Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI, vietos mokesčių administratorius) 2015 m. kovo 31 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (4.65)-FR0680-204 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Esmobaltas“ (toliau – ir pareiškėjas, bendrovė) papildomai apskaičiavo sumokėti 443 862,67 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM). Vilniaus AVMI 2015 m. liepos 1 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-418 (toliau – ir Vilniaus AVMI sprendimas, Sprendimas) patvirtino Patikrinimo aktą ir jame papildomai apskaičiuotą 443 862,67 Eur PVM sumą, taip pat apskaičiavo bendrovei 159 452 Eur PVM delspinigius ir skyrė 44 386 Eur PVM baudą (I t., b. l. 56–72).Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas), išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. 69-116 (toliau – ir VMI sprendimas) patvirtino minėtą Vilniaus AVMI sprendimą (I t., b. l. 41–55).Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK), išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimu Nr. S-249(7-250/2015) (toliau – ir MGK sprendimas) patvirtino minėtą VMI sprendimą (I t., b. l. 20–40).Pareiškėjas UAB „Esmobaltas“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–16), prašydamas panaikinti: 1) MGK 2015 m. gruodžio 21 d. sprendimą Nr. S-249(7-250/2015); 2) VMI 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. 69-116; 3) Vilniaus AVMI 2015 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. (4.65)-FR0682-418.Pareiškėjas nurodė, kad vietos mokesčių administratorius patikrino UAB „Esmobaltas“ PVM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. ir nustatė, jog bendrovė pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 49 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes tikrinamuoju laikotarpiu Lenkijos mokesčių mokėtojas P. C. „PETER BUD“, CGS Spolka z ograniczoną odpowiedzialnošcią, D. T. ECO-TRANS, A. B. A. T. HANDEL RÓŻNYMI TOWARAMI pritaikė 0 proc. PVM tarifą ir pažeidė PVMĮ 56 straipsnio 1 dalies nuostatas, kadangi nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad prekės buvo pristatytos būtent bendrovės išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytoms Lenkijos įmonėms, kurios turėjo įgyti teisę disponuoti prekėmis kaip savo, taip pat nepagrindė prekių išgabenimo iš šalies teritorijos fakto. Vietos mokesčių administratorius taip pat konstatavo, jog bendrovė sandorių vykdymo metu elgėsi nesąžiningai, nes, neturėdama pakankamai įrodymų šių ūkinių operacijų realumui pagrįsti, pritaikė 0 proc. PVM tarifą. Vadovaujantis PVMĮ 56 straipsnio 4 ir 5 dalimis, buvo nurodyta, kad bendrovės tikrinamuoju laikotarpiu prekių tiekimai, įforminti minėtų Lenkijos įmonių vardu, turėjo būti apmokestinti taikant standartinį tuo metu galiojusį PVM tarifą. Remiantis minėta nuostata, UAB „Esmobaltas“ patikrinimo metu apskaičiuotas papildomai mokėtinas į biudžetą PVM, šio mokesčio delspinigiai ir paskirta bauda. Tačiau pareiškėjas manė, kad nagrinėjamu atveju mokestinė prievolė jam buvo apskaičiuota neteisėtai ir nepagrįstai, visapusiškai neįsigilinus į realias faktines aplinkybes.Pareiškėjas paaiškino, kad Vilniaus AVMI 2012 m. kovo 7 d. ir 2013 m. sausio 3 d. atliko bendrovės operatyvinius patikrinimus, kurių metu nustatė, kad bendrovė laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. įformino tepalų (alyvos) tiekimus Lenkijos mokesčių mokėtojams P. C. „PETER BUD“, CGS Spolka z ograniczoną odpowiedzialnošcią, D. T. ECO-TRANS, A. B. A. T. HANDEL RÓŻNYMI TOWARAMI. Ginčas šioje byloje kyla dėl aplinkybių, ar prekės buvo patiektos būtent PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems pirkėjams, ar UAB „Esmobaltas“ tiektos prekės buvo fiziškai išgabentos į Lenkijos Respubliką bei dėl tikrinimui pateiktų dokumentų nepripažinimo tinkamai užpildytais.Analizuodamas PVMĮ ir 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva) nuostatas, susijusias su 0 proc. PVM tarifo taikymu, pareiškėjas padarė išvadą, kad prekių tiekimas Bendrijos viduje turi atitikti tris sąlygas: turi įvykti prekių tiekimas, apibūdinamas kaip teisės disponuoti daiktu kaip savininkui perėjimas prekių pirkėjui; prekės, kurios yra tiekimo dalykas, turi būti išgabentos iš tiekėjo valstybės narės teritorijos; PVM mokėtojas tiekia prekes kitam mokesčių mokėtojui ar asmeniui, veikiančiam kaip mokesčių mokėtojas kitos valstybės narės teritorijoje.Šiame kontekste pareiškėjas pabrėžė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 67 straipsnio 1 dalimi, mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Pažymėjo, kad teisės aktai nenustato dokumentų, kuriais mokesčių administratorius gali grįsti apskaičiuotus mokesčius, sąrašo, todėl mokesčių mokėtojui apskaičiuotos mokesčio ir su juo susijusios sumos gali būti grindžiamos įrodymų leistinumo kriterijus atitinkančiais dokumentais (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. gegužės 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A442-1427/2011). Be kita ko, mokesčių administratorius turi objektyviai vertinti dokumentuose užfiksuotą informaciją ir taikyti specialiuosius dokumentams keliamus reikalavimus. Mokesčių administratoriui nesuteikta teisė savarankiškai nustatyti dokumentams keliamus reikalavimus, kurie apsunkintų mokesčių mokėtojo veiklą ar ją padaryti negalima.Pareiškėjo nuomone, šio mokestinio ginčo nagrinėjimo kontekste vietos mokesčių administratorius mokesčių apskaičiavimą grindė formaliaisiais dokumentų trūkumais, kuriais neigė paties dokumento esmę. Analizuodama bendrovės sandorius su P. C. „PETER BUD“, Vilniaus AVMI nurodė, kad nėra užpildyta grafa, skirta krovinio gavėjui, tačiau pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog šis reikalavimas pagal PVMĮ 56 straipsnio komentarą siejamas su atveju, kai krovinio išgabenimu rūpinasi prekių pardavėjas. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju transportu rūpinosi gavėjas – P. C. „PETER BUD“ šiuo tikslu pasamdė Lenkijos firmą K. B. FIRMA HANDLOWO-USLUGOWA, todėl už krovinio gabenimą bendrovė atsakinga nebuvo, dėl to jos turimuose CMR važtaraščiuose neužpildyta gavėjo grafa. Pareiškėjas kartu akcentavo, kad Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencija (CMR) (toliau – ir CMR konvencija) ar PVMĮ nenurodo, jog CMR važtaraščio egzempliorius, kuris lieka siuntėjui, privalo turėti gavėjo žymas. CMR konvencijos 4 straipsnis numato, jog važtaraščio nebuvimas, pametimas ar neteisingas užpildymas neturi įtakos nei sutarčiai, nei sutarties veikimui, todėl nevisiškas CMR važtaraščio užpildymas nepaneigia paties krovinio vežimo fakto. Be to, pareiškėjas pabrėžė, kad minėta pasamdyta transporto firma Lenkijos mokesčių administratoriui pateikė CMR važtaraščius su gavėjo P. C. „PETER BUD“ parašais gavėjo grafose, o tai patvirtina krovinio pristatymą gavėjui.Mokesčių administratoriaus teiginius, kad atskirais atvejais pinigų priėmimo kvituose nėra juose įvardinto asmens, sumokėjusio pinigus, t. y. P. (M.) C., parašo arba parašai akivaizdžiai skiriasi, bendrovė vertino kaip prielaidas ir subjektyvią, šališką nuomonę, nes nėra atlikta rašysenos ekspertizė.Be to, pareiškėjas pažymėjo, jog, vadovaujantis Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės aktais, bendrovė neprivalo nurodyti, kokia tiksliai veikla verčiasi. Įmonės turi teisę užsiimti bet kokia nedraudžiama veikla, todėl tai, kad P. C. „PETER BUD“ deklaruota veikla nesusijusi su prekyba tepalais, nepaneigia sandorių realumo ir aplinkybių, kad prekės buvo išgabentos į Lenkiją. Tai, jog nėra sutarčių, sudarytų su Lenkijos įmone, pareiškėjo įsitikinimu, nekeičia tiekimų sandorių esmės, nes tiek pagal PVMĮ, tiek pagal teisminę praktiką pirkimas–pardavimas yra įforminamas sąskaita faktūra. Bendrovė teigė, kad sutartis su P. C. „PETER BUD“ nebuvo sudaryta, nes šiai įmonei prekių (tepalų) tiekimas vyko tik tris mėnesius, todėl pirkimai buvo įforminti PVM sąskaitomis faktūromis.Pareiškėjas pabrėžė, kad pagal PVM direktyvos VI antraštinės dalies 68 straipsnį apmokestinimo momentas įvyksta tada, kai prekės įsigyjamos Bendrijos viduje, todėl bendrovei buvo akivaizdu, jog prekės turėjo būti apmokestinamos Lenkijos Respublikoje, kur ir baigėsi prekių tiekimas.Dėl sandorių, sudarytų su bendrove CGS Spolka z ograniczoną odpowiedziamošcią, pareiškėjas nurodė, kad PVMĮ nėra nustatyta, kokius konkrečiai dokumentus turi turėti PVM mokėtojas, išgabendamas prekes į kitą ES valstybę, svarbu, kad pagal tokius dokumentus galima būtų nustatyti išgabenimo į kitą ES valstybę faktą. Šiuo atveju UAB „Esmobaltas“ pateikė PVM sąskaitas faktūras, kurios patvirtina tai, jog buvo sudarytas sandoris tarp Lietuvos ir Lenkijos bendrovių, taip pat pateikti CMR važtaraščiai, kurie patvirtina krovinio gabenimą į Lenkijos Respubliką krovinio gavėjui. Galiausiai apie krovinio pristatymą gavėjui patvirtina CGS Sp. z o. o. pateiktas laisvos formos pareiškimas. Šiuo aspektu pareiškėjas akcentavo, kad bendrovė prekių gabenimo neorganizavo, todėl negali būti atsakinga už tai, jog samdytos pervežimo firmos po keleto metų nebeprisimena vykdytų užsakymų ar aplinkybių dėl jų neįtraukimo į savo buhalteriją.Mokesčių administratoriaus teiginius, jog pateiktuose CMR krovinių važtaraščiuose prekių gavėju nurodyta Lenkijos įmonė CGS Sp. Z o. o., vienu atveju iškrovimo vieta nurodyta 44-100 Gliwice, Rynek 6, tačiau kitais atvejais konkreti prekių iškrovimo vieta nenurodyta, pareiškėjas vertino kaip nepagrįstus, kadangi, kaip minėjo, vadovaujantis CMR konvencija, nepilnai ar klaidingai užpildytas CMR važtaraštis nepaneigia paties sandorio, todėl šiuo atveju netiksliai nurodytas pristatymo adresas nepaneigia paties krovinio išgabenimo fakto.Remdamasis tais pačiais argumentais, pareiškėjas kaip nepagrįstus vertino ir mokesčių administratoriaus argumentus dėl sandorių, sudarytų su D. T. ECO-TRANS. Šiame kontekste paaiškino, kad tai, jog CMR važtaraščiuose daugeliu atvejų konkreti prekių iškrovimo vieta nenurodyta, nurodytas tik miestas, o atskirais atvejais krovinių važtaraščiuose (angl. packing list) nurodyta prekių iškrovimo vieta skiriasi nuo iškrovimo vietos, nurodytos CMR važtaraščiuose, nepaneigia pačio sandorio ir krovinio išgabenimo fakto.Nors mokesčių administratorius, bandydamas įrodyti, jog prekės nebuvo išgabentos iš Lietuvos, teigia, kad vežėjas Contrax P. K. M. Grądziel Spolka Jawna sąskaitų, įrodančių paslaugų pardavimą, neišrašė, o kiti dokumentai, susiję su minėtomis paslaugomis nerandami įmonės buhalterijoje, pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad CMR konvencija nereguliuoja vežimo sutarties turinio bei formos. Konvencija nesieja sutarties galiojimo su važtaraščio įforminimu arba jo perdavimu, todėl ji nelaikytina formalia. Pareiškėjo teigimu, tai reiškia, kad dėl vežimo gali būti susitarta bet kokia forma, t. y. ne tik surašant šalių pasirašomą dokumentą, bet pasikeičiant raštais, užsakymais, telefonogramomis, telefakso pranešimais arba kitais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, taip pat ir žodžiu. Todėl pagal CMR konvencijos 9 straipsnio 1 punktą važtaraštis yra prima facie įrodymas, kad yra sudaryta vežimo sutartis, kitaip tariant, CMR važtaraštis yra vežimo sutarties sąlygų įrodymas, t. y. dokumentinis įrodymas, patvirtinantis ne tik sutarties sudarymą, bet ir jos turinį, net jei ir nėra rašytinės formos vežimo sutarties, taip pat tai yra įrodymas, jog krovinys perėjo vežėjo dispozicijon (rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 31 12 punktu). Atitinkamai nagrinėjamu atveju vežimo faktą patvirtina įmonės Contrax P. K. M. atstovai ir vairuotojai, teigiantys, jog prekių vežimas buvo atliktas maršrutu Kirtimai–Vilnius–Chernichow, Lenkija. Pareiškėjas papildomai pažymėjo, kad UAB „Esmobaltas“ nebuvo atsakinga už prekių transportavimą, juo rūpinosi prekių gavėjas – D. T. ECO-TRANS, kuris samdė įvairias firmas krovinio transportavimui.Dėl mokesčių administratoriaus nustatytos aplinkybės, kad pateiktuose CMR važtaraščiuose D. T. ECO-TRANS 13 grafoje „siuntėjo nurodymai (muitinės ir kita informacija)“ yra spaudas ir pasirašyta pirmuosiuose (siuntėjo bendrovės) CMR važtaraščio egzemplioriuose, pareiškėjas pažymėjo, jog CMR konvencijoje nėra numatytos sankcijos už daugiau nei trijų važtaraščio egzempliorių naudojimą, todėl teigia, kad paprastai naudojama daugiau važtaraščių egzempliorių, kurių gali prireikti muitinės ir kitokiems formalumams atlikti, t. y. siekiant turėti patikimų įrodymų, jog krovinys išgabentas iš Lietuvos, buvo naudojama keletas važtaraščių kopijų, o per klaidą Lenkijos įmonė pasirašė ir uždėjo spaudus ne toje grafoje.Pasisakydamas dėl sandorių su A. B. A. T. Handel RÓŻNYMI TOWARAMI, pareiškėjas nurodė, kad iš Lenkijos mokesčių administratoriaus pateiktos informacijos matyti, jog vežėjai (Firma Handlowo-Uslogowa K. B.; PAW- FRANS P. I. ir kt.) priėmė užsakymus ir vykdė vežimus bei suteikė prekių gabenimus kryptimi Lietuva–Lenkija. Tikėtina, kad apklaustieji vežėjai, praėjus keleriems metams, nepamena tikslių užsakymo aplinkybių, prekių iškrovimo vietų ar važtaraščių niuansų, tačiau jie, anot pareiškėjo, patvirtina, jog sandoriai įvyko ir prekės buvo gabenamos iš Lietuvos į Lenkiją. Tuo tarpu mokesčių administratoriaus abejonės dėl parašų nesutapimo pinigų priėmimo kvituose nepatvirtintos rašysenos ekspertizės ir nenustatytas parašų autentiškumas.Nors Lenkijos mokesčių administratorius informavo, jog dėl bendrovės sandorių su A. B. A. T. HANDEL RÓŻNYMI TOWARAMI 2012 m. liepos mėn. yra įtarimas, kad buvo sukčiaujama, minėta Lenkijos įmonė veikia kaip „priedangos“ įmonė sandorių metu, pareiškėjas tvirtino, kad sudarydamas sandorius veikė rūpestingai ir sąžiningai, t. y. stengėsi surinkti kiek įmanoma daugiau įrodymų, pagrindžiančių prekių išgabenimą iš Lietuvos. Sudarydamas sutartį su Lenkijos įmone, jis įtraukė punktą, kuris numatė, kad Lenkijos įmonė įsipareigojo pateikti dokumentus, patvirtinančius, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos, o nepateikus šių dokumentų būtų taikomos netesybos. Pažymėjo, kad Lenkijos įmonė pristatydavo į Lietuvą CMR važtaraščius su gavėjo antspaudais ir parašais paštu arba įmonės atstovai juos atveždavo į Lietuvą, taip pat yra dokumentai, pagrindžiantys gautą atlygį už parduotas prekes, o tai, pareiškėjo nuomone, patvirtina, jog sandoriai tikrai įvyko ir prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad jis nėra atsakingas už tai, jog pervežimo firmos, kurių paslaugas užsakinėjo A. B. A. T. HANDEL RÓŻNYMI TOWARAMI, nesilaikė įstatymų ir neapskaitė įvykdytų sandorių. Be to, akcentavo, kad mokesčių administratorius nepateikė jokios informacijos, jog bendrovė būtų dalyvavusi kokioje nors nusikalstamoje veikoje kartu su A. B. A. T. HANDEL RÓŻNYMI TOWARAMI ar bendrovei būtų žinoma apie šios įmonės galbūt neteisėtus veiksmus.Dėl fizinio prekių išgabenimo iš tiekėjo valstybės narės teritorijos ir bendrovės sąžiningumo vertinimo pareiškėjas skunde vadovavosi 2000 m. spalio 17 d. Tarybos direktyvos 2000/65/EB 28a straipsnio 3 dalies pirmoje pastraipoje ir 28c straipsnio A skirsnio a punkto pirmoje pastraipoje nurodytomis nuostatomis, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika (rėmėsi ESTT 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimu byloje Albert Collėe Nr. C-146/05). Paneigdamas mokesčių administratoriaus teiginius dėl CMR važtaraščių neišsamumo, nepatikimumo, pareiškėjas akcentavo, jog jo pateikti CMR važtaraščiai atitinka CMR konvencijoje jiems nustatytus reikalavimus, juose yra atitinkamos žymos su parašais, pagal kurias galima nustatyti, kad prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos į kitą Europos Sąjungos valstybę, t. y. Lenkijos Respubliką. Byloje esančių įrodymų visuma, pareiškėjo nuomone, įrodo prekių išgabenimą iš šalies teritorijos ir pirkėjų teisės disponuoti patiektomis prekėmis įgijimo realumą, todėl jis turėjo teisę Lenkijos mokesčių mokėtojams įformintiems tiekimams pagal PVMĮ 49 straipsnį taikyti 0 proc. PVM tarifą. Pareiškėjas, be kita ko, vadovaudamasis ESTT ir LVAT praktika, teigė, kad mokesčių administratoriaus nustatyti CMR važtaraščių užpildymo neatitikimai, juose pateiktos informacijos apie prekių gavimą neišsamumas, atskirais atvejais krovinių pristatymo adresų neatitikimas ir (arba) prieštaravimai nustatytoms faktinėms aplinkybėms (pagal Lenkijos mokesčių administratoriaus atsakymus), yra susiję ne su esme, o su formaliaisiais dokumentų reikalavimais, kurie nepaneigia fakto, kad prekės buvo išgabentos iš Lietuvos ir buvo pristatytos gavėjui Lenkijoje.Pareiškėjas manė, kad šiuo atveju mokesčių administratorius turėjo vadovautis MAĮ 10 straipsnyje įtvirtintu turinio viršenybės prieš formą principu, reikalaujančiu, jog mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė būtų teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai, bei ESTT praktika, aiškiai nustatančia turinio prieš formą viršenybę ir nesuteikiančia galimybės ES mokesčių administratoriams piktnaudžiauti teise apskaičiuoti mokesčius dėl formaliųjų dokumentų įforminimo reikalavimų (rėmėsi ESTT 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimu byloje Albert Collėe Nr. C-146/05, 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimu byloje Teleos ir kt. Nr. C-409/04).Pareiškėjas tvirtino, jog tai, kad Lenkijos įmonės nedeklaravo prekių įvežimo, nesumokėjo PVM mokesčio savo valstybėje, neįrodo, jog tiekėjas (bendrovė) elgėsi nesąžiningai ir sukčiavo. Šiuo aspektu pažymėjo, kad Lenkijos teisėsaugos pareigūnai yra pradėję tyrimą dėl PVM sumokėjimo Lenkijos mokesčių administratoriui, šiame tyrime parodymus davė ir bendrovės direktorius, o pradėtas tyrimas įrodo, kad prekės buvo išgabentos iš Lietuvos ir buvo patiektos pirkėjams Lenkijoje. Tuo tarpu bendrovė negali būti atsakinga už prekių pirkėjų pasamdytų pervežimų įmonių nesąžiningumą. Pareiškėjas akcentavo, kad pervežimus atlikusių įmonių atstovai, duodami paaiškinimus Lietuvos ir Lenkijos mokesčių administratoriams, patvirtino, jog krovinių pervežimo paslaugos buvo suteiktos, tačiau dėl nežinomų priežasčių nebuvo tinkamai įtrauktos į jų buhalterinę apskaitą.Pasisakydamas dėl sandorių su Lenkijos įmonėmis, kurios savo šalyje nevykdė mokestinių prievolių, išskirtinumo atsiskaitymais grynaisiais pinigais, pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.929 straipsnio 2 dalis numato prioritetą, bet ne pareigą atsiskaitinėti negrynaisiais pinigais, todėl Lenkijos įmonių atsiskaitymas grynaisiais pinigais nepažeidė jokių tuo metu galiojusių įstatymų, o aplinkybė, kad Lenkijos įmonės pageidavo atsiskaityti prieš išsiunčiant krovinius tik padidino pasitikėjimą šiomis įmonėmis.Apibendrindamas, pareiškėjas akcentavo MAĮ įtvirtintą mokesčių teisingumo principą bei mokesčių administratoriaus pareigą savo veikloje vadovautis ne tik formaliomis mokesčių teisės aktuose nustatytomis taisyklėmis, bet ir MAĮ 8 straipsnyje nurodytais protingumo ir teisingumo kriterijais. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, pareiškėjas teigė, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nebuvo objektyvus, vertindamas susidariusią situaciją, o buvo šališkas, nes atstovavo valstybės interesus, todėl neteisingai vertino surinktus įrodymus ir aplinkybes. Tai, pasak pareiškėjo, įrodo tokie faktai, kad iš Lenkijos valstybės subjektų (pirkėjų, vežėjų) gauti argumentai buvo vertinami kaip neginčijamai teisingi, ir jais buvo vadovaujamasi, o Lietuvos mokesčių mokėtojas UAB „Esmobaltas“ buvo laikomas nesąžiningu. Taigi, pareiškėjo manymu, vietos mokesčių administratorius Patikrinimo aktą surašė pažeidžiant teisės normas, todėl šis aktas ir jo pagrindu priimti skundžiami sprendimai turėtų būti panaikinti.Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 81–96) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.VMI nurodė, kad ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovo vyksta dėl 0 proc. PVM tarifo taikymo pagrįstumo. Paaiškino, kad Vilniaus AVMI atliko pareiškėjo 2012 m. kovo 7 d. ir 2013 m. sausio 3 d. operatyvius patikrinimus, kurių metu nustatė, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 1 d. iki 2012 m. gegužės 31 d. įformino tepalų (alyvos) tiekimus Lenkijos mokesčių mokėtojams P. C. „PETER BUD“, CGS Spółka z ograniczoną odpowiedzialnością, D. T. ECO-TRANS, A. B. A. T. HANDEL RÓŻNYMI TOWARAMI. Pagal Lenkijos mokesčių administratoriaus pateiktą informaciją, Lenkijos mokesčių mokėtojai P. C. „PETER BUD“ iš dalies neigia, o CGS Spółka z ograniczoną odpowiedzialnością neigia minėtu laikotarpiu vykdę sandorius su pareiškėju ir gavę iš jo prekių. Kitas Lenkijos mokesčių mokėtojas D. T. ECO-TRANS nerastas, o A. B. A. T. HANDEL RÓŻNYMI TOWARAMI prisipažino, kad iš tikrųjų neužsiėmė jokia ūkine veikla ir nebuvo jokių prekių. Minėti Lenkijos mokesčių mokėtojai nedeklaravo įsigijimų iš pareiškėjo, jie neturėjo veiklai vykdyti reikalingų resursų, buveinės, sandėliavimo patalpų, darbuotojų. Krovinių važtaraščiuose nurodytas iškrovimo adresas daugeliu atvejų nepritaikytas prekių sandėliavimui. Dalis vežėjų, nurodytų CMR važtaraščiuose, taip pat neigė atlikę tepalų gabenimo paslaugas arba teigė jas atlikę, tačiau buhalterinėje apskaitoje iki kontrolės veiksmų pradžios paslaugų neapskaitė, deklaracijose nedeklaravo. Pareiškėjo pateiktuose dokumentuose už konkretų Lenkijos mokesčių mokėtoją pasirašyta skirtingai. Pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, susijusių su prekių pirkėjus atstovaujančių asmenų identifikavimu (asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijų), ar atstovų įgaliojimų, suteikiančių teisę veikti Lenkijos mokesčių mokėtojų vardu ir atstovauti šiuos mokesčių mokėtojus vykdant sandorius su pareiškėju. Atsižvelgiant į tai, po 2013 m. sausio 3 d. atlikto operatyvaus patikrinimo pareiškėjui buvo pasiūlyta minėtus sandorius apmokestinti standartiniu 21 proc. PVM tarifu, tačiau pareiškėjas to nepadarė, todėl Vilniaus AVMI iniciavo mokestinį patikrinimą.Atsakovas, remdamasis PVM direktyvos ir ją atkartojančio PVMĮ nuostatomis, ginčui aktualia LVAT ir ESTT praktika, pažymėjo, jog prekių tiekimo Bendrijos viduje mechanizmas veikia, kai prekės tiekiamos iš vienos valstybės narės į kitą: valstybė, iš kurios vykdomas tiekimas, atleidžia tiekimą nuo PVM, o valstybėje narėje, į kurią prekės tiekiamos, vykdomas tokio įsigijimo apmokestinimas. Tokio mechanizmo paskirtis – perleisti mokestines pajamas valstybei narei, kurioje galutinai suvartojamos atsiųstos ar atgabentos prekės. Tokiu būdu yra laikomasi pozicijos, kad tokiam tiekimui yra keliamos esminės sąlygos: pirma, turi vykti fizinis prekių judėjimas, t. y. prekės turi būti fiziškai išgabenamos iš valstybės narės, kuri taiko atleidimą; antra, prekės turi būti tiekiamos kitos valstybės narės PVM mokėtojui, taip turi būti tenkinama sąlyga, kad prekių pirkėjui perleidžiama teisė disponuoti prekėmis. Tais atvejais, kai šios sąlygos netenkinamos, turi būti vertinamas tiekėjo sąžiningumas – jeigu įrodoma, kad tiekėjas buvo sąžiningas ir elgėsi rūpestingai, ėmėsi visų būtinų ir reikalingų priemonių, kad įsitikintų, jog nedalyvauja mokesčių sukčiavime, papildomas PVM jam neturi būti apskaičiuojamas.Šiame kontekste VMI nurodė, kad nagrinėjamu atveju įstatymo leidėjo ir teismų praktikoje suformuoti 0 proc. PVM tarifo taikymo sąlygų pripažinimo kriterijai neatitiko pareiškėjo situacijos. Patikrinimo metu nenustatyta duomenų, kad prekės (alyva), iš viso už 7 297 948 Lt, buvo parduotos P. C. „PETER BUD“, CGS Spółka z ograniczoną odpowiedzialnością, D. T. ECO-TRANS, A. B. A. T. HANDEL RÓŻNYMI TOWARAMI. Tai reiškia, kad faktiškai prekės buvo tiekiamos ne PVM sąskaitose faktūrose nurodytiems asmenims, todėl nebuvo tenkinama viena iš pagrindinių 0 proc. PVM tarifo taikymo (prekių išgabenimo ir disponavimo teisės perleidimo) sąlygų, o pareiškėjo elgesys pripažintinas nesąžiningu.Remdamasis Patikrinimo akte pateiktu sandorių su Lenkijos mokesčių mokėtojais aplinkybių ir mokestinio tyrimo metu surinktų rašytinių įrodymų vertinimu, atsakovas tvirtino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturi surinkęs pakankamai įrodymų, jog tepalai (alyva) buvo išgabenti iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Tuo pačiu pareiškėjas neįrodė, jog prekių disponavimo teisė buvo perleista Lenkijos mokesčių mokėtojams. VMI pažymėjo, kad pareiškėjas alyvos perdavimo faktą grindžia laisvos formos aktais, PVM sąskaitomis faktūromis bei CMR važtaraščiais, tačiau užsienio mokesčių administratorius (Lenkijos mokesčių administratorius) nepatvirtino prekių tiekimų sandorių. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas prekes tiekė ne PVM sąskaitose faktūrose pirkėju įvardintiems ūkio subjektams, o kitiems nenustatytiems subjektams, tokiu būdu dalyvaudamas galimo PVM sukčiavimo grandinėje, sudarant prekių tiekimo sandorius. Sukčiavimas PVM prasme savaime reiškia, kad tokį sukčiavimą atliekantys asmenys nėra laikytini apmokestinamaisiais asmenimis, veikiančiais kaip tokiais, o tai leidžia konstatuoti, kad nėra tenkinama viena iš PVM direktyvos 138 straipsnio 1 dalyje nustatytų privalomųjų sąlygų, kad toks tiekimas būtų neapmokestinamas PVM. Atsižvelgęs į ESTT ir LVAT jurisprudenciją, atsakovas pabrėžė, kad asmenys sukčiaudami arba piktnaudžiaudami negali remtis Sąjungos teisės normomis Ši piktnaudžiavimo ar sukčiavimo pasekmė iš esmės taikoma ir teisei į atleidimą nuo mokesčio tiekiant prekes Bendrijos viduje. Be to, tai taikytina ne tik tais atvejais, kai pats apmokestinamasis asmuo sukčiavo mokesčių srityje, bet ir kai jis žinojo ar turėjo žinoti, kad dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje.VMI akcentavo, kad Bendrijos viduje tiekimus vykdančiam asmeniui tenka didesni atsargumo ir įrodinėjimo reikalavimai. Jeigu mokesčių mokėtojas žino apie tai, kad jo atliekamos ūkinės operacijos ar kitokia vykdoma veikla prisideda prie mokesčių nemokėjimo, arba nors ir nežino, bet atsižvelgiant į eilę reikšmingų aplinkybių turi galimybę žinoti ir nepaisydamas to atlieka tokią ūkinę operaciją, jis elgiasi nesąžiningai. Šiuo aspektu atsakovas palaikė Vilniaus AVMI argumentus, kad pareiškėjas, įformindamas sandorius, kuriems taikomas 0 proc. PVM tarifas, apsiribojo formalių veiksmų atlikimu – PVM kodo galiojimo patikrinimu ir įmonių registro išrašų kopijų gavimu (kai kurie registracijos dokumentai buvo gauti elektroniniu būdu). Tačiau, atsakovo manymu, PVM mokėtojo kodo galiojimo patikrinimas ir įmonių registro išrašų kopijų gavimas laikytinas nepakankamu domėjimusi apie verslo partnerį – kitoje ES valstybėje narėje įsiregistravusį PVM mokėtoją – ir laikytinas nepakankamu pareiškėjo sąžiningumui pripažinti. Taigi, pareiškėjas nepateikė įrodymų, paaiškinimų ir kt. dėl sudarytų alyvos pardavimo sandorių, t. y. nepateikė patvirtintų įgaliojimų asmenims veikti minėtų įmonių vardu, nežinojo ir patikrinimo metu nenurodė konkrečių asmenų vardų, pavardžių, su kuo buvo derinami (vykdomi) sandoriai, nepateikė informacijos, ar žinojo kas randasi prekių iškrovimo (pristatymo) adresuose, kas priėmė prekes užsienio įmonių vardu prekių pristatymo (iškrovimo) adresuose. Be to, pareiškėjas nepasirašė sutarčių su dviem Lenkijos verslo partneriais, nesidomėjo prekes gabenančiais vairuotojais, o pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus nėra galimybės nustatyti, jog disponavimo teisė perėjo Lenkijos mokesčių mokėtojams. VMI pabrėžė, kad Lenkijos mokesčių administratorius informavo, jog nurodytos Lenkijos įmonės nedeklaravo prekių įsigijimų iš pareiškėjo, neteikė mokesčių deklaracijų ir dokumentų patikrinimui bei Lenkijos mokesčių administratoriaus sprendimu buvo išregistruotos iš PVM mokėtojų registro, krovinių važtaraščiuose (angl. packing list) nurodytose prekių iškrovimo vietose nėra galimybių perkrauti, sandėliuoti prekes. Taip pat Lenkijos mokesčių administratorius pažymėjo, jog A. B. A. T. HANDEL RÓŻNYMI TOWARAMI naudojama kaip priedangos įmonė.Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju sandoriai su Lenkijos įmonėmis nebuvo vienkartiniai, atsakovas manė, jog pareiškėjas turėjo realias galimybes surinkti informaciją apie verslo partnerius, tačiau nebuvo pakankamai rūpestingas ir atidus verslo santykiuose. VMI nuomone, toks pareiškėjo aplaidus ar sąmoningas elgesys pripažintinas kaip žinojimas apie dalyvavimą sandoriuose, įtrauktuose į sukčiavimą PVM srityje. Taigi, Vilniaus AVMI pagrįstai pareiškėjo tiekimus Lenkijos įmonėms apmokestino standartiniu PVM tarifu.Atsakovo atstovė teismo posėdžio metu papildomai paaiškino, kad vietos mokesčių administratorius dėjo visas pastangas, siekdamas išsiaškinti tikrąsias sandorių aplinkybes. Tačiau mokesčių administratorius nenustatė tikrojo prekių gavėjo, be to, epizoduose su keturiomis įmonėmis buvo deklaruojama visai kita veikla, nei buvo vykdoma realiai. Taip pat akcentavo, kad pareiškėjas kiekvienoje tyrimo stadijoje keitė parodymus dėl santykių su kontrahentais.Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 77) prašė jo netenkinti ir nurodė, kad palaiko VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytus argumentus.