Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagri­nė­jo civili­nę by­­lą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo pagal pareiškėjos I. M. pareiškimą, suinteresuoti asmenys Lazdijų rajono savivaldybės adminis­tra­ci­ja, Valstybės įmonė Turto bankas ir Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjos reikalavimas grindžiamas šiais argumentais. Pareiškėjai nuosavybės teise priklauso žemės sklypas ir gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini). Visiškai greta yra žemės ūkio bendrovei (toliau ŽŪB) „(duomenys neskelbtini)“ priklausęs vandens siurblinės pastatas. 1999 m. sužinojusi, kad šį pastatą bendrovė ruošiasi parduoti pareiškėja paprašė jį parduoti būtent jai. ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ likvidacinė komisija jos prašymą patenkino ir nutarė parduoti jai vandens siurblinę už 1 500 litų. Tai patvirtina 1999-03-19 ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ likvidacinės komisijos protokolas Nr. 2. Pareiškėja sumokėjo ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ 1 500 litų pagal 1999-06-30 kasos pajamų orderio kvitą Nr. 0282145 ir ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ likvidacinės komisijos 1999-06-30 priėmimo-perdavimo aktu jai buvo perduota 180 m² vandens siurblinė, esanti (duomenys neskelbtini) prie jos namų valdos. Nuo šios datos pareiškėja pastatu naudojasi ir jį valdo, tačiau nesudarė notarinės pirkimo-pardavimo sutarties. Pastatą pareiškėja suremontavo - pakeitė stogą, langus, duris, nutinkavo. Pastatui yra suteiktas adresas – (duomenys neskelbtini). Pareiškėja atliko pastato kadastrinius matavimus ir parengė kadastro bylą, tačiau turimų dokumentų nepakanka jos nuosavybės teisei įregistruoti, todėl prašo nustatyti nuo­sa­vy­bės teisės įgijimo pagal įgy­­­jamąją se­na­tį faktą, nes pastatą 19 metų valdo teisėtai, sąžiningai ir atvirai, niekas pretenzijų į jį nereiškė ir daugiau teisių už ją į šį pastatą neturi. Pareiškėja negali pateikti dokumentų apie šio statinio statybos teisėtumą, nes vandens siurblinė buvo statyta kolūkio „Gegužės pirmoji“ valdybos sprendimu apie 1987-1988 m., buvo įtraukta į kolūkio balansą, tačiau Lazdijų rajono savivaldybės adminis­tra­ci­jos dokumentų ir informacijos skyrius patvirtino, kad kolūkis į archyvą neperdavė dokumentų, susijusių su vandens siurblinės statyba. Statybos teisėtumą ir aplinkybes pareiškėja įrodinėja liudytojų, kurie ir dalyvavo statyboje, parodymais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje nustatyta, kad ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ likvidacinė komisija 1999-03-19 protokolu Nr. 2 patenkino I. M. prašymą parduoti vandens siurblinę, esančią (duomenys neskelbtini) prie jos namų valdos, ir nutarė parduoti ją pareiškėjai už 1 500 litų (b. l . 7). I. M. 1999-06-30 sumokėjo ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ 1 500 litų už 180 m² vandens siurblinę pagal 1999-06-30 surašytą kasos pajamų orderio kvitą Nr. 0282145 (b. l. 8). ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ likvidacinė komisija 1999-06-30, pagal surašytą 1999-06-30 priėmimo-perdavimo aktą, perdavė I. M. 180 m² vandens siurblinę, esančią (duomenys neskelbtini) prie jos namų valdos (b. l. 9). Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad I. M. nuosavybės teise priklauso 0,1500 ha žemės sklypas su gyvenamuoju namu, esantys Lazdijų r. sav., (duomenys neskelbtini) (b. l. 13), o iš Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos, registro Nr. 44/2199320 (b. l. 14-25), ir Lazdijų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2018-04-13 įsakymo Nr. 10V-325 priedo Nr. 4 (b. l. 12) matyti, kad adresu Lazdijų r. sav., (duomenys neskelbtini) yra vandens siurblinės pastatas, kurio bendras plotas 180,94 m², statybos pradžios ir pabaigos metai – 1988 m.

Pagal 1999-06-30 įvykusio pirkimo–pardavimo sandorio tarp ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ ir pareiškėjos I. M. sudarymo metu galiojusias normas (1964 m. Civilinio kodekso 255 straipsnis) nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartys turėjo būti notarinės formos, o notarinės formos nesilaikymas tokį sandorį darė negaliojantį. Pareiškėja vandens siurblinės pastato pirkimo sandorio notarine tvarka neįformino, todėl nuosavybės teisės į šį statinį neįgijo. Tačiau pats sandoris ne tik atitiko jo šalių valią, bet ir faktiškai buvo visiškai įvykdytas, nes pardavėjo (ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“) nustatytą kainą pareiškėja sumokėjo, o turtą (vandens siurblinę) pardavėjas perdavė pirkėjai (pareiškėjai). Nors pareiškėja pagal tokį sandorį neįgijo nuosavybės teisės į nupirktą vandens siurblinės pastatą, tačiau jį valdo ir naudoja jau 19 metų kaip savininkė, bet sandorio negaliojimas dėl formos nesilaikymo kliudo įregistruoti šį statinį viešame registre. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iš išaiškinęs, kad tokioms spragoms nuosavybės teisiniuose santykiuose užpildyti ir teisinės padėties netikrumui juose panaikinti, daiktų apyvartos galimumui užtikrinti ir daiktą valdančio asmens teisinei padėčiai stabilizuoti įstatyme numatytas įgyjamosios senaties institutas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-287-706/2016, 3K-3-52-916/2017), todėl pareiškėja pagrįstai savo teises gina remiantis šiuo institutu.

Nuosavybės teisei įgyti įgyjamosios senaties pagrindu (Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnio 11 punktas) būtina visuma įstatyme nustatytų sąlygų, kurių turinys ne kartą nurodytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Apibendrindamas praktiką bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo įgyjamosios senaties būdu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys); teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-67/2011, 3K-3-52-916/2017 ).

Šioje byloje jokie kiti asmenys, kurie turėjo galimybę pagal viešai paskelbtą pranešimą apie bylos nagrinėjimą pareikšti pretenzijas į pareiškėjo valdomą turtą, neginčijo pareiškėjų valdymo sąžiningumo, teisėtumo, atvirumo ir nepertraukiamumo, niekas nepareiškė teisų į šį pastatą. Byloje nėra nustatyta, jokių aplinkybių, kad pareiškėja vandens siurblinės pastatą būtų užvaldžiusi per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus, t. y. neteisėtai. Pareiškėjos paaiškinimai ir pateikti rašytiniai įrodymai apie savininko sprendimą parduoti pastatą, apie pinigų sumokėjimą ir pastato perdavimą pareiškėjai, patvirtina, kad vandens siurblinės valdymas prasidėjo sąžiningai ir teisėtai – pirkimo-pardavimo sandorio pagrindu, nors jis ir negalioja. Pagal kasacinio teismo praktiką sandorio, nesilaikant įstatymo nustatytos formos, sudarymas gali būti sąžiningo ir teisėto valdymo patvirtinimas, o asmuo, sudaręs sandorį dėl nekilnojamojo daikto, kuris atitiko sandorio šalių valią, tačiau sandoriui esant negaliojančiam dėl 1964 m. CK 255 straipsnio reikalavimų nesilaikymo, savo teises gali ginti įgyjamosios senaties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-85/2013, 3K-3-52-916/2017).

Nors pareiškėja neįgijo nuosavybės teisės į vandens siurblinės pastatą, tačiau jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką, nes nustatyta, kad niekas neturi daugiau už ją teisių į šį daiktą, ji nežino apie jokias kliūtis, trukdančias įgyti jai tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Pareiškėjos valdymo teisėtumo ir sąžiningumo niekas niekada neginčijo. Visą valdymo laiką pastatą ji valdo atvirai, kaip savą – pastatą remontavo, išlaikė, juo naudojasi, valdo nesislapstydama, todėl daikto savininkas (jeigu toks yra) galėjo įgyvendinti savo teisę į daiktą, galėjo pareikšti ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, tačiau niekas to nepadarė. Vandens siurblinės pastatas pareiškėjos yra valdomas nepertraukiamai 19 metų nuo valdymo teisės įgijimo (nuo 1999 m.) iki dabar, šis valdymas niekada nepasibaigė dėl to, kad pareiškėja būtų praradusi galimybę naudotis pastatu ar paveikti jį pagal savo valią, ji niekada nebuvo atsisakiusi šio pastato valdymo. VĮ Registrų centro Alytaus filialo 2018-06-12 sprendimas Nr. (2.16.13.)R5-148 patvirtina, kad Lazdijų r. sav., (duomenys neskelbtini) esantis vandens siurblinės pastatas nėra įregistruotas viešame registre nei kaip valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nei kaip jokio kito asmens nuosavybė (b. l. 10), kas trukdytų pareiškėjai įgyti nuosavybės teisę į jį įgyjamosios senaties būdu.

Ginčo dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti būtinų ir aukščiau nurodytų sąlygų nėra, tačiau suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos išreiškė abejonę, ar pastatas buvo pastatytas laikantis teisės aktų reikalavimų ir ar gali būti privačios nuosavybės objektu. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimą įgyjamąja senatimi į nekilnojamąjį daiktą, sukurtą statybos būdu, įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu objektas šių reikalavimų neatitinka, tai jis nėra privačios nuosavybės teisės objektas ir neatitinka CK 4.69 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Kadangi neteisėtos statybos rezultatas – statiniai – negali būti privačios nuosavybės teisės objektas, tai nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-287-706/2016, 3K-3-52-916/2017). Atsižvelgiant į tokią kasacinio teismo praktiką, nuosavybės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktui nustatyti iš tiesų yra reikšminga aplinkybė, ar statinys pastatytas teisėtai.

Šiuo atveju pareiškėja nepateikė rašytinių dokumentų, pagrindžiančių, kad jos sąžiningai ir teisėtai įsigytas vandens siurblinės pastatas buvo ir teisėtai pastatytas, tačiau to nepadarė ne dėl to, kad tokių dokumentų niekada nebuvo, kas reikštų, jog statyba neteisėta, o dėl to, kad jokie dokumentai nėra išlikę ir pareiškėja neturi galimybės jų pateikti. Lazdijų rajono savivaldybės adminis­tra­ci­jos dokumentų ir informacijos skyrius patvirtino, kad „(duomenys neskelbtini)“ kolūkis į likviduotų įmonių archyvą neperdavė dokumentų, susijusių su vandens siurblinės statyba (b. l. 63). Tą patį patvirtino ir Lazdijų rajono savivaldybės adminis­tra­ci­jos žemės ūkio ir melioracijos skyrius, kuris nurodė, kad vykstant kolūkių reorganizacijai paprastai visa kolūkių ir žemės ūkio bendrovių dokumentacija buvo pateiktas savivaldybės archyvui, todėl jeigu ji nebuvo sunaikinta, turėjo būti perduota Lazdijų rajono savivaldybės adminis­tra­ci­jos archyvui saugojimui (b. l. 64). Todėl vandens siurblinės pastato statybos teisėtumą pareiškėja įrodinėja liudytojų parodymais, kurie tokioje situacijoje pareiškėjai yra vienintelis būdas pagrįsti šią aplinkybę ir apginti savo teises.

Liudytojas V. M. patvirtino, kad nuo 1982 m. iki 1991 m. jis dirbo „(duomenys neskelbtini)“ kolūkyje, buvo pirmininko pavaduotoju gamybos reikalams, ir žino visas aplinkybes kaip buvo pastatyta vandens siurblinė, kuri vėliau buvo parduota I. M.. Patvirtino, kad 1987-1988 m. kolūkis pradėjo statyti gyvenvietę kolūkiečiams ir iškilo klausimas kaip ją aprūpinti vandeniu. Kolūkio valdyba, kurios narys jis buvo, priėmė nutarimą statyti vandens siurblinę. Tokius nedidelius ir nesudėtingus statinius projektuodavo ir statė pats kolūkis, todėl ir vandens siurblinę suprojektavo kolūkio statybos darbų inžinierius bei pastatė su kolūkio statybininkų brigada. Pastatas buvo įtrauktas į kolūkio balansą kaip ilgalaikis turtas. Prieš pradedant vandens siurblinę naudoti ją tikrino saugos inžinieriai ir ji buvo priimta naudoti. Vandens siurblinė buvo naudojama kol nepastatė vandens bokšto. Kai kolūkiai buvo likviduoti vandens siurblinė buvo perduota į ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“ balansą, o ši bendrovė pardavė I. M., kurį pastatą naudoja ir tvarko iki šiol.

Liudytojas G. G. patvirtino, kad nuo 1982 m. iki 1990 m. jis dirbo „(duomenys neskelbtini)“ kolūkyje, buvo stacionarių įrenginių inžinierius. Patvirtino, kad kolūkis statė gyvenvietę ir jos aprūpinimui vandeniu kolūkio valdyba priėmė sprendimą statyti vandens siurblinę, nes nebuvo vandens bokšto. Ją suprojektavo statybos inžinierius J. V., o pastatė kolūkio statybininkų brigada. Jis pats sumontavo vamzdynus, siurblius, santechniką. Savo darbų dalį jis atliko pagal projektą, kuris buvo parengtas ir kuriuo jis vadovavosi. Vandens siurblinė buvo naudojama kol nepastatė vandens bokšto.

Liudytojas A. Ž. patvirtino, kad nuo 1972 m. iki likvidavimo dirbo „(duomenys neskelbtini)“ kolūkyje, buvo santechnikas. Patvirtino, kad maždaug 1988 m. kolūkis statė vandens siurblinę. Jis pagal projektą montavo vamzdžius, siurblius. Vandens siurblinė veikė kol pastatė vandens bokštą. Dabar vandens siurblinė priklauso I. M., yra sutvarkyta, aptinkuota.

Taigi, pareiškėja pateikė visus išlikusius rašytinius įrodymus, kuriuos patvirtina ir byloje apklaustų liudytojų parodymai, kad vandens siurblinės pastatą ji teisėtai įgijo iš ŽŪB „(duomenys neskelbtini)“, o ne pasistatė pati, todėl ji tikrai nėra pažeidusi jokių statybą reguliuojančių teisės normų. Nesant išlikusių jokių statybos dokumentų, spręsti apie šio statinio statybos teisėtumą galima iš liudytojų parodymų, nes jie patys dalyvavo statyboje, patyvirtino, jog buvo priimtas kolūkio valdybos nutarimas statyti vandens siurblinę, matė ir vadovavosi statybos projektu, patvirtino, kad pastatas buvo priimtas naudoti ir įtrauktas į kolūkio balansą kaip ilgalaikis turtas. Pažymėtina, kad vandens siurblinė buvo specialios paskirties statinys ir jis buvo būtinas naujai gyvenvietei aprūpinti vandeniu, todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad galėjo būti pastatytas savavališkai ir neteisėtai - be jokių tam reikalingų dokumentų.

Vertinant įrodymų pakankamumą įgyjamosios senaties faktui nustatyti pažymėtina, kad kasacinis teismas, formuodamas teismų praktiką dėl įrodymų vertinimo, yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, jog tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-416/2007; Nr. 3K-3-427/2008; Nr. 3K-3-91/2011). Todėl neišlikę rašytiniai įrodymai apie pareiškėjos valdomos vandens siurblinės statybos teisėtumą savaime negali būti kliūtis pareiškėjai įteisinti savo nuosavybės teisę į teisėtai pradėtą valdyti pastatą, nes liudytojų parodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad statinio statyba buvo būtina ir teisėta. Būtų neteisinga, neprotinga ir nesąžininga, nesant kitų galimybių, asmeniui, sąžiningai ir teisėtai pastatą valdžiusiam nuo 1999 metų, užkirsti kelią įteisinti savo nuosavybės teisę įgyjamosios senaties pagrindu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes tai neatitiktų CK 1.5 straipsnio 4 dalyje numatyto imperatyvo teismui įstatymus aiškinti ir taikyti vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Todėl teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo konstatuoti šį pastatą buvus pastatytą neteisėtai ir dėl to atmesti pareiškėjos reikalavimą, kaip neįrodžius visų būtinų sąlygų nuosavybei pagal įgyjamąją senatį įgyti.

Taigi, byloje nustatyta, kad pareiškėja nėra vandens siurblinės pastato, plane pažymėto 1H1p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Lazdijų r. sav., (duomenys neskelbtini), savininkė, bet sąžiningai jį įgijo bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdo jį daugiau kaip dešimt metų, o per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo, todėl yra visos įstatyme numatytos sąlygos pripažint juridinį faktą, kad I. M. įgijo nuosavybės teisę į šį nekilnojamąjį daiktą įgyjamosios senaties pagrindu (CK 4.68 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškimą patenkinti.

Nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, kad I. M., a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisę į vandens siurblinę, plane pažymėtą 1H1p, suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Lazdijų r. sav., (duomenys neskelbtini), įgijo pagal įgyjamąją senatį.

Dėl sprendimo per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti paduotas apeliacinis skun­das Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Lazdijų rajono apylinkės teismą.