- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-06-05
- Bylos Nr.
- 1A-328-843/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-68-3-0024-2015-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Bielskė, Virginija Švedienė, Stasys Lemežis
- Kaltinamasis
- A. J.
- Nukentėjusysis
- G. S.
- Advokatai
- Kristijonas Paliutis, Tomas Jaugelavičius, Kristijonas Palutis
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Stasio Lemežio ir Virginijos Švedienės, sekretoriaujant Loretai Davenienei,
dalyvaujant privačiai kaltintojai ir nukentėjusiajai bei pagal priešpriešinį skundą išteisintajai A. J. ir jos atstovui advokatui Tomui Jaugelavičiui,
išteisintajai bei pagal priešpriešinį skundą privačiai kaltintojai ir nukentėjusiajai G. S. ir jos gynėjui advokatui Kristijonui Paliučiui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios bei pagal priešpriešinį skundą išteisintosios A. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo G. S. ir A. J. išteisintos pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. S. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinama tuo, jog paskleidė apie A. J. tikrovės neatitinkančią informaciją, siekdama pakirsti pasitikėjimą ja ir pažeminti, o būtent: ji 2015 m. rugpjūčio 19 d. prašyme Lietuvos statistikos departamento generalinei direktorei V. L. nurodė, kad A. J. ant jos (G. S.) kompiuterio, klaviatūros, darbo stalo tyčia išpylė vazoną su žemėmis; kad, nuo darbo Vidaus audito skyriuje pradžios (2012 m. balandžio) nėra tinkamai atlikusi nei vieno vidaus audito – absoliučiai visi jos atlikti vidaus auditai buvo atliekami iš naujo, nes jų negalima teikti audituojamiesiems; kad visi jos vidaus auditai atlikti pažeidžiant patvirtintą Lietuvos statistikos departamento vidaus audito metodiką; kad iš naujo atlikus A. J. vidaus auditus, kiekvieną kartą prieita visiškai kitų pastebėjimų, išvadų ir rekomendacijų; kad A. J. darbo metu nuolat užsiiminėja savo asmeniniais darbais, todėl dėl tokio A. J. elgesio ir darbui nepakeliamos situacijos – nuolatinio įžeidinėjimo, žeminimo, apgaudinėjimų, įgaliojimų viršijimo – prašė perkelti ją (G. S.) į kitą kabinetą, nes dėl nuolatinio A. J. įžūlaus elgesio neturi galimybių tinkamai eiti savo pareigas.
Dėl tokių G. S. veiksmų privati kaltintoja A. J. kaltino ją nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, padarymu.
A. J. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinama tuo, jog paskleidė tikrovės neatitinkančią ir G. S. žeminančią informaciją, o būtent:
ji 2015 m. rugsėjo 2 d. pranešime „Apie galimus tarnybinius nusižengimus“ Lietuvos statistikos departamento direktoriaus pavaduotojui nurodė tikrovės neatitinkančią ir G. S. žeminančią informaciją teikdama, kad Vidaus audito skyriaus vedėja G. S. nuolat ir sistemingai atlieka jos (A. J.) darbo vietos “kontrolę”: knisasi po stalčius, perrūšiuoja ir sumaišo ant stalo esančius dokumentus, paima dokumentai, su kuriais dirba, o po to tenka ilgai ir nuobodžiai prašyti, kad jie būtų grąžinti ir ji (A. J.) galėtų tęsti savo darbą; 2015 m. rugpjūčio 20 d. eilinį kartą neradusi ant darbo stalo buvusių dokumentų, su kuriais dirbo, paprašė juos grąžinti, tačiau rado juos ne padėtus ant stalo, o numestus ant žemės, sutryptus, dalį jų pakištus po kėde; 2015 m. rugpjūčio 27 d. buvo paimtas popierius, paprašius gražinti darbui reikalingas kanceliarines priemones, jai stovint prie savo darbo stalo, Vidaus audito skyriaus vedėja G. S. įžūliai alkūne pastūmė ją ir kumščiu trenkė į ranką, dėl ko ji, siekdama apsiginti, buvo priversta pasodinti G. S. į jos darbo kėdę, tačiau ji nenurimo, puolė prie spausdintuvo, pradėjo jį daužyti, išlaužė spausdintuvo stalčių, su kuriuo mojavo jai (A. J.) prie galvos.
Taip pat A. J. 2014 m. spalio 2 d. tarnybiniame pranešime Statistikos departamento direktorei nurodė, kad skyriaus vedėja ėmė ant dokumentų projektų nurodyti ankstesnes datas, nei realiai yra pateikiamos pastabos, tikslingai naudodama įvairias neteisėtas, net ir psichologinio teroro priemones, tokiu būdu jai (A. J.) sudarė tokias darbo Vidaus audito skyriuje sąlygas, kad iš esmės yra itin sudėtinga tinkamai atlikti savo darbo funkcijas, turėdama tikslą pašalinti ją (A. J.) iš užimamų pareigų, kryptingai bandant susikurti tam pagrindą.
Be to, A. J. 2014 m. spalio 17 d. pranešime Statistikos departamento direktorei nurodė kad, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus skyriaus vedėjos G. S. veiksmus – nekonkrečius, prieštaringus, besikeičiančius, vieni kitiems ir neretai tiek Lietuvos Respublikos įstatymams, tiek Lietuvos statistikos departamento vidaus teisės aktams prieštaraujančius nurodymus, niekuo nepagrįstus kaltinimus bei dirbtinių pagrindų jiems kūrimą, tikslu įgyvendinti savo tikslą pašalinti ją (A. J.) iš užimamų pareigų, jos (A. J.) pareiginių funkcijų atlikimas tampa itin sudėtingas – tenka skirti didelį dėmesį ne tik tiesioginių darbo funkcijų atlikimui, bet ir vedėjos „kūrybos“ analizei (pvz., nuolat stebėti, kad nebūtų atgaline data pateikti kokie nors nurodymai, kurių nevykdymu vėliau ji būtų apkaltinta; kad nebūtų pašalinti priedai prie darbo dokumentų ir kt.); be to, ji (A. J.) susiduria su jos atžvilgiu tiesioginėmis psichologinio teroro priemonėmis – dokumentų, su kuriais tuo metu dirba, paėmimu ir mėtymu ant jos darbo (dar yra dirbtinio skersvėjo sukėlimu, durų trankymu, stovėjimu prie darbo stalo įsmeigtu į ją žvilgsniu bei kitokia, tik G. S. suprantama kūno kalba ir kt.). Taip pat nurodė, jog jai (A. J.) tenka patirti isterišką šaukimą (paplonintas meilikaujantis balselis, rezervuotas tik vadovybei), grasinimus dievais ir jų bausmėmis (puikiai dera dirbtinai demonstruojamas religingumas ir bolševikinių metodų įvaldymas).
Dėl tokių A. J. veiksmų privati kaltintoja G. S. kaltino ją nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, padarymu.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 1 d. nuosprendžiu išteisino G. S. ir A. J. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, savo sprendimą motyvuodamas tuo, kad tiek G. S., tiek ir A. J. savo tarnybiniuose pranešimuose pateikė informaciją apie asmens veiksmus nurodydamos, ką viena ar kita padarė netinkamai arba ko nepadarė. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra nustatyta įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad G. S. ir A. J. tarnybiniuose pranešimuose nurodyti teiginiai, dėl kurių jos viena kita kaltina, buvo išimtinai melagingi. Teismas konstatavo, kad byloje esantys el. laiškai ir Komisijos išvados patvirtina, jog tiek G. S., tiek ir A. J. yra pažeidusios Etikos taisyklių reikalavimus. Taip pat, Komisijos išvadose yra nustatyta, kad G. S. ir A. J. yra padariusios tarnybinius nusižengimus. Nors Komisijos išvadose nebuvo nustatyta, kad A. J. nėra tinkamai atlikusi nei vieno audito, vis dėlto Komisija nustatė A. J. darbo trūkumus (neatsižvelgta į skyriaus vedėjos pateikiamas pastabas dėl projektų, A. J. neatliko jai 2014-09-16 pavesto atlikti Statistinio tyrimo/darbo sąnaudų vertinimo vidaus audito, nors ir ne išimtinai dėl savo kaltės ir kt.). A. J. nurodoma aplinkybė, jog G. S. nurodymai neretai prieštarauja tiek įstatymams, tiek Lietuvos statistikos departamento vidaus teisės aktams, taip pat nelaikytina visiškai neatitinkančia tikrovės. Tą patvirtina ir Komisijos 2014-11-04 išvada, kurioje nurodoma, kad G. S. savo nurodymuose įrašiusi, jog „be suderinimo su skyriaus vedėju darbuotojas neturi teisės prašyti jokių departamento dokumentų“, pažeidė Lietuvos Respublikos vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje nustatytas vidaus auditoriaus teises. Vertindamas išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, jog abiejuose kaltinimuose nurodytais atvejais nėra šmeižimo dalyko, t. y. žinomai tikrovės neatitinkančios informacijos, kadangi kreipimasis į tiesioginį vadovą su tarnybiniu pranešimu dėl pavaldaus valstybės tarnautojo elgesio, t. y. tiesioginių tarnybinių funkcijų vykdymas, negali būti laikomas informacijos paskleidimu, kaip tai numato BK 154 straipsnio 1 dalis. Analogiškai ir A. J. atveju, tarnybiniai pranešimai, kuriuos ji rašė Lietuvos statistikos departamento generalinei direktorei, negali būti laikomi informacijos paskleidimu ir vertinami kaip šmeižimas, kadangi informacija buvo pateikiama ne tretiesiems asmenims, o asmeniui, kuriam yra pavaldus skyrius, kuriame dirbo A. J., ir ne tikslu apšmeižti, o su darbu tarnyboje susijusiais klausimais. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad el. laiškuose tarp G. S. ir A. J. nurodoma informacija taip pat negali būti vertinama kaip šmeižimas, kadangi laiškais buvo apsikeičiama asmeniškai tarp šalių, o informacijos paskleidimu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį nelaikoma atitinkamos informacijos pranešimas pačiam nukentėjusiajam.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu A. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalį, kurioje G. S. išteisinta pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, A. J. pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu, A. J. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkintas, priimti apkaltinamąjį nuosprendį G. S. atžvilgiu pagal BK 154 straipsnį 1 dalį, patenkinti A. J. civilinį ieškinį – priteisti iš G. S. 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 600 eurų turėtoms bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
Žemesnės instancijos teismas
Savo skundą A. J. iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriais buvo grindžiamas G. S. pareikštas kaltinimas privataus kaltinimo byloje.
Teigia, jog įstatymas nesuteikia asmeniui teisės tarnybiniame pranešime tyčia skleisti žinomai tikrovės neatitinkančios informacijos, kuria siekiama paniekinti ar pažeminti asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižtas buvo paskleistas tiek Lietuvos statistikos departamento vadovybei, tiek šį tarnybinį pranešimą tyrusiai komisijai, tiek visam Lietuvos statistikos departamentui, t. y. apie G. S. paskleistą šmeižtą sužinojo platus trečiųjų asmenų ratas.
Šalies argumentai
Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas iš esmės nevertino G. S. tarnybiniame pranešime paskleistos informacijos, netyrė jos turinio, taip pat nevertino G. S. pasirašytų tarnybinės veiklos vertinimo išvadų, kurios paneigia tarnybiniame pranešime nurodytą informaciją.
Apeliantė atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas taip pat netyrė veikos subjektyviosios pusės, nenagrinėjo G. S. tyčios platinant tikrovės neatitinkančią informaciją. Byloje esančių įrodymų visuma sudaro pagrindą teigti, jog G. S. veikė tiesiogine tyčia, nes suprato, kad tarnybiniame pranešime nurodyta informacija neatitinka tikrovės ir, kad nėra jokių duomenų, pagrindžiančių šią informaciją. G. S. taip pat suprato, kad tarnybiniame pranešime nurodyta informacija žemina jos garbę ir orumą ir norėjo taip veikti – pažeminti ją ir pakirsti Lietuvos statistikos departamento vadovybės pasitikėjimą ja.
Apeliantės manymu, G. S. tikslingai pateikta tikrovės neatitinkanti informacija neturi nieko bendra su nuomonės reiškimu, nes buvo siekta diskredituoti ją darbdavio akyse ir sudaryti apie ją visiškai netinkamos ir savo pareigų nevykdančios valstybės tarnautojos įvaizdį.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje išteisintoji A. J. ir jos atstovas advokatas Tomas Jaugelavičius prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Išteisintoji G. S. ir jos atstovas advokatas Kristijonas Paliutis prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
A. J. apeliacinis skundas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, tai yra, nenustatęs kitų esminių BPK pažeidimų, ginčijamą nuosprendį patikrino tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Šmeižimas pagal BK 154 straipsnį – tai paskleidimas apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo.
Teismų praktikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015, 2K-187-677/2015 ir kt.) išaiškinta, kad šmeižimo objektyviosios pusės požymis – paskleidimas – tai įstatyme nurodyto pobūdžio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Galimi įvairūs informacijos perdavimo būdai: žodinis, rašytinis, panaudojant spaudą, kitas visuomenės informavimo priemones.
Šmeižimo objektas yra kito žmogaus garbė ir orumas. Garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo garbę ir orumą.
Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam informaciją, t. y. perdavusiam žinias. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Informacija egzistuoja kaip objektyvus reiškinys, todėl gali būti nustatyta remiantis atitinkamais duomenimis. Jų pagrindu asmuo gali atlikti jam svarbius, įdomius ar aktualius jo požiūrį atspindinčius svarstymus ar vertinimus, gali analizuoti, gretinti ar kitaip apdoroti informaciją ir gauti išvadas. Šios mąstymo veiklos rezultatai gali būti įvairių rūšių. Pirma, tai gali būti subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas-nuomonė. Ji negali būti peržiūrima ir paneigiama. Nuomonei netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis tikrais faktais. Antra, tyrimo, apibendrinimo, analizės ar kitokiu būdu kaip individualių pastangų rezultatas gali būti gaunama informacija – nauji duomenys apie daiktus, reiškinius, savybes ir kt. Tiek nuomonės, tiek informacijos atsiradimo prigimtis yra panaši – individuali mąstymo veikla, tačiau savo pobūdžiu tai yra skirtingi dalykai. Nuomonė turi vertinamąjį, atspindimąjį pobūdį, o nauja informacija – konstatuojamąjį pobūdį, nes ja teigiami iki tol neišsakyti faktinio pobūdžio duomenys pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys.
Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, padaromas tiesiogine tyčia, nes kaltininkas paskleidžia žinomai melagingus prasimanymus. Jis suvokia, kad skleidžiamos žinios yra melagingos, prasimanytos ir žemina kito asmens garbę. Kaltininkas tokias žinias gali būti prasimanęs, išgirdęs, sužinojęs iš kitų asmenų, bet supranta, kad jos neatitinka tikrovės.
Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – pavojinga veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Kad neteisėta kaltininko veika būtų pripažinta šmeižimu, būtina visų šių požymių visuma. Nesant bent vieno iš jų, baudžiamoji atsakomybė negalima.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad Lietuvos statistikos departamento Vidaus audito skyriaus vedėją G. S. su vyresniąją specialistę A. J. siejo pavaldumo valstybės tarnyboje teisiniai santykiai.
Nagrinėjamu atveju informacija, kuri, kaip teigiama apeliaciniame skunde, neatitinka tikrovės ir yra šmeižikiško pobūdžio, nurodyta G. S. tarnybiniuose pranešimuose, adresuotuose Lietuvos statistikos departamento generalinei direktorei, t. y. asmeniui, kuriam, vadovaujantis Vidaus audito skyriaus nuostatomis, šis skyrius yra tiesiogiai pavaldus ir atskaitingas.
Iš Lietuvos statistikos departamento Vidaus audito skyriaus nuostatų (toliau tekste – Nuostatai) 12 punkto matyti, kad skyriui vadovauja ir vadovaudamasis šiais nuostatais jo veiklą savarankiškai organizuoja skyriaus vedėjas, kuris tiesiogiai pavaldus ir atskaitingas Statistikos departamento generaliniam direktoriui.
Skyriaus vedėjas teikia Statistikos departamento generaliniam direktoriui pasiūlymus dėl skyriaus valstybės tarnautojų ir darbuotojų skatinimo ir tarnybinių nuobaudų jiems skyrimo, jų kvalifikacijos kėlimo, ir profesinių įgūdžių tobulinimo, dalyvauja pretendentų į valstybės tarnautojus ir darbuotojus, skyriuje konkursų komisijos darbe (Nuostatų 14.14 papunktis). Skyriaus vedėjas prižiūri valstybės tarnautojų ir darbuotojų atliekamus vidaus auditus ir vertina jų darbo dokumentų ir vidaus auditų ataskaitų kokybę, teisės aktų nustatyta tvarka vertina valstybės tarnautojų ir darbuotojų tarnybinę veiklą (Nuostatų 4.15 papunktis).
Žemesnės instancijos teismas
Skyriaus valstybės tarnautojai ir darbuotojai yra tiesiogiai pavaldūs skyriaus vedėjui ir atsako už tinkamą savo funkcijų atlikimą ir gautų pavedimų vykdymą (Nuostatų 16 punktas). Skyriaus vedėjo, valstybės tarnautojų ir darbuotojų kvalifikacinius reikalavimus, pavaldumą, funkcijas, teises, pareigas ir atsakomybę nustato Lietuvos Respublikos vidaus kontrolės ir vidaus audito įstatymas, kiti teisės aktai taip pat pareigybių aprašymai (Nuostatų 17 punktas).
Vidaus audito skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 7.2.1 papunktyje nustatyta, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas rengia laiku ir teikia objektyvias ir aiškias audito ataskaitas su išvadomis, rekomendacijomis, kaip nustatyti vidaus audito metu nustatytas neatitiktis. Aprašymo 8 punkte nustatyta, kad šias pareigas einantis valstybės tarnautojas yra tiesiogiai Vidaus audito skyriaus vedėjui.
Taigi, G. S., būdama Vidaus audito skyriaus vedėja, ne tik galėjo, bet ir privalėjo ex officio (pagal užimamas pareigas) vertinti savo pavaldinių darbą bei tarnybiniuose pranešimuose vadovybei reikšti savo nuomonę dėl jiems pavestų užduočių atlikimo ar neatlikimo.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog tai, kad G. S. 2014-10-28 tarnybiniame pranešime, adresuotame Lietuvos Statistikos departamento generalinei direktorei, prašo įvertinti – ar Vidaus audito skyriaus vyriausiosios specialistės A. J. elgesys ir jai pavestų užduočių nevykdymas atitinka valstybės tarnautojo veiklos etikos principus – ir nurodo, kad „<...> A. J. galimai atlieka kitus, su vidaus auditu nesusijusius darbus, užuot atlikusi Vidaus audito skyriaus vyriausiosios specialistės darbus. <...>“, nėra teiginys, nes žodis „galimai“ sukurią prielaidą, kaip galimą priežastį, dėl, G. S. nuomone, netinkamo A. J. užduočių įvykdymo, bet ne paties fakto konstatavimą.
Iš Komisijos galimam tarnybiniam nusižengimui tirti (sudarytos Lietuvos statistikos departamento generalinio direktoriaus 2015 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. ŽĮ-361 „Dėl Komisijos sudarymo A. J. galimam tarnybiniam nusižengimui tirti“) 2016-01-04 išvados matyti, jog, patikrinus G. S. tarnybiniuose pareiškimuose nurodytas aplinkybes, siūloma pripažinti, kad A. J. pažeidė: Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau tekste – Įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktuose numatytus pagarbos žmogui ir valstybei bei pavyzdingumo principus (valstybės tarnautojas privalo gerbti žmogų ir pagrindines jo teises bei laisves, Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, kitus teisės aktus ir teismų sprendimus; privalo deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulėti, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus ir tvarkingas); Įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktų reikalavimus (Valstybės tarnautojai privalo: tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas ir laiku atlikti pavedamas užduotis; laikytis šiame Įstatyme, kituose teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, vengti viešųjų ir privačių interesų konflikto, teisės aktų nustatyta tvarka deklaruoti privačius interesus, nepiktnaudžiauti tarnyba); Vidaus tvarkos taisyklių 58 punkto reikalavimą; etikos taisyklių 2.1; 9.2 ir 9.4 papunkčių reikalavimus; Lietuvos statistikos departamento Vidaus audito skyriaus nuostatų 16 punkto reikalavimus (Skyriaus valstybės tarnautojai ir darbuotojai yra tiesiogiai pavaldūs skyriaus vedėjui ir atsako už tinkamą savo funkcijų atlikimą be gautų pavedimų vykdymą); Vidaus audito skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymo 7.2.1 papunktį (rengia laiku ir teikia objektyvias ir aiškias audito ataskaitas su išvadomis, rekomendacijomis, kaip nustatyti vidaus audito metu nustatytas neatitiktis) (t. 1, b. l. 169-178, t. 2, b. l. 58-67).
Taigi, faktinėmis bylos aplinkybėmis nustatyta, kad, rašydama tarnybinius pranešimus dėl A. J. darbo rezultatų ir jos elgesio Lietuvos statistikos departamento generalinei direktorei, G. S. vykdė įstatyme ir kituose teises aktuose nustatytas pareigas. Taip pat nustatyta, kad tarnybinius pranešimus nagrinėjo Lietuvos statistikos departamento generalinė direktorė bei jos įsakymu sudaryta Komisija, kuri iš dalies patvirtino G. S. tarnybiniuose pranešimuose nurodytas aplinkybes ir nustatė, jog A. J. pažeidė: Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 8 punktų, 15 straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktų reikalavimus; Vidaus tvarkos taisyklių 58 punkto reikalavimą; Etikos taisyklių 2.1; 9.2 ir 9.4 papunkčių reikalavimus; Lietuvos statistikos departamento Vidaus audito skyriaus nuostatų 16 punkto reikalavimus, todėl, kolegijos vertinimu, konstatuoti, jog G. S. paskleidė apie A. J. tikrovės neatitinkančią informaciją, nėra teisinio pagrindo.
Nagrinėjamo skundo kontekste taip pat pažymėtina, kad vienas iš šmeižimo turinį sudarančių požymių – informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui.
Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog apie G. S. paskleistą šmeižtą sužinojo platus trečiųjų asmenų ratas, tačiau tokius apeliacinio skundo argumentus kolegija atmeta kaip nepagrįstus, kadangi nagrinėjamoje byloje ir apeliaciniame skunde nėra duomenų, kad minėtų tarnybinių pranešimų turinys buvo paskleistas tretiesiems asmenims, kurie nėra susiję su minėtų tarnybinių pranešimų nagrinėjimu, o bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tokių duomenų nenurodė nei pati apeliantė, nei jos gynėjas.
Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai atitinkamo turinio žinios tampa žinomos pareigūnams dėl jų tarnybinių pareigų vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešama tretiesiems asmenims (Kauno apygardos teismo nutartys Nr. 1A-203/2012, 1A-155/2013, 1A-52/2015, 1A282/2015, 1A-298/2017; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-91/2015). Taigi, pagal formuojamą teismų praktiką kreipimasis į tiesioginį vadovą su tarnybiniu pranešimu dėl pavaldaus valstybės tarnautojo elgesio ir tiesioginių tarnybinių funkcijų vykdymas negali būti laikomas informacijos paskleidimu, kaip tai numato BK 154 straipsnio 1 dalis.
Būtina pažymėti ir tai, kad Valstybės tarnybos įstatymo 30 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad sprendimas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo ar dėl asmens, ėjusio valstybės tarnautojo pareigas, pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą ir tarnybinės nuobaudos, kuri turėtų būti jam skirta, nustatymo gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, taigi, šiuo konkrečiu atveju, tai nėra ir baudžiamosios teisės reguliavimo dalykas. Teismų praktikoje baudžiamoji teisė kaip paskutinė priemonė (ultima ratio) taikytina tik tuomet, jeigu teisiniai santykiai nėra reguliuojami kitomis teisinėmis priemonėmis arba asmens veikloje yra aiškūs nusikalstamos veikos požymiai.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) formuojamą praktiką, teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, – atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją ir kt.).
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog G. S. nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, ir dėl šios veikos išteisinta pagrįstai, nesant jos veiksmuose šios nusikalstamos veikos sudėties požymių. Priimdamas nuosprendį ir padarydamas jame atitinkamas išvadas, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos tinkamai įvertino ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.
Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams.
Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje metu išteisintosios G. S. gynėjas advokatas Kristijonas Palutis pateikė teismui 2017-05-02 pinigų priėmimo kvitą (serija LAT Nr. 892120), patvirtinantį apie jo ginamosios G. S. turėtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme advokato paslaugoms apmokėti, ir prašė priteisti iš A. J. G. S. naudai 150 eurų šioms išlaidoms atlyginti.
Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Pagal Formuojamą teismų praktiką šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.
Pagal BPK 105 straipsnio 6 dalį, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas.
Atsižvelgiant į tai, kad A. J. buvo privataus kaltinimo bylos iniciatorė, kad jos apeliaciniame skunde buvo ginčijami klausimai, tiesiogiai veikiantys išteisintosios G. S. interesus byloje, ir kad šis skundas pripažintas nepagrįstu, darytina išvada, jog išteisintoji G. S. turi teisę į patirtų proceso išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą visa apimtimi.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutarė:
privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios bei pagal priešpriešinį skundą išteisintosios A. J. apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš A. J. G. S. naudai 150 eurų turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.