- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-04-10
- Bylos Nr.
- e2A-255-513/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-04435-2023-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aušra Maškevičienė, Irma Čuchraj, Erika Misiūnienė
- Atsakovas
- E. R., I. R.
- Kategorijos
- 2.6.10.5.2.18pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
- 3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Erikos Misiūnienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo E. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Ambusta“, atstovaujamos nemokumo administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Versus Veto“, ieškinį atsakovams E. R. ir I. R. dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė BUAB „Ambusta“ prašė priteisti solidariai iš atsakovų E. R. ir I. R. 12 389 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
2. Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinys patenkintas iš dalies ir ieškovės naudai iš atsakovo E. R. priteistas 12 327 Eur žalos atlyginimas, 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos 12 327 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. liepos 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kita ieškinio dalis netenkinta.
3. Teismas nustatė, kad UAB „Ambusta“ (lizingo gavėja) ir SIA Citadele Leasing Lietuvos filialas (lizingo davėjas) 2021 m. birželio 21 d. sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. 724103/00 automobiliui „Mercedes Benz GL450“, valstybinis Nr. (suomenys neskelbtini) (toliau – automobilis), kurio kaina 28000 Eur, įsigyti. UAB „Ambusta” 2022 m. gruodžio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 15 611 Eur automobilį perleido atsakovės I. R. nuosavybėn, 2022 m. gruodžio 20 d. I. R. automobilį už 15 700 Eur pardavė (suomenys neskelbtini) piliečiui I. S. Sutartys 2023 m. sausio 13 d. buvo įregistruotos VĮ „Regitra“. Teismas pažymėjo, jog byloje nebuvo keliamas 2022 m. gruodžio mėn. sudarytų automobilio pirkimo–pardavimo sutarčių teisėtumo klausimas, nėra duomenų apie tai, kad lizingo davėjas būtų prieštaravęs sandorių sudarymui, todėl plačiau dėl jų nepasisakė. Priešingai, teismas nustatė, kad 2023 m. sausio 11 d. pabaigos aktu prie Finansinio lizingo sutarties SIA Citadele Leasing Lietuvos filialas laikė su lizingo gavėju sudarytą lizingo sutartį pasibaigusia ir perleido lizingo gavėjai UAB „Ambusta“ nuosavybės teises į automobilį.
Šalies argumentai
4. Teismas nustatė, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius 2023 m. sausio 11 d. Klaipėdos apygardos teismui pateikė pareiškimą dėl nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo atsakovei UAB „Ambusta”, Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. sausio 12 d. nutartimi pareiškimas buvo priimtas (civilinė byla Nr. eB2-439-538/2023). Taip pat UAB „Ambusta“ 2023 m. sausio 16 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, 2023 m. sausio 17 d. nutartimi pareiškimas buvo priimtas (civilinė byla Nr. eB2-448-538/2023), o 2023 m. sausio 18 d. nutartimi civilinės bylos sujungtos, 2023 m. sausio 30 d. nutartimi UAB „Ambusta“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Versus Veto“, 2023 m. liepos 12 d. nutartimi bankrutuojanti UAB „Ambusta“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. Atsakovas E. R. UAB „Ambusta“ vadovas buvo nuo 2022 m. liepos 4 d. iki 2023 m. vasario 9 d., taip pat nuo 2018 m. spalio 11 d. buvo vienintelis įmonės akcininkas, atsakovė I. R. įmonės vadovė buvo nuo 2020 m. balandžio 3 d. iki 2022 m. liepos 4 d.
Žemesnės instancijos teismas
5. Teismas nurodė, kad bendrovės vadovo deliktinė atsakomybė yra įtvirtinta CK 2.87 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, laikytis lojalumo juridiniam asmeniui pareigos, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams. Akcininkui, kuris kartu yra ir bendrovės vadovas (arba de facto vadovas) ir atliko neteisėtus veiksmus, priskirtus vadovo kompetencijai, atsakomybė taikytina pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį. Teismas pažymėjo, kad bendrovės vadovo ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja, vien įmonės vadovo neteisėtos veikos nepakanka jo civilinei atsakomybei, ieškovas turi įrodyti visas civilinės atsakomybės taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalos (nuostolių) faktą ir dydį, priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją.
6. Teismas nurodė, jog Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. sausio 30 d. nutartyje, kuria UAB „Ambusta“ iškelta bankroto byla, nustatytas nemokumo momentas (2022 m. pradžia) nagrinėjamos bylos kontekste laikytinas prejudiciniu faktu CPK 182 straipsnio 2 punkto požiūriu. Ieškovei padarytą žalą grindžiant automobilio pirkimo–pardavimo sandoriais, kuriuos, ieškovės teigimu, atsakovas, kaip buvęs įmonės vadovas, sudarė pažeisdamas CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas pareigas ir veikdamas išimtinai savo asmeniniais, o ne įmonės interesais, teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju teisiškai reikšmingomis aplinkybėmis laikytina tai, kad atsakovas E. R. buvo ne tik ieškovės (UAB „Ambusta“) vadovas, bet ir vienintelis akcininkas, sudarant ginčo sandorį įmonės finansinė padėtis buvo bloga, 2023 m. pradžioje įmonė turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, kurių nevykdė. Teismas konstatavo, kad atsakovas, perleidęs įmonės turtą (automobilį) už mažesnę kainą nei tuo metu buvo jo vidutinė rinkos vertė, kai bendrovės finansinė padėtis buvo sunki ir bendrovė turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, pažeidė savo, kaip juridinio asmens vadovo, pareigas elgtis lojaliai bedrovės atžvilgiu, dirbti rūpestingai, sąžiningai bei kvalifikuotai. Teismas pažymėjo, kad pasidomėti ir įvertinti sudaromo sandorio ekonominį pagrįstumą, naudingumą bei tikslingumą yra bendrovės vadovo pareiga. Atsakovas perleido automobilį iš esmės už pagal lizingo sutartį likusią sumą, taip sumažino bendrovės galimybes bent iš dalies atsiskaityti su kitais kreditoriais, nes pardavus turtą už didesnę kainą būtų ne tik padengtas įsiskolinimas pagal lizingo sutartį, bet ir likusi dalis lėšų panaudota kitų įsiskolinimų dengimui. Duomenų, kad nebuvo galimybės parduoti automobilį už rinkos kainą tam pačiam ar kitiems pirkėjams, nėra. Taigi atsakovas atliko veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą, nes perleidus turtą už mažesnę kainą buvo padaryta žala ieškovei ir jos kreditoriams.
7. Teismas nurodė, jog nustačius veiksmų neteisėtumą, vadovo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Byloje nepateikta įrodymų, paneigiančių šią prezumpciją. Teismas padarė išvadą, kad yra nustatytos visos būtinos civilinės atsakomybės taikymo sąlygos, t. y. atsakovo neteisėti veiksmai, padaryta žala, priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys bei kaltė.
8. Teismas nurodė, jog CK 6.6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad solidarioji prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Teismas vertino, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovė I. R. atliko neteisėtus veiksmus, siekdama tyčia arba dėl didelio neatsargumo ar nepateisinamo aplaidumo sukelti žalą ieškovei, todėl ieškinį atsakovei I. R. atmetė. Teismas nurodė, kad atsakovė yra atsakovo E. R. sutuoktinė ir sandorių sudarymo metu nebuvo nei įmonės vadovė, nei akcininkė, pirkimo–pardavimo sutartis sudarė kaip fizinis asmuo, o ne kaip bendrovę (ieškovę) atstovaujantis asmuo, gavusi pinigus iš (suomenys neskelbtini) piliečio I. S. 2023 m. sausio 10 d. juos pervedė lizingo davėjui už UAB „Ambusta“.
9. Teismas pažymėjo, kad ginčo automobilio Lietuvos Respublikoje nebėra, jis parduotas užsienio piliečiui, yra išregistruotas, todėl galimybės apžiūrėti ir įvertinti jo kainą ar skirti ekspertizę automobilio vertei nustatyti, nėra. Šalims remiantis viešais duomenimis – www.autoplius.lt skelbimais apie tos pačios markės, gamybos metų ir panašios komplektacijos automobilių pardavimą, nustatydamas automobilio realią kainą teismas atmetė didžiausias ir mažiausias pateiktas panašių automobilių pardavimo kainas (ieškovo – 35 200 Eur ir 15 611 Eur (pardavimo kaina), atsakovų – 42 000 Eur ir 17 999 Eur) ir įvertinęs likusias penkias šalių pateiktas panašios komplektacijos ir ridos automobilių pardavimo kainas teismas nustatė, jog ginčo automobilio vertė pardavimo metu buvo 27 938 Eur. Atsakovo veiksmais padarytą žalą sudaro skirtumas tarp sandorio (turto pardavimo) vertės (15 611 Eur) ir nustatytos ginčo automobilio vertės (27 938 Eur), t. y. 12 327 Eur (CK6.249 straipsnio 1 dalis).
10. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad I. S. būtų nesąžiningas automobilio įgijėjas, pagrindų iš jo išreikalauti daiktą nenustatyta (CK 4.95 straipsnis), todėl sprendimu nėra nustatyta, pripažinta, pakeista, panaikinta ar kitaip nuspręsta dėl jokių jo teisių ar pareigų. Taigi sprendimas neturi jokios įtakos šio neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (interesams).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Atsakovas E. R. (apeliantė) apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. spalio 30 d. sprendimo dalį, kuria iš jo priteistas 12 327 Eur turtinės žalos atlyginimas ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
12. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino civilinės bylos faktines aplinkybes, nes nebuvo jokio pagrindo jo civilinei atsakomybei kilti ir priteisti iš jo 12327 Eur žalos atlyginimą, be to, teismas netinkamai nustatė žalos dydį, neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nes ieškovė be bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų turėjo įrodyti, kad įmonės vadovas veikė išimtinai savo interesais, o ne bendrovės interesais, taip pat ieškovė turėjo įrodyti ne tik žalos faktą, bet ir žalos dydį, nes vien veiksmų neteisėtumas nepagrindžia žalos padarymo, todėl asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, turi įrodyti tiek žalos faktą, tiek jos dydį.
13. Nurodo, jog 2021 m. birželio 21 d. UAB „Ambusta“ (apeliaciniame skunde klaidingai nurodyta UAB „Admanta”) sudarė lizingo sutartį su SIA Citadele Leasing Lietuvos filialu, kuria lizingo davėjas perdavė 60 mėn. laikotarpiui naudotis automobiliu, kurio įsigijimo kaina 28 000 Eur, su išpirkimo teise. Sutarties pasirašymo metu lizingo gavėja UAB „Ambusta“ turto pardavėjui sumokėjo 8 400 Eur. Pažymi, jog neginčija, kad 2022 m pabaigoje UAB „Ambusta” susidūrė su finansiniais sunkumais ir vykdyti lizingo sutarties įsipareigojimus tapo sudėtinga ir neįmanoma. Kadangi UAB „Ambusta” nustojo mokėti lizingo įmokas, lizingo davėjas SIA Citadele Leasing Lietuvos filialas 2022 m. gruodžio 1 ir 8 d. raštais pranešė apie nesumokėtą dviejų mėnesių įmoką 736,18 Eur bei perspėjo apie vienašališką sutarties nutraukimą. Iki 2022 m. gruodžio 1 d. neišmokėta lizingo suma sudarė 15 609,29 Eur. Taigi, kilo grėsmė dėl sutartinės atsakomybės taikymo už lizingo sutarties sąlygų nevykdymą, o pagal Sutarties 6.3 punktą lizingo davėjui vienašališkai nutraukus šią Sutartį 8.1 punkte numatytais pagrindais, be Sutarties 8.4 straipsnyje numatytų įsipareigojimų, Lizingo gavėjas besąlygiškai įsipareigoja sumokėti Lizingo davėjui dešimties procentų dydžio baudą, skaičiuojamą nuo neišpirktos turto vertės Sutarties nutraukimo dieną, šiuo atveju UAB „Ambusta“ besąlygiškai turėjo sumokėti 1 561 Eur baudą. Be to, vadovaujantis 8.4 punktu pagal Sutartį lizingo gavėjos sumokėti mokėjimai negrąžinami (administravimo mokestis, pradinė įmoka, bet kokie kiti mokėjimai, kuriuos šios Sutarties pagrindu lizingo davėjas gavo iš lizingo gavėjos), taip pat lizingo gavėjas privalo sumokėti visus iki Sutarties nutraukimo nesumokėtus lizingo mokėjimus, delspinigius, baudas, sutarties nutraukimo mokestį bei kitus šios sutarties pagrindu atsiradusius mokėjimus, taip pat padengti visas lizingo davėjo dėl šios sutarties nutraukimo patirtas išlaidas, kompensuoti turto pardavimo nuostolį bei atlyginti tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jei lizingo gavėjas būtų tinkamai vykdęs sutartį. Taigi nutraukus sutartį, galėjo kilti grėsmė dėl kitų įmokų sumokėjimo.
14. Mano, kad nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog pažeidė savo, kaip juridinio asmens vadovo, pareigas elgtis lojaliai bedrovės atžvilgiu, dirbti rūpestingai, sąžiningai bei kvalifikuotai. Teigia, kad būtų pagrindas tenkinti bankroto administratoriaus pareikštą ieškinį dėl vadovo civilinės atsakomybės, turi būti nustatytas pakankamas priežastinis ryšys tarp neteisėtų bendrovės vadovo veiksmų ir kreditorių patirtų turtinių praradimų – sumažėjusios (išnykusios) galimybės patenkinti kreditorių reikalavimus iš įmonės turto. Pirmosios instancijos teismas jo neteisėtus veiksmus siejo išimtinai su parduoto automobilio kaina, tačiau visiškai neįvertino tos aplinkybės, kuri faktiškai negalėjo turėti įtakos automobilio įsigijimo kainai. Jis nurodė automobilio pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo aplinkybes, t. y., kad UAB „Ambusta“ ir I. R. faktiškai automobiliu nedisponavo.
Žemesnės instancijos teismas
15. Iš UAB „Ambusta“ finansinės būklės matyti, kad įmonė neturėjo jokių galimybių sumokėti lizingo davėjui neišpirktos turto vertės ir tapti turto savininke. Žinodamas sunkią įmonės padėtį jo pažįstamas pasiūlė savo pagalbą surasti asmenį, kuris sutiktų sumokėti likusią lizingo sumą ir išpirkti automobilį. Kadangi šis asmuo turi patirties automobilių rinkoje, jis įvertino automobilį ir pradėjo ieškoti būsimų pirkėjų. Į pasiūlymą atsiliepė I. S., sutikęs sumokėti lizingo davėjui likusią automobilio kainą ir išpirkti jį. Pažymi, kad jis pats neturi patirties automobilių pardavimo rinkoje, jam nėra žinomi kainų pokyčiai, o būdamas bendrovės vadovu ir siekdamas išvengti papildomų nuostolių pasitelkė šios srities specialistą, kuris įvertino automobilį pagal jo būklę, padėjo surasti asmenį, kuris sutiko išpirkti automobilį iš lizingo davėjo. Pažymi, kad jeigu verslo sprendimas buvo priimtas nepažeidžiant fiduciarinių pareigų – teisėtai, sąžiningai, ištyrus reikšmingą informaciją ir akivaizdžiai neviršijus protingos komercinės rizikos, vertinama, kad neteisėtų veiksmų vadovas neatliko ir už tokį vadovo sprendimą atsakomybė nekyla, nors sandoris ir buvo nuostolingas. Teigia, kad kaip įmonės vadovas, tinkamai įvykdė savo pareigas. Apeliantas galėjo automobilį grąžinti lizingo davėjui ir taip padidinti įmonės įsiskolinimus, jis nebuvo įpareigotas ieškoti trečiojo asmens, kuris sutiktų išgelbėti bendrovę iš susiklosčiusios padėties. Pažymi, kad jeigu būtų grąžinęs turtą lizingo bendrovei, įmonė nebūtų gavusi jokių pajamų, būtų patyrusi papildomų išlaidų. Nors nagrinėjamu atveju po sandorio sudarymo įmonė negavo jokių pajamų, tačiau išvengė baudos ir kitų išmokų sumokėjimo lizingo davėjui. Taip pat pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, kad pats asmeniškai būtų gavęs kokią nors naudą iš sandorio.
16. Argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino jo teiginių, jog daikto rinkos kainos nustatomos atliekant turto vertinimą ar ekspertizę. Be to, tai nereiškia, kad daiktas gali būti už nustatytą kainą parduotas, t. y. realiai sudaryto pirkimo–pardavimo sandorio kaina gali būti daug mažesnė arba didesnė. Tam įtakos gali turėti įvairūs veiksniai ar jų visuma: turto vertinimo atlikimo metodika, daikto specifika, staigus ekonominės padėties pasikeitimas šalyje, laikotarpis nuo daikto vertės nustatymo iki jo pardavimo bei kitos reikšmingos aplinkybės. Automobilis buvo eksploatuojamas dvejus metus, jo balansinė vertė sumažėjo dėl nusidėvėjimo ir eksploatacijos, techninė būklė nebuvo gera. Taigi negalėjo būti ginčo, kad automobilis per dvejus eksploatavimo metus fiziškai nusidėvėjo. Apelianto manymu, ieškovė neįrodė žalos dydžio ir teismas rėmėsi išimtinai ieškovės argumentais dėl automobilio rinkos vertės, tačiau iš pateiktų duomenų, iš www.autoplius.lt svetainės ir VĮ Regitros, matyti, kad panašių modelių automobilių kaina skiriasi ir svyruoja nuo 4 000 Eur iki 28 000 Eur. Akivaizdu, kad automobilio techninė būklė, komplektavimas turi įtakos automobilio kainai. Pažymi, kad jis pateikė VĮ Regitros duomenis apie faktiškai sudarytus tos pačios markės automobilių sandorius, iš jų matyti, kad 2022 m. buvo sudaryta 12 sandorių (iš kurių 3 su byloje nurodytu automobiliu), kurių bendra kaina – 148 000 Eur arba vieno sandorio kainos vidurkis yra apie 13 500 Eur. Išanalizavus sandorius be ginčo automobilio, tai visų sudarytų sandorių kainos vidurkis sudaro apie 11 000 Eur. Šių jo argumentų teismas visiškai nevertino.
17. Taip pat apeliantas mano, kad teismas neatsižvelgė į kitą svarbią aplinkybę, kad UAB „Ambusta“ sandorių sudarymo metu buvo PVM mokėtoja. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. UAB „Ambusta“ pirkimo–pardavimo sutartimi automobilį įsigijo už 28 000 Eur, iš kurių 5 880 Eur sudaro PVM mokestis. Taigi turto kaina be PVM sudaro 22 120 Eur. UAB „Ambusta“ automobilį pardavė I. R. už 15 611 Eur, iš kurių 3 278 Eur sudaro PVM mokestis. Mano, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodinėjo ir teismas nenustatė, kad sutartis sudaryta viršijant protingą komercinę riziką, neįrodytas sutarties nuostolingumas, ieškovė neįrodė, kad įmonei buvo padaryta žala ir nenurodė padarytos žalos dydžio.
Atsiliepimas
18. Ieškovė BUAB „Ambusta“, atstovaujama nemokumo administratorės UAB „Versus Veto“, atsiliepimu apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą, ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
19. Nurodo, jog ginčas kilo atsakovo kaip buvusio ieškovės vadovo civilinės atsakomybės prieš pat ieškovės bankrotą sudarius automobilio pardavimo sandorį už 15 611 Eur, kai automobilio įsigijimo vertė siekė 28 000 Eur. Atsakovas apeliaciniame skunde pripažino, kad neteisėtų veiksmų atlikimo metu (automobilio realizavimo metu) ieškovės finansinė padėtis buvo kritinė ir atsakovas apie tai neabejotinai žinojo. Ieškovė 2022 m., 2023 m. pradžioje turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams, kurių nevykdė, pats atsakovas prašė iškelti bankroto bylą, įmonė vien darbuotojams 2022 m. buvo skolinga 76 613,53 Eur, kitiems kreditoriams skolos sudarė 33 465,98 Eur nuo 2022 m. birželio 23 d. per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą pateikti Fondo valdybos Klaipėdos skyriaus mokėjimo nurodymai nėra įvykdyti, taigi ieškovė su rimtomis finansinėmis problemomis susidūrė jau 2022 m. viduryje. Nepaisydamas įsiskolinimų atsakovas vertingą įmonės turtą, už kurį buvo sumokėta 28 000 Eur, esant faktiniam ieškovės nemokumui nusprendė už 15 611 Eur parduoti savo žmonai, kuri prieš tai taip pat ėjo ieškovės vadovės pareigas. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiuos atsakovo veiksmus įvertino kaip neteisėtus, pažeidžiančius ne tik CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas pareigas, bet ir ieškovės kreditorių interesus.
20. Pažymi, jog įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei kreditorių interesai pradeda vyrauti, todėl apelianto argumentai apie jo veiksmus tariamai pateisinančią verslo sprendimo taisyklę yra teisiškai nereikšmingi. Kadangi atsakovo sprendimo parduoti automobilį priėmimo ir įgyvendinimo metu jam neabejotinai buvo žinoma, kad ieškovei netrukus bus iškelta bankroto byla (dėl jos iškėlimo pats ir kreipėsi), tai atsakovas, būdamas sąžiningas ir lojalus ieškovei ir jos kreditoriams, būtų neabejotinai susilaikęs nuo bet kokių veiksmų, kuriais ženkliai mažinamas ieškovės turtas jį perleidžiat susijusiems asmenims ir / arba trečiųjų šalių piliečiams. Atsakovo akcentuojama verslo sprendimo taisyklė galėtų būti taikoma tuo atveju, jeigu ieškovė nebūtų turėjusi rimtų finansinių sunkumų ir veikusi įprastai. Šiuo atveju ieškovė iš esmės buvo nemoki, todėl atsakovo veiksmai turėtų būti vertinami ne verslo sprendimų priėmimo taisyklės, o kreditorių interesų užtikrinimo kontekste.
Šalies argumentai
21. Nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais dėl žalos dydžio. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog automobilis perleistas (suomenys neskelbtini) piliečiui, todėl byloje panaikinta galimybė automobilį apžiūrėti ir įvertinti jo kainą ar skirti ekspertizę vertei nustatyti. Siekdamas įvertinti atsakovo veiksmais padarytos žalos dydį teismas pagrįstai rėmėsi byloje surinktais rašytiniais įrodymais (realiai įvykusių analogiškų automobilių sandorių duomenimis, VšĮ „Empekris“ duomenimis ir kt.) bei tinkamai juos įvertinęs nustatė, jog automobilio vertė neteisėtų veiksmų atlikimo metu siekė 27 938 Eur. Atsakovui pardavus automobilį už 15 611 Eur, t. y. pigiau nei reali jo rinkos vertė, buvo padaryta 12 327 Eur dydžio žala ieškovui ir jo kreditoriams. Šios išvados nepaneigia apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl PVM mokesčio, kadangi pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 62 straipsnio 2 dalies 3 punktą į PVM atskaitą lengvųjų automobilių pirkimo PVM negali būti traukiamas. Automobilio pirkimo PVM yra neatsiejama automobilio kainos (vertės) dalis, dėl to nėra teisinio pagrindo jį išskirti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
23. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
24. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuriuo iš dalies patenkintas ieškovės BUAB „Ambusta“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Versus Veto“, ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo iš buvusio vadovo, teisėtumo ir pagrįstumo. Ieškovė iš esmės argumentavo, kad ginčo automobilis buvo parduotas mažesne kaina nei tuo metu buvo jo vidutinė rinkos vertė, dėl to kreditoriai neteko galimybės bent iš dalies padengti savo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su ieškovės argumentais sutinka.
25. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
26. Bendrovės (įmonės, juridinio asmens) vadovo civilinė atsakomybė savo teisine prigimtimi yra deliktinė ir jai taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokio pobūdžio bylose, iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166-421/2015, 2017 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017, 2022 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-469/2022 ir kt.). Be to, priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę pagrindas yra tada, kai ieškovas įrodymais pagrindžia žalos (nuostolių) faktą ir dydį. Taigi, šiuo požiūriu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigą, o priešingi apelianto teiginiai yra nepagrįsti.
27. Ieškinys dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovui gali būti pareikštas dėl fiduciarinių pareigų pažeidimo ir (arba) netinkamo verslo sprendimo priėmimo arba dėl imperatyvių įstatymo nuostatų (nustatytų vadovo pareigų) pažeidimo, dėl kurių atsirado žala. Fiduciarinės juridinio asmens valdymo organų pareigos įtvirtintos CK 2.87 straipsnyje: juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (ir kt. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme įtvirtinta bendrovės vadovo pareiga veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai teismų praktikoje suformuluota kaip pareiga veikti išimtinai bendrovės interesais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013, kt.). CK 2.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga veikti sąžiningai ir protingai kasacinio teismo praktikoje aiškinama kaip valdymo organo nario pareiga atitikti objektyvius rūpestingo ir kvalifikuoto verslininko kriterijus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014; 2022 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-469/2022 kt.). Vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus.
28. Apeliantas pagrįstai nurodo, kad rūpestingą ir sąžiningą bendrovės vadovą nuo žalos atlyginimo ieškinių saugo verslo sprendimų priėmimo taisyklė, kuri reiškia prezumpciją, kad vadovas bendrovės atžvilgiu veikia sąžiningai (lot. bona fide) geriausiais bendrovės, kuriai jis vadovauja, interesais. Kadangi valdymo organų nariai negali iš anksto žinoti, ar jų sprendimai ekonomiškai pasiteisins, nes verslo rezultatai priklauso nuo daugelio rinkos veiksnių, todėl ir atsakomybė jiems turėtų būti taikoma ne už neigiamą ekonominį jų veiksmų rezultatą (ekonomiškai nepasiteisinusį sprendimą), kurio pasekmių numatyti jie neturėjo galimybės, bet už jų veiksmus sprendimo priėmimo metu, vertinant jų teisėtumą – ar sprendimo priėmimo metu jie galėjo pagrįstai ir sąžiningai tikėti, kad šis sandoris naudingas bendrovei. Vadovams civilinė atsakomybė taikytina tik už verslo sprendimo priėmimą pažeidžiant fiduciarines pareigas ir (ar) viršijant įgaliojimus, dėl to žalos atlyginimo siekiančiam asmeniui nepakanka įrodyti padarytos žalos faktą, tačiau būtina įrodyti ir įmonės valdymo organų narių fiduciarinių pareigų (lojalumo, sąžiningumo, protingumo ir kt.) pažeidimą, akivaizdų protingos ūkinės komercinės rizikos peržengimą, aiškų aplaidumą arba jiems suteiktų įgaliojimų viršijimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014; 2022 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-79-469/2022; kt.).
29. Nustatyta, kad atsakovas E. R. UAB „Ambusta“ vadovas buvo nuo 2022 m. liepos 4 d. iki 2023 m. vasario 9 d., taip pat nuo 2018 m. spalio 11 d. buvo vienintelis įmonės akcininkas, atsakovė I. R. įmonės vadovė buvo nuo 2020 m. balandžio 3 d. iki 2022 m. liepos 4 d. UAB „Ambusta“ (lizingo gavėja) ir SIA Citadele Leasing Lietuvos filialas (lizingo davėjas) 2021 m. birželio 21 d. sudarė finansinio lizingo sutartį Nr. 724103/00, kuria lizingo davėjas perdavė 60 mėn. laikotarpiui naudotis ginčo automobiliu (2016 m. pagamintu Mercedess Benz GL450), kurio įsigijimo kaina 28 000 Eur, su išpirkimo teise. Sutarties pasirašymo metu lizingo gavėja UAB „Ambusta“ turto pardavėjui sumokėjo 8 400 Eur. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog 2022 m. ieškovė susidūrė su finansiniais sunkumais, nuo 2022 m. birželio 23 d. per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą pateikti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus mokėjimo nurodymai nėra įvykdyti, ieškovė taip pat nebevykdė lizingo sutarties, t. y. nebemokėjo įmokų. Lizingo davėjas SIA Citadele Leasing Lietuvos filialas 2022 m. gruodžio 1 d. raštu ir 2022 m. gruodžio 8 d. elektroniniu laišku pranešė apie 736,18 Eur įsiskolinimą bei įspėjo, jog vėluojant mokėti įmokas lizingo davėjas turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį. Nustatyta, kad UAB „Ambusta” 2022 m. gruodžio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartimi už 15 611 Eur automobilį perleido atsakovės I. R. nuosavybėn, 2022 m. gruodžio 20 d. I. R. automobilį už 15 700 Eur pardavė (suomenys neskelbtini) piliečiui I. S. ir, gavusi iš jo pinigus, lizingo davėjui 2023 m. sausio 10 d. sumokėjo 15 609,29 Eur už UAB „Ambusta” visą lizingo sumą. 2023 m. sausio 11 d. pabaigos aktu prie Finansinio lizingo sutarties SIA Citadele Leasing Lietuvos filialas laikė su lizingo gavėju sudarytą lizingo sutartį pasibaigusia ir perleido lizingo gavėjai UAB „Ambusta“ nuosavybės teises į automobilį. 2022 m. gruodžio 19 d. ir 20 d. automobilio pirmimo–pardavimo sutartys VĮ „Regitra“ įregistruotos 2023 m. sausio 13 d.
30. Nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyrius 2023 m. sausio 11 d. Klaipėdos apygardos teismui pateikė pareiškimą dėl nemokumo (bankroto) bylos iškėlimo atsakovei UAB „Ambusta”. Taip pat UAB „Ambusta“ vadovas (atsakovas) 2023 m. sausio 16 d. kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pareiškime nurodė, kad įmonės 2022 m. pardavimo pajamos sudarė 157 508 Eur, o nuostoliai 110 027 Eur, viso turto vertę sudarė 120 283 Eur, įsipareigojimų suma 150 083 Eur, iš jų susijusi su darbo santykiais – 76613 Eur. Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. sausio 30 d. nutartimi UAB „Ambusta“ iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta UAB „Versus Veto“.
31. Taigi, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas ir apeliantas neginčija aplinkybės, jog automobilio pirkimo–pardavimo sandorių su I. R. ir I. S. sudarymo metu 2022 m. gruodį UAB „Ambusta” jau buvo faktiškai nemoki. Tai reiškia, jog sudarant sandorius su nemokios įmonės turtu, ypač jį parduodant, vadovui, kuris nagrinėjamu atveju buvo ir vienintelis įmonės akcininkas, taikytinas jau ne įprastinių verslo spendimų priėmimo standartas, bet aukštesni veiklos ir atsakomybės standartai, kadangi įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti. Būtent taip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Valdymo organų civilinė atsakomybė mokiai bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu yra tiesioginė, o bendrovės valdymo organų atsakomybė bankrutuojančios bendrovės kreditoriams yra subsidiari (CK 6.245 straipsnio 5 dalis), išskyrus atsakomybę CK 6.263 straipsnio 2 dalies pagrindu.
32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta ginčo automobilio vidutine rinkos verte jo pardavimo metu – 27 938 Eur. Pirmosios instancijos teismas įvertino šalių pateiktus viešus skelbimus interneto puslapyje www.autoplius.lt apie parduodamus tų pačių gamybos metų (2016 m.), tos pačios markės ir modelio (Mercedes Benz GL450) bei panašios ridos kaip ginčo automobilio (165 500 km) automobilius, atmetė mažiausios ir didžiausios kainos skelbimus (ieškovės pateiktų skelbimų – 35 200 Eur ir 15 611 Eur, atsakovų – 42 000 Eur ir 17 999 Eur), atsižvelgė į VšĮ „Emprekis“ pateiktą automobilio vertinimą, kuriame nurodyta, jog 2023 m. sausio mėn. leidinyje (žinyne) „Autotransporto kainos Lietuvoje” duomenimis 2014–2016 m. gamybos panašaus automobilio Mercedes Benz GL400 kaina be PVM buvo 29 091 Eur, su PVM buvo 35 200 Eur. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog VšĮ „Emprekis“ žinynų duomenimis oficialiai naudojasi Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos generalinio direktoriaus 2023 m. rugsėjo 28 d. įsakymas Nr. 1BE-685), taigi, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti VšĮ „Emprekis“ nurodyta panašaus automobilio vidutine kaina, juo labiau, kad pirmosios instancijos teismas apskaičiavo rinkoje buvusių tos pačios markės ir modelio automobilių pardavimo kainos vidurkį.
33. Apeliantui argumentuojant, kad VĮ „Regitra“ duomenimis apie nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2023 m. vasario 1 d. sudarytus automobilių Mercedes Benz GL450, gamybos metai – 2016, variklis 3.0 l, degalų tipas – benzinas, pirkimo ir pardavimo sandorius, visų sudarytų sandorių (be ginčo automobilio) kainos vidurkis sudarė apie 11 000 Eur, teisėjų kolegija pažymi, jog pirkimo–pardavimo sutarčių šalių susitarimu oficialiai nurodyta ir sutartyse deklaruota kaina nebūtinai atitinka tikrąją automobilių pardavimo kainą. Tokią išvadą patvirtina minėti www.autoplius.lt parduodamų automobilių skelbimai, kuriuose vyrauja bent dvigubai didesnė parduodamų automobilių kaina, kuri, teisėjų kolegijos vertinimu, atspindi tikrąją automobilių rinkos vertę ir pardavėjų lūkestį ją gauti. Atsakovo pateiktais VĮ „Regitra“ duomenimis automobilių pardavimo kaina nurodyta nuo 0 Eur (vienas sandoris) iki 28 000 Eur (vienas sandoris), kitų parduotų automobilių kainos sudaro tik apie kelis tūkstančius eurų, t. y. pavyzdžiui, 5 000 Eur, 9 523 Eur, 3 800 Eur, 4 740 Eur, 6 300 Eur ir 2 057 Eur. Be to, pažymėtina, jog naudoto automobilio kainą neabejotinai lemia ir jo individualios savybės, techninė būklė, defektai, rida ir pan. Tuo tarpu, minėta, ginčo automobilio rida pirkimo–pardavimo sutartyse nurodyta 165 500 Eur (VĮ „Regitra“ duomenų apie parduotų automobilių ridą nekaupia), taip pat nurodyta, jog ginčo automobilis trūkumų ar defektų neturi. Taigi, nesant priešingų duomenų, darytina išvada, jog ginčo automobilio būklė buvo gera, defektų jis neturėjo. Priešingai apelianto teiginiams, pirmosios instancijos teismas įvertino jo teiginius apie turto vertinimą ar ekspertizę ir pagrįstai nurodė, jog ginčo automobilio Lietuvos Respublikoje nebėra, jis parduotas užsienio valstybės piliečiui ir yra išregistruotas, todėl nėra objektyvios galimybės apžiūrėti ginčo automobilį ir įvertinti jo kainą ar skirti ekspertizę vertei nustatyti. Šalių pateiktuose įrodymuose nurodytos automobilių kainos kontekste darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nustatyta vidutinė ginčo automobilio rinkos vertė – 27 938 Eur – yra visiškai adekvati, logiška ir pagrįsta, o apeliantas leistinais įrodymais jos nepaneigė.
34. Atsakovas automobilį pardavė už 15 609,29 Eur, nors jo vertė buvo 27 938 Eur, taigi, įmonei esant nemokiai ir turint įsiskolinimų, beveik dvigubai mažesnė automobilio pardavimo kaina nei jo rinkos vertė nėra pagrįsta ir protinga, tokio atsakovo su įmonės turtu sudaryto sandorio nėra pagrindo laikyti sąžiningu, apdairiu ir rūpestingu, sudarytu veikiant geriausiais nemokios įmonės ir jos kreditorių interesais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovo veiksmų neteisėtumas pasireiškė jo fiduciarinių pareigų įmonei ir kreditoriams pažeidimu. Kreditoriams padaryta žala laikoma išvestine iš įmonės patirtos žalos, nes ji pasireiškia tuo, kad dėl išaugusių įmonės skolų ar sumažėjusio turto atitinkamai sumažėja kreditorių galimybė gauti didesnę savo reikalavimo patenkinimo dalį. Kadangi bankrutuojančios įmonės turtas panaudojamas kreditorių reikalavimams tenkinti, tai kuo daugiau tokio turto bus sukaupta, tuo didesne apimtimi bus patenkinti kreditorių reikalavimai. Atsakovui automobilį pardavus žymiai mažesne kaina nei buvo jo tikroji vertė, įmonė negavo dalies piniginių lėšų, kurias būtų galėjusi gauti automobilį pardavus tikrąja kaina, o kreditoriai neteko galimybės bent iš dalies patenkinti savo reikalavimų. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė įrodė tiek žalos faktą, tiek jos dydį, kurį sudaro skirtumas tarp automobilio vertės ir pardavimo kainos, t. y. 12 327 Eur. Taip pat įrodytas ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir kilusios žalos.
35. Apeliantas akcentuoja, kad gelbėjo nemokią įmonę, siekė atsiskaityti su lizingo davėju, nes šiam vienašališkai nutraukus lizingo sutartį dėl įsipareigojimų nevykdymo būtų kilę papildomų netesybų ir baudų mokėjimo grėsmė. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantas nenurodo, kas jam sutrukdė parduoti ginčo automobilį tikrąja, o ne dvigubai mažesne, kaina ir gelbstint įmonę gauti daugiau piniginių lėšų.
36. Nepagrįsti ir apelianto teiginiai, kad jis neturi patirties automobilių pardavimo rinkoje, jam nėra žinomi kainų pokyčiai. Teisėjų kolegija pažymi, jog automobilio pardavimo sandoriui sudaryti nereikia jokių specialių žinių, o kiekvienas apdairus ir protingas asmuo, prieš parduodamas savo automobilį, pasitikrintų jo rinkos kainą minėtame viešame interneto puslapyje www.autoplius.lt, kuriame skelbiama apie parduodamus automobilius. Juo labiau, kad atsakovas veikė verslo subjektas, kaip įmonės vadovas, kuriam įmonės nemokumo kontekste taikomi aukštesni veiklos, atsakomybės ir rūpestingumo standartai.
37. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas nei nurodo apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos.
38. Atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas reiškia ne naują arba pakartotinį bylos nagrinėjimą kitos instancijos teisme, o priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą neperžengiant apeliacinio skundo ribų (CPK 301, 312-314, 320 straipsniai). Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
39. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, taip pat šioje nutartyje išdėstytų motyvų pagrindu mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
40. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
41. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, apeliacinės instancijos teisme jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovė išlaidų atlyginimo neprašo, todėl šis klausimas nesprendžiamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.