Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vyginto Mažuikos (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Dalios Pranckienės, Birutės Valiulienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės J. M. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2022 m. gegužės 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. M. patikslintą ieškinį dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe, juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atsakovėms S. M., G. G., tretiesiems asmenims VĮ „Turto bankas“, Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, notarei L. J..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė prašė pripažinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), asmenine J. M. nuosavybe; nustatyti juridinį faktą, kad J. M. po savo sutuoktinio F. M. mirties (duomenys neskelbtini) priėmė palikimą faktiniu valdymu, faktiškai pradėdama paveldimą turtą valdyti.

2. Nurodė, kad 1980 m. rugsėjo 30 d. jai Pasvalio miesto Vykdomas komitetas orderiu Nr. 105, suteikė butą. 1986 metais susituokė su F. M.. Ginčo bute nuomotojo teisėmis gyveno ji, jos sutuoktinis F. M. ir motina A. V.. 1991 m. lapkričio 5 d. Pasvalio rajono valdybai pateiktas pareiškimas, kuriuo sutuoktinis F. M. ir motina A. V. pareiškimu pareiškė sutinkantys, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), pereitų ieškovei asmeninės nuosavybės teise. 1992 m. vasario 17 d. butas buvo išpirktas ieškovės asmeninėmis lėšomis ir įregistruotas viešajame registre, kaip ieškovės asmeninė nuosavybė. 2011 m. vasario 18 d. F. M. Pasvalio rajono 2 – ame notarų biure sudarė oficialų testamentą, kuriuo jam nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus po savo mirties paliko dukrai S. M. iš pirmos santuokos. 2013 m. spalio 18 d. F. M. sudarė kitą testamentą, kuriuo jam priklausančias pinigines lėšas, esančias ,,Swedbank“ AB sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), paliko sutuoktinei ieškovei. (duomenys neskelbtini). F. M. mirė. 2018 m. sausio 23 d. F. M. dukros iš pirmos santuokos, atsakovės G. G. ir S. M., kreipėsi į notarą dėl palikimo priėmimo. Ginčo butas negali būti F. M. dukrų paveldimas, kadangi jis yra ieškovės asmeninė nuosavybė, VĮ „Registrų cente“ butas įregistruotas ieškovės vardu. Jos sutuoktinis F. M., atsisakė nuosavybės teisių į ginčo butą ir tokia buvo F. M. valia išreikšta ir ji turi būti gerbiama. Turtas įsigytas už jos asmenines lėšas ir turto įsigijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Ieškovė visada buvo įsitikinusi, kad ji yra vienintelė buto savininkė.

3. Taip pat nurodė, kad po sutuoktinio mirties dėl palikimo priėmimo ieškovė į notarą nesikreipė. Ji nuo santuokos sudarymo pradžios iki šiol gyvena ginčo bute. Visi namų apyvokos daiktai buvę iki F. M. mirties yra paveldėti ieškovės faktiniu valdymu. Po sutuoktinio mirties viena ieškovė rūpinosi butu, viena mokėjo mokesčius ir pan. 2017 m. gruodžio 12 d. ji sudarė Daugiabučio namo kreditavimo sutartį Nr. EIBV-2017-7250-15, kuria įsipareigojo renovuoti gyvenamąjį namą, kuriame yra ginčo butas. F. M. dukros taip pat turi nuosavybės teise butus tame pačiame name, žino ir moka už namo renovaciją, tačiau už ginčo butą kredito įmokas moka viena ieškovė. Siekiant gauti paveldėjimo teisės liudijimą, reikalinga nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Kitų galimybių šį faktą įteisinti nėra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmai 2022 m. gegužės 3 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, paveldėjimo tikslu nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad J. M. priėmė savo sutuoktinio F. M., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimą, faktiškai pradėdama paveldimą turtą valdyti. Priteisė iš ieškovės 1 330 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidas atsakovės S. M. naudai.

5. Teismas nurodė, kad ieškovės ir F. M. santuoka buvo sudaryta 1986 m. kovo 14 d. Jie santuokoje gyveno iki pat sutuoktinio mirties (duomenys neskelbtini), t. y. 31 metus. Ginčo butą ieškovė nuosavybės teise įgijo 1992 m. vasario 17 d. Pirkimo-pardavimo sutarties pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374 pagrindu, t. y. jos ir F. M. santuokos metu, todėl jis laikomas ieškovės ir F. M. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

6. Teismas išklausęs byloje dalyvaujančių asmenų, liudytojų paaiškinimus, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, bei vadovaujantis turto, adresu (duomenys neskelbtini), įsigijimo metu galiojusio SŠK nuostatomis, konstatavo, jog byloje nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad ginčo butas buvo įgytas kaip asmeninė ieškovės nuosavybė, ir buvo įsigytas už ieškovės pinigines lėšas, be to, minėto nekilnojamojo turto įsigijimo sandorio sudarymo metu nebuvo aiškiai išreikšta tiek pačios ieškovės valia turtą įgyti asmeninėn nuosavybėn, tiek jos sutuoktinio F. M. valia, jog ginčo butas priklausytų ieškovei asmeninės nuosavybės teise.

7. Pažymėjo, jog 1991 m. lapkričio 5 d. Pasvalio rajono valdybai pateiktas pareiškimas leisti pirkti butą, adresu (duomenys neskelbtini), ir kartu gyvenančių nuomininkų F. M. ir A. V. pasirašytas sutikimas, kad pagrindinė buto nuomininkė įsigytų ginčo turtą, negali būti vertinamas, kaip sutikimas, kad ieškovė šį turtą įsigytų asmeninės nuosavybės teise. Minėtas kartu gyvenančių nuomininkų sutikimas pasirašytas atsižvelgiant į minėtas tuo metu galiojusio teisinio reglamentavimo nuostatas, nuomininkų tarpusavio susitarimas ir sutikimo pasirašymas buvo būtina sąlyga teisės lengvatine tvarka įsigyti gyvenamąsias patalpas nuosavybės teise įgyvendinimui. Paminėtina ir tai, kad pačiame sutikimo tekste nėra jokių nuorodų į tai, kad ieškovė turtą įsigytų asmeninės nuosavybės teise, juridinis faktas dėl buto priklausymo ieškovei asmeninės nuosavybės teise nėra įregistruotas viešajame registre. Turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu.

8. Tiek 1992 m. sausio 30 d. buto įkainojimo akte, tiek 1992 m. vasario 17 d. buto pirkimo – pardavimo sutartyje nurodyta turto kaina 14 983,08 rb, iš kurių 1 827,20 rb. pirkėja sumokėjo į Pasvalio banko skyrių grynaisiais pinigais ir 13 155 rb. 88 kap. valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis. Ieškovė pateikė rašytinį įrodymą, kad sumokėjo 75 rb. mokestį Valstybinei mokesčių inspekcijai už buto pirkimą. Tuo tarpu rašytinių įrodymų, patvirtinančių nurodomas aplinkybes, kad 1 827,20 rb grynais pinigais už butą buvo sumokėta ieškovės asmeninėmis lėšomis, kad ji turėjo jai asmeninės nuosavybės teisė priklausančių lėšų, į bylą nepateikta. Taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad butui įsigyti panaudota 13 155 rb. 88 kap. valstybės vienkartinių išmokų bei kitų tikslinių kompensacijų suma, priklausė tik pagrindinei buto nuomininkei, t. y. ieškovei. Atsakovė S. M. teigė, kad ginčo butas buvo išpirktas nuomininkų sudėtinėmis lėšomis - ieškovė ir jos motina mokėjo už butą vienkartinėmis valstybės išmokomis – investiciniais čekiais, o tėtis už butą mokėjo grynaisiais pinigais – rubliais. Todėl teismas sprendė, kad tiek galiojančiame Civiliniame kodekse, tiek SŠK nustatyta sutuoktinių po santuokos sudarymo įgyto turto bendrumo prezumpcija šiuo atveju nepaneigta.

9. Nurodė, kad ieškovės paaiškinimus, kad su sutuoktiniu F. M. niekada kartu negyveno, bendro ūkio nebuvo, kiekvienas savo lėšas tvarkė atskirai, gyvenamąsias patalpas buvo pasidalinę, o 2014 m. sutuoktiniui susirgus, jį slaugė iš žmogiško gailesčio, paneigė rašytiniai byloje esantys įrodymai, atsakovių, liudytojų P. J., K. V. J. paaiškinimai.

10. Nustatė, kad F. M. gyvenamoji vieta nuo 1986 m. gegužės 20 d. iki (duomenys neskelbtini), t. y. jo mirties, buvo registruota adresu (duomenys neskelbtini). Oficialiuose jo sudaromuose dokumentuose (testamentuose, įgaliojime, pirkimo – pardavimo sutartyje), jo gyvenamoji vieta taip pat buvo nurodoma minėtu adresu. Byloje nėra ginčo, kad sutuoktiniai nemažai laiko iki 2014 m. praleido gyvendami skirtingose gyvenamosiose vietose – ieškovė ginčo bute, F. M. – paveldėtoje sodyboje, tačiau bylos duomenimis sutuoktiniai artimus tarpusavio santykius palaikė iki pat mirties. Tiek sutuoktinius pažystantys liudytojai, tiek atsakovės, F. M. dukros, patvirtino, kad sutuoktinius siejo tarpusavio ryšiai, jie vyko vienas pas kitą, dalyvaudavo giminaičių šventėse, laidotuvėse, rūpinosi vienas kitu. 2013 m. spalio 18 d. F. M. sudarė testamentą, kuriuo jam priklausančias pinigines lėšas, esančias banko sąskaitoje, paliko sutuoktinei. 2014 m. vasario 12 d. ieškovė notaro patvirtintu įgaliojimu įgaliojo sutuoktinį savo nuožiūra valdyti tvarkyti, disponuoti jos lėšomis, esančiomis banko sąskaitoje. Nuo 2014 m., pablogėjus jo sveikatai, F. M. su sutuoktine nuolat gyveno ginčo bute, kur (duomenys neskelbtini) m. ir mirė.

11. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių ieškovės nurodomas aplinkybes, kad prie buto išlaikymo sutuoktinis niekada neprisidėjo, butas buvo išlaikomas jos asmeninėmis lėšomis. Teismo vertinimu, byloje taip pat nėra patikimų įrodymų, kad F. M. jau po buto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimo, jam priklausančios buto dalies atsisakė sutuoktinės naudai ar ją kitaip perleido. F. M. rašytine forma savo valios dėl ginčo buto neišreiškė. Teismo posėdžio metu apklaustiems liudytojams konkrečios aplinkybės žinomos nebuvo. Ieškovės nurodomas aplinkybes, atsakovės neigė. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, atsiradus poreikiui dėl prastėjančios sveikatos, F. M. nuolat gyveno ginčo bute iki gyvenimo galo.

12. Byloje nustatyta, kad būdamas palikėjas F. M. (duomenys neskelbtini) mirė būdamas santuokoje su ieškove J. M.. Ji juo rūpinosi, jį prižiūrėjo. Po jo mirties liko palikimas. Kaip jau minėta, jam asmeninės nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus ir sodybą, esančią (duomenys neskelbtini)., jis 2011 m. vasario 18 d. testamentu paliko dukrai S. M. (el. 1 t., b. l. 47). 2013 m. spalio 18 d. testamentu - jam priklausančias pinigines lėšas, esančias ,,Swedbank“ AB sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), paliko sutuoktinei ieškovei J. M. (el. 1 t., b. l. 48). Po jo mirties taip pat liko bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su ieškove jam priklausiusi buto, esančios (duomenys neskelbtini), dalis, bei įvairūs namų apyvokos, asmeniniai daiktai. Iš Testamentų registro išrašo nustatyta, kad po palikėjo F. M. mirties jo palikimą taip pat priėmė jo pirmos eilės įpėdinės atsakovės S. M. ir G. G.. Testamentų registre nėra įregistruotų palikėjo palikimo atsisakymo faktų, pareiškimo dėl palikimo atsisakymo padavimo ne palikimo atsiradimo vietos notarui faktų. Pagal įstatymą turėjo teisę paveldėti po palikėjo mirties likusį turtą pirmos eilės įpėdiniai palikėjo vaikai - jo dukros ir palikėjo sutuoktinė, t. y. ieškovė (CK 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5.13 straipsnis).

13. Nustatė, kad ieškovė dėl sutuoktinio turto paveldėjimo pareiškimo notarei per įstatyme nustatytą terminą nepateikė. Ji taip pat nereiškė pretenzijų palikėjo įpėdinei atsakovei S. M. dėl palikėjo testamentu jai palikto turto. Tačiau, sutuoktiniams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą - ginčo butą, namų apyvokos daiktus, o taip pat bute esančius asmeninius palikėjo daiktus po jo mirties priėmė ieškovė ir iki šiol faktiškai šį turtą valdo, naudoja, prižiūri, rūpinasi juo kaip vienintelė teisėta savininkė. Ieškovės pateikti įrodymai patvirtino, kad ji po palikėjo mirties viena moka buto išlaikymo mokesčius, įmokas, tenkančias butui, už daugiabučio namo atnaujinimą.

14. Nustatė, kad ieškovė iš karto po sutuoktinio F. M. mirties jo palikimą priėmė faktiškai pradėdama dalį paveldimo turto valdyti: priėmė ir kaip savu pradėjo naudotis, jį tvarkyti, disponuoti, t. y. aiškiai išreiškė valią priimti sutuoktinio palikimą. Ieškovės argumentų, kad ji po sutuoktinio mirties priėmė jo palikimą faktiniu valdymu, iš esmės neginčijo ir atsakovės, t. y. kiti palikėjo palikimą priėmę įpėdiniai.

15. Teismas darė išvadą, kad ieškovė J. M. priėmė savo sutuoktinio F. M., mirusio (duomenys neskelbtini), paliktą turtą, faktiškai pradėjusi paveldimą turtą valdyti, rūpintis juo kaip savo. Nenustatė, kad ieškovė būtų atsisakiusi palikimo, todėl sprendė, kad ieškovė aptartu būdu priėmė po savo sutuoktinio F. M. mirties atsiradusį palikimą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

16. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2022 m. gegužės 3 d. sprendimą dalyje dėl buto pripažinimo asmenine nuosavybe ir butą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažinti asmenine J. M. nuosavybe; panaikinti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir spręsti šį klausimą iš esmės.

17. Nurodo, kad ginčo bute apeliantė su motina gyveno, o F. M. buvo registruotas nuomotojo teisėmis, kad galėtų dirbti Pasvalio mieste. Faktiškai F. gyveno jo tėvo paveldėtame name (duomenys neskelbtini). 1991 m. lapkričio 5 d. Pasvalio rajono valdybai apeliantės sutuoktinis F. M. ir mama A. V. pateikė pareiškimą, kuriame nurodė: “Mes, perkamo buto nuomininkai: L M. F.. K., V. A. A. sutinkame, kad pagrindinis nuomininkas M. J., V. pirktų butą, esantį (duomenys neskelbtini)“. Pareiškimą pasirašė visi buto nuomotojai bei Pasvalio autotransporto įmonė. 1992 m. vasario 17 d. butas buvo išpirktas apeliantės asmeninėmis lėšomis ir įregistruotas viešajame registre, kaip apeliantės asmeninė nuosavybė.

18. Sutuoktiniai, t. y. apeliantė ir F. M. santuokinio gyvenimo negyveno, bendro ūkio nevedė. Šią aplinkybę patvirtino liudytojai, kurie yra atsakovių artimi giminaičiai ir namo, kuriame yra butas, bendrijos buvęs bei esamas pirmininkai. Byloje nėra jokių duomenų, kad F. M. ir apeliantė būtų gyvenę kartu, vestų bendrą ūkį. Visi byloje esantys duomenys, liudytojų parodymai liudija, kad sutuoktiniai buvo faktiškai pasidaliję turtą: ginčo butas paliko apeliantei, o F. M. - po jo tėvo mirties paveldėtas namas su žemės sklypu bei butas, kuris jam buvo likęs po jo prieš tai buvusios santuokos nutraukimo. Tokia buvo sutuoktinių valia, kuri buvo aiškiai išreikšta ir ji turi būti gerbiama. Šio susitarimo sutuoktiniai laikėsi kelis dešimtmečius. Apie 2014 m., kai F. M. susirgo, ir jam buvo reikalinga pagalba, jis atvažiavo gyventi pas apeliantę į Pasvalyje esantį ginčo butą, nes sutuoktinio apeliantė žmoniškai pagailėjo. Atsakovės tėvo neprižiūrėjo, su juo nebendravo, nes tėvas nuolat vartojo alkoholį, gyveno kaime po tėvo mirties paveldėtame name. F. M. mirė (duomenys neskelbtini) apeliantės bute, tai patvirtino liudytojai, namo bendrijos pirmininkai.

19. Ieškiniu buvo pareikšti du reikalavimai. Dėl juridinio fakto ir dėl buto pripažinimo asmenine apeliantės nuosavybe. Kadangi vienas reikalavimas buvo patenkintas, tai ir bylinėjimosi išlaidos turėjo būti paskirstytos po pusę. Tačiau teismas visas bylinėjimosi išlaidas priteisė atsakovei, kas turi būti pakeista.

20. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovės prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

21. Nurodo, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Nurodo, kad ginčo butas buvo išpirktas nuomininkų sudėtinėmis lėšomis - ieškovė ir jos motina mokėjo už butą vienkartinėmis valstybės išmokomis – investiciniais čekiais, o tėtis už butą mokėjo grynaisiais pinigais – rubliais. Ieškovė gyveno santuokinį gyvenimą su F. M., tai patvirtino byloje esantys duomenys bei liudytojų paaiškinimai.

22. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl Butų privatizavimo įstatymo nuostatų, yra nurodęs, kad, „vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsniu ir SŠK 21 straipsniu, butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą santuokos metu, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nuo to, kieno lėšomis buvo apmokėta įsigyjamo buto kaina.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-311/2002).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas ieškovės J. M. apeliaciniu skundu, be to absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).

24. Byloje kilo ginčas dėl buto pripažinimo asmenine nuosavybe, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

25. Bylos duomenimis nustatyta, kad 1980 m. rugsėjo 30 d. ieškovei Pasvalio miesto Vykdomas komitetas orderiu Nr. 105, suteikė butą, (duomenys neskelbtini) (toliau ir - ginčo butas), tą pačią dieną sudaryta jo nuomos sutartis (el. 1 t., b. l. 24, 2 t., b. l. 98-100). 1986 m. kovo 14 d. ieškovė sudarė santuoką su F. M. (el. b. l. 28). 1986 m. gegužės 20 d. F. M. gyvenamoji vieta deklaruota ginčo bute (el. b. l. 49). Šiame bute taip pat gyveno ir buvo registruota ieškovės motina A. V.. 1991 m. lapkričio 5 d. Pasvalio rajono valdybai ieškovė pateikė pareiškimą leisti pirkti butą, adresu (duomenys neskelbtini), kuriame kartu su pagrindiniu nuomininku registruotas jos sutuoktinis F. M. ir motina A. V. (el. 1 t., b. l. 23-24). Buto nuomininkai F. M. ir A. V. pasirašė sutinkantys, kad pagrindinė buto nuomininkė – ieškovė pirktų butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). 1992 m. vasario 17 d. pasirašyta notarinė ginčo buto pirkimo sutartis (el. 1 t., b. l. 10-11). Ieškovė nupirko butą, adresu (duomenys neskelbtini). Sutartyje nurodyta turto kaina 14 983,08 rb, iš kurių 1 827,20 rb. pirkėja sumokėjo į Pasvalio banko skyrių grynaisiais pinigais ir 13 155 rb. 88 kap. valstybės vienkartinėmis išmokomis bei kitomis tikslinėmis kompensacijomis. Nekilnojamojo turto registre ginčo butas registruotas ieškovės vardu, įregistravimo pagrindas – 1992 m. vasario 17 d. pirkimo - pardavimo sutartis pagal LR 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374 (el. 1 t., b. l. 41-42). Ieškovė prašė teismo minėtą butą pripažinti jos asmenine nuosavybe, savo reikalavimą grįsdama tuo, kad 1992 m. vasario 17 d. butas buvo išpirktas jos asmeninėmis lėšomis ir įregistruotas viešajame registre, kaip jos asmeninė nuosavybė.

26. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčo turtas negali būti pripažintas išimtinai ieškovės asmenine nuosavybe. Apeliantė su teismo sprendimu nesutinka, argumentuoja, kad bendrosios jungtinės nuosavybės ginčo šalys nesukūrė, nes 1) ji su savo motina gyveno ginčo bute, o jos sutuoktinis buvo tik kaip nuomininkas, kuris davė sutikimą apeliantei pirkti butą, kuris buvo įregistruotas apeliantės asmenine nuosavybe ir 2) turto įgijimo momentu buvo aiškiai išreikšta apeliantės valia įgyti turtą asmeninės nuosavybės teise, nes ji su sutuoktiniu nevedė bendro ūkio. Su šiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

27. Teisėjų kolegija pažymi, jog, pagal aktualią nagrinėjamam ginčui kasacinio teismo praktiką, pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą įgytas turtas pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nepriklausomai nuo to, kieno vardu jis buvo privatizuotas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, nagrinėdama Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo pagrindu įgyto turto nuosavybės formų klausimus, 2002 m. gegužės 2 d. nutartyje Nr. 3K-7-311/2002 išaiškino, kad, vadovaujantis Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsniu ir Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsniu, butai, sutuoktinių įsigyti pagal Butų privatizavimo įstatymą, turi būti pripažįstami bendrąja jungtine jų nuosavybe, nepriklausomai nuo to, ar jie įsigyti abiejų, ar tik vieno iš sutuoktinių vardu, ir nepriklausomai nuo to, kieno lėšomis buvo sumokėta įsigyjamo buto kaina.

28. Minėtoje nutartyje taip pat išaiškinta, kad butų privatizavimo procesas buvo orientuotas į gyventojų aprūpinimą gyvenamosiomis patalpomis, sudarant sąlygas asmenims, kurie naudojosi valstybinėmis ir visuomeninėmis gyvenamosiomis patalpomis, lengvatinėmis sąlygomis šias patalpas įsigyti privačion nuosavybėn. Pasinaudoti valstybės lengvatomis įsigyti gyvenamąjį plotą buto privatizavimo būdu viena šeima galėjo tik vieną kartą (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnis). Taigi, butus privatizuojant sutuoktiniams, butų privatizavimo lengvata buvo teikiama šeimoms, o ne vienam iš sutuoktinių. Draudimas tai pačiai šeimai antrą kartą pasinaudoti įstatymo lengvata patvirtina, jog privatizavusi butą šeima buvo laikoma įsigijusia gyvenamąjį būstą, skirtą bendrai visiems šeimos nariams naudotis. Todėl, siekiant apsaugoti abiejų sutuoktinių ir jų nepilnamečių vaikų interesus, Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje buvo numatyta, jog sutuoktinių nuosavybės teisė į privatizuotą butą nustatoma pagal šeimos įstatymus.

29. Pagal bendrąją tuo metu galiojusių šeimos įstatymų taisyklę, turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, tapdavo bendrąja jungtine jų nuosavybe (SŠK 21 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad Butų privatizavimo įstatymo prasme butas santuokoje esantiems asmenims būdavo parduodamas kaip šeimai bendrai naudotis, Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio nuoroda į šeimos įstatymų taikymą turi būti suprantama kaip nuoroda būtent į SŠK 21 straipsnyje nustatytą sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisinio režimo taikymą. Tai užtikrina abiejų sutuoktinių lygias teises santuokos metu įgyto turto atžvilgiu. Sutuoktinių turtui sutartinio teisinio režimo taikymas SŠK numatytas nebuvo. SŠK galiojimo metu įgytam turtui galėjo būti taikomas tik toks teisinis režimas, kuris šiame kodekse buvo numatytas, t. y. turto teisinis režimas pagal įstatymą. Susitarimai dėl turto, kuris santuokos metu sutuoktinių bus įgyjamas ateityje, teisinio režimo pagal SŠK nebuvo galimi, skirtingai nuo naujojo CK, įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d. Vadinasi, sutuoktiniai turtą pasidalyti galėjo tik po to, kai jis jau įgytas bendrosios jungtinės nuosavybės teise (SŠK 23 straipsnis). Todėl nustačius, jog ginčo butas buvo įgytas jį privatizavus pagal Butų privatizavimo įstatymą šalių santuokos metu, toks butas neabejotinai turėjo būti pripažintas abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe.

30. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovės ir F. M. santuoka buvo sudaryta 1986 m. kovo 14 d. Jie santuokoje gyveno iki pat sutuoktinio mirties (duomenys neskelbtini), t. y. 31 metus. Ginčo butą ieškovė nuosavybės teise įgijo 1992 m. vasario 17 d. Pirkimo-pardavimo sutarties pagal Lietuvos Respublikos 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374 (Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymas, Lietuvos aidas, 1991 m. birželio 4 d., Nr. 109-0, neteko galios 2001 m. sausio 1 d.) pagrindu. Taigi, nustačius, kad ginčo butas buvo įgytas jį privatizavus pagal Butų privatizavimo įstatymą šalių santuokos metu, toks butas, atsižvelgiant į kasacinio teismo išaiškinimą, turi būti pripažintas abiejų sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe.

31. Be to, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog byloje nėra pakankamo pagrindo spręsti, kad ginčo butas buvo įgytas tik už ieškovės pinigines lėšas. Rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad 1 827,20 rb grynais pinigais už butą buvo sumokėta ieškovės asmeninėmis lėšomis, kad ji turėjo jai asmeninės nuosavybės teisė priklausančių lėšų, į bylą nepateikta. Taip pat nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad butui įsigyti panaudota 13 155 rb. 88 kap. valstybės vienkartinių išmokų bei kitų tikslinių kompensacijų suma, priklausė tik pagrindinei buto nuomininkei, t. y. ieškovei. Manytina, sumokėta buvo visų nuomininkų sudėtinėmis lėšomis.

32. Nors apeliantė ir teigia, kad su sutuoktiniu nevedė bendro ūkio, jis tik ginčo bute gyveno kaip nuomininkas dėl darbo, dėl ir davė sutikimą jai įgyti butą asmeninėn nuosavybėn. Tačiau SŠK 21 straipsnyje buvo nustatyta, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Sutuoktiniai turi lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti. Sutuoktiniai turi lygias teises į turtą ir tuo atveju, kai vienas iš jų tvarkė namų ūkį, prižiūrėjo vaikus arba dėl kitų svarbių priežasčių neturėjo savarankiško uždarbio. Turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu. Pažymėtina, kad nuomininkai davę sutikimą privatizuoti būstą kito nuomininko vardu, netekdavo teisės privatizuoti kitą būstą. Todėl, kaip jau minėta, nepriklausomai nuo to, kurio vardu įregistruota buto pirkimo – pardavimo sutartis ir kuris iš sutuoktinių panaudojo investicinius čekius ginčo butui įsigyti, butas turėtų būti laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

33. Taip pat nesutiktina su apeliantės argumentais, jog ji nevedė su sutuoktiniu bendro ūkio, nes tokias aplinkybes paneigia jos pačios paaiškinimai apie bendrą sutuoktinių gyvenimą, rašytiniai byloje esantys įrodymai, byloje ieškovės iniciatyva apklaustų liudytojų P. J., K. V. J. bei atsakovių paaiškinimai. Ieškovė pati teismo posėdyje patvirtino, kad lankydavosi F. M. sodyboje kaime, o F. M. lankydavosi mieste esančiame Bute, kad kartu rūpinosi daržovių auginimu, derliaus nuėmimu, gyvulių auginimu ir skerdimu, bendrai naudojosi užaugintomis gėrybėmis, turimais automobiliais, be to kartu dalyvaudavo pažįstamų asmeninėse šventėse ar laidotuvėse. Taigi, labiau tikėtina, jog ieškovė ir F. M. vedė santuokinį gyvenimą bei bendrą ūkį.

34. Apeliantė nurodo, kad ieškiniu buvo keliami du reikalavimai, o kadangi vienas iš jų patenkintas, tai ir bylinėjimosi išlaidos turėjo būti paskirstomos per pusę. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliantės vertinimais.

35. CPK 93 str. 2 d. numatyta, kad išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai, o to paties straipsnio 4 d. numatyta, kad teismas gali nukrypti nuo minėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Nagrinėjamu atveju atsakovės neturėjo priešingo materialinio teisinio suinteresuotumo dėl ieškinio reikalavimo, kuriuo buvo prašoma nustatyti juridinį reikšmę turintį faktą. Toks ieškovės reikalavimas galėjo būti išnagrinėtas ir nedalyvaujant atsakovėms proceso šalių teisiniu statusu, t.y. ypatingosios teisenos tvarka, kurioje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, jei dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi nėra skirtingas (CPK 443 str. 6 d.). Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog atsakovių bylinėjimosi išlaidos susidarė tik dėl ieškinio reikalavimo, kuriuo buvo prašoma butą pripažinti asmenine ieškovės nuosavybe, ir kartu visiškai pagrįstai pripažino, kad ieškovė turi atlyginti visas atsakovių bylinėjimosi išlaidas.

36. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Dėl esminių apeliacinio skundo argumentų pasisakyta. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos teismo sprendimo dalies teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010).

37. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra, todėl ieškovės J. M. apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

38. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovė S. M. už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą patyrė 500 Eur teisinės pagalbos išlaidų. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas atsakovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų tenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2022 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus eurų) advokato teisinės pagalbos išlaidas atsakovės S. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai.