Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos M. W. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos M. W. R. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Kauno apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

II. Ginčo esmė

III. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

IV. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

V. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

12. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).

13. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjai M. W. R. (toliau – ir pareiškėja) 1971 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose išduotas gimimo liudijimas, kuriame įrašyta, kad ji gimė (duomenys neskelbtini)., jos tėvai – G. M. ir L. W.. Pareiškėjos motinai G. M. M.1935 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose išduotas gimimo liudijimas, kuris patvirtina, kad ji gimė (duomenys neskelbtini), jos tėvai – M. M., gimęs Lenkijoje ir A. C.. 2021 m. vasario 11 d. Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog Vilniaus žydų bendruomenės gimimo metrikų knygoje rusų kalba įrašyta, kad (duomenys neskelbtini) Vilniuje gimė I. ir C. M. sūnus vardu M. – pareiškėjos senelis. 2021 m. kovo 2 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl M. M. gyvenimo Lietuvoje“ nurodoma, kad siunčiami Vilniaus miesto seniūnijos archyviniame fonde M. (M.) M. (M.) dokumentų vidaus pasui gauti byloje esančių prašymo (be datos, gauto (duomenys neskelbtini)), ištraukos iš gimimo metrikų knygų bei (duomenys neskelbtini) liudijimo, Vilniaus miesto magistrate archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini) 1919-08-09 – 1931-01-24 namų knygoje esančių įrašų kopijas. Taip pat pažymoje nurodyta, kad daugiau duomenų apie šio asmens pilietybę bei dokumentų, patvirtinančių, kad jis iki 1940-06-15 neteko (nustojo) Lietuvos Respublikos pilietybės, archyve saugomuose fonduose nerasta. Lietuvos gyventojų surašymo iki 1940 m. dokumentai į archyvą saugojimui neperduoti. M. M. prašymas dėl asmens dokumento išdavimo, kuriame įrašyta, jog pareiškėjas nuo gimimo iki 1922 m. gyveno Vilniuje, šiuo metu gyvena Vilniuje nuolat, Atvyko iš Rusijos, Rusijoje nebuvo, paskutinį kartą registruotas pagal vokišką pasą Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniaus m. policijos apygardoje 1921 m. sausio 18 d. adresu (duomenys neskelbtini). Nurodyta, kad pareiškėjo tėvai I. ir C., gimimo vieta Vilnius, išlaikomas tėvų, netarnavo kariuomenėje, nurodytos kitos asmens savybės ir bruožai. Kauno regioninio valstybės archyvo 2021 m. balandžio 20 d. pažymoje ,,Dėl pilietybės“ Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog siunčiamos 1919-1940 metų Kauno miesto Pasų skyriaus dokumentų fonde esančios I. M. Lietuvos Respublikos vidaus paso kortelės ir dokumentų, kuriais remiantis pasas išduotas, kopijas. Nurodoma, kad daugiau žinių, apie I. M. ir žinių apie M.(M./M.) M. (M.) g. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, gyvenimą Lietuvoje ir pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. archyve saugomuose 1919-1940 m. Kauno miesto savivaldybės ir jos skyrių dokumentų fonduose nerasta. Jungtinių Amerikos Valstijų imigracijos ir natūralizacijos tarnybos išduotas dokumentas, kuris patvirtina, kad M. M. atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas 1933 metais. Jungtinėse Amerikos Valstijose M. M. 1951 m. užpildyta prašymo dėl socialinio draudimo sąskaitos numerio išdavimo forma, kurioje įrašyta, kad M. M., žinomas kaip M. M., gimęs (duomenys neskelbtini), Vilnius, Lenkija, tėvas – I. M. ir C..

14. Pareiškėja Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo tikslu kreipėsi su prašymu į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas arba apeliantas), kuris, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą ir pateiktus dokumentus, 2025 m. spalio 29 d. Sprendime konstatavo, jog nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos senelis M. M., gim. (duomenys neskelbtini) Vilniuje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, todėl nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėja yra Lietuvos Respublikos piliečio, tokį statusą turėjusio iki 1940 m. birželio 15 d., palikuonė taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėja gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietė.

17. Taigi, apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas pareiškėjos M. W. R. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo tikslu nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

18. Pažymėtina, kad CPK reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tai yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio (atskirojo) skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

19. Migracijos departamentas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėja nepateikė Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – ir JAV) imigracijos tarnyboje saugomų dokumentų apie M. M. (taip pat žinomas kaip M./M./M. M./M./M.) natūralizaciją ir kt. Teigia, kad teismo sprendimas nepagrįstas, nes nebuvo ištirta, ar pareiškėjos senelis neprarado Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, vadovaudamasis teisiniu reglamentavimu ir kasacinio teismo praktika, neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais.

20. Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 2 straipsnio 1¹ dalį (įsigaliojusia nuo 2022 m. sausio 28 d.) asmuo, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę, yra asmuo, bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjęs Lietuvos Respublikos pilietybę. Ši sąvoka neapima asmenų, kurie Lietuvos Respublikos pilietybės neteko atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras ir dėl kurių yra priimti Lietuvos Respublikos įstatymuose numatyti sprendimai dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.

21. Įstatymu apibrėžęs asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, sąvoką, įstatymo leidėjas siekė palengvinti asmenims, besikreipiantiems dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, įrodinėjamų aplinkybių, kad Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmens protėvis iki 1940 m. birželio 15 d. nebuvo jos netekęs, naštą (Lietuvos Respublikos Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas. Pagrindinio komiteto išvada dėl Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo Nr. XI-1196 2 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIVP-430(2), 2021 m. gruodžio 15 d. Nr. 102-P-36).

22. Taigi, nagrinėjamu atveju aktualu, ar pareiškėjos senelis bet kuriuo metu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Ir ar jis nėra netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės, atlikus Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas privalomas procedūras bei priėmus Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytą sprendimą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo.

23. Lietuvos valstybės archyvų duomenys apie tai, kad pareiškėjos senelio M. M., gimusio (duomenys neskelbtini) Vilniuje, tėvai – I. ir C. M.; kad pareiškėjos proseneliui (tėvo tėvui) I. M. 1920 m. rugpjūčio 13 d. Kaune buvo išduotas Lietuvos Respublikos pasas, tuo metu pareiškėjos seneliui būnant nepilnamečiui ir savarankiškai negalint spręsti savo Lietuvos Respublikos pilietybės statuso, o taip pat tai, kad 1922 m. kovo 8 d. Vilniaus m. seniūnijai M. M., gyv. Vilniuje adresu (duomenys neskelbtini), pateikė prašymą išduoti asmens dokumentą, kuriame nurodyta, kad M. M., I. ir C. sūnus, žydų tikėjimo, gimęs Vilniuje (duomenys neskelbtini) ir nuolat čia gyvenantis, nebuvo išvykęs į Rusiją, paskutinį kartą registruotas 1921 m sausio 18 d. pagal vokišką pasą Nr. (duomenys neskelbtini) Vilniaus policijos apygardoje adresu (duomenys neskelbtini), nevedęs ir nebuvęs kariuomenėje, gyvenantis prie tėvų, bei 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę nuostatos, pagrįstai ir teisingai leido spręsti pirmosios instancijos teismui, kad pareiškėjos senelis, remiantis Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 4 punktu, kaip Lietuvos piliečio vaikas, buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu, pilietybę įgijęs ipso iure (pagal įstatymą). Remdamasis tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iš esmės analogišku apie iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusio pilietybės teisinio reglamentavimo nuostatų, susijusių su Lietuvos pilietybės netekimu įgijus kitos valstybės pilietybę, aiškinimu, teisės doktrinoje pateikiamais išaiškinimais dėl Lietuvos pilietybės netekimo pateiktais aiškinimais, o taip pat atveju Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2021 m. kovo 2 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) , kurioje nurodyta, jog dokumentų, patvirtinančių pareiškėjos senelio M.(M., M., M., M. M. (M.), I. (I., I.) s. g. (duomenys neskelbtini) ., Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, archyve saugomuose fonduose nerasta, pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjos senelis buvo netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, pilietybės netekimas turėjo būti įformintas oficialiu kompetentingos institucijos dokumentu – leidimu išeiti iš pilietybės, tačiau tokių dokumentų byloje nėra pateikta. Migracijos departamento apeliacinio skundo argumentai, kad byloje nebuvo ištirta ar pareiškėjos senelis neprarado Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. yra deklaratyvūs ir yra paneigiami paties skundžiamo sprendimo turiniu. Vien aplinkybė, kad pareiškėja nepateikė JAV imigracijos tarnyboje saugomų dokumentų apie M. M. (taip pat žinomo kaip M./M./M. M./M./M.) natūralizaciją, neturi teisinės reikšmės sprendžiant klausimą dėl pilietybės turėjimo iki 1940 m. birželio 15 d., nes, kaip prieš tai paminėta, ir kaip teisingai vertino pirmosios instancijos teismas, pilietybės netekimas turėjo būti konstatuotas oficialiu kompetentingos institucijos dokumentu, o tokių įrodymų byloje nėra. Todėl esant nustatytoms aplinkybėms, atsižvelgiant į pateiktą, o taip pat ir pirmosios instancijos teismo detaliai aptartą reglamentavimą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas, kuriuo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, jog senelis M. M. (taip pat žinomas kaip M./M./M. M./M./ M.), gimęs (duomenys neskelbtini) , iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d., yra pagrįstas ir teisėtas.

24. Migracijos departamentas skunde teigia, kad pareiškėjos senelis M. M. neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje Nr. e3K-3-1-969/2018 keliamų sąlygų. Pareiškėjo senelis turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Vis tik, pareiškėjo senelis negali būti laikomas asmeniu iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę, kadangi 1939 m. spalio 10 d. bei 1939 m. spalio 27 d. neturėjo gyvenamosios vietos Vilniaus krašto teritorijoje – jau nuo 1935 m. gyveno Jungtinėse Valstijose. Teismas nepagrįstai 24 sprendimo punkte preziumavo dalykus, kurie neatitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Nr. e3K-3-1-969/2018) nustatytų kriterijų. Tokius skundo argumentus apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus.

25. Tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., 2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247/2009; 2015 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21-915/2015; kt.) nuosekliai teigiama, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Taigi teismo precedentas reiškia įsiteisėjusį teismo sprendimą kitoje išnagrinėtoje byloje, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis tapati arba labai panaši į nagrinėjamą bylą. Apibendrinant nutartį, kuria remiasi Migracijos departamentas, pasakytina, kad joje (2018 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018) suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo apelianto nurodomos taisyklės nėra aktualios nagrinėjamos bylos atveju, nes pagal išnagrinėtos bylos aplinkybes pareiškėjų tėvai, seneliai tiek 1920 m. liepos 12 d., tiek 1939 m. spalio 27 d. gyveno teritorijoje, kuri Lietuvai nebuvo grąžinta ir šiuo metu yra Baltarusijos Respublikos teritorijoje, joje nebuvo duomenų apie pareiškėjų tėvams, seneliams išduotus Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančius dokumentus, o nurodoma nutartis buvo priimta iki 2022 m. sausio 20 d. Pilietybės įstatymo pakeitimų priėmimo.

26. Minėtoje nutartyje (priimtoje civ. byloje Nr. e3K-3-1-969/2018) kasacinis teismas išaiškino, kad pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą tam, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos: pirma, šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, antra, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Tai reiškia, kad tik abi pirmiau nurodytas sąlygas atitinkantys asmenys ir jų vaikai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomi Lietuvos piliečiais.

27. Tarpukario Lietuvos pilietybę reguliavo 1919 m. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę, nuo 1939 m. – Lietuvos pilietybės įstatymas. Pareiškėjos proseneliui 1920 m. rugpjūčio 13 d. buvo išduotas Lietuvos Respublikos piliečio vidaus pasas, tuo metu pareiškėjui būnant nepilnamečiui (16 metų), todėl pareiškėjos senelis, kaip ir jo tėvas buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu, ir nėra duomenų, kad iki 1939 m. spalio 27 d. pilietybės neteko. Pareiškėjos senelis ir prosenelis buvo Vilniaus miesto gyventojai. 1939 m. spalio 27 d. tokių asmenų pilietybė buvo sureguliuota Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamuoju įstatymu, turėjusiu taikymo prioritetą prieš Lietuvos pilietybės įstatymą. Įstatymo 3 straipsniu buvo nustatyta, kad Vilniaus m. ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šių Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai iki 21 m. amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais. 1940 m. gegužės 3 d. buvo papildyta, kad taip pat Lietuvos piliečiais laikomi ir tie Vilniaus m. ir jo srities gyventojai, kurie iki 1914 m. rugpjūčio 1 d. bet kurį laiką turėjo Vilniaus m. ar jo srityje gyvenamąją vietą ir nekilnojamąjį turtą ar darbą ir tarp 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. gyveno toje srityje ne mažiau kaip 5 metus, jei 1920 m. rugpjūčio 6 d. ir 1939 m. spalio 27 d. toje srityje turėjo gyvenamąją vietą (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-5212-535/2021). Kadangi pareiškėjos senelis išvyko iš Lietuvos 1933 m. sausio mėn. į JAV iki 1939 m. spalio 27 d. Vilniaus m. ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo įsigaliojimo, šis įstatymas neturėjo jokios įtakos Lietuvos piliečio – pareiškėjos senelio teisiniam statusui, t. y. neturėjo įtakos jo turėtai Lietuvos pilietybei.

28. Apeliaciniame skunde Migracijos departamentas nepagrįstai teigia, kad atvejai su Vilniaus kraštu yra ypač sudėtingi, reikalaujantys ne tik teisinių ir loginių, bet ir istorinių žinių, reikalinga ekspertinė pozicija byloje, tačiau teismas nesikreipė ekspertinės išvados, nors nagrinėdamas bylas ypatingosios teisenos tvarka, teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės.

29. Skundžiamo sprendimo turinys rodo, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir įvertimo byloje pateiktų rašytinių įrodymų visumą, taip pat taikytinus teisės aktus ir susiformavusią teismų (tiek bendrosios kompetencijos, teik administracinių teismų) praktiką tokio pobūdžio bylose, ir teisingai sprendė, kad jų visuma yra pakankama juridiniam faktui nustatyti. Migracijos departamento skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nesikreipė ekspertinės išvados, yra deklaratyvūs ir atmestini kaip neįtakojantys skundžiamo sprendimo teisėtumai, nes istorikų išvados reikalingos ne pilietybei nustatyti, o, kaip pasitaiko, Vilniaus krašto atvejais paaiškinti konkretaus kaimo ar valsčiaus priklausomybę tam tikru laiku.

30. Migracijos departamentas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjos seneliui, gimusiam (duomenys neskelbtini) Vilniuje, 1916 m. gegužės 1 d. buvo išduotas vokiškas pasas, kuriame nurodyta, kad jis 1919 m. liepos 1 d. ir 1921 m. sausio 18 d. registruotas Vilniaus m. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos senelis 1922 m. kovo 8 d. kreipėsi dėl Lenkijos Respublikos asmens tapatybės dokumento išdavimo ir gavęs, 1923 m. balandžio 27 d. registravosi nauju adresu Vilniuje, pateikdamas lenkišką asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Teismui buvo pateikti dokumentai patvirtinantys, kad iki 1940 m. birželio 15 d. pareiškėjos senelis buvo įgijęs Vokietijos, Lenkijos ir Kubos pilietybes, save laikė Lenkijos piliečiu. Tokie skundo argumentai neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumui.

31. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis aktualia teisės doktrina dėl okupuotoje teritorijoje gyvenusių asmenų negalėjimo iš okupacinės valdžios įstaigų gauti reikalingų dokumentų (V. S., ,,Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais”, Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2002, p. 75, 77), 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę nuostatomis, kurių 1 straipsnio 4 punktas numatė, kad Lietuvos piliečiais laikomi Lietuvos piliečio vaikai, 1919 m. gruodžio 23 d. priimtų Pasų įstatų nuostatomis, kurių 2 straipsnis numatė, kad kiekvienas Lietuvos pilietis ar pilietė per 17 metų amžiaus privalo turėti pasą, o pagal 3 straipsnį – mažamečiai ligi 17 metų amžiaus įrašomi į tėvo arba į motinos pasą; tėvams ar globėjams tinkant, mažamečiai nuo 12 ligi 17 metų amžiaus turi teises gauti ir atskirą sau pasą, o taip pat Kauno regiono valstybės archyvo išduotais dokumentais ir Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduota pažyma teisingai sprendė, kad pareiškėjos senelis, kaip Lietuvos piliečio vaikas, buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu, pilietybę įgijęs ipso iure (pagal įstatymą), iki 1940 m. birželio 15 d. Vien faktas, kad asmuo turėjo Lenkijos pasą, kai Vilniaus kraštas 1920–1939 m. buvo okupuotas Lenkijos, savaime nepanaikina teisės į Lietuvos pilietybę.

32. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi šios bylos klausimų sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. kovo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-101-469/2023 91 pastraipa).

33. Remiantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.