Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-155/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2013-05-31
Bylos Nr.: 1A-155/2013
Teisminio proceso Nr.: 1-23-1-00647-2010-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Viktoras Kažys, Linas Šiukšta (pran.), Laima Garnelienė
Nukentėjusysis: S. N.
Nuteistasis: E. M., A. S., E

Baudžiamoji byla Nr. 1A-155/2013Proceso Nr. 1-23-1-00647-2010-7

Procesinių sprendimų kategorijos:(S)

1.2.5.3.; 1.2.14.3.1.; 1.2.14.4.2.; 1.2.14.5.1.; 1.2.14.10.; 1.2.17.11;

1.2.18.2.; 1.2.18.3.; 2.4.2.1.; 2.4.6.4.1.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),teisėjų: Laimos Garnelienės, Viktoro Kažio,sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorams Rimvydui Valentukevičiui, Sergejui Stulginskiui,gynėjoms Liudmilai Karvelienei, Annai Grinevič,nukentėjusiajam S. N.,nuteistiesiems E. M., A. S.,ekspertei S. M.,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. M. ir A. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo E. M. nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal BK 215 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams;

- pagal BK 182 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal BK 207 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal BK 214 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams;

- pagal BK 144 str. laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 4 d., 5 d. 1 p., 6 d., šias bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 4 (ketveriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.

Pagal BK 187 str. 1 d. E. M. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

A. S. nuteistas:

- pagal BK 181 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal BK 215 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams;

- pagal BK 182 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal BK 207 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal BK 214 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams;

- pagal BK 144 str. laisvės atėmimu 1 metams.

Pagal BK 180 str. 2 d., 187 str. 1 d. A. S. išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

J. U. nuteistas:

- pagal BK 181 str. 2 d. laisvės atėmimu 2 metams;

- pagal BK 180 str. 1d. laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal BK 215 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams;

- pagal BK 182 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal BK 207 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal BK 214 str. 1d. laisvės atėmimu 1 metams ir 6 mėnesiams;

- pagal BK 187 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams;

- pagal BK 144 str. laisvės atėmimu 1 metams.

Nukentėjusiajam S. N. solidariai iš nuteistųjų A. S., E. M. ir J. U. priteista 12 543 Lt turtinės žalos atlyginimo ir 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 600 Lt atstovavimo išlaidų. Be to, nukentėjusiajam S. N. solidariai iš nuteistųjų E. M. ir J. U. priteista 115 Lt turtinės žalos atlyginimo.

Dėl nuteistojo J. U. nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas.

Šioje byloje Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutartimi pripažinta įrodytu, kad A. S. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 181 str. 2 d., 187 str. 1 d., 215 str. 1 d., 182 str. 1 d., 207 str. 1 d., 214 str. 1 d., būdamas nepakaltinamu ir A. S. nutarta skirti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Pagal BK 180 str. 2 d. byla A. S. nutraukta. Ši teismo nutartis apeliacine tvarka neapskųsta ir yra įsiteisėjusi.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. M., A. S. ir J. U. nuteisti už kvalifikuotą turto prievartavimą, neteisėtą disponavimą elektronine mokėjimo priemone ir jos duomenimis bei neteisėtos svetimos elektroninės mokėjimo priemonės bei jos duomenų panaudojimą, sukčiavimą, kreditinį sukčiavimą ir palikimą be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei. E. M. ir J. U. nuteisti dar ir už plėšimą, o J. U. ir už turto sunaikinimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad šias nusikalstamas veikas jie padarė tokiomis aplinkybėmis.

Žemesnės instancijos teismas

E. M., veikdamas bendrai kartu su J. U., 2010 m. rugsėjo 3 d., apie 6.30 val., (duomenys neskelbtini) esančiame bute, panaudodami fizinį smurtą - užlauždami nukentėjusiojo S. N. rankas, jėga jį nuvedė į kambarį, kur tebelaikydami jį suvaržę, taip atimdami galimybę priešintis, bendrais veiksmais iš rūbų kišenių ištraukė nukentėjusiajam priklausiančius daiktus: mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericson“ IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) su „Bitė“ SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini) - 50 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) su „Tele2 pildyk“ SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini) - 20 Lt vertės, mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“ su SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini) - 20 Lt vertės, automobilio „Volvo V40“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) raktus, to paties automobilio registracijos liudijimą, techninės apžiūros taloną bei draudimą, „Swedbank“ banko mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) „Visa elektron“ - 25 Lt vertės, to paties banko elektroninės bankininkystės prisijungimo kodus, „Nordea“ banko elektroninės bankininkystės prisijungimo kodus, neturinčius materialinės vertės. Iš viso užvaldė nukentėjusiojo turto už 115 litų.

Be to, E. M., toje pačioje vietoje tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus ir veikdamas bendrai kartu su J. U. bei su ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta moterimi, kuri rankoje laikytu virtuviniu peiliu braukė nukentėjusiajam per pirštus bei grasino juos nupjauti, mobiliojo ryšio telefonais ir fotoaparatu filmavo nukentėjusįjį, taip grasindami internete apie jį patalpinti kompromituojančią informaciją. Po to A. S. rankoje laikant ir demonstruojant kirvį bei pasikvietus A. S., kuris suduodamas ranka ne mažiau kaip penkis smūgius nukentėjusiajam į galvos sritį ir tuo pačiu grasindamas peiliu nupjauti pirštus, bei J. U. vieną kartą spiriant nukentėjusiajam į veidą, tokiais savo neteisėtais veiksmais sužinojo nukentėjusiojo „Swedbank“ mokėjimo kortelės „Visa electron“ Nr. (duomenys neskelbtini) PIN kodą, elektroninės bankininkystės prisijungimo slaptažodžius, nukentėjusiojo anketinius duomenis, neturėdami teisėto pagrindo, jie reikalavo savo ir kitų asmenų naudai perduoti sąskaitoje esančius pinigus. Taip pat jie savo ir kitų asmenų naudai privertė nukentėjusįjį prieš jo valią surašyti rašytinę sutartį 10 000 Lt tariamos skolos bei automobilio „Volvo V40“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), - 9000 Lt vertės, tariamo pardavimo sutartį.

Be to, E. M. ir A. S., veikdami bendrai kartu su J. U. bei A. S., tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, toje pačioje vietoje, laikotarpiu nuo 7 val. iki 13 val., pasinaudoję S. N. suteiktais AB banko „Swedbank“ elektroninės mokėjimo priemonės, leidžiančios elektroniniu būdu disponuoti lėšomis, esančiomis banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), tapatybės patvirtinimo priemonių duomenimis – vartotojo kodu ir slaptažodžiu bei slaptažodžių kortelės slaptažodžiais, neteisėtai atliko devynias finansines operacijas: 2010-09-03 iš S. N. banko sąskaitos pervedė 0.01 Lt į UAB „ MCB Finance“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); vieną litą į UAB „Minibank“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); vieną litą į UAB „VIA SMS LT“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); du litus į UAB „Ferratum“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); vieną litą į UAB „Avent us capital“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); vieną litą į UAB „Avent us capital“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); 40 litų į UAB „Tele2“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), taip papildant SIM kortelės (duomenys neskelbtini) sąskaitą; vieną litą į UAB „SmSCredit.lt“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 0,01 Lt į UAB „Moment Credit“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Toliau E. M., A. S. ir J. U., tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, turėdami vieningą tyčią užvaldyti UAB „SmSCredit.lt“ ir UAB „Moment Credit“ pinigines lėšas, apgaule – neteisėtai pasinaudodami elektronine mokėjimo priemone, leidžiančia S. N. elektroniniu būdu disponuoti lėšomis, esančiomis AB banko „Swedbank“ banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), iš šios sąskaitos į UAB „SmSCredit.lt“ ir UAB „Moment Credit“ pervedė pinigines lėšas, kredito bendrovėms pateikdami S. N. asmens duomenis, tokiu būdu prisistatydami S. N., nukentėjusiojo vardu su UAB „SmSCredit.lt“ ir UAB „Moment Credit“ sudarė kredito bei paskolų sutartis, pagal kurias UAB „SmSCredit.lt“ ir UAB „Moment Credit“ pinigines lėšas, t.y. po 500 Lt bendroje 1000 Lt sumoje pervedus į S. N. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Jie, tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, neteisėtai disponuodami svetima S. N. vardu išduota „Swedbank“ elektronine mokėjimo kortele Nr. (duomenys neskelbtini) bei nukentėjusiojo tapatybės patvirtinimo duomenimis, pakankamais finansinei operacijai inicijuoti ir atlikti, banko „Nordea“ bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), neteisėtai atlikdami finansines operacijas, apgaule savo ir kitų naudai įgijo svetimą 1920 Lt vertės turtą.

Be to, E. M., A. S. ir J. U., veikdami bendrai, 2010 m. rugsėjo 3 d., apie 11.30 val., tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, J. U. prieš S. N. valią sugirdžius 3 tabletes „Leponex“ bei nukentėjusiajam praradus sąmonę, bendrais veiksmais nukentėjusįjį S. N. nuvežė prie (duomenys neskelbtini) esančio namo, kur be pagalbos paliko gulėti ant žolės, tokiais veiksmais sukėlė pavojų jo gyvybei, nors turėjo galimybę jam iškviesti pagalbą.

J. U. nuteistas ir už tai, kad veikdamas bendrai su A. S., 2010-09-12 apie 1 val. (duomenys neskelbtini), tarp (duomenys neskelbtini) kaimų (duomenys neskelbtini) kaime tyčia sudegino turto prievartavimo būdu užvaldytą nukentėjusiojo S. N. automobilį „Volvo V40“, v/n (duomenys neskelbtini), kurio vertė 9000 Lt.

Šalies argumentai

Nuteistasis E. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo ir esminių BPK pažeidimų. Buvo pažeista jo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas. Iš pranešimo apie įtarimą visiškai neaišku kas bendrininkavo, kokie veiksmai ir kokios faktinės aplinkybės sudaro atitinkamo nusikaltimo sudėties požymius. Kaltinamajame akte, skirtingai nuo pranešimo apie įtarimą, bandyta grupuoti veiksmus ir faktines aplinkybes, bet taip ir liko neaiškūs bendrininkų vaidmenys, taip pat neaiškiai išdėstytos ir aplinkybės, atitinkančios nusikaltimų sudėčių požymius. Teismas nuosprendyje bandė tikslinti nekonkretų kaltinimą, grupuoti bendrininkus, jų veiksmus, faktines aplinkybes ir kvalifikuoti nusikalstamas veikas, tačiau tai padaryti teismui nepavyko, o tai matosi palyginus paminėtų procesinių dokumentų turinius. Teismas, pats keisdamas kaltinimo faktines aplinkybes, pažeidė BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimus. BPK 256 str. numatyta, kad asmuo gali būti nuteistas pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba pagal faktines aplinkybes, kurios iš esmės skiriasi nuo kaltinime išdėstytų, tik esant prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytiniam prašymui, apie kurį privalo būti informuotas kaltinamasis ir jo gynėjas. Ši įstatymo nuostata yra skirta teisės į gynybą užtikrinimui ir ji yra suvaržoma tais atvejais, jeigu kaltinamajam apie kaltinimo pakeitimą iš anksto nepranešama. Baudžiamojo proceso įstatymas draudžia teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis ir veikas kvalifikuoti pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę nusikalstamą veiką. Iš nuosprendžio matosi, kad jame išdėstytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo išdėstytų kaltinamajame akte, iš esmės pakeistos ir nusikalstamų veikų apimtys, nusikalstamų veikų padarymo būdas ir pan., o tai turėjo įtakos veikų kvalifikavimui, bausmei ir tai suvaržė jo teisę į gynybą.

Žemesnės instancijos teismas

Be to, teismas netinkamai įvertino įrodymus, savo išvadas grindė prieštaringais nukentėjusiojo parodymais ir pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Vienus nukentėjusiojo parodymus (dėl nenustatytos moters dalyvavimo ir peilio naudojimo, dviejų, o ne vienos, kaip nurodyta nuosprendyje, paskolos sutarčių rašymo) teismas atmetė, o kitais rėmėsi nuosprendyje ir taip parodė savo šališkumą ir nenuoseklumą. Teismas turėjo arba tikėti visais, arba netikėti visais nukentėjusiojo parodymais. Liko neįvertinti nukentėjusiojo parodymai apie tai, kad jis (E. M.) dėl bankininkystės operacijų neatliko jokių veiksmų ir į tai visiškai nesikišo. Taip pat teismas neįvertino ir jo paties parodymų apie tai, kad nukentėjusysis su juo netinkamai elgėsi, prie jo priekabiavo. Tai patvirtino ir nuteistasis A. S.. Netinkamai buvo įvertintos aplinkybės dėl elektroninės bankininkystės duomenų išgavimo ir panaudojimo. Jis visiškai nesikišo į A. S. ir kitų asmenų veiksmus ir neatliko jokio veiksmo. Jį domino tik atlyginimo gavimas už priekabiavimą, paskolos raštelio surašymas, o vėliau jo pakeitimas automobilio perrašymu, būtent į tai buvo nukreipta jo tyčia. Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis. Tik nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad asmenys veikė kaip bendravykdytojai. Bendrininkavimą kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką, jų veikos bendrumas, susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei jų tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas. Su nepakaltinamu A. S. bendrininkavimo negalėjo būti, nes nėra nusikaltimo subjekto kaltės, tačiau nuosprendžio nustatomojoje dalyje teismas A. S. įvardijo kaip bendravykdytoją. Elektroninės bankininkystės duomenų panaudojimas jam (E. M.) nerūpėjo. Nesant bendrininkavimo dėl elektroninės bankininkystės, nėra pagrindo jį nuteisti už bendrai padarytą nusikalstamą veiką. Jis suprato ir veikė vienas, siekdamas iš S. N. gauti neturtinės žalos atlyginimą už priekabiavimą: liepė rašyti paskolos raštelį, o kai S. N. atsisakė, tada liepė rašyti automobilio pardavimo sutartį. Jis naudojo tik psichologinį smurtą, jokio smūgio nukentėjusiajam nesudavė, tokiu būdu jis padarė savavaldžiavimą ir jo veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 294 str. 1 d. Teismas be pagrindo jo veiksmus kvalifikavo pagal BK 182 str. 1 d. ir BK 207 str. 1 d. Kvalifikuodamas veiksmus kaip sukčiavimą ir kreditinį sukčiavimą teismas savotiškai veikas sudubliavo, o pagal BK 144 str. 1 d. jį nuteisė nesant eksperto išvados ir be jokių kitų jo kaltės įrodymų.

Vertindamas įrodymus teismas nesilaikė daugelio teisės normų: BK 1 str., 2 str., BPK 4 str., 6 str. 2 d., 20 str. reikalavimų ir tokiu būdu pažeidė vieną iš svarbiausių baudžiamojo proceso principų – nekaltumo prezumpcijos principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d., BPK 44 str. 6 d. bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. Kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta pagal įstatymą. Baudžiamajame procese kaltės įrodinėjimo našta tenka tyrimo institucijoms. Įtariamasis ar kaltinamasis neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, tačiau pasinaudodamas teise į gynybą jis gali pateikti įrodymų ar argumentų, paneigiančių pareikštą kaltinimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinta, kad nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikaltimo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskirtos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Pagal BPK 301 str. 1 d. reikalavimus pagrįstas yra toks nuosprendis, kurio išvados yra pagrįstos neabejotinais įrodymais, ištirtais teisiamajame posėdyje. Pagal BPK 305 str. apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyta įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, taip pat nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai. Teismas aukščiau paminėtų BPK reikalavimų nesilaikė, nesivadovavo nurodyto nutarimo išaiškinimais ir nuosprendyje liko nepašalintos abejonės. Teismas, rodydamas išankstinį nusistatymą dėl įrodymų vertinimo, nemotyvuotai atmesdamas ir neįvertindamas esminių reikšmingų bylos aplinkybių, buvo neobjektyvus ir šališkas, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, o apkaltinamąjį nuosprendį surašė pažeisdamas BPK 301 str. 1 d., 305 str. 1 d. 2 p., 3 p. nuostatas.

Teismas iš jo ir kitų nuteistųjų solidariai priteisė S. N. 12 543 Lt turtinės žalos bei 15000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo turėjo būti tenkintas tik BK 294 str. numatyto nusikaltimo sukeltų pasekmių atžvilgiu, atsižvelgiant į tai, kad jis nukentėjusiojo atžvilgiu jokio smurto nenaudojo, tik paprašė atlyginti už įžeidimą, priekabiavimą. Iš bylos matosi, kad tarp jo ir nukentėjusiojo santykiai susiklostė dėl paties nukentėjusiojo netinkamo elgesio, o tai turi įtakos sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Todėl civilinis ieškinys jo atžvilgiu turėjo būti atmestas. Prašo nuosprendį pakeisti, pagal BK 181 str. 2 d., 180 str. 1 d., 215 str. 1 d., 182 str. 1 d., 207 str. 1 d., 214 str. 1 d., 144 str. jį išteisinti. Nuteisti pagal BK 294 str. 1 d. paskiriant su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Civilinį ieškinį atmesti.

Šalies argumentai

Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka. Teismas turėjo ne priimti apkaltinamąjį nuosprendį, o bylą perduoti prokurorui, nes ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas. BPK 22 str. 3 d. yra įtvirtinta kaltinamojo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas, BPK 44 str. 7 d. nurodyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę, kad jam suprantama kalba būtų skubiai ir nuodugniai pranešta apie jam pareikšto kaltinimo pobūdį bei pagrindą, turėti pakankamai laiko bei galimybių pasirengti gynybai. Šioje byloje jis, susipažinęs su pareikštu kaltinimu, nesuprato, kuo konkrečiai yra kaltinamas. BPK 219 str. 5 d. nurodyta, kad kaltinamajame akte turi būti nurodyta: BK straipsnis (jo dalis ir punktas), numatantis atsakomybę už padarytą veiką. Iš kaltinamajame akte aprašyto pirmojo nusikaltimo epizodo jis nesuprato, kokius nusikalstamus veiksmus atliko, taip pat nesuvokė, kurie iš jų numato atsakomybę pagal BK 180 str., o kurie pagal BK 181 str. 2 d., kaltinamajame akte aprašyta viena nusikalstama veika, kuri kvalifikuota pagal du skirtingus BK straipsnius. Analogiškai ir antrame kaltinimo epizode yra aprašyta viena nusikalstama veika, nurodant, kad jis padarė dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 181 str. 2 d., 187 str. 1 d. Šiuo atveju paliekama pačiam „atsirinkti“ kokia veika padaryta ir koks BK straipsnis numato už tai atsakomybę. Jam yra neaiški ir nusikaltimo padarymo vieta, aprašyta kaltinamajame akte trečiame kaltinimo epizode. Nurodant, kad nusikalstami veiksmai buvo tęsiami toje pačioje vietoje, visiškai neaišku, ar ta vieta yra (duomenys neskelbtini), tarp (duomenys neskelbtini) kaimų, kaip nurodyta 2 nusikaltimo epizode, ar (duomenys neskelbtini) esančiame bute. Ketvirtame kaltinimo epizode vėl išdėstyta viena nusikalstama veika, kuri aprašyta vienu sakiniu ir nurodyta, kad jis padarė BK 215 str. 1 d., 182 str. 1 d. bei 207 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas. Analogiškai aprašytas ir šeštasis epizodas, nurodant, kad jis padarė BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 182 str. 1 d. ir vėl 215 str. 1 d. numatytas nusikalstamas veikas.

Taip pat mano, kad teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus įrodymus vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas nuosprendyje vadovavosi prieštaringais nukentėjusiojo S. N. parodymais. Nukentėjusysis savo protokole-pareiškime ir pirminiuose liudytojo apklausos parodymuose nurodė visiškai kitas nusikaltimo padarymo aplinkybes, tačiau teismas to nuosprendyje neįvertino. Nuosprendyje yra klaidingai nurodytas jam inkriminuotų BK 214 str. 1 d., 182 str. 1 d. ir 207 str. 1 d. numatytų nusikaltimų padarymo laikas, t. y. laikotarpiu nuo 7 val. iki 13 val. Iš E. M. telefoninių pokalbių išklotinių matosi, kad E. M. su juo 2010 m. rugsėjo 3 d., nuo 06:57:32 iki 07:01:53 bendravo SMS žinutėmis. Jis pats (A. S.) tvirtino (su tuo sutiko ir nukentėjusysis), kad į butą (duomenys neskelbtini) atvyko apie 9 val., todėl kas bute vyko iki jo atvykimo, nematė ir nežinojo. Jis sutinka su tuo, kad keletą kartų sudavė nukentėjusiajam, tačiau tai padarė dėl asmeninių motyvų, nes neigiamai vertina nukentėjusiojo seksualinę orientaciją, o nukentėjusiojo turto jis nebandė užvaldyti. Teismas neteisingai nusprendė, kad tarp jo ir kitų nuteistųjų buvo susitarimas užvaldyti S. N. turtą. Jis į butą atvyko gerokai vėliau nei nukentėjusysis ir kiti asmenys, o atvykimo tikslas buvo aptarti su buto savininku A. S. jo buto pardavimo sąlygas. Visiškai nepagrįstai jis nuteistas ir pagal BK 144 str. 1 d., nes tris tabletes nukentėjusiajam sugirdė J. U., su kuriuo jis to daryti nesitarė ir šiam niekuo nepadėjo. Prašo nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti prokurorui.

Atsikirtimuose į nuteistųjų E. M. ir A. S. apeliacinius skundus nukentėjusysis ir civilinis ieškovas S. N. nurodo, kad su nuteistųjų apeliaciniais skundais nesutinka. Nuteistieji nepagrįstai savo skunduose nurodo, jog kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. reikalavimų, o jie nesuprato, kuo yra kaltinami bei negalėjo gintis nuo pareikštų kaltinimų. Kaltinamasis aktas neturi būti detalus ikiteisminio tyrimo metu surinktos medžiagos aprašymas. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, nurodant kaltininkui inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymius, nurodytus konkrečiame BK straipsnyje. Baudžiamojo proceso įstatymas (BPK 254 str. 3 d.) numato baigtinį sąrašą atvejų, kada teisiamajame posėdyje nagrinėjama baudžiamoji byla gali būti perduota prokurorui ikiteisminio tyrimo papildymui ar naujo kaltinamojo akto surašymui. Abu apeliantai turėjo gynėjus, turėjo galimybę susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, o kaltinamajame akte buvo įvardinti visi apeliantų veiksmai, už kuriuos kyla baudžiamoji atsakomybė, ir nurodyti visi BK straipsniai, pagal kuriuos jie buvo kaltinami. Pagal teisminę praktiką kaltinamajame akte suformuluotas kaltinimas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo orientyras. Teismas negali išeiti už pareikšto kaltinimo ribų (BPK 255 str.), tačiau kaltinamasis aktas neįpareigoja teismo išspręsti bylą būtent taip, kaip suformuluotas kaltinimas. Išnagrinėjęs bylą teismas gali ir pripažinti asmenį kaltu pagal visas kaltinamajame akte nurodytas nusikalstamas veikas, arba veikas perkvalifikuoti pagal kitus BK straipsnius, laikantis BPK 255 str. reikalavimų, arba išteisinti.

Žemesnės instancijos teismas

Abu nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose daug dėmesio skiria jo pirminiams parodymams, užfiksuotiems protokole-pareiškime bei liudytojo apklausos protokole. Jis pripažino, kad tie jo parodymais neatitinka tikrovės ir nurodė priežastis. Jis buvo įbaugintas nuteistųjų, o taip pat dėl asmeninių priežasčių ir susitikimo su nuteistaisiais motyvų bei stipriai veikiamas priverstinai sugirdytų vaistų. Vėliau jis davė išsamius parodymus, kuriuos atitinka ir kiti bylos duomenys. Teismas teisingai nustatė bylos aplinkybes, kad abu apeliantai dalyvavo nusikalstamų veikų padaryme. Nesutinka su apeliantų argumentais, kad nuteistasis A. S. jam kelis smūgius sudavė tik dėl asmeninių motyvų vertinant jo seksualinę orientaciją, tačiau nesiekė užvaldyti jo turto, o E. M. tik pareikalavo žalos atlyginimo dėl jo (S. N.) tariamo priekabiavimo. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į nusikaltimų padarymo laiką, t. y. nuo 6.30 val. iki 13 val. E. M. pripažįsta, kad į butą atvyko nuo 6.30 val., o A. S. – apie 9 val. Nuo to laiko abu apeliantai bute buvo kartu su kitais asmenimis ir veikė kartu. Būtent E. M., atvykęs į butą, iškart prisijungė prie kitų bendrininkų, neleido jam išeiti iš buto ir kartu su kitais asmenimis ėmėsi bendrų veiksmų prieš jį: užlaužė jam rankas, nuvedė į buto kambarį, tikrino drabužių kišenes, išėmė dokumentus, pradėjo reikalauti kodų, liepė rašyti paskolos sutartis, sudavė jam smūgius, kontroliavo skolos raštelio surašymą, padėjo kitiems bendrininkams sugirdyti jam tabletes. E. M. bute buvo iki tol, kol jis (S. N.) buvo išvestas iš buto, ir aktyviai kartu su kitais asmenimis prieš jį naudojo psichologinį bei fizinį smurtą. E. S., atvykęs į butą, irgi iškart prisijungė prie kitų bendrininkų, sudavė jam smūgius reikalaudamas surašyti skolos raštelį bei išgerti vaistus, taip pat reikalaudamas pasakyti elektroninės bankininkystės slaptažodžius, grasino peiliu. Abu apeliantai, jo nuomone, savo veiksmais prisijungė prie kitų bendrininkų ir aktyviai dalyvavo nusikaltimų padaryme, todėl jie abu privalo atsakyti pagal įstatymą. Šiuo atveju teismas pagrįstai nustatė, kad tarp nuteistųjų buvo susitarimas prievartauti turtą bei prievarta išgavus jam priklausančius elektroninės bankininkystės kodus užvaldyti jo pinigines lėšas. Prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti, o nuosprendį palikti nepakeistą. Iš nuteistųjų E. M. ir A. S. solidariai priteisti jam jo turėtas bylinėjimosi išlaidas, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

Teismo posėdyje nuteistasis E. M. ir jo gynėja prašo nuteistojo E. M. apeliacinį skundą patenkinti. Nuteistasis A. S. ir jo gynėja prašo nuteistojo A. S. apeliacinį skundą patenkinti. Prokuroras ir nukentėjusysis S. N. prašo nuteistųjų apeliacinius skundus atmesti.

Žemesnės instancijos teismas

Nuteistųjų apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies. Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 23 d. apkaltinamasis nuosprendis naikinamas dalyje, kuria E. M., A. S. ir J. U. pripažinti kaltais bei nuteisti pagal BK 144 str. ir BK 207 str. 1 d., ir šioje dalyje minėtų asmenų atžvilgiu priimamas naujas, išteisinamasis nuosprendis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų pagrindu nustatytus nuteistųjų neteisėtus veiksmus, kuriais jie apgaule – neteisėtai pasinaudodami elektronine mokėjimo priemone, leidžiančia S. N. elektroniniu būdu disponuoti lėšomis, esančiomis AB banko „Swedbank“ banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), iš šios sąskaitos į UAB „SmSCredit.lt“ ir UAB „Moment Credit“ pervedė pinigines lėšas, kredito bendrovėms pateikdami S. N. asmens duomenis, tokiu būdu prisistatydami S. N., nukentėjusiojo vardu su UAB „SmSCredit.lt“ ir UAB „Moment Credit“ sudarė kredito bei paskolų sutartis ir pagal kurias UAB „SmSCredit.lt“ ir UAB „Moment Credit“ pinigines lėšas, t.y. po 500 Lt, bendroje 1000 Lt sumoje, pervedė į S. N. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), kvalifikavo pagal BK 207 str. 1 d. Taip pat pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nuteistieji E. M., A. S. ir J. U. padarė nusikalstamą veiką, turinčią nusikalstamos veikos, numatytos BK 144 str., požymių.

Šiose dalyse kolegija priima naują nuosprendį, E. M. ir A. S. pagal BK 207 str. 1 d. ir pagal BK 144 str. išteisinami, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p., 329 str. 1 p.). BPK 320 str. 5 d. nurodyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas švelnina nuosprendį nuteistiesiems, kurie nuosprendį apskundė ar dėl kurių nuosprendis apskųstas, tai remdamasis pagrindais, taikytinais ir kitiems nuteistiesiems, jis gali sušvelninti nuosprendį ir pastariesiems. Šioje byloje kolegija nuosprendį apskundusius nuteistuosius E. M. bei A. S. pagal BK 207 str. 1 d. ir BK 144 str. išteisina tokiais pagrindais, kurie turi būti taikomi ir nuteistajam J. U., dėl kurio nuosprendis apeliacine tvarka neapskųstas, todėl nuteistasis J. U. pagal kaltinimus dėl tų pačių nusikalstamų veikų ir tais pačiais pagrindais taip pat išteisinamas.

Tuo tarpu kitą apkaltinamojo nuosprendžio dalį kolegija pripažįsta teisėta ir pagrįsta, o nuteistųjų E. M. ir A. S. apeliacinių skundų argumentus atmeta. Abu apeliantai skunduose nesutinka su tuo, kaip teismas vertino išnagrinėtus įrodymus, nesutinka su nusikalstamų veikų kvalifikavimu, tačiau didžioji apeliantų argumentų dalis yra apie, jų nuomone, ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu padarytus BPK pažeidimus. Kolegija pirmiausia atsako į šiuos skundų argumentus.

Dėl BPK 219 straipsnio ir BPK 255, 256 straipsnių nuostatų taikymo.

Šalies argumentai

Apeliantai skunduose nurodo, jog buvo pažeista jų teisė žinoti, kuo jie yra kaltinami. Baudžiamojoje byloje buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas. Apelianto E. M. teigimu, kaltinamajame akte, skirtingai nuo pranešimo apie įtarimą, bandyta grupuoti veiksmus ir faktines aplinkybes, bet taip ir liko neaiškūs bendrininkų vaidmenys, taip pat neaiškiai išdėstytos ir aplinkybės, atitinkančios nusikaltimų sudėčių požymius. Apeliantas A. S. taip pat nurodo, jog jam iš kaltinamojo akto neaišku, kokius jis nusikalstamus veiksmus atliko ir koks BK straipsnis už tai numato atsakomybę, kadangi kiekvienu atveju buvo aprašyta viena nusikalstama veika, o ji kvalifikuota pagal kelis baudžiamojo įstatymo straipsnius.

Pažymėtina tai, jog byla prokurorui perduodama tik tada, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (kasacinė nutartis Nr. 2K-449/2008, „Teismų praktika“ Nr. 30, p. 328). Laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. – BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas) ir kt. (kasacinė nutartis Nr. 2K-581/2011). Tačiau ne bet koks kaltinamojo akto trūkumas yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui. Teisę grąžinti bylą prokurorui suteikia tik toks BPK 219 straipsnio pažeidimas, kuris trukdo nagrinėti bylą teisme.

Iš bylos matosi, kad priešingai nei nurodo apeliantas E. M. savo skunde, jam įteiktame galutiniame pranešime apie įtarimą išdėstytas nusikalstamų veikų aprašymas bei kvalifikacija visiškai atitinka veikų aprašymą bei kvalifikaciją, išdėstytą kaltinamajame akte. Tuo tarpu prokurorės surašytas kaltinamasis aktas iš esmės atitinka BPK 219 straipsnio 3 punkte nurodytus reikalavimus. Jame apeliantams inkriminuotos veikos nors ir nevisiškai tiksliai, tačiau yra aprašytos, nurodyta nusikalstamų veikų padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. Iš pateikto veikų aprašymo pakankamai aišku, kokio pobūdžio veiksmus apiplėšiant, prievartaujant turtą bei darant kitas nusikalstamas veikas ir vaidmenį bendrininkų grupėje atliko kiekvienas jos narys. Taip pat nėra teisinio pagrindo sutikti su nuteistojo A. S. apeliacinio skundo argumentais, kad surašant kaltinamąjį aktą buvo padarytas esminis BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas. BPK 219 straipsnio 5 punktas reikalauja kaltinamajame akte nurodyti Baudžiamojo kodekso straipsnį (jo dalį ir punktą), numatantį atsakomybę už padarytą veiką. Šie reikalavimai kaltinamajame akte buvo įvykdyti: jame pateikta veikų, kuriomis buvo kaltinamas A. S., kvalifikacija, nurodant BK straipsnius ir jų dalis. Nors teisminio nagrinėjimo metu ne visi kaltinamajame akte aprašyti kaltinimai pasitvirtino, tačiau dėl to teigti, kad BPK 219 straipsnio 5 punkto reikalavimai buvo pažeisti, nėra pagrindo. Kartu pažymėtina, kad nėra tokio reikalavimo, kad kaltinamajame akte pateikta veikos kvalifikacija būtų absoliučiai teisinga. Ji turi atspindėti prokuroro poziciją, t. y. prokuroro įsitikinimą, kaip turi būti kvalifikuota padaryta veika. Tuo tarpu teismas, išnagrinėjęs bylą, laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, turi teisę pakeisti veikos kvalifikaciją, kaltinamajame akte kvalifikuotas kaip atskiras kelias nusikalstamas veikas kvalifikuoti kaip vieną nusikalstamą veiką, taip pat ir kitokiu būdu pakeisti kaltinimą, jeigu kaltinimų pakeitimo tvarka atitinka BPK 255 str., 256 str. reikalavimus.

Nuteistojo E. M. apeliacinio skundo argumentai, jog teismas, pats keisdamas kaltinimo faktines aplinkybes, pažeidė BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimus, atmetami.

Vadovaujantis BPK 255, 256 straipsnių nuostatomis, teismas turi teisę savo iniciatyva patikslinti ar pakeisti kaltinime nurodytas faktines aplinkybes, jeigu tos aplinkybės nėra iš esmės skirtingos nuo kaltinamajame akte nurodytųjų. Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikomos iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iš anksto nepranešus apie tokią galimybę, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą, t. y. gynyba dėl pasikeitusių aplinkybių būtų kitokia. Taigi teismas turi įvertinti keistinų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pobūdį ir spręsti, ar jos reikšmingos kaltinamojo teisės į gynybą užtikrinimui. Paprastai laikoma, kad keičiamos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytųjų, jeigu dėl to keičiasi veikos kvalifikavimas, jos apimtis, tai lemia griežtesnės bausmės skyrimą ir pan. (kasacinė byla 2K-23/2013).

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju apeliantams inkriminuotų kaltinamajame akte išdėstytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių nepakeitė iš esmės skirtingomis. Viso bylos nagrinėjimo metu inkriminuotų E. M. veikų faktinės aplinkybės nesikeitė: jos buvo tapačios kaltinamajame akte išdėstytoms faktinėms aplinkybėms. Tas pačias faktines aplinkybes teismas nustatė ir apkaltinamajame nuosprendyje, tiesiog kaltinamajame akte kai kurias aprašytas ir kvalifikuotas kaip atskiras nusikalstamas veikas apjungė ir jas kvalifikavo kaip vieną nusikalstamą veiką, tuo tik palengvindamas, tame tarpe ir apelianto E. M., teisinę padėtį. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teigti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 255, 256 straipsnių reikalavimus ir kad nuosprendžio aprašomoji dalisneatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, taip pat nėra pagrindo.

Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistieji E. M., A. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme išreiškė savo poziciją dėl pareikšto kaltinimo turinio, nurodė, kad kaltinimo esmę supranta. Abejonių dėl pareikštų kaltinimų neišreiškė ir jų gynėjai. Iš byloje esančių įtariamųjų E. M. ir A. S. supažindinimo su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga protokolų (b.t. 5, b.l. 113, 115) matosi, kad abu įtariamieji, dalyvaujant gynėjams, jokių prašymų atlikti papildomus tyrimo veiksmus, taip pat ir prašymų tikslinti pranešimuose apie įtarimus išdėstytas nusikalstamų veikų aplinkybes nepareiškė. Iš teisiamojo posėdžio protokolo (b.t. 7, b.l. 36) matosi, kad pradėjus bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje ir perskaičiuos kaltinamąjį aktą, abu kaltinamieji E. M. ir A. S. į teisėjo klausimą aiškiai atsakė, kad jie supranta, kuo yra kaltinami. Apie tai, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. reikalavimų, kad jie nesupranta, kuo kaltinami ir už ką nuteisti, abu nuteistieji nurodė tik apeliaciniuose skunduose. Aptarti bylos duomenys leidžia padaryti išvadą, kad tokie apeliantų argumentai iš esmės dėstomi tik dėl to, kad jie nesutinka tik su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu ir teismo sprendimu pripažinti juos kaltais. Tuo tarpu jų teisė žinoti, kuo yra kaltinami, taip pat teisė ir galimybė gintis (BPK 22 str., 44 str.) nebuvo pažeistos.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal susiformavusią teismų praktiką, kai nusikalstamą veiką padarė keli asmenys, jų veika nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašoma bendrai, nurodant, kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Kai vienas ar grupė asmenų yra padarę kelias nusikalstamas veikas, kiekviena veika aprašoma atskirai. Kai yra idealioji sutaptis, nusikalstamos veikos aprašoma vieną kartą. Teismas gali pasirinkti, kokia eile – chronologine ar kitokia patogia tvarka – nuosprendyje aprašyti veikas, nurodant, kurie kaltinamieji ir kaip dalyvavo darant konkrečią nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas iš esmės šių nuostatų laikėsi, tačiau bendrai aprašydamas nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas kai kuriose vietose vietoj daugiskaitos formos (neturėdami teisėto pagrindo; jie tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, neteisėtai disponuodami; neteisėtai atlikdami finansines operacijas ir kt.), panaudojo vienaskaitos formą (neturėdamas teisėto pagrindo; jie tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, neteisėtai disponuodamas; neteisėtai atlikdamas finansines operacijas, ir kt.). Kita vertus, iš skundžiamame nuosprendyje išdėstyto nusikalstamų veikų aprašymo akivaizdu, kad šie nuosprendžio trūkumai nuteistųjų teisės žinoti už ką jie nuteisti, nesuvaržė ir šiuos pažeidimus pripažinti esminiais BPK pažeidimais pagrindo nėra. Dėl paminėtų nuosprendžio aprašomosios dalies trūkumų keisti nuosprendį irgi nėra pagrindo, nes jie, kolegijos nuomone, ištaisomi juos aptariant šiame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje.

Dėl apeliantų kaltės padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 str. 1 d., BK 181 str. 2 d., BK 214 str. 1 d., BK 182 str. 1 d., BK 215 str. 1 d.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje išnagrinėtus įrodymus, nesilaikė BK 1 str., 2 str., BPK 4 str., 6 str. 2 d., 20 str. reikalavimų ir tokiu būdu pažeidė vieną iš svarbiausių baudžiamojo proceso principų – nekaltumo prezumpcijos principą. Apelianto E. M. nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jį pripažino kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 str. 1 d., BK 181 str. 2 d., BK 214 str. 1 d., BK 182 str. 1 d., BK 215 str. 1 d., BK 207 str. 1 d., jis šių nusikalstamų veikų nepadarė. Apelianto E. M. nuomone, jo veiksmai turėjo būti kvalifikuoti tik pagal BK 294 str. 1 d. Šie apeliantų skundo argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįsti, todėl atmetami.

Pirmosios instancijos teismas pripažindamas E. M. ir A. S. kaltais dėl turto prievartavimo, neteisėtai disponavus elektronine mokėjimo priemone ir jos duomenimis bei neteisėtai panaudojus elektroninę mokėjimo priemonę ir jos duomenis, sukčiavus, o E. M. pripažindamas kaltu dar ir apiplėšus nukentėjusįjį S. N., rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais duomenimis. Teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nors ir ne itin išsamiai, tačiau išdėstė teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, taip pat nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Pirmosios instancijos teismas nors ir lakoniškai, tačiau pateikė įrodymų vertinimo ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvus. Todėl teigti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeisti BK 1 str., 2 str., BPK 4 str., 6 str. 2 d., 20 str., 301 str., 305 str. reikalavimai ir tuo pačiu nekaltumo prezumpcija, nėra jokio pagrindo. Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus ir teisiamojo posėdžio metu ištirtus įrodymus įvertino ne taip, kaip norėjo apeliantai, bei priėmė pastarųjų atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, negali būti vertinama kaip teismo šališkumas. Bylą apeliacine tvarka nagrinėjanti teisėjų kolegija nenustatė pirmosios instancijos teismo išankstinio nusistatymo ar tendencingumo, taip pat nenustatė ir kitų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog bylą išnagrinėjęs teismas buvo šališkas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, grįsdamas E. M. ir A. S. kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 181 str. 2 d., BK 214 str. 1 d., BK 215 str. 1 d., BK 182 str. 1 d., o E. M. ir nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 1 d., pagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo S. N. parodymais, kurie, priešingai nei nurodo apeliantai savo skunduose, dėl esminių įvykio aplinkybių yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Nukentėjusysis S. N. savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, taip pat jis parodymo atpažinti pagal asmens nuotraukas metu atpažino asmenis, dalyvavusius nusikalstamų veikų jo atžvilgiu padaryme. Be to, nukentėjusiojo parodymus, tuo pačiu ir apeliantų kaltę padarius aukščiau paminėtas nusikalstamas veikas, patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai – Nordea banko, UAB „Moment Credit”, UAB „SMSCredit.lt” raštai, AB TEO LT pateikti duomenys, pokalbių išklotinės, tarnybiniuose pranešimuose užfiksuoti duomenys, asmens kratos protokolas, garso įrašo apžiūros protokolas, kratos protokolas, daiktų apžiūros protokolai, daiktų parodymo atpažinti protokolai, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) bei kiti įrodymai.

Iš nukentėjusiojo S. N. parodymų seka, jog jis Baltijos televizijos laidoje patalpino skelbimą, kad nori susipažinti su vyru. Skelbime nurodė savo telefono numerį. Įvykio dieną apie 6 val. ryte jam paskambino vyras, kuris nurodė, kad nori susipažinti. Jis pasiūlė jam susitikti, nurodė adresą kur atvažiuoti. Nukentėjusiajam bevažiuojant savo automobiliu Volvo V40, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nurodytu adresu minėtas vyras jam dar kartą paskambino ir nurodė, kad ateis pasitikti. Jį pasitiko J. U., pakvietė užeiti į namus. Užėjo į verandą, paskui į holą, paskui į kambarį, kuriame buvo kompiuteris, kalbėjosi. Bute daugiau nieko nebuvo. Tas asmuo, kuris jį pasitiko ir parsivedė, rašė žinutes, skambino telefonu kelis kartus. Už kelių minučių į duris kažkas paskambino ir J. U. nuėjo atidaryti durų. Nukentėjusysis išgirdo vyriškus balsus, todėl nusprendė eiti namo. Atėjęs vyriškis (E. M.) nukentėjusiajam išeiti neleido, sakė, kad niekur neis ir tuomet kartu su J. U. užlaužė jam rankas. Užlaužę nukentėjusiajam rankas, jie nuvedė jį į trečią kambarį, paklupdė ant fotelio ir abu kraustė nukentėjusiojo kišenes. Kadangi iš priekinių kišenių jiems buvo nepatogu išimti daiktus, jie jį paleido ir liepė pačiam daiktus iš priekinių kišenių išimti. Nukentėjusysis taip ir padarė. Iš kišenių išimtos piniginės turinį tikrino abu minėti vyriškiai (J. U. ir E. M.). Piniginėje buvo banko kortelės, laivo bilietas, mašinos dokumentai, pinigų buvo nedaug. Radę banko kortelę, jie pradėjo reikalauti banko kortelės duomenų, prisijungimo kodų. Jie pakvietė moterį, kuriai liepė atsinešti peilį. Moteris laikė peilį nukreiptą į nukentėjusįjį, pridėjo peilį prie jo rankos pirštų ir grasino nupjauti pirštus. Nukentėjusysis suprato, kad moteris visą laiką buvo bute ir viską girdėjo. Po to kambaryje buvę asmenys pradėjo jį filmuoti, daryti garso įrašus, grasindami juos patalpinti internete. Po kurio laiko į kambarį atėjo praplikęs vyras (A. S.), kuris atsinešė kirvį. Jis laikydamas kirvį stovėjo priešais nukentėjusįjį, jis daugiau tylėjo. A. S. darė psichologinį spaudimą, stovėjo su kirviu, ką jis galvojo ar norėjo daryti, nežino. Moteris ir kiti du vyrai reikalavo banko kortelių prisijungimo kodų. Grasino, sakė, kad nukentėjusysis yra vaikų tvirkintojas, kad informaciją patalpins į internetą. Jis pasakė banko kortelės PIN kodą. Klausė pas nukentėjusįjį, kiek pinigų sąskaitoje, bet jis nesakė. E. M. sakė, kad jam reikia 800 litų. S. N. pasakius PIN kodą, į bankomatą išėjo J. U.. Tuomet pasirodė A. S., pasakė, kad nemeluotų ir nukentėjusiajam sudavė smūgius į pečių sritį, galvą, pridėjo peilį dantytais ašmenimis prie pirštų, grasindamas, kad jeigu nepasakys elektroninės bankininkystės prisijungimo kodų, nupjaus pirštus. J. U. liepė pasakyti paso duomenis, tuomet jis spyrė nukentėjusiajam į veidą ir prakirto antakį. Nukentėjusysis labai išsigando, kad gali būti įvykdyti grasinimai, ir pasakė Swedbank elektroninės bankininkystės prisijungimo slaptažodį ir identifikavimo kodą. Vėliau jam su E. M. ir A. S. sėdint kambaryje, E. M. liepė jam rašyti skolos lapelį. Rašant pirmą 20 000 Lt skolos lapelį, nukentėjusysis pasakė, kad tokių pinigų neturi, tuomet jie pasakė, kad S. N. turės paimti paskolą. Vėliau, liepė rašyti, kad S. N. pardavė automobilį už 10 000 litų ir gavo pinigus. Nukentėjusysis taip ir parašė. Rašant paskolos tekstą buvo E. M. ir A. S.. A. S. taisė klaidas, o diktavo E. M.. Jo orientaciją jie naudojo kaip būdą įbauginti. Juos domino, kokį turtą turi nukentėjusysis. Vėliau J. U. jam liepė pasirinkti arba tabletes, arba ampules. J. U. sudavė jam per prievartą tabletes, bet tuo metu šalia S. N. buvo ir visi kiti kartu. A. S. atnešė vandens, liepė apsiprausti, davė atsigerti. Jis bandė bėgti, bet kojos pynėsi, negalėjo paeiti. Trise pasiėmė nukentėjusįjį už pažastų ir išsivedė, pasodino į mašiną. Bute liko A. S. ir moteris. Kaip išlaipino, nukentėjusysis nepamena.

Šalies argumentai

Iš tikrųjų nukentėjusysis S. N., kreipdamasis į Kauno apskrities VPK Kauno miesto Panemunės policijos komisariatą, pareiškime, pirmą kartą apklaustas liudytoju (2010-09-03) nurodė ne tokias įvykio aplinkybes, kokios jos iš tikrųjų buvo, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme paaiškino, dėl kokių priežasčių nukentėjusysis iš pradžių nurodė kitokias įvykio aplinkybes. Nukentėjusysis paaiškino, kad blogai jautėsi ir buvo išsigandęs, be to, nenorėjo, kad kai kurios tikrosios įvykio aplinkybės (kad pats parašė skelbimą dėl susipažinimo) iškiltų į viešumą. Netikėti šiais logiškais bei nuosekliais paaiškinimais ir nesivadovauti vėlesniais nuosekliais, tarpusavyje sutampančiais nukentėjusiojo parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti baudžiamojoje byloje esantys įrodymai, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo. Juolab, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini), nurodyta, jog šiuo metu S. N. gali duoti parodymus apie įvykį. Šiuo metu S. N. psichikos sutrikimo nekonstatuojama, jis gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti. S. N. psichikos sutrikimas išsivystė po psichotraumos. Šis sutrikimas dažniausiai yra laikino pobūdžio. S. N. diagnozuotą psichikos sutrikimą galėjo įtakoti 2010-09-03 jo atžvilgiu padaryti veiksmai. Tiriamojo žodžiais, nusikaltimo metu S. N. jautė emocinę įtampą, baimę, grėsmę savo sveikatai ir gyvybei, todėl aktyviai prieš jį smurtavusiems asmenims nesipriešino, pakluso jų reikalavimams, bandė su jais derėtis. Nukentėjusiojo S. N. sveikatos būklė leido jam teisingai ir adekvačiai suvokti jo paties atliekamų veiksmų bei jo atžvilgiu atliekamų veiksmų esmę 2010-09-03. Nukentėjusysis S. N., atsižvelgiant į jo emocinę būseną nusikaltimo metu bei situacijos ypatumus galėjo suvokti reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus. S. N. diagnozuoto psichikos sutrikimo kaip sunkaus traktuoti negalima (b.t. 1, b.l. 156-158). Įvykio dieną paimtame nukentėjusiojo S. N. šlapime opijatų, anfetaminų ir etilo alkoholio nerasta (b.t. 1, b.l. 145).

Nukentėjusysis S. N. savo aukščiau išdėstytus parodymus patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Asmenų parodymo atpažinti pagal jų nuotraukas metu S. N. atpažino A. S., E. M., J. U.. Atpažindamas E. M., nukentėjusysis detaliai jį apibūdino, nurodė, kokius veiksmus apeliantas jo atžvilgiu atliko. Visos paminėto ikiteisminio tyrimo veiksmo metu nurodytos aplinkybės sutampa su prieš parodymą atpažinti vykusios apklausos metu duotais nukentėjusiojo parodymais. Tuo tarpu A. S., kaip asmens, dalyvavusio nusikalstamų veikų padaryme, išvaizdą nukentėjusysis išsamiai apibūdino vienos iš apklausų metu, kuri, beje, sutampa su realia A. S. išvaizda.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atlikus A. S. nuosavybės teise priklausiusiame bute, adresu (duomenys neskelbtini), kratą, be kitų daiktų buvo paimtas kirvis bei du virtuviniai peiliai, kurie ikiteisminio tyrimo metu buvo apžiūrėti (b.t. 1, b.l. 77-78, 79-83). Daiktų parodymo atpažinti metu nukentėjusysis S. N. atpažino ne tik peilį, su kuriuo 2010-09-03 bute, esančiame (duomenys neskelbtini), jam grasino ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta mergina, kirvį, kurį minėtą dieną minėtame bute laikė ir demonstravo A. S., bet atpažino ir peilį, kuriuo įvykio dieną minėtame bute nukentėjusiajam grasino A. S., bei nurodė, kad A. S., grasindamas peiliu, kartu su kitais asmenimis reikalavo pasakyti jo banko sąskaitos PIN kodus ir slaptažodžius (b.t. 1, b.l. 87-89, 90-92, 93-95).

Kaip aukščiau jau minėta, be nukentėjusiojo parodymų, apeliantų kaltę padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 181 str. 2 d., BK 214 str. 1 d., BK 182 str. 1 d., BK 215 str. 1 d., o E. M. ir nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 1 d., patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai.

Byloje esantis AB Nordea banko 2010-12-10 raštas Nr. (duomenys neskelbtini), nukentėjusiojo S. N. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas patvirtina, jog su S. N. vardu išduota „Swedbank” mokėjimo kortele Nr. (duomenys neskelbtini), bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), kaltinime nurodytu laikotarpiu – 2010 m. rugsėjo 3 d. nuo 7 val. iki 13 val. buvo atlikinėjamos pinigų išėmimo operacijos (b.t. 1, b.l. 185, 171-173). Iš nukentėjusiojo S. N. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašo taip pat matyti, kad pasinaudojus S. N. suteiktais AB banko „Swedbank” elektroninės mokėjimo priemonės, leidžiančios elektroniniu būdu disponuoti lėšomis, esančiomis banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), tapatybės patvirtinimo priemonių duomenimis – vartotojo kodu ir slaptažodžiu bei slaptažodžių kortelės slaptažodžiais, buvo atlikos devynios finansinės operacijos: 2010-09-03 iš S. N. banko sąskaitos pervesta 0.01 Lt į UAB „MCB Finance“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); vienas litas į UAB „Minibank“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); vienas litas į UAB „VIA SMS LT“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); du litai į UAB „Ferratum“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); vienas litas į UAB „Aventus capital“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); vienas litas į UAB „Aventus capital“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); 40 litų į UAB „Tele2“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), taip papildant SIM kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) (byloje nustatyta, kad šis abonento numeris priklauso A. S.) sąskaitą; 0,01 Lt į UAB „SmSCredit.lt“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 0,01 Lt į UAB „Moment Credit“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). AB Swedbank pateiktas prisijungimų prie S. N. banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) naudojantis „Swedbank” interneto banku sąrašas patvirtina, kad 2010-09-03 kaltinime nurodytu laiku prie minėtos nukentėjusiojo banko sąskaitos buvo prisijungta iš IP, kurio adresas (duomenys neskelbtini).

Kaip matyti iš UAB „Moment Credit” 2010-09-28 rašto Nr. (duomenys neskelbtini), 2010-09-03 nukentėjusiajam S. N. 2010-09-03 į jo sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB Swedbank banke, buvo pervestas 500 Lt dydžio kreditas. Registracijos forma ir kredito paraiška 2010-09-03 12.19 val. buvo užpildyta Kaune iš IP, kurio adresas (duomenys neskelbtini). Prie minėto rašto pridėti banko išrašai patvirtina kredito sutarties su UAB „Moment Credit” sudarymo faktą (2010-09-03 į UAB „Moment Credit” sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) iš minėtos nukentėjusiojo banko sąskaitos, tvirtinant registraciją dėl kredito gavimo, buvo pervesta 0,01 Lt) ir kredito suteikimo faktą (b.t. 1, b.l. 189-192). UAB „SMScredit.lt” 2010-09-28 raštas patvirtina, jog UAB „SMScredit.lt” internetinėje svetainėje S. N. vardu buvo užsiregistruota 2010-09-03 11.05 val. iš kompiuterinės sistemos IP adresu (duomenys neskelbtini). Kliento registracija patvirtinta 2010-09-03 iš nukentėjusiajam priklausančios banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) į UAB „SMScredit.lt” banko sąskaitą (duomenys neskelbtini), esančią AB „Swedbank”, pervedant 0,01 Lt registracijos mokestį. Patikrinus registraciją ir paskolos paraišką, 2010-09-03 S. N. buvo suteikta 500 Lt paskola, pervedant ją į sąskaitą (duomenys neskelbtini). Prie minėto rašto pridėti dokumentai – registracijos kopija iš internetinės svetainės, trumpųjų žinučių priėmimo sistemos išrašas, UAB „SMScredit.lt” banko sąskaitos išrašai, patvirtina aukščiau kreditų suteikimo bendrovės rašte nurodytus duomenis (b.t. 1, b.l. 195-200). Kaip matyti iš AB Teo LT pateiktų duomenų, IP adresas (duomenys neskelbtini), iš kurio 2010-09-03 S. N. vardu buvo užsiregistruota UAB „Moment Credit”, UAB „SMScredit.lt” internetinėse svetainėse imant kreditus, priklauso J. U., adresu (duomenys neskelbtini) (b.t. 2, b.l. 5).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog tiek vienai, tiek kitai kredito bendrovei kaip kontaktinis buvo pateiktas mobiliojo ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu tyrimo metu nustatyta, kad A. S. priklauso ir mobiliojo ryšio telefono abonento numeriai (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Atlikus byloje esančių telefonų išklotinių analizę, nustatyta ir tai, kad 2010-09-03 nuo 05.49 val. iki 07.02 val. su E. M., kurio mobiliojo ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), buvo bendrauta dviem telefonais – abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kurio telefono IMEI Nr. (duomenys neskelbtini) ir abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kurio telefono IMEI Nr. (duomenys neskelbtini). Iš A. S. parodymų seka, jog jis įvykio dieną naudojosi mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Kaip matyti iš E. M. priklausančio mobiliojo ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) įeinančių ir išeinančių skambučių išklotinių, 2010-09-03 nuo 06.57 val. iki 07.01 val. E. M. bendravo SMS žinutėmis ir su A. S.. Atlikus nukentėjusiajam S. N. priklausančio mobiliojo ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) skambučių išklotinės analizę, nustatyta, jog 2010-09-03 05.38 val. į nukentėjusiajam priklausantį minėtą mobiliojo ryšio telefono numerį buvo skambinta iš abonento Nr. (duomenys neskelbtini), 05.50 val., 05.51 val. tarp minėtų abonentų numerių vykos susirašinėjimas SMS žinutėmis, 05.55 val., 06.17 val. iš abonento Nr. (duomenys neskelbtini) buvo skambinta įminėtą nukentėjusiojo telefono numerį, o 06.22 val. pats nukentėjusysis skambino į abonento Nr. (duomenys neskelbtini). Išanalizavus iš Kauno apskrities VPK Operatyvinės veiklos valdybos gautą informaciją, nustatyta, kad mobiliojo ryšio telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso J. U..

Nukentėjusiojo S. N. parodymus apie tai, kad įvykio dieną bute, adresu (duomenys neskelbtini), buvo įrašinėjamas jo pokalbis, grasinant patalpinti internete nukentėjusįjį kompromituojančią informaciją, patvirtina E. M. asmens kratos protokole, garso įrašo protokole užfiksuoti duomenys (b.t. 3, b.l. 158, 117). Atliekant E. M. asmens kratą, be kitų daiktų buvo paimtas ir mobiliojo ryšio telefonas Nokia N95. Minėtame E. M. priklausančiame mobiliojo ryšio telefono aparate buvo surastas garso įrašas, kuris buvo perkeltas į kompaktinę plokštelę. Kaip matyti iš garso įrašo apžiūros protokolo, pokalbis yra užfiksuotas tarp dviejų vyrų apie vieno iš jų seksualinę orientaciją, seksualinį potraukį vaikams, daromą šio pokalbio įrašą ir galimą jo paviešinimą.

Tai, kad nukentėjusiojo S. N. atžvilgiu buvo naudojamas ir fizinis smurtas, be paties nukentėjusiojo parodymų, patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (b.t. 1, b.l. 118-119). Specialisto išvadoje nurodyta, kad S. N. konstatuota galvos sumušimas su kraujosruva po kairės akies obuolio jungine, odos nubrozdinimu kairio antakio srityje, poodinė kraujosruva dešinio žasto srityje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus aukščiau nurodytas sritis ir galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, t.y. 2010-09-03, ne mažiau trijų ar daugiau trauminių poveikių pasekoje. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytų ir jau aptartų įrodymų visuma, neginčijamai patvirtina, kad apeliantai E. M., A. S. dalyvavo nusikalstamų veikų, numatytų BK 181 str. 2 d., BK 214 str. 1 d., BK 215 str. 1 d., BK 182 str. 1 d., o E. M. ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str. 1 d., padaryme, todėl dėl šių kaltinimų jų atžvilgiu pagrįstai buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Nėra pagrindo šiuo atveju tikėti apeliantų pateikta įvykių versija, t.y. kad nuteistasis A. S. nukentėjusiajam kelis smūgius sudavė tik dėl asmeninių motyvų vertinant jo seksualinę orientaciją, tačiau nesiekė užvaldyti jo turto, o E. M. tik pareikalavo žalos atlyginimo dėl S. N. tariamo priekabiavimo. Apelianto E. M. teiginių neva tai nukentėjusysis prie jo priekabiavo nepatvirtina jokie byloje esantys duomenys. Nukentėjusysis apklausų metu kategoriškai neigė, kad bute, adresu (duomenys neskelbtini), jis būtų nusirengęs iki trumpikių, neigė su E. M. susidūręs tualete bei prie jo priekabiavęs. Priešingai nei nurodoma apelianto E. M. skunde, jo versijos nepatvirtina ir nuteistojo A. S. parodymai. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog iš paties nuteistojo E. M. parodymų seka, jog jam tik atvykus į A. S. butą, jis nuėjo į tualetą. Paskui jį į tualetą neva tai įėjo ir nukentėjusysis, kuris jam šlapinantis neva tai ėmė jį čiupinėti. E. M. nurodė ir tai, kad A. S. tuo metu nebuvo, jis į butą atvažiavo vėliau (b.t. 7, b.l. 36-37). Tai, kad A. S. į A. S. priklausantį butą atvyko vėliau nei E. M., nustatyta ir nukentėjusiojo bei paties A. S. parodymais.

Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusiojo parodymai iš dalies sutampa ir su A. S. parodymais. Nors A. S. teismo ir pripažintas nepakaltinamu šioje baudžiamojoje byloje, tačiau ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog ekspertizės atlikimo metu A. S., pasakodamas apie jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, iš esmės pakartojo savo parodymus, pateiktus ikiteisminio tyrimo metu (5 t., 82-84 b.l.). A. S. ikiteisminio tyrimo metu nurodė aplinkybes, iš esmės analogiškas nukentėjusiojo nurodytoms aplinkybėms apie nukentėjusiojo atsiradimą jo bute, nusikalstamų veikų padaryme dalyvavusius asmenis, jų atsiradimo jo bute eiliškumo tvarką. A. S. apklausos metu parodė ir apie tai, jog būtent J. U. skambino nukentėjusiajam ir parsivedė jį į butą. J. U. pasikvietė ir E. M.. A. S. su ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta moterimi pasinaudodami nukentėjusiojo elektroninės bankininkystės kortele ėmė kreditus, J. U. jam davė nukentėjusiojo banko kortelę, pasakė PIN kodą ir jis bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), išgrynino pinigus. Išgryninti pinigų jis ėjo kelis kartus. Iš A. S. parodymų taip pat seka, jog panaudojant psichologinį smurtą bei grasinimus, kad internete patalpins apie nukentėjusįjį kompromituojančią medžiagą, E. M. S. N. privertė pasirašyti paskolos lapelius bei automobilio pardavimo sutartį. Šioje vietoje kolegija pažymi, kad nepakaltinamu pripažinto A. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai jokiu būdu nepripažįstami įrodymu. Tačiau vis dėlto atkreipiamas dėmesys į tų parodymų atitikimą bylos aplinkybėms, kurios buvo nustatytos kitais įrodymais.

Apeliantų skundų argumentai, kad tarp jų nebuvo susitarimo padaryti nusikalstamas veikas, nebuvo bendrininkavimo, atmetami kaip nepagrįsti. Pagal BK 24 str. 1 d. nuostatas bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagal BK 25 str. 2 d. bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai. Teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, kad susitarimas dėl nusikalstamos veikos gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu, konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.) – ir gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje. Taigi, kvalifikuojant nusikalstamą veiką, kaip padarytą bendrininkų grupe, būtina konstatuoti, kad tarp asmenų buvo susitarimas ją įvykdyti, tačiau šis susitarimas nebūtinai turi būti išankstinis ar išreikštas kokia nors akivaizdžia forma (pvz., sudarant detalų nusikalstamos veikos įvykdymo planą), taip pat nėra būtina nustatyti, kad kaltininkai buvo pasiskirstę vaidmenimis, kad tarp jų buvo glaudūs ryšiai, ir pan., nes tai nėra būtini bendrininkų grupės požymiai. Tai reiškia, kad veika gali būti pradėta ir spontaniškai. Pripažįstant asmenį bendrininku, būtina nustatyti, kad jo veiksmai yra reikšmingi bendrai nusikalstamai veikai, nes sudaro sąlygas kitų bendrininkų veiksmams ar papildo juos, t. y. jei bendrininkas neatliktų savo veiksmų, bendros nusikalstamos veikos būtų neįmanoma padaryti arba jos padarymas iš esmės pasunkėtų. Nėra būtina, kad kiekvienas bendrininkas įvykdytų visus nusikalstamos veikos sudėtyje numatytus veiksmus. Bendrininku pripažįstamas ir toks asmuo, kuris atliko dalį nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, jeigu suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo.

Byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų pagrindu nustatytus nuteistųjų E. M., A. S. nusikalstamus veiksmus pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip bendrininkavimą prievartaujant turtą, neteisėtai disponuojant elektronine mokėjimo priemone ir jos duomenimis bei neteisėtai panaudojant šią elektroninę mokėjimo priemonę bei jos duomenis, sukčiaujant, o E. M. ir apiplėšiant, ir pagrįstai pripažino E. M. bei A. S. nusikalstamų veikų bendravykdytojais. Byloje nustatytos aplinkybės rodo buvus susitarimą tarp apeliantų ir J. U. ir nėra svarbu, ar kaltininkų veiksmai buvo aptarti prieš tai, kai nukentėjusysis atvyko į A. S. priklausantį butą, ar kilo spontaniškai jam jau atvykus ir būnant bute. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad E. M. iš karto atvykęs į A. S. butą neleido nukentėjusiajam S. N. iš jo išteiti, kartu su J. U. užlaužė nukentėjusiajam rankas ir nuvedė į kambarį, kur paklupdę S. N. ant fotelio, iš rūbų kišenių ištraukė nukentėjusiajam priklausančius daiktus. Vėliau E. M. bendrais veiksmais su kitais nusikalstamų veikų padaryme dalyvavusiais asmenimis prievartavo nukentėjusiojo turtą, neteisėtai disponavo elektronine mokėjimo priemone ir jos duomenimis bei neteisėtai panaudojo elektroninę mokėjimo priemonę ir jos duomenis, sukčiavo. E. M. pats atliko dalį nusikalstamų veikų objektyviuosius požymius atitinkančių veiksmų, taip pat sutiko su kitų bendrai veikusių asmenų atliekamais nusikalstamais veiksmais, jis suvokė bendrą sumanymą ir savo veiksmais prisidėjo prie jo įgyvendinimo. Nors nuteistasis A. S. kiek vėliau atvyko į A. S. priklausantį butą, tačiau jis taip pat sutiko su kitų bendrai veikusių asmenų atliekamais nusikalstamais veiksmais, jis suvokė bendrą sumanymą nusikalstamai užvaldyti nukentėjusiojo trutą bei pats savo nusikalstamais veiksmais aktyviai prisidėjo prie šio sumanymo įgyvendinimo. Skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėta, kad visi kaltinamieji (šiuo metu nuteistieji) veikė bendrai, nukentėjusiojo atžvilgiu panaudodami psichologinį bei fizinį smurtą, prievartavo turtą, neteisėtai disponavo elektronine mokėjimo priemone, išgavo elektroninės mokėjimo priemonės duomenimis bei neteisėtai panaudojo elektroninę mokėjimo priemonę ir jos duomenis, ko pasekoje apgaulės būdu buvo paimti greitieji kreditai bei bankomate iš nukentėjusiajam priklausančios banko sąskaitos nuimti pinigai.

Nepagrįsti taip pat apelianto E. M. skundo argumentai, jog jis negalėjo darant nusikalstamas veikas bendrininkauti su A. S., kuris pripažintas teismo nepakaltinamu. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog nusikalstamas veikas, numatytas BK 181 str. 2 d., BK 214 str. 1 d., BK 215 str. 1 d., BK 182 str. 1 d., veikdami bendrai, padarė E. M., A. S. ir J. U.. Tuo tarpu nukentėjusįjį apiplėšė E. M., veikdamas bendrai su J. U.. Priešingai negu nurodo apeliantas, nors skundžiamame nuosprendyje dėstant faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, iš tikrųjų minimas ir po to nepakaltinamu pripažintas A. S., visų šių nusikalstamų veikų padaryme dalyvavo ne mažiau kaip po du nusikaltimo vykdytojus, todėl šios nusikalstamos veikos tikrai buvo padarytos veikiant bendrininkų grupe (BK 25 str. 2 d.).

Priešingai nei nurodoma apelianto A. S. skunde, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė ir aptariamų nusikalstamų veikų padarymo laiką. Pažymėtina tai, jog skundžiamame nuosprendyje aprašant nusikalstamas veikas, numatytas BK 181 str. 2 d., BK 214 str. 1 d., BK 215 str. 1 d., BK 182 str. 1 d., yra nurodytas ne konkrečiai A. S. dalyvavimo šių nusikalstamų veikų padaryme laikas, o šių nusikalstamų veikų padarymo laikas, apimantis visų bendravykdytojų veiksmus, realizuojant paminėtų nusikalstamų veikų sudėtis.

Skundžiamame nuosprendyje ir šiame nuosprendyje aptarti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis pirmiausia E. M. ir J. U., veikdami bendrininkų grupe, panaudodami prieš S. N. fizinį smurtą ir atimdami jam galimybę priešintis, ištraukė iš nukentėjusiojo rūbų kišenių kaltinime išvardintus jo daiktus. Ši nusikalstama veika teisingai įvertinta kaip plėšimas ir kvalifikuota pagal BK 180 str. 1 d. Po to, tame pačiame bute, E. M., J. U. bei vėliau į butą atėjęs A. S., veikdami bendrininkų grupe, panaudodami prieš S. N. fizinį smurtą, grasindami tokį smurtą panaudoti ir paskelbti nukentėjusįjį kompromituojančią informaciją, neturėdami teisėto pagrindo, vertė nukentėjusįjį perduoti jiems savo turtą – banko sąskaitoje esančius pinigus, išreikalavo iš nukentėjusiojo jo anketinius duomenis, mokėjimo kortelės kodą, elektroninės bankininkystės prisijungimo slaptažodžius, privertė nukentėjusįjį surašyti tariamas 10 000 Lt skolos ir automobilio „Volvo V40“ pardavimo sutartis. Tokios nuteistųjų nusikalstamos veikos pagrįstai įvertintos kaip kvalifikuotas turto prievartavimas ir teisingai kvalifikuotos pagal BK 181 str. 2 d. Dar kartą pažymėtina, kad pripažintos įrodytomis nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 str. 1 d. ir BK 181 str. 2 d. , skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos aiškiai ir suprantamai, toks jų išdėstymas atitinka nurodytų baudžiamųjų įstatymų dispozicijas. Tie patys jau aptarti įrodymai taip pat neabejotinai patvirtina, kad nuteistieji E. M., A. S. ir J. U., veikdami bendrininkų grupe, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis neteisėtai disponavo svetimomis, t.y. nukentėjusiojo S. N. elektroninėmis mokėjimo priemonėmis ir svetimų elektroninių mokėjimo priemonių duomenimis, padarydami nusikalstamą veiką, numatytą BK 214 str. 1 d., neteisėtai atliko finansines operacijas panaudodami svetimas elektronines mokėjimo priemones bei svetimų elektroninių mokėjimo priemonių duomenis ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 215 str. 1 d., o taip pat, atlikdami šias neteisėtas finansines operacijas, apgaule įgijo savo naudai svetimą bendros 1920 Lt vertės turtą, tokiu būdu padarė sukčiavimą, t.y. nusikalstamą veiką, teisingai kvalifikuotą pagal BK 182 str. 1 d.

Galima iš dalies sutikti, kad nuosprendžio nustatomojoje dalyje gana painiai išdėstytos būtent BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d. ir 182 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, jos jau buvo išdėstytos šiame nuosprendyje. Kita vertus, šie neaiškumai, kolegijos nuomone, pirmiausia paaiškinami būtent tuo, kad E. M., A. S. ir J. U. nusikalstamas veikas apgaule įgyjant svetimą turtą pirmosios instancijos teismas įvertino ir kvalifikavo ne tik kaip sukčiavimą pagal BK 182 str. 1 d., bet dar ir kaip kreditinį sukčiavimą pagal BK 207 str. 1 d. Kolegijos nuomone, pagal BK 207 str. 1 d. nuteistieji nuteisti nepagrįstai, nes jų veikose nėra šio nusikaltimo požymių.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 207 str. 1 d.

Pagal BK 207 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaule gavo kreditą, paskolą, subsidiją, laidavimo ar banko garantijos raštus arba kitus kreditinius įsipareigojimus. Ši norma numato baudžiamąją atsakomybę už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) kredito gavimą apgaule; 2) paskolos gavimą apgaule; 3) subsidijos gavimą apgaule; 4) laidavimo ar banko garantijos raštų gavimą apgaule; 5) kitų kreditinių įsipareigojimų gavimą apgaule. Jeigu paskolos (kredito) gavėjas bankui ar kitai kredito įstaigai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis arba nutylėjo faktus, lėmusius paskolos (kredito) išdavimą, nors privalėjo apie juos pranešti, ir imdamas paskolą (kreditą) jau turėjo tikslą jos negrąžinti, jo veika kvalifikuotina kaip sukčiavimas. Jeigu kaltininkas apgaule gauna paskolą (kreditą) nesant tyčios jos neatlygintinai įgyti, o turint tikslą panaudoti pagal paskirtį, jo veika nesudaro sukčiavimo sudėties, o kvalifikuojama kaip kreditinis sukčiavimas pagal BK 207 straipsnį. Sukčiavimo dalykas atliekant bankų įstaigų operacijas yra banko paskolų piniginės lėšos, jas siekiama įgyti savo ar kitų naudai, o ne verslui. Kreditinio sukčiavimo atveju nusikalstamos veikos dalykas yra paskolų suteikimo tvarka ir sąlygos (kasacine byla Nr. 2K-35/2009).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantai ir J. U., neteisėtai pasinaudodami elektronine mokėjimo priemone, leidžiančia S. N. elektroniniu būdu disponuoti lėšomis, esančiomis AB banko „Swedbank“ banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), iš šios sąskaitos į UAB „SmSCredit.lt“ ir UAB „Moment Credit“ pervedė pinigines lėšas, kredito bendrovėms pateikdami S. N. asmens duomenis, tokiu būdu prisistatydami S. N., nukentėjusiojo vardu su UAB „SmSCredit.lt“ ir UAB „Moment Credit“ sudarė kredito bei paskolų sutartis ir pagal kurias UAB „SmSCredit.lt“ ir UAB „Moment Credit“ pinigines lėšas, t.y. po 500 Lt, bendroje 1000 Lt sumoje, pervedė į S. N. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini). Tai, kad apeliantai bei J. U. kredito bendrovių pinigines lėšas siekė įgyti savo naudai, patvirtina tai, jog kreditai buvo paimti pasinaudojant neteisėtai disponuojama svetima elektronine mokėjimo priemone bei jos prisijungimo duomenimis, kurie buvo išgauti panaudojant psichologinę bei fizinę prievartą ir grasinimus. Be to, šią išvadą patvirtina ir vėlesni nuteistųjų veiksmai, kuomet jie „Nordea” bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), išgrynino ne tik kredito bendrovių pervestas pinigines lėšas, bet ir sąskaitoje buvusias nukentėjusiojo pinigines lėšas. Pagal galiojančią teisminę praktiką, neteisėtas elektroninės mokėjimo priemonės ar jos duomenų panaudojimas, inicijuojant ar atliekant finansinę operaciją didesnės kaip 1 MGL dydžio sumos, kvalifikuojamas pagal BK 182 ir 215 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sutaptį. Neteisėtas elektroninės mokėjimo priemonės įgijimas bei inicijavimas ar atlikimas ja finansinės operacijos didesnės kaip 1 MGL dydžio sumos kvalifikuojamas kaip BK 182, 214, 215 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sutaptis. Svetimo mokėjimo instrumento panaudojimu inicijuojant finansinę operaciją ir siekiant užvaldyti svetimą turtą tiesiogiai kėsinamasi į norminių aktų apibrėžtą mokėjimo kortelių naudojimo tvarką bei svetimą turtą. Tokia nusikalstama veika pažeidžia dvi baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nes sukeliami dvejopi padariniai, kurių atskirai neapima BK 182, 215 ar 214 straipsnis (kasacinė byla Nr. 2k-587/2005). Taigi esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apeliantus bei J. U. nuteisė ir pagal BK 207 str. 1 d. Apeliantų bei nuteistojo J. U. veiksmai pasinaudojant nukentėjusiajam S. N. suteiktais AB banko „Swedbank“ elektroninės mokėjimo priemonės, leidžiančios elektroniniu būdu disponuoti lėšomis, esančiomis banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), tapatybės patvirtinimo priemonių duomenimis – vartotojo kodu, slaptažodžiu ir slaptažodžių kortelės slaptažodžiais, bei nukentėjusiojo vardu išduota „Swedbank“ banko „Visa elektron“ mokėjimo kortele Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtoms finansinėms operacijoms inicijuoti, kreditams iš kredito bendrovių UAB „SmSCredit.lt“ ir UAB „Moment Credit“ gauti bei finansinei operacijai inicijuoti ir atlikti banko „Nordea” bankomate, esančiame (duomenys neskelbtini), turėjo būti kvalifikuoti tik pagal BK 215 str. 1 d. ir BK 182 str. 1 d. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliantai, o taip pat, vadovaujantis BPK 320 str. 5 d. nuostatomis, ir J. U. pagal BK 207 str. 1 d. išteisinami, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 144 str.

Skundžiamu nuosprendžiu E. M., A. S. ir J. U. nuteisti dar ir pagal BK 144 str. už tai, kad veikdami bendrai 2010 m. rugsėjo 3 d., apie 11.30 val., tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, J. U. prieš S. N. valią sugirdžius 3 tabletes „Leponex“ bei nukentėjusiajam praradus sąmonę, bendrais veiksmais nukentėjusįjį S. N. nuvežė prie (duomenys neskelbtini) esančio namo, kur be pagalbos paliko gulėti ant žolės, tokiais veiksmais sukėlė pavojų jo gyvybei, nors turėjo galimybę jam iškviesti pagalbą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas nepakankamai įsigilino į byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su nusikalstamos veikos, numatytos BK 144 str., padarymu. Teismas netikrino, ar nukentėjusiajam S. N. dėl apeliantų bei J. U. veiksmų buvo iškilęs pavojus ne tik sveikatai, bet ir gyvybei, nevertino nuteistųjų kaltės turinio, skundžiamame nuosprendyje iš esmės nepateikė nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų, kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 3 p.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad BK 144 straipsnyje nustatyta atsakomybė tam, kas sukėlęs pavojų ar turėdamas pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu jam nepagelbėjo, kai grėsė pavojus šio žmogaus gyvybei, nors turėjo galimybę suteikti jam pagalbą. Be kitų aplinkybių, veikos kvalifikavimą pagal BK 144 straipsnį lemia veika, jos padarymo situacija, kai kaltininkas, turėdamas galimybę pagelbėti, nepagelbėja asmeniui, kurio gyvybei yra iškilęs pavojus, nors jis turi pareigą rūpintis nukentėjusiu asmeniu ar pats sukėlė pavojų šio gyvybei, taip pat veikos subjektyvieji požymiai, kad kaltininkas veikia tiesiogine tyčia (kasacinė nutartis Nr. 2K-172/2013). Pavojinga gyvybei padėtis yra kritinė situacija, kai dėl asmens tyčinės ar neatsargios veikos, arba nelaimingo atsitikimo, stichinės nelaimės, ligos ir pan., žmogui gresia realus mirties pavojus ir jam aiškiai reikalinga neatidėliotina pagalba.

Nukentėjusysis S. N. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog J. U. jam liepė pasirinkti arba tabletes, arba ampulę. J. U. sudavė jam per prievartą tabletes, bet tuo metu šalia S. N. buvo ir visi kiti kartu. A. S. atnešė vandens, liepė apsiprausti, davė atsigerti. Nukentėjusysis bandė bėgti, bet kojos pynėsi, negalėjo paeiti. Trise pasiėmė nukentėjusįjį už pažastų ir išsivedė, pasodino į mašiną. Bute liko A. S. ir moteris. Kaip išlaipino, nukentėjusysis nepamena. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis parodė, jog tabletes atnešė J. U., bet visi kiti taip pat buvo šalia. Tabletes liepė jam išgerti, nes jis tuomet neva tai nieko neprisimins. Norėjo, kad jis išgertų tris tabletes, bet jis priešinosi, trenkė per ranką, tabletės išbyrėjo. Jie surinko tabletes. Nukentėjusysis, pamatęs, kad nepasipriešins, dvi tabletes išgėrė. Tablečių pakuotės jis nematė, nežino kas tai per tabletės. Išgėrus tabletes nuteistieji jį palaikė gal pusvalandį, gal ilgiau. Jis dar bandė pabėgti, bet jam pradėjo pintis kojos ir jį pasigavo. Vėliau, praėjus maždaug keturiasdešimt minučių nuteistieji paėmė jį už parankių ir nusivedė į automobilį. Jie vežė jį ne jo automobiliu, automobilis buvo tamsus, markės pasakyti negali. Jiems bevažiuojant nukentėjusysis prarado sąmonę. Automobiliu jį vežė J. U., E. M. ir A. S.. Kur jis buvo paleistas ar numestas, jis neprisimena. Taip pat neprisimena ir kas jį surado bei kokiomis aplinkybėmis atvežė į ligoninę. Sąmonės jis galėjo netekti tik dėl tų sugirdytų vaistų, daugiau nuo nieko taip negalėjo atsitikti, nes jo sveikata visada buvo gera, jis niekuo nesiskundė.

Pačių nuteistųjų parodymai, susiję su aptariamos nusikalstamos veikos padarymu, nenuoseklūs ir prieštaringi bei nesutampa tarpusavyje.

Nuteistasis E. M. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad kas davė vaistus nukentėjusiajam jis nematė, jis vaistų jam nedavė. Nukentėjusysis buvo mieguistas, guminis, prastai orientavosi. Nukentėjusysis jam pasakė kur gyvena, jis nuvežė ir paleido jį prie namų. Vežant namo nukentėjusįjį kartu važiavo A. S. ir A. S.. Nukentėjusysis pats išlipo iš mašinos ir nuėjo, o jie nuvažiavo. Nukentėjusysis tikrai nebuvo bejėgiškos būklės. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis E. M. taip pat nurodė, jog jis vežė S. N., kuris pats nurodė adresą kur gyvena. Vietoje, kur jis nukentėjusįjį paleido, norint pasiekti namą, reikėjo pereiti gatvę. S. N. perėjo gatvę ir nuėjo link savo devynaukščio namo. Nugriuvęs nukentėjusysis nebuvo. Vežant nukentėjusįjį namo, jis niekuo nesiskundė, normaliai jautėsi. Jis tablečių nematė, jis turbūt gal buvo nuėjęs į automobilį.

Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2010-09-17 J. U. parodė, jog jis A. S. bute išgėręs vaistų miegojo. Pabudęs nuo bruzdesio, jis nuėjo į pereinamąjį kambarį, kur pamatė A. S. ir dar tris asmenis. Vienas iš asmenų sėdėjo ant lovos, vos nulaikė galvą. Kitus du vyrus jis buvo pora kartų matęs. Kažkuris iš asmenų pasakė, kad tą asmenį, kuris sėdi nuleidęs galvą ant lovos, reikia vežti ir jie visi keturiese išėjo iš buto. Asmuo, kurio jis nepažinojo, iš buto išėjo svirduliuodamas, A. S. padėjo jam išeiti. Visi įsėdo į sidabrinės spalvos automobilį, markės ir valstybinių numerių nežino. Jis bute liko vienas (b.t. 4, b.l. 120-121). 2011-05-10 vykusios apklausos metu J. U. parodė, jog pabudęs nuo pašalinių garsų, kambaryje, kuris yra iš karto įėjus į butą, pamatė nepažįstamą vyrą, kuris svirduliavo. Jį už parankių paėmė A., E. ir dar vienas vyras, kurio vardo ir pavardės nežino, įsodino į pilkos spalvos automobilį, kurio modelio nežino. Kiek pamena už vairo atsisėdo E.. Už valandos ar pusvalandžio grįžo vienas S. (b.t. 4, b.l. 128). Pirmosios instancijos teisme nuteistasis J. U. parodė, kad jis tablečių nukentėjusiajam nedavė. Nukentėjusysis pats išėjo, sužalojimų nesimatė.

Nuteistasis A. S. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog jis nematė kaip nukentėjusiajam girdė tabletes. Iki mašinos nukentėjusysis atėjo pats. Vežant nukentėjusįjį kartu buvo A. S., o ne J. U.. Jie nukentėjusįjį paleido tarp namo, kuriame jis gyvena, ir garažų. Nukentėjusįjį jie išvežė Mitsubishi pilkos spalvos automobiliu, su kuriuo jis (A. S.) atvažiavo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. S. parodė, kad jis jokių tablečių nematė, nematė, kad nukentėjusysis gertų vaistus. Niekas nukentėjusiojo už parankių nevedė, jis pats atėjo ir įlipo į mašiną. Nukentėjusįjį į namus vežė jis, E. M. ir ne J. U., o A. S.. Kai vežė S. N., jis buvo kaip keleivis, sėdėjo priekinėje sėdynėje šalia vairuotojo, o S. N. sėdėjo gale su A. S. ir lyg kažką kalbėjosi tarpusavyje. Jie nukentėjusįjį paleido prie jo namų, jis pats atsidarė automobilio dureles, išlipo ir nuėjo pats link savo namų.

Liudytojai V. R., A. M. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog 2010 m. rugsėjo 3 d. apie 12 val. jie buvo balkone, pamatė gulintį vyrą. Pagalvojo, gal girtas. A. M. parodė, kad nusileido pasižiūrėti, pagalvojo, kad vyrą ištiko epilepsijos priepuolis ir paprašė draugės iškviesti greitąją pagalbą. Atvažiavus medikams ir gulintįjį sukant ant šono, jam iš burnos iškrito slyva. Alkoholio kvapo nuo vyriškio nesijautė, jis nieko nekalbėjo.

Liudytoja R. S. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ji dirba greitosios medicinos pagalbos stotyje, įvykio neprisimena. Liudytoja patvirtino vadovaujantis BPK 276 str. 4 d. nuostatomis pagarsintus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad 2010-09-03 gavo kvietimą vykti į (duomenys neskelbtini), kur prie geležinių garažų gulėjo vyras. Nuvykus jie vyrą pažadino, jis stojosi, bandė keltis, griuvo, buvo agresyvus, mosikavosi, kažką neaiškiai kalbėjo. Vietoje jam jokios diagnozės nenustatė, nuvežė į Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Papildomai liudytoja teisme parodė, kad jeigu būtų matęsi sužalojimai, jie vyriškį būtų vežę į klinikas. Pagal visą situaciją, vyriškis neatrodė sunkios būsenos (b.t. 1, b.l. 163, b.t. 7, b.l. 18-19).

Iš 2010-09-03 greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) kopijos matyti, kad kvietimas vykti adresu (duomenys neskelbtini) buvo gautas 12.23 val. GMP į iškvietimo vietą nuvyko 12.30 val., kur ant žolės už (duomenys neskelbtini) esančio namo rastas vyriškis. Pažadintas vyriškis buvo agresyvus, bandė atsikelti, griuvo, kalba neaiški (b.t. 1, b.l. 161). Kaip matyti iš 2010-09-03 greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) kopijos, S. N., įtariant galvos traumą, 2010-09-03 13.26 val. buvo išvežtas į Kauno medicinos universiteto klinikų Skubios pagalbos skyrių (b.t. 1, b.l. 162). Kaip matyti iš byloje esančių medicininių dokumentų kopijų, Skubios pagalbos skyriuje nukentėjusysis buvo stebimas tik įvykio dieną, tą pačią dieną buvo išleistas į namus. Neurologas 2010-09-03 vykusios konsultacijos metu nustatė, jog S. N. šiuo metu sąmoningas, kontaktas geras, refleksai lygūs, teigiami, jutimo sutrikimų nėra, patologinių refleksų, meninginių simptomų nėra, galūnes valdo. Duomenų konstatuoti galvos smegenų trauminę ligą nepakanka. Diagnozė: veido sumušimas, ūmus apsinuodijimas nenustatytos kilmės medžiagomis.

Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad S. N. konstatuota galvos sumušimas su kraujosruva po kairės akies obuolio jungine, odos nubrozdinimu kairio antakio srityje, poodinė kraujosruva dešinio žasto srityje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus aukščiau nurodytas sritis ir galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, t.y. 2010-09-03 ne mažiau trijų ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (b.t. 1, b.l. 118-119).

Kaip matyti iš Kauno medicinos universiteto klinikų rašto Nr. (duomenys neskelbtini), įvykio dieną (2010-09-03 19.30 val.) paimtame nukentėjusiojo S. N. šlapime opijatų, anfetaminų ir etilo alkoholio nerasta (b.t. 1, b.l. 145).

Teismo medicinos ekspertė S. M. ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, jog S. N. kraujyje neutrofilų kiekio sumažėjimo, kuris galėjo atsirasti išgėrus 3 medikamento Leponex tabletes, nekonstatuota (b.t. 1, b.l. 122).

Siekiant išsiaiškinti medikamentų „Leponex” poveikį, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo apklausta teismo medicinos ekspertė S. M.. Ekspertė patvirtino, jog nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, diagnozuota lengvos formos galvos smegenų liga. Vaistai „Leponex” naudojami šizofrenijai gydyti. Jeigu žmogus nenaudojęs neuroleptikų, tai neatmetama galimybė, kad dvi tabletės „Leponex” vaistų galėjo sukelti šalutinį poveikį. Jai nebuvo pateikti toksikologijos laboratorijos duomenys, kad nukentėjusiojo kraujyje būtų rastas neuroleptikas „Leponex”. Nukentėjusiojo kraujas nebuvo pristatytas toksikologijos laboratorijai. Šalutinį poveikį neroleptikas „Leponex” turėjo, neatmetama galimybė, kad žmogus dėl to galėjo netekti sąmonės, tapo jautrus, bet vėliau su šlapimu neuroleptikas iš organizmo pasišalino. Nuo žmogaus individualių savybių priklauso, ar žmogus pats atgautų sąmonę, ar tik suteikus medicininę pagalbą. Šiuo atveju nukentėjusysis buvo atvežtas į Skubios pagalbos skyrių ir, suteikus pagalbą, buvo išleistas į namus, į skyrių paguldytas nebuvo. Medicininiuose dokumentuose užfiksuota, kad apžiūrint nukentėjusįjį skubios pagalbos skyriuje, jis į klausimus atsakė, galūnes valdė, teigė vartojęs alkoholį, kraujospūdis ir pulsas normos ribose, konsultuotas neurologo, sąmoningas, kontaktas geras, nustatytas apsvaigimas nenustatytos kilmės medžiagomis ir buvo išleistas į namus ambulatoriniam gydymui. Išgertos dvi tabletės neuroleptiko „Leponex” galėjo sukelti laikiną pavojų nukentėjusiojo sveikatai ir gyvybei. Maža tikimybė, kad žmogus numirtų nuo dviejų išgertų tablečių „Leponex”, nes jis pasišalina su šlapimu, tačiau neatmetama tokia galimybė.

Nors pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, pripažino E. M., A. S. ir J. U. kaltais, padarius nusikaltimą, numatytą BK 144 str., tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytų įrodymų visumą, daro išvadą, kad apkaltinamasis nuosprendis naikintinas, turi būti priimtas naujas nuosprendis ir E. M., A. S. bei J. U. turi būti išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p., 329 str. 1 p.).

Netikėti nukentėjusiojo S. N. nuosekliais parodymais apie tai, kad jam J. U. visų kitų nusikalstamų veikų padaryme dalyvavusių asmenų akivaizdoje bei su jų pritarimu sugirdė vaistus bei tuo, kad jis buvo išvežtas iš A. S. priklausančio buto ir paliktas prie (duomenys neskelbtini), esančio namo ant žolės gulėti, nėra pagrindo netikėti, kadangi juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai (GMP iškvietimo kortelė, liudytojų V. R., A. M., R. S. parodymai, byloje esantys medicininiai dokumentai, specialisto išvada, teismo medicinos ekspertės paaiškinimai).

Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau išdėstytų įrodymų visuma nepatvirtina aplinkybės, jog nukentėjusiajam S. N. dėl apeliantų bei J. U. veiksmų buvo iškilęs pavojus ne tik sveikatai, bet ir gyvybei. Byloje liudytojais apklausti V. R., A. M. patvirtino, kad jie stovėdami balkone pamatė gulintį vyrą. A. M. pagalvojęs, kad nukentėjusiajam epilepsijos priepuolis, V. R. paprašė iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Greitoji medicinos pagalba į iškvietimo vietą nuvyko praėjus vos septynioms minutėms po iškvietimo - 2010-09-03 12.30 val., kur ant žolės už (duomenys neskelbtini) esančio namo buvo rastas nukentėjusysis S. N.. Kaip nurodyta greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje, pažadintas vyriškis buvo agresyvus, bandė atsikelti, griuvo, kalba neaiški. Iš liudytoja apklaustos greitosios medicinos pagalbos stoties slaugytojos R. S., kuri būtent ir vyko GMP automobiliu į iškvietimo vietą, parodymų seka, jog nuvykus nukentėjusysis neatrodė sunkios būsenos. Nors S. N., įtariant galvos traumą, 2010-09-03 13.26 val. buvo išvežtas į Kauno medicinos universiteto klinikų Skubios pagalbos skyrių, tačiau medicininiai dokumentai patvirtina, jog Skubios pagalbos skyriuje nukentėjusysis buvo stebimas tik įvykio dieną, tą pačią dieną buvo išleistas į namus gydytis ambulatoriškai. Neurologas 2010-09-03 vykusios konsultacijos metu nustatė, jog S. N. tuo metu buvo sąmoningas, kontaktas geras, refleksai lygūs teigiami, jutimo sutrikimų nėra, patologinių refleksų meninginių simptomų nėra, galūnes valdo. Duomenų konstatuoti galvos smegenų trauminę ligą nepakanka. Diagnozė: veido sumušimas, ūmus apsinuodijimas nenustatytos kilmės medžiagomis. Kaip matyti iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), kad S. N. konstatuotas galvos sumušimas su kraujosruva po kairės akies obuolio jungine, odos nubrozdinimu kairio antakio srityje, poodinė kraujosruva dešinio žasto srityje. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu paveikus aukščiau nurodytas sritis ir galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku, t.y. 2010-09-03 ne mažiau trijų ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Įvykio dieną (2010-09-03 19.30 val.) paimtame nukentėjusiojo S. N. šlapime opijatų, anfetaminų ir etilo alkoholio nerasta.

Tai, kad nukentėjusiajam šiuo atveju negrėsė realus mirties pavojus, taip pat patvirtina ir teismo medicinos ekspertės S. M. paaiškinimai. Iš ekspertės paaiškinimų seka, jog vaistai „Leponex” naudojami šizofrenijai gydyti. Jeigu žmogus nenaudojęs neuroleptikų, tai neatmetama galimybė, kad dvi tabletės „Leponex” vaistų galėjo sukelti šalutinį poveikį. Jai nebuvo pateikti toksikologijos laboratorijos duomenys, kad nukentėjusiojo kraujyje būtų rastas neuroleptikas „Leponex”. Nukentėjusiojo kraujas nebuvo pristatytas toksikologijos laboratorijai. Šalutinį poveikį neroleptikas „Leponex” turėjo, neatmetama galimybė, kad žmogus dėl to galėjo netekti sąmonės, tapo jautrus, bet vėliau su šlapimu neuroleptikas iš organizmo pasišalino. Nuo žmogaus individualių savybių priklauso, ar jis pats atgautų sąmonę, ar tik suteikus medicininę pagalbą. Šiuo atveju nukentėjusysis buvo atvežtas į Skubios pagalbos skyrių ir, suteikus pagalbą, buvo išleistas į namus, į skyrių paguldytas nebuvo. Medicininiuose dokumentuose užfiksuota, kad apžiūrint nukentėjusįjį skubios pagalbos skyriuje, jis į klausimus atsakė, galūnes valdė, teigė vartojęs alkoholį, kraujospūdis ir pulsas normos ribose, konsultuotas neurologo, sąmoningas, kontaktas geras, nustatytas apsvaigimas nenustatytos kilmės medžiagomis ir buvo išleistas į namus ambulatoriniam gydymui. Išgertos dvi tabletės neuroleptiko „Leponex” galėjo sukelti laikiną pavojų nukentėjusiojo sveikatai ir gyvybei. Maža tikimybė, kad žmogus numirtų nuo dviejų išgertų tablečių „Leponex”, nes jis pasišalina su šlapimu.

Svarbu šiuo atveju atkreipti dėmesį ir į tai, kad J. U. nuo 1996 metų diagnozuota šizofrenija – remisija. Teismo psichiatrijos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) šis psichikos sutrikimas J. U. nustatytas ir šiuo metu, tačiau konstatuota ir tai, jog J. U. tiek nusikalstamų veikų padarymo metu, tiek šiuo metu galėjo ir gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, priverstinis gydymas jam nereikalingas. Šios aplinkybės patvirtina tai, jog nuteistasis J. U. žinojo nukentėjusiajam sugirdyto medikamento daromą poveikį žmogaus organizmui. Juolab, kad iš paties nukentėjusiojo parodymų seka, jog nusikalstamų veikų padaryme dalyvavusių asmenų tikslas sugirdant S. N. vaistus buvo tai, kad šis užmigtų ir pamirštų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes bei jas padariusius asmenis, o ne sukelti realų pavojų nukentėjusiojo S. N. gyvybei.

Esant aukščiau išdėstytų aplinkybių visumai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog aukščiau išdėstytų ir įvertintų įrodymų visuma nesuteikia pagrindo išvadai, kad dėl apeliantų ir J. U. nukentėjusiojo atžvilgiu atliktų neteisėtų veiksmų kilo realus pavojus jo gyvybei, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistieji suprato ir sąmoningai, suvokdami, kad nukentėjusiajam reikalinga neatidėliotina pagalba, jos nesuteikė. Todėl apeliantai, o taip pat, vadovaujantis BPK 320 str. 5 d. nuostatomis, ir J. U. pagal BK 144 str. išteisinami, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Dėl bausmių.

Baudžiamasis įstatymas skiriant apeliantams bausmes už nusikalstamas veikas, numatytas BK 181 str. 2 d., 214 str. 1 d., 215 str. 1 d. 182 str. 1 d., o E. M. skiriant bausmę ir už nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 str. 1 d., pritaikytas tinkamai, švelninti paskirtas bausmes nėra pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantai padarė po keletą nusikalstamų veikų (E. M. padarė penkias nusikalstamas veikas, o A. S. padarė keturias nusikalstamas veikas), kurios priskiriamos nesunkių, apysunkių ir sunkių nusikaltimų kategorijoms (BK 11 str. 3 d., 4 d., 5 d.). Nusikalstamos veikos padarytos veikiant tiesiogine tyčia ir visos yra baigtos. Skundžiamu nuosprendžiu nenustatyta apeliantų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tuo tarpu nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta tai, kad jie nusikalstamas veikas padarė veikdami bendrininkų grupe. Tai jau buvo aptarta šiame nuosprendyje.

Skundžiamu nuosprendžiu įvertintos ir apeliantų asmenybės. E. M. praeityje tris kartus teistas už sunkaus ir labai sunkaus nusikaltimo padarymą. A. S. praeityje teistas tris kartus, tame tarpe ir už nusikalstamų veikų nuosavybei padarymą. Apeliantų teistumai neišnykę ir pagal BK 27 str. 1 d. nuostatas jie yra recidyvistai. Tuo tarpu pagal BK 56 str. 1 d. nuostatas, recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nuteistųjų E. M., A. S. atžvilgiu buvo taikytas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigų. Be to, jie bausti ir administracine tvarka. Nors nuteistieji turi nuolatines gyvenamąsias vietas, tačiau niekur nedirba, t.y. neturi legaliai gaunamų pajamų. A. S. buvusioje darbovietėje charakterizuojamas teigiamai.

Teisėjų kolegijos nuomone, aukščiau išdėstytos aplinkybės rodo, kad E. M. ir A. S. už kiekvieną veiką atskirai paskirtos bausmės atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 str.), bausmės paskirtį (BK 41 str.) ir savo rūšimi bei dydžiu nėra per griežtos. Šios bausmės artimos baudžiamųjų įstatymų sankcijose nustatytų terminuoto laisvės atėmimo bausmių žemutinėms riboms, todėl laikyti jas aiškiai per griežtomis ir dar labiau švelninti pagrindo nėra.

Dėl bausmių bendrinimo.

Apeliantus bei nuteistąjį J. U. išteisinus dėl kreditinio sukčiavimo pagal BK 207 str. 1 d. bei palikimo be pagalbos, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei pagal BK 144 str., skundžiamu nuosprendžiu už kitas nusikalstamas veikas jiems paskirtos bausmės turi būti subendrinamos iš naujo.

Iš skundžiamo nuosprendžio matosi, kad nuteistiesiems E. M., A. S. ir J. U. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes teismas subendrino vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 4 d., 5 d. 1 p., 6 d., t.y. galutinės subendrintos bausmės jiems paskirtos apėmimo ir dalinio bausmių sudėjimo būdu. Nors skundžiamame nuosprendyje bausmių subendrinimo būdas plačiau neaptartas ir nemotyvuotas, tačiau iš to, kokios ir kokiomis aplinkybėmis buvo padarytos nusikalstamos veikos, matosi, kad nusikaltimai, numatyti BK 180 str. 1 d., 181 str. 2 d., 214 str. 1 d. ir 215 str. 1 d., sudaro realiąją nusikalstamų veikų sutaptį. Nusikaltimai, numatyti BK 215 str. 1 d. ir BK 182 str. 1 d., yra idealioji nusikalstamų veikų sutaptis. Nusikalstama veika, numatyta BK 181 str. 2 d. priskiriama tyčinių sunkių, veikos, numatytos BK 180 str. 1 d., 214 str. 1 d. ir 215 str. 1 d. – tyčinių apysunkių nusikaltimų kategorijoms. Nesunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai priskiriama tik nusikalstama veika, numatyta BK 182 str. 1 d., ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 144 str. ir 207 str. 1 d., pagal kurias šiuo nuosprendžiu apeliantai ir nuteistasis J. U. išteisinami.

Šiuo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistiesiems skiriant iš naujo galutines subendrintas bausmes kolegija irgi taiko bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdus. Nuteistajam E. M. pagal BK 182 str. 1 d. ir BK 215 str. 1 d. paskirtos bausmės subendrinamos apėmimo būdu. Tačiau ši subendrinta bausmė ir bausmės, paskirtos pagal BK 180 str. 1 d., 181 str. 2 d., 214 str. 1 d., bendrinamos dalinio sudėjimo būdu, nes nusikalstamos veikos, už kurias paskirtos šios bausmės, nėra labai skirtingos pagal pavojingumą ir BK 63 str. 5 d. 2 p. nuostatos šiuo atveju negali būti taikomos. Tokiu pačiu būdu galutinė subendrinta bausmė skiriama ir nuteistiesiems A. S. bei J. U., išskyrus tai, kad A. S. nenuteistas pagal BK 180 str., o skiriant galutinę subendrintą bausmę J. U. apėmimo būdu (BK 63 str. 5 d. 2 p.) jam subendrinama dar ir už nesunkų tyčinį nusikaltimą pagal BK 187 str. 1 d. paskirta bausmė.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 144 str. ir BK 207 str. 1 d. yra priskiriamos tik nesunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai, ir skundžiamame nuosprendyje bausmių pagal šiuos BK straipsnius paskyrimas negalėjo įtakoti galutinių subendrintų bausmių dydžių. Todėl nors šiuo nuosprendžiu E. M., A. S. ir J. U. pagal BK 144 str. ir BK 207 str. 1 d. išteisinami, iš naujo subendrinant jiems paskirtas bausmes už kitas, sunkesnes ir pavojingesnes nusikalstamas veikas, galutinės subendrintos bausmės skiriamos tokių pačių dydžių kaip bausmės, paskirtos pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu. Įvertinus padarytų nusikaltimų aplinkybes, kaltinamųjų asmenybes, skirti švelnesnes galutines subendrintas bausmes, kolegijos nuomone, nėra pagrindo.

Dėl civilinio ieškinio.

Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiojo civilinio ieškinio klausimas irgi išspręstas teisingai.

BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

Nukentėjusysis S. N. baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš nuteistųjų solidariai priteisti 12 658 litus nusikalstamomis veikomis padarytai turtinei žalai atlyginti bei 30 000 litų neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusysis ieškinyje nurodė, jog jam priklausiusio automobilio Volvo V40, v/n (duomenys neskelbtini), vertė 9 000 Lt. Minėtame automobilyje buvo 350 Lt vertės pripučiamas čiužinys, 100 Lt vertės valties pompa, 15 Lt vertės čiužinio pompa, 35 Lt vertės 10 vnt. iešmų šašlykams. Taip pat iš jo buvo pagrobtas mobiliojo ryšio telefonas „Sony Ericson K700i“, kurio vertė 50 Lt, telefoną Nokia 3310, kurio vertė 20 Lt, banko mokėjimo kortelė „Visa elektron“, kurios vertė 25 Lt. Nukentėjusysis ieškinyje nurodė ir tai, kad jis grąžino nuteistųjų iš UAB „SmSCredit.lt“ ir UAB „Moment Credit“ paimtas paskolas. Kartu su ieškiniu nukentėjusysis pateikė automobilio vertę bei kreditų grąžinimo faktą patvirtinančius įrodymus. Byloje nustatyta, kad iš nukentėjusiojo buvo pagrobti mobiliojo ryšio telefonai, nors nukentėjusysis nepateikė jų vertę patvirtinančių dokumentų, tačiau, teismo vertinimu, ji yra reali. Taip pat nėra pagrindo netikėti nukentėjusiuoju, kad jam priklausančiame automobilyje buvo paminėti daiktai, kurių vertė taip pat yra reali. Be to, baudžiamojoje byloje yra nukentėjusiojo banko sąskaitos išrašai, kurie patvirtina, kokią sumą pinigų nuteistieji pasisavinimo. Byloje nustatyta, kad nukentėjusiojo S. N. 9000 Lt vertės automobilį „Volvo V40“ 2010 m. rugsėjo 12 d. sudegino ir taip jį sunaikino nuteistasis J. U. kartu su nepakaltinamu pripažintu A. S.. Nuteistieji E. M. ir A. S. pagal BK 187 str. 1 d. nenuteisti. Tačiau pačiame skundžiamame nuosprendyje teisingai nurodoma, kad J. U. sudegino nukentėjusiojo automobilį, kuris jau buvo užvaldytas turto prievartavimo būdu. Turto prievartavimo nusikalstamos veikos sudėtis yra formali ir yra laikoma baigta, kai nukentėjusiajam, neturint teisėto pagrindo, pareiškiamas reikalavimas perduoti turtą arba kitokios turtinės pretenzijos. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką pagal BK 181 str. pagal galiojančią teisminę praktiką faktinis reikalaujamo turto perdavimas kaltininkui ar kitoks turtinės pretenzijos patenkinimas atskirai nuo turto prievartavimo nekvalifikuojamas. Šis faktas juridinę reikšmę turi tik nustatant BK 181 str. 2 d. ir 3 d. numatytus didelės žalos ir didelės vertės turto prievartavimą kvalifikuojančius požymius. Šioje byloje teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiojo S. N. automobilį jau turto prievartavimo metu užvaldė visi trys nuteistieji, todėl, nors vėliau tą automobilį sudegino tik J. U., turtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam, taip pat ir dėl užvaldyto S. N. automobilio, teismas pagrįstai priteisė solidariai iš turto prievartavimo bendravykdytojų visų trijų nuteistųjų. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai visiškai patenkino nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo ir nukentėjusiajam nusikalstama veika, numatyta BK 180 str. 1 d., padarytą turtinę žalą pagrįstai priteisė solidariai iš nuteistųjų E. M. ir J. U., o kitą turtinės žalos atlyginimo dalį pagrįstai priteisė solidariai iš visų trijų nuteistųjų.

Taip pat pagrįstai pirmosios instancijos teismas solidariai iš nuteistųjų nukentėjusiajam priteisė ir neturtinės žalos atlyginimą, teisingai nustatė jos dydį.

Neturtinės žalos atlyginimo būdus, jos atlyginimo atvejus, žalos dydžio nustatymo kriterijus reglamentuoja CK 6.250 straipsnis. Nurodyto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, įstatymas įpareigoja atsižvelgti į tam tikrus kriterijus. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos įvertinti pinigais neįmanoma, todėl teismas, priteisdamas atlyginti šią žalą, siekia tik sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko žmogui neretai apskritai niekas – pinigai ar kitas materialus turtas – negali atstoti. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokį piniginį atlygį, kuris kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Nukentėjusysis dėl nuteistųjų nusikalstamų veiksmų neabejotinai patyrė neturtinę žalą. Jo atžvilgiu nuteistieji įvykdė net keletą nusikalstamų veikų. Nusikalstamų veikų padarymo metu nukentėjusiojo atžvilgiu buvo naudojama psichologinė bei fizinė prievarta, kaip įbauginimo priemonės, buvo panaudoti peiliai, kirvis, grasinama internetinėje erdvėje paskelbti nukentėjusįjį kompromituojančią informaciją. Nusikaltimų padarymo metu S. N. neabejotinai jautė emocinę įtampą, baimę, grėsmę savo sveikatai ir gyvybei. Nusikalstamų veikų padarymo metu nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, prieš jo valią buvo sugirdyti šizofrenijai skirti gydyti vaistai, dėl ko jam buvo diagnozuotas ūmus apsinuodijimas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nustatyta, jog iki 2010-09-03 įvykio nukentėjusysis pas psichiatrus nesilankė, nesigydė. Po nusikalstamų veikų jo atžvilgiu padarymo patyrė psichotraumą. Po psichotraumos S. N. išsivystė psichikos sutrikimas, kuris dažniausia yra laikino pobūdžio. Ekspertizės akte nurodyta, kad diagnozuotą psichikos sutrikimą galėjo įtakoti 2010-09-03 jo atžvilgiu padaryti veiksmai. Be to, dėl nusikalstamų veikų padarymo metu patirtos psichotraumos išsivysčiusį psichikos sutrikimą nukentėjusysis daugiau nei pusantro mėnesio gydėsi ambulatoriškai. Nukentėjusiojo teigimu, jis iki šiol jaučia baimę, blogai miega, vengia nepažįstamų žmonių, išeiti iš gyvenamosios vietos. Taigi, esant aukščiau nurodytų aplinkybių visumai, atsižvelgus tame tarpe ir į nuteistųjų turtinę padėtį, padarytą turtinę žalą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai solidariai iš nuteistųjų nukentėjusiojo naudai priteista 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Ši neturtinės žalos atlyginimo suma, juo labiau, priteista solidariai iš trijų nuteistųjų, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, ji nėra per didelė ir ją mažinti pagrindo nėra.

Atsikirtimuose į nuteistųjų apeliacinius skundus nukentėjusysis S. N. prašo ne tik šiuos skundus atmesti, bet ir priteisti jam iš apeliantų išlaidas, turėtas advokato paslaugoms, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, apmokėti. Prie nukentėjusiojo atsikirtimų į apeliacinius skundus pridėti advokato D. M. orderis ir pinigų priėmimo kvitas, iš kurio matosi, kad 2012 m. birželio 11 d. S. N. nurodytam advokatui už atsikirtimų į apeliacinius skundus surašymą sumokėjo 1000 Lt (8 t., 22, 23 b.l.).

Šis nukentėjusiojo prašymas tenkinamas iš dalies. BPK 106 str. 2 d. nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Nukentėjusiojo prašymas tenkinamas tik iš dalies dėl kelių priežasčių. Pirmiausia atsižvelgiama į tai, kad nors šios bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka užtruko, buvo atliekamas įrodymų tyrimas, nukentėjusiojo S. N. atstovas advokatas nei viename apeliacinės instancijos teismo posėdyje nedalyvavo. Netgi nurodytame pinigų priėmimo kvite nurodyta, kad advokatas suteikė nukentėjusiajam teisinę pagalbą tik parašant atsikirtimus į nuteistųjų paduotus apeliacinius skundus. Be to, atsižvelgiama ir į tai, kad nuteistųjų E. M. bei A. S. apeliaciniai skundai buvo iš dalies patenkinti ir pagal kaltinimus dėl dviejų nusikalstamų veikų šiuo nuosprendžiu jie yra išteisinami. Dėl šių priežasčių, vadovaujantis BPK 106 str. 2 d., iš nuteistųjų E. M. ir A. S. nukentėjusiajam S. N. turi būti išieškota ne 1000 Lt, o mažesnė pinigų suma. Šios išlaidos turi būti išieškotos lygiomis dalimis iš abiejų apeliantų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 4 d., 329 str. 1 d.,

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 23 d. nuosprendžio dalį, kuria E. M., A. S. ir J. U. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 144 str. ir BK 207 str. 1 d., panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

E. M. pagal BK 144 str. ir BK 207 str. 1 d. išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuteistajam E. M. Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 181 str. 2 d., BK 180 str. 1 d., BK 182 str. 1 d., BK 214 str. 1 d. ir BK 215 str. 1 d., vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 4 d., 5 d. 1 p., 6 d., subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, ir galutinę subendrintą bausmę E. M. paskirti laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

A. S. pagal BK 144 str. ir BK 207 str. 1 d. išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuteistajam A. S. Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 181 str. 2 d., BK 182 str. 1 d., BK 214 str. 1 d. ir BK 215 str. 1 d., vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 4 d., 5 d. 1 p., 6 d., subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, ir galutinę subendrintą bausmę A. S. paskirti laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

J. U. pagal BK 144 str. ir BK 207 str. 1 d. išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nuteistajam J. U. Kauno apygardos teismo 2012 m. balandžio 23 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes pagal BK 180 str. 1 d., BK 181 str. 2 d., BK 182 str. 1 d., BK 187 str. 1 d., BK 214 str. 1 d. ir BK 215 str. 1 d., vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 4 d., 5 d. 1 p., 2 p., 6 d., subendrinti apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, ir galutinę subendrintą bausmę J. U. paskirti laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Iš nuteistųjų E. M. ir A. S. išieškoti iš kiekvieno po 300 Lt nukentėjusiajam S. N. jo turėtų išlaidų advokato, dalyvavusio bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, paslaugoms apmokėti.

Kolegijos pirmininkas Linas ŠiukštaTeisėjai Laima GarnelienėViktoras Kažys