Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo PlusPlus Capital AS ieškinį atsakovei R. M. dėl įsiskolinimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atsakovei teismo nustatytu terminu nepateikus atsiliepimo į ieškinį, teismui sprendžiant klausimą dėl sprendimo už akių byloje priėmimo, atsirado būtinybė patikslinti byloje nurodytas faktines aplinkybes, nes paaiškėjo, jog ieškinys pateiktas su trūkumais.

2019 m. spalio 23 d. nutartimi, teismas nustatė ieškovei 10 dienų terminą, kurį vėliau rezoliucija pratęsė, ieškinio trūkumams pašalinti. Nutartyje teismas be kito ko atkreipė ieškovo dėmesį, jog iš pateikto ieškinio nėra aišku kaip buvo apskaičiuotas ir į grafiką įtrauktas sutarties sudarymo mokestis, ar atsakovė mokėjo įmokas ir kokias, ar atsakovė grąžino transporto priemonę, jeigu taip - tai kada, ar šiuo metu transporto priemonė yra realizuota, jeigu taip - tai už kiek ir kokie nuostoliai ar nauda pardavus turtą yra gauta.

2019 m. lapkričio 7 d. byloje gautas patikslintas ieškinys, kuriuo ieškovas sumažino ieškinio reikalavimus iš atsakovės prašė priteisti 2 023,65 Eur skolą (t. y. 229,87 Eur nuomos mokesčio, 147,92 Eur sutarties sudarymo mokesčio, 1 620,86 Eur turto vertės atstatymo išlaidų ir 25 Eur transporto priemonės gabenimo išlaidų), 94,16 Eur baudą, 182,13 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje ieškovas nurodė, jog ieškinį grindžia transporto priemonės nuomos santykius reglamentuojančiomis teisės nuostatomis, aplinkybių apie tai, kada buvo grąžinta transporto priemonė ir kada ir kokiu būdu realizuota, ieškinyje neatskleidė.

Atsakovė į patikslintą ieškinį atsiliepimo nepateikė, į pasiruošimą bylos nagrinėjimui iš esmės parengiamajame teismo posėdyje, taip pat į bylos nagrinėjimą teismo posėdyje neatvyko.

Ieškovo atstovas bylos nagrinėjimo iš esmės metu pripažino, jog nors ieškinyje ieškovo reikalavimai yra grindžiami transporto priemonės nuomos sutartimi, su atsakove sudaryta sutartis yra mišraus pobūdžio bei turi tiek transporto priemonių nuomos, tiek lizingo sutartims būdingų požymių. Pažymėjo, jog teismo praktikoje tokio pobūdžio sutartys dažnai kvalifikuojamos kaip išperkamosios nuomos sutartys. Nagrinėjamu atveju atsakovė tinkamai įvykdžiusi sutartį, taip pat būtų įgijusi teisę išpirkti nuomotą transporto priemonę, tačiau kokie buvo tikrieji atsakovės tikslai sudarant sutartį, ar transporto priemonę tik nuomotis, ar ją nuomotis ir vėliau pasinaudoti teise bei ją įsigyti, nurodė, jam nėra žinoma. Mano, jog bet kuriuo atveju, neatsižvelgiant į tai, kaip kvalifikuotina sutartis, atsakovės sutartinės atsakomybės klausimas visų pirma turi būti sprendžiamas vadovaujantis sutarties nuostatomis. Nurodė, jog pagal ginčo sutartį atsakovė įsipareigojo mokėti periodines įmokas (į kurias buvo įskaitytas ir sutarties sudarymo mokestis) už naudojimąsi suteikta transporto priemone, tačiau savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė, todėl iš atsakovės turi būti priteista 147,92 Eur sutarties sudarymo mokesčio ir 229,87 Eur nesumokėto nuomos mokesčio. Atstovas taip pat nurodė, jog pilnai palaiko reikalavimą dėl 1620,86 Eur turto vertės atstatymo išlaidų, kurios nurodytos iš pradinio kreditoriaus gautame defektacijos akte, priteisimo. Nurodė, jog sutarties 12.7 punkte, tiek transporto priemonės nuomos santykius reglamentuojančiame Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.499 straipsnyje yra nurodyta, kokios būklės transporto priemonė turi būti grąžinta nuomotojui. Atkreipė dėmesį, jog nepriklausomai nuo sutartinių santykių kvalifikavimo, ieškovas turi teisę reikalauti iš atsakovės padengti visus kaštus, kurie yra reikalingi atstatyti transporto priemonę į tokią būklę, kokios ji turėjo būti ją grąžinant nuomotojui ir tolimesnis transporto priemonės likimas po ginčo sutarties nutraukimo, sprendžiant atsakovės civilinės atsakomybės klausimą, nėra reikšmingas, kadangi nei pagal sutartį, nei pagal įstatymą, ieškovo teisė reikalauti išlaidų transporto priemonės būklei atstatyti iki tokios kokia ji turėjo būti grąžinant transporto priemonę nėra niekaip ribojama. Atstovas taip pat pažymėjo, jog nors ieškovas iš atsakovės prašo priteisti dviejų rūšių netesybų, tačiau už skirtingus sutarties pažeidimus. Paaiškino, jog delspinigiai yra skirti kompensuoti ieškovo nuostolius, kuriuos jis patiria negalėdamas naudotis jam priklausančiomis lėšomis, bauda – kompensuoja negautas suplanuotas pajamas, nes atsakovei grąžinus netvarkingą transporto priemonę, ieškovas negalėjo toliau naudoti jos savo veikloje bei uždirbti iš to pelno.

Atsakovė į bylos nagrinėjimą iš esmės neatvyko. Apie bylos nagrinėjimą teismo posėdyje atsakovė informuota pasirašytinai. Nesant duomenų apie atsakovės neatvykimo į teismo posėdį priežastis, byla išnagrinėta jai nedalyvaujant (CPK 246 straipsnio 2 dalis).

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad UAB „mogo LT“ su atsakove R. M. 2018 m. gegužės 18 d. sudarė Transporto priemonės valdymo ir naudojimosi sutartį Nr. RNT18052018/0012 (toliau – sutartis) , pagal kurią bendrovė suteikė atsakovei teisę už užmokestį laikinai valdyti ir naudotis transporto priemonę Ford Galaxy, valstybinis Nr. CBP 387, su galimybe ją įsigyti, atsakovė perėmė transporto priemonę iš UAB „mogo LT“ ir ją valdė bei ja naudojosi ir įsipareigojo mokėti reguliarias mėnesio nuomos įmokas. Ieškovas nurodė, jog atsakovei netinkamai vykdant savo sutartinius įsipareigojimus, UAB „mogo LT“ išsiuntė atsakovei įspėjimą apie sutarties nutraukimą, kuriuo reikalavo nedelsiant padengti susidariusį įsikalinimą ir grąžinti transporto priemonę. 2018 m. rugsėjo 13 d. sutartis buvo vienašališkai nutraukta, automobilis susigražintas pradinės kreditorės lėšomis. Pradinė kreditorė UAB „mogo LT“ perleido „Risk Management Services“ OU reikalavimo teises į atsakovės skolą, o ši bendrovė šias reikalavimo teises perleido ieškovui.

Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). CK 6.101 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, ar nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą (CK 6.109 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju apie reikalavimų perleidimą atsakovė buvo informuota 2019 m. sausio 2 d. pranešimu (CK 6.109 straipsnio 1 dalis), reikalavimo perleidimą pagrindžiantys rašytiniai įrodymai atsakovei taip pat įteikti kartu su ieškiniu.

CK 6.38 straipsnyje įtvirtinta bendroji norma, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai ir nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. CK 6.59 str. nustato draudimą kuriai nors šaliai vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas. Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis).

Nagrinėjamu atveju pradinė kreditorė ir su atsakove sudarė mišrią sutartį, turinčią tiek išperkamosios nuomos (išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą) (CK 6.503 straipsnio 1 dalis), tiek prikimo-pardavimo su atpirkimo teise (pardavėjas įsipareigoja parduoti daiktą pirkėjui kartu įgydamas teisę parduotą daiktą atpirkti, o pirkėjas įsipareigoja daiktą valdyti, naudoti ir juo disponuoti taip, kad pardavėjas galėtų įgyvendinti atpirkimo teisę) (CK 6.417 straipsnio 1 dalis), tiek vartojimo kredito sutarties bruožų (kredito davėjas suteikia kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitu panašiu finansiniu būdu) (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). Tačiau iš sutarties sąlygų matyti, jog sutarties tikrasis tikslas visgi yra ne sutarties objekto nuoma su teise jį išpirkti (įsigyti), o vartojimo kredito (finansavimo) klientui suteikimas, kad pastarasis neturėdamas lėšų, galėtų įsigyti ir naudotis tam tikru daiktu savo asmeniniams ar šeimos poreikiams tenkinti, todėl tokiai sutarčiai yra taikytini vartojimo kreditų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai, jų tarpe ir Vartojimo kredito įstatymas. Panevėžio apygardos teismas aiškindamas UAB „mogo LT“ sudarytos sutarties sąlygas civilinėje byloje Nr. e2A-790-755/2018 yra pažymėjęs, jog sutarties 2.1.2 sąlyga, kurioje nenumatyta sąlyga privalomai pirkti automobilio, nesąžiningai įtraukta į sutartį, tikslu išvengti Vartojimo kredito sutarties keliamų reikalavimų, nes Vartojimo kredito įstatyme nurodyta, jog pastarasis netaikomas nuomos ar išperkamosios nuomos sutartims, kai šiose sutartyse nenustatyta pareiga įsigyti sutarties objekto (Vartojimo kredito įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4 punktas). Tokios nuomonės laikosi ir kasacinis teismas nurodęs, kad išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutarties atveju vyraujantis yra kredito gavėjo interesas įgyti į sutarties dalyką nuosavybės teisę (ne tik jį valdyti ir juo naudotis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2011).

Atsižvelgiant į tai, tarp pradinės kreditorės ir atsakovo sudaryta sutartis kvalifikuotina kaip mišri sutartis, jai taikytinos teisės normos, reglamentuojančios minėtų rūšių sutartis (CK 6.156 straipsnio 3 dalis), Vartojimo kredito įstatymo nuostatos bei bendros sutartinės civilinės atsakomybės nuostatos.

Sutartimi atsakovė įsipareigojo mokėti kas mėnesį sutarties grafike numatytas įmokas, taip pat sumokėti sutarties sudarymo mokestį. Nutraukus sutartį atsakovė liko skolinga 147,92 Eur nesumokėto sutarties sudarymo mokesčio ir 229,87 Eur nuomos mokesčio, paskaičiuoto iki sutarties nutraukimo. Už automobilio transportavimą buvo patirtos papildomos 25 Eur išlaidos. Atsakovė neginčijo sutarties nutraukimo teisėtumo, taip pat sutarties nutraukimo dienai susidariusio įsiskolinimo dydžio bei transportavimo išlaidų pagrįstumo, todėl ieškinys šioje dalyje yra pagrįstas ir tenkintinas pilnai (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.59 straipsnis, 6.200 straipsnis, 6.205 straipsnis, 6.256 straipsnio 1 dalis, 6.522 straipsnio 1 dalis, 6.534 straipsnis).

Ieškovas vadovaudamasis tarp pradinės kreditorės ir atsakovės sudarytos sutarties 10.8 punktu, prašo priteisti iš atsakovės 94,16 Eur baudą ir 182,13 Eur delspinigius pagal sutarties 10.3 punktą.

CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Analizuojant šią teisės normą matyti, kad kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis). Pagal Transporto priemonės valdymo ir naudojimosi sutarties II dalies bendrųjų nuostatų sutarties 10.8 punktą, jei sutartis nutraukiama dėl gavėjo kaltės, nuo jo priklausančių ar jam priskirtų rizikų, gavėjas privalo mokėti davėjui 5 procentų dydžio netesybas nuo pagrindinėse nuostatuose nurodytos transporto priemonės vertės. Atsižvelgiant į tai darytina išvada, jog minėta sutarties nuostata atitinka baudos, kaip vienos iš netesybų rūšies, sampratą pagal CK 6.71 straipsnį. Kadangi nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad sutartis, yra sudaryta tarp juridinio ir fizinio asmens, kuris daiktą pirko savo asmeniniams poreikiams, daiktas – automobilis yra kilnojamasis daiktas, šalių sudaryta išperkamosios nuomos sutartis yra laikoma ir vartojimo sutartimi, o specialiosios teisės normos, reglamentuojančios vartojimo kredito teisinius santykius, yra nustatytos Vartojimo kredito įstatyme, pagal kurio 11 straipsnio 8 dalį pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, o jokios kitos netesybos negali būti taikomos.

Atitinkamai, kadangi atsakovė pagal tarp šalių sudarytos sutarties 10.3. punktą įsipareigojo už kiekvieną uždelstą atsiskaityti dieną mokėti 1 procento delspinigius ir savo sutartinės prievolės tinkamai nevykdė, ieškovo reikalavimas priteisti jo naudai iš atsakovės sumažintus – 0,05 procento sutartinius delspinigius – 182,13 Eur yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.260 straipsnio 1, 2 dalis, 6.71 straipsnio, 6.73 straipsnio 1 dalis), o papildomas reikalavimas dėl 94,16 Eur baudos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Ieškovas taip pat prašo priteisti 1 620,86 Eur automobilio vertės atstatymo išlaidų. Šalių sudarytos sutarties Transporto priemonės valdymo ir naudojimosi sutarties II dalies bendrųjų nuostatų 12.7 punkte numatyta, jog grąžinama transporto priemonė privalo būti ne blogesnės būklės ir komplektiškumo, nei ji buvo sutarties pasirašymo metu, atsižvelgiant į normalų nusidėvėjimą per transporto priemonės valdymo ir naudojimo laikotarpį. Ieškovas į bylą pateikė Transporto priemonės vertinimo aktą bei Automobilio defektacijos aktą, kuriais grindžia atsakovei perduotos ir vėliau gražintos transporto priemonės trūkumus ir atitinkamai prašomų priteisti nuostolių dydį. Nors atsakovė prašomų priteisti automobilio vertės atstatymo išlaidų neginčijo, teismas gindamas atsakovės, kaip silpnesnės sandorio šalies teises, mano, jog nagrinėjamu atveju ieškovo reikalavimai dėl atstatymo išlaidų priteisimo negali būti tenkinami visa apimtimi. Pažymėtina, jog defektacijos akte nurodytos būsimo remonto išlaidos viršija automobilio vertę, tam tikri remonto darbai, kaip pavyzdžiui žibintų poliravimas, veidrodėlių apdailos dažymas, nesant duomenų, jog automobilis dalyvavo eismo įvykyje, kelia abejonių, nes nėra aišku, kodėl šie darbai turi būti atlikti atsakovės sąskaita, t. y. ar minėti trūkumai nėra susiję su natūraliu transporto priemonės detalių nusidėvėjimu. Tuo labiau, jog Valstybės įmonės „Regitra“ duomenimis ginčo automobilis viešame registre nefigūruoja, tikėtina, jog buvo utilizuotas, neatliekant jokio remonto.

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Ieškovo atstovas nurodė, jog iš pradinės kreditorės negavo jokių papildomų paaiškinimų ar įrodymų apie automobilio būklę ir defektus transporto priemonės grąžinimo metu. Pati atsakovė jokių paaiškinimų taip pat nepateikė, todėl ieškovo nuostoliams nustatyti teismas remiasi Transporto priemonės vertinimo akto duomenimis, apie tai, jog tvarkingos transporto priemonės rinkos vertė – 1 350 Eur, o atsakovės grąžintos – 595 Eur ir ieškovui priteisia minėtų sumų skirtumą – 755 Eur, nes nagrinėjamu atveju remontas būtų netikslingas ir atitinkamai remtis Automobilio defektacijos aktu nėra jokio teisinio pagrindo.

CK 6.37 straipsnio 2 dalis nustato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio l dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas, jei įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Atsižvelgiant į tai, ieškovui iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanas už priteistą sumą 1 339,92 Eur (229,87 Eur nuomos mokesčio + 147,92 Eur sutarties sudarymo mokesčio + 25 Eur transportavimo išlaidų + 182,13 Eur delspinigių + 755 Eur nuostolių) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. rugsėjo 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkintinas.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 2 dalimi – jei ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Pagal ieškovo ieškinį yra patenkinti 58,26 procentai reikalavimų, todėl bylinėjimosi išlaidos ieškovui priteisiamos vadovaujantis šia proporcija. Iš atsakovės ieškovo priteistina 30,30 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (52 Eur x 58,26 / 100).

Šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos – 7,08 Eur buvo apmokėtos iš valstybės biudžeto. Procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš šalių nepriteisiamos, nes iš kiekvienos šalies priteistinų išlaidų dydis (proporcingai atmestiems ir patenkintiems materialiems reikalavimams) neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (nuo 2020 m. sausio 23 d. įsigaliojusi redakcija) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5 Eur).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės R. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovo PlusPlus Capital AS, juridinio asmens kodas 11919806, naudai 147,92 Eur (vieną šimtą keturiasdešimt septynis eurus ir 92 euro centus) sutarties sudarymo mokesčio, 229,87 Eur (du šimtus dvidešimt devynis eurus ir 87 euro centus) nuomos mokesčio, 25 Eur (dvidešimt penkis eurus) transportavimo išlaidų, 182,13 Eur (vieną šimtą aštuoniasdešimt du eurus ir 13 euro centų) delspinigių, 755 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt penkis eurus) nuostolių, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1 339,92 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. rugsėjo 10 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 30,30 Eur (trisdešimties eurų ir 30 euro centų) bylinėjimosi išlaidas. Likusią ieškinio dalį atmesti.

Atsakovė negali sprendimo už akių skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, bet per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos turi teisę paduoti pareiškimą sprendimą už akių priėmusiam teismui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuris turi atitikti CPK 287 straipsnio reikalavimus.

Ieškovas turi teisę per 20 dienų nuo sprendimo už akių priėmimo dienos apskųsti sprendimą apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.