Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo teisėjas Alvydas Žerlauskas, sekretoriaujant Jurgitai Paulauskienei, dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui J. E., atsakovės atstovams advokatui G. A., J. L., teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjės civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Specialusis autotransportas“ ieškinį atsakovei Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Byloje nustatyta, kad ieškovė UAB „Specialus autotransportas“ (viešojo pirkimo laimėtojas) ir Klaipėdos miesto savivaldybės administracija 2006-11-24 sudarė sutartį trejiems metams dėl Klaipėdos miesto pietinės ir šiaurinės dalių gatvių mechanizuoto tvarkymo žiemos ir vasaros sezonų metu (paslaugų teikimo pradžia – 2006-12-01, o pabaiga – 2009-12-01). Šalys sudarytą viešųjų pirkimų sutartį pakeitė 2008-11-14 ir 2009-02-27 papildomais susitarimais, kuriais buvo pakeisti ieškovės teikiamų paslaugų įkainiai. Atsakovė pripažįsta, kad minėtuose papildomuose susitarimuose įkainiai buvo pakeisti dėl objektyvių priežasčių: pirmajame – dėl kainų perskaičiavimo pasikeitus rinkos kainoms, antrajame – įkainiai perskaičiuoti pasikeitus pridėtinės vertės mokesčiui. Iki 2009 m. birželio mėn. atsakovė sutartiniuose santykiuose vadovavosi minėtų papildomų susitarimų nuostatomis, tačiau vėliau atsisakė mokėti dalį suteiktų paslaugų kainos, nurodydama, jog sąskaitos faktūros turi būti išrašomos vadovaujantis 2006-11-24 sutartyje nustatytais įkainiais. Dėl šios priežasties už paslaugas, suteiktas nuo 2009 m. birželio mėn. imtinai, ieškovė kiekvieną mėnesį apmokėjimui pateikinėjo po dvi sąskaitas – ginčijamai ir neginčijamai paslaugų kainos daliai. Neginčijamai sumos daliai išrašytas sąskaitas atsakovė pripažino ir apmokėjo, tačiau nepripažino bei atsisakė apmokėti likusią (pagal 2009-02-27 papildomą susitarimą Nr. J12-26 apskaičiuotą) ieškovės suteiktų paslaugų kainos dalį, dėl ko susidarė 1 646 215,37 Lt įsiskolinimas. Klaipėdos apygardos teismo 2013-02-11 sprendimu 2008-11-14 papildomas susitarimas Nr. J12-344 ir 2009-02-27 papildomas susitarimas Nr. J12-26 pripažinti negaliojančiais nuo jų sudarymo momento. Lietuvos apeliacinio teismo 2014-03-25 nutartimi ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis palikta nepakeista.

Byloje nagrinėjamu atveju tarp šalių iš esmės kilo ginčas, ar ieškovė turi teisę reikalauti atlyginimo už suteiktas paslaugas, kai susitarimai, kuriais buvo pakeisti (padidinti) įkainiai, buvo pripažinti negaliojančiais.

CK 1.80 str. 2 dalyje nustatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. CK 6.145 straipsnyje nustatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio, arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims. Tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011-07-08 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011 (skelbta: „Teismų praktika“ Nr. 36, 2011) išaiškino, kad už tinkamą VPĮ (toliau – VPĮ) vykdymą atsakinga perkančioji organizacija. Jei ši nevykdo ar vykdo netinkamai pareigas, išplaukiančias iš VPĮ, jai turi tekti neigiami padariniai. Jei būtų priešingai, galėtų kilti situacijų, kai perkančioji organizacija pasinaudotų ar turėtų naudos iš savo neteisėtų veiksmų. Tiekėjai turi teisėtų lūkesčių dėl viešojo pirkimo procedūrų ir sutarties vykdymo teisėtumo bei perkančiosios organizacijos sutartinių įsipareigojimų tinkamo įvykdymo. Šie lūkesčiai teismo ginami tiek, kiek jų neriboja Viešųjų pirkimų įstatymas ar kitas teisės aktas.

Pažymėtina, kad bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas 2012-05-17 nutartyje nurodė, kad konstatavus perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą, turi būti sprendžiamas klausimas dėl atsakovo piniginės prievolės apimties.

Taip pat ir antrą kartą bylą apeliacine tvarka išnagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas 2014-03-25 nutartyje padarė išvadą, kad papildomų susitarimų pripažinimas negaliojančiais neužkerta ieškovui galimybės reikalauti skolos dėl susidariusio kainų skirtumo (lyginant su 2006-11-24 sutartimi) priteisimo, tačiau vertinant tiekėjui dėl pasikeitusių kainų ir pridėtinės vertės mokesčio padidėjimo priklausantį atlyginimą už suteiktas paslaugas, priklausomai nuo teikiamų paslaugų apimties, kaip jau buvo konstatuota apeliacinės instancijos teismo šioje byloje, privalo būti įvertinta, kokią kainų dalį sudaro išlaidos techninei druskai, kurui, nepavojingų pramonės atliekų priėmimui apmokėti bei kokią kainos dalį sudaro pridėtinės vertės mokestis.

Vadovaudamasis aukščiau išdėstytais motyvais teismas daro išvadą, jog atsakovės atsikirtimas, kad ieškovė negali reikalauti atlyginimo už jos atsakovei suteiktas paslaugas pagal papildomais susitarimais nustatytus įkainius vien todėl, kad tie susitarimai pripažinti negaliojančiais ab initio, yra nepagrįstas. Byloje nagrinėjamu atveju negalima restitucija natūra, tačiau nėra jokių teisinių kliūčių spręsti dėl restitucijos būdo ieškovui iš atsakovės priteisinat ekvivalentą pinigais, nes visiškai netaikius restitucijos ieškovės padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o atsakovės atitinkamai pagerėtų ieškovės sąskaita (CK 6.237 str., 6.240 str. 4, 5 d.). Aplinkybė, kad atsakovė 2009-05-29 raštu ieškovei pranešė vienašališkai nutraukianti papildomus susitarimus, yra teisiškai nereikšminga, kadangi pati atsakovė 2009-07-09 raštu ieškovei nurodė ankstesnį raštą dėl susitarimo nutraukimo laikyti negaliojančiu ir nesukeliančiu jokių pasekmių (t. 1, b. l. 137–139, CK 2.84 str. 1, 2 d.).

Nustačius, kad ieškovė turi teisę reikalauti atlyginti už faktiškai suteiktas paslaugas, spręstina dėl ieškovei iš atsakovės priteistino kompensacijos dydžio.

Kiekvienu konkrečiu atveju restitucija turi būti atliekama ne mechaniškai, o įsigilinus į individualią situaciją ir atidžiai pasvėrus šalių bei trečiųjų asmenų interesus. Būtent tokia situacija susiklostė ir nagrinėjamos bylos atveju, kai šalys laisva valia papildomai susitarė dėl įkainių pakeitimo, kurį laiką susitarimus vykdė, ir tik Viešųjų pirkimų tarnybai 2009-03-27 išvadoje konstatavus, kad papildomi susitarimai pažeidė VPĮ nuostatas, atsirado pagrindas pripažinti susitarimus niekiniais.

Kasacinės instancijos teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad net ir nustačius VPĮ nuostatų pažeidimą tiekėjo teisės ginamos tokia apimtimi, kiek Viešųjų pirkimų įstatymas tiekėjui jų suteikia, t. y. vertinama, kokias teises tiekėjas įgytų, jeigu perkančioji organizacija laikytųsi įstatyme nustatytos tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320/2011).

Viešųjų pirkimų tarnyba dėl papildomų 2008-11-14 ir 2009-02-27 susitarimų konstatavo formalius VPĮ pažeidimus, t. y. nenagrinėjo susitarimais nustatytų įkainių dydžio atitikimo jų nustatymo pagrindams – pasikeitusioms rinkos kainoms ir PVM mokesčiui (t. 1, b. l. 101–102, 177). Tik formalaus VPĮ pažeidimo pagrindu – dėl leidimo nebuvimo – savivaldybės administracijos direktoriui buvo skirta bauda, administracinis teismas neanalizavo pakeistų sutarties sąlygų prigimties, t. y. ar jos nepažeidžia VPĮ 3 str. principų ir tikslų (t. 2, b. l. 181–183). Taip pat ir šioje byloje teismas papildomus susitarimus pripažino negaliojančiais dėl formalaus VPĮ nuostatų pažeidimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2014-03-25 nutartyje konstatavo, kad VPĮ 18 straipsnio 8 dalies nuostata, leidžianti laikantis įstatymo reikalavimų pakeisti viešojo pirkimo sutarties sąlygas, taikytina ir šalių sutarčiai, tačiau sudarant papildomus susitarimus pagal jų sudarymo metu galiojusią VPĮ 18 straipsnio 8 dalies redakciją buvo būtina gauti Viešųjų pirkimų tarnybos sutikimą.

Pažymėtina, kad konkurso sąlygų 57 punkte nustatyta, jog sutartyje bus numatyta galimybė didinti ar mažinti įkainius (pagrindžiant teisės aktais) priklausomai nuo: 57.1. pasikeitusių mokesčių, 57.2. rinkos kainų pasikeitimo ar kitų nuo sutarties šalių valios nepriklausančių aplinkybių (t. 1, b. l. 136). Aplinkybė, kad minėtos nuostatos nebuvo perkeltos į šalių 2006-11-24 sudarytą sutartį, nereiškia, kad šios konkurso sąlygos negalioja, o priešingai, sutartis ta apimtimi, kuria prieštarauja konkurso sąlygoms, yra negaliojanti, ką savo išvadų 1.1. punktu konstatavo ir Viešųjų pirkimų tarnyba (t. 1, b. l. 101). Konkurso tvarka sudarytos sutarties turinys nustatomas pagal paskelbtas konkurso sąlygas (CK 6.706 str.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nors pagal VPĮ, sudarius viešojo pirkimo sutartį, pirkimas pasibaigia, tačiau perkančiosios organizacijos ir tiekėjo viešojo pirkimo teisiniai santykiai nesibaigia. Pagal nuosekliai formuojamą kasacinę praktiką viešųjų pirkimų principų – pamatinių nuostatų, perkančiosios organizacijos veiksmų teisėtumo vertinimo pagrindų – taikymas apima visas viešojo pirkimo procedūras nuo viešojo pirkimo pradžios iki pabaigos, tačiau jų reikšmė nesumenksta ir viešajam pirkimui pasibaigus. Be to, minėtų konkurso sąlygų nuostatos atitinka CK 6.204 str. sąlygas, kurioms esant viena sutarties šalis gali kreipti į kitą dėl sutarties pakeitimo pasikeitus aplinkybėms, o nesusitarus – dėl sutarties pakeitimo kreiptis į teismą.

Taigi vien aplinkybė, kad papildomi susitarimai buvo pripažinti negaliojančiais, byloje nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo išvadai, kad tuo atveju, jei įstatymo nustatyta tvarka būtų kreiptasi į Viešųjų pirkimų tarnybą dėl sutikimo, šis nebūtų duotas, ir papildomi susitarimai su juose nustatytais įkainiais nebūtų sudaryti.

Šioje byloje ginčo dėl įkainių dydžio pagrįstumo nekilo. Taip pat nekilo ginčo dėl suteiktų paslaugų masto pagrįstumo (plotų, kuriuose buvo atliekamos paslaugos), kokybės. Abi šalys pripažino, kad sutartyje ir papildomuose susitarimuose darbų apimtys buvo nustatytos orientacinės, o atsiskaitymas buvo atliekamas už faktinius darbus. Tai pateisinama, kadangi tikslių darbų apimčių negalima nustatyti dėl aplinkybių, kurių negalima numatyti, pavyzdžiui, oro sąlygų. Būtų neprotinga, jei iškilus objektyviai būtinybei ieškovė negalėtų suteikti paslaugų, pavyzdžiui, nuvalyti apsnigtų kelių, o atsakovė - darbų priimti ir už juos sumokėti, vien todėl, kad darbai viršytų sutartyje nustatytus orientacines apimtis, arba atvirkščiai – ieškovė privalėtų teikti paslaugas nustatytuose plotuose nesant tam objektyvios paslaugų būtinybės. Pažymėtina, kad atsakovė priėmė ieškovės darbus (suteiktas paslaugas) visa apimtimi ir už juos sumokėjo pagal 2006-11-24 sutartimi nustatytus įkainius netgi tuomet, kai atsisakė sumokėti pagal pakeistus įkainius.

Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ieškovė dar 2007-10-25 raštu kreipėsi į atsakovę dėl 2006-11-24 sutartyje nustatytų įkainių peržiūrėjimo (t. 1, b. l. 147). 2007-12-10 savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta darbo grupė ieškovės pasiūlymui išnagrinėti (t. 2, b. l. 161). Atsakovė 2007-12-28 reikalavo papildomos informacijos: prekių (druskos, smėlio ir kt.) įsigijimo dokumentus, įrodančius įtaką kainos kilimui, dokumentus (darbo užmokesčio išmokėjimo žiniaraščius, kt.) ir skaičiavimus, pagrindžiančius darbo užmokesčio kilimą bei MMA didinimo įtaką paslaugų kainai (t. 2, b. l. 175), ieškovė papildomus duomenis teikė 2008-01-29, 2008-07-08, 2008-10-27 (t. 1, b. l. 162–174, 149–161, 123–146). Byloje esantys įrodymai patvirtina ieškovės teiginius, kad 2008 būtinumas keisti įkainius kilo dėl padidėjusių minimalios mėnesio algos (MMA), sąvartyno mokesčių, padidėjusio padidėjusios kuro, techninės druskos kainos, smėlio kainų (t. 2, b. l. 123–160). Palyginus 2006-12-01 ir 2008-11-14 įkainius (t. 1, b. l. 21, 22 ir 24, 25) matyti, kad labiausiai, t. y. daugiau nei dvigubai padidėjo įkainiai paslaugoms, kuriose naudojama druska. Iš ieškovės pateiktų įkainių apskaičiavimų matyti, kad druskos kaina padidėjo beveik dvigubai, t. y. nuo 101,7 Lt iki 196,62 Lt (t. 2, b. l. 124–129, 131, 132). Iš pateiktų komercinių pasiūlymų (t. 1, b. l. 142–145) matyti, kad pigiau druskos nebuvo galimybės įsigyti. Taip pat ieškovės išsamiai ir aiškiai pagrįstos ir kitos įkainių sudedamosios dalys, susijusios su darbo užmokesčius, kuru ir kt. Pažymėtina, kad 2008-11-14 susitarime nustatyti įkainiai (t. 1, b. l. 24, 25) ne visiškai atitinka ieškovės pasiūlytus (t. 2, b. l. 149–150), t. y. atsakovė juos pati pakoregavo atlikusi įkainių pagrįstumo analizę. Taip pat teismas pažymi, kad nepaisant papildomais susitarimais nustatytų įkainių ar nustatytų orientacinių plotų dydžių, papildomuose susitarimuose, kaip ir 2006-12-01 sutartyje buvo nustatytos maksimalios kainos atskiroms paslaugoms ir bendrai paslaugų kainai vieneriems metams, o viršijus nustatytus maksimalius dydžius – nustatyta ieškovės pareiga pritaikyti tokio dydžio nuolaidą, kad atsakovės per sezoną sumokėta suma neviršytų nustatytos maksimalios sumos. Taigi nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad papildomais susitarimais išeita už pagrindinės sutarties ir VPĮ reguliavimo ribų pirkimo kainos prasme. 2009-02-27 papildomu susitarimu įkainiai buvo pakoreguoti tik dėl pasikeitusio PVM, kas atitinka pirkimo sąlygų 57.1. punktą, todėl vien dėl susitarimo sudarymo procedūrinių pažeidimų negali būti laikomi nepagrįstais.

Abiem šalims viso bylos nagrinėjimo metu buvo siūloma skirti ekspertizę papildomais susitarimais nustatytų įkainių pagrįstumui nustatyti, tačiau šalys nesutiko. Byloje ginčo dėl įkainių pagrįstumo ir nekilo, atsakovė atsikerta į ieškinį ginčydama ieškovės reikalavimo teisę apskritai, o ne dėl įkainių nepagrįstumo. Teismo posėdžio metu šalių atstovai dar kartą patvirtinto, kad ekspertizę skirti netikslinga.

Ieškovė į bylą pateikė įkainių keitimo būtinumą patvirtinančius įrodymus, o atsakovė užėmė pasyvią poziciją – papildomais susitarimais nustatytų įkainių pagrįstumo neginčijo, neįrodinėjo, kad tie įkainiai nebūtų patvirtinti, jeigu atsakovė kaip pirkimo organizatorė būtų kreipusis į Viešųjų pirkimų tarnybą leidimo, t. y. kad ieškovė neįgytų reikalavimo teisių, jeigu atsakovė būtų laikiusis įstatyme nustatytos tvarkos, neįrodinėjo, kad bet kuris kitas tiekėjas būtų galėjęs suteikti tas pačias paslaugas pigesniais įkainiais nei buvo nustatyti papildomuose susitarimuose. Savivaldos institucija civiliniuose teisiniuose santykiuose su kitais dalyviais dalyvauja lygiais pagrindais (CK 2.36 str.), todėl negali perkelti visos įrodinėjimo naštos ieškovei (CPK 12 str., 178 str.), juo labiau, kad pati atsakovė galutinai nustatė įkainius, papildomi susitarimai pripažinti negaliojančiais dėl atsakovės, kaip pirkimų organizatorės padarytų formalių VPĮ pažeidimų. Teismas sutinka, kad esant tokioms aplinkybėms ekspertizės skirti nėra pagrindo, kadangi byloje esančių įrodymų pakanka teismo įsitikinimui dėl ieškinio apskritai, ir papildomais susitarimais nustatytų įkainių – konkrečiai, pagrįstumo suformuoti (CPK 185 str., 218 str.). Taip pat byloje rašytiniais įrodymais įrodyta ir atsakovės neginčijama bendra ieškovės pareikštų reikalavimų suma, t. y. susidariusi nepriemoka atsakovei atsisakius apmokėti už ieškovės suteiktas paslaugas pagal papildomais susitarimais nustatytus įkainius.

Išdėstytų argumentų pagrindu teismas daro išvadą, kad ieškinys tenkintinas visiškai (CPK 259, 260, 265 str.): ieškovei iš atsakovės priteistina 1 646 215,37 Lt faktiškai suteiktų paslaugų (darbų) vertė (CK 6.145–6.147 str., 6.237, 6.240 str.), 12 297,53 Lt palūkanos (CK 6.210, 6.240 str. 1 d.), taip pat 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.).

Ieškovei iš atsakovės priteistina 14 397 Lt žyminio mokesčio už ieškinį (t. 1, b. l. 74), 20 851 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dėl teismo 2010-11-30 sprendimo (t. 2, b. l. 87), 20 585 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą dėl teismo 2013-02-11 sprendimo (t. 3, b. l. 29), t. y. iš viso 55 833 Lt (CPK 93 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Ieškovei UAB „Specialusis autotransportas“ iš atsakovės Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos priteisti 1 646 215,37 Lt skolos, 12 297,53 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą (1 658 512,90 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme 2010-03-26 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 55 833 Lt žyminio mokesčio.

Sprendimą per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos galima skųsti Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.