Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Egidijaus Mockevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės E. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. Ž. ieškinį atsakovei E. G. dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo ir turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Skųsdama Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimą, apeliantė (atsakovė) E. G. prašo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, teismo sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, rėmėsi prielaidomis, netinkamai pritaikė įstatymus, nepagrįstai atsižvelgė į liudytojų parodymus. Apeliantė mano, kad A. S. ir ieškovė nevedė bendro ūkio ir ieškovė neįrodė buvus susitarimui dėl bendrosios nuosavybės įgijimo. Tvirtinama, kad ieškovė neprisidėjo prie žemės sklypo su sodo pastatu pirkimo ir rąstinio gyvenamojo namo statybų, kadangi neturėjo santaupų ir lėšų banko sąskaitoje. Apeliantė nesutinka su turto kaina. Tuo atveju, jei Šiaulių apygardos teismas nuspręstų, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas yra pagrįstas, apeliantė prašė jai priteisti kompensaciją už priklausančią ½ turto dalį, o ieškovei palikti visą turtą.

Atsiliepdama į apeliacinį skundą, ieškovė N. Ž. prašo skundą atmesti, Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymi, kad nesutinka su apeliantės prašymu skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atkreipia dėmesį į tai, kad su A. S. turėjo bendrą ūkį, pajamas ir išlaidas, siekė kartu sukurti bendrąją dalinę nuosavybę.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apeliantės (atsakovės) E. G. apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

Apeliantė pateikė prašymą skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka (2 tomas, 98 b. l.). Atsižvelgdama į šį prašymą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Pažymėtina, kad apeliantės prašymas dėl žodinio skundo nagrinėjimo yra visiškai nemotyvuotas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas, kadangi visas aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti, apeliantė turėjo galimybę išdėstyti savo apeliaciniame skunde. Be to, prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teismui nėra privalomas (CPK 322 str.).

Dėl skundo reikalavimų

Skunde apeliantė prašo tuo atveju, jei Šiaulių apygardos teismas nuspręstų, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas yra pagrįstas, priteisti jai kompensaciją už priklausančią ½ turto dalį, o ieškovei palikti visą turtą.

Kolegija pažymi, kad teisminis ginčas buvo inicijuotas ieškovės ir apeliantė byloje nereiškė savarankiškų reikalavimų (CPK 143 straipsnis), todėl teismas, įvertindamas teisinį reglamentavimą (CPK 312 straipsnį), pagal kurį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, atmeta šį apeliantės prašymą.

Dėl nesusituokusių asmenų bendrosios dalinės nuosavybės

Nagrinėjamoje byloje ieškovė reiškė reikalavimą sugyventinio A. S. turto paveldėtojai (jo dukrai) dėl kompensacijos iš bendro sugyventinių turto priteisimo.

Kolegija pažymi, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, sprendė, kad ieškovė ir A. S. siekė sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, o ginčo turtas buvo sukurtas bendra šalių veikla.

Kolegija sutinka su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Pažymėtina, kad CPK nenustatyta draudimo remtis kokiais nors įrodymais sprendžiant kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) turtinius klausimus, todėl šalys gali remtis visais CPK 177 straipsnyje išvardytais įrodymais, jeigu jie turi ryšį su nagrinėjama byla (CPK 180 straipsnis).

Bylos medžiaga patvirtina, kad A. S. atliekant bausmę pataisos įstaigoje ieškovė siuntė jam į asmeninę sąskaitą pinigus (1 tomas, 54–57, 141–143 b. l.), ieškovė sutiko priimti A. S. gyventi pas save ir įdarbinti A. S. savo įmonėje vairuotoju (pridėtos Kaišiadorių rajono apylinkės teismo medžiagos Nr. T-589-548/2007, 8–9 b. l.). Iš pridėtos Kalėjimų departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Šiaulių regiono pataisos inspekcijos A. S. asmens bylos matyti, kad po lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos A. S. nuolat gyveno su ieškove (55, 58, 60, 62, 77). Pats A. S. laikė ieškovę savo sugyventine (nuteistojo asmens bylos 2 tomas, 43 b. l.). Aplinkybes, kad ieškovė ir A. S. gyveno kartu, tvarkė bendrą ūkį ir turtinius reikalus, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai ir liudytojų parodymai. Bylos nagrinėjimo teisme metu kaip liudytoja apklausta buvusi kaimynė V. K. nurodė, kad ieškovė ir A. S. gyveno kaip vyras su žmona, statė namą, tvarkė aplinką (2 tomas, 16 b. l.). K. K. paliudijo, jog kartu atvykdavo į statybas, pasiskirstydavo darbus (2 tomas, 17 b. l.). A. M. parodė, kad ieškovė ir A. S. kartu rūpinosi statybomis, kartu mokėjo mokesčius už žemę (2 tomas, 66–67 b. l.). K. S. (rangovo) teigimu, ieškovė ir A. S. kartu pasirašė rangos sutartį, tai patvirtina ir bylos medžiaga (1 tomas, 139–140 b. l.), kartu apmokėdavo už atliktus darbus, ieškovė kasdien veždavo darbininkams pietus (2 tomas, 67 b. l.). Bylos duomenimis, ieškovė taip pat pirkdavo statybines medžiagas (1 tomas, 138 b. l.). Šie duomenys patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadas, kad N. Ž. ir A. S. bendrai siekė sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise ginčo turtą ir į tai buvo nukreipta jų valia. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo kaip jungtinės veiklos (partnerystės) teisinius santykius ir dėl ginčo turto teisinio statuso sprendė pagal jungtinę veiklą ir bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančias teisės normas.

Apeliantės skundo teiginius dėl ieškovės blogos materialinės padėties paneigia bylos medžiaga, o iš ieškovės banko sąskaitos išrašo matyti, kad sąskaitos apyvarta 2004-08-01–2011-07-13 laikotarpiu siekė 135 226,69 Lt (1 tomas, 54–57 b. l.). Be to, ieškovė nuolat deklaruodavo individualios veiklos pajamas (1 tomas, 145–150, 2 tomas, 26–31 b. l.). Kolegijos vertinimu, byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių ieškovės indėlį į įgytą, sukurtą turtą ir N. Ž. ir A. S. bendrą iniciatyvą kartu tvarkant turtinius reikalus.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pati apeliantė nurodė, kad su tėvu A. S. nebendravo, apie jo gyvenimą nieko nežinojo ir tuo nesidomėjo (2 tomas, 71 b. l.). Taigi, apeliantė skunde bando paneigti aplinkybes ir faktus, kurių nežinojo.

Nors apeliantė skunde nesutiko ir su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria

ieškovei iš apeliantės priteista 15 900 Lt už A. S. prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymą, apeliantė nesuformulavo argumentų, paneigiančių teismo motyvus, jog A. S. savo asmenine iniciatyva ir rizika pasiskolino 20 000 Lt rąstų namui statyti pirkimui ir nepaneigė byloje esančių įrodymų, kad palūkanas už šią paskolą mokėjo būtent ieškovė (1 tomas, 58–59 b. l.).

Dėl įrodymų vertinimo

Teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantė apeliaciniame skunde iš esmės kelia klausimą tik dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo ir pažymi, jog kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantė nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdama su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi atsakovė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes.

Kolegijos vertinimu, apeliantė nepagrįstai teigia, kad byloje trūksta N. Ž. ir A. S. jungtinę veiklą patvirtinančių įrodymų ir pažymi, jog reikalavimas, kad kartu gyvenantys nesusituokę asmenys (sugyventiniai), bendrai įgydami turtą, visus klausimus vienas su kitu derintų tik rašytiniais susitarimais, neatitinka sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 str.).

Nors apeliantė nesutinka su ieškovės pateiktu UAB „Ober-Haus“ nekilnojamojo turto įkainojimu, teismas pažymi, kad apeliantė nei pirmosios instancijos teismui, nei Šiaulių apygardos teismui nepateikė įrodymų, paneigiančius turto vertę. Kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju galioja bendras CPK įtvirtintas rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemiantis, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – „kas teigia, tas ir įrodinėja“ (CPK 178 straipsnis), o teismo funkcija – nagrinėjamu atveju, be kita ko, pagal vidinį savo įsitikinimą, tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus (CPK 176, 185 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinį skundą atmetus, iš apeliantės ieškovei priteistinos 600,00 Lt advokato pagalbos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą (CPK 98 str. 1 d.) (2 tomas, 119 b. l.).

Kiti skundo teiginiai, atsižvelgiant į jų esmę, šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei N. Ž. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovės E. G. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 600,00 Lt advokato pagalbos išlaidas.