Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio (kolegijos pirmininkas), Virginijos Lozoraitytės (pranešėja) ir Rūtos Palubinskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo AB DNB banko apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. T. ieškinį atsakovams E. T., A. V., R. B., A. B., D. S., A. S., A. S., A. J. P., V. O., Z. K., A. K., I. B., D. B., R. P., M. P., D. P., akcinei bendrovei DNB bankui, tretiesiems asmenims Marijampolės 4-ojo notaro biuro notarei L. P., Marijampolės 3-iojo notaro biuro notarei G. S., E. B., A. V. dėl sandorių šalies pakeitimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė A. T. pareiškė patikslintą ieškinį, kuriuo prašė 2007 m. sausio 29 d. Marijampolės 4-ojo notaro biuro notarės L. P. patvirtintos Nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 1084 ir Nekilnojamųjų daiktų perdavimo-priėmimo akto Nr. 1086 dalis, kuriomis pirkėjas E. T. įgijo nuosavybėn nekilnojamuosius daiktus: žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir kitus statinius (duomenys neskelbtini), pripažinti apsimestinėmis nuo sutarties ir akto sudarymo momento ir pirkėjo teises pagal šiuos sandorius perkelti 2008 m. lapkričio 18 d. mirusiam A. T., a. k. (duomenys neskelbtini); 2007 m. vasario 1 d. AB DnB NORD banko Kreditavimo sutarties Nr. K-0800-2007-12 dalį, kuria kredito gavėjui E. T. suteiktas 410 000 Lt kreditas, pripažinti apsimestine nuo sutarties sudarymo momento ir kredito gavėjo teises perkelti 2008 m. lapkričio 18 d. mirusiam A. T., a. k. (duomenys neskelbtini); 2007 m. vasario 2 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriuje registruotos sutartinės hipotekos, kurios kodas 07120070000308, dalį, pagal kurią įkaito davėjas E. T. įkeitė nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini), pripažinti apsimestine nuo sutartinės hipotekos registracijos momento ir įkaito davėjo teises perkelti 2008 m. lapkričio 18 d. mirusiam A. T., a. k. (duomenys neskelbtini); 2007 m. balandžio 25 d. Marijampolės 4-ojo notaro biuro notarės L. P. patvirtintos pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 4474 dalį, kuria pirkėja R. B. įgijo nuosavybėn tris žemės sklypus: 0,31 ha, 0,69 ha ir 1,40 ha (duomenys neskelbtini), pripažinti apsimestine nuo sutarties sudarymo momento ir pirkėjo teises pagal šį sandorį perkelti 2008 m. lapkričio 18 d. mirusiam A. T., a. k. (duomenys neskelbtini); 2007 m. gegužės 9 d. Marijampolės 4-ojo notaro biuro notarės L. P. patvirtintos pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 4680 ir perdavimo–priėmimo akto Nr. 4681 dalis, kuriomis pirkėja R. B. įsigijo nuosavybėn žemės sklypą ir pastatus (duomenys neskelbtini)., pripažinti apsimestinėmis nuo sutarties ir akto sudarymo momento ir pirkėjo teises pagal šiuos sandorius perkelti 2008 m. lapkričio 18 d. mirusiam A. T., a. k. (duomenys neskelbtini); 2007 m. gegužės 11 d. AB DnB NORD banko kreditavimo sutarties Nr. K-0800-2007-81 dalį, kuria kredito gavėjams R. B., A. B. suteikiamas 700 000 Lt kreditas, pripažinti apsimestine nuo sutarties sudarymo momento ir kredito gavėjo teises perkelti 2008 m. lapkričio 18 d. mirusiam A. T., a. k. (duomenys neskelbtini); 2007 m. gegužės 11 d., Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriuje registruotos sutartinės hipotekos, kurios kodas 07120070001321, dalį, pagal kurią įkaito davėjai R. B., A. B. įkeitė nekilnojamuosius daiktus (duomenys neskelbtini)., pripažinti apsimestine nuo sutartinės hipotekos registracijos momento ir įkaito davėjo teises perkelti 2008 m. lapkričio 18 d. mirusiam A. T., a. k. 3610612027; 2007 m. gegužės 30 d. Marijampolės 4-ojo notaro biuro notarės L. P. patvirtintos pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 5711 ir perdavimo-priėmimo akto Nr. 5712 dalis, kuriomis pirkėjas A. S. įgijo nuosavybėn nekilnojamuosius daiktus: 1, 95 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), pripažinti apsimestinėmis nuo sutarties ir akto sudarymo momento ir pirkėjo teises pagal šiuos sandorius perkelti 2008 m. lapkričio 18 d. mirusiam A. T., a. k. (duomenys neskelbtini); 2007 m. birželio 8 d. AB DnB NORD banko kreditavimo sutarties Nr. K-0800-2007-105 dalį, kuria kredito gavėjui A. S. suteiktas 589 200 Lt kreditas, pripažinti apsimestine nuo sutarties sudarymo momento ir kredito gavėjo teises perkelti 2008 m. lapkričio 18 d. mirusiam A. T., a. k. (duomenys neskelbtini); 2007 m. birželio 8 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriuje registruotos sutartinės hipotekos, kurios kodas 07120070001632, dalį, pagal kurią įkaito davėjas A. S. įkeitė 1,95 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), pripažinti apsimestine nuo sutartinės hipotekos registracijos momento ir įkaito davėjo teises perkelti 2008 m. lapkričio 18 d. mirusiam A. T., a. k. (duomenys neskelbtini); 2007 m. liepos 25 d. Marijampolės 4-ojo notaro biuro notarės L. P. patvirtintų nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 8445 ir nekilnojamųjų daiktų perdavimo-priėmimo akto Nr. 8446 dalis, kuriomis pirkėjas V. O. įgijo nuosavybėn žemės sklypą, gyvenamąjį namą su priklausiniais (duomenys neskelbtini), pripažinti apsimestinėmis nuo sutarties ir akto sudarymo momento ir pirkėjo teises pagal šiuos sandorius perkelti 2008 m. lapkričio 18 d. mirusiam A. T., a. k. (duomenys neskelbtini); 2007 m. liepos 30 d. AB DnB NORD banko kreditavimo sutarties Nr. K-0800-2007-137 dalį, kuria kredito gavėjui V. O. suteiktas 520 000 Lt kreditas, pripažinti apsimestine nuo sutarties sudarymo momento ir kredito gavėjo teises perkelti 2008 m. lapkričio 18 d. mirusiam A. T., a. k. (duomenys neskelbtini); 2007 m. rugpjūčio 2 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriuje registruotos sutartinės hipotekos, kurios kodas 07120070002242, dalį, pagal kurią įkaito davėjas V. O. įkeitė nekilnojamąjį turtą Marijampolėje, Kauno g. 151, pripažinti apsimestine nuo sutartinės hipotekos registracijos momento ir įkaito davėjo teises perkelti 2008 m. lapkričio 18 d. mirusiam A. T., a. k. (duomenys neskelbtini); 2007 m. spalio 1 d. Marijampolės 3-iojo notaro biuro notarės G. S. patvirtintų nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 9932 ir tos pačios dienos nekilnojamųjų daiktų perdavimo-priėmimo akto Nr. 9933 dalis, kuriomis pirkėja I. B. įgijo nuosavybėn 0,0610 ha žemės sklypą ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), pripažinti apsimestinėmis nuo sutarties ir akto sudarymo momento ir pirkėjo teises pagal šiuos sandorius perkelti 2008 m. lapkričio 18 d. mirusiam A. T., a. k(duomenys neskelbtini) 2007 m. spalio 15 d. AB DnB NORD banko kreditavimo sutarties Nr. K-0800-2007-166 dalį, kuria kredito gavėjams I. B. ir D. B. suteikiamas 624 000 Lt kreditas, pripažinti apsimestine nuo sutarties sudarymo momento ir kredito gavėjo teises perkelti 2008 m. lapkričio 18 d. mirusiam A. T., a. k. (duomenys neskelbtini); 2007 m. spalio 16 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriuje registruotos sutartinės hipotekos, kurios kodas 07120070002965, dalį, pagal kurią įkaito davėjai I. B. ir D. B. įkeitė nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), pripažinti apsimestine nuo sutartinės hipotekos registracijos momento ir įkaito davėjo teises perkelti 2008 m. lapkričio 18 d. mirusiam A. T., a. k. (duomenys neskelbtini) (4 t. b. l. 10–18, 5 t. b. l. 156).

Ieškinyje nurodė, jog 2007 m. birželio 4 d. su sutuoktiniu A. T. sudarė vedybų sutartį, pagal kurią jai atiteko UAB „Marijampolės servisas“ 21 129 Lt vertės vertybiniai popieriai, 22 000 Lt grynųjų bei prievolės AB bankui „Snoras“ pagal 2004 m. spalio 29 d. paskolos sutartį. Sutuoktiniui atiteko visas kitas turtas. 2008 m. lapkričio 18 d. A. T. mirė. Ji viena pagal apyrašą paveldėjo sutuoktinio turtą, turtines reikalavimo teises ir prievoles, nurodytas paveldėjimo teisės liudijime. Žino, jog sutuoktinis, negalėdamas pagal savo pajamas gauti paskolų, įkalbėjo atsakovus bei DnB NORD banko Marijampolės KAS sudaryti apsimestinius sandorius. Dėl jų pripažinimo negaliojančiais kreipėsi į teismą. Buvo sudaryti penki nekilnojamojo turto ir penki įkeitimo sandoriai. Šie sandoriai ydingi tuo, kad juose išreikšta netikroji šalių valia. Tikroji sandorių šalis buvo A. T.. Jis buvo žinomas Marijampolės verslininkas, keturių įmonių vienintelis akcininkas, bendradarbiavo su AB DnB banku. Pats A. T. negalėjo banke gauti daugiau paskolų, todėl reikėjo pasinaudoti kitais asmenimis. Visi asmenys, kurie byloje įtraukti atsakovais, buvo tik statytiniai, iš sandorių jokios naudos negavo, jiems jokios teisės ir pareigos neperėjo. Notaras negalėjo suprasti tikrosios asmenų vidinės valios, todėl tvirtino sutartis. Sandorių tikslas buvo vienas – nupirkti turto, po kiek laiko jį parduoti ir iš to uždirbti pinigų. Visi kreditai buvo naudojami kito turto įsigijimui, kreditai buvo mokami A. T. lėšomis. Tai buvo vieno sandorio dengimas kitu. Visi asmenys, kurie buvo įtraukti į sandorius, siejami giminystės ryšiais ar darbo santykiais. Su banku buvo derinama, kokios turi būti žmonių pajamos, kad būtų gauti kreditai. Viską suderindavo A. T. su V. P. T., tada A. T. duodavo nurodymus vyr. buhalterei J. Š., o ši visus veiksmus toliau derindavo su banko darbuotoja I. P.. Tada A. T. savo darbuotojams pakeldavo atlyginimus, tačiau šių atlyginimų darbuotojams realiai nemokėjo. Banko atlikti turto vertinimai nerealūs, nes turto pirkimo kaina ir turto pardavimo iš varžytynių kaina buvo panaši, o paskola buvo išduota daug didesnė. Po sandorių sudarymo atsakovai turtu nesirūpindavo, tai atlikdavo ieškovė ar kiti asmenys. Už gautus kreditus į atsakovų sąskaitas buvo įmokami pinigai kreditams mokėti. Šeima buvo tik vykdytojai, sprendimus priiminėdavo A. T.. A. T. yra miręs, jo mirties priežastis – savižudybė. Jis nepakėlė susidariusios finansinės naštos. Jis buvo palikęs raštelį, kuriame nurodęs, kad jo šeima ir aplinkiniai žmonės už jo finansinius įsipareigojimus neatsakingi. Trys dienos po A. T. mirties bankas išsikvietė ją pasikalbėti apie paimtus atsakovų kreditus (t. 4, b. l. 10-18; t. 9, b. l. 27–28, 82–84).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Marijampolės rajono apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino.

Dėl pirkimo-pardavimo sandorių šalies pakeitimo teismas nurodė, kad atsižvelgiant į visus išdėstytus byloje argumentus, teismui nekyla abejonių, kad atsakovai E. T., R. B., A. B., A. S., V. O., I. B., D. B. niekada neišreiškė valios sudaryti nekilnojamojo turto sandorius, nesiderėjo su turto pardavėjais, nedisponavo lėšomis, reikalingomis sandoriams sudaryti, įgyto turto neprižiūrėjo, leisdami tą daryti A. T.. Todėl teismas darė išvadą, kad visų sandorių tikrąja šalimi buvo miręs A. T.. Teismas, vertindamas, ar atsakovai E. T., R. B., A. B., A. S., V. O., I. B., D. B. pagal kredito sutartis įgijo kredito gavėjų teises ir pareigas, atsižvelgė į tai, kad po kreditų išdavimo visi atsakovai gautas kreditų sumas nedelsdami atidavė ar pervedė A. T., jo šeimos nariams ar UAB „Airatransus“ apsaugos viršininkui. Tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, atsakovų paaiškinimai. Todėl teismas darė išvadą, kad atsakovai neįgijo teisių pagal kredito sandorius, nes nedisponavo kredito objektu – pinigais. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad į E. T., R. B., A. S., V. O., I. B. sąskaitas, iš kurių bankas nuskaitydavo lėšas kreditams ir palūkanoms dengti, E. T., A. T., A. T., A. V. nuo 2008 m. sausio 16 d. iki 2008 m. gruodžio 3 d. kas mėnesį pervesdavo įvairias pinigų sumas, reikiamas kredito įmokoms padengti. Tokios aplinkybės rodo, kad atsakovai nevykdė savo, kaip kredito gavėjo, pareigos mokėti kredito davėjui kreditą ir palūkanas, o šią pareigą vykdė A. T.. Iš byloje esančių duomenų sprendė, kad atsakovai E. T., R. B., A. B., A. S., V. O., I. B., D. B. po kredito sandorių sudarymo taip pat sudarė prieš tai įgyto nekilnojamojo turto hipotekos sandorius, taip užtikrindami AB DnB bankui savo prievolės įvykdymą. Atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visetą, teismas darė išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju negalima taikyti kredito sandorių patvirtinimo prezumpcijos, nes atsakovų ir A. T. veika sudarant pirkimo-pardavimo, kredito ir hipotekos sandorius apėmė vieną tyčią, t. y. nekilnojamojo turto nupirkimas, kredito gavimas ir turto įkeitimas yra viena tęstinė veika. Hipotekos sandoriai buvo sudaryti nedelsiant po kredito sandorių sudarymo, be to, neįsipareigojus įkeisti turto hipoteka, nebūtų sudaryti ir kredito sandoriai. Teismas pažymėjo, kad atsakovai R. B., A. B., V. O., I. B., D. B., E. T. ir A. V. teismo posėdyje nurodė, jog suprato galimas sandorių sudarymo pasekmes, jie nebuvo apgauti, suklaidinti dėl sandorių sudarymo, tačiau jie buvo statytiniai, todėl visus sandorius sudarinėjo ir visus veiksmus atlikinėjo kaip statytiniai, t. y. ne konkrečiam savo tikslui pasiekti, o A. T. tikslais. Atsižvelgdamas į byloje esančių įrodymų visumą, jų tarpusavio ryšį, teismas sprendė, kad pakanka įrodymų daryti išvadą, kad buvo sudaryti apsimestiniai sandoriai. Teismas, nustatęs šias aplinkybes, visus ieškovės ginčytus pirkimo-pardavimo, kreditavimo bei hipotekos sandorius, pirkėjo, kredito gavėjo bei įkaito davėjo teises ir pareigas pagal ginčo pirkimo-pardavimo, kreditavimo bei hipotekos sandorius perkėlė tikrajai sandorių saliai – mirusiam ieškovės sutuoktiniui A. T..

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliantas AB DNB bankas apeliaciniu skundu (t. 10, b. l. 1-12) prašo teismo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – A. T. ieškinį atmesti; priteisti AB DNB bankui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

1. Pirmosios instancijos teismas neįvertino byloje surinktų rašytinių įrodymų, išimtinai vadovavosi bylos baigtimi suinteresuotų atsakovų paaiškinimais taip pažeisdamas CPK 178 , 185 straipsnius, 197 straipsnio 2 dalį, 263 ir 270 straipsnius.

2. Teismas neatsižvelgė į banko išreikštą valią kredituoti atsakovus ir atsakovų išreikštą sandorių patvirtinimą, tuo pažeisdamas CK 1.79 straipsnyje numatytą sandorių patvirtinimo prezumpciją. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti CK 1.79 straipsnį, numatantį, kad sandorį patvirtinusi šalis netenka teisės sandorį ginčyti. Atsakovai patvirtino su banku sudarytus kreditavimo bei hipotekos sandorius, todėl teismas turėjo taikyti CK 1.79 straipsnį. Be to, teismas neatsižvelgė, kad atsakovai bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą apdraudė, todėl tapdami turto draudėjais, naudos gavėju nurodydami banką, taip pat patvirtino savo kredito gavėjų, įkaito davėjų, draudėjų valią.

3. Teismas pažeidė CK 1.87 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą teisės normą, draudžiančią naudoti apsimestinio sandorio sudarymo faktą prieš sąžiningą apsimestinio sandorio pagrindu teises ir pareigas įgijusį asmenį, nevisapusiškai įvertinto faktines bylos aplinkybes, susijusias su ginčo sandorių šalių sudarymo ir vykdymo aplinkybėmis, pažeidė sutarčių aiškinimą bei kreditavimo, hipotekos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas (CK 6.870 straipsnio 3 dalis, 6.873, 6.881 straipsniai). AB DNB bankas yra sąžininga hipotekos kreditoriaus teises įgijusi šalis, ir atsakovų (kredito gavėjų) bei kitų asmenų nusikalstami kreditinio sukčiavimo požymių turintys tarpusavio susitarimai, sudaryti apsimestinius sandorius, negali būti panaudoti prieš trečiąjį sąžiningą asmenį AB DNB banką. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų banko sąžiningumą. Tariamo banko žinojimo apie apsimestinius sandorius nepatvirtina jokie byloje surinkti įrodymai, o vadovautis išimtinai bylos baigtimi suinteresuotų asmenų neįrodytais paaiškinimais, teismas neturėjo jokio pagrindo. Atsakovai teisme patvirtino, kad neatskleidė banko vadybininkams, kad yra statytiniai.

3. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į banko išreikštą valią kredituoti atsakovus, o ne kitus asmenis. Banko vidaus dokumentuose nėra jokių duomenų, kad bankas per atsakovus siekė kredituoti kitus asmenis, ar kad A. T. yra reikšmingas atsakovų kreditavimui. Kokiais įrodymais ir teisės normomis vadovaudamasis teismas nusprendė, kad atsakovų kreditavimas prieštaravo protingumo principams bei verslo praktikai, teismas nenurodė.

4. Teismo neteisingas faktinių aplinkybių vertinimas lėmė klaidingų, materialinėms teisės normoms prieštaraujančių ir kreditavimo teisinius santykius iškreipiančių išvadų padarymą, kurių pasekmė – nepagrįstas atsakovų (kredito gavėjų) atleidimas nuo galiojančios atsakomybės grąžinti iš banko gautus kreditus. Aplinkybė, kad atsakovai tariamai ėmė kreditus iš banko, turėdami išankstinį tikslą kreditų lėšas atiduoti tretiesiems asmenims, nėra atsakovų atleidimo nuo civilinės atsakomybės už kreditų bankui grąžinimą sąlyga. Pirmosios instancijos teismas, sprendime konstatavęs, kad atsakovai sąmoningai, sudarydami kreditavimo ir hipotekos sandorius, prisiėmė savo atsakomybę grąžinti iš banko gautus kreditus, nepagrįstai sprendimu atleido atsakovus nuo atsakomybės prieš banką už skolų pagal kreditavimo sutartis grąžinimą, kai skolos ginčo kreditavimo sutarčių pagrindu vykdymo procese yra išieškomos iš atsakovų pagal hipotekos teisėjų nutartis dėl priverstinio skolos išieškojimo banko naudai vykdomosiose bylose Nr. 0140/10/02677/S-6954, Nr. 0140/10/02743/S-7060 ir Nr. 0140/10/02617/S-6896. Byloje nėra nė vieno įrodymo, jog kurie nors kiti asmenys ar A. T. būtų mokėję bankui kredito ir palūkanų įmokas už atsakovus.

5. Eilė teisinių santykių (kreditavimo, hipotekos, draudimo, pirkimo-pardavimo), kuriuose sudarius ginčo sandorius dalyvavo atsakovai, negali būti laikomi formaliais ir vienkartiniais, norint juos pripažinti tik statytiniais. Pirmosios instancijos teismas į šiuos rašytinius įrodymus, pagrindžiančius atsakovų kredito gavėjų valią kredituotis banke bei banko valią kredituoti atsakovus, neatsižvelgė, pažeisdamas sutarčių aiškinimo bei įrodymų vertinimo teisės normas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė A. T. (t. 10, b. l. 48-52) prašo apeliacinį skundą atmesti ir 2012 m. gruodžio 30 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo priimtą sprendimą palikti nepakeistą.

1. Apeliantas klaidingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į byloje surinktus rašytinius įrodymus, o vertino tik ieškovės niekuo nepagrįstus argumentus. Priešingai, vertinant rašytinius įrodymus buvo atlikta išsami rašytinių įrodymų analizė, kurios metu buvo nustatyta, kad dalis bankui pateiktų paraiškų užpildyta paviršutiniškai, banko atstovų paaiškinimai, kad turto vertė buvo didesnė nei suteikti kreditai ir taip bankas užsitikrino, kad kredito gavėjui tampant nemokiam išieškojimas bus nukreipiamas į turtą – neatitinka banko kaip finansinės įstaigos veiklos praktikos. Faktą, kad banko darbuotojams yra žinoma, kad tikroji sutarčių šalis yra ne sutartyse nurodyti asmenys, bet A. T., patvirtina ir aplinkybė, kad po A. T. mirties nutrūkus kreditų dengimui į banką dėl tolimesnių mokėjimų buvo kviečiami ne kredito sutartyse nurodyti asmenys, bet A. T. šeimos nariai kaip paveldėtojai ir teisių perėmėjai. 2012 m. rugsėjo mėnesį AB DNB banko atstovas, norėdamas apžiūrėti V. O., A. S., E. T., I. ir D. B., R. ir A. B. vardu įgytą turtą dėl apžiūros kreipėsi į E. B., A. T. dukrą. Šios aplinkybės patvirtina, kad AB DNB bankas tikrąja sutarčių šalimi laiko A. T., o po jo mirties – paveldėtojus. Teismas, tenkindamas ieškovės ieškinį, vertino ne tik ieškovės pateiktus argumentus, bet ir atsakovų liudijimus, banko atstovų liudijimus, atliko pateiktų dokumentų analizę. Visuma aplinkybių leido teismui daryti išvadą, kad AB DNB bankui buvo žinoma aplinkybės apie sudaromus ginčijamus sandorius. Todėl apeliantas neturi teisės remiantis CPK 1.87 straipsnio 3 dalimi būti pripažintas sąžininga šalimi ir reikalauti, kad įkeitimo ir hipotekos sandoriai būtų pripažinti sąžiningais.

2. Bankas, teikdamas kreditus, privalo vertinti rizikos faktorius, ko jis tinkamai nepadarė ginčijamuose sandoriuose.

3. Nepagrįstas apelianto argumentas dėl CK 1.79 straipsnio pažeidimo, kadangi teismas, ginčo sandorius vertino visus bendrai, dėl ko padarė pagrįstą išvadą ir pripažino sandorius apsimestiniais.

4. Atmestinas apelianto argumentas, kad byloje nėra nė vieno įrodymo, jog kurie nors kiti asmenys ar A. T. būtų mokėję bankui kreditų ir palūkanų įmokas už atsakovus. Teismui buvo pateikta kredito gavėjų, statytinių, banko sąskaitų išrašų suvestinė, iš kurios buvo matyti, kad į statytinių banko sąskaitas kiekvieną mėnesį A. T. aplinkos žmonės įnešdavo pinigų sumas, kurios buvo lygios palūkanų ir kredito dengimo sumoms. Teismas, vertindamas aplinkybių visumą ir vadovaudamasis protingumo principu, priėjo išvadą, kad labiau tikėtina, jog aplinkybės, kurias nurodo ieškovė, buvo nei nebuvo.

5. Apeliantas klaidingai nurodo, jog nesąžiningomis šalimis ginčijamuose sandoriuose laikytinos visos šalys išskyrus banką. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, vertindamas banko elgesį, nustatė, kad bankui buvo žinoma apie sudaromų sandorių ydingumą, todėl jis nelaikytinas sąžininga šalimi.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 10, b. l. 34-47) atsakovai R. B. ir A. B. prašo teismo Marijampolės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip neįrodytą.

1. Atsakovai nesutinka su apelianto argumentu, kad teismas padarė neteisingą išvadą, jog bankas nėra sąžininga šalis. Atsakovai nurodo, kad atsižvelgiant į tai, kad banko liudytojas V. P. T. buvo AB DNB banko Marijampolės filialo valdytojas, daug bendravo, taip pat ir neformaliai su A. T., už įvairių paslaugų atlikimą gavo atlygį. Visos paskolos buvo gaunamos su banko valdytojo pritarimu. Atsakovai vieningai teismo posėdžio metu tvirtino, kad jie tik nuvykdavo pasirašyti dokumentus, o banke jau viskas būdavo suderinta. Be to, kredito davėjui tiko paviršutiniškai užpildytos paraiškos. Paskolos davėjas tikrino VSDFV duomenų bazėje kreditus prašančių asmenų pajamas, todėl turėjo pastebėti, kad kelis mėnesius prieš kreditų gavimą atsakovų pajamos išaugo.

2. Banko priimti vidaus sprendimai yra tik išorinė valios išraiška, nesutampanti su bylos faktinėmis aplinkybėmis, tikraisiais banko ketinimais suteikti kreditus A. T. per jo statytinius asmenis – atsakovus. Banko veiksmai priimant dokumentus kreditams gauti, juos vertinant ir priimant sprendimus kreditui išduoti neatitiko protingumo principo, prieštaravo verslo logikai, kadangi E. T. (gavęs 410 000 Lt kreditą) ir A. S. (gavęs 589 200 Lt kreditą) kredito gavimo momentu neturėjo jokių pajamų, nors banko tikslas per kredito išdavimo laikotarpį susigrąžinti kreditą ir gauti už naudojimąsi kreditu palūkanas, o ne nukreipti išieškojimą į įkeistą turtą. Šias aplinkybes įvertino ir pirmosios instancijos teismas.

3. Atsakovai nesutinka su apelianto pozicija, kad teismas turėjo pareigą taikyti CK 1.79 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir 3 punkto nuostatas. Nurodo, kad CK 1.79 straipsnyje įtvirtintas sandorio patvirtinimo institutas juridinę galią įgauna tik tada, kai toks patvirtinimas, kaip ir pats sandoris, yra išreikštas laisva valia, o ne gautas vartojant prievartą, grasinant, apgaule, pasinaudojant kitomis aplinkybėmis, sąlygojančiomis laisvos valios nebuvimą atsakovų veiksmuose. Kaip nurodė teismas, tikroji valia buvo išreikšta A. T., o kiti asmenys buvo tik statytiniai, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nebuvo pagrindo taikyti CK 1. 79 straipsnio nuostatas.

4. Atmestinas apelianto argumentas, kad atsakovai nepagrįstai atleisti nuo atsakomybės grąžinti iš banko gautus pinigus, kadangi po sandorių sudarymo atsakovai nevykdė turto savininko teisių ir pareigų, t. y. jie negyveno nupirktuose namuose, nesirūpino aplinka, nemokėjo mokesčių. Liudytojų parodymais už atsakovus tai darė A. T. arba jo nurodyti kiti asmenys. Teisės ir pareigos pagal apsimestinį sandorį pereina tikrajai sandorio šaliai. Teismui nustačius, kad sandoriai apsimestiniai, visos teisės ir pareigos, kilusios iš jų, pereina A. T..

5. Atmestinas apelianto argumentas dėl netinkamo įrodymų vertinimo, kadangi teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, nenustatė jokių prieštaravimų tarp atsakovų paaiškinimų bei liudytojų parodymų, nepateikta jokių konkrečių įrodymų, jog nustatyti šalių ir liudytojų paaiškinimai būtų melagingi ir neatitiktų tikrovės. Teismas, priimdamas sprendimą, vertino įrodymų visumą, todėl nėra pagrindo teismo sprendimą naikinti kaip nepagrįstą ir prieštaraujantį tikrovei.

Kiti dalyvaujantys byloje asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas pripažino apsimestiniais CK 1.87 straipsnio pagrindu visus ieškovės A. T. ginčytus pirkimo-pardavimo, kreditavimo bei hipotekos sandorius, pirkėjo, kredito gavėjo bei įkaito davėjo teises ir pareigas pagal ginčo pirkimo-pardavimo, kreditavimo bei hipotekos sandorius perkeldamas tikrajai sandorių šaliai – mirusiajam A. T..

Byloje nustatyta, kad 2007 m. sausio 29 d. Marijampolės 4-ojo notaro biuro notarė L. P. patvirtino Nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1084 ir Nekilnojamųjų daiktų perdavimo-priėmimo aktą Nr. 1086, kuriais E. T. iš A. V. nusipirko nuosavybėn nekilnojamuosius daiktus: žemės sklypą, gyvenamąjį namą ir kitus statinius Marijampolėje, Tauro g. 9 (t. 1, b. l. 90-94); 2007 m. balandžio 25 d. - pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 4474, kuria pirkėja R. B. iš E. T. įsigijo nuosavybėn tris žemės sklypus: 0,31 ha, 0,69 ha ir 1,40 ha (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 137-143); 2007 m. gegužės 9 d. - pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 4680 ir perdavimo-priėmimo aktą Nr. 4681, kuriais pirkėja R. B. iš D. S. ir A. S. įsigijo nuosavybėn žemės sklypą ir pastatus (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 144-150); 2007 m. gegužės 30 d. - pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 5711 ir perdavimo-priėmimo aktą Nr. 5712, kuriais pirkėjas A. S. iš A. J. P. įsigijo nuosavybėn nekilnojamuosius daiktus: 1, 95 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 51); 2007 m. liepos 25 d. - nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 8445 ir nekilnojamųjų daiktų perdavimo-priėmimo aktą Nr. 8446, kuriais pirkėjas V. O. iš sutuoktinių Z. K. ir A. K. įsigijo nuosavybėn žemės sklypą, gyvenamąjį namą su priklausiniais (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 81-87); 2007 m. spalio 1 d. Marijampolės 3-iojo notaro biuro notarė G. S. patvirtino nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 9932 ir tos pačios dienos nekilnojamųjų daiktų perdavimo-priėmimo aktą Nr. 9933, kuriais pirkėja I. B. iš R. P., veikiančios savo ir M. P. ir D. P. vardu, įsigijo nuosavybėn 0,0610 ha žemės sklypą ir gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 66-73). Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės A. T. reikalavimą ir visuose šiuose pirkimo-pardavimo sandoriuose dalis dėl pirkėjo pripažino apsimestinėmis ir pirkėjo teises perkėlė ieškovės 2008 m. lapkričio 18 d. mirusiam sutuoktiniui A. T.. Kadangi apeliaciniame skunde jokių argumentų dėl šių sandorių apeliantas nenurodo, kolegijos nuomone, neperžengus skundo ribų, nebus pažeistos apelianto teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnis), kadangi pakeitus turto savininką, ginčijamo turto įkeitimas lieka galioti (CK 4.171 straipsnio 9 dalis), todėl teisėjų kolegija, sutikdama su apylinkės teismo motyvais dėl šios sprendimo dalies, plačiau dėl jos nepasisako palikdama ją galioti nepakeistą.

Byloje taipogi nustatyta, jog 2007 m. vasario 1 d. AB DnB bankas (šiuo metu AB DNB bankas) kreditavimo sutartimi Nr. K-0800-2007-12 kredito gavėjui E. T. suteikė 410 000 Lt kreditą (310 000 Lt turto, įsigyto už nuosavas lėšas, refinansavimui ir 100 000 Lt – įsigyto gyvenamojo namo įrengimui) (t. 1, b. l. 72-78). Gauto kredito užtikrinimui 2007 m. vasario 2 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriuje registruota sutartinė hipoteka, pagal kurią įkaito davėjas E. T. įkeitė nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 105-111).

2007 m. gegužės 11 d. AB DnB NORD bankas kreditavimo sutartimi Nr. K-0800-2007-81 kredito gavėjams R. B. ir A. B. suteikė 700 000 Lt kreditą vartojimo reikmėms (t. 1, b. l. 151-153; t. 2, b. l. 1-6). Tą pačią dieną gauto kredito įvykdymo užtikrinimui Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriuje registruota sutartinė hipoteka, pagal kurią įkaito davėjai R. B. ir A. B. įkeitė nekilnojamuosius daiktus (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 9-20).

2007 m. birželio 8 d. AB DnB NORD bankas kreditavimo sutartimi Nr. K-0800-2007-105 kredito gavėjui A. S. vartojimo reikmėms suteikė 589 200 Lt kreditą (t. 2, b. l. 52-59), kurio įvykdymo užtikrinimui tą pačią dieną Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriuje įregistruota sutartinė hipoteka, pagal kurią įkaito davėjas A. S. įkeitė 1,95 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 61-64).

2007 m. liepos 30 d. AB DnB NORD banko kreditavimo sutartimi Nr. K-0800-2007-137 kredito gavėjui V. O. vartojimo reikmėms suteiktas 520 000 Lt kreditas (t. 2, b. l. 88-95), kurio grąžinimo užtikrinimui 2007 m. rugpjūčio 2 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriuje įregistruota sutartinė hipoteka, pagal kurią įkaito davėjas V. O. įkeitė nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 97-103).

2007 m. spalio 15 d. AB DnB NORD banko kreditavimo sutartimi Nr. K-0800-2007-166 kredito gavėjams I. B. ir D. B. vartojimo reikmėms suteiktas 624 000 Lt kreditas (t. 2, b. l. 77-78; t. 3, b. l. 37-45), kurio grąžinimo užtikrinimui 2007 m. spalio 16 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriuje įregistruota sutartinė hipoteka, pagal kurią įkaito davėjai I. B. ir D. B. įkeitė nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 47-53).

Ieškovės ir atsakovų, išskyrus AB DNB banką, teigimu, tikrieji kredito gavėjai ir įkaito davėjai yra ne asmenys, nurodyti kredito sutartyse, įregistruotose hipotekose, bet 2008 m. lapkričio 18 d. miręs A. T., su kuriuo, anot ieškovės, bankas tokių sutarčių nebebūtų sudaręs. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės reikalavimus ir pripažino aukščiau minėtų sutarčių sąlygas dėl kredito gavėjų ir įkaito davėjų apsimestinėmis bei kredito gavėjų ir įkaito davėjų teises pagal aukščiau minėtus sandorius perkėlė ieškovės 2008 m. lapkričio 18 d. mirusiam sutuoktiniui A. T..

Apeliantas atsakovas AB DNB bankas nesutinka su sprendimu, motyvuodamas tuo, kad teismas neįvertino byloje surinktų rašytinių įrodymų, vadovavosi įrodymais nepagrįstais ir prieštaraujančiais byloje esantiems rašytiniams įrodymams suinteresuotų asmenų paaiškinimais, neatsižvelgė į banko valią kredituoti atsakovus ir atsakovų išreikštą sandorių patvirtinimą, tuo pažeisdamas CK 1.79 straipsnyje numatytą sandorių patvirtinimo prezumpciją bei CK 1.87 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą naudoti apsimestinio sandorio sudarymo faktą prieš sąžiningą apsimestinio sandorio pagrindu teises ir pareigas įgijusį asmenį, nevisapusiškai įvertino faktines aplinkybes, susijusias su ginčo sandorių šalių sudarymo ir vykdymo aplinkybėmis, pažeidė sutarčių aiškinimą bei kreditavimo, hipotekos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas.

Sandoris yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnis), t. y. asmens vidinės valios išorinė išraiška. Tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008).

Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų.

Kasacinis teismas, aiškindamas apsimestinio sandorio turinį yra pasisakęs, kad apsimestiniu sandoris gali būti pripažintas tik nustačius, kad sandoris buvo sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, bet su jos statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu buvo ketinimas sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Teisės ir pareigos pagal tokį sandorį atsiranda kitam asmeniui – tikrajai sandorio šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-653/2006). Siekiant nustatyti, kas yra tikroji siekiamo pripažinti apsimestiniu sandorio šalis, būtina aiškintis, kas faktiškai derėjosi dėl sutarties sąlygų, įgijo ir vykdė sutartines teises bei pareigas, kokia buvo tikroji sutarties šalių valia bei ketinimai, t. y. ko iš tikrųjų siekė sutartyje nurodytos (įvardytos) sandorio šalys ir galimos tikrosios jo šalys sandorio sudarymo momentu, atsižvelgti į sutarties šalių elgesį po sandorio sudarymo ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-228/2009). Pareigą įrodyti aplinkybę, kad faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2011).

Kai kyla ginčas dėl sandorio rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spęsdamas šį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, taip pat vadovaujantis ir teisingumo bei protingumo principais. Antrasis principas reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Aiškinant sutartį, taip pat būtina atsižvelgti į susiklosčiusius šalių tarpusavio santykius, sutarties sudarymo aplinkybes ir pan. Dar vienas iš sutarčių aiškinimo principų – tam tikros sutarties tikslų aiškinimasis (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Sutarties tikslas gali padėti atskleisti tikruosius šalių ketinimus, taip pat nustatyti ir sutarties rūšį, pobūdį, vienos ar kitos jos sąlygos prasmę ir pan. Taigi teismas, spręsdamas dėl konkrečios sutarties reikšmės, neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-243/2008; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; kt.).

Kaip matyti, nagrinėjamoje byloje ginčas kilo ne dėl sutarties pagrindo, t. y. teisinio rezultato, kurio siekė šalys, nes šalys pripažįsta buvus kreditavimo ir turto įkeitimo teisinius santykius, bet dėl kreditavimo sutarties šalies, kredito gavėju sutartyse nurodyto asmens, bei įkaito davėjo atitikties tikrajam šių teisinių santykių subjektui.

Apelianto nuomone, bankas yra sąžininga hipotekos kreditoriaus teises įgijusi šalis, o atsakovų (kredito gavėjų) bei kitų asmenų tarpusavio susitarimai sudaryti apsimestinius sandorius negali būti panaudoti prieš trečiąjį sąžiningą asmenį AB DNB banką (CK 1.87 straipsnio 3 dalis), byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų banko sąžiningumą.

Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Teisėjų kolegija pritaria apeliantui, jog atsakovų ir A. T. tarpusavio susitarimai kaip A. T. kitų, su juo susijusių asmenų (darbuotojų, giminaičių), vardu gauti kreditus iš banko, pagrįsti tik ieškovės atstovės, kartu ir trečiojo asmens mirusio A. T. dukters E. B., tuo suinteresuotų atsakovų, siekiančių išvengti atsakomybės, paaiškinimais bei liudytojos J. Š., dirbusios A. T. įmonėje, parodymais. Todėl šių asmenų paaiškinimai bei parodymai nelaikytini patikimais įrodymais. Jokių kitų įrodymų, kad bankas būtų susitaręs su kokiais nors asmenimis dėl paskolų statytiniams išdavimo ar žinojo, kad kreditus išduoda statytiniams ir tyčia išdavė kreditus fiktyviems kreditų gavėjams, byloje nėra. Tuo tarpu banko Marijampolės skyriaus valdytojo V. P. T., liudytojų M. P., I. P. – banko darbuotojų parodymus, teismas vertino kritiškai. Kolegija iš dalies sutinka su teismo vertinimu, jog minėti asmenys taipogi suinteresuoti bylos baigtimi, tačiau galutinės išvados darytinos iš visų įrodymų visumos, vertinant tikruosius sutarties šalių ketinimus. Banko tvirtinimu, jis išreiškė valią sudaryti sutartis būtent su atsakovais. Banko darbuotojai patvirtino, kad jie apie jokius tariamus atsakovų ir kitų asmenų susitarimus gauti kreditus nežinojo ir tokiuose veiksmuose nedalyvavo, o atsakovai banko darbuotojams nieko neminėjo, jog jie kreditą ima kitam asmeniui, konkrečiai A. T.. Pažymėtina, kad atsakovai tokias aplinkybes patvirtino ir bylą nagrinėjant teisme. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nei ieškovę atstovavusi E. B., nei atsakovai, nei liudytoja J. Š. negalėjo teismui vienareikšmiškai patvirtinti, jog dalyvavo A. T. ir V. P. T. pokalbiuose dėl paskolų A. T. per statytinius išdavimo. Pažymėtina ir tai, jog liudytoja J. Š. nebuvo nuosekli savo parodymuose – tai ji teigė mananti, jog bankas žinojo, kad kreditai yra A. T., tai tvirtino, jog bankas šias aplinkybes žinojo. Liudytojo V. P. T. tvirtinimu, jis šias aplinkybes sužinojo tik pora dienų iki A. T. mirties, nes A. T. buvo atvykęs į banką ir tai pasakė, tačiau kreditų suteikimo metu tokių aplinkybių nežinojo. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad paraiškos kreditams gauti, kreditavimo, banko sąskaitos sutartys, hipotekos lakštai pasirašyti atsakovų kaip kreditų gavėjų ir įkaitų davėjų asmeniškai (t. 1, b. l. 73, 74, 78, 151-153; t. 2, b. l. 6, 53-59, 66, 88-90, 95, 110; t. 3, b. l. 38-39, 41, 43, 45; t. 5, b. l. 23-122; t. 6, b. l. 55-64), ką jie patvirtino ir teisme nagrinėjant bylą. Turto vertės nustatymo pažymos įkeitimo atvejui užsakytos taip pat kredito gavėjų (t. 6, b. l. 111, 115-116, 121-122, 130, 135).

Kolegija sutinka su apeliantu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad A. T. galėjo būti asmeniškai nebesuteikiami kreditai, todėl tikėtina, kad jis siekė gauti kreditus kitų asmenų rankomis. Pažymėtina, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad A. T. daugiau nebegalėjo gauti kreditų iš AB DNB banko ar kitų kredito įstaigų, nes neva tai jau buvo viršijęs skolinimosi limitus, o būtent, nėra jokių įrodymų, kad jis būtų kreipęsis dėl kreditavimo ir kredito įstaigos atsisakė suteikti kreditą dėl viršyto kreditavimo limito. Pažymėtina, jog tokią aplinkybę nurodžiusi ieškovė ieškinyje, tačiau ji, kaip minėta, nėra pagrįsta jokiais įrodymais, o teismo išvada padaryta remiantis tik prielaida, todėl negali būti pripažįstama pagrįsta.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į banko išreikštą valią kredituoti atsakovus, o ne kitus asmenis. Sprendžiant dėl ginčijamos sutarties šalių valios, turi būti nustatinėjama ne vienos iš jų, o abiejų šalių valia, jų tikrieji ketinimai (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2011).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovų kreditavimas neatitiko protingumo principų ir prieštaravo verslo logikai bei banko verslo praktikai, tačiau tokių savo išvadų, kaip ir apeliaciniame skunde nurodė apeliantas, nemotyvavo. Byloje esantys rašytiniai įrodymai, t. y. banko kolegialiai priimti vidaus 2007 m. sausio 31 d., 2007 m. gegužės 10 d., 2007 m. birželio 6 d., 2007 m. liepos 27 d., 2007 m. spalio 11 d., 2007 m. lapkričio 21 d. sprendimai dėl kredito teikimo fiziniams asmenims, t. y. atsakovams, patvirtina, jog jų pagrindu su atsakovais buvo sudarytos kreditavimo sutartys bei atsakovams išmokėtos kredito lėšos. Kredito gavėjams bankas į jų sąskaitas pervedęs arba pagal asmeninius prašymus (t. 6, b. l. 113, 118, 124, 131, 136) pagal memorialinius orderius išdavęs suteiktus kreditus (t. 1, b. l. 117; t. 2, b. l. 21, 104; t. 6, b. l. 114, 119-120, 125, 132, 137). Kolegija pastebi, jog iš minėtų banko vidaus sprendimų matyti, į kokius kreditavimo kriterijus suteikdamas kreditus atsakovams bankas atsižvelgė, t. y. vertino įkeičiamo turto vertę, atsakovų gaunamas pajamas, lėšas, iš kurių ketinama grąžinti kreditus, kreditavimo istoriją ir kt. Liudytojais apklausti banko darbuotojai V. P. T., M. P., I. P. patvirtino, kad atsakovams išduoti kreditai atitiko tuometinę įprastą banko kreditavimo praktiką, nes 2007 metais pagrindinis atsakovams išduotų vadinamųjų „užstatinių kreditų“ kreditavimo kriterijus buvo įkeičiamo turto vertė. Liudytojų parodymai nėra paneigti jokiais kitais byloje surinktais įrodymais, todėl sutiktina su apeliantu, kad teismas turėjo į juos atsižvelgti, nes liudytojų parodymai yra viena iš įrodymų priemonių (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 189 straipsnis). Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepime į banko apeliacinį skundą išsakytu argumentu, jog bankas, teikdamas kreditus, privalo vertinti rizikos faktorius, atsakovų kreditavimas lyginant su įkeičiamo turto verte buvo rizikingas, tačiau, kolegijos nuomone, tai nepaneigia banko valios kredituoti atsakovus ir neįrodo banko nesąžiningumo, nes pripažintina, jog vykdant ūkinę veiklą, įmonės vardu sudaromi įvairūs sandoriai, tarp kurių gali būti ir rizikingų.

Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti CK 1.79 straipsnį, numatantį, kad sandorį patvirtinusi šalis netenka teisės sandorį ginčyti, nes atsakovai patvirtino su banku sudarytus kreditavimo bei hipotekos sandorius. Su tokiais apelianto argumentais teisėjų kolegija sutinka, pažymėdama, kad nuginčijamo sandorio patvirtinimo prezumpcijos reglamentuotos CK 1.79 straipsnio 2 dalyje.

Kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laiko tarpą sudaro kelis sandorius, susijusius su tuo pačiu sutarčių dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-532/2011; kt.).

Taigi, ginčo atveju kartu turi būti vertinami tiek ginčijami kaip apsimestiniai pagrindiniai, t. y. kreditavimo, tiek juos užtikrinę hipotekos sandoriai, kuriais atsakovai, kredito gavėjai, įkeisdami bankui jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą, tokiu būdu užtikrino jiems suteikto kredito grąžinimą, taigi sandorį patvirtino (CK 1.79 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovai bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą apdraudė, ką jie patvirtino ir duodami paaiškinimus teisme. Kaip matyti iš draudimo polisų, draudimo išmokos gavėju nurodė banką (t. 6, b. l. 112, 117, 123, 128, 133). Rašytiniai atsakovų (kreditų gavėjų) prašymai bankui išmokėti jiems kreditus pagal kreditavimo sutartis (t. 6, b. l. 113, 118, 124, 131, 136) patvirtina CK 1.79 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą prezumpciją. Byloje esantys atsakovų (kredito gavėjų) banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad kredito bei palūkanų grąžinimo mokėjimo pareigas vykdė atsakovai, nes įmokos buvo daromos iš atsakovų, o ne kitų asmenų banko sąskaitų (t. , b. l. ) (CPK 1.179 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Taigi tokiu būdu atsakovai patvirtino savo, kaip kredito gavėjų, įkaito davėjų bei draudėjų valią. Tai, kad ieškovė A. T., atsakovas E. T., trečiasis asmuo E. B. atsakovams į jų banko sąskaitas pervesdavo įvairias pinigų sumas, kurių paskirtis „sąskaitos papildymas“, nereiškia, kad kreditą ir palūkanas bankui mokėjo A. T..

Kolegija sutinka su apeliantu, jog neteisingas faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimas lėmė klaidingų išvadų padarymą, kurių pasekmė - nepagrįstas atsakovų (kredito gavėjų) atleidimas nuo galiojančios atsakomybės grąžinti iš banko gautus kreditus. Dar kartą atkreiptinas dėmesys į atsakovų paaiškinimus, jog jie suprato kreditavimo esmę, banko darbuotojams nenurodė, jog kreditus ima ne sau bei supranta, kad patenkinus ieškovės ieškinį, jie būtų atleisti nuo prievolės vykdymo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovai (kredito gavėjai) kreditavimo sutarčių pagrindu gavę iš banko kredito lėšas, jas atidavė A. T. ir jo šeimos nariams - trečiajam asmeniui E. B. kaip A. T. dukrai. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad kredito gavėja R. B. iš savo sąskaitos pervedusi E. T. 521 500 Lt ir 178 500 Lt (t. 2, b. l. 21), tačiau tokią sumą pinigų ji E. T. yra paskolinusi ir prisiteisusi (t. 2, b. l. 7-8, 40-41), kredito gavėjas A. S. 589 200 Lt pervedęs E. T. (t. 2, b. l. 67), V. O. mokėjimo nurodymu 516 880 Lt pervedė A. T. (t. 2, b. l.96). Tačiau pritartina apeliantui, jog tokios aplinkybės nesudaro pagrindo teismo išvadai, kad atsakovai neįgijo teisių į kredito lėšas ir kreditinėmis lėšomis nedisponavo, o tokia teismo išvada prieštarauja paskolos bei kreditavimo sutarčių sampratai (CK 6.870, 6.881 straipsniai). Kaip nustatyta byloje, kredito gavėjams bankas į jų sąskaitas pervedęs arba pagal memorialinius orderius išdavęs suteiktus kreditus (t. 1, b. l. 117; t. 2, b. l. 21, 104; t. 6, b. l. 114, 119-120, 125, 132, 137). Taigi, kreditavimo sutartys pripažintinos sudarytomis (CK 6.870 straipsnio 2 dalis, 6.881 straipsnio 2 dalis), o kredito gavėjai, t. y. atsakovai, nuo kredito lėšų jiems pervedimo ar išmokėjimo tapo jų savininkais (CK 6.870 straipsnio 3 dalis) ir įgijo teisę jomis disponuoti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovai gautus kreditus atidavė kitiems asmenims, taigi disponavo gautais kreditais. Kolegija pažymi, jog jei atsakovai dėl jų pačių kaltės neapdairiai iš banko gautus kreditus atidavė kitiems asmenims, tai bankui išsiieškojus iš atsakovų, kaip kredito gavėjų, skolas pagal kreditavimo sutartis, atsakovai turėtų teisę reikšti atitinkamus reikalavimus dėl nuostolių priteisimo asmenims, kuriems atidavė kreditų lėšas. Kolegija sutinka su apeliantu, kad atsakovų argumentai, jog jie tariamai A. T. įtikinti sudarė su banku kreditavimo sutartis, nepaneigia atsakovų atsakomybės už kreditavimo sutarčių įvykdymą, nes sutartis su banku jie sudarė laisva valia, o motyvai, dėl kokių priežasčių jie sutartis sudarė, kaip spręstina iš įrodymų visumos, bankui nebuvo žinomi ir negali būti panaudoti prieš banką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2001). Iš visų įrodymų visumos, atkreipiant dėmesį į rašytinius įrodymus, spręstina, jog atsakovai aiškiai savo veiksmais patvirtino šioje byloje ginčijamus kreditavimo bei hipotekos sandorius. Kartu kolegija pastebi, kad tenkinant ieškovės reikalavimus dėl kreditavimo ir hipotekos sandorių dalių dėl šalies pakeitimo į A. T. nukentėtų ne tik banko, bet ir kitų sąžiningų jo klientų interesai.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, vadovaudamasis tikėtinumo taisykle, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines ir materialines teisės normas, dėl ko nepagrįstai pripažino apsimestiniais ginčo kreditavimo ir hipotekos sandorius bei kredito gavėjo bei įkaito davėjo teises ir pareigas perkėlė A. T., mirusiam 2008 m. lapkričio 18 d. Todėl šioje dalyje sprendimas keistinas - ieškovės reikalavimas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pirmosios instancijos teismas, ieškinį tenkindamas, atitinkamai išsprendė ir bylinėjimosi išlaidų (žyminio mokesčio) paskirstymo klausimą. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas ir ieškovės ieškinys tenkinamas iš dalies, atitinkamai keičiamas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas tarp šalių, būtent, ieškovei iš atsakovų priteisiamos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai (33,33 proc.), bei atsakovei AB DNB bankas – patirtos išlaidos iš ieškovės. Ieškovė už ieškinį sumokėjusi 1040 Lt (t. 3, b. l. 116; t. 5, b. l. 153), nuo likusios žyminio mokesčio dalies sumokėjimo atleista (t. 4, b. l. 113-114). Atsakovė AB DNB bankas už advokato teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme sumokėjo 6050 Lt (t. 9, b. l. 89-90) ir apeliacinės instancijos teisme – 3630 Lt (t. 10, b. l. 59-60). Atsižvelgiant į posėdžių trukmę, rašytinių įrodymų teikimą, prašomos priteisti išlaidos už atstovavimą pirmosios instancijos teisme mažintinos iki 4000 Lt.

Skundą patenkinus, iš ieškovės priteistinos atsakovui išlaidos, patirtos apeliaciniame procese, t. y. sumokėtas žyminis mokestis (t. 10, b. l. 13) bei už teisinę pagalbą išlaidos, neviršijančios Rekomendacijų 8.9 punkte (už apeliacinio skundo surašymą) nustatyto dydžio, t. y. 3 MMA.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutari a:

Marijamplolės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 30 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti sprendimo dalį, kuria patenkinti ieškovės A. T. reikalavimai: 2007 m. vasario 1 d. AB DnB NORD banko Kreditavimo sutarties Nr. K-0800-2007-12 dalį, kuria kredito gavėjui E. T. suteiktas 410 000 Lt kreditas, pripažinti apsimestine nuo sutarties sudarymo momento ir kredito gavėjo teises perkelti 2008 m. lapkričio 18 d. mirusiam A. T., a. k. (duomenys neskelbtini); 2007 m. vasario 2 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriuje registruotos sutartinės hipotekos, kurios kodas 07120070000308, dalį, pagal kurią įkaito davėjas E. T. įkeitė nekilnojamuosius daiktus, esančius (duomenys neskelbtini), pripažinti apsimestine nuo sutartinės hipotekos registracijos momento ir įkaito davėjo teises perkelti 2008 m. lapkričio 18 d. mirusiam A. T., a. k. (duomenys neskelbtini); 2007 m. gegužės 11 d. AB DnB NORD banko kreditavimo sutarties Nr. K-0800-2007-81 dalį, kuria kredito gavėjams R. B., A. B. suteikiamas 700 000 Lt kreditas, pripažinti apsimestine nuo sutarties sudarymo momento ir kredito gavėjo teises perkelti 2008 m. lapkričio 18 d. mirusiam A. T., a. k. (duomenys neskelbtini); 2007 m. gegužės 11 d., Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriuje registruotos sutartinės hipotekos, kurios kodas 07120070001321, dalį, pagal kurią įkaito davėjai R. B., A. B. įkeitė nekilnojamuosius daiktus (duomenys neskelbtini), pripažinti apsimestine nuo sutartinės hipotekos registracijos momento ir įkaito davėjo teises perkelti 2008 m. lapkričio 18 d. mirusiam A. T., a. k. 3610612027; 2007 m. birželio 8 d. AB DnB NORD banko kreditavimo sutarties Nr. K-0800-2007-105 dalį, kuria kredito gavėjui A. S. suteiktas 589 200 Lt kreditas, pripažinti apsimestine nuo sutarties sudarymo momento ir kredito gavėjo teises perkelti 2008 m. lapkričio 18 d., mirusiam A. T., a. k. (duomenys neskelbtini); 2007 m. birželio 8 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriuje registruotos sutartinės hipotekos, kurios kodas 07120070001632, dalį, pagal kurią įkaito davėjas A. S. įkeitė 1,95 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), pripažinti apsimestine nuo sutartinės hipotekos registracijos momento ir įkaito davėjo teises perkelti 2008 m. lapkričio 18 d. mirusiam A. T., a. k. (duomenys neskelbtini); 2007 m. liepos 30 d. AB DnB NORD banko kreditavimo sutarties Nr. K-0800-2007-137 dalį, kuria kredito gavėjui V. O. suteiktas 520 000 Lt kreditas, pripažinti apsimestine nuo sutarties sudarymo momento ir kredito gavėjo teises perkelti 2008 m. lapkričio 18 d. mirusiam A. T., a. k. (duomenys neskelbtini); 2007 m. rugpjūčio 2 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriuje registruotos sutartinės hipotekos, kurios kodas 07120070002242, dalį, pagal kurią įkaito davėjas V. O. įkeitė nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), pripažinti apsimestine nuo sutartinės hipotekos registracijos momento ir įkaito davėjo teises perkelti 2008 m. lapkričio 18 d. mirusiam A. T., a. k. (duomenys neskelbtini); 2007 m. spalio 15 d. AB DnB NORD banko kreditavimo sutarties Nr. K-0800-2007-166 dalį, kuria kredito gavėjams I. B. ir D. B. suteikiamas 624 000 Lt kreditas, pripažinti apsimestine nuo sutarties sudarymo momento ir kredito gavėjo teises perkelti 2008 m. lapkričio 18 d. mirusiam A. T., a. k. (duomenys neskelbtini); 2007 m. spalio 16 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo Hipotekos skyriuje registruotos sutartinės hipotekos, kurios kodas 07120070002965, dalį, pagal kurią įkaito davėjai I. B. ir D. B. įkeitė nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), pripažinti apsimestine nuo sutartinės hipotekos registracijos momento ir įkaito davėjo teises perkelti 2008 m. lapkričio 18 d. mirusiam A. T., a. k. (duomenys neskelbtini), ir šiuos ieškinio reikalavimus atmesti.

Pakeisti teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir ją išdėstyti taip:

Priteisti iš atsakovų E. T., a. k. (duomenys neskelbtini) R. B., a. k. (duomenys neskelbtini) A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) V. O., a. k. (duomenys neskelbtini) I. B., a. k. (duomenys neskelbtini) D. B., a. k. (duomenys neskelbtini) po 50 Lt žyminio mokesčio ieškovei A. T., a.k. (duomenys neskelbtini)

Priteisti iš ieškovės A. T., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovei akcinei bendrovei DNB bankas, įmonės kodas 112029270, 4000 Lt už advokato teisinę pagalbą.

Priteisti iš ieškovės A. T., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 306 Lt pašto išlaidų.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės A. T., a. k. (duomenys neskelbtini) akcinei bendrovei DNB bankas, įmonės kodas 11202927, 4400 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos procese (1400 Lt žyminį mokestį ir 3000 Lt už apeliacinio skundo surašymą).

Priteisti iš ieškovės A. T., a.k. (duomenys neskelbtini) valstybei 98 Lt pašto išlaidų.