Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas), Rūtos Petkuvienės ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo sodininkų bendrijos „Tulpė-1“ ieškinį atsakovui A. A. dėl žalos priteisimo, tretieji asmenys N. S., N. Š., E. P., V. B., A. M., K. B., A. B., L. R..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

14. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

16. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).

17. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

18. Nagrinėjamoje byloje keliamas sodininkų bendrijos Tulpė - 1“ vadovo A. A. civilinės atsakomybės klausimas, t. y. ar atsakovas, būdamas vienasmeniu SB ,,Tulpė - 1“ valdymo organu yra atsakingas už laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2013-10-11 bendrijai padarytą žalą, kurią sudaro 2683,91 EUR suma, išleista asmeninio ūkio reikmėms, 9507,07 EUR suma, išleista kurui (degalams) ir 13 088,22 EUR suma, kurios išmokėjimas bendrijoje nebuvo pagrįstas buhalterinės apskaitos dokumentais.

19. Pirmosios instancijos teismas pripažinęs, kad atsakovas padarė ieškovui žalos a) 13 088,22 EUR dydžio suma, kurios išmokėjimas bendrijoje buvo nepagrįstas buhalterinės apskaitos dokumentais, konstatavus, kad atsakovas pažeidė imperatyviąją valdymo organo pareigą tinkamai vesti bendrijos buhalterinę apskaitą ir b)12 190,98 EUR dydžio suma už fiduciarinių pareigų pažeidimą, t.y. iš viso 25 279,20 EUR žalos, iš kurios išskaičiavo 5138,42 EUR darbo užmokestį ir 396,70 EUR kompensaciją už nepanaudotas atostogas (iš viso 5535,12 EUR), nes šias sumas atsakovas turėjo teisę gauti iš ieškovo pagal faktinius darbo teisinius santykius, ieškovo ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovo 19 744,08 EUR žalos atlyginimo. Apeliantas (atsakovas) A. A. nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad teismas turėjo ieškovo reikalavimui šioje civilinėje byloje pritaikyti ieškinio senatį, kadangi 2006 m. rugsėjo 3 d. išrinkta sodininkų bendrijos Revizijos komisija privalėjo per metus patikrinti sodininkų bendrijos ūkinę ir finansinę veiklą ir parengti patikrinimo ataskaitą. Taigi laikant, kad apie ieškovui apelianto padarytą žalą ieškovas turėjo sužinoti dar 2007 m. rugsėjo mėnesį, tačiau į teismą ieškovas kreipėsi tik 2016 m. kovo 21 d., akivaizdu, jog ieškovas yra ženkliai praleidęs ieškinio senaties terminą, kuris neturėtų būti atnaujintas. Be to, ieškovas neįrodė apelianto atsakomybės dėl SB „Tulpė-l“ kilusios žalos, todėl ieškinys turėjo būti atmestas, o vertinant tai, kad A. A. atsakomybė dėl ieškovo ieškinyje nurodomų aplinkybių turi būti sprendžiama pagal darbo teisės normas, ši civilinė byla turėjo būti nutraukta, kadangi ieškovas nesilaikė privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos. Taigi apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas taikė atsakovui civilinę atsakomybę ir priteisė ieškovui iš atsakovo 19 744,08 EUR dydžio žalos atlyginimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-1540-910/2018 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-36960-2016-2) nustatytų aplinkybių prejudicinės galios šioje byloje

20. Apeliantas kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimą nurodo, jog pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi civilinės bylos Nr. e2A-1540-910/2018 nutartimi kaip turinčią prejudicinę galią. Apelianto teigimu, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai civilinėje byloje Nr. e2A-1540-910/2018 nenagrinėjo 2014 m. gegužės 30 d. Revizijos akto pagrįstumo, pirminių dokumentų, ar tikrai A. A. gavo ir išleido revizijos akte nurodytas pinigines lėšas. Teismui vadovautis kito teismo sprendimu, kuomet to teisminio proceso metu netgi nebuvo tiriami šios civilinės bylos teisingam išnagrinėjimui svarbūs įrodymai ir dokumentai yra klaidinga, todėl šioje civilinėje pirminiai finansiniai dokumentai, kurių pagrindu buvo parengtas ginčo Revizijos aktas turi būti tiriami iš naujo, o galimą žalą pirminių dokumentų pagrindu privalo įrodyti ieškovas. Tačiau su tokia apelianto dėstoma pozicija teisėjų kolegija nesutinka šioje nutartyje nurodomų argumentų pagrindu.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiame kontekste visų pirma svarbu pažymėti, jog įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 176–185 straipsniuose. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; šios aplinkybės – tai prejudiciniai faktai.

22. Šia taisykle siekiama proceso ekonomiškumo, kad nebūtų pakartotinai tiriama tai, kas jau yra patikimai ir privalomai nustatyta teismo sprendimu. Šio reguliavimo tikslas, be kita ko, yra užtikrinti teisinį stabilumą, įgytų teisių apsaugą.

23. Teismas, inter alia (be kita ko), turi visapusiškai ir objektyviai ištirti visas reikšmingas bylos aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, nustatyti, ar yra prejudicinių faktų, įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei įrodymų visetą ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-646-695/2015).

24. Aiškindamas šią teisės normą (t. y. CPK 182 str. 2 p.), Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos teismo sprendimu kitoje byloje nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukuria teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-271-313/2017 17–18 punktai; 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017). Dalyvaujantys byloje asmenys atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, šios aplinkybės – prejudiciniai faktai – laikytinos įrodytomis, todėl teismui draudžiama pakartotinai nagrinėti jau išspręstą bylą arba iš naujo vertinti kitoje byloje konstatuotus faktus bei teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014). Taigi prejudicinių faktų taisyklės taikymui reikšminga ne tik tai, kad sprendimas įsiteisėjęs, priimtas byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, bet ir tai, jog pirmesnėje byloje nustatyti faktai buvo tos bylos įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis.

25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl ankstesniame teismo procesiniame sprendime nustatytų faktinių aplinkybių prejudicinės galios vėlesnėse bylose, kuriose dalyvauja ir kiti asmenys, taip pat yra išaiškinęs, kad aplinkybė, jog kitoje civilinėje byloje dalyvauja ar nedalyvauja kiti asmenys, nedalyvavę ankstesnėje byloje, res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) ir prejudicinės galios teismo sprendimas toms byloje dalyvaujančioms šalims, kurių atžvilgiu priimtas sprendimas, išlieka ir nesvarbu, ar ta šalis kitoje byloje keičia procesinę padėtį, ar ne (pvz., iš ieškovo į trečiąjį asmenį ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-506/2004). Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, šiame kontekste taip pat svarbu pažymėti, jog kitos bylos ieškinio dalykas gali sutapti tik iš dalies arba gali būti netgi skirtingas. Gali nesutapti netgi kitos bylos ieškinio pagrindas. Svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose, kad pirmiau išnagrinėtoje byloje nebūtų dirbtinai įrodinėjami faktai, kurie kitoje byloje būtų naudojami kaip prejudiciniai.

26. Kaip matyti iš bylos duomenų, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-1540-910/2018 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-36960-2016-2) nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis.

27. Teisėjų kolegija įvertinusi ir išanalizavusi byloje esančius įrodymus, pastebi, jog šiuo konkrečiu atveju abejose bylose dalyvavo tos pačios šalys, abejose bylose buvo pareikšti piniginiai reikalavimai bei vadovaujamasi tais pačiais rašytiniais įrodymais, įskaitant ir buhalterinės apskaitos dokumentus, todėl akivaizdu, jog po Vilniaus apygardos teismo 2018-05-10 nutarties priėmimo c. b. Nr. e2A-1540-910/2018 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-36960-2016-2) nustatytos faktinės aplinkybės įgijo prejudicinę galią ir šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismo teigimu, pirmosios instancijos teismas apelianto ginčijame sprendime pagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2018-05-10 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-1540-910/2018 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-36960-2016-2) nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kaip prejudiciniais faktais ir konstatavęs, kad apeliantas padarė ieškovui žalos a) 13 088,22 EUR dydžio suma, kurios išmokėjimas bendrijoje buvo nepagrįstas buhalterinės apskaitos dokumentais, pripažinus, kad apeliantas pažeidė imperatyviąją valdymo organo pareigą tinkamai vesti bendrijos buhalterinę apskaitą ir b) 12 190,98 EUR dydžio suma už fiduciarinių pareigų pažeidimą, t. y. 25 279,20 EUR žalos, iš kurios išskaičiavęs 5138,42 EUR darbo užmokestį ir 396,70 EUR kompensaciją už nepanaudotas atostogas (viso 5535,12 EUR), nes šias pinigų sumas atsakovas turėjo teisę gauti iš ieškovo pagal faktinius darbo teisinius santykius, pagrįstai priteisė ieškovui iš atsakovo 19 744,08 EUR dydžio žalos atlyginimo. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas pažeidė savo kaip vienasmenio valdymo organo fiduciarines pareigas, nustatytas CK 2.87 straipsnyje, bei imperatyviąją valdymo organo pareigą tinkamai vesti bendrijos buhalterinę apskaitą, todėl yra atsakingas už 19 744,08 EUR dydžio žalos atlyginimą

28. Šiame kontekste teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas skunde akcentuodamas, jog civilinėje byloje Nr. e2A-1540-910/2018 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-36960-2016-2) nustatytos aplinkybės neturi prejudicinės galios šioje byloje, visiškai neprieštaravo ir apeliaciniu skundu neskundė tos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria kitoje byloje apskaičiuotas darbo užmokestis bei kompensacija už nepanaudotas atostogas buvo išskaityti iš priteistos žalos atlyginimo šioje byloje, kas tik papildomai pagrindžia apelianto argumentų, jog pirmosios instancijos teismas be jokio pagrindo pripažino įsiteisėjusios Vilniaus apygardos teismo 2018-05-10 nutarties prejudicinę galią šiai civilinei bylai nepagrįstumą ir prieštaringumą.

Dėl ieškinio senaties termino

29. Apeliantas skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą taip pat kvestionuoja ir tuo pagrindu, kad teismas turėjo ieškovo reikalavimui šioje civilinėje byloje pritaikyti ieškinio senatį. Atsakovo teigimu, praėjus vieneriems metams nuo bendrijos revizijos komisijos išrinkimo 2006 m. rugsėjo 3 d. visuotiniame narių susirinkime, revizijos komisija privalėjo patikrinti bendrijos finansinę veiklą ir pateikti nariams ataskaitą. Dėl to, atsakovo manymu, ieškovo reikalavimui dėl žalos atlyginimo sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo 2007 m. rugsėjo mėn. Tačiau apeliacinės instancijos teismas ir su tokia atsakovo apeliaciniame skunde dėstoma pozicija nesutinka.

30. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012).

31. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga.

32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-247-916/2018). Taigi, sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Nustatant šias aplinkybes taip pat būtina atsižvelgti ir į konkretaus ieškovo charakteristiką – patirtį, išsilavinimą, galimybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

33. Viena vertus sutiktina su atsakovo argumentu, kad juridiniam asmeniui (ieškovui) apie bendrijos sudaromus sandorius, išleistas lėšas paprastai tampa žinoma kiekvienais finansiniais metais atlikus reviziją, kadangi remiantis CK 2.81 straipsnio 1 dalimi, juridinio asmens organai ne tik vadovauja juridinio asmens veiklai, bet ir yra atsakingi už juridinio asmens teisių gynimą. Juridinio asmens organams sužinojus apie juridinio asmens teisių pažeidimą jiems atsiranda teisė ir pareiga ginti juridinio asmens interesus, taip pat pareikšti ieškinį teisme. Be to, ieškovo įstatų 32 punkte nustatyta, kad revizijos komisija privalo ne rečiau kaip vieną kartą metuose patikrinti bendrijos ūkinę ir finansinę veiklą ir pateikti visuotiniam dalyvių susirinkimui ataskaitą. Taigi akivaizdu, jog šiuo atveju ieškovas turėjo apie žalos padarymą sužinoti anksčiau nei 2014 m. gegužės 30 d. atlikus reviziją. Tačiau kita vertus, nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste, kai atsakovas, kaip bendrijos vienasmenis valdymo organas veikė vienvaldiškai, o bendrijos narius ir atsakovą siejo fiduciariniai (pasitikėjimo) santykiai, atsakovas neatliko savo pareigos šaukti visuotinius narių susirinkimus, ieškinio senaties taikymas, kaip prašo atsakovas, neatitiktų teisingumo principo. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybių visumą ir įvertinęs tai, kad atsakovas, kaip bendrijos vienasmenis valdymo organas, kuriam tenka pareiga įgyvendinti ir ginti juridinio asmens teises, visuotinių narių susirinkimų nešaukė, be to, reikalavimas atlyginti žalą yra kildinamas būtent dėl jo, kaip juridinio asmens vadovo, netinkamo pareigų vykdymo, padarė pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamos bylos atveju yra pagrindas ieškovui atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes tik 2014 m. gegužės 30 d. Revizijos aktu ieškovas faktiškai sužinojo apie sukeltą žalą, todėl apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas turėjo ieškovo reikalavimui šioje civilinėje byloje pritaikyti ieškinio senatį atmetami kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

34. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad naikinti šį pirmosios instancijos teismo sprendimą ir taikyti šioje byloje ieškinio senatį taip pat nesuteikia pagrindo ir apelianto teiginys, jog pats ieškovas elgėsi aplaidžiai ir nerūpestingai, nes Revizijos komisija neatliko kasmetinio audito ir neteikė jo nei apeliantui, nei visuotiniam narių susirinkimui.

35. Pastebėtina, jog šioje byloje ieškovas yra ne Revizijos komisija ir ne bendrijos nariai. Šioje byloje ieškovas yra sodininkų bendrija ,,Tulpė-1", t. y. viešasis juridinis asmuo, kuris kaip ir bet koks kitas juridinis asmuo veikia ne asmeniškai, o per savo valdymo organus (CK 2.81 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas juridinis asmuo turi turėti vienasmenį ar kolegialų valdymo organą (CK 2.82 straipsnio 2 dalis). Valdymo organas atsako už juridinio asmens dalyvių susirinkimo sušaukimą (CK 2.82 straipsnio 3 d.). Tai yra valdymo organo imperatyviai įstatymu įtvirtinta pareiga. Ginčo laikotarpiu bendrija veikė per valdymo organą, kuriuo ir buvo pats apeliantas. Šis faktas yra nustatytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu c. b. Nr. e2A-1540-910/2018 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-36960-2016-2), kas sudaro pagrindą daryti išvadą, jog apeliantas skunde akcentuodamas ginčo laikotarpiu netinkamą ieškovo elgesį, kartu nurodo ir save, kadangi tuo metu jis buvo vienasmenis ieškovo valdymo organas, per kurį ieškovas įgyvendino savo teises ir pareigas.

36. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad bendrijos nariai, priešingai nei valdymo organai, turi iniciatyvos teisę, bet ne pareigą organizuoti kasmetinius visuotinius bendrijos narių susirinkimus, todėl apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, jog bendrija privalo prisiimti atsakomybę už tai, kad jos nariai aktyviai šia teise nesinaudojo, yra atmestini, kaip prieštaraujantys protingumo ir teisingumo principams. Be to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, 2006-09-03 susirinkime išrinkta Revizijos komisija savo įgaliojimų neteko po dviejų metų (kaip ir valdybos nariai). Po 2008-09-03 bendrijoje neveikė jokia revizijos komisija, kadangi apeliantas, veikdamas kaip vienasmenio valdymo bendrijos valdymo organas, kuriam tenka pareiga įgyvendinti ir ginti juridinio asmens teises, visuotinių narių susirinkimų nešaukė, nerengė ir neteikė bendrijos nariams savo veiklos ataskaitų. Aplinkybė, kad per dvejus įgaliojimų metus de jure išrinkta Revizijos komisija nebuvo aktyvi, netikrino atsakovo ir nereikalavo iš jo finansinės veiklos ataskaitų, taip pat nepateisina paties apelianto netinkamo veikimo, kas pirmosios instancijos teismui sudarė pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog ieškinio senaties termino taikymas šioje civilinėje byloje neatitiktų teisingumo principo. Taigi apeliacinio skundo argumentai šioje dalyje (t. y. dėl ieškinio senaties byloje taikymo) atmetami kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

Dėl ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos nesilaikymo

37. Apeliaciniame skunde atsakovas taip pat pakartotinai kelia bendrijos vadovo materialinės ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą. Apelianto teigimu, ieškovas kreipdamasis su ieškiniu į teismą, pažeidė privalomą ikiteisminę ginčų nagrinėjimo tvarką, numatytą DK 287 straipsnio 1 dalyje. Be to, teismas nesivadovavo kasacinio teismo formuojama praktika, kad vidiniuose santykiuose bendrijos vadovas vertinamas kaip darbo teisinių santykių subjektas, todėl tokiu atveju taikytina ribota vadovo materialinė atsakomybė.

38. Teisėjų kolegija visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad bendrovės vadovo teisinis statusas turi ypatumų. Vadovas veikia ir kaip darbo teisinių santykių subjektas, kadangi su juo gali būti sudaroma darbo sutartis, ir kaip civilinių teisinių santykių subjektas, kadangi didelė dalis jo vykdomų pareigų įtvirtinta įstatymuose.

39. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pabrėžiama, kad, sprendžiant dėl konkrečiu atveju taikytinos bendrovės vadovo atsakomybės rūšies, teisinę reikšmę turi veiksmų, kuriais padaroma žala, pobūdis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-276-248/2016, 37 punktas). Tuo atveju, jei vadovas pažeidžia jam, kaip valdymo organui, nustatytą pareigą, jam kyla civilinė atsakomybė. Pripažinus, kad vadovas įmonei žalą padarė pažeisdamas jam, kaip bendrovės darbuotojui, nustatytas pareigas, jam taikoma materialinė atsakomybė pagal darbo teisę, kurios esmė – atsakomybės ribojimas darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka. Sprendžiant dėl bendrovės vadovui taikytinos atsakomybės rūšies, būtina identifikuoti, kokias pareigas vadovas pažeidė – jam kaip valdymo organui ar darbuotojui nustatytas pareigas. Kai vadovas pažeidžia fiduciarines CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas pareigas arba specialiuosiuose įstatymuose jam kaip vadovui nustatytas pareigas, jam taikoma civilinė atsakomybė.

40. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl bendrovės vadovo vykdomų pareigų pobūdžio, taip pat yra nurodęs, kad administracijos vadovo buvimas bendrovės organu lemia tai, jog daugelis administracijos vadovo teisių ir pareigų atsiranda įstatymo, o ne sutarties pagrindu, taigi administracijos vadovo ir bendrovės santykiams daugiau būdingi atstovavimo pagal įstatymą bruožai. Be to, vadovo, kaip bendrovės valdymo organo, teisinį statusą reglamentuoja civilinės teisės normos, taikomos akcinių bendrovių organų veiklai reguliuoti. Už įstatymuose įtvirtintų pareigų nevykdymą ir (arba) netinkamą vykdymą bendrovės vadovo, kaip bendrovės valdymo organo, atsakomybė kyla įstatymų, o ne darbo sutarties ar vietinių (lokalinių) norminių (darbo) teisės aktų pagrindu. Už civilinio teisinio pobūdžio pareigų nevykdymą ar netinkamą vykdymą bendrovės vadovui, kaip bendrovės valdymo organui, kyla pareiga atlyginti jo kaltais veiksmais, nesilaikant įstatymuose įtvirtintų pareigų, padarytą žalą. Šią pareigą ir jos teisinį pagrindą nustato civilinės, o ne darbo teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017-04-13 nutartį c. b. Nr. e3K-3-180-378/2017).

41. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ieškovas yra sodininkų bendrija, kuri, remiantis Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio nuostatomis, yra ribotos civilinės atsakomybės pelno nesiekiantis viešasis juridinis asmuo, kuris savo veikloje vadovaujasi Civiliniu kodeksu, šiuo bei kitais įstatymais ir teisės aktais, bendrijos įstatais ir bendrijos vidaus tvarkos taisyklėmis. SBĮ 18 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad bendrijos valdymo organų narių, nevykdančių arba netinkamai vykdančių pareigas, atsakomybę nustato Civilinis kodeksas, šis ir kiti įstatymai. Valdymo organo nario atsistatydinimas ar atšaukimas iš pareigų neatleidžia jo nuo dėl jo kaltės padarytų nuostolių atlyginimo. Valdymo organo narys gali būti atleidžiamas nuo nuostolių, kuriuos jis padarė eidamas savo pareigas, atlyginimo, jeigu jis rėmėsi bendrijos dokumentais ir kita informacija, kurių tikrumu nebuvo pagrindo abejoti, arba veikė neviršydamas normalios ūkinės rizikos. Ginčus dėl nuostolių atlyginimo sprendžia teismas.

42. Teisėjų kolegija pastebi, jog šioje byloje nėra ginčo, kad apeliantas nuo 2006 m. rugsėjo 3 d. buvo išrinktas dvejiems metams į bendrijos valdymo organus - valdybą ir buvo paskirtas šios valdybos pirmininku. Be to, Vilniaus apygardos teismas 2018-05-10 nutartimi c. b. Nr. e2A-1540-910/2018 konstatavo, kad net ir pasibaigus 2 metų įgaliojimų terminui ir neišrinkus naujos valdybos bei jos pirmininko, apeliantui ir toliau vykdant bendrijos valdymo organo funkcijas iki pat atsistatydinimo 2013 m. spalio 11 d., laikytina, kad laikotarpiu nuo 2008 m. rugsėjo 3 d. iki 2013 m. spalio 11 d. apeliantas buvo de facto bendrijos vadovas, t. y. faktinis vienasmenis valdymo organas, nes pagal CK 2.82 straipsnio 2 dalį kiekvienas juridinis asmuo privalo turėti valdymo organą. Taigi apeliantui atliekant bendrijos valdymo organo pareigas, jam galiojo CK 2.87 straipsnyje nustatytos fiduciarinės pareigos, todėl vadovaujantis SBĮ 18 straipsnio 5 dalimi ir CK 2.87 straipsnio 7 dalimi, atsakovui taikytina civilinė atsakomybė, ką iš esmės teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas.

43. Šioje dalyje taip pat papildomai pažymėtina, kad CK 2.87 straipsnyje nustatytos juridinio asmens valdymo organo pareigos yra bendroji norma, taikytina visų rūšių ir formų juridiniams asmenims. Tuo tarpu šis ginčas yra kilęs tarp sodininkų bendrijos ir jos buvusio valdymo organo, todėl SBĮ 18 straipsnio 5 dalis, kuri numato teisminę ginčų dėl nuostolių atlyginimo nagrinėjimo tvarką, yra laikoma specialiąja norma, aiškiai nurodančią teismo prerogatyvą nagrinėti tokio pobūdžio ginčus, kas sudaro pagrindą daryti išvadą, jog apelianto teiginiai dėl privalomos ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos darbo ginčų komisijoje yra nepagrįsti ir neįrodyti, todėl atmetami.

Dėl priteistos žalos pagrįstumo

44. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

45. Įmonės administracijos vadovo civilinę atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas, tiek fiduciarinių pareigų įmonei pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011).

46. Pagal kasacinio teismo praktiką tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo (bendrijos) civilinę atsakomybę, būtina nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius, kad įmonės (bendrijos) vadovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neturi įrodinėti, kad bendrovės (bendrijos) vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turi pats vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016, 39 punktas).

47. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti ieškovui iš atsakovo 19 744,08 EUR žalos atlyginimo, apeliantas nurodo, jog teismas, nustatydamas žalos faktą ir dydį, rėmėsi ne objektyviais įrodymais, o įrodymais, kurie atsakovui kelia abejonių. Šioje dalyje apeliacinės instancijos teismo vertinimu svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad atsakovas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl bendrijai padarytos žalos fakto ir dydžio nustatymo, iš esmės remiasi tik tuo, jog netinkamai buvo perimti buhalteriniai apskaitos dokumentai, bei keldamas abejones dėl revizijos akto kokybės. Jokių kitų pagrįstų argumentų dėl žalos fakto ir dydžio atsakovas nenurodo.

48. Dėl apeliacinio skundo argumento, jog buvo netinkamai perimti bendrijos buhalterinės apskaitos dokumentai, teisėjų kolegija pažymi, kad už tinkamą bendrijos veiklos organizavimą, dokumentacijos (tame tarpe ir buhalterinės apskaitos dokumentų) tvarkymą ginčo laikotarpiu buvo atsakingas būtent apeliantas, kuris, pasibaigus jo, kaip valdymo organo įgaliojimų trukmei, privalėjo organizuoti šių dokumentų perdavimą naujajam bendrijos valdymo organui, tačiau, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, to nepadarė. Be kita ko, teisminio nagrinėjimo metu (2018-08-28 teismo posėdžio garso įrašas) apeliantas pats pripažino, kad jis ir šiuo metu yra negrąžinęs dalies bendrijai svarbių dokumentų (vandens gręžinių pasų), kuriuos yra sulaikęs ir penkerius metus po įgaliojimų pabaigos rengia grąžinimui. Taigi akivaizdu, jog toks apelianto elgesys tik patvirtina, kad jis ne tik ginčo laikotarpiu pažeidė fiduciarines pareigas bendrijai, bet po įgaliojimų pabaigos ir toliau yra nelojalus bendrijai ir veikia prieš jos interesus.

49. Kritiškai vertinti ir apelianto teiginiai, kuriais jis kelia abejones dėl 2014-05-30 Revizijos akto kokybės.

50. Teisėjų kolegija išanalizavusi ir įvertinusi byloje esančius duomenis, bei pateiktus rašytinius įrodymus, pastebi, jog 2014-05-30 Revizijos aktu nustačius didelį lėšų trūkumą bendrijos kasoje, apeliantui buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus ir/ar trūkstamus buhalterinės apskaitos dokumentus (2014-06-14 Visuotinio susirinkimo protokolas, I t. b. l. 58), tačiau atsakovas ne tik nepateikė jokių paaiškinimų ar dokumentų, bet ir apskritai nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų panaikintas aukščiau minėtas Revizijos aktas, paneigti jame užfiksuoti duomenys, atliktas nepriklausomas buhalterinės apskaitos auditas ar pan. Apeliantas Revizijos aktą nurodydamas kaip abejotinos kokybės, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nepateikė jokio paaiškinimo, kodėl jis per 3 mėnesius po 2014-06-14 visuotinio bendrijos narių susirinkimo sprendimu 2014-05-30 Revizijos akto patvirtinimo neskundė šio sprendimo įstatymų nustatyta tvarka, jeigu manė, kad toks sprendimas, ar jo dalis pažeidžia apelianto interesus. Be kita, ko, kaip teisingai nurodė ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą, 2015-01-14 atsakovui buvo pasirašytinai įteiktas pakartotinis raginimas (1 t., b. l. 70-71) grąžinti bendrijai lėšas, nurodant, kad bendrija dėl jų išieškojimo kreipsis į teisėsaugos institucijas, tačiau ir šiuo atveju apeliantas elgėsi pasyviai, į raginimus nereagavo.

51. Apelianto teiginiai, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyresnysis tyrėjas M. S. 2015 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 10-At-00311-15 atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, kas, atsakovo nuomone, įrodo Revizijos akto nepatikimumą, taip pat atmestini, kadangi ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas ne todėl, kad buvo pateikti nepatikimi įrodymai, kaip klaidingai nurodoma apeliaciniame skunde, o todėl, kad ikiteisminio tyrimo konkretaus pareigūno nuomone, tikslas galėjo būti pasiektas švelnesnėmis, nei baudžiamojo poveikio priemonėmis.

52. Pažymėtina, kad Revizijos aktu, kaip patikimu rašytiniu įrodymu, vadovavosi ir Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2A-1540-910/2018 (teisminio proceso Nr. 2-68-3-36960-2016-2), kurioje buvo nagrinėjamas piniginis ginčas tarp tų pačių šalių ir vadovaujamasi tais pačiais rašytiniais įrodymais, tame tarpe - buhalterinės apskaitos dokumentais. Minėtoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu (2007 m. sausio mėn. - 2013 m. spalio mėn.) apeliantui iš bendrijos lėšų išmokėta 6101 Lt (1767 EUR) asmeninėms ūkio išlaidoms (neaišku, kokia jų paskirtis), kuro išlaidoms – 20 180 Lt (5844,53 EUR) bendrijos lėšų, iš viso – 26 281 Lt (7611,50 EUR). Be to, 45 191 Lt (13 088,22 EUR) dydžio sumų išmokėjimas nepagrįstas buhalterinės apskaitos dokumentais. Apeliacinės instancijos teismas minėtoje byloje taip pat konstatavo svarbią faktinę aplinkybę, kuri turi prejudicinę reikšmę ir šioje byloje, kad apeliantas ginčo laikotarpiu vienasmeniškai disponavo bendrijos lėšomis ir sprendė, kur ir kokiu tikslu jas panaudoti. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas atsisakė priteisti apeliantui darbo užmokestį, kadangi nustatė, kad apeliantas sau yra išsimokėjęs daug didesnes pinigų sumas, nei jam priklausė pagal darbo sutartį.

54. Teisėjų kolegija įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, bei faktinius bylos duomenis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas skunde iš esmės pakartoja ankstesniuose savo procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus, iš esmės nenurodo jokių pirmosios instancijos teismo padarytų materialiosios ar proceso teisės normų taikymo klaidų. Nors apeliacinės instancijos teismo paskirtis tikrinti pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnio 1 dalis), tačiau tai nereiškia pakartotinio bylos ar atskiro procesinio klausimo nagrinėjimo. Įvertinus skundžiamo sprendimo turinį, akivaizdu, kad visos apelianto nurodomos aplinkybės dėl civilinės atsakomybės taikymo sąlygų buvo aptartos ir įvertintos pirmosios instancijos teisme. Taigi vien apelianto nesutikimas su tuo, kaip šias aplinkybes įvertino teismas, nesuponuoja išvados, jog teismas priėmė netinkamą sprendimą. Apeliantas, skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu faktinių aplinkybių bei įrodymų vertinimu, nepagrindžia teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių faktinių aplinkybių bei įrodymų turinio. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir faktinių aplinkybių neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Nuodugni pirmosios instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų, šio teismo išdėstytų faktinių aplinkybių bei jų vertinimo ir motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai teismo nebuvo įvertinti.

55. Remdamasi tuo, kas anksčiau aptarta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, byloje esančius įrodymus vertino laikydamasis CPK nustatytų sąsajumo, leistinumo, įrodymų vertinimo taisyklių, todėl pagrįstai sprendė, kad atsakovas pažeidė savo kaip vienasmenio valdymo organo fiduciarines pareigas, nustatytas CK 2.87 straipsnyje, bei imperatyviąją valdymo organo pareigą tinkamai vesti bendrijos buhalterinę apskaitą, todėl yra atsakingas už 19 744,08 EUR dydžio žalos atlyginimą.

56. Kiti apelianto argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

57. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, prieina išvados, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į atsakovo apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apelianto teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija atsakovo apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

58. CPK 93 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

59. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu, ieškovas sodininkų bendrija „Tulpė–1“ turi teisę į jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą surašymą.

60. Ieškovas sodininkų bendrija „Tulpė–1“pateikė prašymą priteisti 420,00 EUR bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-09-17 sprendimo parengimą. Minėtoms išlaidoms pagrįsti ieškovas taip pat pateikė rašytinį įrodymą - AB „Swedbank“ 2018-11-16 mokėjimo nurodymą Nr. 13.

61. Pagal CPK 98 straipsnį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalims turi būti atlyginamos pagrįstos, realiai patirtos, už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą toje konkrečioje byloje sumokėtos išlaidos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 str. 2 d.).

62. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei remdamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis, sprendžia priteisti ieškovui sodininkų bendrijai „Tulpė-1“ iš atsakovo A. A. 420,00 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

63. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui sodininkų bendrijai „Tulpė-1“ iš atsakovo A. A. 420,00 EUR (keturis šimtus dvidešimt eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.