Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų M. M. ir R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų M. M. ir R. M. ieškinį atsakovams Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, ir A. Ž. dėl kreditavimo sutarčių sąlygų pakeitimo. Tretieji asmenys byloje G. D., Č. D..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai M. M. ir R. M. (toliau – ir Ieškovai, Apeliantai) teisme pareiškė ieškinį atsakovams Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių (toliau – ir Bankas), ir A. Ž.. Ieškovai prašė: 1) pripažinti negaliojančia 2008-10-21 kreditavimo sutartį Nr. KK/08/10/56S, sudarytą tarp Ieškovų ir atsakovo Nordea Bank AB bei papildomus susitarimus prie kreditavimo sutarties: 2008-12-16 papildomą susitarimą Nr. KKP08/12/64PA, 2010-08-31 papildomą susitarimą Nr. KKP10/08/83PA, 2011-09-29 papildomą susitarimą Nr. KKP11/09/171PA, 2012-04-06 papildomą susitarimą Nr. KKP12/04/21PA; 2) pripažinti, kad kredito gavėjas pagal kreditavimo sutartį ir papildomus susitarimus prie kreditavimo sutarties yra atsakovas A. Ž..

Ieškovų vertinimu kreditavimo sutartis ir papildomi susitarimai yra apsimestiniai sandoriai. Visą kredito gavimo procesą koordinavo atsakovas A. Ž., gautas kreditas iš karto buvo pervestas į jo asmeninę sąskaitą, kreditas buvo grąžinamas iš atsakovo A. Ž. ieškovui pervestų lėšų arba mokėjimus Bankui tiesiogiai atlikdavo pats atsakovas A. Ž. ar su juo susiję asmenys. Ieškovų teigimu atsakovui Norde Bank AB neabejotinai buvo žinoma, kad tikrasis kredito gavėjas yra atsakovas A. Ž., nes būtent jis komunikavo su Banku. Ši aplinkybė, Ieškovų nuomone, patvirtina kreditavimo sutarties apsimestinumo faktą.

Atsakovas A. Ž. sutiko perimti kreditinius Ieškovų įsipareigojimus, kadangi jiems suteiktas kreditas iš tikrųjų buvo panaudotas atsakovo verslo projekto finansavimui. Atsakovas A. Ž. nesutiko su Ieškovų teiginiu, kad buvo pasinaudota sunkia Ieškovų ekonomine padėtimi, nes kreditavimo sutartį jie sudarė savo valia, žinodami, kam bus skirtas kreditas ir tikėdamiesi gauti iš to naudą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovai M. M. ir R. M., atstovaujami advokato Justino Jurkonio, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Skunde išdėsto tokius argumentus:

1. Visi mokėjimai pagal kreditavimo sutartį buvo vykdomi iš atsakovo A. Ž. perduotų lėšų, ką patvirtino ir pats atsakovas, o tai reiškia, kad sutartį vykdė ne Ieškovai, o atsakovas A. Ž.. Todėl teismo išvada, kad kreditavimo sutartį vykdė patys Ieškovai, nepagrįsta.

2. Teismas nepagrįstai vadovavosi precedentu, suformuotu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2014, nes minimoje kasacinio teismo nagrinėtoje byloje dalyvavę asmenys buvo profesionalūs verslininkai, kuriems keliami padidinti rūpestingumo reikalavimai, o Ieškovai tokiais negali būti pripažinti.

3. Atsakovas Nordea Bank AB, būdamas profesionalus verslo finansavimo santykių dalyvis, išnagrinėjęs Ieškovų pasirašytą paraišką kreditui gauti, negalėjo nesuprasti, kad kredito įforminimas Ieškovų vardu tiesiogiai prieštarauja jų interesams. Banko veiksmai vertintini kaip nesąžiningi, nes kreditavimo sutartis sudaryta neišsiaiškinus kredito panaudojimo paskirties ir tikslo, jo grąžinimo galimybių. Vien tik formalus Banko veiksmų atitikimas vidinėms jo taisyklėms nepatvirtina Banko sąžiningumo, bet priešingai – tokios taisyklės leidžia ir skatina neatsakingą skolinimą.

4. Skundžiamame sprendime teismas nustatė tokias aplinkybes: a) su Banku kreditavimo sutarties ir pakeitimų sąlygas derino atsakovas A. Ž., b) realų sutarties įvykdymą gavo atsakovas A. Ž., c) sudarytą sutartį vykdė atsakovas A. Ž., d) Bankas negalėjo nesuprasti, kad kreditavimo sutartis sudaroma atsakovo A. Ž. verslo interesais, e) Bankas pažeidė atsakingo skolinimo pareigą. Šios aplinkybės yra pakankamos kreditavimo sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu.

Ieškovai vykdė sutartį, tokiu būdu patvirtino su banku sudarytą sandorį ir, vadovaujantis CK 1.79 straipsnio 1 dalimi bei 2 dalies 1 punktu, neteko teisės ginčyti kreditavimo sutartį.

Bankas, sudaręs sutartį su Ieškovais, išdavė jiems kreditą vartojimo poreikiams tenkinti, kreditas nebuvo tikslinis, todėl tolimesnis jo panaudojimas priklausė tik nuo Ieškovų valios. Ieškovas M. M. pinigus pervedė A. Ž. nurodydamas, kad šie pinigai suteikiami kaip „paskola“. Tai, atsakovo teigimu, reiškia, kad Ieškovai ir atsakovas A. Ž. sukūrė tarpusavio paskolos sutartinius santykius, iš kurių kylančias teisines pasekmes Ieškovai be teisėto pagrindo siekia perkelti Bankui.

Atskirsdamas į apeliacinio skundo argumentą dėl skundžiamame sprendime netinkamai pritaikytos teismų praktikos, Bankas nurodo, kad kasacinio teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2014 yra pateiktos bendros teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės dėl sandorio nustatymo apsimestiniu iš esmės analogiškoje situacijoje.

Atsakovas Nordea Bank AB taip pat pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.), t. y. pirma, apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir neanalizuoja tų sprendimo dalių teisėtumo ir pagrįstumo, kurios nėra skundžiamos. Antra, apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas tik analizuojant apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Savo iniciatyva teismas negali išplėsti skundo argumentų sąrašo ir pradėti analizuoti tokius argumentus, kuriais skunde nesiremiama, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Tokios išimtys numatytos CPK 320 straipsnio 2 dalyje – apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde nustatytas ribas gali peržengti tuomet, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Nagrinėjamoje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ar CPK 320 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aplinkybių nenustatyta, todėl byla nagrinėjama pagal Ieškovų apeliaciniame skunde surašytus argumentus.

Byloje yra nustatytos ir neginčijamos tokios aplinkybės: Ieškovai ir atsakovas Nordea Bank AB 2008-10-21 sudarė kreditavimo sutartį, kurios pagrindu Ieškovams buvo suteiktas 150 000 Eur kreditas vartojimo poreikiams tenkinti. 2008-12-16, 2010-08-31, 2011-09-29 ir 2012-04-06 papildomais susitarimais prie kreditavimo sutarties suteikto kredito suma buvo padidinta iki 202 131,60 Eur. Visą kredito sumą Bankas pervedė ieškovui M. M.. Kreditas paimtas ketinant jį panaudoti atsakovo A. Ž. valdomų įmonių, kuriose dirbo ir Ieškovai, vykdomame verslo vystymo projekte, todėl iš Banko gautus pinigus ieškovas M. M. 2008-10-23 ir 2008-12-24 pervedė atsakovui A. Ž.. Neginčijama aplinkybė, kad A. Ž. dalyvavo kreditavimo procese – konsultavo Ieškovus ruošiant reikalingus dokumentus, lydėjo juos į banką, suteikdavo lėšų paskolos grąžinimui.

Ieškovai, remdamiesi CK 1.87 straipsniu, prašo kreditavimo sutartį ir vėlesnius pakeitimus pripažinti apsimestiniu sandoriu nustatant, kad tikrasis kredito gavėjas buvo ne Ieškovai, o atsakovas A. Ž.. Kaip ir nurodyta skundžiamame sprendime bei apeliaciniame skunde apsimestiniu yra vadinamas toks tik išoriškai sudarytas sandoris, kuriuo siekiama pridengti tikrąjį, šalių valią atitinkantį sandorį. Apsimestiniu, be kita ko, laikomas ir sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai. Tokiu atveju tam, kad sandoris būtų pripažintas apsimestiniu, suinteresuotas asmuo turi įrodyti (CPK 12, 178 str.), kad išorinėje sandorio formoje (išviešintoje sutartyje) nurodyti asmenys ketino sudaryti ir faktiškai sudarė sandorį ne su oficialiai sandoryje nurodytu asmeniu, o su kitu, išorėje nuslėptu ir neišviešintu asmeniu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2014, 2014 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-21/2014). Todėl nagrinėjamoje byloje Ieškovai privalo įrodyti, kad Bankas suprato, jog kreditavimo sutartį sudaro su atsakovu A. Ž., kad siekė kreditą suteikti būtent A. Ž., tačiau pridengiančioje sutartyje tikslingai įrašė Ieškovus Vilniaus apygardos teismas nusprendė, kad Ieškovai šių aplinkybių neįrodė. Ieškovai pirmosios instancijos teismo išvadas laiko nepagrįstomis ir apeliaciniame skunde teigia:

1. Visi mokėjimai pagal kreditavimo sutartį buvo vykdomi iš atsakovo A. Ž. perduotų lėšų, ką patvirtino ir pats atsakovas, o tai reiškia, jog sutartį vykdė ne Ieškovai, bet atsakovas A. Ž.. Todėl teismo išvada, kad kreditavimo sutartį vykdė patys Ieškovai, nepagrįsta.

Argumentas neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo. Sprendžiant dėl Ieškovų ginčijamos kreditavimo sutarties (ne)apsimestinumo, svarbu nustatyti Banko ketinimus, tikslus ir elgesį šiame civiliniame teisiniame santykyje. Šiuo aspektu svarbu, kas tiesiogiai vykdė atsiskaitymus su Banku. Teismas nustatė, kad nereikšmingą sumą, lyginant su viso kredito dydžiu, Bankui sumokėjo L. Ž. ir padarė išvadą, kad sutartį su Banku vykdė Ieškovai. Aplinkybė kokiomis lėšomis – asmeninėmis ar gautomis iš atsakovo A. Ž., Ieškovai vykdė sutartinius įsipareigojimus Bankui, gali būti reikšmingi Ieškovų ir A. Ž. tarpusavio teisiniams santykiams, tačiau nepatvirtina, kad Bankas, su Ieškovais kreditavimo sutartį sudarė tik formaliai, siekdamas nuslėpti tikrąją kreditavimo sutartį, sudarytą su atsakovu A. Ž..

2. Teismas, Apeliantų teigimu, nepagrįstai vadovavosi precedentu, suformuotu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2014, nes minimoje kasacinio teismo nagrinėtoje byloje dalyvavę asmenys buvo profesionalūs verslininkai, kuriems keliami padidinti rūpestingumo reikalavimai, o Ieškovai tokiais negali būti pripažinti.

Argumentas nepagrįstas. Vienodos teismų praktikos formavimą įstatymų nustatyta tvarka užtikrina Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 4 str.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2014, 2016 m. birželio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-334-684/2016). Apygardos teismas skundžiamame sprendime atsižvelgė į teisės taikymo išaiškinimus, išdėstytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2014. Toje byloje buvo sprendžiamas analogiškas reikalavimas: atsakovai – fiziniai asmenys – priešieškiniu prašė pripažinti apsimestinėmis ir niekinėmis kreditavimo, paskolos ir laidavimo sutartis; taikyti niekinio sandorio padarinius ir pripažinti kreditavimo sutartimis išduoto kredito gavėja juridinį asmenį – uždarąją akcinę bendrovę. Atsakovai nurodė, kad ginčo kreditavimo sutarčių tikrosios šalys yra ne bankas ir atsakovai, bet bankas ir UAB, todėl kreditavimo sutartys yra apsimestinės, niekinės ir negalioja nuo jų sudarymo momento. Iš to, kas išdėstyta matyti, jog abiejų bylų faktinės aplinkybės yra labai panašios, abiejose bylose taikoma ta pati teisė. Ieškovai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pasirinko precedentą, nes anoje byloje atsakovai buvo įvardinti profesionaliais verslininkais, o Ieškovai tokie nėra. Tačiau skundžiamame sprendime apygardos teismas rėmėsi ne šalių tapatumu abiejose bylose, o kasacinio teismo nutartyje išdėstytu išaiškinimu dėl CK 1.87 straipsnio taikymo ir su tuo susijusiu procesinės įrodinėjimo pareigos paskirstymu. Būtent į šį teisės taikymo išaiškinimą atsižvelgė pirmosios instancijos teismas, o ne į dalyvaujančių byloje asmenų (ne)profesionalumą verslo srityje. Pažymėtina, kad išaiškinimas, kokias aplinkybes yra svarbu nustatyti sprendžiant ginčą dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išdėstęs ne tik apeliaciniame skunde minimoje 2014 m. vasario 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2014, bet ir kitose – 2011 m. sausio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011, 2014 m. sausio 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2014 ir kitose. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pasirinko Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teismų praktikos pavyzdžius, teisingai nustatė įrodinėtinas byloje aplinkybes ir priėmė pagrįstą jas įvertinantį sprendimą.

3, 4. Skunde nurodoma, kad atsakovas Nordea Bank AB, būdamas profesionalus verslo finansavimo santykių dalyvis, negalėjo nesuprasti, kad kredito įforminimas Ieškovų vardu tiesiogiai prieštarauja jų interesams. Banko veiksmai vertintini kaip nesąžiningi, nes kreditavimo sutartis sudaryta neišsiaiškinus kredito panaudojimo paskirties ir tikslo, jo grąžinimo galimybių. Teismo nustatytos aplinkybės: a) su Banku kreditavimo sutarties ir pakeitimų sąlygas derino atsakovas A. Ž., b) realų sutarties įvykdymą gavo atsakovas A. Ž., c) sudarytą sutartį vykdė atsakovas A. Ž., d) Bankas negalėjo nesuprasti, kad kreditavimo sutartis sudaroma atsakovo A. Ž. verslo interesais, e) Bankas pažeidė atsakingo skolinimo pareigą, yra pakankamos kreditavimo sutartį pripažinti apsimestiniu sandoriu.

Argumentai klaidingi. Ieškovai neįrodinėja kreditavimo sutarties negaliojimo dėl savo ar Banko suklydimo arba apgaulės, Ieškovai siekia įrodyti, kad kreditavimo sutartis yra apsimestinis sandoris, t. y. kad Bankas siekė sudaryti kreditavimo sutartį su atsakovu A. Ž., tačiau norėdamas tokią sutartį paslėpti, su Ieškovais pasirašė pridengiančiąją kreditavimo sutartį, o iš tikro kreditą suteikė atsakovui A. Ž.. Kasacinis teismas, plėtodamas praktiką dėl apsimestinių sandorių, 2015 m. vasario 6 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-15-701/2015 pažymėjo, kad dažniausiai simuliacija, t. y. apsimestiniais ar tariamais sandoriais, siekiama apeiti įstatymą arba trečiųjų asmenų, konkrečiai kreditorių, teises. Pagrindinis simuliacijos skirtumas nuo apgaulės yra tas, kad simuliacija yra sutarties šalių bendras melas trečiųjų asmenų atžvilgiu, o apgaulė suprantama kaip vienos sandorio šalies apgaulingi veiksmai kitos šalies atžvilgiu. Tačiau nagrinėjamoje byloje Ieškovai net neįrodinėjo aplinkybių, kurios galėtų paskatinti Banką su Ieškovais sudaryti apsimestinę kreditavimo sutartį atsakovo A. Ž. naudai. Ieškinyje buvo nurodyta, kad Ieškovai kreditavimo sutartį sudarė ne savo valia, o savo darbdavio – atsakovo A. Ž. pavedimu, pastarajam pasinaudojant jų, kaip ekonomiškai priklausančių asmenų, silpnesne padėtimi. Šitoks teiginys bylos nagrinėjimo metu buvo įrodinėjamas aplinkybėmis, kad visi gauti pinigai buvo perduoti A. Ž. ir kreditas buvo grąžinamas iš pastarojo lėšų, kad A. Ž. nurodė įkaito davėją paskolos grąžinimui užtikrinti, kad A. Ž. rūpinosi sutarties įforminimu ir prieš kreipiantis į Banką Ieškovams dirbtinai padidino darbo užmokestį. Šios aplinkybės, kaip jau minėta, liudija Ieškovų ir atsakovo A. Ž. santykius bei susitarimus, jų suderintus veiksmus Banko atžvilgiu, tačiau neįrodo Banko ketinimo kreditą suteikti A. Ž. fiktyviai kreditavimo sutarties šalimi nurodant Ieškovus. Tačiau, kaip ir nurodyta skundžiamame sprendime, Ieškovų ir atsakovo A. Ž. tarpusavio santykiai, jų susitarimai ir įsipareigojimai neįtakoja Ieškovų pareigos vykdyti ginčijama kreditavimo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus Bankui.

Išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, neperžengiant apeliaciniame skunde apibrėžtų ribų (CPK 320 str.), nenustatyta įstatyme (CPK 329, 330 str.) įtvirtintų pagrindų, įgalinančių panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Už apeliacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokamas pareiškiant ieškinį (CPK 80 str. 4 d.). Žyminio mokesčio sumokėjimas gali būti atidėtas (CPK 84 str.). Vilniaus apygardos teismas 2016 m. sausio 4 d. nutartimi Ieškovams atidėjo 3 034 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą mokėjimą iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo. Šia nutartimi netenkinant Ieškovų apeliacinio skundo iš jų į valstybės biudžetą priteisiamas atidėtas žyminis mokestis - 3 034 Eur.

Pagal CPK 98 straipsnio nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

Atsakovas Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių, 2015 m. gruodžio 9 d. pateikė prašymą priteisti iš Ieškovų 136,67 Eur už teisinę pagalbą paruošiant atsiliepimą į Ieškovų atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugpjūčio 12 d. nutarties, o 2016 m. balandžio 5 d. pateikė prašymą priteisti 1 002,24 Eur už teisinę pagalbą paruošiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, iš viso Bankas prašo priteisti 1138,67 Eur.

Atskirasis ir apeliacinis Ieškovų skundai atmesti, todėl atstovavimo išlaidos atsakovui turi būti priteistos. Tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) ir Lietuvos advokatūros advokatų tarybos pirmininko 2015 m. kovo 16 raštu Nr. 141 patvirtintomis „Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio“, atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi sprendė ne itin sudėtingą ir tik Ieškovų santykį su valstybe liečiantį žyminio mokesčio klausimą, kad Ieškovų apeliacinis skundas nėra didelės apimties, dėl jame keliamų klausimų jau buvo išsamiai pasisakyta pirmojoje instancijoje, kurioje Bankui teisinę pagalbą suteikė tas pats atstovas, nepriteisiama maksimali Rekomendacijose numatyta suma, o prašomos priteisti atstovavimo išlaidos mažinamos iki 400 Eur.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) į valstybės biudžetą lygiomis dalimis 3 034 Eur žyminio mokesčio.

Priteisti iš ieškovų M. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir R. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovui Nordea Bank AB, Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank AB Lietuvos skyrių (į. k. 303252632), lygiomis dalimis 400 Eur bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.