- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-03-09
- Bylos Nr.
- I1-1050-872/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02972-2021-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Fausta Vitkienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- T. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Fausta Vitkienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo teisių ir pareigų perėmėjo) dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas T. G. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Paaiškina, kad neturtinės žalos atsiradimą kildina iš neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, kalinimo laikotarpiu Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) nuo 2019 m. balandžio 7 d. iki 2019 m. gegužės 14 d. Nurodo, kad kalinimo laikotarpiu Lukiškių TI-K, kuomet kameroje buvo laikomas kartu su kitu asmeniu, buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą dėl to, jog sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo likusios kameros dalies. Dėl šios priežasties pareiškėjas naudodamasis sanitariniu mazgu nurodo patyręs garbės ir orumo pažeminimą, kančias ir kitus išgyvenimus apibrėžtus Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau - ir CK) 6.250 straipsnyje. Nurodo, kad kalinimas tokiomis sąlygomis prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai (toliau – ir Konvencija). Pažymi, kad Lukiškių TI-K kameroje sanitarinis mazgas nuo likusios kameros ploto buvo atskirtas 1,5 m aukščio pertvara, iš priekio uždengtas suplyšusia užuolaida, todėl tokios sąlygos neužtikrino pakankamo pareiškėjo privatumo naudojantis tualetu. Nurodo, jog neužtikrinus pareiškėjo teisių į privatumą naudojantis tualetu buvo pažeistos Konvencijos 3 straipsnio nuostatos dėl nežmoniškų kalinimo sąlygų, prilyginamų kankinimu bei 8 straipsnio nuostatos dėl privatumo užtikrinimo. Pažymi, kad kamerose sanitarinis mazgas buvo įrengtas prie durų, dėl šios priežasties naudojantis tualetu pareiškėją galėjo stebėti ne tik kameroje esantis kitas asmuo, bet ir Lukiškių TI-K pareigūnai per duryse įrengtą stebėjimo langelį.
Pareiškėjas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr. EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kiti prieš Vengriją, pareiškimų Nr. 14097/12; 45135/12; 73712/12; 44055/13 ir 64586/13). Nurodo, kad tokios pat pozicijos laikomasi ir LVAT praktikoje (žr. pvz., LVAT 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1919-756/2020). Atkreipia dėmesį, kad pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr. pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją, pareikšimo Nr. 40119/09). Pareiškėjo teigimu, žema 1,5 m. aukščio tualeto sienelė neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Nurodo, jog jo atveju nebuvo sudarytos sąlygos privatumui užtikrinti, nes sanitarinio mazgo vieta visada buvo matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų (pvz. žr., EŽTT 2012 birželio 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/08).
Taip pat nurodo, kad prausimosi duše metu taip pat nebuvo užtikrintas privatumas. Paaiškiną, kad kartą per savaitę, kartu su kitu kameroje laikomu asmeniu, buvo vedamas į dušą, dušai šonuose vienas nuo kito buvo atskirti plytelėmis dengtomis mūrinėmis sienelėmis, o iš priekio atviri, dėl šios priežasties kitas asmuo galėjo stebėti dušu besinaudojantį pareiškėją, taip pat pro dušinės duryse įrengtą stebėjimo langelį pareiškėjas buvo stebimas pareigūnų, ko pasekoje patyrė dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą ir kitus išgyvenimus apibrėžtus CK 6.250 straipsnio nuostatose.
Pareiškėjas pažymi, kad šio pobūdžio bylose EŽTT nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (pvz. žr., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą Antiperkov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03). Nurodo, kad būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimo sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kurias siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (pvz., žr., EŽTT 2011 m. sausio 25 d. sprendimą byloje Elefteriadis prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 38427/05). Pažymi, kad LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr. pvz., LVAT 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017).
Atsiliepimas
Atsiliepime į pareiškėjo skundą atsakovas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo teismo atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintu „Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių“ (toliau – ir PĮĮET) 16.5 punkto nuostatomis, nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m. aukščio pertvara. Įstaigos tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m. aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko galiojančių teisės aktų (Lietuvos Respublikos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) reikalavimus bei patvirtina, kad laikantis galiojančių Lietuvos Respublikos higienos normų reikalavimų (HN 76:2010), įstaigos gyvenamosiose kamerose sanitariniai mazgai buvo atitverti senele, kuri buvo ne žemesnė kaip 1,5 m. aukščio.
Pažymi, kad nei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir TIĮET), nei PĮĮET nebuvo reglamentuota sanitarinio mazgo vieta ir plotas, sanitarinio mazgo pertvaros plotis ir ilgis bei praustuvės įrengimo aukštis sanitariniame mazge.
Nurodo, kad įstaigos priežiūros postų Nr. 7, Nr.23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusios kameros ploto šios patalpos buvo atitvertos 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Užuolaidos Lukiškių TI-K buvo įrengiamos nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. kovo mėn.
Pažymi, kad Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362, 6 punkte nurodoma, jog: „laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kurias siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę“. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnai nuolat stebėjo (stebėjimas suprantamas kaip trumpas pasižiūrėjimas per akutę tam tikrais laiko tarpais) suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių atsiradimą įstaigoje.
Nurodo, kad TIĮET 14.2 punkte buvo nurodyta, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Pažymi, kad minėtose taisyklėse nebuvo numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę tiek elgesio, tiek saugumo kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Taip pat pažymi, jog įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendravo griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengdamiesi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Nurodo, kad Lietuvos higienos normos (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 44 punkte yra teigiama, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis įstaigos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Pažymi, kad įstaigoje laikomų asmenų išvedimas į dušą buvo organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metrai (0,4 metrai – atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 metrai. Į dušinės patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų.
Taip pat nurodo, kad vadovaujantis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ reikalavimais, Vilniaus PN gyvenamųjų kamerų ir dušo patalpos duryse buvo įrengiamas stebėjimo langelis arba akutė. Siekiant užtikrinti bet kokius galimus drausmės pažeidimus, Vilniaus PN prižiūrėtojai per stebėjimo langelį arba akutę privalėjo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį.
Pažymi, jog įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais, bei Pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis etikos kodekso, patvirtinto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2019 m. birželio 10 d. įsakymu „Dėl pataisos pareigūnų, kitų valstybės tarnautojų ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, etikos kodekso patvirtinimo“, nuostatomis bei reikalavimais, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Atsakovės atstovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nepasižymi konkretumu. Neįrodo, jog pareiškėjo skunde minimi įstaigos trūkumai tiesiogiai darė įtaką besiskundžiančiam asmeniui ir kad ši įtaka sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes.
Pažymi, kad tam tikras nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.
Atkreipia dėmesį, kad pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT 2011 kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011). LVAT bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012).
Atsakovės atstovas pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 20 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų (toliau - ir Subjektų) neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų Subjektų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina tais atvejais, kai Subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliko veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas) arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis).
Motyvuojamoji dalis
CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 4 dalyje yra pasakyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad įstaigoje dirbantys pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.
Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnio nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 1 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime (po reorganizacijos – Vilniaus pataisos namai) laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 7 d. iki 2019 m. gegužės 14 d.
Remiantis byloje surinktais duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2019 m. balandžio 9 d. ir įvairiose kamerose buvo laikomas iki 2019 m. gegužės 10 d.
Dėl sanitarinių mazgų ir dušinių įrengimo, privatumo neužtikrinimo
Pareiškėjo teigimu, jo buvimo Lukiškių TI-K metu, jam nebuvo sudarytos sąlygos užtikrinančios pakankamą asmens privatumą naudojantis įstaigoje esančiais sanitariniais mazgais ir dušinėmis. Jo teigimu, kameroje įrengtas sanitarinis mazgas nuo likusios kameros patalpos buvo atitvertas 1,5 metro aukščio pertvara, o nuo kameros durų pusės buvo skiriamas užuolaida. Dėl šių priežasčių kamerose nebuvo pakankamai užtikrinama privatumo apsauga, nes tiek kameroje esantis kitas asmuo, tiek įstaigos pareigūnai, atliekantys įstaigoje esančių asmenų stebėseną per kameros duryse įrengtą stebėjimo langelį, turėjo galimybę matyti tualetu besinaudojantį pareiškėją. Įstaigoje esančių dušinių patalpose buvo įrengtos mūrinės, plytelėmis dengtos, pertvaros skyrusios dušų besinaudojančius asmenis, iš galo dušai buvo atviri, dėl šių priežasčių pareiškėjas, besinaudodamas dušu, jautėsi stebimas tiek kito dušu besinaudojančio asmens, tiek pareigūnų atliekančių stebėsena per dušinės duryse įrengtą stebėjimo langelį.
Pirmiausia pažymėtina, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių (ginčui aktuali redakcija galiojusi nuo 2018 m. liepos 10 d.) 16.5 punkte nurodyta, jog įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Iš byloje pateiktų fotonuotraukų, kuriose pateikiami tipinių gyvenamųjų kamerų, kurių sanitariniai mazgai yra uždengti užuolaida bei sanitarinių mazgų, kurie yra įrengti kaip atskira kabina su durimis, vaizdų, matyti, jog sanitariniai mazgai yra įrengti vizualiai tvarkingai, sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina, nuo likusios kameros dalies atskirtas pertvaromis ir užveriamomis durimis, kitas sanitarinis mazgas įrengtas su pertvara atitveriančia sanitarinį mazgą nuo likusios kameros dalies ir užuolaida dengiančia sanitarinio mazgo matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio įrengto kameros duryse pusės. Teismo vertinimu, toks kamerų sanitarinių mazgų įrengimas atitinka ankščiau minėtą teisės akto nuostatą. Dėl šių priežasčių, pareiškėjo teiginys, jog naudojantis sanitariniais mazgais nebuvo užtikrinimas jo privatumas, nes visą laiką pareiškėją galėjo stebėti kitas kameroje esantis asmuo bei įstaigos pareigūnai, laikytinas nepagrįstu, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl šių galimų pažeidimų. Todėl, įvertinus nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti atsakovės neteisėtų veiksmų, kiek tai susiję su kamerose esančių sanitarinių mazgų įrengimu.
Žemesnės instancijos teismas
Dėl privatumo naudojantis dušu užtikrinimo, pažymėtina, kad LVAT savo praktikoje laikosi pozicijos, jog aplinkybė, kad teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos įstaigą nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais; pagal EŽTT praktiką nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09) (žr., pvz., 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018; 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019; 2020 m. rugsėjo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1449-261/2020; 2020 m. rugpjūčio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1130-261/2020; 2020 m. spalio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2795-662/2020). Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).
Kita vertus, pažymėtina, kad nacionaliniai teisės aktai dušo patalpų pataisos įstaigų gyvenamuosiuose korpusuose įrengimo reikalavimų nereglamentuoja ir pataisos įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvaras nenumato, nepaisant to, LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, jog dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms paprastai yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas, nors ir neužtikrinant visiško privatumo, savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., LVAT 2017 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5031-442/2017; 2019 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1001-552/2019; 2020 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1588-552/2020).
Nagrinėjamo ginčo atveju, teismas įvertinęs atsakovės atstovo pateiktas nuotraukas, kuriose matyti, jog Lukiškių TI-K įrengtoje dušinėje, dušai vienas nuo kito buvo atskirti sienelėmis, uždengiančiomis vaizdą tarp dušu besinaudojančių asmenų, taip pat kitus duomenis apie Lukiškių TI-K įrengtus dušus, sprendžia, kad tokių pertvarų įrengimas užtikrino pakankamą privatumą naudojantis dušu, o pareiškėjo teiginiai, jog kitas asmuo besinaudojantis dušu galėjo jį stebėti laikytini nepagrįstais. Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad naudojantis dušu jautėsi stebimas įstaigos pareigūnų per dušinės duryse įrengtą apžiūros langelį. Šiuo aspektu, reikia pažymėti, kad vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymo Nr. V-362 „Dėl Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos patvirtinimo“ (ginčui aktuali redakcija galiojusi nuo 2017 m. gruodžio 8 d.), 6 ir 81 punktais, įstaigoje dirbantys pareigūnai (prižiūrėtojai) yra įpareigoti per stebėjimo akutę arba langelį netrukdomai ir periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį, siekiant užtikrinti asmenų laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Todėl konstatuotina, jog atsakovė, vykdydama įstaigoje esančių asmenų stebėseną, tokiais savo veiksmais nepažeidė tuo metu galiojusių teisės aktu nuostatų. Taip pat atsakovės atstovas savo atsiliepime nurodė, kad įstaigos pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79 reikalavimais (ginčui aktuali redakcija galiojusi nuo 2004 m. spalio 10 d.), bei Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais, taip pat stengdamiesi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Atsakovės atstovas taip pat nurodė, kad patikrinus Dokumentų valdymo sistemą (DVS) buvo nustatyta, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į įstaigos administraciją nesikreipė. Pareiškėjas šių atsakovo pateiktų teiginių neginčijo ir nepaneigė. Atsižvelgus ir į tai, kad pareiškėjas nenurodė ir neįvardijo konkrečių incidentų ar atvejų, kurie bylotų apie galimą jo teisių pažeidimą dėl nederamo įstaigos pareigūnų, atliekančių įstaigoje esančių asmenų stebėseną, elgesio, teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, jo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nepasižymintys konkretumu. Dėl šių priežasčių, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai tiesiogiai sąlygojo jo teisių pažeidimą ir dėl to sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes pareiškėjui.
Dėl kitos pareiškėjo nurodomos teismų praktikos, teismas pažymi, kad pareiškėjo pateikta teismų praktika savo faktinėmis aplinkybėmis iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos situacijos faktinių aplinkybių, todėl šio konkretaus ginčo nagrinėjimo kontekste nėra aktuali.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų administracinių aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir Lietuvos Respublikos žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo ir atstovavimo valstybei ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; 2017 m. gegužės 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; 2017 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).
Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).
Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių įrodymų patvirtinančių jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų realumą. Taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas buvimo Lukiškių TI-K metu, būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis.
Kaip minėta, pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlygimo, todėl privalo įrodyti visas valstybės civilinės atsakomybės kilimo sąlygas, Tačiau jo teiginiai pagrįsti tik nurodomais abstrakčias jo teisų pažeidimais, nepatvirtintais jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjo nurodomos aplinkybės nulėmė realų jo teisių pažeidimą. Nenustatyta, kad Lukiškių TI-K pareigūnai, valstybės tarnautojai būtų atlikę neteisėtus veiksmus pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjas, be kita ko, nenurodo, kuo jis grindžia nurodytos žalos dydį, kaip apskaičiuoja prašomą priteisti žalą.
Todėl, atsižvelgus į prieš tai nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo nagrinėjamu atveju nėra nustatyta būtinoji civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygą – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėtas veikimas ar neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, priežastinio ryšio, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus dėl skunde nurodytų aplinkybių. Dėl šios priežasties, remiantis išdėstytais argumentais, pareiškėjo skundas atmestinas visiškai kaip nepagrįstas.
Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo T. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą