Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. S. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, ir Lietuvos kalėjimų tarnybai dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei neturtinės žalos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

11. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (akto redakcija, galiojusi nuo 2023 m. gegužės 5 d. iki 2024 m. gegužės 14 d.) 5 straipsniu ir pažymėjo, kad siekiant įgyvendinti nuteistųjų teises, buvo patvirtintas Aprašas, kuriuo nustatyta naudojimosi RIP tvarka Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ajame kalėjime ginčo laikotarpiu.

12. Teismas analizavo Aprašo nuostatas, reglamentuojančias teisės naudotis RIP suteikimą nuteistiesiems, naudojimosi RIP trukmę, atkreipė dėmesį, kad pagal Aprašo 14 punktą, siekiant suteikti galimybę pasinaudoti RIP kuo didesniam suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, naudojimosi RIP laikas neturi viršyti 20 min. Teismas vertino, kad pagal aptartą teisinį reguliavimą Apraše numatyta galimybė nuteistiesiems gauti tiek vienkartinį, tiek daugkartinį leidimą pasinaudoti RIP, pagrindas nuteistajam suteikti teisę pasinaudoti RIP yra Aprašo priede nustatytos formos prašymas, kuriame, be kita ko, turi būti nurodytas pageidaujamas naudojimosi RIP laikas. Be to, teisė pasinaudoti RIP pagal Aprašo 11 punktą suteikiama ne dažniau kaip vieną kartą per dieną, o suteikiant teisę naudotis RIP atsižvelgtina į norinčių pasinaudoti RIP nuteistųjų skaičių. Taip pat buvo nustatyta, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 2024 m. balandžio 18 d. pažyma Nr. SV-22-7387 patvirtino, jog Pravieniškių 1-ajame kalėjime laikotarpiu nuo 2024 m. sausio 22 d. iki 2024 m. kovo 14 d. buvo tik vienas kompiuteris su RIP, kadangi antrasis kompiuteris buvo sugedęs (nebuvo galimybės greitai sutaisyti ar įrengti antrą kompiuterį).

13. Teismo vertinimu, suteikus pareiškėjui nuolatinį leidimą kasdien naudotis RIP iki 1 valandos, kai yra tik vienas kompiuteris, būtų pažeistos Aprašo 14 punkto nuostatos. Nors įstaigoje nebuvo vedamas Aprašo 15 punkte minimas Nuteistųjų naudojimosi riboto interneto prieiga registracijos žurnalas, tačiau teismas nurodė, kad ir pats pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog ir esant vienam kompiuteriui jis RIP galėjo pasinaudoti iki 20 min.

14. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas darė išvadą, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-asis kalėjimas, nesuteikdamas pareiškėjui nuolatinio leidimo kiekvieną dieną naudotis iki 1 val. RIP, teisės aktų reikalavimų ar pareiškėjo teisių nepažeidė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo ginčijami sprendimai yra pagrįsti teisės aktų nuostatomis, juose nurodyti atsisakymo tenkinti pareiškėjo prašymą teisiniai bei faktiniai pagrindai, todėl pareiškėjo skundo reikalavimą dėl šių sprendimų panaikinimo atmetė. Teismas taip pat atmetė išvestinį pareiškėjo reikalavimą įpareigoti laisvės atėmimo vietos viršininką sudaryti pareiškėjui sąlygas įkalinimo įstaigoje naudotis RIP kasdien iki vienos valandos.

15. Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (toliau – ir CK) ir pabrėžė, kad CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

17. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir konstatavęs, kad ginčijami administraciniai aktai teisėti ir pagrįsti, teismas darė išvadą, kad Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo administracija, nesuteikdama pareiškėjui nuolatinio leidimo naudotis RIP, neteisėtų veiksmų neatliko. Teismo įsitikinimu, pareiškėjo teiginiai apie jam kilusią neturtinę žalą buvo bendro pobūdžio, nepagrįsti įrodymais, taip pat byloje nebuvo jokių duomenų, kad pareiškėjas savo teisės pasinaudoti RIP negalėjo įgyvendinti gaudamas vienkartinius leidimus.

18. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė visų būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų (neteisėtų veiksmų ir jam kilusios žalos), todėl valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą ir priteisti procesines palūkanas.

IV.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos kalėjimų tarnybos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininko ir Lietuvos kalėjimų tarnybos sprendimų, kuriais netenkintas pareiškėjo prašymas leisti naudotis RIP kiekvieną dieną ne trumpiau kaip po valandą, teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą ir procesines palūkanas.

26. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 134 straipsnio 6 dalis nustato, jog apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas. Kitoks ABTĮ 134 straipsnio 6 dalies aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinį netikrumą ir neaiškumą (žr., pvz., 2018 m. gegužės 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1283-492/2018; 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-902-858/2018; 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A?1400?575/2018 ir kt.).

29. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs pirmosios instancijos teismo proceso metu, t. y. kad po bausmių vykdymo sistemos įstaigų reorganizavimo Pravieniškių PN-AK vadovo patvirtintas Aprašas yra negaliojantis. Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėjas šių argumentų dėl Aprašo teisinės galios nebuvo nurodęs. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas apeliacinio skundo argumentas nebuvo nurodytas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl jis apeliacinės instancijos teisme nenagrinėjamas.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, nustatydamas šiai bylai teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo ribotomis galimybėmis pasinaudoti RIP ir sukeltais neigiamais išgyvenimais.

31. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.).

32. Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

33. Vien tai, jog pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas.

34. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su galimybe pasinaudoti riboto interneto prieiga, pažymėtina, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr., pvz., 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 4451/70). Pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr., pvz., 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr., pvz., 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickinson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04). Be to, akcentuotina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas laikosi pozicijos, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio negalima aiškinti kaip bendro įpareigojimo suteikti nuteistiesiems interneto prieigą prie interneto ar konkrečių interneto svetainių (žr., pvz., 2017 m. sausio 17 d. sprendimą byloje Jankovskis prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 21575/08) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-800-624/2019).

35. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylai reikšmingas aplinkybes ir teisingai nustatė ir išsamiai aprašė pirmosios instancijos teismas (žr. šios nutarties 10 p.).

36. Priimant ginčijamus sprendimus, taip pat ginčo laikotarpiu, kai, pareiškėjo teigimu, buvo pažeidžiama jo teisė naudotis RIP (nuo 2024 m. sausio 22 d. iki kreipimosi į teismą dienos 2024 m. kovo 12 d.), Pravieniškių 1-ajame kalėjime galiojo Aprašas, kurio 11 punkte nustatyta, kad nuteistiesiems ar suimtiesiems teisė naudotis RIP gali būti vienkartinė arba daugkartinė; teisė pasinaudoti RIP suteikiama ne dažniau kaip vieną kartą per dieną. Aprašo 12 punkte nustatyta, kad naudotis RIP suimtieji ir nuteistieji gali darbo dienomis nuo 9.00 iki 12.00 val. ir nuo 13.00 val. iki 20.00 val.; esant dideliam suimtųjų ir nuteistųjų, norinčių naudotis RIP, skaičiui gali būti sudaromas ir paskelbiamas naudojimosi RIP grafikas, numatant kiekvienam suimtajam ir nuteistajam galimybę pasinaudoti RIP ne rečiau kaip kartą per 15 darbo dienų. Pagal Aprašo 14 punktą, siekiant suteikti galimybę pasinaudoti RIP kuo didesniam suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, naudojimosi RIP laikas neturi viršyti 20 min. Nesant dideliam norinčių pasinaudoti RIP suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, laikas gali būti prailginamas iki 35 min.

37. Įvertinus aptartą teismų praktiką ir teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad ginčo laikotarpiu galiojantis Aprašas nenustatė pareigos Pravieniškių 1-ojo kalėjimo administracijai sudaryti pareiškėjui galimybę kiekvieną dieną naudotis RIP ne trumpiau kaip valandą. Iš Aprašo nuostatų matyti, kad naudojimosi RIP laikas (iki 20 min. ar iki 35 min.) apibrėžiamas kaip orientacinis, o konkrečiu atveju nuteistajam (pateikusiam prašymą dėl naudojimosi RIP) suteikiama galimybė pasinaudoti internetu, atsižvelgiant į nuteistųjų, pageidaujančių pasinaudoti RIP, skaičių ir pagal tai nustatant naudojimosi RIP trukmę. Pareiškėjo pozicija, kad jis kartais negalėjo pasinaudoti RIP ir 20 minučių, taip pat nelemia jo teisės naudotis RIP bausmės atlikimo vietoje pažeidimo. Atitinkamai, Pravieniškių 1-ojo kalėjimo viršininkui nebuvo jokio teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo 2024 m. sausio 22 d. prašymą dėl naudojimosi RIP kasdien, ne trumpiau kaip po 1 valandą.

38. Pareiškėjo teiginiai, kad jo teisės buvo pažeistos šiuo aspektu, kadangi jis nespėdavo susipažinti su teismų siunčiamais procesiniais dokumentais, pasirengti bylų nagrinėjimui ir pan., teisėjų kolegijos vertinimu, yra deklaratyvūs ir bendro pobūdžio. Pareiškėjas nedetalizavo, kada jam neleista pasinaudoti riboto interneto prieiga, ir neįvardijo, kokiu konkrečiu atveju ar konkrečioje byloje buvo suvaržytos jo teisės susipažinti su procesiniais dokumentais. Be to, pareiškėjo naudojimasis procesinėmis teisėmis kituose teisminiuose ginčuose nėra šio bylos nagrinėjimo dalykas.

39. Pažymėtina, kad, suteikdama galimybę naudotis riboto interneto prieiga, įstaiga nustato ir naudojimosi internetu tvarką, kurios asmenys privalo laikytis. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui, pateikusiam rašytinius prašymus, ginčo laikotarpiu nebuvo leista pasinaudoti RIP. Vien tai, kad pareiškėjo netenkino naudojimosi RIP trukmė, nesudaro pagrindo išvadai, kad jo teisės naudotis internetu pagal nustatytą tvarką buvo pažeistos. Pirmosios instancijos teismas taip pat padarė teisingą ir įrodymų visuma pagrįstą išvadą, kad vien aplinkybė, jog įstaigoje nebuvo vedamas Nuteistųjų naudojimosi riboto interneto prieiga registracijos žurnalas (Aprašo 15 p.), nepatvirtina, kad pareiškėjas negalėjo naudotis RIP įstaigoje nustatyta tvarka. Priešingai, bylos duomenų visuma patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nuteistųjų (ir pareiškėjo) prašymai dėl naudojimosi RIP buvo registruojami, atsižvelgiant į nuteistųjų skaičių sudaromas grafikas ir suteikiama reali galimybė nustatytą laiką naudotis RIP.

40. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), atlyginimo gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamu atveju nenustačius Lietuvos kalėjimų tarnybos pareigūnų neteisėtų veiksmų dėl pareiškėjo skunde nurodytų nusiskundimų, nėra vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei kilti, todėl nėra pagrindo spręsti dėl prievolės atlyginti pareiškėjui žalą pagal CK 6.271 straipsnį.

41. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jas detaliai išanalizavo, visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teismas byloje buvo šališkas.

42. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs ginčui teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė proceso ir materialiosios teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo E. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.