Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2015-08-20 · Civilinė byla Nr. 2-1130-330/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-08-20
Bylos Nr.
2-1130-330/2015
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-00690-2012-2
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Gintaras Pečiulis
Atsakovas
R. Č.
Kategorijos
  • 129.13pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2-1130-330/2015Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00690-2012-2Procesinio sprendimo kategorija: 129.13; 122.4 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugpjūčio 20 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. nutarties, kuria buvo ištaisyta klaida Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 24 d. išduotame vykdomajame rašte civilinėje byloje Nr. 2-604-565/2013.

Teisėjas, išnagrinėjęs bylą pagal atskirąjį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Klausimo esmė

Byloje kilo ginčas, ar Vilniaus apygardos teismas nutartimi teisėtai ir pagrįstai Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 24 d. išduotame vykdomajame rašte civilinėje byloje Nr. 2-604-565/2013 ištaisė rašymo apsirikimą, skolininke nurodydamas R. Č.. Šioje civilinėje byloje ieškovas D. G. pareiškė ieškinį atsakovei J. Ž. dėl 200 000 Lt (57 924 Eur) ir 5 procentų procesinių palūkanų priteisimo. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė iš atsakovės J. Ž. ieškovui D. G. 165 500 Lt (47 932,11 Eur), 5 procentus metinių procesinių palūkanų bei 2 068,75 Lt (599,15 Eur) žyminio mokesčio. Teismas sprendimu atmetė atsakovės J. Ž. priešieškinį, kuriuo atsakovė prašė patvirtinti tarp šalių 2007 m. balandžio 17 d. sudarytą pirkimo - pardavimo sutartį, priteisti 90 000 Lt (26 065,80 Eur) žemės sklypo kainos dalį ir 5 procentų metines procesines palūkanas. Šį teismo sprendimą atsakovė J. Ž. apskundė apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui.

Paaiškėjus, jog atsakovė J. Ž. (apeliantė) 2013 m. lapkričio 8 d. mirė, Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartimi pakeitė atsakovę J. Ž. jos teisių perėmėja R. Č.. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimas paliktas nepakeistas. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 24 d. ieškovo prašymu išdavė vykdomąjį raštą dėl 47 932,12 Eurų, 5 procentų metinių procesinių palūkanų ir 599,15 Eurų žyminio mokesčio išieškojimo iš skolininkės J. Ž. išieškotojo D. G. naudai.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 25 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 24 d. išduotame vykdomajame rašte ištaisė rašymo apsirikimą, skolininke nurodydamas R. Č..

Vilniaus apygardos teismas konstatavo, jog 2015 m. vasario 24 d. išduotame vykdomajame rašte civilinėje byloje Nr. 2-604-565/2013 dėl 47 932,12 Eur, 5 procentų metinių procesinių palūkanų ir 599,15 Eur žyminio mokesčio išieškojimo iš skolininkės J. Ž. yra padaryta rašymo apsirikimo klaida, kadangi skolininkė mirė dar iki vykdymo proceso pradžios, t.y. bylą nagrinėjant apeliacinio proceso tvarka. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartimi pakeitė atsakovę J. Ž. jos teisių perėmėja R. Č.. Todėl vykdymo procese skolininkės pareigas atitinkamai taip pat perėmė R. Č., kuri Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 24 d. vykdomajame rašte turėjo būti įrašyta skolininke.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu R. Č. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – reikalavimą pakeisti skolininkę J. Ž. jos teisių perėmėja R. Č. atmesti.

R. Č. nurodė, kad procesinių teisių perėmimo metu sprendžiama tik dėl procesinių teisių, tačiau nėra sprendžiama dėl teisių perėmėjo prievolės išieškotojui. Atsakovė J. Ž. buvo pakeista procesinių teisių perėmėja R. Č., nes ji priėmė palikimą po savo senelės J. Ž. mirties. Tam, kad įpėdinis taptų konkretaus palikėjo kreditoriaus skolininku, kreditorius turi įgyvendinti materialinės teisės normose numatytas sąlygas. Kreditorius turi: 1) pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams; 2) pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto; 3) pareikšti reikalavimus testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui. Šiems veiksmams atlikti kreditorius turi tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, reikalavimai yra pareiškiami nepriklausomai nuo to, ar suėjo reikalavimų vykdymo terminai. Pažymėjo, kad kreditorius D. G. reikalavimo įpėdinei R. Č. nėra pareiškęs. Apeliacinės instancijos teismas, į procesą įtraukęs įpėdinę R. Č., nesprendė, ar ieškovas D. G. įgyvendino savo teisę pareikšti reikalavimą savo skolininkės įpėdinei. Ieškovui neįgyvendinus savo teisės pareikšti įpėdinei reikalavimą ar ieškinį dėl paveldėto turto, ši ieškovo teisė pasibaigė. Akcentavo aplinkybę, jog nei Vilniaus apygardos teismo sprendimo, nei Lietuvos apeliacinio teismo nutarties rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta, kad skola yra priteisiama iš įpėdinės R. Č., todėl pirmosios instancijos teismas, taikydamas klaidų ištaisymo institutą, neturėjo pagrindo ieškovo skolininke nurodyti R. Č..

2015 m. gegužės 20 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti atsakovės R. Č. rašytiniai paaiškinimai.

Atsiliepimas

Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas D. G. nurodo, kad su atskiruoju skundu nesutinka ir prašo atskirojo skundo netenkinti. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, jog D. G. apie J. Ž. mirtį tapo žinoma tik gavus 2014 m. kovo 4 d. iš Lietuvos apeliacinio teismo nutartį, kad J. Ž. yra mirusi, bei kad 2014 m. kovo 3 d. yra gautas jos įpėdinės R. Č. prašymas pakeisti ją atsakovės teisių perėmėja. Todėl per nustatytą terminą ieškovas pareikšti reikalavimo įpėdinei negalėjo, nes nežinojo apie atsakovės J. Ž. mirtį. R. Č. teiginiai, kad ji neva nežinojo apie vykusį teisminį procesą, yra nepagrįsti. Ją teisme atstovavo ta pati atstovė, kaip ir J. Ž., t. y. R. Č. mama, bei J. Ž. dukra. Bylos nagrinėjimo stadijoje mirus atsakovei, R. Č. įstojo į bylą kaip atsakovė, todėl šie veiksmai laikytini tinkamu kreditorinio reikalavimo pareiškimu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Byloje analizuojamas klausimas, ar pagrįstai ir teisėtai pirmosios instancijos teismas taikė teismo procesinio dokumento trūkumų ištaisymo institutą, spręsdamas dėl skolininkės nurodymo teismo išduotame vykdomajame rašte.

Byloje nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, paaiškėjus, kad 2015 m. vasario 24 d. išduotame vykdomajame rašte klaidingai atsakove nurodyta mirusioji J. Ž., šį rašymo apsirikimą ištaisė apskųstąja 2015 m. kovo 25 d. nutartimi. Atsakovė (apeliantė) R. Č. atskirajame skunde teigia, jog apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovės J. Ž. pakeitimo jos procesinių teisių perėmėja, nesprendė dėl teisių perėmėjos prievolių išieškotojui (kreditoriui). Su tokia pozicija galima sutikti, nes procesinis teisių perėmimas yra proceso, o ne materialiosios teisės institutas, todėl procesinės teisės turi būti perimamos vadovaujantis CPK, o ne materialiosios teisės normomis. Dėl to, sprendžiant procesinių teisių perėmimą, negali būti svarstomi suinteresuotų asmenų argumentai, susiję su jų prievole išieškotojui. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugsėjo 8 d. nutartimi, nustatęs, jog atsakovė (apeliantė) 2013 m. lapkričio 8 d. mirė, patenkino pareiškėjos R. Č. prašymą ir pakeitė atsakovę J. Ž. jos teisių perėmėja R. Č.. Jokie klausimai, susiję su atsakovės (jos procesinių teisių perėmėjos R. Č.) prievolėmis išieškotojui, sprendžiant procesinių teisių perėmimo klausimą, nebuvo sprendžiami. Tai buvo padaryta priimant Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimą, kuris Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartimi paliktas nepakeistas.

Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas 2015 m. vasario 12 d. nutartį šioje byloje, kuria buvo paliktas nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 8 d. sprendimas, turėjo teisę, atsižvelgdamas į įvykusį teisių perėmimą procese, pakoreguoti pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį, tačiau to nepadarius, šis klausimas galėjo būti išspręstas ir pirmosios instancijos teisme išduodant vykdomąjį raštą. CPK 276 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ištaisyti sprendime rašymo apsirikimus ar aiškias aritmetines klaidas, kurių ištaisymas nekeičia sprendimo esmės. Dėl teisės normų, reglamentuojančių teismo sprendimo trūkumų ištaisymą, kasacinio teismo išaiškinta, jog šios teisės normos turi būti taikomos racionaliai, ne formaliai. Įstatymų leidėjas, nustatydamas teismo sprendimo trūkumų ištaisymo institutus (sprendimo ištaisymą, sprendimo išaiškinimą, papildomą sprendimą), siekė sukurti mechanizmą, kuriuo būtų galima rasti išeitį iš bet kokios sudėtingiausios situacijos, kai dėl vienokių ar kitokių trūkumų jo įvykdymas yra komplikuotas. Įstatymų leidėjas, nustatydamas teismo sprendimo trūkumų šalinimo būdus, taip pat siekė, kad jais būtų išvengta absurdiškų situacijų ir būtų realiai įvykdytas teisingumas, kurį vykdyti teismams deleguota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio. Dėl to, kai yra teismo sprendimo trūkumų, įstatymų leidėjo nustatytus šių trūkumų šalinimo būdus teismas privalo naudoti efektyviai, taip pat ir savo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo mėn. 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-645/2000). Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog jo išduotame vykdomajame rašte skolininke įrašyta J. Ž., o ne R. Č., turėjo teisę šį apsirikimą ištaisyti.

Atskirajame skunde taip pat nurodoma, jog atsakovė J. Ž. negalėjo būti pakeista jos teisių perėmėja R. Č. nei taikant klaidų ištaisymo vykdomajame rašte, nei teisių perėmimo institutą, kadangi kreditorius (išieškotojas) per CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą nėra pareiškęs įpėdinei tokio reikalavimo, nėra pateikęs pareiškimo dėl paveldimo turto. Šie argumentai teisiškai nepagrįsti. Procesinio teisių perėmimo pagrindas yra materialinių subjektinių teisių perėmimas materialiojoje teisėje. Vienas iš tokių procesinio teisių perėmimo pagrindų – fizinio asmens mirtis. Perėmęs materialiąsias teises, asmuo perima ir teisę reikalauti šių teisių gynimo, taip pat pareigą atsakyti pagal prievoles. Procesinis teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje (CPK 48 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad jis gali įvykti tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme, kasaciniame procese, atnaujinant procesą ar vykdymo procese. Kadangi procesinis teisių perėmėjas pratęsia savo pirmtako pradėtą procesą, tai jam privalomi visi prieš įstojant į procesą pirmtako atlikti procesiniai veiksmai, jų pagrindu įgytos teisės ir pareigos, jį saisto ir priešingos šalies prieš tai atlikti procesiniai veiksmai (CPK 48 straipsnio 2 dalis). Paveldėjimas yra universalus teisių perėjimo pagrindas, įpėdiniai paveldi visą palikėjo turtą – tiek materialųjį, tiek turtines teises, taip pat prievoles (CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Teisių perėjimo universalumas inter alia reiškia tai, kad palikėjo teisės ir pareigos pereina palikimą priėmusiam įpėdiniui neatsižvelgiant į tai, žinojo jis ar nežinojo apie konkrečias palikėjo teises ar pareigas. Kartu atkreiptinas dėmesys, jog palikėjo kreditoriaus reikalavimo pareiškimo CK 5.63 straipsnio prasme tikslas – suteikti įpėdiniui informacijos apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes tokia informacija padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-190/2009). Taip ginamas ir teisinių santykių stabilumas, kad palikimą priėmusiems įpėdiniams nebūtų pareikšta papildomų kreditorių reikalavimų, apie kuriuos įpėdiniai, spręsdami dėl palikimo priėmimo, nežinojo ir dėl kurių galėtų iš esmės pasikeisti palikimą priėmusių įpėdinių turtiniai santykiai. CK 5.63 straipsnio 1 dalyje išvardyti palikėjo kreditorių pretenzijų pareiškimo būdai, tačiau pažymėtina, jog kasacinio teismo išaiškinta, kad šis kreditorių reikalavimų pareiškimo būdų sąrašas nebaigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad greta šiame straipsnyje nurodytų būdų tinkamu pareiškimu laikomas ir pranešimas notarui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2013), taip pat, kad šios normos tikslus atitinka bei tinkamu kreditoriaus reikalavimo pareiškimu laikytinas viešame registre išviešintas palikėjo turto areštas, jis gali būti išviešintas tiek iki, tiek ir po palikėjo mirties laikantis CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatyto trijų mėnesių termino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2011). Šioje byloje nustatyta, jog ieškovo turtinės pretenzijos atsakovei J. Ž. buvo išviešintos (Pažymėjimas apie turto arešto akto Nr. 0512001791 pakeitimo įregistravimą Turto arešto aktų registre, t. 1, b. l. 18-19; antstolio A. N. 2014 m. birželio 26 d. patvarkymas, patikslinantis 2014 m. vasario 28 d. paveldimo turto apyrašą vykdomojoje byloje Nr. 0157/13/01995, t. 2, b. l. 93-94; ). Pažymėtina, jog paveldimo turto apyrašas antstolio buvo tikslinamas pareiškėjos R. Č. prašymu. Duomenys apie taikytas laikinąsias apsaugos priemones ir jų mąstą yra įtraukti ir į 2014 m. liepos 11 d. Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą (t. 2, b. l. 95-106). Taigi apeliantė R. Č. turėjo informaciją apie skolines palikėjo pareigas ir galimus jo kreditorius, todėl ir šie atskirojo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes daroma išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias trūkumų šalinimą teismo procesiniuose dokumentuose, ištaisydamas teismo padarytą rašymo apsirikimą, dėl to naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo ir ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atsakovė R. Č. Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė rašytinius paaiškinimus (t. 2, b. l. 177-179). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti tiek žodinius, tiek rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Teismas, susipažinęs su rašytinių paaiškinimų turiniu, priėjo prie išvados, jog šiuo procesiniu dokumentu iš esmės pildomas atskirasis skundas, pateikiami nauji atskirajame skunde nenurodyti argumentai ir dėstomos naujos faktinės aplinkybės. Nurodytų aplinkybių kontekste teismas konstatuoja CPK 323 straipsnyje įtvirtinto draudimo pildyti atskirąjį skundą pažeidimą ir nepasisako dėl rašytiniuose paaiškinimuose pateiktų argumentų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas Gintaras Pečiulis