Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės A. Š. patikslintą ieškinį atsakovui A. B. dėl santuokos nutraukimo pasekmių sutarties pakeitimo, išvadą teikianti institucija – Vaiko teisių apsaugos tarnyba.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

2014-07-07 teisme gautas ieškovės atstovo advokato M. G. prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę – sustabdyti vykdymo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0174/14/20065, pagal 2009 m. kovo 13 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą Nr. N2-4178-501/2009 dalyje dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo. Nurodo, jog 2014-07-01 buvo gautas antstolio patvarkymas, iš kurio matyti, kad 2014-06-03 antstoliui buvo pateiktas vykdyti 2009-03-13 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo pagrindu išduotas vykdomasis raštas Nr.N2-4178-501/2009 dalyje dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo. Nurodo, jog teismui šioje byloje 2014-06-27 priėmus nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nustačius laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove, nenurodant konkrečios gyvenamosios vietos, iki galutinio sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos, o šioje civilinėje byloje nagrinėjant ieškovės reikalavimus dėl naujos laikinos atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo, ieškovei gyvenant užsienyje, 2009 m. kovo 13 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu nustatyta šalių bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarka objektyviai negali būti įgyvendinti, o tolimesnis tokio sprendimo priverstinis vykdymas prasilenkia su teisingumo ir protingumo kriterijais.

Atsakovas su ieškovės prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – vykdymo veiksmų vykdomojoje byloje Nr.0174/14/20065 sustabdymo, nesutiko. Nurodė, kad prašymas nėra pagrįstas, kadangi prieštarauja principinei nuostatai, kada laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos. Pažymėjo, kad toks prašymas nėra susijęs su ieškinio reikalavimu, todėl nėra pagrindų, numatytų CPK 144 str.. Atkreipė dėmesį, kad ieškovė tyčia nebeleido tėvui net atsisveikinti su vaikais prieš išvykstant į kitą šalį, mano, kad tokiu prašymu siekiama apriboti galimybę tėvui bendrauti su vaikais.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių skundžiamo teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.), todėl byla nagrinėtina vadovaujantis apeliacinės bylos nagrinėjimo ribas apibrėžiančiais atskirojo skundo argumentais.

Nagrinėjamu atveju ieškovė siekia pakeisti 2009 m. kovo 13 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu nustatytą jos ir atsakovo nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą Vilniuje ir nustatyti, kad nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatoma su motina jos gyvenamojoje vietoje, taip pat nustatyti laikiną atsakovo bendravimo su vaikais tvarką iki vaikai gyvens su mama užsienyje. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartimi ieškovės reikalavimų užtikrinimui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės - nepilnamečių vaikų D. B. ir G. B. gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, nenurodant konkrečios gyvenamosios vietos, iki galutinio sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos. Atsakovas dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimo vykdymo kreipėsi į antstolį, kuris 2014-07-01 patvarkymu įpareigojo ieškovę nedelsiant raštu pateikti antstoliui duomenimis, ar yra vykdomas minėtas teismo sprendimas; jeigu šalių nepilnamečiai vaikai nėra perduoti atsakovui, įpareigojo ieškovę nedelsiant raštu pateikti antstoliui paaiškinimą, dėl kokių priežasčių nėra vykdomas vykdytinas dokumentas; informavo, jog dėl teismo sprendimo nevykdymo antstolis gali surašyti CPK 771 str. nustatytos formos aktą apie sprendimo nevykdymą bei kreiptis į teismą su prašymu dėl baudos ieškovei skyrimo. Ieškovė 2014-07-07 kreipėsi į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo - vykdymo veiksmų vykdomojoje byloje Nr. 0174/14/20065, pagal 2009 m. kovo 13 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą Nr. N2-4178-501/2009 dalyje dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo, sustabdymo. Pirmos instancijos teismas ieškovės prašymą tenkino. Nesutikdamas su skundžiama nutartimi, apeliantas argumentuoja, jog nurodytų vykdymo veiksmų sustabdymas niekaip neapsunkina ir nepadaro neįmanomu galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo šioje byloje. Taip pat nurodo, kad pirmos instancijos teismas netinkamai pritaikė CPK 145 str. 1 d. 10 p. Anot apelianto, teismų praktikoje pripažįstama, kad minėta laikinoji apsaugos priemonės gali būti taikytina tuomet, kai paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų arba kai nagrinėjamas ginčas dėl varžytinių akto patvirtinimo, taip pat sprendžiant ginčus, susijusius su hipotekos procedūromis, tuo tarpu nagrinėjamu atveju ginčas nebuvo susijęs su turto ar kitokių vertybių perdavimu, todėl siekis užtikrinti skyriumi gyvenančio tėvo bendravimo su nepilnamečiais vaikais galimybę, nelaikytinas išieškojimu, o tik priverstiniu sprendimo vykdymu. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos argumentus, kaip nepagrįstus.

Pažymėtina, jog laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 str.), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai kaip vaikų gyvenamosios vietos nustatymas ir pan., be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 str., yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Pabrėžtina, kad pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaiko ar vieno sutuoktinio teisės ir interesai.

Kaip teisingai nurodė apeliantas, CPK 145 str. 1 d. 10 p. numatyta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas, paprastai taikomas tais atvejais, kai paduodamas skundas dėl antstolio veiksmų (CPK 510 str. 3 d.), arba kai nagrinėjamas klausimas dėl teismo varžytynių patvirtinimo (CPK 725 str.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-480/2011), taip pat tokių procesinių priemonių taikymo gali būti prašoma kasacinio skundo padavimo toje pačioje byloje, kurioje turi būti vykdomas įsiteisėjęs teismo sprendimas, ar prašymo atnaujinti procesą toje pačioje byloje atvejais. Tačiau toks CPK 145 str. 1 d. 10 p. aiškinimas, nesudaro pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, jog tai yra išsamus ir baigtinis išieškojimo procedūros vykdymo procese sustabdymo CPK 145 str. 1 d. 10 p. pagrindu sąrašas. Sutiktina, jog minėta laikinųjų apsaugos priemonių rūšis dažniausiai taikytina nurodytų ginčų atžvilgiu, tačiau tai nereiškia, jog vykdymo procesas, pagrindus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę, negali būti sustabdytas vykdant teismo sprendimą, įpareigojantį skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kaip šiuo atveju – nustatantį tam tikrą atsakovo ir nepilnamečių vaikų bendravimo tvarką. CPK 18 str. yra įtvirtintas teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ar nutarimo privalomumo principas. Privalomumas reiškia, kad teismo sprendime ar kitokiame teismo procesiniame dokumente esančių nurodymų privalo paisyti visi asmenys – tiek dalyvavę, tiek ir nedalyvavę nagrinėjant bylą. Todėl išieškojimas vykdant teismo spendimą gali būti stabdomas tik nustatytais atvejais, kai ieškinio užtikrinti negalima kitomis užtikrinimo priemonėmis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės, taip pat siekis apsaugoti prioritetinius nepilnamečių vaikų interesus, šiuo atveju sudaro pagrindą CPK 145 str. 1 d. 10 p. nurodytos ieškinio užtikrinimo priemonės taikymui. Kaip jau buvo minėta, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartimi teismas ieškovės reikalavimų užtikrinimui pritaikė laikinąją apsaugos priemonę – nustatė šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą kartu su motina jos gyvenamojoje vietoje. Šiuo metu ieškovės gyvenamoji vieta – Čikaga, Jungtinėse Amerikos Valstijose, į kurią ieškovė persikėlė gyventi su jos ir atsakovo nepilnamečiais vaikais. Minėtas apylinkės teismo procesinis sprendimas yra įsiteisėjęs, todėl atsakovo siekis priverstinai vykdyti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą, kuriuo nutraukus šalių santuoką, buvo patvirtina sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, nustatanti ir atsakovo bei nepilnamečių vaikų bendravimo tvarką (nustatytą dar tuomet, kai ieškovės gyvenamoji vieta buvo tame pačiame mieste kaip ir atsakovo), šiuo metu ieškovei ir vaikams gyvenant Jungtinėse Amerikos Valstijose, dėl objektyvių priežasčių yra negalimas ir prieštarauja protingumo principui. Apeliacinio teismo vertinimu, šiuo atveju nepilnamečių vaikų interesas gyventi kartu su motina, yra ne tik prioritetinis lyginant su atsakovo teise turėti vienodas galimybes, kaip ir vaikų motina, bendrauti su vaikais, bet ir su vykdytino sprendimo privalomumo principu, todėl pirmos instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti vykdymo veiksmus, pradėtus pagal 2009 m. kovo 13 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą Nr. N2-4178-501/2009 dalyje dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo. Pažymėtina, jog tiek ieškinyje, tiek ir atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė nurodo, jog yra pasiruošusi sudaryti sąlygas vaikams ir atsakovui bendrauti nuotoliniu būdu, atsakovui atvykstant vaikų aplankyti į Jungtines Amerikos Valstijas bei sudaryti sąlygas vaikams atvykti į Lietuvą bent kartą per metus ir praleisti su atsakovu ne mažesnį nei 6 savaičių laikotarpį.

Dėl apelianto argumento, jog pradėti vykdymo veiksmai nesudaro jokios grėsmės galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, dar kartą pažymėtina, jog šiuo atveju pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra konkretūs faktai, leidžiantys daryti išvadą, kad netaikius šių priemonių, gali būti pažeistos vaiko ar vieno sutuoktinio teisės ir interesai. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartimi laikinai šalių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta buvo nustatyta su ieškove jos gyvenamojoje vietoje, kuri šiuo metu yra Jungtinėse Amerikos Valstijose. Minėtu procesiniu sprendimu teismas sprendė, jog laikinas šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove jos gyvenamojoje vietoje geriau užtikrins jų interesus negu Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimu nustatyta jų gyvenamoji vieta su ieškove Vilniuje. Tuo tarpu atsakovui pradėjus priverstinio Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. kovo 13 d. sprendimo, nustatančio, jog atsakovas galės pasiimti vaikus iš jų gyvenamosios vietos Vilniuje kas antrą savaitgalį nuo penktadienio 16.00 val. ir pristatyti juos į gyvenamąją vietą ne vėliau, kaip iki atitinkamo tos savaitės sekmadienio 20 val., taip pat atitinkamai nustatytomis darbo dienomis, vykdymo procesą, skundžiama nutartimi pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą sąlygojo būtent nepilnamečių vaikų interesai ir siekis juos užtikrinti.

Taip pat pažymėtina, jog tai, kad pirmos instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies pradžioje nurodyta prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikyti iš dalies, nors skundžiamos nutarties motyvai ir rezoliucinė nutarties dalies leidžia suprasti, jog minėtas prašymas buvo tenkintas pilna apimtimi, vertintina kaip rašymo apsirikimas ir teisinės reikšmės sprendžiant skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neturi.

Nurodytų argumentų pagrindu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra adekvačios byloje pareikštiems reikalavimams, nėra pažeisti protingumo, teisingumo, sąžiningumo ir proporcingumo principai. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje apeliacinėje instancijoje neviršija 10 Lt, sutinkamai su CPK 92 str., Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ jos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p., 339 str.

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartį palikti nepakeistą.