Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės, Liudos Uckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB „NEO Finance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo AB „NEO Finance“ ieškinį atsakovui R. K. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

18. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių dalis, kuria atmesti ieškovo reikalavimai dėl 8,52 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų, skaičiuojamų nuo 2020-02-14 termino įvykdyti prievolę praleidimo iki 2020-07-21vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos bei dėl 20,00 proc. kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą, nuo 2022-01-15 vartojimo kredito sutarties termino pabaigos iki visiško kredito grąžinimo dienos.

19. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad ginčo šalys 2018-08-10 sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. K803033974, pagal kurią ieškovas suteikė atsakovui 2 980,39 Eur vartojimo kreditą 48 mėnesių laikotarpiui, visa palūkanų suma – 1 372, 73 Eur (metinė palūkanų norma 20 proc.), tarpininkavimo mokestis – 213,30 Eur su nuolaida, bendra vartojimo kredito suma – 4 566,42 Eur (bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 25,29 proc.). Pagal sutartį atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą iki 2022-08-13. Ieškovas sutartį nutraukė 2020-07-21, kadangi atsakovas 3 mėnesius iš eilės pradelsė mokėti įmokas.

20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020-05-25 nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 išaiškino, kad tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Tuo tarpu aiškinimas, kad skolininko pareiga mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas gali išlikti iki faktinio paskolos sumos grąžinimo net ir tais atvejais, kai faktinis paskolos negrąžinimo terminas yra ilgesnis nei paskolos grąžinimo terminas, nustatytas paskolos sutartyje, viršija lūkesčio intereso gynimo ribas, kadangi užtikrina paskolos davėjui teisę į sutartimi sulygtą pelną ir tuo laikotarpiu, kai paskolos sutartis tinkamu jos įvykdymo atveju jau būtų pasibaigusi. Kreditoriaus reikalavimas dėl mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo yra reikalavimas įvykdyti sutartinę prievolę natūra, t. y. šis reikalavimas kreditoriaus negali būti reiškiamas po sutarties nutraukimo, kadangi tai neatitinka bendrųjų sutarties nutraukimo teisinių padarinių, įtvirtintų CK 6.221 straipsnyje, pagal kuriuos sutarties nutraukimas atleidžia abi sutarties šalis nuo tolimesnio sutartinių prievolių vykdymo, o šalis iki tol siejęs sutartinis teisinis santykis keičiamas sutartinės atsakomybės teisiniu santykiu. Sutartį nutraukus, turi būti vadovaujamasi sutarties nutraukimą ir sutartinę atsakomybę reglamentuojančiomis CK normomis, kurios teisės reikalauti sutartinės prievolės vykdymo natūra kreditoriui nebenustato. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jei sutartis būtų įvykdyta tinkamai. Skolininko prievolei mokėti mokestį už pinigų naudojimą, neatliekantį nuostolių kompensavimo funkcijos, laikotarpiu, kurio nebeapima šalių sudaryta sutartis, nėra teisinio pagrindo, kadangi tokia skolininko prievolė nekyla nei iš šalių sudarytos sutarties, nei iš įstatymo (CK 6.2, 6.221 straipsniai). Minimalių nuostolių, atsiradusių dėl kreditoriaus negalėjimo naudotis negrąžintais pinigais, atlyginimo funkciją atlieka kompensuojamosios palūkanos, kurios gali būti skaičiuojamos ir po paskolos sutarties nutraukimo. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas, t. y. atlyginti dėl piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimo atsiradusius nuostolius, laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę. Kompensuojamosios palūkanos šiuo atveju laikytinos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, patirtais dėl laiku negrąžintos skolos.

21. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020-05-25 nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 suformulavo teisės aiškinimo taisyklę, pagal kurią nutraukus vartojimo kredito sutartį prieš terminą: 1) pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; 2) kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; 3) pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų.

22. Pagal CK 6.37 straipsnio 1 dalį, palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad praktikoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis), ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą CK 6.210 straipsnis., 6.261 straipsnis). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos. Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos aptariamų palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu, t. y. pelno ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos sudarius bet kurį finansavimo sandorį. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti mokėjimo palūkanų už naudojimąsi paskolintais pinigais, o kompensuojamųjų palūkanų – už prievolės įvykdymo termino praleidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).

23. Tarp ginčo šalių sudarytoje vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punkte nustatyta, kad vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, sutarties specialiojoje dalyje numatytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi suteikta pinigų suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos, kai laiku neapmokėta suma yra įskaitoma į vartojimo kredito davėjo banko sąskaitą. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarta vartojimo kredito sutarties 6.1 papunkčio nuostata suformuluota neaiškiai. Nors kalbama apie palūkanų mokėjimą, kai laiku nesumokama mėnesinė įmoka, tačiau kartu nurodoma, jog šios palūkanos skaičiuojamos nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi suteikta pinigų suma, t. y. pateikiamas paaiškinimas, atitinkantis mokėjimo palūkanų sampratą, ką pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas.

24. Vertinant aptariamą vartojimo kredito sutarties sąlygą kitų vartojimo kredito sutarties sąlygų kontekste galima daryti išvadą, kad vartojimo kredito sutarties 6.1 punkte nustatytas kompensuojamųjų palūkanų taikymas susietas su vartojimo kredito sutarties specialiojoje dalyje nurodyta 20 proc. metine palūkanų norma, t. y. nustatyta, kad kompensuojamosios palūkanos bus tokio paties dydžio, kaip ir mokėjimo palūkanos, skaičiuojamos už naudojimąsi vartojimo kredito suma (Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.16 punktas). Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog vartojimo kredito sutarties sąlyga dėl kompensuojamųjų palūkanų dydžio su atsakovu (vartotoju) buvo aptarta individualiai, kad vartotojui buvo tinkamai atskleista, jog, pažeidus įmokų mokėjimo terminą, jis, be 20 proc. dydžio mokėjimo palūkanų, privalės mokėti ir 20 proc. dydžio kompensuojamąsias palūkanas (CPK 178 straipsnis).

25. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies norma yra imperatyvi, todėl sutarties sąlyga, pažeidžianti šią įstatymo normą yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-02-17 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Taigi, vartojimo kredito gavėjui už pavėluotą prievolių vykdymą negali būti taikoma didesnė atsakomybė negu Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procentų netesybų už kiekvieną pavėluotą dieną dydis (18 proc. metinių palūkanų norma).

26. Tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati – kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-08-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2012; 2016-02-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016, nutarties 12 punktas). Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, jog kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodytos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-02-17 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020, nutarties 75 punktas). Atsižvelgiant į nurodyta, teismas sprendžia, kad vartojimo kredito gavėjui už pavėluotą piniginių prievolių vykdymą negali būti taikoma didesnė atsakomybė, negu Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje numatyto 0,05 procento dydžio netesybos už kiekvieną pavėluotą dieną, tačiau ne už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį.

27. Pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą preziumuojama nesąžininga sutarties sąlyga, kuria nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą. Sprendžiant klausimą, ar netesybų dydis yra neproporcingai didelis, be kita ko, atsižvelgiama į įstatymuose nustatytą netesybų dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-12-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-687/2019). Pripažinus sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų (kompensacinių palūkanų dydį, kaip nustatančią neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę ir dėl to nesąžininga, taikomas ne netesybų mažinimo institutas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis), bet nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliamos teisinės pasekmės, nurodytos CK 6.228⁴ straipsnio 8 dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-02-17 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

28. Teisėjų kolegijos vertinimu ginčo šalių vartojimo kredito sutartyje nustatytas 20 proc. kompensuojamųjų palūkanų dydis yra nesąžiningas, nes jis viršija Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodytą dydį, t. y. 0,05 procento nuo pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną (18 procentų metinių palūkanų norma, tačiau ne už ilgesnį nei 180 dienų laikotarpį). Kadangi pagal Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali viršyti 18 proc. dydžio metinės palūkanos normos, o šalių sudarytoje sutartyje nustatytas nesąžiningas 20 proc. kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų dydis, laikytina, kad sutartyje nustatyta neproporcingai didelė atsakovo civilinė atsakomybė už ginčo sutartyje numatytų įsipareigojimų netinkamą vykdymą. Aptartas palūkanų dydis viršija VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą maksimalų dydį (0,05 procento už kiekvieną uždelstą dieną). Atsižvelgiant į tai, kad Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtina norma yra imperatyvi, vartojimo kredito sutarties 6.1 punkto sąlyga, pažeidžianti Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, yra niekinė ir negalioja (CK 1.80 straipsnis).

29. Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė ieškovo prašomų kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punkte įtvirtintą sąlygą, kuria nustatytas kompensuojamųjų palūkanų, apskaičiuojamų pagal 20 proc. dydžio metinę palūkanų normą, taikymas ex officio pripažįstamas nesąžiningu ir negaliojančiu ab initio.

30. Atmetus apeliacinį skundą, nėra pagrindo pakeisti sprendimo už akių dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

31. Netenkinus apelianto apeliacinio skundo, netenkinamas ir apelianto prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Netenkinti ieškovo AB „NEO Finance“ apeliacinio skundo.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą, pripažįstant nesąžininga ir negaliojančia ab initio 2018 m. rugpjūčio 10 d. vartojimo kredito sutarties Nr. K803033974 bendrųjų sąlygų 6.1 punkte įtvirtintą sąlygą, kuria nustatytas kompensuojamųjų palūkanų, apskaičiuojamų pagal 20 procentų dydžio metinę palūkanų normą, taikymas.