Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-761/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-09-12
Bylos Nr.: 2A-761/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Danutė Gasiūnienė, Gintaras Pečiulis, Virginija Čekanauskaitė
Ieškovas: AS PAREX banka
Atsakovas: R. M., V. A., V. M., B. M.

Kategorijos

35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
126.8pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-761/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 35.6.1; 36.2; 63.2;126.8 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. rugsėjo 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Gasiūnienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AS PAREX banka, atsakovų R. M. ir V. A. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 8 d. sprendimo, kuriuo ieškovo AS PAREX banka ieškinys patenkintas iš dalies, civilinėje byloje Nr. 2-694-254/2012 pagal ieškovo AS PAREX banka ieškinį atsakovams R. M., V. A., V. M., B. M. dėl skolos priteisimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo. Tretieji asmenys: bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Denginys“, Danske Bank A/S Lietuvos filialas ir Vilma N. M..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas ieškinyje, kurį vėliau patikslino, nurodė, kad pagal 2007 m. spalio 4 d. kreditavimo sutartį Nr. PS/1673/002 su visais vėlesniais pakeitimais AS PAREX banka (pirminis kreditorius AB Parex bankas) suteikė trečiajam asmeniui UAB „Denginys“ 350 000 EUR kreditą. Kredito grąžinimas buvo užtikrintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausančio UAB „Denginys“, hipoteka bei atsakovų R. M. ir V. A. laidavimu pagal 2007 m. spalio 4 d. laidavimo sutartis Nr. LS/15673/002.2 ir LS/15673/002.1. Skolininkas UAB „Denginys“ savo prievolių neįvykdė, jam 2010 m. vasario 18 d. buvo iškelta bankroto byla. Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 8 d. nutartimi buvo patvirtintas ieškovo 1 335 086,71 Lt kreditorinis reikalavimas UAB „Denginys“ bankroto byloje. Ieškovas pažymėjo, jog laiduotojai (atsakovai) yra solidarią su skolininku prievolę turintys bendraskoliai ir atsako ta pačia apimtimi, kaip pagrindinis skolininkas. Pasak ieškovo, informavus laiduotojus apie kredito gavėjo prievolės neįvykdymą, laiduotojai jos taip pat neįvykdė, todėl iš jų priteistina skola ir procesinės palūkanos. Atsakovas R. M., būdamas skolininku, be ieškovo žinios 2010 m. rugsėjo 13 d. ir 2010 m. rugsėjo 14 d. atsakovams V. M. ir B. M. perleido jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, todėl pažeidė ieškovo, kaip sąžiningo kreditoriaus teises, kadangi perleido visą nuosavybės teise turimą turtą ir kreditorius prarado galimybę patenkinti savo reikalavimą. Šių sandorių atsakovas sudaryti neprivalėjo, nes nebuvo jokių sandorių ar kitokių juridinių faktų, kurie būtų sukūrę neišvengiamą prievolę juos sudaryti. Pasak ieškovo, V. M. yra R. M. brolis, o B. M. – R. M. sutuoktinė, todėl jų nesąžiningumas preziumuojamas.

Ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų R. M. ir V. A. 1 335 086,71 Lt skolos, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei pripažinti negaliojančiomis atsakovų sudarytas pirkimo - pardavimo sutartis, kurių pagrindu perleistas šis turtas: 65/1185 dalys žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 1/4 dalis buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 20/400 dalys pastato - sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), rūbų nuomos salonas su soliariumo patalpa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), bei taikyti restituciją.

Atsiliepimas

Atsakovai prašė ieškinį atmesti. R. M. ir V. A. atsiliepime nurodė, kad laidavimo sutartis yra terminuota, todėl ieškovui per tris mėnesius nuo kredito gražinimo termino dienos nepareiškus ieškinio, laidavimas pasibaigė. Taip pat nurodė, jog prievolės įvykdymui buvo įkeistas trečiojo asmens UAB „Denginys“ turtas, kurį realizavus prievolė būtų įvykdyta. Atsakovai nurodė, kad ieškovas atsisakė patenkinti reikalavimą iš įkeisto turto, todėl laiduotojai atleidžiami nuo atsakomybės. Atsakovas R. M. dėl reikalavimo panaikinti sandorius nurodė, kad nekilnojamasis turtas Palangoje buvo įgytas paveldėjimo būdu, jį reikėjo remontuoti, todėl nesant tam lėšų, buvo nutarta parduoti bendraturčiui – broliui. Iš šio sandorio atsakovas gavo lėšų, todėl savo turtinės padėties nepablogino. Bylą iškėlus teisme, atsakovas atpirko V. M. parduotą, o pastarojo dar kitam asmeniui perleistą turtą, kuris dabar vėl yra atsakovo žinioje, todėl į jį gali būti nukreiptas išieškojimas. Be to, atsakovas R. M. yra BUAB „Denginys“ kreditorius, todėl kol nebus baigta bankroto byla, ieškovas negali teigti, kad skolininkas yra nemokus. Dėl sandorio su atsakove B. M. atsakovas R. M. nurodė, kad ginčo turtas buvo įkeistas Danske Bank A/S Lietuvos filialui, užtikrinant B. M. prievolės bankui įvykdymą. Nesant galimybės grąžinti atsakovo gautą paskolą iš B. M., buvo sudaryta įkeisto turto perleidimo jai sutartis ir tokiu būdu pilnai atsiskaityta pagal paskolos sutartį, kuri buvo ankstesnė nei laidavimo sutartis.

Atsakovas V. M. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad jis turėjo pirmenybės teisę įsigyti brolio R. M. parduodamą paveldėtą turto dalį, o apie brolio kreditorius neturėjo jokių žinių. Kilus ginčui, turtas buvo grąžintas pradiniam savininkui.

Atsakovė B. M. atsiliepime nurodė bei teisme paaiškino, kad santuoką su atsakovu R. M. nutraukė dar 1991 m. gruodžio 31 d., todėl nėra nei jo sutuoktinė, nei su juo susijęs asmuo. Atsakovė 2007 m. liepos 1 d. paskolino R. M. 180 000 Lt, o jis sutiko įkeisti savo turtą už B. M. prievolę tuometiniam AB Sampo bankui. Suėjus paskolos grąžinimo terminui atsakovas perleido įkeistą turtą B. M., kadangi paskolos grąžinti pinigais neturėjo galimybės. Atsakovės B. M. vertinimu, ieškovas neįrodė jos nesąžiningumo, todėl turtas iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas, juolab, kad jis yra įkeistas trečiojo asmens Danske Bank A/S Lietuvos filialo naudai.

Trečiasis asmuo Danske Bank A/S Lietuvos filialas atsiliepime nurodė, kad rūbų nuomos salonas su soliariumo patalpa, esantis (duomenys neskelbtini), yra įkeistas hipoteka atsakovės B. M. prievolių pagal 2007 m. liepos 12 d. kredito sutartį Nr. KVRSAV100701121 įvykdymo užtikrinimui, todėl bankas neprieštaravo, kad vėliau šis turtas būtų perleistas atsakovei. Trečiasis asmuo akcentavo, jog apribojimų įkeistam turtui nustatymas pažeidžia šio asmens interesus, todėl byloje taikytos laikinosios apsaugos priemonės šiam turtui turi būti panaikintos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2012 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: priteisė ieškovui solidariai iš atsakovų R. M. ir V. A. 1 335 086,71 Lt skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei lygiomis dalimis ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, o likusioje dalyje ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas taip pat panaikino 2010 m. balandžio 11 d. nutartimi byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones – įrašą viešajame registre dėl nuosavybės teisės į rūbų nuomos saloną su soliariumo patalpa, esantį (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausantį B. M., perleidimo draudimo.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog šalys laidavimo sutarčių 9.1 punkte įtvirtino nuostatą, kad sutartis galioja iki visiško prievolių bankui pagal kreditavimo sutartį įvykdymo, todėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas. Pirmosios instancijos teismas akcentavo aplinkybę, jog pagal šalių sudarytas sutartis ieškovas turi teisę pasirinkti, kokiu eiliškumu ir kokią prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę realizuoti, todėl atsakovų argumentai dėl skolos išieškojimo eiliškumo pažeidimo yra nepagrįsti. Kadangi laiduotojai R. M. ir V. A., kaip solidarūs bendraskoliai, prievolės už BUAB „Denginys“ neįvykdė, todėl teismas sprendė, jog ieškinys dalyje dėl skolos priteisimo yra pagrįstas.

Spręsdamas ieškinio dalies dėl atsakovų sudarytų turto perleidimo sandorių pagrįstumo klausimą pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos atsakovas R. M. atsakovui V. M. parduotą, o šio – R. M. K. perleistą turtą susigrąžino savo nuosavybėn, todėl ieškovas neprarado galimybės iš jo patenkinti savo reikalavimą. Nustatytos aplinkybės pagrindu teismas ieškinį šioje dalyje atmetė.

Pirmosios instancijos teismas taip pat atmetė ieškinį dalyje dėl atsakovų R. M. ir B. M. 2010 m. rugsėjo 14 d. sudarytos pirkimo - pardavimo sutarties, kuria perleistas rūbų nuomos salonas su soliariumo patalpa, esantis (duomenys neskelbtini), pripažinimo negaliojančia. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog 2008 m. rugsėjo 13 d. šiam turtui buvo įregistruota hipoteka trečiojo asmens Danske Bank A/S Lietuvos filialo naudai atsakovės B. M. prievolių pagal 2007 m. liepos 12 d. kredito sutartį Nr. KVRSAV100701121 įvykdymui užtikrinti. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog tuo atveju, jeigu įkaito turėtojas Danske Bank A/S Lietuvos filialas nesutiks, kad būtų išieškoma iš įkeisto turto, tai iš jo išieškoti nebus galima. Kadangi ieškovas nepateikė įkaito turėtojo sutikimo, todėl nėra pagrindo išvadai, jog ginčijamas sandoris pažeidė ieškovo interesus. Teismas paminėtos aplinkybės pagrindu sprendė, jog nagrinėjamu atveju nenustatytas ieškovo interesų pažeidimas. Teismas taip pat pažymėjo, kad ginčo patalpos buvo įkeistos trečiajam asmeniui dar iki ieškovo reikalavimo teisės atsiradimo. Dėl šios priežasties teismas sprendė, jog ieškovo argumentai, kad sudarydami ginčijamą sandorį atsakovai buvo nesąžiningi, nes žinojo, jog pažeidžia ieškovo teisę nukreipti išieškojimą į perleistą turtą, yra nepagrįsti.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas AS PAREX banka prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl 2010 m. rugsėjo 14 d. pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos tarp R. M. ir B. M., pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pripažinti negaliojančia R. M. ir B. M. 2010 m. rugsėjo 14 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu perleistas rūbų nuomos salonas su soliariumo patalpa, esantis (duomenys neskelbtini), bei šį turtą grąžinti R. M. nuosavybėn. Ieškovas taip pat prašo priteisti iš R. M. ir B. M. 100 Lt žyminio mokesčio ir 63,66 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu per antstolį. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovų R. M. ir B. M. sudaryta sutartimi nėra pažeidžiamos ieškovo teisės. Vien ta aplinkybė, kad turtas yra įkeistas trečiajam asmeniui ir nėra rašytinio įkaito turėtojo sutikimo dėl išieškojimo iš šio turto, neleidžia daryti išvados, kad turto perleidimas nepažeidžia ieškovo interesų. Neturint įkaito turėtojo sutikimo, turtas galės būti realizuojamas įkaito turėtojo iniciatyva. Realizavus šį turtą hipotekos kreditoriaus reikalavimai būtų tenkinami be eilės, o po to tenkinami kitų kreditorių interesai. Iš viešai prieinamų duomenų matyti, jog atsakovė B. M. tinkamai vykdo pareigą grąžinti kreditą trečiajam asmeniui, todėl įvertinęs turto vertės ir juo užtikrintos prievolės dydį ieškovas pagrįstai tikisi, jog iš lėšų, gautų realizavus ginčo turtą, būtų dalinai patenkinti ir ieškovo reikalavimai. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad R. M. ginčijamoje pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytų pinigų negavo, o ginčo turtu atsiskaitė su B. M. pagal 2007 m. liepos 1 d. paskolos sutartį. Ieškovas mano, kad R. M., būdamas nemokus, suteikė pirmenybę kitam kreditoriui, o toks elgesys laikytinas pažeidžiančiu ieškovo teises. Nepaisant aplinkybės, jog R. M. ir B. M. santuoka nutraukta, šie asmenys palaiko ryšius, todėl B. M. žinojo arba turėjo žinoti apie R. M. finansinę padėtį. Toks šalių elgesys įrodo jų nesąžiningumą.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovai R. M. ir V. A. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria solidariai iš atsakovų priteista 1 335 086, 71 Lt skola, 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos bei šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį dalyje dėl skolos ir procesinių palūkanų priteisimo atmesti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kreditavimo sutarties priede Nr. 1 numatyta, kad suteikto kredito grąžinimo data – 2009 m. spalio 3 d., todėl atsakovų laidavimu buvo užtikrinta terminuota prievolė. Kreditoriui per tris mėnesius nuo kredito grąžinimo termino pabaigos nepareiškus ieškinio, atsakovų laidavimas baigėsi.

2. CK 1.125 straipsnio 12 dalis draudžia šalių susitarimu pakeiti ieškinio senaties terminus ir jų skaičiavimo tvarką.

Žemesnės instancijos teismas

3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Teismas nepagrįstai vadovavosi laidavimo sutarčių 9.1 punkto nuostatomis, nes CK 6.87 straipsnis numato, kad laidavimas baigiasi tuo pačiu metu, kaip ir juo užtikrinta prievolė. Taikant minėtą sutarčių punktą yra pažeidžiama CK 6.87 straipsnio nuostata, nes tokiu atveju laidavimas galioja ilgiau nei juo užtikrinta prievolė. Tokia nuostata prieštarauja laidavimo, kaip šalutinės prievolės, esmei.

4. Pirmosios instancijos teismas nevertino atsakovų argumento, jog pagrindinė prievolė buvo užtikrinta trečiajam asmeniui BUAB „Denginys“ priklausančio turto įkeitimu. Byloje nenustačius aplinkybės, jog įkeistas turtas realizuotas arba jo realizuoti nėra galimybės, laiduotojai CK 6.86 straipsnio pagrindu turi būti atleisti nuo atsakomybės ieškovui. Susidariusi padėtis, kuomet ieškovas savo reikalavimą gali patenkinti iš įkeisto turto ir iš laiduotojų, sudaro galimybę ieškovui nepagrįstai praturtėti laiduotojų sąskaita.

Atsiliepimas

Atsakovė B. M. atsiliepimu į ieškovo AS PAREX banka apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 8 d. sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo atmestas, palikti nepakeistą. Atsakovė nurodė, jog iki ginčijamos pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo buvo atsakovo R. M. kreditorė pagal paskolos sutartį. Pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu atsakovas jai perleido turtą ir tokiu būdu įvykdė prievolę pagal šalių sudarytą paskolos sutartį. Atsakovė svarbia laikė aplinkybę, jog ieškovas neginčijo atsakovų R. M. ir B. M. sudarytos paskolos sutarties. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog išieškojimas iš trečiajam asmeniui įkeisto turto yra negalimas.

Atsakovas R. M. atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą prašo ieškovo apeliacinio skundo netenkinti. Pasak atsakovo, R. M. ir B. M. sudaryta pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovo interesai nebuvo pažeisti, kadangi atsakovo prievolė B. M. pagal paskolos sutartį atsirado anksčiau nei prievolė ieškovui pagal laidavimo sutartį. Ieškovas laidavimo sutarties sudarymo metu neišaiškino šio sandorio sudarymo pasekmių. Atsiliepime nurodoma, jog ieškovas laidavimo sutarčių pasirašymo metu nevertino atsakovo mokumo. Atsakovo teigimu, jis jau laidavimo sutarčių sudarymo metu buvo nemokus. Atsakovas pažymėjo, jog neturėdamas galimybės grąžinti B. M. paskolą, jai perleido ginčo patalpas. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog, nesant įkaito davėjo sutikimo, išieškojimas iš ginčo patalpų yra negalimas, todėl ieškovo interesai ginčijamu sandoriu nebuvo pažeisti. Atsakovas pažymėjo, jog pripažinus sandorį negaliojančiu, atsakovo mokumas nebus atstatytas.

Ieškovas AS PAREX banka teismui pateiktu atsiliepimu prašo atsakovų R. M. ir V. A. apeliacinį skundą atmesti. Pažymėjo, jog teismų praktikoje išaiškinta, kad susitarimai, kuriais keičiamas terminuotas laidavimas, nėra draudžiami. Pasak ieškovo, atsakovai nepagrįstai teigia, esą ieškovas atsisakė ketinimų nukreipti skolos išieškojimą į trečiojo asmens UAB „Denginys“ hipoteka įkeistą turtą, kadangi ieškovo reikalavimu šis turtas yra areštuotas ir pradėta jo realizavimo procedūra. Ieškovo teigimu, laiduotojai neturi teisės reikalauti nukreipti išieškojimą į skolininkui priklausantį hipoteką įkeistą turtą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovo AS PAREX banka ir atsakovų R. M. bei V. A. apeliaciniai skundai netenkintini.

Žemesnės instancijos teismas

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tiriama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų savo išvadoms pagrįsti, ar tuos įrodymus tinkamai ištyrė bei įvertino, ar nepažeidė įrodinėjimo taisyklių.

Dėl laiduotojų atsakomybės

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2007 m. spalio 4 d. kreditavimo sutarties Nr. PS/1673/002 (toliau - kreditavimo sutartis) pagrindu ieškovas AS PAREX banka suteikė trečiajam asmeniui UAB „Denginys“ 350 000 EUR kreditą (t. 1, b. l. 24-29). Kredito grąžinimas buvo užtikrintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), priklausančio UAB „Denginys“, hipoteka bei atsakovų R. M. ir V. A. laidavimu pagal 2007 m. spalio 4 d. laidavimo sutartis Nr. LS/15673/002.2 ir LS/15673/002.1 (kreditavimo sutarties bendrosios dalies 4.1., 4.3, 4.4., 4.5. punktai – t. 1, b. l. 30-33). Skolininkas (trečiasis asmuo UAB „Denginys“) prievolių pagal kreditavimo sutartį neįvykdė, jam 2010 m. vasario 18 d. buvo iškelta bankroto byla (t. 1, b. l. 34-36). Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 8 d. nutartimi buvo patvirtintas ieškovo 1 335 086,71 Lt kreditorinis reikalavimas trečiojo asmens UAB „Denginys“ bankroto byloje (t. 1, b. l. 37). Ieškovas pirmosios instancijos teismui nurodė, jog laiduotojai prievolės taip pat neįvykdė, todėl skola bei procesinės palūkanos pagal kreditavimo sutartį priteistina solidariai iš laiduotojų.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį šioje dalyje patenkino, nusprendęs, jog, šalims laidavimo sutartyse įtvirtinus nuostatą, kad sutartis galioja iki visiško prievolių ieškovui pagal kreditavimo sutartį įvykdymo, CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas negali būti taikomas. Apeliantai R. M. ir V. A. su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutiko, kadangi, jų vertinimu, atsakovų laidavimu buvo užtikrinta terminuota prievolė, todėl ieškovui per tris mėnesius nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pabaigos nepareiškus ieškinio, atsakovų laidavimas esą baigėsi. Be to, įstatymas draudžia šalių susitarimu pakeisti ieškinio senaties terminus ir jų skaičiavimo tvarką. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliantų argumentais.

Laidavimo, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, samprata pateikta CK 6.76 straipsnio 1 dalyje. Joje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Taigi laidavimas atsiranda sutarties, nors gali atsirasti ir įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis). Laidavimas yra asmeninis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas. Skirtingai negu daiktinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų atveju, laidavimas dėl jo asmeninio pobūdžio sieja kreditorių su įsipareigojimą patenkinti laidavimu užtikrintą reikalavimą prisiėmusiu subjektu (laiduotoju), bet ne konkrečiu turtu, nes kreditoriaus reikalavimas skolininkui gali būti patenkinamas iš viso laiduotojo turto. Laidavimas padidina tikimybę, kad prievolė kreditoriui bus įvykdyta, nes, skolininkui jos neįvykdžius, kreditorius gali savo reikalavimą pareikšti laiduotojui.

Pagal laidavimo sutartį laiduotojas įgyja pareigą įvykdyti laidavimu užtikrintą prievolę, kai skolininkas jos neįvykdo ar tai padaro netinkamai, o kreditorius – teisę reikalauti, kad laiduotojas atliktų šią savo pareigą. Laiduotojo pareiga įvykdyti prievolę kreditoriaus naudai, o kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas įvykdytų skolininko prievolę, gali būti įgyvendinta tik tada, kai skolininkas neįvykdo laidavimu užtikrintos prievolės arba netinkamai tai padaro (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Tai lemia laidavimo prievolės, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, sąlyginį pobūdį, kuris reiškia galimybės priverstinai įgyvendinti laidavimo prievolės įvykdymo atsiradimą tik tuo atveju, jei neįvykdoma laidavimu užtikrinta prievolė. CK 6.87 straipsnyje, kuriuo tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde vadovavosi apeliantai R. M. ir V. A., nurodyta, kad laidavimas baigiasi tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė. Kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio (CK 6.88 straipsnio 1 dalis). Apibendrinant apeliantų teiginius, spręstina, jog jų pozicija iš esmės grindžiama aplinkybe, jog praėjus trims mėnesiams po pagrindinės prievolės, o kartu ir prievolės pagal laidavimo sutartis pabaigos, ieškovas neteko teisės reikšti ieškinį laiduotojams. Be to, pasak atsakovų, laidavimo sutarčių nuostata, kuria laidavimo pabaiga susieta su visišku kredito grąžinimu pagal kreditavimo sutartį, prieštarauja paminėtai CK 6.87 straipsnio nuostatai. Teisėjų kolegija įsitikinusi, jog toks apeliantų aiškinimas dėl laidavimą reglamentuojančių teisės normų yra ydingas. Kaip minėta, kertinis pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvas, kuriuo pagrindu teismas sprendė, jog laidavimas nėra pasibaigęs, yra tas, kad laidavimo sutartimis šalys susitarė, jog laidavimo sutartis galioja iki visiško prievolių ieškovui pagal kreditavimo sutartį įvykdymo (laidavimo sutarčių 9.1. punktai). Pažymėtina, jog pagal bendrąją taisyklę laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip aksesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį. Aptariama sutarčių sąlyga vertintina kaip įstatymo neuždraustas kitoks šalių susitarimas. Šiuo atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas nebus taikomas, bet prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus grąžinta visa paskola, nes laiduotojai laisva valia siekė tokių teisinių padarinių (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009).

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su atsakovų apeliacinio skundo argumentu, jog, ieškovui atsisakius skolos išieškojimą nukreipti į pagrindinio skolininko (trečiojo asmens BUAB „Denginys“) hipoteka įkeistą turtą, laiduotojai turėjo būti atleisti nuo atsakomybės. Iš kreditavimo sutarties specialiosios dalies matyti, jog trečiajam asmeniui UAB „Denginys“ suteikto kredito grąžinimas buvo užtikrintas ne tik apeliantų laidavimu, bet ir trečiajam asmeniui priklausančių lėšų įkeitimu bei žemės sklypo hipoteka (kreditavimo sutarties specialiosios dalies 4.1., 4.2. punktai). Nagrinėjamu atveju tarp kreditoriaus ir laiduotojų kilo ginčas dėl aplinkybės, kuria iš esamų prievolių užtikrinimo priemonių pirmiausia turi (gali) pasinaudoti kreditorius, tenkindamas savo reikalavimą pagal prievoles iš kreditavimo sutarties. Pažymėtina, jog apeliantai laikosi nuoseklios pozicijos, jog, pirmiausiai nenukreipus skolos išieškojimo į skolininkui priklausantį bei kreditoriui įkeistą turtą arba to atsisakius, laiduotojai turi būti atleisti nuo atsakomybės. Be to, apeliantų vertinimu, pirmiausiai nukreipus išieškojimą į laiduotojus, kreditoriui bus sudarytos sąlygos praturtėti laiduotojų sąskaita. Kolegijos įsitikinimu, šis apeliantų argumentas yra nepagrįstas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog įkaito turėtojas yra specifinis kreditorius. Jo specifiškumą lemia turima įkeitimo teisė – daiktinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdas, kurio, kaip daiktinės teisės, bruožai yra absoliutumas, pirmumas prieš kitus kreditorius ir sekimas paskui įkeistą daiktą. Be nurodytų bendrųjų daiktinės teisės požymių, įkeitimo teisė turi tą specifiką, kad ji, kaip daiktinė teisė, yra ribota, ir jos likimas priklauso nuo pagrindinės prievolės likimo. Analizuojant laiduotojų solidariąją prievolę, esant pagrindinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų daugetui (vienos prievolės įvykdymą užtikrinus įkeitimu ir laidavimu), sistemiškai turi būti aiškinamos ir siejamos CK 6.78 straipsnio 3 dalies, 6.80 straipsnio 2 dalies ir 6.86 straipsnio nuostatos. CK 6.86 straipsnyje įtvirtintas laiduotojo atleidimo nuo savo prievolės įvykdymo pagrindas, kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės įvykdymo užtikrinimo būdo, jeigu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė. Nurodytos rizikos priskyrimas kreditoriui sistemiškai sietinas su CK 6.80 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią analogiškos rizikos paskirstymo taisyklės taikomos esant nustatytai subsidiariai laiduotojo prievolei ir netaikomos, jeigu skolininko ir laiduotojo atsakomybė kreditoriui yra solidarioji (CK 6.81 straipsnio 1 dalis), nebent būtų susitarta kitaip dėl užtikrinimo būdų eiliškumo taikymo. Solidariosios laiduotojo prievolės atveju, jeigu kreditorius (įkaito turėtojas) pirmiausia nusprendžia pasinaudoti laiduotojo suteiktu prievolės įvykdymo užtikrinimo būdu (laidavimu), bet ne įkeitimu, tai nereiškia, kad laiduotojo prievolė pasibaigė CK 6.86 straipsnio pagrindu. Taigi kreditoriaus, turinčio reikalavimo teisę į solidariuosius bendraskolius, reikalavimo į laiduotoją nukreipimas, nepasinaudojus daiktiniu prievolių įvykdymo užtikrinimo būdu (įkeitimu), nereiškia šio daiktinio prievolių įvykdymo būdo atsisakymo, išskyrus atvejus, kai šalys susitarė kitaip. CK normos laidavimą ir įkeitimą reglamentuoja netapačiai, bet jų vienas kitam nepriešpastato, neįtvirtina jų tarpusavio konkurencijos. Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti įvykdyti prievolę, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip. Jeigu reikalavimas patenkinamas ir iš įkeisto turto, ir iš laiduotojo, tai taikytinos nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančios teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011 ). Kita vertus, teisėjų kolegija svarbia laiko aplinkybę, jog apeliantai neįrodė, kad kreditorius (ieškovas) būtų atsisakęs kito prievolės užtikrinimo būdo – trečiajam asmeniui (skolininkui) priklausančio turto hipotekos (CPK 178 straipsnis). Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad kreditorius nagrinėjamu atveju naudojasi visais turimais prievolių užtikrinimo būdais: šioje byloje reikalauja taikyti atsakomybę laiduotojams bei trečiojo asmens UAB „Denginys“ bankroto byloje yra iniciavęs hipoteka įkeisto turto realizavimą (t. 2, b. l. 19-20). Paminėtų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo apeliantų (atsakovų) atleisti nuo atsakomybės pagal laidavimo sutartis.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija yra įsitikinusi, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK nuostatas, reglamentuojančias laidavimo esmę, jo galiojimo terminą ir laiduotojų atleidimą nuo atsakomybės, pagrįstai apeliantų laidavimą laikė nepasibaigusiu bei tenkino ieškovo reikalavimą dėl skolos iš trečiojo asmens BUAB „Denginys“ laiduotojų priteisimo.

Dėl pirkimo-pardavimo sutarties ginčijimo

Ieškovas pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu CK 6.66 straipsnio pagrindu prašė pripažinti negaliojančiomis: atsakovo R. M. ir V. M. 2010 m. rugsėjo 13 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kuria R. M. perleido V. M. 65/1185 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), 1/4 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), bei 20/400 dalis pastato – sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini); taip pat atsakovų R. M. ir B. M. 2010 m. rugsėjo 14 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią R. M. perleido B. M. rūbų nuomos saloną su soliariumo patalpa, esantį (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ginčijamu 2010 m. rugsėjo 13 d. sandoriu perleistas turtas (turtas, esantis (duomenys neskelbtini)) bylos nagrinėjimo metu buvo grąžintas atsakovo R. M. nuosavybėn, ieškinį šioje dalyje atmetė. Dėl šios sprendimo dalies apeliacinis skundas nėra pateiktas, todėl, nesant pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas, teisėjų kolegija šio sandorio teisėtumo nevertina ir nepasisako dėl pirmosios instancijos teismo motyvų šiuo klausimu.

Reikalavimą pripažinti negaliojančia atsakovų R. M. ir B. M. 2010 m. rugsėjo 14 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, kuria R. M. perleido jam nuosavybės teise priklausančias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (toliau – ginčijamas sandoris), pirmosios instancijos teismas atmetė tuo pagrindu, jog šis turtas tiek iki ginčijamo sandorio sudarymo, tiek po jo sudarymo buvo įkeistas trečiajam asmeniui Danske Bank A/S Lietuvos filialui. Teismas sprendė, kad nesant įkaito turėtojo sutikimo, kitas kreditorius (ieškovas) neturi galimybės savo reikalavimo patenkinimą nukreipti į šį turtą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nurodyta aplinkybė paneigia ieškovo interesų pažeidimo faktą. Aplinkybes, jog ginčijamu sandoriu buvo perleistas turtas, kuris dar iki atsakovo prievolės ieškovui atsiradimo buvo trečiajam asmeniui įkeistas atsakovės B. M. turtiniais interesais, jog dėl įkeitimo buvo susitarta B. M. ir R. M. 2007 m. liepos 1 d. sudaryta paskolos sutartimi (skolos rašteliu), pirmosios instancijos teismas laikė paneigiančiomis ginčijamo sandorio šalių nesąžiningumą. Todėl teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra viseto būtinų sąlygų actio Pauliana taikymui. Gi apeliantas AS PAREX banka, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu, skunde nurodė, jog vien ta aplinkybė, kad turtas yra įkeistas trečiajam asmeniui ir nėra rašytinio įkaito turėtojo sutikimo dėl išieškojimo iš šio turto, neleidžia daryti išvados, jog turto perleidimas nepažeidžia ieškovo interesų. Ieškovo teigimu, neturint įkaito turėtojo sutikimo turtas galės būti realizuojamas paties įkaito turėtojo iniciatyva; realizavus šį turtą hipotekos kreditoriaus reikalavimai būtų tenkinami be eilės, o po to tenkinami kitų kreditorių interesai. Be to, apeliantas, manydamas, jog atsakovė B. M. tinkamai vykdo prievoles įkaito turėtojui trečiajam asmeniui Danske Bank A/S Lietuvos filialui, tikisi, jog jo reikalavimas iš šio turto galės būti patenkintas bent iš dalies. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu.

Teismas be pagrindo sprendė, jog nagrinėjamu atveju hipoteka apskritai daro negalimą išieškojimą iš šio turto kito asmens, kuris nėra įkaito turėtojas, interesais. Kolegija atkreipia dėmesį, kad CPK 747 straipsnis nustato sąlygą, kurios reikia laikytis, kad būtų galima išieškoti iš hipoteka apsunkinto skolininko turto: būtina gauti hipotekos kreditoriaus sutikimą. Šiuo straipsniu nenumatyta galimybė išieškoti iš įkeisto turto, nesant įkaito turėtojo sutikimo, bet ši norma neatleidžia antstolio nuo pareigos areštuoti įkeistą turtą, dar kartą apsunkinant jį kito kreditoriaus (nagrinėjamu atveju - ieškovo) reikalavimu, o vykdomąją bylą sustabdyti iki įkaito turėtojas prisijungs prie išieškojimo arba baigsis hipoteka. CPK 747 straipsnio nuostatos, kad vykdyti išieškojimą iš įkeisto ar hipoteka apsunkinto turto be įkaito turėtojo sutikimo negalima, nedaro hipotekos kreditoriaus, kaip įkaito turėtojo, teisių absoliučiomis. Nesutikimas gali būti ginčijamas, jeigu kiti kreditoriai įrodo, kad hipotekos kreditorius neprotingai delsia įgyvendinti savo teises ar kitaip piktnaudžiauja teise (CK 1.138 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2003). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog pagal CPK 759 straipsnio 1 dalį, kai yra vykdomas išieškojimas, asmenys, kurie turi vykdomuosius dokumentus dėl išieškojimo iš to paties skolininko kitose bylose, gali prisijungti prie išieškojimo. Prisijungęs prie išieškojimo, išieškotojas gali dalyvauti anksčiau pradėtoje byloje po prisijungimo atliekant vykdymo veiksmus, tokiu būdu įgydamas galimybę užsitikrinti savo interesų apsaugą. Kolegija pažymi, jog įstatymas nedraudžia prisijungti prie hipotekos kreditoriaus pradėto išieškojimo iš įkeisto turto (CPK 745 straipsnis). Šiame kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas negali actio Pauliana pagrindu nuginčyti skolininko įkeisto turto perleidimo sandorio, nes neturės teisės (galimybės) nukreipti išieškojimą į tokį turtą, nepagrįsta.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju ginčijamam sandoriui pripažinti negaliojančiu nėra visų actio Pauliana sąlygų visumos.

Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-339/2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2011; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2012; kt.).

Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog ieškovas turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į atsakovą R. M. (yra šio asmens kreditorius pagal laidavimo sutartį). Ankstesnėje nutarties dalyje padarius išvadą, jog ieškovas savo reikalavimą galėjo nukreipti į ginčijamu sandoriu perleistą turtą, kolegijos įsitikinimu, konstatuotinas ir kreditoriaus (ieškovo) interesų pažeidimo faktas, t. y. antroji actio Pauliana taikymo sąlyga. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apelianto AS PAREX banka argumentais, jog ginčijamo sandorio šalys buvo nesąžiningos. Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nebuvo ir kitos actio Pauliana sąlygos – neprivalėjimo sudaryti sandorį.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu skolininkas jo neprivalėjo sudaryti. Pareiga sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Privalėjimas sudaryti sandorį actio Pauliana instituto prasme, teismų praktikoje traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006). Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog ginčijamas turto perleidimo sandoris buvo sudarytas atsakovui R. M. siekiant įvykdyti prievolę savo kreditorei B. M.. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovo ginčijamo sandorio šalys dar 2007 m. liepos 1 d. sudarė paskolos sutartį (susitarimą dėl paskolos), kurios pagrindu B. M. trejų metų laikotarpiui paskolino R. M. 180 000 Lt (t. 2, b. l. 63). Paskolos gavėjui iki sutartyje nurodytos datos (2010 m. liepos 1 d.) negrąžinus paskolos, B. M. įteikė R. M. raginimą grąžinti skolą bei informavo apie ketinimą kreiptis į teismą. Atsakovas R. M. tą pačią dieną įsipareigojo įvykdyti prievolę perleisdamas kreditorei patalpas (t. 2, b. l. 64). Ginčijamas turto (patalpų) perleidimo sandoris buvo sudarytas 2010 m. rugsėjo 14 d. Nurodytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro pagrindą išvadai, jog B. M. buvo R. M. kreditorė dar iki R. M. prievolės ieškovui atsiradimo. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog prievolė B. M. ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo galiojanti ir vykdytina, o ginčijamo sandorio šalys galėjo susitarti dėl prievolės įvykdymo ir kitokiu būdu, nei nurodyta paskolos sutartyje, tai yra turto perleidimu už piniginę skolą. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. M. veiksmai sudarant ginčijamą sandorį neprieštaravo protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais tomis aplinkybėmis, elgesio, nulemto susiklosčiusių faktinių aplinkybių, standartams. Tokių aplinkybių kontekste teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovas neįrodė būtinos Pauliana ieškinio sąlygos – pareigos sudaryti ginčijamą sandorį nebuvimo.

Pasak apelianto AS PAREX banka, ginčijamo sandorio dalyvių (atsakovų B. M. ir R. M.) nesąžiningumą pagrindžia aplinkybės, jog atsakovai yra buvę sutuoktiniai, turi bendrą vaiką, net ir po santuokos nutraukimo aktyviai bendrauja, todėl atsakovei B. M. buvo arba turėjo būti žinoma atsakovo R. M. sunki finansinė padėtis. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais. Pažymėtina, kad sandorio šalių pareigą teisiniuose santykiuose elgtis sąžiningai numato įstatymas (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Sandoriui pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jeigu sandoris atlygintinis (CK 6.66 straipsnio 1, 2 dalys). Minėta, kad viena iš actio Pauliana taikymo sąlygų yra skolininko nesąžiningumas, t. y. žinojimas ar turėjimas žinoti, kad sudaromas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus: vadovaujantis objektyviuoju kriterijumi sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyvusis kriterijus nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011, 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361/2009). Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 6.67 straipsnyje išvardintas baigtinis sąrašas atvejų, kuomet gali būti taikoma nesąžiningumo prezumpcija. Nagrinėjamu atveju nesant pagrindo taikyti minėtos prezumpcijos (atsakovai sandorio sudarymo metu nebuvo sutuoktiniai), abiejų sandorio šalių nesąžiningumas turi būti įrodytas. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis sprendžia, jog atsakovas R. M. sudarydamas ginčijamą sandorį buvo nesąžiningas, kadangi jam buvo žinoma apie kitą kreditorių (ieškovą) (t. 1, b. l. 35). Visgi šiuo atveju būtina nustatyti abiejų sandorio šalių nesąžiningumą. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, apeliantas nepagrįstai teigia, jog B. M. turėjo būti žinoma sunki R. M. finansinė padėtis. Kolegija pažymi, jog apeliantas atsakovės nesąžiningumą grindžia ne konkrečiais faktais ar įrodymais, o prielaidomis, jas grįsdamas tuo, kad atsakovai yra buvę sutuoktiniai bei turi bendrą vaiką, kad jie palaiko ryšius (bendrauja), ir tai esą lemia B. M. žinojimą arba turėjimą žinoti apie buvusio sutuoktinio finansinę padėtį. Kaip minėta, objektyvusis sąžiningumo kriterijus – tai rūpestingas ir atidus elgesys. Pagal šį kriterijų teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovė B. M., būdama rūpestinga ir atidi, viešai prieinamomis priemonėmis galėjo sužinoti apie sudėtingą R. M. verslo situaciją (trečiojo asmens UAB „Denginys“ sunkią finansinę padėtį), tačiau akivaizdu, jog atsakovo R. M. asmeninės atsakomybės ieškovui pagrindą sudarantis faktas, atsiradęs iš prievolės užtikrinimo (laidavimo už trečiąjį asmenį UAB „Denginys“), ginčijamo sandorio sudarymo metu nebuvo viešas ir atsakovei B. M. neturėjo būti žinomas. Be to, bylos nagrinėjimo metu ieškovas šios aplinkybės ir neįrodinėjo. Byloje nėra duomenų apie kitus R. M. kreditorius, todėl aplinkybe, galinčia patvirtinti B. M. nesąžiningumą, nagrinėjamu atveju galėjo būti laikomas tik jos žinojimo ar turėjimo žinoti apie R. M. laidavimo ieškovui egzistavimą faktas. Tokia aplinkybė byloje nenustatyta. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog apelianto AS PAREX banka skundo argumentai nepagrindžia atsakovės B. M. nesąžiningumo ginčo sandorio sudarymo metu. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinio dalį dėl ginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu, kadangi nagrinėjamu atveju ieškovas neįrodė buvus visas actio Pauliana sąlygas.

Esant tokioms aplinkybėms konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias laiduotojų atsakomybę, actio Pauliana ieškinį (CK 6.66 straipsnis), laikėsi įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių, suformuluotų CPK 177-185 straipsniuose, todėl tenkindamas ieškovo reikalavimą dėl laiduotojų atsakomybės bei atmesdamas ieškinį dalyje dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Apeliaciniuose skunduose išdėstyti argumentai nesuteikia pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantams R. M. ir V. A. žyminio mokesčio už apeliacinį skundą – 17 351 Lt mokėjimas buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (t. 2, b. l. 173-174). Atmetus apeliacinį skundą, šis mokestis iš apeliantų R. M. ir V. A. lygiomis dalimis priteistinas valstybei (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2012 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir V. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 8 675, 50 Lt žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą (lėšų gavėjas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) arba Nr. (duomenys neskelbtini), įmokos kodas 5660).

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėDanutė GasiūnienėGintaras Pečiulis