Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Ingrida Krolienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos M. W. R. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

5. Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, šalims apie teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį pranešta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkinamas

6. Nagrinėjamoje byloje pareiškėja, Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo tikslu prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos senelis M. M. (taip pat žinomas kaip M./M./M. M./M./M.) iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

11. Kasacinis teismas yra pateikęs išaiškinimus, jog aplinkybės, reikšmingos sprendžiant, ar yra pagrindas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, ir kartu susijusios su šio asmens palikuonio (nagrinėjamoje byloje – pareiškėjos) teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą pagal Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 punktus, 9 straipsnio 2 dalį įgyvendinimu, yra šios: 1) ar asmuo išvyko (buvo ištremtas) iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.; 2) ar asmuo buvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę (buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu) pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d.; 3) ar pagal iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusį teisinį reglamentavimą šis asmuo nebuvo jos netekęs dėl savo valingų veiksmų (ar neveikimo) iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021 21 punktas).

14. 2021 m. kovo 2 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. R4-641 „Dėl M. M. gyvenimo Lietuvoje“, kurioje nurodoma, kad siunčiami Vilniaus miesto seniūnijos archyviniame fonde M. (M.) M. (M.) dokumentų vidaus pasui gauti byloje esančių prašymo (be datos, gauto (duomenys neskelbtini)), ištraukos iš gimimo metrikų knygų bei (duomenys neskelbtini) liudijimo, Vilniaus miesto magistrate archyviniame fonde, (duomenys neskelbtini). 1919-08-09 – 1931-01-24 namų knygoje esančių įrašų kopijas. Taip pat pažymoje nurodyta, kad daugiau duomenų apie šio asmens pilietybę bei dokumentų, patvirtinančių, kad jis iki 1940-06-15 neteko (nustojo) Lietuvos Respublikos pilietybės, archyve saugomuose fonduose nerasta. Lietuvos gyventojų surašymo iki 1940 m. dokumentai į archyvą saugojimui neperduoti. M. M. prašymas dėl asmens dokumento išdavimo, kuriame įrašyta, jog pareiškėjas nuo gimimo iki 1922 m. gyveno (duomenys neskelbtini), šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini) nuolat, Atvyko iš Rusijos, Rusijoje nebuvo, paskutinį kartą registruotas pagal vokišką pasą Nr. 92153, Vilniaus m. policijos apygardoje 1921 m. sausio 18 d. adresu (duomenys neskelbtini). Nurodyta, kad pareiškėjo tėvai I. ir C., gimimo vieta (duomenys neskelbtini), išlaikomas tėvų, netarnavo kariuomenėje, nurodytos kitos asmens savybės ir bruožai.

15. Kauno regioninio valstybės archyvo 2021 m. balandžio 20 d. pažyma ,,Dėl pilietybės“ Nr. V10-945, kurioje nurodyta, jog siunčiamos 1919-1940 metų Kauno miesto Pasų skyriaus dokumentų fonde esančios I. M. Lietuvos Respublikos vidaus paso kortelės ir dokumentų, kuriais remiantis pasas išduotas, kopijas. Nurodoma, kad daugiau žinių, apie I. M. ir žinių apie M. (M./M.) M. (M.) g. (duomenys neskelbtini), gyvenimą Lietuvoje ir pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. archyve saugomuose 1919-1940 m. Kauno miesto savivaldybės ir jos skyrių dokumentų fonduose nerasta.

16. Jungtinių Amerikos Valstijų imigracijos ir natūralizacijos tarnybos išduotas dokumentas, kuris patvirtina, kad M. M. atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas 1933 metais. Jungtinėse Amerikos Valstijose M. M. 1951 m. užpildyta prašymo dėl socialinio draudimo sąskaitos numerio išdavimo forma, kurioje įrašyta, kad M. M., žinomas kaip M. M., gimęs (duomenys neskelbtini), tėvas – I. M. ir C.;

17. Byloje pateikti dokumentai patvirtina, kad Lietuvos valstybės archyvai neturi duomenų apie tai, jog pareiškėjos senelis turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat nėra Lietuvoje išduotų dokumentų, patvirtinančių, kad jam buvo išduotas Lietuvos Respublikos vidaus pasas. Tačiau vertinant, ar pareiškėjos senelis M. M. (taip pat žinomas kaip M./M./M. M./M./M.) buvo Lietuvos pilietis iki 1940 m. birželio 15 d., vadovautinasi kasacinio teismo aiškinimais, jog bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-36-340/2009 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

18. Tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek kasacinio teismo praktikoje pateikiami vieningi aiškinimai, kad Pilietybės įstatymo 9 straipsnyje nurodytų asmenų ir jų palikuonių teisė į pilietybės atkūrimą siejama su šių asmenų teisiniu statusu, buvusiu pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 1940 m. birželio 15 d. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2005-525/2026; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-1-969/2018, 23 punktas; kt.).

19. Sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos senelio pilietybės turėjimo, aktualus yra 1919 m. sausio 9 d. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų ne mažiau kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą; b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais, ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais.

20. Nagrinėjamu atveju bylos duomenys jog pareiškėjos senelis M. M. (taip pat žinomas kaip M./M./M. M./M./M.) gimė (duomenys neskelbtini), gyveno (duomenys neskelbtini), pareiškėjos proseneliui I. M. (duomenys neskelbtini), Kaune buvo išduotas Lietuvos Respublikos vidaus pasas, tuo metu pareiškėjos seneliui buvo 16 metų. Aplinkybės, jog pareiškėjos prosenelis I. M. buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu, kadangi jam (duomenys neskelbtini) Kaune buvo išduotas Lietuvos Respublikos vidaus pasas, suinteresuotas asmuo neginčijo. Paso išdavimo metu pareiškėjos seneliui būnant nepilnamečiui (savarankiškai negalint spręsti savo Lietuvos Respublikos pilietybės statuso), jis Lietuvos Respublikos piliečiu tapo pagal įstatymą, kaip Lietuvos Respublikos piliečio vaikas. Taigi, pateikti dokumentai patvirtina, jog pareiškėjos senelis buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu, todėl Pareiškėja yra laikoma asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę palikuonimi remiantis galiojančio Pilietybės įstatymo 2 straipsnio 11 dalimi. Paminėtina, kad 1919 m. gruodžio 23 d. buvo priimti Pasų įstatai (VŽ 1919 m. gruodžio 23 d. Nr. 18/218). Šių įstatų 2 straipsnyje buvo numatyta, kad „kiekvienas Lietuvos pilietis ar pilietė per 17 metų amžiaus privalo turėti pasą“, o pagal šių įstatų 3 straipsnį „mažamečiai ligi 17 metų amžiaus įrašomi į tėvo arba į motinos pasą; tėvams ar globėjams tinkant, mažamečiai nuo 12 ligi 17 metų amžiaus turi teises gauti ir atskirą sau pasą“. Todėl labiau tikėtina, kad pareiškėjos senelis, remiantis Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 4 punktu, kaip Lietuvos piliečio vaikas, buvo laikomas Lietuvos Respublikos piliečiu, pilietybę įgijęs ipso iure (pagal įstatymą).

21. Atitinkamai pareiškėjos senelio Lietuvos pilietybės turėjimą patvirtina ir kitų netiesioginių įrodymų, kuriuos pateikė Lietuvos centrinis valstybės archyvas su pažyma Nr. R4-641, visuma, iš kurių matyti, kad 1922 m. kovo 8 d. Vilniaus m. seniūnijai M. M., gyv. (duomenys neskelbtini), pateikė prašymą išduoti asmens dokumentą, kuriame nurodyta, kad M. M., I. ir C. sūnus, žydų tikėjimo, gimęs (duomenys neskelbtini) ir nuolat čia gyvenantis, nebuvo išvykęs į Rusiją, paskutinį kartą registruotas 1921 m sausio 18 d pagal vokišką pasą Nr. 92153 Vilniaus policijos apygardoje adresu (duomenys neskelbtini), nevedęs ir nebuvęs kariuomenėje, gyvenantis prie tėvų. 1922-03-07 Vilniaus m. I policijos komisariato M. M. išduotas asmens paliudijimo, skirto pateikti savivaldybės įstaigai gaunant pasą ir pasirašytas policijos komisaro, kuriame pridėta asmens fotonuotrauka ir paliudyta, kad atvaizdas priklauso M. M. gyvenančiam (duomenys neskelbtini).

22. Kasacinis teismas taip pat yra pateikęs aiškinimus, kad Lietuvos piliečių korpusą sudarė Lietuvos piliečiai ipso iure: nuolatiniai Lietuvos gyventojai bei iš užsienio į Lietuvą gyventi grįžę jų vaikai; asmenys, iki 1914 m. ne mažiau kaip dešimt metų išgyvenę Lietuvoje, turintys arba nekilnojamojo turto, arba nuolatinį darbą; taip pat asmenys, gavę pilietybę gimimu arba įgiję ją vedybomis; Lietuvos pilietybę buvo galima įgyti ir natūralizacijos būdu. 1919 m. sausio 9 d. Laikinasis įstatymas apie Lietuvos pilietybę buvo keičiamas ir papildomas, tačiau nuostatos dėl to, kas sudaro Lietuvos piliečių korpusą, nebuvo iš esmės keičiamos (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutarti civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021).

23. Suinteresuoto asmens argumentai, kad pareiškėjos senelis iki 1940 metų neįgijo Lietuvos Respublikos pilietybės ir nelaikė savęs Lietuvos piliečiu, nes dokumentuose nurodė Lenkijos priklausomybę, turėjo Vokietijos pasą, juo registravosi gyvenamojoje vietoje, laikė save Lenkijos piliečiu, gavo Lenkijos asmens dokumentą, kurį gavęs, nenustatytu laikotarpiu išvyko į užsienį nurodydamas Lenkijos Respublikos pilietybę, vėliau įgijo Kubos pilietybę natūralizacijos būdu ir oficialiai atvyko į Jungtines Amerikos Valstijas 1933 m. sausio 10 d. būdamas Kubos piliečiu, nepaneigia pareiškėjos senelio Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo, vertintini kritiškai. Šie suinteresuoto asmens argumentai grindžiami tik prielaidomis ir nepaneigia išvados dėl pareiškėjo senelio Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo grindžiamo byloje pateiktų duomenų visumos tarpusavio ryšiu bei teisiniu reglamentavimu.

24. 1920 m. liepos 12 d. (ratifikuotos 1920 m. rugpjūčio 6 d.) Lietuvos taikos sutarties su Rusija 6 straipsnyje buvo nustatyta, kad asmenys: „kurie šios sutarties ratifikavimo dieną gyvena Lietuvos teritorijos sienose ir kurie patys arba jų tėvai nuolatos gyveno Lietuvoj arba buvo įrašyti į sodžių, miestu arba luomų bendruomenes Lietuvos teritorijoj, taip pat asmenys, kurie prieš 1914-tus metus išgyveno Lietuvoje ne mažiau kaip paskutinę dešimtį metų, turėdami nuolatinį darbą, išėmus buvusius civilinius bei kariuomenės tarnautojus, kilimo ne iš Lietuvos, su jų šeimynomis – tuo pačių pripažįstami Lietuvos valstybes piliečiais“.1939 m. spalio 27 d. priimto Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamojo įstatymo 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad: „Vilniaus miesto ir jo srities gyventojai, kurie 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną buvo laikomi Lietuvos piliečiais ir šio įstatymo įsigaliojimo dieną turėjo gyvenamąją vietą Vilniaus mieste ar jo srityje, laikomi Lietuvos piliečiais. Šitų Lietuvos piliečių žmonos ir vaikai ligi 21 metų amžiaus taip pat laikomi Lietuvos piliečiais“. Kaip pažymėjo Kasacinis teismas, pagal Vilniaus miesto ir jo srities tvarkymo įvedamąjį įstatymą tam, kad asmenys, gyvenę Vilniaus mieste ir jo srityje, kuri nuo 1920 m. faktiškai buvo valdoma Lenkijos, ir šių asmenų vaikai būtų pripažįstami Lietuvos piliečiais, turėjo būti nustatytos abi įvedamajame įstatyme nurodytos sąlygos: pirma, šie asmenys 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos taikos sutarties su Sovietų Rusija ratifikacijos dokumentais pasikeitimo dieną turėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, antra, šie asmenys turėjo turėti gyvenamąją vietą toje Vilniaus krašto teritorijoje, kuri buvo nustatyta Lietuvos ir Sovietų Sąjungos 1939 m. spalio 10 d. sutartimi bei 1939 m. spalio 27 d. papildomu protokolu. Tai reiškia, kad tik abi pirmiau nurodytas sąlygas atitinkantys asmenys ir jų vaikai iki 1940 m. birželio 15 d. buvo laikomi Lietuvos piliečiais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 9 d. nutartyje civ. byloje Nr. e3K-3-1969/2018). Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į pareiškėjos senelio bei jo tėvų gimimo ir gyvenimo Lietuvoje aplinkybes, įvertinant, kad jie gyveno (duomenys neskelbtini), kuris nuo 1920 metų spalio 9 d. buvo okupuotas Lenkijos, atsižvelgus, kad pareiškėjo prosenelis 1920 metais iš Lenkijos okupuoto (duomenys neskelbtini) nuvyko į (duomenys neskelbtini) ir gavo Lietuvos Respublikos piliečio vidaus pasą, tuo metu pareiškėjos seneliui būnant nepilnamečiu (16 metų), taip pat kitų aukščiau minėtų byloje esančių įrodymų tarpusavio ryšį, vertintina, kad pareiškėjos senelis atitiko aukščiau aptartas kasacinio teismo išskiriamas sąlygas, kad pripažinti turinčiu Lietuvos Respublikos pilietybę. Todėl labiau tikėtina, jog pareiškėjos senelis išvykimo (emigracijos) iš Lietuvos momentu (1933 m. sausio mėn.) turėjo Lietuvos pilietybę, nei kad šis asmuo jos neturėjo.

25. Be to, sutiktina su pareiškėja, kad sprendžiant pareiškėjos senelio turėtos pilietybės klausimą, aktualia yra ir teisės doktrina, kuria, be kita ko, vieningai remiamasi tiek administracinių, tiek bendrosios kompetencijos teismų praktika. Profesorius V. S. rašė, jog ,,gyvendami okupuotoje teritorijoje asmenys negalėjo iš okupacinės valdžios įstaigų gauti reikalingų dokumentų, todėl negalėdavo gauti ir Lietuvos paso“, be to, „okupavusi Vilniaus kraštą ir pradėjusi jį faktiškai valdyti, Lenkija šio krašto gyventojus pradėjo laikyti savo piliečiais [...]. Susidarė tokia teisinė situacija, kai iš esmės tuos pačius asmenis Lietuva laikė Lietuvos piliečiais, o Lenkija – Lenkijos piliečiais. [...]. Sprendžiant Vilniaus krašto gyventojų pilietybės klausimą buvo vadovaujamasi nuostata, kad dalis šio krašto gyventojų yra Lietuvos piliečiai ir reikia tik konstatuoti jų Lietuvos pilietybės faktą. Šiems asmenims Lietuvos pilietybė nėra suteikiama – Vilniaus kraštui faktiškai grįžus į Lietuvos valstybės sudėtį šio krašto gyventojai atgauna Lietuvos pilietybę. Kiti šio krašto gyventojai laikomi kitos valstybės piliečiais arba asmenimis be pilietybės“ (V. S., ,,Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais”, Vilnius: VĮ Teisinės informacijos centras, 2002, p. 75, 77).

26. Be kita ko, Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nors aptarto tarpukario Lietuvos Respublikos pilietybės teisinio reguliavimo nuostatos ir suteikia pagrindą daryti išvadą, jog asmuo, turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę pagal tuo metu galiojusių įstatymų normas, tačiau įstatyme nustatytais atvejais galėjo būti pripažintas ir praradusiu Lietuvos Respublikos pilietybę. Iš nurodyto reglamentavimo spręstina, kad tai lemiančios priežastys galėjo būti susijusios su asmens išvykimu į užsienio valstybę, tam tikrų pareigų neatlikimu (registruotis, išsiimti asmens dokumentus), ryšio su Lietuvos gyvenimu nutrūkimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-284-219/2020, 44 punktas), svetimos valstybės pilietybės įgijimu. Todėl nagrinėjamu atveju taip pat spręstinas klausimas, ar pareiškėjos senelis pagal iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusį teisinį reglamentavimą nebuvo Lietuvos pilietybės netekęs dėl savo valingų veiksmų (ar neveikimo) iki 1940 m. birželio 15 d.

27. Klausimo dėl Lietuvos pilietybės netekimo nagrinėjimui aktualūs yra ir teisės doktrinoje pateikiami aiškinimai. Profesorius V. S. knygoje „Lietuvos Respublikos pilietybė 1918–2001 metais“ aiškino, kad 1928 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalies nuostata, numatanti, kad „niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos valstybės pilietis“, valstybės institucijų, turėjusių įgaliojimus taikyti šią nuostatą, buvo interpretuojama: „Vidaus reikalų ministerijos 1935 m. kovo 21 d. rašte buvo konstatuota, jog „Lietuvos pilietis, įgydamas kitos valstybės pilietybę, Lietuvos pilietybės nenustoja, jeigu jis atitinkama tvarka nėra iš Lietuvos pilietybės išėjęs, taigi gavęs Vidaus reikalų ministerijos sutikimą išeiti iš Lietuvos pilietybės“. Šioje teisės doktrinoje taip pat pažymima, kad „vien tik atleidimo iš Lietuvos pilietybės dokumento išdavimas dar nereikšdavo, kad asmuo dėl to netekdavo Lietuvos pilietybės. Asmuo buvo laikomas Lietuvos piliečiu tol, kol įgydavo kitos valstybės pilietybę“, o „Lietuvos pilietybei netekti nepakakdavo vien konstatuoti, jog yra atsiradęs įstatymo nustatytas pagrindas. Asmuo buvo laikomas netekusiu Lietuvos pilietybės tik tuomet, kai sprendimą dėl Lietuvos pilietybės netekimo priimdavo Ministrų Taryba“.

28. Pažymėtina, kad klausimais dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo dėl savo valingų veiksmų iki 1940 m. birželio 15 d. vieningus aiškinimus yra išplėtojęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris, beje, taip pat rėmėsi nurodytais teisės doktrinos aiškinimais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4691-756/2017, 2018 m. lapkričio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-5365-502/2018; 2019 m. gruodžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019).

29. Taigi, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas 1928 m. Konstitucijos 10 straipsnio 1 dalies nuostatą, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kitos kurios valstybės pilietis, pažymėjo, kad institucijos, turėjusios įgaliojimus taikyti šią nuostatą, ją interpretavo būtent taip, kad turėjo būti gaunamas leidimas išeiti iš pilietybės. Panašios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nustatęs, kad pagal tarpukario įstatymus pilietybės netekimas, įgijus kitos valstybės pilietybę, nebuvo ex lege (pagal įstatymą), valstybės institucijų, turėjusių ją taikyti nuostata buvo tokia, jog įgijęs kitos valstybės pilietybę asmuo, Lietuvos pilietis jos netekdavo tik oficialios procedūros būdu, gavęs valstybės institucijos, Vidaus reikalų ministerijos, sutikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 7 d. nutarti civilinėje byloje Nr. e3K-3-239-701/2021 67 punktas).

30. Teismas, spręsdamas konkretų tarp šalių kilusį ginčą, gali vadovautis savo paties ar aukštesnės instancijos teismų pateiktais išaiškinimais, susijusiais su bylai aktualios teisės normos dispozicijos aiškinimu, t. y. kiek tai nėra susiję su tos teisės normos pritaikymu konkrečiai situacijai pagal nustatytas faktines aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-144-313/2015). Atsižvelgiant į tai, kad tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas iš esmės analogiškai aiškina iki 1940 m. birželio 15 d. galiojusio pilietybės teisinio reglamentavimo nuostatas, susijusias su Lietuvos pilietybės netekimu įgijus kitos valstybės pilietybę, teismas nagrinėjamoje byloje remiasi tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo tarpukario pilietybės reglamentavimo aiškinimu ir suformuota šių normų aiškinimo ir taikymo praktika.

31. Esant nustatytam, spręstina, kad galiojant 1928 m. Konstitucijai, tam, kad Lietuvos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, išeitų (netektų) Lietuvos pilietybės, turėjo būti gautas Vidaus reikalų ministro leidimas. 1938 m. Lietuvos Konstitucijoje dvigubos pilietybės klausimai buvo aptarti šio teisės akto 13 straipsnyje, kuriame buvo nustatyta, kad pilietis, įgijęs svetimą pilietybę, netenka Lietuvos pilietybės, tačiau įstatymo nustatytais atvejais pilietis, turėdamas svetimą pilietybę, gali ir nenustoti Lietuvos pilietybės. Pagal šio įstatymo 21 straipsnį Lietuvos pilietis, priėmęs svetimos valstybės pilietybę, Vidaus reikalų ministro leidimu gali pasilikti Lietuvos pilietybę. Pagal įstatymo 26 straipsnį pilietybės dėl netekimo ir atėmimo klausimus sprendė Ministrų Taryba vidaus reikalų ministro siūlymu.

32. Vertinant nurodytas teisės normas lingvistiniu, sisteminiu principais teismų suformuoto teisės aiškinio kontekste darytina išvada, kad tiek 1928 m., tiek 1938 m. Konstitucijos ir kiti teisės aktai nustatė atvejus, kai Lietuvos pilietybės gali būti netenkama, tačiau tai turėjo būti daroma oficialios teisinės procedūros būdu, t. y. pilietybės nebuvo netenkama automatiškai. Šiuo atveju Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2021 m. kovo 2 d. pažymoje Nr. R4-641 nurodyta, jog dokumentų, patvirtinančių pareiškėjos senelio M. (M., M., M., M. M. (M.), I. (I., I.) s. g. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo (nustojimo) iki 1940 m. birželio 15 d. faktą, archyve saugomuose fonduose nerasta.

33. Pareiškėja į bylą pateikė Lietuvoje ir JAV gautus rašytinius įrodymus, kurių visuma, remiantis pateikta tarpukario Lietuvos teisės aktų analize sprendžiant, kada asmuo gali būti laikomas netekusiu Lietuvos Respublikos pilietybės, leidžia daryti prielaidą, kad labiau tikėtina aplinkybė, jog pareiškėjos senelis iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis. Tuo tarpu suinteresuotas asmuo teismui nepateikė jokių konkrečių įrodymų, kad jis pilietybės neteko iki 1940 m. birželio 15 d., o teisės aktų apžvalga ir analizė, pateiktoje teisės doktrinoje, kuria remiasi ir teismai savo formuojamoje praktikoje, nepatvirtina, kad nuo 1933 m., kai pareiškėjos senelis išvyko į JAV, iki 1940 m. birželio 15 d. buvo nustatytas automatinis Lietuvos pilietybės netekimas. Teismas atkreipia dėmesį, kad suinteresuotas asmuo, nors ir ginčija pareiškėjos senelio Lietuvos pilietybės įgijimą ir turėjimą iki 1940 m. birželio 15 d., tačiau kaip pirmiau nurodytoje pilietybę reglamentavusių teisės aktų, apžvalgoje, pilietybės netekimas turėjo būti įformintas oficialiu kompetentingos institucijos dokumentu – leidimu išeiti iš pilietybės. Tokių duomenų byloje nėra pateikta. Todėl tik prielaidomis grindžiami suinteresuoto asmens atsikirtimai nepakankami tam, kad būtų pagrindas teigti, jog pareiškėjo senelis iš tikrųjų buvo netekęs Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d.

34. Kiti byloje dalyvaujančių asmenų argumentai ir motyvai nekeičia teismo padarytų išvadų, todėl dėl jų teismas atskirai nepasisako.

35. Teismas, vadovaudamasis pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, teismų praktika, byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, konstatuoja, kad pareiškėjos M. W. R. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260 straipsniu, 448 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjos M. W. R. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjos M. W. R., gimusios (duomenys neskelbtini), senelis M. M. (taip pat žinomas kaip M./M./M. M./M./M.), gimęs (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d.

Juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas, kad pareiškėja galėtų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo sprendimo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.