Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovei akcinei bendrovei ,,L.“ dėl valstybinės žemės nuomos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Teismo posėdyje ieškovės atstovė nedalyvavo, gautas prašymas civilinę bylą nagrinėti ieškovės atstovei nedalyvaujant. Nurodo, jog Klaipėdos miesto savivaldybės administracija savo poziciją, nurodytą ieškinyje, palaiko. Visos bylai reikšmingos aplinkybės yra išdėstytos ieškinyje.

Byla nagrinėjama šalims (jų atstovams) nedalyvaujant (Civilinio proceso kodekso 246 straipsnio 1 dalis, 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

bylos duomenimis nustatyta, jog (duomenys neskelbtini) Valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu atsakovė valdo ir naudojasi Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini) – Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išraše įregistruotas juridinis faktas (el. b. l. 4-6). (duomenys neskelbtini) Valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu atsakovė valdo ir naudojasi Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu (jo dalimi), esančiu (duomenys neskelbtini) – Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išraše įregistruotas juridinis faktas (el. b. l. 10-16). Ieškovė byloje pateikė pirminę valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaraciją AAA00016212, iš kurios turinio matyti, jog atsakovės AB ,,L.“ prievolė už 2017 metų mokestinį laikotarpį už žemės sklypų (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), nuomą sudaro 9392,76 Eur, prievolės įvykdymo terminas – iki 2018 m. birželio 7 d. (el. b. l. 3). Iš byloje pateiktos mokesčių mokėtojo kortelės turinio matyti, jog joje fiksuojama AB ,,L.“ žemės nuomos mokesčio nepriemoka 501,73 Eur, kuri apskaičiuota 2018 m. spalio 9 d. (el. b. l. 8-9). Atsakovė byloje pateikė 2018 m. gegužės 30 d. mokėjimo nurodymą Nr. R029, iš kurio matyti, jog AB ,,L.“ ieškovei sumokėjo 9392,76 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio pagal 2017 m. deklaraciją (el. b. l. 21).

Ieškovė byloje reiškia reikalavimą priteisti iš atsakovės 501,73 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio nepriemoką už 2017 metus. Atsakovė su reikalavimu nesutinka, nurodo, jog įsiskolinimo nėra. Taigi byloje tarp šalių kilo ginčas dėl prievolės sumokėti nuomos mokestį už valstybei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą (žemės sklypus).

Žemė – nacionalinis Lietuvos turtas, todėl žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises (Žemės įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Valstybinės žemės sklypo socialinė paskirtis yra ta, kad žemė būtų naudojama pagal nustatytą pagrindinę tikslinę jos naudojimo paskirtį ir teiktų visuomeninę naudą. Žemės santykiai turi būti tvarkomi atsižvelgiant į įstatymuose įtvirtintus žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teisių apsaugos, būtinybės žemę naudoti pagal pagrindinę tikslinę paskirtį ir kitus principus. Teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, taip pat teisė teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatyminė teisė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnis, Civilinio kodekso XXIX skyrius, Žemės įstatymas). Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 punktas apibrėžia žemės naudotojo sąvoką: žemės naudotojas – žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu.

Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje bylose, kuriose sprendžiami klausimai dėl valstybinės žemės ir jos naudojimo, konstatuota, kad valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams yra taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia ir su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šiam teisiniam reglamentavimui yra būdingas imperatyvusis pobūdis; taip užtikrinama valstybinės žemės socialinė paskirtis – teikti visuomeninę naudą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017, 2018 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-64-313/2018 ir kt.).

Valstybinės žemės nuomos santykiai yra civiliniai teisiniai santykiai, reguliuojami ne viešosios, o privatinės teisės. Šių santykių civilinio teisinio pobūdžio nekeičia tai, kad vienas iš santykio subjektų yra valstybė, savivaldybė ar jų institucija (pareigūnas). Taigi valstybinės žemės nuomos santykiams visų pirma taikytinos Civilinio kodekso normos. Civilinio kodekso 6.552 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstybinės žemės, nuomojamos ne aukciono būdu, nuomos mokesčio dydis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka. Ši įstatymo nuostata yra imperatyvi. Žemės įstatymo 9 straipsnio 12 dalyje nustatyta, kad be aukciono išnuomotos valstybinės žemės nuomos mokesčio dydžio nustatymo ir mokėjimo tvarką nustato Vyriausybė ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-541-701/2016).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ (toliau – Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimas Nr. 1798) 1.4 punkte nurodyta, kad konkretų nuomos mokesčio už valstybinę žemę, išnuomotą be aukciono, tarifą nustato savivaldybės, kurios teritorijoje yra nuomojama valstybinė žemė, taryba, apie tai informuojamas valstybinės žemės nuomotojas. Nuomos mokesčio dydį apskaičiuoja valstybinės žemės nuomotojas (Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 1.5 punktas).

Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2013 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. T2-14 patvirtintas Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo tvarkos aprašas (toliau – Aprašas), kurio 4 punktas numato, jog žemės nuomos mokestį administruoja Klaipėdos miesto savivaldybės administracija.

Ginčo dėl aplinkybės, jog šalis sieja valstybinės žemės nuomos teisiniai santykiai, byloje nėra, atsakovė atsiliepime pripažino aplinkybę, jog ieškinyje nurodytų nuomos sutarčių pagrindų valdo ir naudoja žemės sklypus, nuosavybės teise priklausančius valstybei, todėl ši aplinkybė laikoma nustatyta, nors byloje pačios nuomos sutartys nėra pateiktos (Civilinio proceso kodekso 187 straipsnis). Kadangi atsakovė naudojasi valstybine žeme, jai kyla pareiga sumokėti teisės aktų nustatyta tvarka apskaičiuotą nuomos mokestį (Civilinio kodekso 6.551 straipsnis, 6.552 straipsnis, Žemės įstatymo 9 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2016). Pagal Aprašo 15 punktą Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos Finansų ir turto departamento Mokesčių skyrius (toliau – Mokesčių skyrius) apskaičiuoja žemės nuomos mokestį žemės nuomos mokesčio mokėtojams ir pateikia jiems Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintą žemės nuomos mokesčio deklaraciją (toliau ir – deklaracija). Ieškovė byloje pateikė atsakovei AB ,,L.“ parengtą deklaraciją už 2017 metus, kurioje nurodoma atsakovės mokestinė prievolė – 9392,76 Eur, kurią atsakovė turi sumokėti iki 2018 m. birželio 7 d. (el. b. l. 3). Iš deklaracijos turinio taip pat patyti, jog prašomą sumokėti 9392,76 Eur sumą sudaro 9291,30 Eur žemės nuomos mokestis už 2017 metus, taip pat nurodoma nepriemoka už ankstesnius metus pagal kitas šio mokėtojo deklaracijas (nuo 2003 iki 2017 metų): 97,71 Eur mokestis ir 3,75 Eur delspinigiai. Atsakovė byloje pateikė duomenis, jog 2018 m. gegužės 30 d. mokėjimo pavedimu deklaraciją už 2017 m. apmokėjo, t. y. sumokėjo ieškovei 9392,76 Eur sumą. Įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog atsakovė mokestinę prievolę įvykdė. Nors byloje yra pateikta AB ,,L.“ mokesčio mokėtojo kortelė, kurioje 2018 m. spalio 9 d. yra fiksuojama 501,73 Eur nepriemoka (el. b. l. 8-9), įvertinus ieškovės ieškinio dalyką ir pagrindą bei byloje pateiktus įrodymus, teismas neturi pagrindo išvadai, jog atsakovė nesumokėjo žemės nuomos mokesčio už 2017 metus (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis). Viena vertus, AB ,,L.“ mokesčio mokėtojo kortelėje ieškovės prašoma priteisti 501,73 Eur yra nurodoma kaip valstybinės žemės nuomos mokesčio skola, įtraukta lentelėje į skiltį ,,Nepriemoka“. Kita vertus, tokio pat dydžio suma (501,73 Eur) nurodoma kaip delspinigiai lentelės ,,Delspinigiai“ skiltyje (el. b. l. 8-9). Tačiau šioje byloje ieškovė reikalavimo priteisti delspinigius nereiškė, aplinkybių dėl AB ,,L.“ galimai netinkamai vykdomų mokestinių prievolių nenurodė ir neįrodinėjo, iš byloje pateiktų duomenų nėra aišku, kaip buvo apskaičiuota ieškovės prašoma priteisti 501,73 Eur suma, savo ruožtu ieškovė (jos atstovai) teismo posėdyje nedalyvavo, papildomų aplinkybių nepaaiškino, byloje pateiktų duomenų apie atsakovės atliktą mokėjimą neginčijo (Civilinio proceso kodekso 7 straipsnis, 8 straipsnis, 178 straipsnis).

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą (Civilinio proceso kodekso 13 straipsnis) teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų, išskyrus įstatyme nustatytus atvejus. Pagal Civilinio proceso kodekso normų nuostatas tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas, visų pirma siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatinėtinos nagrinėjant bylą. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatinėtinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Ieškovui savo pareigos tinkamai neįvykdžius, ribojama atsakovo teisė gintis nuo jam pareikštų reikalavimų. Dėl to aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų tinkamo įgyvendinimo prielaida. Ieškinio pagrindas, kurį pagal Civilinio proceso kodekso 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis jis grindžia ir formuluoja ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad ieškovas privalo nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal ieškovo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (Civilinio proceso kodekso 265 straipsnio 1 dalis) ir yra nepriklausomas nuo šalių nuomonės ar pageidavimų. Tai negali būti vertinama kaip ieškinio ribų peržengimas, nes nei ieškinio dalykas, nei ieškinio faktinis pagrindas tokiu atveju nėra keičiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2005; 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2008; 2010 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2010; 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2011). Nagrinėjamu atveju ieškovė reiškė reikalavimą iš atsakovės priteisti 501,73 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio nepriemoką už 2017 metus, nurodė, jog atsakovė sutartinių įsipareigojimų nevykdė. Įvertinus ieškovės nurodytas ginčo ribas bei atsakovės pateiktus atsikirtimus, byloje pateiktų įrodymų visumos pagrindu, pripažinti, jog atsakovė nesumokėjo ieškovės deklaracijoje nurodytos sumos (9392,76 Eur) per deklaracijoje nurodytą terminą (iki 2018 m. birželio 7 d.) nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 183 straipsnis, 185 straipsnis). Kitų duomenų, pagrindžiančių ieškovės reikalavimą priteisti 501,73 Eur sumą byloje nėra pateikta (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis).

Nuosekliai išplėtotoje kasacinio teismo praktikoje įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais išaiškinta, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (Civilinio proceso kodekso 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Pagal formuojamą kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, šaliai neįrodžius aplinkybių, kuriomis ji remiasi, atsiranda neigiamos pasekmės, t. y. tokios aplinkybės pripažintinos neįrodytomis ir šalies reikalavimai (atsikirtimai) atmetami.

Dėl bylos procesinės baigties

Atsižvelgdamas byloje nustatytas aplinkybes bei pateiktus duomenis, teismas visumos byloje esančių įrodymų pagrindu sprendžia, jog ieškovė neįrodė savo reikalavimų pagrįstumo, byloje pateikti įrodymai, jog atsakovė valstybinės žemės nuomos mokestį už 2017 metus pagal byloje pateiktą valstybinės žemės nuomos mokesčio deklaraciją sumokėjo, todėl vadovaujantis protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, ieškovės ieškinys atmestinas (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis, 183 straipsnis, 185 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė nuo žyminio mokesčio sumokėjimo yra atleista (Civilinio proceso kodekso 83 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Teismui netenkinus ieškinio reikalavimų, bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą iš atsakovės nepriteistinos (Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 2 dalis, 96 straipsnio 1 dalis). Atsakovė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259-260, 263-270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

netenkinti ieškinio dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio priteisimo.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.