Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Loretos Lipnickienės ir Andžej Maciejevski,

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo apelianto AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą ieškinį atsakovui V. B. dėl išmokėtų sumų grąžinimo, tretysis asmuo UAB „Žaliasis jovaras“.

ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“, veikiantis per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo V. B. 60 000,00 Lt, 5 procentų metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad įmonių turto draudimo polisu buvo apdrausta UAB „Žaliasis jovaras" priklausanti pirtis, esanti (duomenys neskelbtini). 2008-08-23 įvyko įvykis, kurio metu sudegė UAB „Žaliasis jovaras" priklausanti pirtis. Draudimo bendrovė dėl šio įvykio išmokėjo UAB „Žaliasis jovaras" 60 000,00 Lt draudimo išmoką. Atlikus ekspertizę nustatyta, kad gaisras kilo dėl pirtyje buvusių asmenų neatsargaus elgesio su ugnimi, o pagal UAB „Žaliasis jovaras" pateiktą informaciją, įvykio metu pirtis buvo išnuomota V. B., todėl ieškovas turi atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą (CK 6.1015 str.). Savo reikalavimą ieškovas grindžia įmonių turto draudimo polisu, pranešimu apie įvykį, apžiūros aktu, Trakų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pažyma, ekspertizės aktais ir liudytojų parodymais.

Atsakovas V. B. atsiliepime nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovas nėra susijęs jokiais sutartiniais santykiais su UAB „Žaliasis jovaras", jokių sutarčių nei rašytine, nei žodine forma su trečiuoju asmeniu atsakovas nėra sudaręs, todėl ieškovas pareiškė ieškinį ne tam asmeniui, kuris turi pagal įstatymą atsakyti. Teigė, kad ieškovas turi aiškiai nurodyti nuomos sutarties šalį ir kreiptis su reikalavimais dėl išmokėtų sumų grąžinimo būtent atsakingam už prievolę asmeniui, todėl ieškinys yra aiškiai nepagrįstas, neįrodytas ir pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi atsakyti. Nurodė, kad dėl šių priežasčių ieškovo ieškinys turi būti atmestas.

Tretysis asmuo UAB „Žaliasis jovaras" atsiliepime į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu susipažino, neturi jokių pretenzijų ar reikalavimų ieškovui. Paaiškino, kad Vilniaus apygardos teisme buvo išnagrinėta civilinė byla pagal UAB „Žaliasis jovaras" ieškinį ieškovui, kuri baigta taikos sutartimi. Ieškovas atlygino trečiajam asmeniui žalą, todėl tretysis asmuo neturi jokių pretenzijų ieškovui ir prašo teismo šalių ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. vasario 13 d. sprendimu atmetė ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą ieškinį atsakovui V. B. dėl neišmokėtų sumų grąžinimo, priteisė iš ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą 36,35 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas padarė išvadą, kad aplinkybės, jog gaisras kilo dėl pirtyje buvusių asmenų neatsargaus elgesio su ugnimi, kad ugnies šaltiniu galėjo būti mažo kaloringumo ugnies šaltinis, yra neįrodytos. Teismas konstatavo, kad 2008-08-25 nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nurodyta, jog labiausiai tikėtina, kad gaisras kilo dėl pirtyje buvusių asmenų neatsargaus elgesio su ugnimi. Pažymėjo, jog šiame nutarime nenurodytas išvados apie pateiktą tikėtiną gaisro kilimo priežastį pagrindas. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie LR VRM Gaisrinių tyrimų centro 2008-11-04 ekspertizės akte nurodyta, jog labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis – pašalinis ugnies šaltinis. Teismas pažymėjo, jog ekspertizės aktu konstatuojama ne tiksli, bet tik tikėtina gaisro kilimo priežastis, ekspertizės akte aiškiai nurodant, kad dėl tikslios gaisro kilimo priežasties nustatymo reikalinga papildoma medžiaga. Teismo vertinimu pateikti rašytiniai įrodymai rodo, jog visapusiškas gaisro priežasčių tyrimas nebuvo atliekamas. Nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nenurodyti jokie faktiniai duomenys, pagrindžiantys pateiktą gaisro kilimo priežastį – neatsargų elgesį su ugnimi. Nurodė, kad draudimo kompanija, turėdama draudėjo prašymą išmokėti draudimo išmoka, žinodama apie galimą draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui, neprieštaravo draudėjo atsisakymui nuo ikiteisminio tyrimo, tuo aiškiai atsisakydama nuo išsamaus gaisro kilimo priežasčių tyrimo ir nustatymo.

Teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta duomenų, patvirtinančių, kad 2008-08-23 įvykusio gaisro metu trečiojo asmens UAB „Žaliasis jovaras“ pirtis nuomos pagrindu buvo perduota naudotis atsakovui V. B.. Nurodė, kad UAB „Žaliais jovaras“ neturi jokių rašytinių įrodymų su duomenimis apie pirties nuomininką gaisro metu, apie asmenį ar asmenis, sumokėjusius už pirties nuomą. Teismo vertinimu, buvęs pirties nuomos tvarkos organizavimas neaiškus, nenurodyta trečiojo asmens UAB „Žaliasis jovaras“ darbuotojo ar darbuotojų, atsakingų už pirties nuomą, nėra aišku, kurio atsakingo asmens buvo atstovaujamas pirties savininkas UAB „Žaliasis jovaras“ sudarant sutartį dėl pirties 2008-08-23 nuomos, taip pat nepateikta jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad už pobūvį pirtyje apmokėjo atsakovas V. B..

Apeliaciniu skundu apeliantas AAS „Gjensidige Baltic“, veikiantis per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismas, net nesvarstęs, kokia galėjo būti kita gaisro priežastis, kritiškai įvertinęs visus gaisro priežastį patvirtinančius įrodymus (kurie, vadovaujantis LR CPK 197 str. 2 d., laikytini oficialiais rašytiniais, prima facie įrodymais, o juose nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis), pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl priėmė neteisėtą ir neteisingą teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog ieškovas neįrodė gaisro priežasties, sprendime nenurodė jokios kitos bent teoriškai galimos gaisro priežasties versijos.

2. Niekuo nepagrįstas teismo motyvas, neva „Draudimo kompanija, turėdama draudėjo prašymą išmokėti draudimo išmoką, žinodama apie galimą draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui, neprieštaravo draudėjo atsisakymui nuo ikiteisminio tyrimo, tuo aiškiai atsisakydama nuo išsamaus gaisro kilimo priežasčių tyrimo ir nustatymo".

3. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog „UAB „Žaliasis jovaras" neturi jokių rašytinių įrodymų su duomenimis apie pirties nuomininką gaisro metu, apie asmenį ar asmenis, sumokėjusius už pirties nuomą“, mano, kad tai negali būti pagrindu atleisti nuomininką nuo atsakomybės už išnuomoto daikto sunaikinimą. Teigia, kad teismas atsisakė apklausti kitus pirtyje buvusius asmenis, galinčius duoti parodymus apie pirties užsakymo aplinkybes, o iš pobūvyje dalyvavusių asmenų apsiribojo tik atsakovo ir jo giminaičių (kurie laikytini suinteresuotais bylos baigtimi) parodymais. Teigia, kad teismo konstatuota aplinkybė, neva ieškovas neįrodė, jog pirties nuomininku buvo atsakovas (atsižvelgiant į tai, kad pats teismas savo aktyviais veiksmais trukdė šiam įrodinėjimui), negali būti laikoma teisėtu pagrindu atmesti ieškinį. Mano, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog pirtį užsakė būtent atsakovas V. B.. Liudytojų parodymai patvirtina, kad pirties nuomos užsakymą pateikė asmuo vardu V., kuris skambino iš telefono, kurio numeris baigiasi skaičiais 242, iš bylos medžiagos matyti, kad ugniagesius kvietė atsakovas V. B., be to atsakovas šioje pirtyje lankėsi nebe pirmą kartą, o aplinkybę, jog teismui liko tam tikrų abejonių dėl pirties nuomininko, apeliantas laiko paties teismo netinkamai organizuoto teismo proceso išdava.

4. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog 2008-08-22 kasos pajamų orderis nepatvirtina apmokėjimo už 2008-08-23 pirties nuomą. Teigia, kad liudytoja apklausta M. K. trečiojo asmens įmonėje dirbo valytoja, o ne buhaltere ar kita gaunamų lėšų apskaitą vykdančia darbuotoja. Todėl laikytina normalu ir paaiškinama, kad kasos pajamų orderis atsakingojo darbuotojo buvo išrašytas ir M. K. perduotas paskutinę iki pirties nuomos darbo dieną (t.y. penktadienį, 2008-08-22).

5. Teismas, laikydamas patikimais atsakovo parodymus, kuriais iš esmės buvo siekiama neatskleisti ar kitaip paslėpti jam žinomas aplinkybes, pažeidė teisės doktrinoje plačiai pripažįstamą contra spoliatorem prezumpciją, pagal kurią, šaliai slepiant, sunaikinant ar atsisakant pateikti bylai reikšmingus įrodymus ar aplinkybes, laikoma egzistuojant nepalankiausius tai šaliai faktus, kuriuos jie būtų patvirtinę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-14 nutartis c.b. 3K-3-176/2010).

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas V. B. prašo atmesti apelianto apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012-02-13 sprendimą. Atsiliepimą į ieškovo apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Apeliaciniame skunde išdėstyti samprotavimai nepaneigia teismo išvados. Sudarant taikos sutartį Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr.2-1321-392/2010 ieškovui buvo puikiai žinomos visos bylos aplinkybės, kad ikiteisminis tyrimas dėl kilusio pirtyje gaisro atliktas nebuvo, priimant sprendimą išmokėti draudimo išmoką trečiajam asmeniui ieškovas faktiškai pritarė ieškovo draudėjo UAB „Žaliasis jovaras" 2008-08-25 atsisakymui nuo ikiteisminio tyrimo, juo labiau išmokėjus draudimo išmoką, ieškovas gavo teisę nustatyti tikrąją kilusio gaisro priežastį bei galėjo inicijuoti ikiteisminio tyrimo atlikimą. Ieškovas to nepadarė, o teismas pagrįstai nurodė, kad „Ekspertizės aktu konstatuojama ne tiksli, bet tik tikėtina gaisro kilimo priežastis, ekspertizės akte aiškiai nurodant, kad dėl tikslios gaisro kilimo priežasties nustatymo reikalinga papildoma medžiaga. Pateikti rašytiniai įrodymai rodo, jog visapusiškas gaisro priežasčių tyrimas nebuvo atliekamas ". Mano, kad įrodymų, jog būtent dėl žmonių, kurie buvo pirtyje, neatsakingo elgesio su ugnimi kilo gaisras, byloje nepateikta, o tai reiškia, jog ieškovas neįrodė minėtos aplinkybės.

2. Ieškovo teiginys apie tai, kad atsakovas buvo nuomininku, nepagrįstas jokiais įrodymais, juo labiau, kad Vilniaus apygardos teisme išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-1321-392/2010, kurioje 2010-03-18 priimta nutartis patvirtinti UAB „Žaliasis jovaras" ir AAS „Gjensidige Baltic" taikos sutartį bei bylą nutraukti. Teigia, kad šioje byloje dalyvavo kaip tretysis asmuo, tačiau bylos nagrinėjimo metu UAB „Žaliasis jovaras" atstovas (savininkas) nurodė, kad su V. B. nebuvo sudaryta jokios nuomos sutarties ir V. B. nebuvo priėmęs jokių įsipareigojimų.

3. Apeliantas deklaratyviais, nieko nepagrįstais teiginiais bando pagrįsti savo nesugebėjimą įrodyti ieškinio pagrindą, kad neva teismas netinkamai organizavo teismo procesą. Visi liudytojai buvo apklausiami įstatyme nustatyta tvarka, jiems buvo užduodami klausimai ir į visus klausimus buvo atsakyta tiek, kiek sugebėjo atsakyti kiekvienas liudytojas. Apeliantas daro niekuo nepagrįstas prielaidas, kad atsakovas ir liudytojai slėpė bylos išsprendimui reikšmingus faktus apie pirties užsakymo aplinkybes, tačiau visiškai nekreipė dėmesio, kad apklausa vyko suėjus jau daugiau nei 3 metams nuo įvykio ir jeigu asmuo neatsimena kai kurių aplinkybių-tai yra normali žmogaus atminties savybė.

4. Atsakovas neneigia, kad galėjo skambinti kam nors ir klausti, ar yra laisva pirtis, tai yra įprasta praktika, tačiau būtent tą dieną jokios pirties atsakovas neužsakinėjo. A. V. nėra pirties savininkas arba trečiojo asmens įmonės darbuotojas ir kokiais pagrindais jis galėjo priiminėti užsakymus už poilsį pirtyje, neaišku.

5. Teismo posėdžio metu liudytoja M. K. neigia gavusi iš atsakovo kokius nors pinigus už pirties nuomą ir net parodė, kad neformino jokio pajamų orderio ir pateiktame į bylą orderyje yra ne jos parašas. Todėl tokiais „įrodymais" negali būti grindžiamas joks reikalavimas ir juo labiau tenkintas ieškinys. Tai visiškai pagrįstai ir nurodė teismas.

Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naują įrodymą – darbo grafiką. Nurodė, kad nagrinėjant bylą jo negalėjo pateikti dėl svarbių nuo jo nepriklausančių objektyvių priežasčių, nes šio grafiko nebuvo gavęs iš darbdavio.

Tretysis asmuo UAB „Žaliasis jovaras“ atsiliepimo į apelianto (ieškovo) apeliacinį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo pateikto apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas ir nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų taip pat nenustatyta (CPK 329 str.).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2010-03-18 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1321-392/2010 patvirtino taikos sutartį tarp ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą ir trečiojo asmens UAB „Žaliasis jovaras“. Vykdydamas taikos sutartį, patvirtintą teismo, ieškovas 2010-04-07 išmokėjo trečiajam asmeniui UAB „Žaliasis jovaras“ 60 000 Lt (b.l. 29). Ieškovas, remdamasis CK 6.1015 str. pareiškė ieškinį atsakingam už padarytą žalą (sudegusią pirtį) asmeniui - atsakovui V. B., reikalaudamas priteisti iš atsakovo 60 000 Lt. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl šios normos taikymo yra išaiškinęs, kad žalos padarymo draudėjo turtui atveju draudikui perėjusi reikalavimo teisė įgyvendinama pagal deliktinę atsakomybę reglamentuojančias LR CK teisės normas, kuriose nurodyta, kad civilinei atsakomybei atsirasti yra privalomos šios sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei žalą padariusio asmens kaltė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-06-26 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-304/2009, 2007-11-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2007; 2005-02- 21 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-116/2005, 2009-06-26 nutartis civ. byloje Nr.3K-3-304/2009) ir kt.).

Apeliantas ieškinį grindžia LR CK 6.489 str. 3 d. nuostata, kurioje nurodyta, kad nuomininkas yra atsakingas už kitų asmenų, kuriems jis suteikia teisę ar galimybę naudotis išnuomotu daiktu, veiksmus. Teigia, kad Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie LR VRM gaisrinių tyrimų centro ekspertizės akte Nr.20 EA nurodyta, kad gaisras kilo dėl nuomojamoje pirtyje buvusių asmenų kaltės, todėl remiantis LR CK 6.489 str. 3 d., 6.502 str. 2 d. ir 6.1015 str. ieškovas turi atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovą V. B..

Šioje byloje yra apelianto pareiga įrodyti, kad atsakovas yra nuomininkas (CPK 178 str.).

Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog pirtį užsakė būtent atsakovas V. B.. Teigia, kad teismo konstatuota aplinkybė, neva ieškovas neįrodė, jog pirties nuomininku buvo atsakovas (atsižvelgiant į tai, kad pats teismas savo aktyviais veiksmais trukdė šiam įrodinėjimui), negali būti laikoma teisėtu pagrindu atmesti ieškinį.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo apelianto argumentu. Pažymėtina, kad LR CK 6.531 str. 1 d. numato, kad pastatų nuomos sutartis turi būti rašytinė. Byloje nustatyta, kad tarp atsakovo V. B. ir trečiojo asmens UAB „Žaliasis jovaras“ nebuvo sudarytos rašytinės sutarties dėl pirties nuomos. Tai patvirtino Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011-06-07 parengiamojo teismo posėdžio metu ieškovo atstovas E. B. nurodydamas, jog žodinę pirties nuomos sutartį įrodinės liudytojų parodymais (b.l. 57), 2011-09-06 teismo posėdžio metu ieškovo atstovas taip pat nurodė, kad nėra rašytinio dokumento, kad pirtį užsakė būtent atsakovas, kadangi paslauga nėra iki galo suteikta, nes pirtis sudegė (b.l. 73), 2011-09-06 teismo posėdžio metu trečiojo asmens UAB „Žaliasis jovaras“ atstovas G. M. taip pat patvirtino, kad kokių nors dokumentų apie nuomą neišliko (b.l. 74).

Vertintina, ar kiti bylos įrodymai patvirtina tarp šalių susiklosčiusius nuomos santykius. Nagrinėjant bylą buvo remiamasi trečiojo asmens paaiškinimais bei buvo apklausti liudytojai: A. V., M. K., V. B., G. B.. Liudytojas A. V. 2011-09-06 teismo posėdžio metu teigė, kad negali nei patvirtinti, nei paneigti, kad pirtį užsakė būtent V. B., nes jis žinojo tik vardą žmogaus, kuris kreipėsi dėl pirties užsakymo (b.l. 75). Liudytoja M. K. 2011-12-06 teismo posėdžio metu teigė, kad nežino, kas užsakė pirtį, kad atsakovo V. B. ji nepamena (b.l. 106), nurodė, kad gaisro metu prie jos „pribėgo moteris iš tos kompanijos, kuri užsakinėjo pirtį, ta moteris skambino gaisrinei“ (b.l.108). Liudytoja G. B. 2012-01-24 teismo posėdžio metu patvirtino, kad po gaisro jai buvo skambinta dėl sutarties pasirašymo, tačiau ji nesutiko pasirašyti sutartį (b.l. 126). Taigi, kaip nustatyta liudytojai nepateikė tikslių duomenų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad pirtį užsakė būtent V. B., ir nėra įrodyta, kas iš trečiojo asmens pusės atstovavo užsakant pirtį nuomai. Ieškovas teigia, jog užtenka vien fakto, kad užsakymą priėmė A. V. (kuris nėra trečiojo asmens darbuotojas), kad telefono numeris, iš kurio buvo skambinta sutampa su V. B. telefono numeriu ir dėl to jis laikytinas pirties nuomotoju. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu tokie duomenys nėra pakankami, kad įrodyti nuomos sutarties sudarymo faktą, nes vien tik asmens vardas nepatvirtina jo asmens tapatybės, o aplinkybė, kad telefono numeris (iš kurio skambinta) sutampa su V. B. telefono numeriu, taip pat nepatvirtina skambinusiojo asmens tapatybės. Nuomos sutarties sudarymo fakto nepatvirtina ir ta aplinkybė, kad V. B. toje pirtyje lankėsi nebe pirmą kartą. Iš byloje esančių duomenų nėra aišku, kodėl po gaisro buvo skambinta G. B. dėl sutarties pasirašymo, o ne V. B., jeigu jis užsakė pirtį nuomai. Atsižvelgiant į byloje esančių duomenų visumą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bylos nagrinėjimo eigoje nenustatyta įrodymų, patvirtinančių, kad gaisro metu pirtis buvo išnuomota atsakovui V. B..

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civilinėse bylose bendra taisyklė yra ta, kad teismas nagrinėja bylą tik pareikštų reikalavimų ribose ir analizuoja bei vertina tik tas aplinkybes, kuriomis remiasi šalys. Tai yra, teismas gali nagrinėti tik tokį ginčą, kokį savo pasirinktiems atsakovams kelia ieškovas, ir pagal byloje surinktą medžiagą spręsti dėl ieškinio pagrįstumo ar nepagrįstumo. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pirtyje buvo daug žmonių, kad joje buvo švenčiamas liudytojos G. B. gimtadienis. Ieškovo nuomone, visi pobūvyje buvę asmenys atsako už žalą solidariai (b.l. 128). Tačiau nagrinėjamoje byloje ieškovas reikalavimą reiškė tik vienam iš pobūvyje dalyvavusių asmenų – V. B., pirties nuomininkui, kuris yra atsakingas už kitų asmenų, kuriems jis suteikia teisę ar galimybę naudotis išnuomotu daiktu, veiksmus (CK 6.489 str. 3 d.). Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, kad teikė teismui prašymus apklausti ir kitus gaisro metu pirtyje buvusius asmenis, tačiau Vilniaus m. 3 apylinkės teismas, niekuo nemotyvuodamas, tokį ieškovo prašymą atmetė.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2011-09-06 teismo posėdžio metu ieškovo atstovas E. B. teigė, kad nėra būtinybės apklausti byloje liudytoją M. K. (b.l. 75), tačiau teismas nutarė apklausti byloje šią liudytoją (b.l. 76). Taigi, nors ieškovo atstovas manė, kad nebūtina apklausti šios liudytojos, teismas nutarė ją apklausti. Tai paneigia ieškovo argumentus, kad teismas savo aktyviais veiksmais trukdė įrodinėjimui. Priešingai, teismas savo aktyviais veiksmais siekė apklausti liudytojus. Tai patvirtina ir tos aplinkybės, kad 2011-10-19 teismo posėdžio metu teismas tenkino ieškovo atstovo E. B. prašymą apklausti liudytojais V. B. ir G. B. (b.l. 86). Šio teismo posėdžio metu atsakovo atstovas B.Chranovskij į ieškovo atstovo prašymą kviesti liudytojais V. B. ir G. B., teigė „keista, kad ne visus asmenis, kurie buvo pirtyje yra kviečiami liudytojais, bet palieku teismo nuožiūrai“ (b.l. 86). 2012-01-24 teismo posėdžio metu ieškovo atstovas E. B. teikė prašymą apklausti byloje K. P. (G. B. seserį) ir P. (asmenį, kuris gyvena su K. P.), tačiau teismas atmetė šį ieškovo prašymą (b.l. 127). Šiame 2012-01-24 teismo posėdyje bylos nagrinėjimas buvo baigtas, daugiau prašymų šalys neteikė. Taigi, teismas netenkino ieškovo atstovo prašymo apklausti K. P. ir P., kitų asmenų apklausti ieškovas teismo neprašė. Tokiu atveju atmestinas ieškovo argumentas, kad teismas apsiribojo tik atsakovo ir jo giminaičių (kurie laikytini suinteresuotais bylos baigtimi) parodymais. Nors teismas tokį ieškovo atstovo prašymą atmetė, iš esmės jo nemotyvuodamas, apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, tai neturi įtakos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Apeliantas reikalavimus grindė tuo, kad nuomininkas yra atsakingas už kitų asmenų, kuriems jis suteikia teisę ar galimybę naudotis išnuomotu daiktu veiksmus (LR CK 6.489 str. 3 d.). Byloje nustatyta, kad nuomos sutartis nebuvo sudaryta, trečiojo asmens pirties nuomos apskaita nebuvo vykdoma, neaišku koks atsakingas už nuomos sutarties sudarymą asmuo, byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad už pobūvį pirtyje apmokėjo atsakovas V. B., todėl atmestini ieškovo argumentai, kad pats teismas savo aktyviais veiksmais trukdė įrodinėjimui, jog pirties nuomininku buvo atsakovas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, todėl naikinti sprendimą šiuo apeliacinio skundo argumentu, nėra pagrindo.

Apeliantas teigia, kad teismas net nesvarstęs, kokia galėjo būti kita gaisro priežastis, kritiškai įvertinęs visus gaisro priežastį patvirtinančius įrodymus (kurie, vadovaujantis LR CPK 197 str. 2 d., laikytini oficialiais rašytiniais, prima facie įrodymais, o juose nurodytos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis), pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl priėmė neteisėtą ir neteisingą teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog ieškovas neįrodė gaisro priežasties, sprendime nenurodė jokios kitos bent teoriškai galimos gaisro priežasties versijos.

Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl įrodymų vertinimo civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civiliniame procese įrodinėjimas įstatyme numatytomis įrodinėjimo priemonėmis turi tikslą – pasiekti teismo įsitikinimą, pagrįstą byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas byloje esančius įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str.1 d.). Taigi, apeliantas, teigdamas, kad galima kita gaisro priežasties versija, turėjo ją ir įrodyti. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2013 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-281/2013.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-10-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2007; 2009-09-28 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-336/2009; 2010-12-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2010; 2011-04-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011; 2012-12-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560/2012 ir kt.).

Šioje byloje teisėjų kolegija, įvertinusi faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus gaisro priežastį patvirtinančius įrodymus, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypo nuo privalomų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų. Tai, kad tam tikri įrodymai buvo įvertinti ne apelianto naudai dar nereiškia, kad jie įvertinti netinkamai ir ne pagal įstatymų reikalavimus.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad gaisras yra nekontroliuojamas, vykstantis ne tam skirtoje vietoje degimas, keliantis pavojų žmogui, turtui ar aplinkai (Priešgaisrinės saugos įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Dėl to turi būti laikomasi priešgaisrinės saugos taisyklių ir kitų priešgaisrinę saugą reglamentuojančių norminių aktų reikalavimų. Todėl dėl gaisro, kaip potencialiai pavojingo veiksnio, objektų savininkai ar teisėti valdytojai turi būti itin atidūs ir elgtis taip, kad būtų išvengta gaisro kilimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-06-26 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-304/2009).

Ieškovo atstovas 2011-09-06 teismo posėdžio metu teigė, kad 2008-08-23 pobūvio metu faktiškai pirties patalpose, rūsyje buvo rūkoma, kas draudžiama pagal bendrąsias priešgaisrines saugos taisykles, ir neatsargus pirtyje buvusių asmenų elgesys su ugnimi privedė prie to, kad kilo gaisras ir sudegė pirtis (b.l. 73). Tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtinančių šį ieškovo atstovo E. B. teiginį. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie LR VRM Trakų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio 2008-09-01 pažymoje Nr.2.13-336 nurodyta, kad prie degančios pirties buvo susirinkę daug žmonių. Ar taip jų buvo girtų asmenų, ugniagesiai nepastebėjo (b.l. 16). Šioje pažymoje nurodyta, kad gaisro židinys yra šiaurinėje pastato dalyje, labiausiai tikėtina gaisro priežastis – pirtyje buvusių asmenų neatsargus elgesys su ugnimi, o būtent mažo kaloringumo ugnies šaltinis patekęs ant degių medžiagų. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie LR VRM Trakų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio 2008-08-25 nutarime Nr. II-8-8.19-30 atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (prijungtos Vilniaus apygardos teismo civ.bylos 2-1321-392/2010 t.1., b.l. 37) nurodyta, jog gaisro tyčinio padegimo požymių nenustatyta, labiausiai tikėtina, kad gaisras kilo dėl pirtyje buvusių asmenų neatsargaus elgesio su ugnimi. Šiame nutarime atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą nenurodyti jokie faktiniai duomenys, pagrindžiantys pateiktą gaisro kilimo priežastį – neatsargų elgesį su ugnimi. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie LR VRM Gaisrinių tyrimo centras 2008-11-04 ekspertizės akte Nr.20EA nurodė, jog labiausiai tikėtina gaisro kilimo priežastis – pašalinis ugnies šaltinis. Dėl tikslios gaisro kilimo priežasties nustatymo reikalinga papildoma medžiaga (t.y. asmenų tuo metu buvusių pirtyje paaiškinimai) (b.l. 20-23). Taigi, šie oficialūs rašytiniai įrodymai – nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie LR VRM Gaisrinių tyrimo centras 2008-11-04 Nr.20EA ekspertizės aktas patvirtina, kad visapusiškas gaisro priežasčių tyrimas nebuvo atliktas (ikiteisminis tyrimas nepradėtas, o dėl tikslios gaisro kilimo priežasties reikalinga papildoma medžiaga). Pažymėtina, kad šiuose dokumentuose konstatuota, tik tikėtina gaisro priežastis. Taigi, minėti įrodymai neginčijamai nepatvirtina ieškovo nurodytos gaisro priežasties. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, išvada, kad gaisras kilo dėl neatsargaus pirtyje buvusių asmenų elgesio su ugnimi, nepatvirtinta byloje esančių įrodymų visumos analize ir padaryta tik prielaidos forma, tačiau teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaida (CPK 263 str., 265 str.). Todėl pirmosios instancijos teismas, pagrįstai konstatavo, kad ieškovo nurodyta gaisro kilimo priežastis yra viena iš tikėtinų priežasčių. Aplinkybės, kad gaisras kilo dėl pirtyje buvusių asmenų neatsargaus elgesio su ugnimi, kad ugnies šaltiniu šiuo atveju galėjo būti mažo kaloringumo ugnies šaltinis, yra neįrodytos. Todėl atmestini ieškovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl priėmė neteisėtą ir neteisingą teismo sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad teismas rėmėsi pateiktais į bylą oficialiais įrodymais, kuriuose nebuvo nurodytos jokios kitos bent teoriškai galimos gaisro priežasties versijos, todėl nebuvo teisinio pagrindo teismui sprendime konstatuoti kitas gaisro priežasčių versijas. Gaisro kilimo versijų nepateikė ir apklausti liudytojai. Todėl atmestinas ieškovo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog ieškovas neįrodė gaisro priežasties, sprendime nenurodė jokios kitos bent teoriškai galimos gaisro priežasties versijos, nes tokių įrodymų į bylą apeliantas nepateikė.

Be to, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, atsisakymą pradėti ikiteisminį tyrimą sąlygojo pirties savininko ir ieškovo draudėjo UAB „Žaliasis jovaras“ 2008-08-25 atsisakymas nuo ikiteisminio tyrimo (prijungtos Vilniaus apygardos teismo civ. byla Nr.2-1321-392/2010, I t., b.l. 102, 103). Atkreiptinas dėmesys, kad 2010-01-26 taikos sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir trečiojo asmens 6 punktas numato, kad šalys įsipareigoja bendradarbiauti ir visapusiškai padėti viena kitai reikalaujant žalos atlyginimo ir išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo iš už šios žalos atsiradimą atsakingo asmens (b.l. 30-31). Konstatuotina, kad ieškovui, sudarant šią taikos sutartį, buvo žinoma, jog UAB „Žaliasis jovaras“ 2008-08-25 atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą ir su gaisro priežastimi sutiko, nes Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie LR VRM Trakų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos valstybinės priešgaisrinės priežiūros poskyrio 2008-08-25 nutarimas Nr. II-8-8.19-30 atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Trakų priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos 2008-08-25 aktas Nr. 216 buvo Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr.2-1321-392/2010 (t.1., b.l. 37 ir 102-103). Tokiu atveju ieškovo pasirašyta taikos sutartis su trečiuoju asmeniu, kurioje įtvirtintas susitarimas bendradarbiauti reikalaujant žalos atlyginimo ir išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo iš už šios žalos atsiradimą atsakingo asmens, reikštų jo neprieštaravimą trečiojo asmens sprendimui atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą. Todėl visiškai pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad draudimo kompanija, turėdama draudėjo prašymą išmokėti draudimo išmoką, žinodama apie galimą draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui, neprieštaravo draudėjo atsisakymui nuo ikiteisminio tyrimo, tuo aiškiai atsisakydama nuo išsamaus gaisro kilimo priežasčių tyrimo ir nustatymo.

Atsakovas V. B. kartu su atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą pateikė naują įrodymą – Vilniaus m. vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Patrulių rinktinės 2 kuopos 2 būrio 2008 m. rugpjūčio mėn. darbo grafiką. Nurodė, kad šio įrodymo negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, nes šis darbo grafikas jam nebuvo pateiktas.

Atsižvelgdama į šį prašymą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 314 str. nuostatą, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Prašymo prijungti įrodymą pateikimą atsakovas argumentuoja teiginiu, kad šio įrodymo jam nepateikė darbdavys, nors jis ir kreipėsi į darbdavį dėl darbo grafiko gavimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas negalėjo pateikti šio įrodymo pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą (nėra pateiktos pažymos, kad atsakovo darbdavys atsisakė pateikti darbo grafiką atsakovui), todėl apeliacinės instancijos teismas, remdamasis CPK 314 str. atsisako priimti šį naują atsakovo įrodymą.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, tenkintinas atsakovo V. B. prašymas dėl išlaidų už advokato pagalbą apeliacinėje instancijoje priteisimo – 500 Lt (CPK 93 str. 1 d., 3 d.), kadangi šių išlaidų turėjimas pagrįstas į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais (b.l.159-161).

Apibendrinus tai, kas aukščiau išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šioje byloje pateiktus įrodymus, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą atsakovo V. B. a.k(duomenys neskelbtini) naudai apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti –500 Lt.