- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-05-30
- Bylos Nr.
- 1A-207-627/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-23900-2021-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nerijus Meilutis, Evaldas Gražys, Evaldas Pašilis
- Nuteistasis
- S. B., A. N.
- Nukentėjusysis
- A. G.
- Advokatai
- Žygimantas Rutkauskas, Kristina Rutkauskienė
- Kategorijos
- 1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
- 1.2.14.4.2.1Turto prievartavimas panaudojant fizinį smurtą, atimant asmeniui laisvę (BK 181 str. 2 d.)
- 2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
- 2.1.14Proceso išlaidos ir jų atlyginimas (BPK 103-106 str.)
- 2.3.2.2.13Nagrinėjimo teisme ribos ir kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimas teisme (BPK 255, 256 str.)
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Nerijaus Meilučio ir Evaldo Pašilio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. G., nuteistojo A. N. ir nuteistojo S. B. gynėjos advokatės Kristinos Rutkauskienės apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. sausio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:
S. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 2 (dvejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2022 m. kovo 31 d. nuosprendžiu paskirta 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, griežtesne apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, S. B. į laisvės atėmimo bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021 m. liepos 16 d. iki 2021 m. liepos 18 d., taip pat atlikta bausmė pagal Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2022 m. kovo 31 d. nuosprendį. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.
S. B. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir įpareigojimą registruotis policijos įstaigoje, nuspręsta panaikinti nuosprendžio paskelbimo dieną, o kardomąją priemonę – dokumento paėmimą (asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini)), panaikinti įsiteisėjus nuosprendžiui, po to dokumentą perduoti laisvės atėmimo bausmę vykdančiai institucijai.
A. N. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta 1 (vienerių) metų 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 3 ir 5 dalimis, paskirtas dalinis bausmės vykdymo atidėjimas, nustatant nedelsiant atlikti 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalį, likusios bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, nuteistajam A. N. paskirta intensyvi priežiūra ir nustatytos šios pareigos: 1) bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Laisvės atėmimo bausmės atlikimo pradžią A. N. nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo ir jo vykdymo pradžios.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, A. N. į realiai atliktiną laisvės atėmimo bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme (nuo 2021 m. liepos 28 d. iki 2021 m. liepos 29 d.) ir suėmime (nuo 2021 m. spalio 26 d. iki 2021 m. gruodžio 23 d.) išbūtas laikas.
Įsiteisėjus nuosprendžiui ir pradėjus jį vykdyti, A. N. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta panaikinti, o 3 000 (trijų tūkstančių) Eur dydžio užstatą grąžinti jį sumokėjusiai V. B., pervedant šias pinigines lėšas į jos nurodytą banko sąskaitą.
A. N. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 105 straipsniu, 106 straipsnio 2 dalimi, iš S. B. ir A. N. lygiomis dalimis (po 441,87 Eur iš kiekvieno) priteistos proceso išlaidos valstybei už nukentėjusiojo A. G. atstovavimą – viso 883,73 Eur.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. S. B. ir A. N. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 181 straipsnio 2 dalį už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, 2021 m. liepos 14 d. nuo 22.00 val. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami psichinę prievartą ir fizinį smurtą bei atimdami asmeniui laisvę, atvirai, savo naudai vertė nukentėjusįjį A. G. apmokėti už įgyjamą 779,99 Eur bendros vertės turtą, o būtent:
jie, būdami pas nukentėjusįjį A. G. namuose, bendrais veiksmais nukentėjusiajam reiškė pretenzijas dėl neįgytų prekių: šaldytuvo „Beko“ 369,99 Eur vertės ir sofos - lovos „Kamila 4“ 410 Eur vertės, už kurias liko nesumokėta, ir vertė nukentėjusįjį rasti būdą apmokėti už šias jų išsirinktas prekes, o A. G. negalint to padaryti, panaudojo fizinį smurtą, t. y. S. B. kumščiais sudavė A. G. ne mažiau 5 smūgių į veido sritį ir vieną smūgį į nugaros sritį, o A. N. nukentėjusiajam kumščiais sudavė ne mažiau 5 smūgių į veido sritį, vieną smūgį į nugaros sritį, po ko S. B. su A. N. toliau naudojo psichinį smurtą prieš A. G., t. y. grasino jį dar daugiau sumušti ir atimdami jam laisvę, užrakino bute;
tęsdami nusikalstamą veiką, S. B. ir A. N. 2021 m. liepos 15 d., apie 8.00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami fizinį smurtą ir psichinę prievartą, atimdami asmeniui laisvę, atvirai, savo naudai vertė nukentėjusįjį A. G. toliau ieškoti būdų apmokėti už jų išsirinktas bendros 779,99 Eur vertės prekes, o būtent:
jie, būdami pas S. B. namuose, nukentėjusiajam toliau reiškė pretenzijas dėl negautų prekių – šaldytuvo „Beko“ 369,99 Eur vertės ir sofos – lovos „Kamila 4“ 410 Eur vertės, bei vertė nukentėjusįjį rasti būdą, kaip apmokėti už šį turtą, o A. G. negalint to padaryti, panaudojo fizinį smurtą – S. B. delnais sudavė nukentėjusiajam ne mažiau 10 smūgių į galvos sritį, du kartus pakėlė nuo lovos bei trenkė į sieną, metaliniu strypu vieną kartą sudavė į nugarą, vieną kartą spyrė koja į dešinį smilkinį, dėl ko jį praskėlė, po ko bandant nukentėjusiajam A. G. pabėgti, pagavo jį bendro naudojimo koridoriuje, rankomis sugriebė už kaklo ir laikė.
Tuo laikotarpiu, nuo 2021 m. liepos 14 d., maždaug 22.00 val., iki 2021 m. liepos 15 d., maždaug 8.00 val., padarė nukentėjusiajam A. G. odos nubrozdinimus dešinio antakio srityje, nosies srityje, odos įdrėskimą kaklo srityje, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose, kairiame žaste, nugaros srityje, kairėje blauzdoje, t. y. nežymų A. G. sveikatos sutrikdymą, po ko S. B. su A. N. toliau naudojo psichinį smurtą A. G. atžvilgiu, t. y. grasindami jį užmušti, naudodami prievartą, nutempė A. G. į jo kambarį, esantį (duomenys neskelbtini), bei atimdami nukentėjusiajam laisvę, užrakino, dėl ko nukentėjusysis A. G., bijodamas dėl savo gyvybės, iššoko pro antro aukšto kambario langą.
2. A. N. buvo kaltinamas tuo, kad 2022 m. vasario mėn. pradžioje, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), ties „(duomenys neskelbtini)“ arena, esančia (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikštelėje, norėdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, siekė paveikti nukentėjusįjį A. G., kad šis ikiteisminio tyrimo metu duotų melagingus parodymus teisme apklausos metu, t. y. nurodytų, jog jis (A. N.) nepadarė nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 2 dalyje. Tai yra A. N. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje, tačiau dėl jos pirmosios instancijos teismo buvo išteisintas.
II. Apeliacinių skundų argumentai
3. Nukentėjusiojo A. G. apeliaciniame skunde prašoma nuteistąjį A. N. išteisinti, o S. B. paskirtą bausmę sušvelninti.
3.1. A. G. nuomone, pirmosios instancijos teismas nuteistajam S. B. skyrė per griežtą laisvės atėmimo bausmę. Nukentėjusiojo teigimu, S. B. yra jo draugas, nuteistasis juo rūpinosi, suteikė gyvenimui S. B. išsinuomotą butą, jie kartu leisdavo laisvalaikį, atgindavo nuo kitų jaunuolių, kurie jį mušdavo. Nukentėjusysis nurodo, kad neturi S. B. jokių pretenzijų, nors būdami neblaivūs jie susimušdavo. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis nurodo, kad iš kitų jaunuolių sužinojo, kaip išsigryninti savivaldybės mokamus pinigus buitinei technikai įsigyti ir apie tai pasakė S. B.. Po to kartu išsirinko skalbimo mašiną parduotuvėje, išrašytą sąskaitą nukentėjusysis pateikė savivaldybei. Savivaldybei apmokėjus sąskaitą, skalbimo mašiną nukentėjusysis ir nuteistasis S. B. pardavė „(duomenys neskelbtini)“ vairuotojui, o pinigus kartu išleido alkoholiui ir maistui. Taip pat ketino daryti ir kitais atvejais.
3.2. Nukentėjusiajam nėra suprantama už ką buvo nuteistas A. N., nes A. N. prieš jį nei smurto, nei grasinimų nenaudojo. A. G. yra matęs ir girdėjęs tik tai, kad A. N. pykdavosi ir griežtai rėkdavo ant bendro draugo S. B., jeigu jis užgerdavo ir neidavo dirbti pas klientus, A. N. draugus (S. B. dirbdavo statybos darbus). Jokių pretenzijų nukentėjusysis A. N. neturėjo ir neturi, jis jam nieko blogo nėra padaręs.
4. Nuteistasis A. N. apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2023 m. sausio 11 d. nuosprendį dalyje dėl jo pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį panaikinti ir šioje dalyje priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
4.1. A. N. savo kaltės dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Pažymėjo, kad su S. B. yra pažįstamas pakankamai daug metų, pastarasis turi problemų, susijusių su piktnaudžiavimu alkoholiu. A. N. surasdavo S. B. darbų, nes jis yra statybininkas, bet neturi atsakomybės jausmo. S. B. su A. G. siūlė pirkti iš jų skalbimo mašiną ir A. N. matė ją supakuotą. Jiems pasakė, kad pačiam nereikia, bet gali pasidomėti, kam ji būtų reikalinga, tačiau jokių pastangų dėl skalbimo mašinos realizavimo nedėjo. Žino, kad S. B. su A. G. ją pardavė taksistui, gautus pinigus išleido alkoholiui. A. G. žinojo, nes pirkdavo iš jo vogtus daiktus: alkoholinius gėrimus, maisto produktus už pusę kainos. Pas S. B. užvažiuodavo beveik kiekvieną dieną, nes jį reikėdavo kontroliuoti, kad šis negertų, kad nueitų į darbą ir nepavestų. Tuomet sutikdavo ir A. G.. A. N. pažymi, kad A. G. turi psichikos sveikatos problemų, piktnaudžiauja tiek alkoholiu, tiek kitomis psichiką veikiančiomis medžiagomis, tačiau yra ypatingai mokantis prisitaikyti prie jam tuo metu naudingų, palankių aplinkybių ir situacijų. A. G. buvo ir yra geri draugai su S. B., kurį laiką kartu gyveno viename bute net ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
4.2. Jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių A. N. kaltę pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, byloje nėra. A. N. nukentėjusiojo atžvilgiu jokio smurto (nei fizinio, nei psichinio) nenaudojo, nereikalavo perduoti jokio turto. Nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs, prieštaringi. Pavyzdžiui, pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausos metu jis neigė, jog jo atžvilgiu A. N. įvykdė kokią nors nusikalstamą veiką. Vėliau, po policijos pareigūnų poveikio jam, nukentėjusysis pakeitė parodymus, įtraukė A. N. kaip įvykdžiusį jo atžvilgiu nusikaltimą, dėl ko A. N. neteisėtai buvo inkriminuota BK 233 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika ir paskirta kardomoji priemonė pakeista į suėmimą.
4.3. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas A. G. pozicijos nenuoseklumą, to nevertino kaip abejonės dėl A. N. kaltės. Priešingai, apygardos teismas kaltės įrodinėjimo pareigą perkėlė pačiam A. N., t. y. skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog A. G. buvo apžiūrėtas gydytojo sekančią dieną po įvykio (2021 m. liepos 16 d.). Tai, kad sumušimo laiku A. N. buvo S. B. ir A. G. gyvenamojoje vietoje, nėra paneigta. Apelianto vertinimu, toks teismo nuosprendžiu įtvirtintas savo nekaltumo įrodinėjimo pareigos perkėlimas kaltinamam asmeniui yra ydingas. Tačiau ir buvimas toje pačioje patalpoje, kur kitas asmuo vykdo nusikalstamą veiką, net nevisais atvejais gali užtraukti esančiam kambaryje asmeniui baudžiamąją atsakomybę kaip bendrininkui, pavyzdžiui, vykdytojo eksceso atveju ir pan.
4.4. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 181 straipsnio 2 dalį. Skundžiamu nuosprendžiu A. N. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad savo naudai vertė nukentėjusįjį A. G. apmokėti už įgyjamą 779,99 Eur bendros vertės turtą, o būtent: jie, būdami pas nukentėjusįjį A. G. namuose, bendrais veiksmais nukentėjusiajam reiškė pretenzijas dėl neįgytų prekių: šaldytuvo „Beko“ 369,99 Eur vertės ir sofos – lovos „Kamila 4“ 410 Eur vertės, už kurias liko nesumokėta, ir vertė nukentėjusįjį rasti būdą apmokėti už šias jų išsirinktas prekes, o A. G. negalint to padaryti, panaudojo fizinį smurtą. Apelianto vertinimu, apygardos teismas plečiamai aiškino baudžiamąjį įstatymą: jeigu nuo nukentėjusiojo A. G. nepriklausančių aplinkybių nebuvo galima užvaldyti svetimo turto, tai fizinio ar psichinio smurto panaudojimas, ar laisvės atėmimas, negali būti nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 2 dalyje, sudėties elementas. Nuteistasis spėja, kad A. G. atžvilgiu smurtas galėjo būti vartojamas visiškai dėl kitų priežasčių. Pažymi, kad jis (A. N.) negali būti sutapatinamas su smurtu A. G. atžvilgiu, kadangi jis smurto nukentėjusiojo atžvilgiu niekada nenaudojo.
4.5. Skundžiamame nuosprendyje nurodytas turtas: šaldytuvas „Beko“ 369,99 Eur vertės ir sofa – lova „Kamila 4“ 410 Eur vertės, nepriklausė nukentėjusiajam A. G.. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusysis tik turi teisę į tokio turto įsigijimą, tačiau tik su (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos apmokėjimu ir kontrole.
4.6. Nuo pirmosios instancijos teismo nusprendžiu pakeisto kaltinimo faktinių aplinkybių A. N. teisme nesigynė, nes apie tokią teismo kaltinimo keitimo galimybę nebuvo informuotas. Tokiu būdu iš esmės buvo pažeistos kaltinamojo teisės į gynybą, įskaitant kaltinamojo teisę tiksliai žinoti, kuo jis yra kaltinamas, kad turėti laiko tinkamai pasirengti gynybai, gauti gynėjo konsultaciją, duoti savo paaiškinimus teismui. Tokiu būdu buvo suvaržytos nuteistojo A. N. teisės, nes jis neturi pareigos gintis nuo visų galimų kaltinimo modifikacijų, jo keitimų, jeigu iš anksto apie tai nėra pranešta.
5. Nuteistojo S. B. gynėja advokatė K. Rutkauskienė apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2023 m. sausio 11 d. nuosprendį dalyje dėl S. B. pripažinimo kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, pakeisti. S. B. atliktus veiksmus kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 30 (trisdešimties) parų arešto bausmę. Šią bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, subendrinti su Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2022 m. kovo 31 d. nuosprendžiu paskirta 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme ir paskirti 4 (keturių) mėnesių 15 (penkiolikos) dienų laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
5.1. Skundžiamas nuosprendis dalyje dėl S. B. pripažinimo kaltu ir nuteisimo yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl netinkamo įstatymo taikymo, teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jos padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus, grindžiant jas abejonėmis, nutylėjimais ir prielaidomis. Be to, S. B. nuteistas pagal kaltinimą, kuris savo faktinėmis aplinkybėmis skiriasi nuo jam pareikšto kaltinimo, o apie kaltinimo pakeitimą nuteistajam iš anksto nebuvo pranešta, todėl nuosprendis šioje dalyje yra keistinas (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punkto pagrindais).
5.2. Nuteistasis S. B. niekada neneigė, kad su A. G. ne kartą yra susimušę, t. y. kad jis vartojo fizinį smurtą A. G. atžvilgiu. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad nuteistasis iki nuosprendžio priėmimo atlygino žalą pagal (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį dėl A. G. gydymo išlaidų. Tačiau S. B. nuosekliai teigė, kad vartodamas smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, niekada nevertė A. G. perduoti jam priklausantį turtą, kas buvo nurodyta kaltinime, pagal kurį S. B. buvo teisiamas (pagal kurį buvo išnagrinėta byla pirmosios instancijos teisme).
5.3. Pripažindamas S. B. kaltu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, apygardos teismas nurodė, kad byloje esantys įrodymai: paties nukentėjusiojo parodymai, taip pat liudytojos A. Š., kuriai A. G. papasakojo, ką buvo patyręs, o taip pat ir S. B. paaiškinimai, bei jo telefoniniuose pokalbiuose užfiksuoti teiginiai apie asmens sumušimą už skolas, vienareikšmiškai patvirtina, jog prieš nukentėjusįjį buvo panaudoti grasinimai ir smurtas, t. y. pretenzijos dėl neapmokėtų sąskaitų už jau užsakytą šaldytuvą ir sofą – lovą, kas įrodo, kad kaltinamieji reiškė nepagrįstus, neteisėtus turtinius reikalavimus, kur grasinimų ir smurto įtakoje tokius reikalavimus A. G. suprato ir suvokė kaip neteisėtus. Iš jo parodymų akivaizdu, kad jis suprato, jog juo naudojamasi, o už jo pinigus nupirkta skalbimo mašina buvo skirta prasimanyti pinigų, kaip ir kiek vėliau išsirinktas šaldytuvas bei sofa – lova.
5.4. Teismų praktikoje nurodoma, kad turto prievartavimo esmė – nukentėjusiajam pareiškiamas neteisėtas reikalavimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus arba nuo jų susilaikyti panaudojant vieną iš valios palaužimo būdų. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant arba panaudojant smurtą. Svarbiausias momentas, nulemiantis veikos kvalifikavimą kaip turto prievartavimą, yra reikalavimo neteisėtumas bei grasinimai dėl padarinių, neįvykdžius reikalavimo. Nagrinėjamu atveju būtent aplinkybės, kad nukentėjusiajam buvo grasinama, ar kad smurtas buvo naudojamas tikslu palaužti nukentėjusiojo valią – byloje ir nebuvo nustatytos, todėl nuteistojo S. B. veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, kaip turto prievartavimas panaudojant fizinį smurtą.
5.5. Baudžiamojo proceso įstatymas draudžia teismui savo iniciatyva pakeisti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis. Savo iniciatyva teismas gali tik patikslinti kaltinamajame akte išdėstytas faktines aplinkybes arba pakeisti jas, tačiau su sąlyga, kad tos aplinkybės nebūtų pakeistos iš esmės skirtingomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-357/2005). BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybą, konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobūdį ir pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-198/2008, Nr. 2K-7-13/2007, Nr. 2K-233/2008).
Šalies argumentai
5.6. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad kaltinimo dalis, susijusi su reikalavimu perduoti turtą, yra keistina į vertimą nukentėjusiajam rasti būdą apmokėti už išsirinktas prekes, o A. G. negalint to padaryti, fizinio ir psichinio smurto panaudojimą bei laisvės atėmimą, kas atitinka objektyvią nagrinėjamo įvykio situaciją, t. y. visiškai dėl kitų faktinių aplinkybių, nei tos, kurios buvo nurodytos kaltinamajame akte, ir S. B. apie tai iš anksto nebuvo pranešta, kas iš esmės pažeidė kaltinamojo teisę į gynybą, o konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobūdį, pagrindą bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai, nes pagal teismo nuosprendyje suformuluotą kaltinimą, S. B. neva vartojo smurtą A. G. atžvilgiu dėl to, kad pastarasis atsisakė perduoti reikalaujamą turtą (kaip buvo suformuluota kaltinamajame akte), o reikalaudamas, kad A. G. rastų būdą, kaip apmokėti už šį turtą, ir A. G. negalint to padaryti, vartojo jo atžvilgiu smurtą.
5.7. Be to, kad S. B. nepagrįstai, jam nepranešus, nuteistas pagal kaltinimą, kuris iš esmės skiriasi faktinėmis aplinkybėmis, tačiau nei kaltinamajame akte, nei skundžiamame nuosprendyje nurodytos aplinkybės nėra įrodytos byloje surinktais įrodymais, t. y. byloje neįrodyta nei kad S. B. vartojo smurtą ar kitaip palaužė nukentėjusiojo valią, reikalaudamas perduoti turtą, nei kad vertė nukentėjusįjį rasti būdą apmokėti už išsirinktas prekes, o A. G. negalint to padaryti, naudojo fizinį ir psichinį smurtą.
5.8. Iš A. G. ir liudytojos A. Š. parodymų matyti, kad skalbimo mašina, šaldytuvas ir sofa – lova nebuvo pirmi daiktai, kuriuos A. G. įsigijo tikslu juos parduoti ir taip gauti grynųjų pinigų, t. y. iki tol jis jau buvo įsigijęs paspirtuką, telefoną, kuriuos vėliau pardavė, kad gauti grynųjų pinigų (už šiuos daiktus apmokėjo (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybė iš jam skirtų pinigų).
5.9. Nuteistojo gynėjos nuomone, iš dalies teisingi apygardos teismo motyvai, kad A. G. suprato, jog už jo pinigus nupirkta skalbimo mašina buvo skirta prasimanyti pinigų. Tačiau visiškai nepagrįstas apygardos teismo motyvas, kad S. B. neteisėtai reikalavo, jog A. G. elgtųsi pagal jo nurodymus. Iš bylos duomenų matyti, jog pinigų „prasimanyti“ siekė ir pats nukentėjusysis. Atkreiptas dėmesys į tai, kad S. B. nebuvo kaltinamas ir nėra pripažintas kaltu, kad skalbimo mašiną įgijo nusikalstamu būdu.
5.10. Pažymėta, kad šaldytuvą ir sofą – lovą buvo mėginama įgyti analogiškomis aplinkybėmis ir analogišku būdu, o būtent, tiek iš nukentėjusiojo A. G. parodymų, tiek iš S. B. parodymų matyti, kad sėkmingai įsigijus ir pardavus skalbimo mašiną, už kurią pinigus (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybė pervedė UAB „(duomenys neskelbtini)“, buvo nuspręsta įsigyti kitus daiktus.
5.11. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas S. B. kaltu, rėmėsi A. G. parodymais, duotais 2022 m. kovo 4 d. pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tačiau nevertino, kad dalis šių parodymų yra tarsi išmokti mintinai ir papasakoti teismui apklausos pradžioje, kur jis nurodė, kad 2021 m. liepos mėn., tikslios dienos nepamena, jis buvo kankinamas, mušamas, buvo prievartaujamas jo turtas. Jam buvo liepiama pirkti šaldytuvą, skalbimo mašiną, sofą – lovą. Tai darė S. B., kuris buvo jo kaimynas. Šis jį mušė, grasino užmušti, jeigu jis nevykdys nurodymų. Tačiau, toliau analizuojant A. G. parodymus, matyti, jog jis toliau duodamas parodymus nedetalizavo S. B. veiksmų, kokiu būdu buvo iš jo prievartaujamas turtas, nenurodė, kad į parduotuves ėjo ir, kad šaldytuvą ir sofą – lovą užsakinėjo dėl to, jog jam buvo grasinta ar jo atžvilgiu buvo vartotas smurtas. Tiek apklausiamas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu, A. G. taip pat nenurodė, kad po to, kai su S. B. nupirko ir pardavė skalbimo mašiną, už kurią gautus pinigus išleido kartu girtaudami, S. B. būtų vertęs (naudojęs fizinę ar psichinę prievartą) jį nupirkti kitus daiktus (šaldytuvą ir sofą – lovą). Atvirkščiai, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, A. G. teigė, kad S. B. sakydavo, kad daiktus parduos pažįstamam ir pinigų dalį duos jam, dalį pasiliks sau.
5.12. Nagrinėjamu atveju yra svarbūs liudytojo V. S. parodymai, kad jis dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ parduotuvės vadovu, S. B. buvo parduotuvėje, bet jis (liudytojas) bendravo su jaunuoliu su akiniais (A. G.). Prekes rinkosi vyriškis be akinių (nurodė S. B.), o mokėjo savivaldybė. Duomenis į dokumentus surašė vaikinukas su akiniais. Tarp tų vyrukų jokios konfliktinės situacijos nebuvo.
5.13. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų nuosprendyje konstatuotas aplinkybes, kad (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybei neapmokėjus už išsirinktas prekes, S. B. būtų reikalavęs, jog A. G. rastų būdą, kaip už jas apmokėti, o A. G. negalint to padaryti, jo atžvilgiu S. B. būtų vartojęs jo atžvilgiu smurtą. Tokių teismo išvadų nepatvirtina net paties A. G. parodymai, t. y. jis nei karto apklausiamas nenurodė, kad mušant būtų reikalaujama rasti būdą apmokėti už kaltinime nurodytus daiktus.
5.14. Teismų praktikoje pažymima, kad vertinant įrodymų patikimumą, kai faktinių duomenų šaltinis yra žmogus, svarbu įvertinti jo individualias savybes, nuo kurių priklauso asmens sugebėjimas ne tik teisingai suvokti, bet ir perduoti informaciją, taip pat, ar nėra objektyvių ir subjektyvių veiksnių, trukdančių jam tai padaryti. Parodymų, ypač tokių, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, patikimumas (kaip ir kiti įrodymams keliami reikalavimai) neturi kelti abejonių.
5.15. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusiojo A. G. parodymų dėl jam diagnozuotų sveikatos problemų nėra pagrindo laikyti patikimais, tuo labiau, kai šie parodymai yra nenuoseklūs ir iš esmės prieštaraujantys tarpusavyje ne tik skirtingų apklausų metu, bet ir toje pačioje apklausoje, šių parodymų nepatvirtina ir kita bylos medžiaga. Iš A. G. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją matyti, kad jis nurodė, jog pirmą kartą smurtas prieš jį buvo naudojamas jo bute. Kitą dieną jo atžvilgiu smurtauta S. B. bute. Pas jį bute buvo dar vienas jaunuolis, vardu P., kuris yra S. B. pažįstamas. P. taip pat buvo S. B. bute, kai pastarasis jį mušė. P. sėdėdavo ant kėdės ir žiūrėdavo, kaip S. B. jį mušdavo. Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, kad A. G. nurodytas asmuo P., yra P. V., tačiau apklaustas liudytoju, šis asmuo nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenurodė, jog matė, kaip S. B. mušė A. G..
5.16. Pripažindamas S. B. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, pirmosios instancijos teismas rėmėsi S. B. byloje pateiktais pokalbiais telefonu su įvairiais asmenimis ir liudytojos A. Š. parodymais, tačiau šiuo atveju pažymėtina, jog ši liudytoja tiesiogiai įvykiuose nedalyvavo, nematė nei kokiomis aplinkybėmis, nei dėl kokių priežasčių A. G. buvo sumuštas, visas aplinkybes žino tik iš paties A. G. nurodytų aplinkybių ir savaip interpretuoja, todėl jos parodymai taip pat negali būti laikomi patikimais ir jais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis.
5.17. Dėl byloje esančių pokalbių pažymėta, kad apygardos teismas šiuos pokalbius vertino deklaratyviai, jų neanalizavo, nenurodė kokias konkrečiai aplinkybes šie pokalbiai patvirtina. Pokalbiuose S. B. mini, kad sumušė žmogų už skolas, viename iš pokalbių nurodo, kad sumušė už tai, kad kol jis (S. B.) buvo užsienyje, tas asmuo vogė iš parduotuvių ir sakydavo, jog jis (S. B.) liepia taip elgtis, t. y. pokalbių turinys (dėl to, kad sumušė skolininką, kad su tuo asmeniu buvo pažįstamas iš anksčiau, iki išvykimo į užsienį) rodo, kad šie pokalbiai nėra susiję su byloje nagrinėtomis aplinkybėmis ir S. B. pareikštu kaltinimu.
5.18. Įvertinusi tai, gynėja daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė nekaltumo prezumpcijos principo reikalavimus ir įrodymus vertino atsietai, todėl apygardos teismo priimtas nuosprendis negali būti vertinamas kaip pagrįstas įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais S. B. kaltę padarius BK 181 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl skundžiamas nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto įstatymo.
5.19. Taip pat apeliaciniame skunde pažymima, kad Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje nurodyta, kad A. G. dėl nustatytų sužalojimų padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. S. B. prisipažino vartojęs smurtą A. G. atžvilgiu, todėl jo veiksmai vartojant smurtą nukentėjusiojo A. G. atžvilgiu turi būti kvalifikuojami pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Už šios veikos padarymą įstatymas numato, kad asmuo gali būti baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Nors praeityje teistas, S. B. šią nusikalstamą veiką padarė išnykus teistumui, dėl veikos padarymo pilnai prisipažino, nuoširdžiai gailisi, be to, atlygino žalą ligonių kasoms dėl A. G. suteiktų gydymo paslaugų. Esant tokioms aplinkybėms, vadovaujantis BK 54 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, bei atsižvelgiant į BK 41 straipsnyje nurodytus bausmės tikslus, S. B. turėtų būti paskirta arešto bausmė, mažesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, ir subendrinta su Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2022 m. kovo 31 d. nuosprendžiu paskirta 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.
6. Teismo posėdžio metu nukentėjusysis A. G., nuteistasis A. N. ir jo gynėjas advokatas Ž. Rutkauskas, nuteistasis S. B. ir jo gynėja advokatė K. Rutkauskienė prašė apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras D. Alinskas prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nukentėjusiojo A. G., nuteistojo A. N. ir nuteistojo S. B. gynėjos advokatės Kristinos
7. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas: esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų vertinant įrodymus nepadaryta, apygardos teismas, vadovaudamasis byloje ištirtais ir tinkamai įvertintais įrodymais, pagrįstai A. N. ir S. B. pripažino kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 181 straipsnio 2 dalyje, bei įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, paskyrė proporcingas ir teisingas bausmes. Tačiau pirmosios instancijos teismas neišsprendė byloje pareikšto civilinio ieškinio klausimo, todėl vadovaujantis BPK 328 straipsnio 4 punktu, ši nuosprendžio dalis keičiama: procesas dėl civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pareikšto civilinio ieškinio nutraukiamas.
Dėl S. B. ir A. N. nuteisimo pagal BK 181 straipsnio 2 dalį
8. Nuteistojo S. B. gynėja apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino selektyviai, neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusiojo parodymai buvo nenuoseklūs, prieštaringi. Apeliantė pažymėjo, kad S. B. viso proceso metu neneigė, jog A. G. atžvilgiu naudojo smurtą, tačiau aplinkybė, jog nukentėjusiajam buvo grasinama ar smurtas buvo naudojamas tikslu gauti iš A. G. turtinės naudos, byloje nebuvo įrodyta, todėl nuteistojo S. B. veika nepagrįstai buvo kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, kaip turto prievartavimas panaudojant fizinį smurtą. Gynėjos nuomone, skundžiamas nuosprendis turėtų būti keičiamas S. B. nusikalstamus veiksmus kvalifikuojant pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo A. N. apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje nebuvo surinkta jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų, patvirtinančių jo kaltę dėl turto prievartavimo, jis smurto (nei fizinio, nei psichologinio) nukentėjusiojo atžvilgiu nevartojo, turto perduoti nereikalavo, todėl dėl BK 181 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo turi būti išteisintas. Iš nukentėjusiojo A. G. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis pretenzijų S. B. neturi, pažymi, kad būdami neblaivūs dažnai tarpusavyje susimušdavo, o A. N. jo atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų (nei grasinimo, nei smurto) nėra panaudojęs. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinių skundų argumentais nesutinka ir sprendžia, kad apygardos teismas pagrįstai A. N. ir S. B. nuteisė dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 2 dalyje.
9. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs esminių klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste svarbu pažymėti, kad teismo nuosprendis gali būti grindžiamas ne tik tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-32/2010, Nr. 2K-224/2014, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-343-719/2018, Nr. 2K-229-495/2021).
10. Nuteistųjų S. B. ir A. N. kaltę, padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, įrodo byloje surinktų įrodymų visuma: nukentėjusiojo A. G. parodymai (1 t., b. l. 57-59, 62-63, 100-103; 6 t., b. l. 72), liudytojų A. Š. (1 t., b. l. 170-174; 6 t., b. l. 73), V. S. (1 t., b. l. 177-178; 6 t., b. l. 82), M. B. (2 t., b. l. 3-5; 6 t., b. l. 81), L. L. parodymai (6 t., b. l. 122-123), 2021 m. liepos 28 d. ir 2021 m. rugsėjo 9 d. specialisto išvados (1 t., b. l. 123-124; 3 t., b. l. 156-183), asmens parodymų atpažinti protokolai (1 t., b. l. 125-139, 185-191), parodymų patikrinimo vietoje protokolas (1 t., b. l. 135-139), vaizdo įrašo apžiūros protokolas (2 t., b. l. 73-78), elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokolas (2 t., b. l. 132-137) bei kiti byloje esantys duomenys. Visi šie įrodymai išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tinkamai analizuoti bei įvertinti, todėl detaliai nekartojami, o aptariami tik tiek, kiek būtina atsakant į apeliacinių skundų argumentus.
11. Nukentėjusysis A. G. tiek kreipdamasis į ikiteisminio tyrimo institucijas, tiek apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teisėjo, bei duodamas parodymus teisme, nepaisant tam tikrų nesutapimų, netikslumų ar bandymų nutylėti nuteistiesiems nepalankias aplinkybes, iš esmės patvirtino, kad išėjęs iš (duomenys neskelbtini) vaikų namų, išsinuomojo bendrabučio tipo butą name, kuriame gyveno ir S. B.. Nuteistasis S. B. jį ėmė kviesti ir aiškinti, kad saugos nukentėjusįjį nuo pašalinių asmenų neigiamos įtakos ir smurto, už ką nukentėjusysis jam turės atsilyginti. Tokiu būdu, pasinaudojant A. G. lėšomis (Socialinės paramos skyrius A. G. įsikūrimui suteikė 2 850 Eur), buvo nupirkta ir parduota skalbimo mašina. Vėliau S. B. pranešė, kad A. G. dar turi nupirkti šaldytuvą bei sofą – lovą. Jie buvo nuvykę į prekybos centrus, kur S. B. savo draugui „K.“ (A. N.) išrinko šaldytuvą ir sofą – lovą. A. G. vardu buvo išrašytos PVM sąskaitos – faktūros, kurias nukentėjusysis įmetė į savivaldybės pašto dėžutę. 2021 m. liepos 14 d., apie 22.00 val., pas A. G. į namus atėjo S. B. ir A. N., kurie priminė, kad nukentėjusysis delsia apmokėti už šaldytuvą ir sofą – lovą, po to nukentėjusįjį ėmė mušti, grasinti dar daugiau sumušti, jei jis nevykdys nuteistųjų nurodymų, o išeidami A. G. užrakino. Kitą dieną S. B. nukentėjusįjį atrakino ir liepė ateiti į jo kambarį. S. B. kambaryje buvo ir A. N.. Nuteistieji reikalavo skambinti į paskolų bendroves prašyti paskolų bei į (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės Socialinės paramos skyrių pasiteirauti ar apmokėtos sąskaitos už šaldytuvą ir sofą – lovą. Šio skyriaus darbuotoja paaiškino, jog PVM sąskaitos – faktūros neapmokėtos, nes blogai surašytos. Sužinoję, kad už šaldytuvą ir sofą – lovą nesumokėta, nuteistieji prieš A. G. vėl smurtavo (sudavė apie 10 smūgių į veidą, smaugė, su pagaliu per nugarą trenkė, grasino su peiliu prie gerklės, pakėlė nuo lovos ir trenkė į sieną), o vėliau užrakino S. B. kambaryje. Bijodamas, kad daugiau nebūtų mušamas, nukentėjusysis iššoko pro antrame aukšte esančio kambario langą ir pabėgo.
13. Nukentėjusiojo parodymus (šios nutarties 11 punktas) patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl A. G. turto prievartavimo, tam tikrą laiką buvo klausomasi S. B. asmeninių pokalbių, šios procesinės prievartos priemonės taikymo metu buvo užfiksuotas pokalbis, kurio metu nuteistasis kalbėjo apie asmens sumušimą už skolas (S. B. pokalbio metu teigė: „Čia vieną skolininką, (necenzūrinis žodis) gaudėm, (necenzūrinis žodis) per snukį, (necenzūrinis žodis), gal per stipriai (necenzūrinis žodis), (necenzūrinis žodis).“, 2 t., b. l. 132-137). Gynėjos apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad šie pokalbiai nėra susiję su nagrinėjama byla yra nepagrįstas, nes iš jų turinio matyti, kad nuteistasis S. B. savo pažįstamam, vardu R., pasakoja būtent apie smurto prieš A. G. panaudojimą, t. y. pokalbis užfiksuotas kelios dienos po įvykio (2022 m. liepos 22 d.), nuteistasis pažįstamą informuoja, kad čia jo naujas mobilaus ryšio telefono abonentinis numeris, nes policijos pareigūnai paėmė jo telefoną, jam sankcionavo kardomąją priemonę, kad S. B. pasisamdė advokatą, o jo draugui paklausus, kodėl taip atsitiko, nuteistasis pasako aukščiau cituojamą frazę apie smurto prieš skolininką panaudojimą. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir liudytojos A. Š. parodymais, iš kurių matyti, kad liudytoja su nukentėjusiuoju bendravo iš karto po įvykio, ji nurodė iš esmės tapačias aplinkybes, kokias pirminėje proceso stadijoje ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir ikiteisminio tyrimo teisėjai apklausose nurodė pats A. G.. Nors nurodyti įrodymai nėra tiesioginiai, tačiau jie papildo anksčiau aptartus tiesioginius įrodymus (paties nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, specialisto išvadą) bei sudaro nuoseklią loginę grandinę, leidžiančią spręsti dėl nuteistųjų veikos, tikslų ir kaltės, siekiant panaudojus smurtą priversti nukentėjusįjį atlikti turtinio pobūdžio veiksmus, dėl ko nuteistieji gautų turtinės naudos.
14. Byloje yra pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, kad konkrečių prekių įsigijimu buvo suinteresuoti būtent nuteistieji, o ne A. G.. Nors S. B. teigė, kad pragyvenimui pinigų turėjo pakankamai, dirbo užsienyje, byloje surinkti įrodymai tai paneigia. Atlikti nuteistųjų turto tyrimai rodo, kad nei S. B., nei A. N. legalių pragyvenimo šaltinių neturėjo. S. B. turėjo skolų, kurios buvo išieškomos antstolių, o A. N. priklausė nekilnojamasis turtas, bet jis buvo areštuotas. Be to, nuteistieji neabejotinai žinojo apie A. G. socialinį statusą, kad jis neturi artimųjų ir yra iš globos namų, dėl ko yra pažeidžiamas, kad savivaldybė jo įsikūrimui ir savarankiško gyvenimo pradžiai skiria tam tikrą sumą pinigų, kurių jis negauna grynaisiais, tačiau gali šiomis lėšomis disponuoti įsigydamas reikiamas prekes prekybos vietose. Nukentėjusysis, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad būnant prekybos centre UAB „(duomenys neskelbtini)“, S. B. skambino A. N. ir klausė koks šaldytuvas jam yra reikalingas (1 t., b. l. 63). Liudytoju apklaustas parduotuvės UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas V. S. parodė, kad dėl prekių (skalbimo mašinos ir šaldytuvo) domėjosi ir jas rinkosi būtent S. B., o duomenis į dokumentus (PVM sąskaitas – faktūras) surašė A. G.. Informacija S. B. telefone (fotonuotraukos) patvirtina, kad būtent jis sprendė, ką reikia įsigyti, darė įsigyjamų daiktų nuotraukas, turėjo A. G. paso kopiją (3 t., b. l. 156-183). Visa tai, vertinant logiškai, rodo, kad ne nukentėjusysis, o nuteistieji siekė įsigyti prekes jo vardu, ir jiems nepavykus (dėl nukentėjusiajam neteisingai užpildytų dokumentų), vėliau buvo naudojamas smurtas, siekiant gauti šiuos daiktus ir verčiant nukentėjusįjį bet kokiu būdu imtis priemonių, kad būtų apmokėta būtent už nuteistųjų išsirinktus daiktus, t. y. kad jie gautų šiuos daiktus. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistųjų teiginius, kad nukentėjusysis juos apkalba, kad minėtų daiktų įsigijimą inicijavo pats, kad bute nukentėjusįjį užrakino baimindamiesi, jog jam nieko nenutiktų, kad nukentėjusysis yra nuolatinis smulkių daiktų vagis ir perpardavėjas, linkęs fantazuoti, vertino kaip gynybinę versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti.
15. Atsakant į A. N. apeliacinio skundo argumentą, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių jo kaltę, be aukščiau paminėtų įrodymų, papildomai nurodomi ir kiti byloje esantys duomenys, į kuriuos atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas A. N. atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Asmens parodymo atpažinti 2021 m. liepos 28 d. protokole užfiksuota, kad nukentėjusysis A. G. atpažino asmenį, pažymėtą Nr. 2, nurodydamas jį kaip „K.“ (A. N.), kuris 2021 m. liepos 14 d. kartu su S. B. priminė, jog jis delsia apmokėti už šaldytuvą ir sofą – lovą, dėl ko jam sudavė į veidą ne mažiau nei 10 smūgių kumščiais bei vieną smūgį į nugarą. Parodė, kad šis asmuo kartu su S. B. visaip jį iškeikė, grasino dar daugiau sumušti, jeigu jis nevykdys jų nurodymų (1 t., b. l. 125-131). Parodymų patikrinimo vietoje 2022 m. sausio 7 d. protokole užfiksuota, kaip A. G. parodo, kad buvo parduotuvėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, kur jis su S. B. rinkosi skalbimo mašiną, kuri buvo reikalinga S. B. draugui pravarde „K.“, taip pat parodo, kad kartu su S. B. ėjo į baldų parduotuvę rinktis sofos – lovos, reikalingos S. B. draugui pravarde „K.“ (1 t., b. l. 135-139). Be to, ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatinėjama prie kokių bazinių stočių jungėsi nuteistojo A. N. naudojamas abonentinis numeris. Iš gautos informacijos analizės nustatyta, jog A. N. nusikaltimo padarymo metu galėjo būti adresu (duomenys neskelbtini) (2 t., b. l. 122-123). Taigi, paminėti duomenys taip pat neabejotinai patvirtina A. N. kaltę. Pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje nurodytas teiginys, kad byloje nėra paneigta, jog sumušimo laiku A. N. buvo S. B. ir A. G. gyvenamojoje vietoje, nesudaro pagrindo spręsti, kad teismas nekaltumo įrodinėjimo pareigą perkėlė nuteistajam. Apygardos teismas tokį motyvą nurodė atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes bei kategorišką nuteistojo poziciją, kad jokių neteisėtų veiksmų jis neatliko, tačiau kiti byloje esantys ir pirmosios instancijos teismo aptarti įrodymai patvirtina A. N. kaltę.
16. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose taip pat akcentuojama, kad A. G. parodymais negalima remtis, nes jie yra nenuoseklūs, prieštaringi. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad apygardos teismas pagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė nukentėjusiojo parodymais (ypač pirminiais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, 2022 m. kovo 4 d. ikiteisminio tyrimo teisėjai), kuriuos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Teisėjų kolegijos vertinimu, A. G. parodymų nenuoseklumą lėmė tai, kad jis bijojo nuteistųjų, buvo priklausomas nuo S. B., o bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kartu su S. B. gyveno jo bute, kas paaiškina jo tam tikrų parodymų pakeitimą (lyginant duotus ikiteisminio tyrimo metu ir teisme), nutylint nuteistiesiems nepalankias aplinkybes. Liudytoja apklausta ikiteisminį tyrimą atlikusi vyriausioji tyrėja L. L. nurodė, kad nukentėjusysis viso ikiteisminio tyrimo metu buvo įbaugintas abiejų nuteistųjų, išsigandęs, apklausos metu jo mikčiojimas labai padidėdavo, jis nenusėdėdavo vietoje. Nors nukentėjusysis turi negalią, tačiau duodamas parodymus jis gana detaliai nurodė įvykio aplinkybes (parodė, dėl ko ir kaip buvo sužalotas, kaip ir kokiu būdu buvo prievartaujamas iš jo turtas ir pan.). Taigi, teisėjų kolegija sprendžia, kad A. G. parodymai dėl smurto prieš jį naudojimo, dėl reikalavimo apmokėti už įsigyjamus jo vardu daiktus (t. y. tos aplinkybės kurios nurodytos jo pirminiuose parodymuose), yra patikimi, netikėti jais nėra jokio pagrindo, nes nukentėjusysis išsamiai nurodė esmines įvykio aplinkybes, o jo parodymus patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Tam tikrų nukentėjusiojo parodymų prieštaravimą lėmė jam daroma nuteistųjų neigiama įtaka, dėl ko pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis stengėsi nutylėti nukentėjusiesiems nepalankias aplinkybes.
17. Sprendžiant dėl nukentėjusiojo apeliacinio skundo argumentų ir prašymų, teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog A. G. nelaiko savęs nukentėjusiuoju, nesudaro pagrindo teisėsaugos ir teisingumo vykdymo institucijai nevertinti prieš jį atliktų neteisėtų veiksmų pobūdžio ar nespręsti dėl kaltų asmenų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn klausimo. Įvertinus šioje byloje esančių įrodymų, patvirtinančių A. N. ir S. B. kaltę, visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiojo apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmetamas.
18. Apibendrinant nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas. Byloje esantys įrodymai: nukentėjusiojo, liudytojos A. Š. parodymai, S. B. telefoniniuose pokalbiuose užfiksuoti teiginiai apie asmens sumušimą už skolas, nukentėjusiajam nustatyti kūno sužalojimai ir kiti įrodymai vienareikšmiškai patvirtina, jog nuteistieji neteisėtai, panaudodami A. G. atžvilgiu fizinį smurtą ir atimdami jam laisvę, vertė nukentėjusįjį atlikti turtinio pobūdžio veiksmus – imtis priemonių, kad būtų apmokėtos sąskaitos už užsakytą šaldytuvą ir sofą – lovą, t. y. panaudodami smurtą vertė nukentėjusįjį skambinti į (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybę, aiškintis kodėl PVM sąskaitos – faktūros nebuvo apmokėtos, imtis priemonių, kad tai būtų atlikta (skambinti liudytojai A. Š., kad ji duotų nurodymą sumokėti už išsirinktas prekes), o nukentėjusiajam negalint to padaryti, prieš jį buvo smurtaujama, grasinama.
Dėl kaltinimo keitimo
19. Nuteistojo A. N. ir nuteistojo S. B. gynėjos apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė (suvaržė) kaltinamųjų teises į gynybą, nes iš anksto nepranešus kaltinamiesiems, savo iniciatyva pakeitė kaltinimą. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad kaltinimo dalis, susijusi su reikalavimu perduoti turtą, yra keistina į vertimą nukentėjusiajam rasti būdą apmokėti už išsirinktas prekes, o A. G. negalint to padaryti, fizinio ir psichinio smurto panaudojimu bei laisvės atėmimu. Apeliantų vertinimu, apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė visiškai kitokias faktines aplinkybes nei buvo nurodytos kaltinamajame akte ir taip pažeidė kaltinamųjų teises į gynybą, nesivadovavo BPK normomis, nustatančiomis baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas. Tokie apeliacinių skundų argumentai nepagrįsti.
20. Konkrečias baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme ribas apibrėžia kaltinamasis aktas, taip pat teisėjo nutartis bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta (BPK 255 straipsnio 2 dalis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-648/2020). BPK 256 straipsnyje įtvirtinta kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme procedūra.
21. BPK 255, 256 straipsnių prasme nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis yra laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę arba kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nei nurodytos kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės; ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta; ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Teismų praktikoje pripažįstama, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, kai inkriminuojami papildomi tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamos veikos apimtis, jos padarymo laikas, vieta, būdas, nustatoma, kad nusikalstama veika sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte, ir pan. ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, Nr. 2K-262/2014, Nr. 2K-265-693/2015, Nr. 2K-61-689/2020, Nr. 2K-89-689/2020).
22. Sprendžiant, ar pakeistos faktinės aplinkybės suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybą, būtina atsižvelgti į keistinų faktinių aplinkybių pobūdį ir į kitas bylos aplinkybes, reikšmingas kaltinamojo teisės į gynybą užtikrinimui. Tais atvejais, kai pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės neturi įtakos nei veikos kvalifikavimui ar bausmės skyrimui, nei kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą, jos nepripažįstamos esminėmis BPK 255, 256 straipsnių prasme ir teismas jas gali keisti savo iniciatyva, net nepranešęs apie tai kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195-976/2022).
23. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes išdėstė kitaip nei jos aprašytos kaltinamajame akte, tačiau skirtingas išdėstymas savaime nereiškia, kad teismas iš esmės pakeitė kaltinimą ir tokiu būdu suvaržė kaltinamųjų teises į gynybą.
24. Kaltinamajame akte buvo nurodytos tokios esminės A. N. ir S. B. pareikšto kaltinimo aplinkybės: tiek A. N., tiek S. B. buvo kaltinami tuo, kad neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami fizinį smurtą ir kitokią psichinę prievartą, atimdami asmeniui laisvę, atvirai, savo naudai vertė nukentėjusįjį A. G. perduoti turtą bendros 779,99 Eur vertės, o būtent: A. N. ir S. B., būdami pas nukentėjusįjį A. G. namuose, bendrais veiksmais nukentėjusiajam reiškė pretenzijas dėl neva neapmokėtų negautų prekių (šaldytuvo „Beko“ 369,99 Eur vertės ir sofos-lovos „Kamila 4“ 410 Eur vertės) bei vertė nukentėjusįjį perduoti šį turtą, o A. G. atsisakius perduoti turtą, pastarojo atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, po ko S. B. ir A. N. toliau naudojo psichinį smurtą A. G. atžvilgiu, bei, atimdami nukentėjusiajam laisvę, A. G. užrakino kambaryje.
25. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. N. ir S. B. kaltu pagal BK 181 straipsnio 2 dalį, nustatė tokias esmines nusikalstamos veikos faktines aplinkybes: S. B. ir A. N., veikdami bendrininkų grupėje neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami psichinę prievartą ir fizinį smurtą bei atimdami asmeniui laisvę, atvirai, savo naudai vertė nukentėjusįjį A. G. apmokėti už įgyjamą 779,99 Eur bendros vertės turtą, o būtent: jie, būdami pas nukentėjusįjį A. G. namuose, bendrais veiksmais nukentėjusiajam reiškė pretenzijas dėl neįgytų prekių (šaldytuvo „Beko“ 369,99 Eur vertės ir sofos – lovos „Kamila 4“ 410 Eur vertės), už kurias liko nesumokėta, ir vertė nukentėjusįjį rasti būdą apmokėti už šias jų išsirinktas prekes, o A. G. negalint to padaryti, panaudojo fizinį smurtą, po ko S. B. su A. N. toliau naudojo psichinį smurtą prieš A. G. ir, atimdami jam laisvę, užrakino kambaryje.
26. Kaip matyti, apygardos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad kaltinimo dalis, susijusi su reikalavimu perduoti turtą yra pakeista į vertimą nukentėjusiajam rasti būdą apmokėti už išsirinktas prekes, o A. G. negalint to padaryti, fizinio ir psichinio smurto panaudojimu bei laisvės atėmimu, kas atitinka objektyvią nagrinėjamo įvykio situaciją, bet nekeičia kaltinimo apimties. Taigi, pirmosios instancijos teismas, kitaip formuluodamas įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybes, nurodė tokio sprendimo motyvą, kuris nors ir nėra itin išsamus, tačiau pakankamas (nurodo, kad kaltinimo apimtis nėra keičiama, kas reiškia, jog kaltinamųjų padėtis nėra bloginama).
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pakeistas kaltinimas yra konkretesnis, išsamesnis, suformuluotas nenurodant jokių papildomų naujų aplinkybių, kurios nebūtų nuteistiesiems žinomos ir nebūtų tirtos bei nagrinėtos teisiamuosiuose posėdžiuose. Nuteistieji taip pat turėjo teisę pasisakyti dėl visų jų, nežiūrint į tai, kad kaltinimas buvo patikslintas jį performuluojant. Sprendžiant dėl kaltinimo dalies, kurią pirmosios instancijos teismas pakeitė (dėl vertimo perduoti turtą į vertimą apmokėti (rasti būdą apmokėti) už įgyjamą turtą) teisėjų kolegija pastebi, jog jau iš kaltinamojo akto turinio (suformuluoto kaltinimo) matyti, kad nuteistiesiems kaltinimas buvo susijęs su siekimu įgyti turtą, kurį galėjo įgyti tik nukentėjusysis savo vardu, už jį apmokant savivaldybei. Todėl jau nuo bylos nagrinėjimo pradžios nuteistiesiems buvo aišku ir žinoma ne tik tai, kad tokio turto nukentėjusysis neturi, tačiau ir puikiai suprantama jo įgijimo ir apmokėjimo už jį tvarka. Tai yra, viso bylos nagrinėjimo metu jiems buvo žinoma, kad kaltinimas susijęs dėl neapmokėtų prekių įgijimo, kurias jie siekė įgyti, todėl pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės (vertimas apmokėti (rasti būdą apmokėti) už įgyjamą turtą) yra tikslesnės bei logiškesnės. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje jokių naujų, nuteistiesiems ir jų gynėjams anksčiau nežinomų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nenustatyta, nusikalstamos veikos apimtis ir kvalifikavimas nepasikeitė, veika padaryta iš esmės tokiomis aplinkybėmis, kokios nurodytos kaltinamajame akte, tik kitaip jas išdėstant, dalies aplinkybių nenurodant, kaltinimo pakeitimas neturėjo reikšmės bausmėms bei gynybai (nuteistieji kaltės dėl šio nusikaltimo nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, išskyrus tik tai, kad S. B. nurodė, jog, susiginčijęs su A. G., tarpusavyje mušėsi).
28. BK 181 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad baudžiamas tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas iš A. N. ir S. B. pateikto kaltinimo pašalino alternatyvų veikos požymį – vertimą perduoti turtą, tačiau paliko nusikaltimo sudėties požymį – vertimą atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, kuris ir taip jau buvo inkriminuotas kaltinime („nukentėjusiajam reiškė pretenzijas dėl neva neapmokėtų negautų prekių“). Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pašalindamas vieną alternatyvų nusikaltimo sudėties požymį – vertimą perduoti turtą, BK 181 straipsnio 1 dalies požiūriu, susiaurino kaltinimo apimtį, tačiau, kaip jau minėta, faktinių aplinkybių iš esmės nepakeitė.
29. Kaip nurodoma kasacinio teismo praktikoje, teigimas, kad dėl pasikeitusių faktinių aplinkybių gynyba galėjo būti kitokia, turi būti motyvuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195-976/2022). Šiuo atveju apeliaciniuose skunduose nedetalizuojama, kaip nuosprendyje išdėstytos aplinkybės konkrečiai būtų nulėmusios kitokią nuteistųjų gynybą, tokių aplinkybių nenurodė ir nagrinėjant skundus apeliacine tvarka. Atsižvelgiant į paminėtus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės iš esmės nesiskyrė nuo nurodytų kaltinamajame akte, be to, byloje nekonstatuotas nuteistųjų A. N. ir S. B. teisės į gynybą pažeidimas.
Dėl S. B. ir A. N. paskirtų bausmių
30. Nuteistojo S. B. gynėja apeliaciniame skunde prašė S. B. padarytą nusikalstamą veiką A. G. atžvilgiu kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti nuteistajam 30 parų arešto bausmę. Gynėja pažymėjo, kad S. B. šią nusikalstamą veiką padarė išnykus teistumui, dėl veikos padarymo pilnai prisipažino, nuoširdžiai gailisi, be to, savanoriškai atlygino žalą. Nukentėjusysis A. G. apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas S. B. skyrė per griežtą laisvės atėmimo bausmę, todėl bausmė turėtų būti sušvelninta. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad nėra pagrindo nuteistojo S. B. neteisėtus veiksmus perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį, toliau sprendžia tik dėl bausmės, paskirtos už BK 181 straipsnio 2 dalį, pagrįstumo. Taip pat apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad nuteistojo A. N. apeliacinis skundas paduotas pilna apimtimi (prašė išteisinti), šioje nutartyje pasisako ir dėl jam paskirtos bausmės.
31. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Viena iš bausmės paskirčių – užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 5 punktas). Teismas bausmę skiria pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų ir atsižvelgdamas į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Jeigu straipsnio sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 1, 3 dalys). Pagal teismų praktiką bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2011, Nr. 2K-456/2013, Nr. 2K-126-693/2018).
32. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę S. B., atsižvelgė į tai, kad jis padarė tyčinį, sunkų, baigtą nusikaltimą, susijusį su fizinio ir psichinio smurto vartojimu, naudojantis nukentėjusiojo gyvenimiškos patirties stoka, naivumu bei socialiniu pažeidžiamumu, siekiant savanaudiškų tikslų. Taip pat apygardos teismas vertino nuteistojo asmenybę: jis 12 kartų teistas (paskutinį kartą Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2022 m. kovo 31 d. nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, BK 178 straipsnio 1 dalį, 3 t., b. l. 114-125), taip pat ir užsienyje (Vokietijoje 2013 m. už sukčiavimą ir 2014 m. už vairavimą neturint vairuotojo pažymėjimo), 4 kartus baustas administracine tvarka (3 t., b. l. 144-147). Nusikalstamos veikos padarymo laikotarpiu buvo užsiregistravęs Užimtumo tarnyboje, o 2021 m. rugpjūčio 31 d. darbo paiešką nutraukė savo iniciatyva (3 t., b. l. 149). Teisminio bylos nagrinėjimo eigoje savanoriškai atlygino žalą, susijusią su nukentėjusiojo A. G. gydymu teritorinei ligonių kasai. Apygardos teismas, įvertinęs nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad S. B., būdamas nuteistas ankstesniuoju nuosprendžiu už prekių vagystes iš parduotuvių, padarytas 2021 m. rugsėjo 3 d., be pateisinamų priežasčių nevykdė teismo jam skirto įpareigojimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje bei padarė administracinius nusižengimus, už kuriuos jam taikytos administracinės nuobaudos. Visa tai rodo, jog probacija jo atžvilgiu nebuvo veiksminga ir ja neįmanoma pasiekti Probacijos įstatyme numatytų tikslų – užtikrinti veiksmingą probuojamojo resocializaciją.
33. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinių skundų argumentus ir bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam S. B., BK 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo ir proporcingumo principų nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistąjį charakterizuojančius duomenis bei, įvertinęs šių aplinkybių visetą (šios nutarties 32 punktas), nuteistajam S. B. už jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą paskyrė teisingą bausmę (2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimą), kurios dydis yra mažesnis nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Kartu pažymėtina, kad bausmės skyrimas iš esmės yra pirmosios instancijos teismo prerogatyva, o apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ar aiškiai per švelnią bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-648/2019, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-156-487/2020), kas šiuo atveju nenustatyta.
34. Sprendžiant dėl A. N. paskirtos bausmės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam yra teisėta ir pagrįsta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę (laisvės atėmimą 1 metams 9 mėnesiams) baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jam skiriamos bausmės rūšį ir dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę (7 kartus teistas, taip pat ir užsienio valstybėse; baustas administracine tvarka; nedirbantis; atliekant ikiteisminį tyrimą nevykdė paskirtos kardomosios priemonės nustatytų sąlygų ir apribojimų), tiek padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta ar per švelni.
Dėl civilinio ieškinio
35. BPK 107 straipsnyje, reglamentuojančiame savanorišką žalos atlyginimą, numatyta, kad įtariamasis ar kaltinamasis arba už jo veikas materialiai atsakingas asmuo gali bet kuriuo proceso metu savanoriškai atlyginti nukentėjusiajam nusikalstama veika padarytą žalą. Kai gaunamas pareiškimas, kad nusikalstama veika padaryta žala atlyginta, procesas dėl civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje nepradedamas, o pradėtas nutraukiamas ir dėl to paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas panaikinamas.
36. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa pateikė 2021 m. rugsėjo 24 d. civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, kuriuo prašė instituciją pripažinti byloje civiliniu ieškovu ir priteisti iš atsakingo asmens Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytą 109,59 Eur žalą už A. G. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas (1 t., b. l. 159-160). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistasis S. B. civiliniam ieškovui (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai visiškai atlygino jiems padarytą turtinę žalą (6 t., b. l. 80), tačiau apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, civilinio ieškinio klausimo neišsprendė, nors, spręsdamas dėl bausmės S. B. skyrimo, į aplinkybę, kad nuteistasis civilinį ieškinį atlygino, atsižvelgė. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad S. B. žalą atlygino ir byloje yra pateiktas civilinio ieškovo pareiškimas dėl civilinio ieškinio atsisakymo, procesą dėl (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pareikšto civilinio ieškinio nutraukia (BPK 107 straipsnis) ir skundžiamą nuosprendį šioje dalyje pakeičia BPK 328 straipsnio 4 punkte numatytu pagrindu.
Dėl proceso išlaidų
37. Lietuvos apeliaciniame teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl patirtų išlaidų, kuria prašoma išspręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą, nurodant, jog iš nuteistojo S. B. priteistina suma už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą sudaro 120,00 Eur.
38. Vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, 307 straipsnio 6 dalies 3 punktu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą ir dėl proceso išlaidų, taip pat ir dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, atlyginimo. Prašymai ir įrodymai, patvirtinantys proceso išlaidų faktą ir dydį, turi būti pateikti laiku, tai yra iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos (šiuo atveju – iki teisėjų kolegijos išėjimo į pasitarimų kambarį). Toks prašymas dėl proceso išlaidų atlyginimo turėjo būti paskelbtas ir dėl šio prašymo kitiems proceso dalyviams turėjo būti užtikrinta galimybė pareikšti savo nuomonę, taip garantuojant tinkamą rungimosi principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba šiuo atveju turėjo visas galimybes dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo į apeliacinės instancijos teismą kreiptis laiku – gynėjas nuteistajam parinktas 2023 m. balandžio 12 d., teismo posėdis Lietuvos apeliaciniame teisme vyko 2023 m. balandžio 19 d. Septynių dienų terminas prašymui dėl proceso išlaidų priteisimo paruošti teisėjų kolegijos vertinimu yra pakankamas. Kadangi šių reikalavimų nebuvo laikytasi (prašymas pateiktas teismo posėdžio dieną, tačiau pastarajam jau pasibaigus ir teisėjų kolegijai jau esant pasitarimų kambaryje), Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas negali būti nagrinėjamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
Pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2023 m. sausio 11 d. nuosprendį dalyje dėl civilinio ieškinio.
Procesą dėl civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pareikšto civilinio ieškinio nutraukti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl išlaidų atlyginimo palikti nenagrinėtu.