- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-10
- Bylos Nr.
- 2S-1538-560/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-14646-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Ieškovas
- M. M., R. M.
- Atsakovas
- Nordea Bank Finland Plc
- Trečiasis asmuo
- G. D.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų M. M. ir R. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų M. M. ir R. M. ieškinį atsakovams Nordea Bank Finland Plc, veikiančiam per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, ir A. Ž. dėl kreditavimo sutarčių pakeitimo, trečiasis asmuo – G. D., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai M. M. ir R. M. pateikė ieškinį atsakovams Nordea Bank Finland Plc, veikiančiam per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, ir A. Ž., trečiajam asmeniui G. D. dėl kreditavimo sutarčių pakeitimo, t. y. dėl kreditavimo sutarties ir papildomų susitarimų pripažinimo negaliojančiais. Ieškovai taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui Nordea Bank Finland Plc, veikiančiam per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, nutraukti kreditavimo sutartį ir papildomus susitarimus. Nurodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teisminio proceso eigoje bankas, remdamasis faktinėmis aplinkybėmis, kad ieškovai kredito šiuo metu nedengia, turės galimybę nutraukti kreditavimo sutartį ar papildomus susitarimus.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-04-29 nutartimi ieškovų M. M. ir R. M. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino. Teismas nurodė, kad ieškovai nepateikė pakankamai įrodymų, kurie patvirtintų būtinumą atsakovui Nordea Bank Finland Plc, veikiančiam per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš kurių būtų galima daryti išvadą, jog jų nesiėmus pasunkės arba pasidarys negalimas galimai palankaus ieškovams teismo sprendimo įvykdymas. Pažymėjo, jog nutraukus kreditavimo sutartį ir (ar) papildomus susitarimus, neužkertamas kelias ieškovų ieškinyje nurodytam reikalavimui pripažinti kreditavimo sutartį ir papildomus susitarimus negaliojančiais. Be to, nutraukus kreditavimo sutartį ir papildomus susitarimus, galimas prašymas stabdyti išieškojimą, kol bus išspręstas šis ginčas civilinėje byloje (CPK 145 str. 2 d. 10 p.). Taigi, teismo vertinimu, ieškovai nepagrindė grėsmės teismo sprendimo įvykdymui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai
Ieškovai M. M. ir R. M. pateikė atskirąjį skundą, prašydami panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-29 nutartį ir priimti naują nutartį – pritaikyti prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, kad atsakovui pasinaudojus savo teise nutraukti kreditavimo sutartį, ieškovams palankus teismo sprendimas gali būti neįvykdomas arba jo įvykdymas pasunkėtų. Nagrinėjamu atveju bankas jau yra pateikęs ieškovams pranešimą dėl ginčijamos kreditavimo sutarties nutraukimo ir įspėjęs apie banko ketinimus priverstinai išieškoti negrąžinto kredito dalį. Ieškovų nuomone, bankui nutraukus kreditavimo sutartį ir atitinkamai pasibaigus šalių tarpusavio teisiniams santykiams, sandoris, kuris formaliai neegzistuoja, negalės būti pripažintas negaliojančiu (konstatuotas kaip niekinis), tai reiškia gali susidaryti tokia situacija, kai ieškinio reikalavimas negalės būti tenkintas dėl banko iniciatyva jau nutrauktos kreditavimo sutarties.
Atsiliepimas
Atsakovas A. Ž. pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame nurodė, kad kredito sutarties negalima įvardinti kaip apsimestinio sandorio, nes ją ieškovai pasirašė niekieno neverčiami.
Atsakovas Nordea Bank Finland Plc, veikiantis per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė, kad bankas nuo 2014-05-03 vienašališkai nutraukė 2008-10-21 kreditavimo sutartį dėl sistemingų esminių mokėjimo grafiko pažeidimų ir šių pažeidimų nepašalinimo per banko nustatytą papildomą terminą. Kadangi kredito sutartis yra nutraukta, ką ieškovai žinojo atskirojo skundo pateikimo metu, ieškovų atskirajame skunde nurodytos aplinkybės ir reikalavimai, susiję su uždraudimu nutraukti kredito sutartį, neturi teisinės reikšmės. Pažymėjo, kad toks ieškovų reikalavimas yra nesąžiningas, kadangi skolininkai neginčija įsipareigojimų pagal kredito sutartį buvimo ir jų vykdytinumo, t. y. neginčija, jog ieškovai įsipareigojimų pagal kredito sutartį nevykdo. Mano, kad ieškovų ieškinys nėra pagrindas nevykdyti sutartinių įsipareigojimų. Nurodė, kad jeigu šioje byloje teismo sprendimas būtų ieškovams palankus, ieškovai, atlikę mokėjimus bankui, turės galimybę reikalauti iš atsakovo A. Ž. ieškovų bankui sumokėtų sumų.
Trečiasis asmuo G. D. atsiliepimo į ieškovų M. M. ir R. M. atskirąjį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pateiktą bylos medžiagą, pateiktus paaiškinimus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo skundžiama nutartis priimta nepažeidžiant procesinės ir materialinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, neprieštarauja šalių interesų pusiausvyrai, teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, todėl atskirojo skundo argumentais keisti ar naikinti skundžiamą teismo nutartį nėra pagrindo.
Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas – tai preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, kitaip tariant, eliminuoti galimą jo neįvykdymo riziką. Todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą pirmiausiai apsprendžia galima grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ir taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams (CPK 144 str.). Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ir ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju. Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia realios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimas, kurį privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 12 str. ir 178 str.).
Nagrinėjamu atveju ieškovai prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-04-29 nutartį, kuria teismas atsisakė tenkinti ieškovų prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pažymėtina, kad nors iš atsakovo Nordea Bank Finland Plc, veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, pateiktame atsiliepime nurodytų aplinkybių matyti, jog ginčo sutartis nuo 2014-05-03 vienašališkai atsakovo Nordea Bank Finland Plc, veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, buvo nutraukta, ką, kaip nurodo atsakovas ir kaip matyti iš atskirojo skundo pateikimo datos, atskirojo skundo pateikimo metu ieškovai žinojo, ir dėl to ieškovų reikalavimas laikytinas neturinčiu teisinės reikšmės, tačiau, apeliacinės instancijos teismo nuomone, atsakovui kreditavimo sutartį nutraukus dar neįsiteisėjus skundžiamai pirmosios instancijos teismo nutarčiai, pasisakytina dėl atskirojo skundo esmės.
Pažymėtina, kad prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones būtina nurodyti konkrečias aplinkybes, keliančias grėsmę ieškovo interesams, pateikti jas patvirtinančius įrodymus (CPK 111 str. 2 d. 4 p., 178 str.). Ieškovai, nurodydami, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių – neuždraudus atsakovui nutraukti kreditavimo sutarties ir papildomų susitarimų – teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomu, nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamos teismo nutarties išvada, jog nutraukus kreditavimo sutartį ir (ar) papildomus susitarimus, neužkertamas kelias ieškovų ieškinyje nurodytam reikalavimui pripažinti kreditavimo sutartį ir papildomus susitarimus negaliojančiais. Ieškovų teiginys, kad bankui nutraukus kreditavimo sutartį ir atitinkamai pasibaigus šalių tarpusavio teisiniams santykiams, sandoris, kuris formaliai neegzistuoja, negalės būti pripažintas negaliojančiu (konstatuotas kaip niekinis), yra nepagrįstas. Teismas pažymi, jog sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą ir vertinant jų paskirtį, visuomet turi būti siekiama išlaikyti šalių interesų pusiausvyrą, nevaržyti kitų šalių interesų labiau nei reikia teisėtų tikslų pasiekimui. Atkreiptinas dėmesys, kad vienašališkas sutarties nutraukimas yra sutarties šalies valios išreiškimas, o tarp šalių pasirašyta kredito sutartis numato tokį sutarties nutraukimą, todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi ieškovų prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręstas teisingai, t. y. šiuo atveju ieškovams nevykdant sutartinių įsipareigojimų, draudimas nutraukti tarp šalių pasirašytą sutartį nėra negalimas. Priešingu atveju būtų pažeidžiamas CK 6.156 str. įtvirtintas sutarčių laisvės principas, be kita ko, leidžiantis sudarant sutartis šalims nustatyti tarpusavio teises bei pareigas.
Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju patenkinus ieškovų ieškinį, teismo sprendimo vykdymas nepasunkėtų ir netaptų neįmanomu. Vadovaujantis tuo, konstatuotina, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo nutartį nepagrįsta ir neteisėta, todėl atskirasis skundas netenkintinas, o skundžiama nutartis paliktina nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.