- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-03-24
- Bylos Nr.
- BIK-215/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 1-05-6-00024-2023-5
- Teisėjai
- Alvydas Pikelis (pirm.), Alenas Piesliakas, Artūras Ridikas
- Nuteistasis
- R. G.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako ir Artūro Ridiko, rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistojo R. G. kasacinio skundo dėl Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gegužės 12 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 3 d. nuosprendžių priėmimo klausimą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Kasaciniu skundu nuteistasis R. G. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2025 m. gegužės 12 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. gruodžio 3 d. nuosprendžius ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 220 straipsnį ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo pažeidimus.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nėra nustatyti BK 220 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o būtent subjektyvioji pusė. R. G., kaip ir UAB „Baldesa“ nebuvo kaltinami dokumentų klastojimu, jų pagaminimu. Apeliacinės instancijos teismui nekilo abejonių dėl prekių egzistavimo – prekės buvo parduotos ir pinigai už prekes buvo gauti bei užpajamuoti, tačiau teismas sprendė, jog subjektyvioji pusė – tikslas nuslėpti mokėtinus pardavimo (PVM) mokesčius byloje kildinamas ne iš apgaulės klastojant apskaitos ir kitus dokumentus, o abejone, ar vyko realus prekių pardavimas kitam Europos Sąjungos valstybės narės PVM mokėtojui. Kasatorius, cituodamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (nutartį administracinėje byloje Nr. A-400-556/2018, sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3286-602/2018 ir sprendimą administracinėje byloje Nr. A-636-602/2017), vertina, kad tokiais atvejais turėtų būti taikoma mokestinė, o ne baudžiamoji atsakomybė. Pirmosios instancijos teisme civilinės ieškovės VMI atstovė parodė, kad VMI praleido mokestinio ginčo senaties terminą, dėl to buvo kreiptasi į FNTT, siekiant pradėti tyrimą, kas reiškia, jog situacija buvo dirbtinai kriminalizuota.
Mokesčių mokėtojo turimi apskaitos dokumentai – PVM sąskaitos faktūros net ir su trūkumais dėl prekių eksporto negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės, kadangi tokiais atvejais taikoma mokestinė atsakomybė. Baudžiamoji atsakomybė galima tik tuo atveju, jeigu būtų įrodymų, kad pats mokesčių mokėtojas tyčia ir sąmoningai klastojo finansinės apskaitos dokumentus siekiant nemokėti pardavimo PVM. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra jokių duomenų dėl aplinkybės, jog prekės nebuvo parduotos ar pinigai negauti ir neįnešti į įmonės kasą, be to, nurodė, kad tyčia slėpti mokesčius pasireiškė tuo, jog nebuvo duomenų apie parduotų prekių – baldų eksportą į kitą Europos Sąjungos valstybę narę. Kasacinės instancijos teismas turėtų suformuoti praktiką tokio pobūdžio bylose, kai mokesčių mokėtojas gali patekti į situacijas, kuomet kiti nesąžiningi pirkėjai gali pasinaudoti situacija, siekiant įsigyti prekių pigiau nemokant standartinio PVM.