- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Data
- 2018-10-16
- Bylos Nr.
- e2A-485-180/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-58-3-00147-2017-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Nijolė Piškinaitė, Alvydas Poškus
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Inžinerinės technologijos“
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „LIDL Lietuva“
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdos Janovičienės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Inžinerinės technologijos“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-675-569/2017 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „CCM Baltic“ patikslintą ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Inžinerinės technologijos“, dalyvaujant trečiajam asmeniui byloje uždarajai akcinei bendrovei „LIDL Lietuva“, dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir skolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „CCM Baltic“ kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu atsakovei UAB „Inžinerinės technologijos“, prašydama pripažinti negaliojančiomis 2016 m. gegužės 16 d. tarp BUAB „CCM Baltic“ ir UAB „Inžinerinės technologijos“ sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 16/05/16-1 bei 2016 m. birželio 13 d. tarp BUAB „CCM Baltic“ ir UAB „Inžinerinės technologijos“ sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 16/06/13-3 nuo jų sudarymo momento (ab initio), taikyti restituciją ir priteisti BUAB „CCM Baltic“ naudai iš UAB „Inžinerinės technologijos“ neteisėtai gautą 51 995,40 Eur sumą, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad BUAB „CCM Baltic“ (generalinė rangovė) ir UAB „LIDL Lietuva“ (užsakovė) sudarė generalinės statybos rangos sutartį Nr. 15/10/082 dėl statybos darbų atlikimo statybos objekte, esančiame Rasų g. 9A, Vilnius. 2016 m. balandžio 29 d. ieškovė atliktų darbų akto Nr. 4 pagrindu išrašė ir pateikė trečiajam asmeniui PVM sąskaitą faktūrą Nr. TAL2316 už atliktus statybos rangos darbus. 2016 m. gegužės 30 d. ieškovė atliktų darbų akto Nr. 5 pagrindu išrašė ir pateikė trečiajam asmeniui PVM sąskaitą faktūrą Nr. TAL2325 už atliktus statybos rangos darbus. 2016 m. gegužės 16 d. tarp ieškovės BUAB „CCM Baltic“ ir atsakovės UAB „Inžinerinės technologijos“ buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 16/05/16-1, kuria ieškovė perleido atsakovei dalį, sudarančią 47 300,31 Eur, savo reikalavimo teisės į trečiąjį asmenį UAB „LIDL Lietuva“ bei susitarė, kad ieškovės47 300,31 Eur prievolė atsakovei yra laikoma pilnai įvykdyta įskaitymo būdu. 2016 m. birželio 13 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 16/06/13-3, kuria ieškovė perleido atsakovei dalį, sudarančią 4 695,09 Eur, savo reikalavimo teisės į trečiąjį asmenį bei susitarė, kad ieškovės4 695,09 Eur prievolė atsakovei yra laikoma visiškai įvykdyta įskaitymo būdu. Trečiasis asmuo pripažino, kad pagal reikalavimo perleidimo sutartis sumokėjo atsakovei 51 995,40 Eur.
3. 2016 m. spalio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-917-372/2016 Šiaulių apygardos teismas iškėlė ieškovei bankroto bylą. 2017 m. sausio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-334-372/2017 Šiaulių apygardos teismas patvirtino ieškovės kreditorių reikalavimus 3 336 483,67 Eur sumai. Ieškovės bankroto administratorius nustatė, kad reikalavimo perleidimo sutartys buvo sudarytos pažeidžiant imperatyvias įstatymo normas (CK 6.930¹ str.) bei trečiojo asmens kreditorių interesus (CK 6.66 str.), todėl, vadovaujantis CK 1.80 ir 6.66 straipsniais pripažintinos negaliojančiomis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Šiaulių apygardos teismas 2017 m. spalio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino.
5. Teismas sprendė, kad ieškovės pateikti jos sąskaitų išrašai už 2016 m. gegužės – birželio mėnesius ir jų atlikta analizė rodo, kad reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo dienai ieškovė buvo skolinga Valstybiniai socialinio draudimo fondo valdybai (toliau – VSDFV). VSDFV pažymos duomenimis, 2016 m. balandžio 15 d. buvo susiformavusi skola, kuri 2016 m. balandžio 30 d. padidėjo iki 25 286,20 Eur, nes ieškovė už balandžio mėnesį sumokėjo tik 13412,42 Eur. Nors ieškovė 2016 m. gegužės mėnesį sumokėjo 25286,20 Eur, paskutinį mokėjimą atlikus 2016 m. gegužės 23 d., sandorio sudarymo momentu ji buvo skolinga VSDFV 17614,20 Eur. 2016 m. gegužės mėnesį priskaičiavus 17 381,15 Eur delspinigių, 2016 m. gegužės 31d. skola liko tokia pati. 2016 m. birželio 30 d. mėnesį ieškovė atliko vieną mokėjimą – 5178,39 Eur, todėl sandorio sudarymo dieną 2016 m. birželio 13 d. skola VSDFV sudarė 17381,15 Eur. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad reikalavimo perleidimo sandorių sudarymo metu ieškovė turėjo pareigą atsiskaityti su VSDFV (CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 3 punktas).
6. Teismas nustatė, kad 2016 m. birželio 13 d. sudarant antrą reikalavimo perleidimo sutartį, ieškovei turėjo būti žinoma apie 2016 m. balandžio 25 d. priimtą teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-5060-901/2016, kuris įsiteisėjo 2016 m. gegužės 20 d., 2016 m. balandžio 27 d. priimtą teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-5106-1003/2016, kuris įsiteisėjo 2016 m. gegužės 23 d., 2016 m. balandžio 28 d. priimtą teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-5173-1003/2016, kuris įsiteisėjo 2016 m. gegužės 24 d., 2016 m. gegužės 5 d. priimtą teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-5450-1003/2016, kuris įsiteisėjo 2016 m. gegužės 31 d. bei 2016 m. gegužės 10 d. priimtą teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-5582-797/2016, kuris įsiteisėjo 2016 m. gegužės 31 d. Taip pat sudarant antrą reikalavimo perleidimo sutartį ieškovei turėjo būti žinoma apie UAB ,,LIDL Lietuva‘‘ nuo 2016 m. gegužės 25 d. iki 2016 m. birželio 10 d. gautus šešis antstolių patvarkymus, kuriais buvo nurodoma sulaikyti lėšų mokėjimą ieškovei. Iš įsiteisėjusių teismo įsakymų, antstolių patvarkymų teismas padarė išvadą, kad sandorių sudarymo metu ieškovė pažeidė pareigą pirma atsiskaityti su skolininkais pagal vykdomuosius dokumentus (CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 4 punktas).
7. Teismas konstatavo, kad nors nėra duomenų, kad paminėtiems teismo sprendimams vykdyti buvo išduoti vykdomieji dokumentai, juos gavusi ieškovė privalėjo atsiskaitinėti su kreditoriais kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.930¹ str. 1 d. 5 p.), o ne sudaryti reikalavimo perleidimo sutartis su atsakove ir tokiu būdu su ja atsiskaityti, pažeidžiant įstatymo numatytą atsiskaitymo eiliškumą.
8. Teismas nustatė, kad 2016 m. gegužės 16d. ieškovės vykdytini įsipareigojimai kreditoriams sudarė 2 531 712,96 Eur, iš šios sumos pradelsti įsipareigojimai sudarė 2 286 428,50 Eur.2016 m. birželio 13d. ieškovės vykdytini įsipareigojimai kreditoriams sudarė 2 610 634,08 Eur, iš šios sumos pradelsti įsipareigojimai sudarė 2 146 797,80 Eur. 2016 m. gegužės 16 d. reikalavimų perleidimo sutarties sudarymo dieną ieškovės banko sąskaitose buvo 31 790,28 Eur, o 2016 m. birželio 13 d. reikalavimų perleidimo sutarties sudarymo dieną – 7,16 Eur. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas nurodė, kad ieškovė neturėjo pakankamai lėšų visiems kreditorių reikalavimams patenkinti, todėl ieškovė sudarytomis reikalavimų perleidimo sutartimis, atsiskaitydama su atsakove, nepagrįstai jai suteikė pirmumą, todėl pažeidė imperatyvias CK 6.930¹ str. nuostatas, dėl to yra pagrindas ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu.
9. Teismas, spręsdamas dėl ginčijamų sandorių galiojimo CK 6.66 straipsnio prasme, nustatė, kad egzistuoja visos actio Pauliana tenkinimui būtinos sąlygos: sandorių sudarymo metu ieškovė buvo skolinga bendrovės darbuotojams, todėl bankroto administratorius, reikšdamas actio Pauliana ieškinį turi neabejotiną ir galiojančią kreditoriaus reikalavimo teisę; bendrovė ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo nemoki, o sudarytais reikalavimų perleidimo sandoriais perleido savo turtines teises atsakovei, taip sumažindama savo turto vertę ir kreditorių galimybę susigrąžinti skolą, nes likusio turto nepakako atsiskaityti su kreditoriais, taigi ginčijami sandoriai pažeidė kreditorių teises; byloje nėra jokių įrodymų, jog šalys privalėjo sudaryti ginčijamus sandorius; ieškovė, atsakovė ir trečiasis asmuo 2016m. gegužės 16d. pasirašė trišalį susitarimą, kurio punkte ,,C‘‘ yra nurodyta, kad ieškovė pagal subrangos sutartį galimai vėluos atsiskaityti su atsakove, todėl atsakovė be papildomų ieškovės užtikrinimų dėl tinkamo atsiskaitymo pagal subrangos sutartį ketina sustabdyti darbų vykdymą, todėl šios aplinkybės rodo, jog atsakovė ginčijamų sutarčių sudarymo metu jau abejojo ieškovės mokumu, taigi buvo nesąžininga. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad yra pagrindas pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (CK 6.66 str. 1 d.) ir taikė restituciją – priteisė ieškovei iš atsakovės neteisėtai gautą 51 995,40 Eur sumą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Atsakovė UAB „Inžinerinės technologijos“ apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:
10.1. 2016 m. gegužės 16 d. bei 2016 m. birželio 13 d. reikalavimų perleidimo sutartys negali būti laikomos atsiskaitymo negrynaisiais pinigais priemonėmis CK 6.930 straipsnio 1 dalies, kurioje nurodyta, kad atsiskaitymai negrynaisiais pinigais atliekami naudojant mokėjimo pavedimus akredityvus, čekius, vekselius, inkaso ir kitas įstatymų nustatytas atsiskaitymo priemones, prasme. Šiomis sutartimis ieškovė perleido atsakovei savo reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį. Reikalavimo perleidimo sutartyse taip pat buvo nuostatų apie sutarties šalių priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, tačiau įskaitymas yra vienas iš prievolės pasibaigimo būdų (CK 6.130 – 6.140 str.), bet įskaitymas nelaikytinas atsiskaitymo negrynaisiais pinigais priemonėmis CK 6.930 straipsnio 1 dalies prasme, todėl joms negali būti taikomos ir CK 6.930¹ straipsnio nuostatos. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad ieškovė ir atsakovė, pasirašydamos ginčo sandorius pažeidė CK 6.930¹ straipsnio nuostatas, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šias sutartis pripažino negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu.
10.2. Išvada apie ieškovės nemokumą Šiaulių apygardos teismo 2016 m. spalio 17 d. nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo buvo padaryta remiantis ieškovės balansu, kuris buvo sudarytas 2016 m. liepos 31 d. būklei, t. y. dar iki ginčijamų reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo. Actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla.
10.3. Reikalavimo perleidimo sutartimis ieškovės atsakovei perleidžiamų reikalavimų dydis atitiko ieškovės įsiskolinimo atsakovei dydį, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad dėl ginčijamų reikalavimų perleidimo ieškovės finansinė būklė pablogėjo.
10.4. Reikalavimo perleidimo sutartys sudarė galimybę ieškovei tęsti darbus pagal generalinės rangos sutartį ir leido uždirbti papildomų pajamų. Jei ginčijamos sutartys nebūtų sudarytos ir atsakovė būtų sustabdžiusi darbus, tai generalinės rangos sutarties nutraukimą trečiasis asmuo galėjo inicijuoti dar anksčiau, o ieškovė papildomų pajamų nebūtų uždirbusi.
10.5. Vien tas faktas, kad atsakovei galėjo būti žinoma, kad ieškovė turi problemų dėl atsiskaitymo už atliktus darbus, nesudaro pagrindo teigti, jog atsakovė buvo nesąžininga. Ieškovei dar nebuvo pradėtos jokios teisminės ar neteisminės procedūros dėl bankroto bylos iškėlimo, bendrovė nebuvo paskelbusi apie savo nemokumą, o užsakovas nebuvo pranešęs apie generalinės statybos rangos nutraukimą. Priešingai, užsakovas sutiko, kad generalinis rangovas, t. y. ieškovė, perkeltų atsakovei reikalavimo teisę į užsakovą.
Atsiliepimas
11. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „CCM Baltic“ prašė atsakovės apeliacinį skundą atmesti, priteisti 1 089 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Atsiskaitymas – tai mokėjimo prievolės įvykdymas. Reikalavimo perleidimo sutartimis buvo perleisti reikalavimai ir mokėjimo prievolės įvykdytos įskaitymo būdu. Vienarūšių reikalavimų įskaitymo taikymas (CK 6.130 – 6.140 str.)taip pat yra atsiskaitymo rūšis, nes atlikus įskaitymą, baigiasi prievolė įvykdyti mokėjimą.
11.2. Byloje yra pakankamai įrodymų, jog ieškovė turėjo kreditorių, kurie turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę į ieškovę. Ieškovės kreditorių reikalavimai yra patvirtinti teismo, t.y. 2017 m. sausio 10 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-334-372/2017, o dalis kreditorių reikalavimų kyla iš byloje pateiktų nurodytų teismų sprendimų ir nutarčių, priimtų ir įsiteisėjusių iki reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo.
11.3. Reikalavimo perleidimo sutartimis ieškovė, būdama faktiškai nemoki, suteikė pirmenybę pasirinktai kreditorei, kuriai perleido savo reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį ir tokiu būdu atsiskaitė su apeliante už aukštesnėje eilėje esančius kreditorius (darbuotojus, mokesčių administratore ir kt.). Tokiu būdu ieškovė sumažino savo turto vertę ir kreditorių galimybę susigrąžinti skolas, nes likusio turto nepakako atsiskaityti su kitais kreditoriais, t. y. pažeidė kitų jos kreditorių teises.
11.4. Reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo metu neegzistavo jokių pagrindų privalomam šių sandorių sudarymui, todėl ieškovė jų neprivalėjo sudaryti.
11.5. Dar iki ginčijamų sandorių sudarymo dalis ieškovės kreditorių siekė išieškoti skolas teismuose, dalis teismo sprendimų buvo priimta patenkinus kreditorių reikalavimus. Duomenys apie šiuos teismo sprendimus yra vieši, todėl kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę ir galimybę pasidomėti, ar nesuvaržytos sandorio šalies teisės, kokia jos finansinė padėtis, kaip vykdomi atsiskaitymai su kitais kreditoriais, kad ateityje išvengtų dėl to galinčių atsirasti sunkumų. Nekyla abejonių, kad ieškovei visos šios faktinės aplinkybės buvo žinomos. Savo ruožtu apeliantė, kaip suinteresuota civilinių teisinių santykių stabilumu šalis, elgėsi neapdairiai ir nerūpestingai, iki ginčijamo sandorio sudarymo nepasidomėdama kitos sandorio šalies patikimumu, nesvarstė, ar ginčo sandoriai nepažeis kitų skolininkės kreditorių interesų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.).
13. Bylos duomenimis 2015 m. spalio 22d. ieškovė (generalinė rangovė) BUAB ,,CCM Baltic‘‘ ir trečiasis asmuo (užsakovas) UAB ,,LIDL Lietuva‘‘ sudarė generalinės statybos rangos sutartį Nr. 15/10/082 dėl statybos darbų atlikimo. 2016 m. balandžio 29d. ieškovė atliktų darbų akto Nr. 4 pagrindu išrašė ir pateikė trečiajam asmeniui PVM sąskaitą faktūrą Nr. TAL2316 už atliktus statybos rangos darbus. 2016 m. gegužės 30d. ieškovė atliktų darbų akto Nr. 5 pagrindu išrašė ir pateikė trečiajam asmeniui PVM sąskaitą faktūrą Nr. TAL2325 už atliktus statybos rangos darbus. 2016 m. gegužės 16 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 16/05/16-1, kuria ieškovė perleido atsakovei dalį, sudarančią 47 300,31 Eur, savo reikalavimo teisės į trečiąjį asmenį bei susitarė, kad ieškovės 47 300,31 Eur prievolė atsakovei yra laikoma pilnai įvykdyta įskaitymo būdu. 2016 m. birželio 13 d. tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 16/06/13-3, kuria ieškovė perleido atsakovei dalį, sudarančią 4 695,09 Eur, savo reikalavimo teisės į trečiąjį asmenį bei susitarė, kad ieškovės 4 695,09 Eur prievolė atsakovei yra laikoma pilnai įvykdyta įskaitymo būdu. 2017 m. sausio 10d. UAB ,,LIDL Lietuva‘‘ raštas Nr. IM 17/01/876//17-01-607 ir pateikti kredito įstaigos sąskaitos išrašai patvirtina, kad trečiasis asmuo pagal reikalavimo perleidimo sutartis atsakovei UAB ,,Inžinerinės technologijos‘‘ sumokėjo 51995,40 Eur sumą.
14. 2016 m. spalio 17d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-917-372/2016 Šiaulių apygardos teismas pripažino ieškovę BUAB ,,CCM Baltic” nemokia ir iškėlė bankroto bylą. 2017 m. sausio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-334-372/2017 Šiaulių apygardos teismas patvirtino ieškovės kreditorių reikalavimus, kurie sudaro 3 336 483,67 Eur. BUAB „CCM Baltic“ administratorius, remdamasis Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 3 dalies 8 punktu (bankrutuojančios įmonės administratorius privalo patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo dienos, ir pareikšti ieškinius teisme pagal bankrutuojančios įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais) bei 11 straipsnio 3 dalies 14 punktu (administratorius gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus) ginčija 2016 m. gegužės 16 d. tarp ieškovės ir atsakovės sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 16/05/16-1 ir 2016 m. birželio 13 d. tarp ieškovės ir atsakovės sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 16/06/13-3 CK 1.80, 6.66 straipsniuose numatytais pagrindais.
15. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisės normą sandorio negaliojimas yra siejamas su jo prieštaravimu imperatyvioms teisės normoms, t. y. su vienareikšmiškai įstatyme įtvirtintomis nuostatomis, kuriomis siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką. Imperatyvi įstatymo nuostata reiškia, kad teisės subjektas pats negali pasirinkti kitokio elgesio varianto (skirtingai nei esant dispozityviai teisės normai), o privalo elgtis taip, kaip yra nustatyta imperatyvioje teisės normoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-611/2018). Sandorio pripažinimas negaliojančiu šiuo pagrindu yra sutarties laisvės principo išimtis. Privatinėje teisėje dominuoja dispozityvus, bet ne imperatyvus teisinio reguliavimo metodas. Todėl sprendžiant dėl sandorio negaliojimo aptariamu pagrindu, būtina nustatyti, ar yra atitinkamas visuomenės interesas, kuris reikalautų įsikišti į šalių privačius santykius, t. y. ar yra pakankamas pagrindas teigti, kad pamatinis visuomenės interesas reikalauja visuotinai pripažinti tokius sandorius negaliojančiais, nesiejant jo su konkrečiomis šalimis ar konkrečia situacija. Imperatyvios teisės normos yra privalomos ir jų savo valia sandorio subjektai negali keisti, todėl sandoriai, pažeidžiantys tokias normas, yra niekiniai. Pripažįstant sandorius negaliojančiais pagal komentuojamą straipsnį, būtina nurodyti ir konkrečią imperatyvią normą, kuriai sandoris prieštarauja.
16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pasisakyta, kad, nustatant, ar teisės norma yra įsakmi, vienodai svarbūs tiek doktrininis imperatyvo suvokimas kaip tam tikra abstrakcija, tiek turiningasis konkrečios byloje taikytinos normos vertinimas, taikant bendruosius teisės normų aiškinimo principus. Imperatyviąsias teisės normas identifikuoja tokie požymiai: jos griežtai formuluoja paliepimą ir neleidžia paliepimo suprasti dviprasmiškai; sprendžiant, ar elgesio taisyklė yra kategoriška ir teisinių santykių subjektai nuo jos nukrypti negali, lingvistinės išraiškos priemonės – žodžiai „draudžiama“, „neturi teisės“, „privalo būti“ ir pan., aiškiausiai parodo teisės normos imperatyvųjį pobūdį. Tačiau, kai teisės normoje nėra taip aiškiai išreikšto imperatyvo, sprendžiant dėl normos imperatyvumo, įvertinami jos tikslai, objektas ir interesai, kuriuos ta teisės norma gina, taip pat jos sisteminiai ryšiai su kitomis normomis ir t. t. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-422-687/2016, 2018 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-611/2018). Ar reikalavimas yra imperatyvusis, sprendžiama pagal konkretaus reikalavimo paskirtį, pobūdį ir įstatyme nustatytus padarinius.
17. Ieškovė teigia, kad 2016 m. gegužės 16 d. ir 2016 m. birželio 13 d. reikalavimo perleidimo sutartys buvo sudarytos pažeidžiant imperatyvias CK 6.930¹ straipsnio nuostatas dėl atsiskaitymo eiliškumo. CK 6.930¹ straipsnio 1 dalis numato, kad skolininkas – fizinis ar juridinis asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: 1) pirmąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo išieškojimo; 2) antrąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; 3) trečiąja eile atsiskaityti pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; 4) ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; 5) penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka.
18. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai dėl CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintos normos imperatyvumo. Tačiau šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį, jog tam, kad atliktas mokėjimas būtų pripažįstamas prieštaraujančiu imperatyviosioms įstatymo normoms ir atitinkamai niekiniu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, turi būti nustatyta CK 6.930¹ straipsnyje nurodytų sąlygų visuma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017, 22 punktą). Pirma, sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.930¹ straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Antra, turi būti nustatyta, kad skolininkas, esant aptartai pirmajai sąlygai, atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.930¹ straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.930¹ straipsnio reikalavimą ir atitinkamai negaliojančiu CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017, 23-24 punktai).
19. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į byloje esantį 2017 m. sausio 9 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriaus (toliau – VSDFV Šiaulių skyrius) pateiktą raštą Nr. (8.1)S-969, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ginčijamų reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo metu ieškovė turėjo pareigą pirmiausia atsiskaityti su biudžetu (CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 3 punktas). Iš minėto VSDFV Šiaulių skyriaus rašto matyti, kad 2016 m. balandžio 15 d. ieškovės skola Fondo biudžetui sudarė 21 087,42 Eur. 2016 m. balandžio mėn. papildomai ieškovei buvo priskaičiuota 17 614,20 Eur mokesčių, o ieškovė balandžio mėnesį į Fondo biudžetą sumokėjo tik 13 415,42 Eur, todėl ieškovės skola 2016 m. balandžio 30 d. buvo 25 286,20 Eur (21 087,42 Eur + 17 614,20 Eur – 13415,42 Eur). Kadangi 2016 m. gegužės mėn. mokėjimus Fondo biudžetui ieškovė atliko 2016 m. gegužės 2 d. – 1 686,37 Eur, 2016 m. gegužės 6 d. – 5985,63 Eur ir 2016 m. gegužės 23 d. – 17 614,20 Eur, tai 2016 m. gegužės 16 d. ieškovės skola Fondo biudžetui sudarė 17 614,20 Eur (25 256,20 Eur – 1 686,37 Eur – 5 985,63 Eur).
20. 2016 m. gegužės mėn. ieškovei VSDFV Šiaulių skyrius priskaičiavo 17 381,15 Eur mokesčių, todėl 2016 m. gegužės 31 d. ieškovės skola Fondo biudžetui sudarė 17 381,15 Eur (25 286,20 Eur + 17 381,15 Eur – 1 686,37 Eur – 5 985,63 Eur – 17 614,20 Eur). 2016 m. birželio 30 d. ieškovė į Fondo biudžetą pervedė tik 5 178,39 Eur. Taigi 2016 m. birželio 13 d. reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo su atsakove metu ieškovė buvo skolinga VSDFV Šiaulių skyriui 17 381,15 Eur. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad reikalavimo perleidimo sandorių sudarymo metu ieškovė turėjo pareigą pirma atsiskaityti su biudžetu, o sudarydama ginčo sutartis, kurių pagrindu atsakovė atliko įskaitymą, ieškovė pažeidė CK 6.930¹straipsnio 1 dalies 3 punktą.
21. Bylos ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis 2016 m. balandžio 26 d. buvo priimtas teismo įsakymas Šiaulių apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. L2-5060-901/2016, kuris įsiteisėjo 2016 m. gegužės 20 d., 2016 m. balandžio 27 d. buvo priimtas teismo įsakymas Šiaulių apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. L2-5106-1003/2016, kuris įsiteisėjo 2016 m. gegužės 23 d., 2016 m. balandžio 28 d. buvo priimtas teismo įsakymas Šiaulių apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. L2-5173-1003/2016, kuris įsiteisėjo 2016 m. gegužės 24 d., 2016 m. gegužės 5 d. buvo priimtas teismo įsakymas Šiaulių apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. L2-5450-1003/2016, kuris įsiteisėjo 2016 m. gegužės 31 d. bei 2016 m. gegužės 10 d. buvo priimtas teismo įsakymas Šiaulių apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. eL2-5582-797/2016, kuris įsiteisėjo 2016 m. gegužės 31 d. Trečiasis asmuo UAB ,,LIDL Lietuva‘‘ nuo 2016 m. gegužės 25 d. iki 2016 m. birželio 10 d. gavo šešis antstolių patvarkymus, kuriais buvo nurodoma sulaikyti lėšų mokėjimą ieškovei. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija analogiškai pritaria pirmosios instancijos teismui, jog sudarydama 2016 m. birželio 13 d. antrąją reikalavimo perleidimo sutartį, ieškovė taip pat pažeidė CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintą pareigą ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti.
22. Be to, iš byloje esančios BUAB „CCM Baltic“ 2017 m. kovo 29 d. bendrovės įsiskolinimų pirmos eilės kreditoriams lentelės nustatyta, jog BUAB „CCM Baltic“ jau nuo 2016 m. sausio mėn. buvo skolinga bendrovės darbuotojams: 2016 m. sausio mėn. bendrovės skola darbuotojui A. Š. sudarė 2 892,32 Eur, 2016 m. balandžio mėn. bendrovės skola darbuotojui A. B. sudarė 1 951,59 Eur, 2016 m. gegužės mėn. bendrovės skola darbuotojai L. S. sudarė 4 860,56 Eur. Iš pateiktos lentelės matyti, kad bendrovės įsiskolinimas darbuotojams ginčijamų reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo momentu buvo 219 927,26 Eur. Nurodytos aplinkybės leidžia konstatuoti, kad bendrovė 2016 m. gegužės 16 d. ir 2016 m. birželio 13 d. sudarydama reikalavimo perleidimo sutartis pažeidė CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintą pareigą penktąja eile atsiskaityti pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka.
23. Apeliaciniame skunde atsakovė teigė, kad įskaitymas nelaikytinas atsiskaitymo negrynaisiais pinigais priemonėmis CK 6.930 straipsnio 1 dalies prasme, todėl joms negali būti taikomos ir CK 6.930¹ straipsnio nuostatos. Teisėjų kolegija atmeta tokius apeliantės argumentus kaip nepagrįstus. Byloje nustatyta, kad ieškovei su atsakove sudarius ginčijamas reikalavimų perleidimo sutartis, atsakovė ieškovės prievoles laikė pilnai įvykdytas įskaitymo būdu. Taigi reikalavimo teisės perleidimo sandoriai tarp atsakovės ir ieškovės buvo sudaryti, siekiant ieškovei atsiskaityti su savo kreditore (atsakove). CK 6.930 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atsiskaitymai negrynaisiais pinigais atliekami naudojant mokėjimo pavedimus akredityvus, čekius, vekselius, inkaso ir kitas įstatymų nustatytas atsiskaitymo priemones. Kaip teisingai nurodė ieškovė, atsiskaitymas – tai mokėjimo prievolės įvykdymas. Vienarūšių reikalavimų įskaitymo taikymas (CK 6.130 – 6.140 str.) taip pat yra atsiskaitymo rūšis, kuri priskirtina prie kitų CK nustatytų atsiskaitymo priemonių, nes atlikus įskaitymą, baigiasi prievolė įvykdyti mokėjimą.
24. Apibendrindama nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė sudarydama 2016 m. gegužės 16 d. ir 2016 m. birželio 13 d. reikalavimo perleidimo sutartis pažeidė CK 6.930¹ straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 5 punktus. Atsižvelgiant į tai, jog imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja, 2016 m. gegužės 16 d. ir 2016 m. birželio 13 d. reikalavimo perleidimo sutartys pagrįstai pripažintos negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu.
25. Minėta, kad ieškovė taip pat prašė ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais ir CK 6.66 straipsnio pagrindu. Teismo pareigai tinkamai aiškinti ir taikyti šalių ginčui aktualias teisės normas neprieštarauja tokios teisinės situacijos, kai vienas tarp šalių susiklostęs santykis gali būti kvalifikuojamas ne pagal vieną, o pagal kelias teisės normas, todėl šalių sudaryta sutartis, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, gali būti pripažinta niekiniu ar negaliojančiu sandoriu daugiau nei vienu įstatyme numatytu sandorio negaliojimo pagrindu. Tačiau tuo atveju, kuomet ginčijamus sandorius prašoma pripažinti negaliojančiais tiek CK 1.80 straipsnio, tiek CK 6.66 straipsnio pagrindu, pirmiausia būtina nustatyti, ar ginčijami sandoriai nėra niekiniai, nes sandorius pripažinus niekiniais, nelieka teisinio pagrindo ir poreikio juos ginčyti actio Pauliana pagrindu (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2A-166-381/2017, 72 punktą).
26. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į teismų praktikoje įtvirtintas nuostatas bei tai, kad nagrinėjamu atveju ginčo sandoriai pripažinti negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, sprendžia, kad tų pačių sandorių pripažinimas negaliojančiais ir pagal CK 6.66 straipsnį neturi teisinio pagrindo. Todėl iš esmės pritardamas pirmosios instancijos teismo sprendime nustatytoms aplinkybėms, dėl reikalavimo perleidimo sutarčių negaliojimo CK 6.66 straipsnio pagrindu, nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
27. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
28. Ieškovė UAB „CCM Baltic“ pateikė prašymą dėl 1 089 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo bei išlaidas patvirtinančius dokumentus (2017 m. lapkričio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą bei mokėjimo nurodymą). CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Atsakovės patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija nurodytose rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių (8.11. punktas), todėl priteistinos iš apeliantės ieškovei.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, remdamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „CCM Baltic“ (j. a. k. 145417921) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Inžinerinės technologijos“ (j. a. k. 302817993) 1 089 Eur (vieną tūkstantį aštuoniasdešimt devynis eurus) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti atlyginimo.