Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danguolės Martinavičienės ir Gintaro Pečiulio,

dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Jovitui Elzbergui, atsakovo atstovui advokatui Gintarui Aleknavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1234-265/2014, pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „SPECIALUS AUTOTRANSPORTAS“ ieškinį atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal CPK 263 straipsnio reikalavimus teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitikti materialiosios bei proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinio skundo faktinį bei teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl ji nagrinėjama neperžengiant apelianto atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

Dėl bylos apeliacinio nagrinėjimo ribų

Byloje nustatyta ir dėl to nėra ginčo, kad ieškovas UAB „SPECIALUS AUTOTRANSPORTAS“ (viešojo pirkimo laimėtojas) ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2006 m. lapkričio 24 d. sudarė sutartį trejiems metams dėl Klaipėdos miesto pietinės ir šiaurinės dalių gatvių mechanizuoto tvarkymo žiemos ir vasaros sezonų metu (paslaugų teikimo pradžia – 2006 m. gruodžio 1 d., o pabaiga – 2009 m. gruodžio 1 d.). Ši sutartis pakeista 2008 m. lapkričio 14 d. papildomu susitarimu, kuriuo sutarta padidinti paslaugų teikimo įkainius, neviršijant Sutarties 1.3 punkte nurodytų maksimalių kainų ir 2009 m. vasario 27 d. papildomu susitarimu, kuriuo buvo pakeisti ieškovo teikiamų paslaugų įkainiai, atsižvelgiant į nuo 2009 m. sausio 1 d. pasikeitusį standartinį pridėtinės vertės mokesčio tarifą. 2006 m. lapkričio 24 sutarties galiojimas pratęstas 2009 m. gruodžio 1 d. papildomu susitarimu iki 2010 m. kovo 31 d. Atsakovas nuo 2009 m. birželio mėnesio atsisakė apmokėti suteiktų paslaugų kainos dalį, paskaičiuotą pagal minėtus papildomus susitarimus, dėl to susidarė 1 646 215,37 Lt skola. Įsiteisėjusiu Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimu papildomi susitarimai pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, atmestas atsakovo priešieškinis dėl 734 623,55 Lt, sumokėtų ieškovui niekinių sandorių pagrindu.

Ši byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama ne pirmą kartą (trečią). Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. gegužės 17 d. nutartyje konstatavo perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą dėl viešojo pirkimo sutarties sąlygų pakeitimo, nes nebuvo įvykdytos VPĮ normose nustatytos pareigos, o 2014 m. kovo 25 d. nutartyje, kaip ir ankstesnėje, pripažino ieškovo teisę reikalauti iš atsakovo piniginės prievolės įvykdymo dėl susidariusio kainų skirtumo (lyginant su 2006 m. lapkričio 24 d. sutartimi). Šios Lietuvos apeliacinio teismo nutartys kasacine tvarka nebuvo skųstos, yra įsiteisėjusios, todėl jose konstatuotos faktinės bylos aplinkybės ir padarytos teisinės išvados, nebegali pakartotinai būti šios bylos apeliacijos objektu.

Nagrinėjamu atveju byla buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tik dalyje dėl ieškinio reikalavimų, nurodant, kad, sprendžiant dėl atsakovo piniginės prievolės apimties, turi būti įvertinta, kokią kainų dalį sudaro išlaidos techniniai druskai, kurui, nepavojingų pramonės atliekų priėmimui apmokėti bei kokią kainos dalį sudaro pridėtinės vertės mokestis.

Klaipėdos apygardos teismas, atsižvelgdamas į šiuos aukštesnės instancijos teismo nurodymus, išnagrinėjęs bylą 2014 m. birželio 16 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino visiškai. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl šio skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, iš naujo neanalizuoja ir nepasisako dėl ankstesniais įsiteisėjusiais teismų sprendimais jau išspręstų klausimų (CPK 320 str.).

Dėl materialinės teisės normų taikymo

Apeliaciniame skunde atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija teigia, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas reglamentuojančias restituciją ir nepagrįstą praturtėjimą, nes ieškinys pareikštas remiantis šalių sandoriais, kurie pripažinti negaliojančiais ir nėra įvykdyti.

Kaip žinia, šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas tiek 2012 m. gegužės 17 d. nutartyje, tiek 2014 m. kovo 25 d. nutartyse yra konstatavęs, kad kai tiekėjas visiškai įvykdo įsipareigojimus pagal neteisėtai sudarytą viešojo darbų ar paslaugų pirkimo sutartį (šiuo atveju papildomus susitarimus), restitucija kaip niekinio sandorio padarinys negalima, nes perkančioji organizacija negali grąžinti tiekėjui priimtų darbų ar paslaugų. Ši išvada yra paremta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimu, pateiktu 2011 m. liepos 8 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011.

Visgi teisėjų kolegija nesutinka su atsakovu, kad nagrinėjamu atveju, pripažinus papildomus susitarimus negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, jie nesukelia teisinių pasekmių, nes negaliojanti prievolė negali tarnauti vienai iš susitariančiųjų šalių kokių nors iš tos prievolės teisių ir pareigų atsiradimo šaltiniu. Taigi niekiniai sandoriai sukelia jų šalims tam tikrus teisinius padarinius (pvz. restitucija, be pagrindu įgyto turto grąžinimas etc.), tačiau kitokius nei šalys tikėjosi jų sudarymo metu.

Minėta, kad šiuo atveju papildomi susitarimai buvo pripažinti negaliojančiais kaip prieštaraujantys imperatyvioms VPĮ nuostatoms CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Šios straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad restitucijos taisykles nustato šio kodekso šeštos knygos „Prievolių teisė“ I dalies „Bendrosios nuostatos“ X skyriaus „Restitucija“ normos, kuriose nustatytos restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė ta, kad dėl restitucijos taikymo negalimas vienos iš šalių padėties nepagrįstas ir nesąžiningas pablogėjimas, kitos – atitinkamas pagerėjimas (CK 6.145–6.147 str.).

CK 6.237 straipsnis numato, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. Ši pareiga taip pat atsiranda tais atvejais, jeigu pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau. CK 6.237 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad šio skyriaus (XX skyrius „Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas“) taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai reikalavimas susijęs su daikto išreikalavimu iš svetimo neteisėto valdymo, su įvykdymo pagal negaliojantį sandorį grąžinimu, žalos atlyginimu ar prievolės šalių tarpusavio atsiskaitymais arba paslaugų teikimu (CK 6.327 str. 5 d.).

Taigi šių nuostatų analizė leidžia teigti, kad restitucija yra savarankiškas prievolinių teisinių santykių pažeistų teisių gynimo būdas, numatanti galimybę šiems teisiniams santykiams subsidiariai taikyti nepagrįsto praturtėjimo arba turto gavimo be pagrindo nuostatas. Pastebėtina, kad šiuo atveju skirtingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik restituciją, tačiau ir pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą, reglamentuojančiomis teisės normomis (CK 6.145 str., 6.237 str., 6.240 str. 4, 5 d.).

Taigi nors nagrinėjamu atveju pripažinus papildomus susitarimus negaliojančiais restitucija pati savaime kaip niekinio sandorio padarinys negali būti taikoma, tačiau tai nepaneigia atsakovo piniginės prievolės ieškovui, nes jis privalo grąžinti tai, ką be teisinio pagrindo dėl neatsargumo savo veiksmais įgijo, nors negalėjo ir neturėjo gauti (CK 6.327 str. 1 d.). Šiuo atveju byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovas suteikė atsakovui sulygtas paslaugas, pastarasis sutiko su padidėjusiais jų įkainiais, jas priėmė, ginčo dėl jų kokybės ar apimties nebuvo, todėl pripažinus papildomus susitarimus negaliojančiais, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė klausimą dėl jų negaliojimo padarinių, vadovaudamasis minėtomis teisės nuostatomis.

Išdėstytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo motyvą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl panaikinti / pakeisti skundžiamą sprendimą šiuo skundo argumentu nėra pagrindo.

Dėl atsakovo piniginės prievolės ir jos apimties

Atsakovas savo piniginę prievolę ieškovui neigia, remdamasis išimtinai tuo, kad pastarojo reikalavimas yra kildinamas iš sandorių, kurie pripažinti ab initio negaliojančiais ne tik dėl formalių, tačiau ir dėl esminių VPĮ nuostatų pažeidimo, nes papildomi susitarimai pakeitė ne tik paslaugų įkainius, tačiau ir darbų apimtis.

Kaip minėta, šioje byloje atsakovo veiksmų neteisėtumas, sudarant papildomus susitarimus, jau yra konstatuotas ne tik dėl formalių, tačiau ir dėl esminių VPĮ nuostatų pažeidimo. Taip pat jau ne kartą buvo nurodyta, kad už tinkamą VPĮ įvykdymą atsakinga perkančioji organizacija. Jei ši nevykdo ar vykdo netinkamai pareigas, išplaukiančias iš VPĮ, jai turi tekti neigiami padariniai, nes jei būtų priešingai, galėtų kilti situacijų, kai perkančioji organizacija pasinaudotų ar turėtų naudos iš savo neteisėtų veiksmų. Tiekėjai turi teisėtų lūkesčių dėl viešojo pirkimo procedūrų ir sutarties vykdymo teisėtumo bei perkančiosios organizacijos sutartinių įsipareigojimų tinkamo įvykdymo. Šie lūkesčiai teismo ginami tiek, kiek jų neriboja VPĮ ar kitas teisės aktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011).

Apeliantas teisingai nurodo, kad, kad šioje kasacinio teismo nutartyje teisės taikymo išaiškinimas yra atliktas byloje, kurios ratio decidendi ne visiškai sutampa su nagrinėjamos bylos, tačiau joje suformuluota bendro pobūdžio taisyklė dėl tiekėjų teisėtų lūkesčių gynybos, kai yra konstatuota būtent perkančios organizacijos kaltė dėl VPĮ nuostatų pažeidimo, teisėjų kolegijos įsitikinimu, yra aktuali nagrinėjamos bylos faktinių bei teisinių aplinkybių kontekste.

Apeliantas teigia, kad teismui pripažinus papildomus susitarimus negaliojančiais ir konstatavus atsakovo piniginę prievolę ieškovui, kaip jų negaliojimo padarinius, pastarasis įgijo daugiau teisių nei galėjo tikėtis pagal viešojo pirkimo sąlygas, VPĮ ir kitų teisės aktų nuostatas. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, atmeta į skundo motyvą kai nepagrįstą.

Atsižvelgiant į šioje byloje nustatytas ir pirmosios instancijos teismo įvertintas aplinkybes, darytina išvada, kad VPĮ nuostatos neribojo galimybės keisti sutarties sąlygas įstatymo nustatyta tvarka (VPĮ 18 str. 3 d.). Juolab, kad iš Klaipėdos miesto gatvių mechanizuoto tvarkymo paslaugų pirkimo atviro konkurso sąlygų, Viešųjų pirkimų tarnybos 2009 m. kovo 27 d. ir 2010 m. liepos 28 d. išvadų matyti, jog pirkimo sąlygų 57 punkte buvo numatyta galimybė didinti ar mažinti įkainius (pagrindžiant teisės aktais) priklausomai nuo ,,pasikeitusių mokesčių ir rinkos kainos pasikeitimų ar kitų nuo sutarties šalių valios nepriklausančių aplinkybių“. Iš tiesų, paminėtos nuostatos nebuvo perkeltos į šalių sudarytos sutarties sąlygas (VPĮ 15 str. 3 d.), o šiuo aspektu keičiant sutarties sąlygas – nebuvo gautas Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimas (VPĮ 18 str. 8 d.) (1 t., b. l. 101-102, 136, 177). Pažymėtina, kad minėtoje 2009 m. kovo 27 d. išvadoje taip pat buvo nurodyta, jog pirkimo sutartyje privalėjo būti nustatytas kainos ir įkainių indeksavimas dėl infliacijos ar įkainių keitimas dėl pasikeitusių mokesčių, nes sutarties trukmė ilgesnė nei vieneri metai (VPĮ 15 str. 6 d. 4 ir 5 p.). Abejose Tarnybos išvadose nurodoma, kad šiuos pažeidimus padarė būtent perkančioji organizacija (atsakovas). Todėl, atsižvelgiant į aukščiu minėtą kasacinio teismo išaiškinimą, Tarnybos išvadas, būtent perkančiajai organizacijai kyla su šiais pažeidimais susiję neigiami padariniai. Visas šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir pagrįstai konstatavo, kad faktas, jog minėtos pirkimo sąlygų nuostatos nebuvo perkeltos į šalių 2006 m. lapkričio 24 d. sutartį, nereiškia, kad jos yra neteisėtos ir negali būti vertinamos nagrinėjant šį ginčą. Atsakovas šių skundžiamo sprendimo motyvų nekvestionavo, jų nepaneigė, o byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismui spręsti kitaip. Taigi atsakovo civilinė atsakomybė už padarinius, kilusius dėl jo paties neteisėtų veiksmų, nagrinėjamoje byloje nėra paneigta (CPK 178 str., 185 str.).

Šiuo atveju sprendžiamam ginčui nėra reikšmingi atsakovo argumentai, kad papildomuose sprendimuose buvo numatytos mažesnės darbų apimtys, nes šalys bylos nagrinėjimo metu ne kartą pripažino, kad faktiškai teiktų paslaugų mastas (plotai, kuriuose buvo teikiamos paslaugos) nepakito, nes tiek pagrindinėje sutartyje, tiek papildomuose susitarimuose buvo nustatytas tik orientacinis jų dydis, o atsiskaitymai vyko už faktiškai atliktą darbą. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, šias aplinkybes pirmosios instancijos įvertino ir pripažino, kad šalių susitarimas tik dėl preliminarių tvarkymo plotų yra objektyviai pateisinamas, atsižvelgiant į teikiamos paslaugos pobūdį (gatvių tvarkymo paslaugos, kurių teikimas iš esmės priklauso nuo oro sąlygų).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiame kontekste, sprendžiant, ar atsakovo teisėti lūkesčiai neprieštaravo VPĮ nuostatoms, reikšminga aplinkybė yra tai, kad bendra ieškovo atliktų darbų kaina, įskaitant ginčo pinigų sumą, neviršija šalių sulygtos 2006 m. lapkričio 24 d. Sutarties 1.3 punkte nurodytos maksimalios pirkimo, nes bendra sutarties kaina – 11 410 707,51 Lt, o iš atsakovo pateiktų teismui rašytinių paaiškinimų matyti, kad faktiškai sumokėta yra apie 5 822 880,65 Lt, šioje byloje kilęs ginčas dėl 1 646 215,37 Lt (4 t., b. l. 10-12).

Taip pat atmetamas apeliacinio skundo motyvas, kad teismas nenustatė įkainių sudėtinių dalių, jų įtakos bendram pasiūlyme nurodyto įkainio dydžiui, nevykdė apeliacinės instancijos teismo nurodymo skirti ekspertizę atsakyti į šiuos klausimus, todėl ieškovo reikalavimo dydis nėra įrodytas (CPK 178 str.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje dėl įrodymų vertinimo taisyklių taikymo konkrečiose bylose yra ne kartą pabrėžta, kad teismas vertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu teismo posėdyje, vadovaudamasis įstatymu. Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008 etc.).

Iš bylos duomenų matyti, kad, nepaisant to, jog šioje byloje apeliacinės instancijos teismas jau net du kartus pripažino atsakovo prievolę ieškovui, pirmosios instancijos teismui nurodydamas spręsti tik dėl jos piniginės prievolės apimties, jo pozicija dėl susitarimais nustatytų įkainių pagrįstumo bylos nagrinėjimo metu buvo pasyvi, t. y. jis iš viso neginčijo įkainių dydžio, nuo ieškovo pareikštų reikalavimų gynėsi remdamasis išimtinai akcentuodamas sandorių, iš kurių kildinama prievolė, negaliojimą, jų prieštaravimą imperatyvioms įstatymo normoms ir kt. Pažymėtina, kad byloje nebuvo ginčo, jog paslaugų kainų pokytį lėmė padidėję įstatymais nustatyti mokesčiai (minimali mėnesinė alga, pridėtinės vertės mokestis ir etc.), pabrangęs kuras. Savo ruožtu kitų prekių pabrangimą ieškovas pagrindė, pateikęs komercinius pasiūlymus, pirktų prekių ir paslaugų PVM sąskaitas faktūras, kurie, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, leidžia spręsti, jog įsigyti jas pigiau galimybių nebuvo. Šių pirmosios instancijos teismo išvadų apeliantas taip pat nekvestionavo ir jų nepaneigė.

Kartu teisėjų kolegiška pažymi tai, kad pabrangusių prekių ir paslaugų (druskos, smėlio, sąvartyno mokesčio ir etc.) įtaką ieškovo teikiamų paslaugų kainai atsakovas reikalavo pagrįsti dar prieš papildomų susitarimų pasirašymą. Šiuos atsakovo reikalavimus ieškovas vykdė, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, papildomus duomenis atsakovui teikė 2008 m. sausio 29 d., 2008 m. liepos 8 d., 2008 m. spalio 27 d. (2 t. b. l. 123–146; 147–148; 149–160; 162–174). Akivaizdu, kad pastarasis šiuos duomenis išanalizavo ir jų pagrįstumui pritarė, nes juos pakoregavęs sudarė su atsakovu 2008 m. lapkričio 14 d. papildomą susitarimą dėl įkainių pakeitimo. Kitas papildomas susitarimas buvo sudarytas 2009 m. vasario 27 d., tačiau jame numatytą kainų pokytį lėmė tik padidėjęs pridėtinės vertės mokestis (3 t. b. l. 132–134).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta įrodymų, suteikiančių pagrindą abejoti šio pokyčio objektyvumu (CPK 185 str.).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovas, siekdamas atskleisti konkrečiose jo sąskaitose nustatytų kainų sudėtines dalis, tirk pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismui pateikė pažymas, kuriose detalizuotas pradinis ir padidėjęs įkainis pagal kiekvieną viešojo pirkimo pasiūlyme / sutartyje nurodytą paslaugų grupę, t. y. detalizuota, kokią įkainio kainų dalį sudaro išlaidos techniniai druskai, kurui, nepavojingų pramonės atliekų priėmimui apmokėti, pridėtinės vertės mokestis, minimalus mėnesinis atlyginimas etc. (2 t. b. l. 124–183; 3 t. b. l. 119–128). Iš šių dokumentų turinio matyti, kad minimalaus atlyginimo pokytis sudaro net 45,5 procentus, kuro – 45,37 procentus, druskos – net 93,3 procentus, smėlio 41,7 procentus, smėlio druskos mišinio – 65,37 procentus. Šis kainų pokytis pritaikytas paslaugos kainai pagal atitinkamą jos sudėtinę dalį (pvz.: minimalaus atlyginimo pokytis 1,47 Lt dydžio kainos daliai lėmė jos padidėjimą iki 2,14 Lt, t. y. 45,5 procentus ir t. t.) ir aiškiai detalizuotas minėtose ieškovo pateiktose pažymose. Kitų kainų sudėtinės dalys, skirtingai nei teigia atsakovas, nepakito, o objektyvų jų padidėjimą lėmė kitų įkainio dalių pokytis.

Kaip minėta, šias pažymas atsakovas jau yra analizavęs viešojo pirkimo sutarties vykdymo metu ir jų pagrįstumą pats patvirtino pasirašydamas papildomus susitarimus. Tuo tarpu ginčyti atskiras kainų sudėtines dalis iš esmės pradėjo tik šios bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos metu, teikdamas papildomus paaiškinimus ir reikšdamas savo subjektyvias abejones, ar jų dydis iš tiesų nepriklausomai nuo ieškovo valios galėjo padidėti būtent minėtose pažymose nurodoma suma, tačiau nepateikė teismui jokių duomenų, leidžiančių daryti priešingas išvadas (pvz.: nepateikti duomenys, kad smėlį, druską, kurą buvo galima įsigyti pigiau ir pan.).

Šiame kontekste reikšminga aplinkybė yra tai, kad pats atsakovas nepageidavo, jog būtų atlikta ekspertizė dėl įkainių padidinimo pagrįstumo, siekiant nustatyti ieškovui priklausantį atlyginimą už suteiktas paslaugas. Ekspertizės paskyrimo klausimas šios bylos nagrinėjimo metu sprendžiamas buvo ne kartą, teisėjų kolegija taip pat siūlė šalims šį ginčą spręsti pasitelkiant specialistus (ekspertus) turinčius specialių žinių, tačiau buvo atsisakyta, motyvuojant tuo, kad byloje yra visi bylai išspręsti reikalingi dokumentai. Abi šalys laikėsi pozicijos, kad byla apeliacine tvarka turi būti išnagrinėta remiantis joje jau surinktais įrodymais. Dėl to, teisėjų kolegija atmeta atsakovo argumentus, kad šioje byloje be pagrindo atsisakyta skirti ekspertizę.

Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga būti aktyviam bylose, kuriose vyrauja viešasis interesas, dar nereiškia pareigos būti aktyvesniam už pačią ginčo šalį, perimti įrodinėjimo pareigą.

Kaip žinia, civiliniame procese vyrauja rungimosi principas. Juo grindžiama įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė, pagal kurią kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Ši įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė iš esmės visa apimtimi taikoma taip pat ir bylose, kuriose vyrauja viešasis interesas, todėl atsakovas siekdamas paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas dėl kainų padidėjimo objektyvumo ir pagrįstumo, turėjo pateikti teismui priešingas išvadas, pagrindžiančius duomenis, tačiau to nepadarė. Tuo tarpu teismas pagal vidinį savo įsitikinimą vertino visus byloje esančius įrodymus ir ieškovo pateiktus įrodymus dėl paslaugų įkainių laikė pakankamais jų objektyvumui ir pagrįstumui konstatuoti, nenustatė duomenų, kad tiekėjo teisėti lūkesčiai gauti atsiskaitymą už paslaugas, atsižvelgiant į objektyvius rinkos pokyčius, viršijo VPĮ ir kitų įstatymų nustatytas ribas.

Dėl to nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir įvertino byloje esančias faktines aplinkybes ir juos pagrindžiančius įrodymus, pažeidė byloje surinktų įrodymų vertinimo taisyklę, neatsižvelgė į aukštesnės instancijos teismų nurodymus šioje byloje (CPK 185 str.). Teismo išvada, kad byloje rašytiniais įrodymais yra nustatyta bendra ieškovo reikalavimų suma, t. y. papildomus susitarimus pripažinus negaliojančiais susidariusi nepriemoka atsakovui dėl padidėjusių paslaugų kainų, yra teisėta ir pagrįsta.

Dėl nurodytų motyvų atsakovo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas nenagrinėjant kitų tiek šiame apeliaciniame skunde, tiek atsiliepimuose į jį ir papildomuose paaiškinimuose nurodytų argumentų, nes teismų praktikoje yra suformuluota nuostata, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, konstatavus, jog skundžiamame sprendime yra tinkamai atskleista bylos esmė (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. birželio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.