavimo sutarčių pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai M. M. ir R. M. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu (b. l. 1-9) dėl jų vardu su Nordea Bank AB sudarytų 2008-10-21 kreditavimo sutarties Nr. KK/08/10/56S ir papildomų susitarimų pakeitimo.

Vilniaus apygardos teisme 2014-10-21 buvo gautas ieškovų prašymas (b. l. 40-42) ieškinio užtikrinimui taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti išieškojimus iš jų turto, remiantis Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro notaro R. K. 2014-10-07 išduotu vykdomuoju įrašu išieškoti 201 407,64 Eur skolą pagal 2008-10-21 kreditavimo sutartį Nr. KK/08/10/56S ir papildomus susitarimus. Nurodė, kad dėl ieškinio reikalavimų preliminaraus pagrįstumo pasisakė Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovo Nordea Bank AB atskirąjį skundą dėl anksčiau ieškovų prašytų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, konstatuodamas, kad šioje bylos stadijoje duomenų, jog ieškinys būtų akivaizdžiai nepagrįstas, nėra. Ieškovų teigimu, teismui patenkinus ieškinio reikalavimus, gali būti taikoma restitucija ir tokiu atveju priverstinai išieškotų iš ieškovų sumų susigrąžinimas iš banko būtų papildoma procedūra, apsunkinanti teismo sprendimo vykdymą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Vilniaus apygardos teismo 2014-09-29 nutartimi, kuria buvo panaikinta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-06-18 nutartis, priimta nagrinėjamoje byloje iki jos perdavimo pagal teismingumą Vilniaus apygardos teismui. Priimdamas skundžiamą nutartį, pirmosios instancijos teismas nepriėjo išvados, kad ieškovų ieškinys galėtų būti prima facie pagristas, todėl neturėjo pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios dar labiau didina dėl ieškovų prievolių bankui nevykdymo patiriamų nuostolių apimtį. Taikant ieškovų prašomas laikinąsias apsaugos priemones, sukuriamos prielaidos praktikai, kuomet dėl susitarusių asmenų siekio perkelti prievolių vykdymą nemokiems subjektams kreditorius kelerius metus trunkančio teisminio ginčo laikotarpiu negalėtų gauti nei prievolės įvykdymo, nei imtis priemonių tam, kad išieškotų skolą. Tokia praktika neatitinka šalių interesų pusiausvyros ir laikinųjų apsaugos priemonių adekvatumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principų.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas patenkino ieškovų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti išieškojimus iš jų turto, remiantis Vilniaus m. 2-ojo notarų biuro notaro R. K. 2014-10-07 išduotu vykdomuoju įrašu, teisėtumo.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, atskirajame skunde bei atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytus argumentus (CPK 320 str., 338 str.), taip pat teismui prieinamus Turto arešto aktų registro duomenis (CPK 179 str. 3 d.), nenustatė procesinių teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių institutą, aiškinimo ar taikymo klaidų ar kitų aplinkybių, sudarančių prielaidas konstatuoti skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumą ar neteisėtumą.

CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatų pagrindu teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Esant šioms sąlygoms teismas gali taikyti CPK 145 straipsnio 1 dalyje nurodytas laikinąsias apsaugos priemones, viena jų yra išieškojimo vykdymo procese sustabdymas (CPK 145 str. 1 d. 9 p.). Šią preliminarią procesinę priemonę pirmosios instancijos teismas ir pritaikė, konstatavęs poreikį išvengti galimo teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo, jeigu jis būtų palankus ieškovams. Vienu iš argumentų, kuriais grindžiamas nesutikimas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, apeliantas įvardija ieškinio preliminaraus pagrįstumo neįvertinimą. Preliminaraus pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Toks prima facie vertinimas nereiškia į bylą pateiktų įrodymų įvertinimo ieškinio reikalavimų pagrįstumo kontekste, nes ieškinio pagrįstumas bus įvertintas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant galutinį procesinį sprendimą dėl ginčo esmės. Taigi ieškinio preliminariam pagrįstumui konstatuoti pakanka, kad pagal byloje esamus duomenis teismas susidaro nuomonę, jog egzistuoja pagrįsta tikimybė dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo. Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių tuo pagrindu, kad ieškinys preliminariai nepagrįstas, tik tuomet, jei yra reiškiamas akivaizdžiai nepagristas materialinis teisinis reikalavimas. Nagrinėjamu atveju ieškinio bei atskirojo skundo bylos medžiagoje esančių dokumentų turinys patvirtina, kad ieškovai siekia modifikuoti tarp jų ir apelianto susiklosčiusius paskolinius teisinius santykius, statytinius kredito gavėjus pakeičiant de facto kredito gavėju. Toks ieškovų reikalavimas, koks yra pareikštas šioje byloje, materialiniu teisiniu aspektu yra galimas, todėl apelianto argumentas, kad ieškinys yra tikėtinai nepagrįstas, atmestinas, pažymint, kad ieškinio prima facie pagrįstumas buvo konstatuotas ir Vilniaus apygardos teismo 2014-09-29 nutartyje, kuria remiasi apeliantas (b. l. 37, 50).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, vykdomasis procesas dėl skolos išieškojimo pagal nagrinėjamoje byloje ginčijamą kredito sutartį ieškovų atžvilgiu yra inicijuotas pagal Vilniaus m. 2-ojo biuro notaro R. K. 2014-10-07 išduotą vykdomąjį įrašą Nr. 1-10881 (b. l. 136-137). Sprendžiant iš teismui prieinamų Turto arešto aktų registro duomenų, šis dokumentas yra perduotas vykdyti antstoliui, kuris vykdomojo įrašo pagrindu areštavo ne tik hipotekos lakštu Nr. 01/1/2008/0026942 įkeistą nekilnojamąjį turtą, bet ir ieškovams priklausantį turtą (b. l. 138). Šios aplinkybės įrodo, kad išieškojimo iš ieškovų turto vykdymo procesas yra prasidėjęs, taigi egzistuoja reali grėsmė, jog ieškinio patenkinimo atveju teismo sprendimo vykdymas pasunkėtų dėl iš ieškovų išieškoto turto (ar jo dalies) grąžinimo. Tokios grėsmės buvimą papildomai patvirtina paties apelianto kituose procesiniuose dokumentuose išsakyta nuomonė, jog ieškovai, atlikę mokėjimus bankui, ieškinio patenkinimo atveju turės galimybę reikalauti bankui sumokėtų sumų iš atsakovo A. Ž., vadinasi, apeliantas net ir galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo priėmimo atveju nėra linkęs ieškovams grąžinti šiems nuosavybės teise priklausančias pinigines lėšas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovų atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentu, kad apeliantas nevisiškai teisingai interpretuoja Vilniaus apygardos teismo 2014-09-29 nutartyje padarytas išvadas. Šios nutarties turinys patvirtina, kad teismas atmetė ankstesnį ieškovų prašymą sustabdyti vykdymo procesą pagal hipotekos lakštą Nr.01/1/2008/0026942, įvertinęs tai, kad prašomos laikinosios apsaugos priemonės nėra susijusios su ieškovų ieškinyje išdėstytų reikalavimų įvykdymo užtikrinimu, jas taikant visa apimtimi. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju ieškovai teismo prašė sustabdyti vykdymo veiksmus tik jų turto atžvilgiu, tokiu būdu neapribojant apelianto teisės tęsti jo inicijuotą priverstinį skolos išieškojimą iš hipoteka įkeisto trečiųjų asmenų turto, kaip tai numatyta sutartinės hipotekos lakšto Nr. 01/1/2008/0026942 sąlygose (b. l. 121).

Pirmiau išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą apeliacinės instancijos teismui pripažinti, jog skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra adekvačios, atitinka šalių interesų pusiausvyros, ekonomiškumo ir proporcingumo principus. Tuo tarpu atskirojo skundo argumentai šiuo aspektu yra deklaratyvaus pobūdžio, neparemti objektyviais duomenimis, kurie leistų susiformuoti kitokiai apeliacinės instancijos teismo išvadai dėl skundžiama nutartimi pritaikytų laikinųjų priemonių tikslingumo. Tai konstatavus, skundžiama pirmosios instancijos nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.