- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-26
- Bylos Nr.
- e2A-275-513/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-43-3-00487-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimonda Andrulienė, Irma Čuchraj, Jolanta Gailevičienė
- Atsakovas
- A. K., A. N.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Legal balance“
- Trečiasis asmuo
- V. V.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Irmos Čuchraj (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Gailevičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Legal balance“ ieškinį atsakovei A. N., trečiajam asmeniui V. V. (V. V.) dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Legal balance“ ieškiniu prašė iš atsakovės A. N. (buvusi pavardė K.) priteisti 17 380 Eur skolą, 30 Eur skolos administravimo ir ikiteisminio išieškojimo išlaidas, 5 procentų procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad atsakovė A. N. ir pradinis kreditorius V. V. 2015 m. vasario 23 d. sudarė sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo parduoti jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą su priklausiniais V. V. Šalys susitarė iki 2017 m. kovo 1 d. sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, V. V. pagal 2015 m. vasario 23 d. sutartį sumokėjo atsakovei 17 380 Eur sumą, kuri turėjo būti įskaitoma į daikto pirkimo–pardavimo kainą. Sutarties 6.2 ir 6.3 punktais atsakovė, nesudarius pirkimo–pardavimo sutarties, įsipareigojo grąžinti V. V. 17380 Eur. Pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta nebuvo, atsakovė gautų pinigų negrąžino. Pradinis kreditorius V. V. 2018 m. balandžio 5 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 2018-04/09 perleido ieškovei reikalavimo teises į atsakovę, įskaitant prievolių įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises.
3. Atsakovė A. N. su ieškiniu nesutiko, nurodė, kad jokie paskolos teisiniai santykiai jos su V. V. nesiejo. Gyvenant kartu tarp jų susiklostė jungtinės veiklos sutartiniai santykiai ir 2015 m. vasario 23 d. sutartimi buvo suderinta šalių pozicija dėl dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo ir sutartyje nurodytų pinigų iš V. V. ji negavo, todėl neturi piniginės prievolės V. V. dėl 17380 Eur grąžinimo, kuris, žinodamas šį faktą, veikė nesąžiningai ir perleido neegzistuojantį reikalavimą UAB „Legal Balance“.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinys patenkintas iš dalies ir iš A. N. priteista 17 380 Eur skola, 5 procentų palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. gegužės 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 430 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ieškovei UAB ,,Legal balance“.
5. Teismas nustatė, jog atsakovė A. N. (buvusi pavardė K.) ir trečiasis asmuo V. V. gyveno kartu nesusituokę nuo 2009 m. iki 2015 m. A. N. 2011 m. balandžio 12 d. asmeninės nuosavybės teise įsigijo 0,069 ha žemės sklypą, sodo namą, ūkinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini). Atsakovė (būsimoji pardavėja) ir trečiasis asmuo (būsimasis pirkėjas) 2015 m. vasario 23 d. sudarė notaro patvirtintą preliminariąją turto pirkimo–pardavimo sutartį, kuria A. N. įsipareigojo parduoti V. V. jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – žemės sklypą su priklausiniais: sodo pastatu ir ūkiniu pastatu, esančius (duomenys neskelbtini), už 57 925 Eur. Šalys susitarė, kad pirkimo–pardavimo sutartis turi būti sudaryta iki 2017 m. kovo 1 d. Būsimasis pirkėjas V. V. patvirtino, kad sutarties pasirašymo metu būsimai pardavėjai sumokėjo 17 380 Eur, kurie bus įskaitomi į nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo kainą, būsimoji pardavėja A. N. raštu patvirtino, kad šią sumą gavo, ir įsipareigojo grąžinti būsimam pirkėjui 17 380 Eur, jeigu nebus sudaryta pagrindinė sutartis (nepriklausomai nuo to, kuri iš šalių atsisakys sudaryti sutartį). Preliminariojoje sutartyje nustatytu terminu pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Preliminariosios sutarties galiojimo laikotarpiu atsakovė pradėjo pardavinėti namą – 2015 m. liepos 8 d. paskelbė apie parduodamą savo namą su žemės sklypu.
Šalies argumentai
6. Teismas nustatė, jog A. N. 2017 m. kovo 13 d., t. y. pasibaigus preliminariojoje sutartyje nustatytam terminui pagrindinei sutarčiai sudaryti, kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydama iš atsakovo V. V. priteisti 100 Eur baudą pagal 2015 m. vasario 23 d. preliminariąją sutartį ir iškeldinti atsakovą iš jai asmeninės nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų, tačiau šalys ginčą išsprendė, ieškovė atsisakė ieškinio ir Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 28 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2018 m. birželio 14 d., civilinė byla Nr. e2-1240-904/2017 buvo nutraukta.
Žemesnės instancijos teismas
7. Trečiajam asmeniui V. V. 2018 m. balandžio 5 d. perleidus reikalavimo teises į atsakovę, A. N. 2018 m. gegužės 10 d. pareiškė ieškinį prašydama nustatyti, kad jos ir atsakovo jungtinės veiklos sutartiniai santykiai pasibaigė 2015 m. liepos 1 d., pripažinti žemės sklypą su priklausiniais šalių bendrąja daline nuosavybe ir padalyti šį turtą, t. y. 7/10 dalis pripažinti A. N. asmenine nuosavybe ir 3/10 dalis pripažinti V. V. asmenine nuosavybe, pripažinti, kad piniginė prievolė pagal 2011 m. balandžio 13 d. kreditavimo sutartį yra solidari šalių prievolė, priteisti iš atsakovo ieškovei 1 803,90 Eur kompensaciją už bendro turto sumažinimą ir 4 432,56 Eur kompensaciją už solidariosios prievolės dalinį įvykdymą. Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. kovo 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-254-1025/2019 ieškinys atmestas. A. N. 2019 m. birželio 19 d. pardavė žemės sklypą su priklausiniais už 52 000 Eur, pirkėjui patvirtino ir garantavo, kad parduodami daiktai jai priklauso asmeninės nuosavybės teise, nėra šeimos turtas, dėl turto nėra nagrinėjama jokių bylų ir teisme nėra jokių ginčų, kurie galėtų turėti įtakos pirkėjo nuosavybės teisei į tuos daiktus.
8. Teismas nurodė, jog šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnis), teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio l dalis), šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio l dalis), o vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę draudžiama (CK 6.59 straipsnis). Teismas konstatavo, kad šalys 2015 m. vasario 23 d. sudarė preliminariąją pirkimo–pardavimo sutartį ir atsakovė jos neginčija, pripažįsta notaro patvirtintą įrašą apie pinigų gavimą, taip pat neginčija 2018 m. balandžio 5 d. reikalavimo perleidimo sutarties. Teismas nurodė, jog atsakovė turtą įgijo asmeninės nuosavybės teise, tą patį nurodė preliminariojoje sutartyje ir 2019 m. birželio 19 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, be to, inicijavo civilinį ginčą dėl trečiojo asmens iškeldinimo iš jai priklausančio turto. Suėjus preliminariojoje sutartyje numatytam pagrindinės sutarties sudarymo terminui, atsakovė kreipėsi į trečiąjį asmenį dėl pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Įvertinęs šias aplinkybes teismas darė išvadą, kad atsakovė, priešingai nei teigia, visą laiką turtą laikė savo asmenine nuosavybe, ir su trečiuoju asmeniu sudarė būtent preliminariąją turto pirkimo–pardavimo, o ne turto dalies nustatymo ar turto padalijimo sutartį. Teismas pažymėjo, jog tik trečiajam asmeniui perleidus ieškovei reikalavimo teisę į atsakovę pagal preliminariąją sutartį, atsakovė, gavusi apie tai pranešimą, kreipėsi į teismą prašydama turtą, įregistruotą jos vardu kaip asmeninę nuosavybę, pripažinti jos ir trečiojo asmens bendrąja daline nuosavybe jungtinės veiklos pagrindu.
9. Teismas vertino, kad preliminariosios sutarties turinys bei joje numatytos sutarties nevykdymo teisinės pasekmės leidžia daryti išvadą, kad preliminariąja sutartimi buvo fiksuota atsakovės skola trečiajam asmeniui, įvardijant ją kaip avansą, kuris bus įskaitomas į būsimus mokėjimus, jei būsimasis pirkėjas pirks nekilnojamąjį turtą, arba kuris bus grąžinamas, jei pirkimo–pardavimo sutartis nebus sudaryta. Preliminariąją sutartį laikyti, kvalifikuoti ir aiškinti kaip turto dalies nustatymo sutartį nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Teismas pažymėjo, kad atsakovė notaro biure pati raštu patvirtino, kad nurodytą sumą iš trečiojo asmens yra gavusi, ir nei ieškovė, nei trečiasis asmuo – pradinis kreditorius –neturi įrodinėti, kad pinigai buvo perduoti sutarties sudarymo metu. Nors atsakovė teigė, kad trečiasis asmuo neturėjo pinigų, teismas pažymėjo, jog atsakovė pripažino, kad trečiasis asmuo turėjo neoficialių pajamų, kuriomis prisidėjo prie turto gerinimo ir bendrų poreikių tenkinimo ir byloje esantys duomenys nepaneigia trečiojo asmens, kaip pradinio kreditoriaus, reikalavimo teisės į atsakovę egzistavimo (iki jos perleidimo).
10. Teismas taip pat priteisė iš atsakovės 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis). Dėl prašymo priteisti 30 Eur skolos administravimo ir ikiteisminio išieškojimo išlaidas teismas nurodė, jog ieškiniu nepateikti nurodytas išlaidas pagrindžiantys rašytiniai įrodymai, todėl šių išlaidų nepriteisė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Atsakovė (apeliantė) A. K. apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
12. Argumentuoja, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, neteisingai nustatė faktines aplinkybes, netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas, netinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką šioje byloje, netinkamai kvalifikavo tarp ieškovės ir pradinio kreditoriaus susiklosčiusius teisinius santykius, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
13. Apeliantė neginčija, kad su V. V. 2015 m. vasario 23 d. sudarė sutartį, kuria įsipareigojo jam parduoti jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą – žemės sklypą su statiniais, kad V. V. patvirtino sutarties pasirašymo metu jai sumokėjęs 17 380 Eur, kurie bus įskaitomi į nekilnojamojo turto kainą, ir kad ji sutartyje ranka notaro biure padarė įrašą, jog pinigus gavo. Apeliantė argumentuoja, jog neturi ginčyti nei šios sutarties, nei savo įrašo apie pinigų gavimą ar reikalavimo perleidimo sutarties. Teigia, jog preliminarioji sutartis nėra sandoris, o tik šalių susitarimas dėl pagrindinės sutarties sudarymo. Nurodo, jog šiuo atveju pagrindinė sutartis sudaryta nebuvo ir nė viena iš šalių nereikalavo jos sudaryti, todėl nėra teisinio pagrindo ginčyti susitarimą, kuris jau nebegalioja, taip pat teisės aktai nereikalauja ginčyti jos įrašą apie pinigų gavimą. Pripažįsta, kad pagal įrodinėjimo taisykles jai tenka našta įrodyti, kad 17 380 Eur negavo arba gavo mažiau.
14. Taip pat pažymi, jog dėl 2018 m. balandžio 5 d. reikalavimo perleidimo sutarties nuginčijimo jos galimybės apribotos, nes vadovaujantis CK 6.107 straipsnio 2 dalimi, kai prievolei patvirtinti yra išduotas skolos dokumentas, o reikalavimas perleistas ir šis dokumentas perduotas, skolininkas neturi teisės atsikirsti naujajam kreditoriui motyvuodamas tuo, kad prievolė buvo apsimestinė ar fiktyvi arba kad perleidimas draudžiamas, jeigu naujasis kreditorius reikalavimo perleidimo metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie šias aplinkybes. Teigia, jog dėl to naujajam kreditoriui negalėjo motyvuoti savo prievolės pagal 2015 m. vasario 23 d. sutartį negaliojimu.
15. Nurodo, jog ginčas kilo dėl piniginės prievolės įvykdymo – avanso grąžinimo, kuris sumokėtas 2015 m. vasario 23 d. sutarties sudarymo metu. Apeliantė neigia gavusi pinigus ir argumentuoja, kad jai gyvenant su trečiuoju asmeniu, tarp jų susiklostė jungtinės veiklos teisiniai santykiai, o aptariama sutartimi buvo suderinta jų pozicija dėl dalių bendrojoje nuosavybėje nustatymo, t. y. 17 380 Eur suma buvo įvertintas trečiojo asmens indėlis bendro gyvenimo metu (investicijos ir darbai). Dėl to V. V., perleisdamas neegzistuojantį reikalavimą, elgėsi nesąžiningai. Argumentuoja, kad kaip liudytoja apklausta notarė, patvirtinusi preliminariąją sutartį, parodė, jog ji pati nematė pinigų sumokėjimo ir nežino su atsiskaitymu susijusių aplinkybių, tačiau nebuvo jokios kalbos apie tai, kad sudaroma paskolos sutartis. Nurodo, jog civilinės bylos Nr. e2-254-1025/2019 nagrinėjimo metu V. V. nurodė, jog preliminariosios sutarties niekada neketino vykdyti ir ją sudarė tik siekdamas gauti papildomą prievolės užtikrinimą pagal paskolos sutartį, tačiau notarės patartas sudarė preliminariąją sutartį. Apeliantės teigimu, trečiasis asmuo niekaip negalėjo sutaupyti aptariamos pinigų sumos, nes jo pajamos buvo labai mažos, laikotarpiu nuo 2010 m. iki 2015 m. atskaičius mokesčius jis gavo tik apie 10 000 Eur, ji nėra iš trečiojo asmens gavusi 17 380 Eur, todėl ir neturi prievolės šią sumą grąžinti.
Atsiliepimas
16. Ieškovė UAB „Legal balance“ atsiliepimu apeliacinį skundą prašo atmesti, ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Argumentuoja, kad teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, iki galo ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas ir motyvavo savo išvadas. Nurodo, jog Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1138-524/2019 konstatuota, kad 2015 m. gegužės 23 d. sutartis negali būti kvalifikuojama kaip sutartis, kuria buvo nustatyta kiekvienos šalies turto dalis pinigine išraiška, ir nustatyta, jog turtas priklauso atsakovei asmeninės nuosavybės teise. Mano, jog nurodytoje byloje atsakovė, siekdama pripažinti 2015 m. gegužės 23 d. sutartį tokia sutartimi, kuria nustatyta kiekvienai iš šalių priklausanti turto dalis pinigine išraiška, būtent ir patvirtino, kad pinigus gavo, juo labiau, kad pati ranka notaro patvirtintoje sutartyje įrašė pinigus gavusi. Be to, ginčijamu sprendimu teismas įvertino šalių pozicijų nuoseklumą ir pažymėjo, jog atsakovės pozicija ir veiksmai nenuoseklūs, o trečiojo asmens, priešingai, logiški ir nuoseklūs.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis).
18. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
19. Atsakovė (apeliantė), nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir neteisingai nustatė ir kvalifikavo esmines bylos aplinkybes. Nagrinėjamu atveju atsakovė argumentuoja, kad tarp jos ir trečiojo asmens susiklostė jungtinės veiklos teisiniai santykiai ir 2015 m. gegužės 23 d. sutartimi įtvirtintas jos ir V. V. susitarimas dėl bendro turto dalių nustatymo, pagal sutartį ji iš trečiojo asmens pinigų nėra gavusi, nes jis jų neturėjo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su apeliantės argumentais nesutinka. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms ir įrodymų vertinimui. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino ginčo teisingam išnagrinėjimui reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliacinio skundo argumentų.
20. Civilinio proceso kodekso 12 straipsnyje nustatyta, kad civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Jis lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2008).
21. Byloje nekilo ginčas dėl faktinių aplinkybių, jog atsakovė A. N. su trečiuoju asmeniu V. V. 2015 m. vasario 23 d. sudarė sutartį, kuria įsipareigojo jam parduoti jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą – žemės sklypą su statiniais, o V. V. patvirtino sutarties pasirašymo metu jai sumokėjęs 17 380 Eur, kurie bus įskaitomi į nekilnojamojo turto kainą (avansą), ir kad atsakovė sutartyje ranka notaro biure liekančiame sutarties egzemplioriuje įrašė, jog pinigus iš V. V. gavo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs sutarties turinį ir sąlygas, pagrįstai ją kvalifikavo kaip preliminariąją turto pirkimo–pardavimo sutartį. Nors apeliantė neigia, kad šalys sudarė preliminariąją sutartį ir argumentuoja, kad šia sutartimi buvo susitarta ne dėl turto pirkimo, bet suderinta pozicija dėl A. N. ir V. V. dalių bendrojoje nuosavybėje nustatymo, t. y. 17 380 Eur suma buvo įvertintas trečiojo asmens indėlis bendro gyvenimo metu (investicijos ir darbai), pažymėtina, jog būtent atsakovė kreipėsi į trečiąjį asmenį dėl sutarties sudarymo, o trečiajam asmeniui atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį, pareiškė ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-1240-904/2017, kuriuo iš V. V. prašė priteisti 100 Eur baudą pagal preliminarios sutarties 6.3 punktą bei iškeldinti V. V. iš jai asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto. Šios aplinkybės aptvirtina, jog būtent atsakovė ir siekė įvykdyti preliminariąją sutartį, o turtą laikė savo asmenine nuosavybe.
22. Be to, remiantis informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-1240-904/2017, kuri buvo nutraukta 2017 m. gruodžio 28 d. nutartimi ieškovei atsisakius ieškinio, ieškovė A. N. ieškinyje būtent ir dėstė aplinkybes bei argumentus, susijusius su preliminariosios sutarties sudarymu ir nevykdymo teisinėmis pasekmėmis ir būtent iš preliminariosios sutarties neįvykdymo kildino ieškinio reikalavimus. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje apeliantė argumentuoja visiškai priešingai ir teigia, kad 2015 m. vasario 23 d. buvo sudaryta ne preliminarioji pirkimo–pardavimo sutartis, bet šia sutartimi įtvirtintas jos ir V. V. susitarimas dėl bendro turto dalių nustatymo. Šie apeliantės argumentai taip pat yra paneigti 2019 m. lapkričio 14 d. įsiteisėjusiu Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. kovo 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-254-1025/2019.
23. Vadovaujantis CPK 182 straipsnio 2 punktu nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Dalyvaujantys byloje asmenys atleidžiami nuo ankstesnėje byloje nustatytų aplinkybių įrodinėjimo, šios aplinkybės – prejudiciniai faktai – laikytinos įrodytomis, todėl teismui draudžiama pakartotinai nagrinėti jau išspręstą bylą arba iš naujo nustatinėti kitoje byloje konstatuotus faktus bei teisinius santykius (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014). Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. kovo 20 d. sprendimu konstatavo, jog A. N. neįrodė, kad ją ir V. V. siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai ir kad jie siekė sukurti bendrąją dalinę nuosavybę, todėl atmetė kaip nepagrįstą A. N. ieškinį V. V., kuriuo ji prašė pripažinti nekilnojamąjį turtą jos ir atsakovo bendrąja daline nuosavybe. Įvertinęs aplinkybes, susijusias su ginčo turto įsigijimu ir pardavimu, šalių santykius, teismas konstatavo, jog ieškovė nesiekė sukurti bendrosios dalinės nuosavybės su atsakovu, o priešingai, siekė įgyti ir įsigijo turtą asmeninės nuosavybės teise, vėliau jį pardavė taip pat kaip savo asmeninę nuosavybę ir atsakovas tam neprieštaravo. Teismas nurodytoje byloje įsiteisėjusiu sprendimu konstatavo, jog minėta 2015 m. vasario 23 d. sutartimi buvo sutarta būtent dėl turto pirkimo–pardavimo, o ne dėl turto padalijimo. Įvertinus nustatytas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo motyvais dėl ginčo sutarties teisinio kvalifikavimo ir apeliantės argumentai plačiau nenagrinėtini.
24. Apeliantė pripažįsta, kad 2015 m. vasario 23 d. preliminariojoje sutartyje pati savo ranka notaro biure įrašė (patvirtino), kad iš V. V. gavo 17 380 Eur grynaisiais pinigais, o preliminariosios sutarties 6.2 ir 6.3 punktais susitarė, jog ji grąžins V. V. 17 380 Eur bet kuriuo atveju, jeigu pirkimo–pardavimo sutartis nebus sudaryta, t. y. tiek, jeigu ji atsisakys parduoti turtą, tiek, jeigu būsimasis pirkėjas atsisakys pirkti turtą. Civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-378/2020 kasacinis teismas, spręsdamas klausimą dėl sumokėto avanso pagal preliminariąją sutartį grąžinimo, konstatavo, jog jeigu ikisutartiniuose santykiuose sumokamas avansas, CK nedraudžia susitarti, kad avanso suma būtų naudojama kaip netesybos, tačiau jeigu preliminariojoje sutartyje tokio šalių susitarimo nėra, avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais atvejais. Šis išaiškinimas iš esmės atitinka CK 6.62 straipsnio 2 dalį, pagal kurią šalis turi teisę atsisakyti sutarties ir turi teisę reikalauti grąžinti visa, ką ji įvykdė, tai pat atlyginti dėl sutarties neįvykdymo patirtus nuostolius.
25. Nepagrįsti apeliantės teiginiai, kad nė vienai iš šalių nepareikalavus sudaryti sutartį preliminarioji sutartis nebegalioja. Visų pirma, kaip minėta, būtent atsakovė kreipėsi į trečiąjį asmenį dėl sutarties sudarymo ir trečiajam asmeniui atsisakius sudaryti pagrindinę sutartį, pareiškė ieškinį civilinėje byloje Nr. e2-1240-904/2017. Antra, pagal CK 6.165 straipsnio 5 dalį šalims per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą nesudarius pagrindinės sutarties baigiasi prievolė sudaryti šią sutartį, tačiau ši nuostata nereiškia, kad nebegalioja preliminarioji sutartis ir baigiasi kitos ja prisiimtos prievolės ar šalis atleidžiama nuo jų vykdymo, nagrinėjamu atveju, tai apeliantės įsipareigojimas grąžinti trečiajam asmeniui pagal preliminariąją sutartį gautą pinigų sumą. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (6.156 straipsnis). Teisėtai sudaryta sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio l dalis), šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 straipsnio l dalis). Vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę draudžiama (CK 6.59 straipsnis). Dėl to nepagrįsti ir apeliantės teiginiai, kad trečiasis asmuo ieškovei perleido neegzistuojančią reikalavimo teisę.
26. Nors apeliantė argumentuoja pinigų 17 380 Eur pagal 2015 m. vasario 23 d. sutartį negavusi, kaip minėta, šį jos argumentą paneigia jos pačios ranka notaro biure likusiame sutarties egzemplioriuje įrašytas patvirtinimas, kad pinigus ji gavo. Jokių įrodymų, pagrindžiančių teiginius, kad pinigų negavo, apeliantė nepateikė. Nei ieškovė UAB „Legal Balance“, nei trečiasis asmuo – pradinis kreditorius – neturi įrodyti, kad pinigai atsakovei buvo perduoti. Priešingai, apeliantė pripažįsta, kad jos pareiga įrodyti, jog pinigų negavo. Pažymėtina, jog nenuosekli ir atsakovės pozicija dėl trečiojo asmens finansinės padėties: civilinėje byloje Nr. e2-254-1025/2019 ji argumentavo priešingai, t. y. kad trečiasis asmuo turėjo finansines galimybes prisidėti prie bendrosios nuosavybės sukūrimo ir turėjo pajamų ne tik iš darbo santykių ir šią aplinkybę patvirtina V. V. sąskaitos išrašas (I t., e. b. l. 140), gyventojų pajamų mokesčio deklaracijos, be to, pati apeliantė nurodo, kad dalį pinigų trečiajam asmeniui davė jo motina.
27. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė bylos aplinkybes, teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl, atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Tai, jog teismas padarė kitokias išvadas, nei norėtų apeliantė, nesudaro pagrindo pripažinti jas netinkamomis ar nepagrįstomis ir panaikinti ar pakeisti teismo sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, plačiau jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
28. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
29. Apeliacinis skundas atmestas, todėl apeliantei nepriteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.