Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. L., pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 15 MGL (1950 Lt vieno tūkstančio devynių šimtų penkiasdešimties litų) dydžio bauda.

Nukentėjusiosios A. P. civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir priteista iš A. L. 1000 Lt (vieno tūkstančio litų) suma neturtinės žalos atlyginimui nukentėjusiosios A. P. naudai.

Civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo tenkinta iš dalies ir priteista iš A. L. 25,98 Lt suma (dvidešimt penki litai ir 98 ct) turtinės žalos atlyginimo nukentėjusiosios A. P. naudai.

Civilinio ieškinio dalis dėl 200 Lt (dviejų šimtų litų) proceso išlaidų tenkintas visiškai, tai yra pripažintos A. P. patirtos 200 Lt atstovavimo išlaidos proceso išlaidomis ir jos priteistos iš A. L..

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. L. buvo nuteistas už tai, kad 2013 m. birželio 15 d., apie 17.30 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), namo kieme, įžūliu elgesiu, susijusiu su smurto panaudojimu, matant ir girdint kitiems asmenims, niekindamas elementarias moralės bei elgesio normas, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. kilus žodiniam konfliktui tarp nukentėjusiosios A. P. ir A. B. bei V. B., be jokios aiškios asmeninės motyvacijos sugriebė už kairės rankos nukentėjusiajai A. P., užsuko jos ranką ties kaklu, kita ranka pakėlė A. P. nuo žemės ir nubloškė ant jos, po to savo kūnu užgulė gulinčią ant pilvo A. P., prispaudė kojos keliu jos dešinę ranką ir smūgiavo kumščiu A. P. vieną kartą į šoną bei vieną kartą į nugarą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą bei padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą sukėlusį sužalojimą – nubrozdinimą dešinio žasto užpakaliniame paviršiuje.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų byloje. Pareiga įrodinėti byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas. Išteisinamasis nuosprendis priimamas: jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą pripažįsta, kad įvykio, dėl kurio buvo atliekamas tyrimas, iš viso nebuvo ar jis nenustatytas, arba įvykis buvo, tačiau nėra visų požymių, kad tą įvykį būtų galima laikyti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas); jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, jog nusikalstama veika, kuria kaltinamas kaltinamasis, buvo, bet nenustato, kad kaltinamasis toje veikoje dalyvavo (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas; apeliacinės instancijos teisme atitinkamai pagal BPK 329 straipsnio 1 punktą abiem išteisinamojo nuosprendžio priėmimo atvejais).

Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat ne kartą yra konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain, judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/96, judgment of 20 March 2001 ir kt.). Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-05/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K–455/2014). Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui, tokia pozicija išreiškia nekaltumo prezumpcijos (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) taikymą baudžiamajame procese.

Tinkamos įrodinėjimo pareigos įgyvendinimas baudžiamojo proceso metu, nekaltumo prezumpcijos taikymas taip pat glaudžiai siejasi su tinkamu įrodymų tyrimu ir vertinimu teisme, įrodymų pakankamumo kriterijumi. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar nėra suklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) dar nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-509/2010). Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Įvertinęs įrodymus teismas daro išvadas dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Išvados daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Sprendimą dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti lemia daug faktorių: įrodymų kiekis, rūšis, patikimumas ir pan. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma ( kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

Nagrinėjamu atveju apeliantas A. L. ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, nesutinka su šio teismo išvadomis dėl to, kad byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje. Apelianto nuomone, tokie teismo argumentai neatitinka nustatytų faktinių aplinkybių, atlikus įrodymų tyrimą ir vertinimą. Teismas visiškai nevertino A. P. „nuoseklių“ parodymų, kad „..A. L. įvykio metu buvo neblaivus...“, „...pas ekspertus nuėjo pirmadienį, o pats įvykis buvo penktadienį...“, „...kieme paliko išmėtytus batus ir kibirą... Atvykusiems policijos pareigūnams rodė kieme pamestas basutes ir kibirą. Pareigūnai įvykio vietos nepaveikslavo“. Tokius „nuoseklius“ nukentėjusiosios A. P. parodymus paneigia nustatytos ir ištirtos faktinės aplinkybės: jis kaltinamas ir nuteistas už tai, kad smurtavo A. P. atžvilgiu 2013 m. birželio 15 d., tai yra, kad A. P. viešoje vietoje sumušė šeštadienį, o ne penktadienį (atkreipia dėmesį į tai, kad teismas kaip vieną iš aplinkybių kodėl kritiškai vertina A. B. ir V. B. parodymus nurodo jų painiojimąsi tarp datų, tačiau tokią pačią faktinę aplinkybę nemotyvuodamas aiškina nukentėjusios naudai). Priešingai teismo konstatuotoms aplinkybėms liudytojos A. B. ir V. B. iš esmės skirtingai aiškino tik mėnesio dieną pagal datą kada jos vyko kartu į kapus su liudytojais R. ir P. B., tačiau visi vieningai nurodė, kad tai buvo sekmadienis, tai yra šv. Antano atlaidų (duomenys neskelbtini) kaime dieną, o dieną prieš tai A. B. ir V. B. dieną dirbo darže, V. B. tą pačią dieną vėliau viena vyko tvarkyti kapų ir tą dieną nei apelianto, nei A. P. jos nebuvo sutikusios. Atlikus 2013 metų birželio mėnesio dienų analizę galima nustatyti, kad 15 diena buvo šeštadienis, o 16 buvo sekmadienis. Be to, tiek pats teismas, tiek ir ikiteisminio tyrimo metu, netikėjo iki galo „nuosekliais“ A. P. parodymais, kad smurto jos atžvilgiu metu A. L. buvo neblaivus ir tokios jo veiką sunkinančios aplinkybės net neinkriminuoja, nors A. P. „nuosekliai“ teigia, kad „...A. L. įvykio metu buvo neblaivus, sprendė iš nuo jo sklindančio kvapo, raudonų akių ir nestabilios stovėsenos...“. Pasak apelianto, A. P. taip pat „nuosekliai“ teigia, kad įvykio metu išsiliejo jos nešto kibiro turinys, ji pametė basutes ir šių daiktų nelietė, įvykio vietą pati nurodė atvykusiems policijos pareigūnams. Teismo posėdžio metu 2014 m. birželio 15 d. į jo gynėjo klausimą A. P. tai kategoriškai patvirtino. Tokius „nuoseklius“ A. P. parodymus paneigia objektyvūs rašytiniai įrodymai: įvykio vietos apžiūros protokolas, fotolentelės, policijos pareigūnų A. S. parodymai dėl įvykio vietos apžiūros aplinkybių (priešingai nei konstatuoja teismas), taip pat policijos pareigūno L. P. analogiški parodymai dėl šių faktinių aplinkybių, tačiau teismas niekuo nemotyvuodamas neduoda teisinio įvertinimo šio liudytojo parodymams. Priešingai, tiek A. S., tiek L. P. nurodė, kad jokių pašalinių daiktų įvykio vietoje nebuvo, apie šių daiktų rodymą ar buvimą/nebuvimą A. P. jokių paaiškinimų atvykusiems policijos pareigūnams nenurodė, o jei būtų nurodytos, jos būtų atitinkami fiksuojamos įstatymų nustatyta tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs įvykio vietos apžiūros protokolą (1 t., 9-13 b. l.) konstatuoja, kad šiame protokole neužfiksuota jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog A. L. buvo įvykio vietoje nukentėjusios A. P. nurodytomis aplinkybėmis. Protokole užfiksuotos aplinkybės prieštarauja E. P. duotiems parodymams, kad įvykio vietoje įvykio metu ji pametė batus ir kibirą.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apklaustojo asmens parodymams apie tam tikrą asmenį, daiktą ar kitokį materialų objektą patikrinti gali būti daromas parodymas atpažinti. Atpažįstantis asmuo pirmiau turi būti apklaustas apie aplinkybes, kuriomis jis matė ar kitaip įsidėmėjo atpažintiną asmenį, daiktą ar kitokį objektą, taip pat apie žymes ir ypatybes, pagal kurias jis gali atpažinti tą asmenį, daiktą ar kitokį objektą (BPK 191 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatyme taip pat nustatyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti (BPK 192 straipsnio 5 dalis). Vadinasi, asmuo atpažįstamas pagal nuotraukas tik baudžiamojo proceso įstatymo nurodytais atvejais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-107/2013). Nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2013 m. birželio 18 d. A. L. nebuvo niekur išvykęs, pasislėpęs ar kitaip dingęs, taip pat nebuvo grėsmės ir nukentėjusios saugumui, todėl tyrėjo sprendimas rodyti atpažinti ne A. L., o jo nuotraukas, buvo neteisėtas ir nepagrįstas veiksmas, todėl parodymų atpažinti iš nuotraukų protokolas nelaikytinas įrodymu BPK 20 straipsnio prasme. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nukentėjusioji A. P. A. L. pažinojo, jų tarpusavio santykiai buvo konfliktiški.

Pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis iš esmės pagrįstas išimtinai nukentėjusios A. P. parodymais. Visi kiti įrodymai – liudytojų I. P., A. S., A. R., J. K. parodymai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, duoti pagal nukentėjusios A. P. nurodytas aplinkybes. Nei vienas iš nurodytų liudytojų tiesiogiai paties įvykio nematė. Liudytojas L. P. parodė, kad A. P. aiškino, kad ją sumušė A. B. brolis ar kitas giminaitis, liudytoja J. K. parodė, kad nukentėjusioji sakė, jog ją sumušė kaimynas.

Pirmosios instancijos teismas atmesdamas kaltinamojo A. L. parodymus, juos vertino kritiškai ir laikė tai jo gynybine pozicija siekiant išvengti atsakomybės. Taip pat nesirėmė liudytojų A. B., V. B. duotais parodymais, nes A. B. yra kaltinamojo sesuo, o V. B. yra kaltinamojo dukterėčia, t. y. juos sieja giminystės ryšiai, bei nesirėmė liudytojo S. Č. parodymais, nes jis su kaltinamuoju pažįstami seniai, kaip pats nurodė - nuo tarybinių laikų, kartu dirbo, važiuodavo žvejoti, t. y. juos sieja seni draugystės ryšiais, todėl minėti liudytojai galimai teikia parodymus palankius kaltinamajam taip siekdami padėti savo broliui, dėdei ir draugui A. L. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija pastebi, kad liudytojų A. B., V. B. ir S. Č. duoti parodymai yra nuoseklūs, išskyrus V. B. nurodytą suklydimą dėl galimos įvykio datos, tačiau kolegijos vertinimu, toks suklydimas nėra esminis ir nesudaro pagrindo duotų parodymų vertinti kaip nenuoseklių.

Visi teisiamajame posėdyje išnagrinėti duomenys vertinami pagal tas pačias taisykles: teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kai byloje yra prieštaravimų tarp įrodymų, teismas privalo imtis priemonių jiems pašalinti. Nustatydamas faktines aplinkybes, teismas negali remtis prielaidomis, o abejonės dėl įrodymų patikimumo, pakankamumo ir kaltės įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai.

Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti vien nukentėjusiųjų ar liudytojų, išskyrus BPK 301 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį, parodymais. Tačiau liudytojų bei nukentėjusiųjų parodymų patikimumas yra būtina sąlyga tam, kad būtų išvengta neteisingo ar nepagrįsto asmens nuteisimo. Pirmosios instancijos teismas, išimtinai remdamasis nukentėjusios A. P. parodymais, neatkreipė dėmesio į tai, kad tarp nukentėjusios A. P. ir nuteistojo A. L., liudytojų A. B. ir V. B. vyrauja konfliktiški santykiai, bet, nepagrįsdamas jokiais argumentais, sprendė, jog nukentėjusioji ir liudytojas I. P., nukentėjusios sutuoktinis, neturi pagrindo apkalbėti kaltinamąjį ir jų parodymais rėmėsi kaip pagrindiniais įrodymais, pagrindžiančiais A. L. kaltę. Kiti liudytojai įvykio nematė, nukentėjusioji A. P. kaltinamojo pavardės neminėjo. Teismas visiškai nepasisakė, kad byloje esama duomenų apie kitus ikiteisminius tyrimus, pradėtus pagal nurodytų konfliktuojančių šalių pareiškimus (A. L. rašomus skundus, A. P. atžvilgiu pagal A. B. skundą pradėtas ikiteisminis tyrimas, pagal A. P. skundą ikiteisminis tyrimas pradėtas A. B. atžvilgiu), tai patvirtina nuteistojo ir prieš jį parodymus duodančių asmenų sudėtingus tarpusavio santykius.

Be to, pirmosios instancijos teismas neišdėstė įtikinamų motyvų, kuriais būtų paneigtas nuteistojo A. L. alibi, kad jis 2013 m. birželio 15 d. ryte žvejojo (duomenys neskelbtini) tvenkinyje, taip pat nuteistojo A. L. ir S. Č. parodymai, kad jie 2013 m. birželio 15 d. nuo 16 val. iki 20 val. buvo pas S. Č. namuose.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas manydamas, jog liudytojai A. B., V. B. ar S. Č. duoda žinomai melagingus parodymus, privalėjo spręsti dėl baudžiamosios bylos iškėlimo, o ne apsiriboti deklaratyviu pasakymu, kad minėtų liudytojų parodymus vertina kritiškai.

Remiantis rungimosi principu, teismas atlieka teisingumo vykdymo, o ne kaltinimo funkciją. Teismas nagrinėja bylą pagal pateiktą bylos medžiagą ir nors yra bei turi būti aktyvus baudžiamajame procese nustatant tiesą, tačiau neturi siekti iki begalybės pagrįsti tam tikrų aplinkybių įrodytumo. Jeigu byloje esančių duomenų nepakanka kaltinamojo kaltei pagrįsti, kylančių prieštaravimų BPK numatytomis priemonėmis pašalinti negalima, vertinant visas abejones kaltinamojo naudai, turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytų aplinkybių visuma, sprendžia, kad byloje surinktų įrodymų visuma neleidžia daryti neabejotinos išvados, jog būtent A. L. 2013 m. birželio 15 d., apie 17.30 val., (duomenys neskelbtini), namo kieme, sugriebė už kairės rankos nukentėjusiajai A. P., užsuko jos ranką ties kaklu, kita ranka pakėlė A. P. nuo žemės ir nubloškė ant jos, po to savo kūnu užgulė gulinčią ant pilvo A. P., prispaudė kojos keliu jos dešinę ranką ir smūgiavo kumščiu A. P. vieną kartą į šoną bei vieną kartą į nugarą, tokiu būdu sukėlė jai fizinį skausmą bei padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, todėl A. L. išteisintinas neįrodžius, kad A. L. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Vadovaujantis BPK 303 straipsnio 6 dalimi byla perduotina prokurorui, imtis priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti.

Dėl civilinio ieškinio

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji A. P. pareiškė 10 000 litų civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad nukentėjusiosios civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš nuteistojo A. L. priteista 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo A. P. naudai.

BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta, kad teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistasis A. L. išteisintinas, nenustačius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, bei vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktu, A. P. pareikštą civilinį ieškinį atmeta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 115 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 16 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

A. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Vadovaujantis BPK 303 straipsnio 6 dalimi bylą perduoti prokurorui, imtis priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti.

Atmesti A. P. civilinį ieškinį.