Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Ritos Čivinskaitės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2023 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžio, kuriuo:

Ž. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį (iki 2022 m. gegužės 1 d. galiojusi redakcija) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį (redakcija, galiojusi iki 2023 m. birželio 1 d.) išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta panaikinti.

Laikiną nuosavybės teisės apribojimą Ž. S. turtui, t. y. pastatui – gyvenamajam namui esančiam, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (priklausantis kartu su bendrasavininke L. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys dėl 8 688,20 Eur turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Ž. S. buvo kaltinamas tuo, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įm. kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas nuo 2020 m. lapkričio 27 d. (duomenys neskelbtini), buvęs registracijos adresas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio „Atsakomybė už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir jų duomenų teikimą“ (2015 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XII-2215 redakcija) 1 dalies nuostatą „Už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“ būdamas atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos organizavimą bei pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 12 straipsnio „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas” (2012 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. XI-1988 redakcija), 1 dalies reikalavimą, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje numatytą atvejį. Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus”, 6 straipsnio „Apskaitos tvarkymo nustatymas ir parinkimas” (2012 m. balandžio 24 d. įstatymo Nr. XI-1988 redakcija), 2 dalies reikalavimą, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu”, Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (2015 m. gegužės 14 d. įstatymo Nr. XII-1696 redakcija) 15 straipsnio „Turinio viršenybės prieš formą principas“ reikalavimą, kad „Ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai į įmonės apskaitą registruojami pagal jų turinį ir ekonominę prasmę, o ne tik pagal jų juridinę formą“, laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 26 d., siekdamas nuslėpti įmonės turtą (pajamas ir pelną), tyčia organizavo ir vykdė UAB „(duomenys neskelbtini)“ apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, nes atlikus bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ duomenų serveryje „(duomenys neskelbtini)“ saugomų įformintų užsakymų dėl kiemo ir garažo vartų gamybos ir montavimo, bei vartų remonto darbų atlikimo duomenų sulyginimą su bendrovės buhalterinėje apskaitoje esančiais duomenimis, nustatyta, kad 48 atliktiems užsakymams dėl kiemo ir garažo vartų gamybos, montavimo, vartų remonto darbų nedokumentavo, t. y. bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ atlikus užsakymą, prekių ar darbų užsakovams nebuvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros ir nepateiktos UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijai įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą, užsakovams atsiskaičius už prekes ar atliktus darbus, nebuvo išrašomi pinigų priėmimo kvitai arba nebuvo išduodami elektroninio kasos aparato kvitai, o gautos piniginės lėšos nebuvo įtrauktos į bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą iš viso už 29 202,85 Eur sumą, tame skaičiuje PVM – 5 068,20 Eur sumą, tokiu būdu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. liepos 26 d. apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

1.1. Be to, jis buvo kaltinamas tuo, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įm. kodas (duomenys neskelbtini), registracijos adresas nuo 2020 m. lapkričio 27 d. (duomenys neskelbtini), buvęs registracijos adresas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio „Atsakomybė už apskaitos organizavimą, apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir jų duomenų teikimą“ (2015 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XII-2215 redakcija) 1 dalies nuostatą „Už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“ būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos organizavimą, tyčia pažeisdamas Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (2002 m. kovo 5 d. Nr. IX-751) 3 straipsnio „Lietuvos Respublikos PVM objektas“ 1 dalies nuostatą (2010 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. XI-1187 redakcija), kurioje nurodyta, kad „PVM objektas yra prekių tiekimas ir paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio Įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. <...>“, taip pat to paties įstatymo 14 straipsnio „Apmokestinimo momentas“ 1 dalies nuostatą (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija), kurioje nurodyta, kad „Prievolė apskaičiuoti PVM už šalies teritorijoje tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą atsiranda, kai šio Įstatymo nustatyta tvarka išrašoma PVM sąskaita-faktūra, kuria įforminamas šis prekių tiekimas ar paslaugų teikimas, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip.“, 2 dalies nuostatą, kurioje nurodyta, kad „Šio straipsnio 1 dalyje nenurodytu atveju arba kai už tiekiamą prekę arba teikiamą paslaugą PVM sąskaita-faktūra neišrašyta, prievolė apskaičiuoti PVM atsiranda įvykus tam iš nurodytų įvykių, kuris įvyksta anksčiau: 1) kai prekė perduodama ar paslauga suteikiama arba 2) kai gaunamas atlygis už patiektą prekę ar suteiktą paslaugą.“ ir Lietuvos Respublikos Pelno mokesčio įstatymo (2001 m. gruodžio 20 d. Nr. IX-675) 4 straipsnio „Mokesčio bazė“ 1 dalies nuostatą (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-539 redakcija) kurioje nurodyta, kad „Lietuvos vieneto mokesčio bazė yra visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje”, 5 straipsnio „Mokesčio tarifai“ 1 dalies nuostatą, kurioje nurodyta, kad „1. Taikomi šie pelno mokesčio tarifai: 1) Lietuvos vieneto, nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 15 procentų mokesčio tarifą, jeigu šis Įstatymas nenustato ko kita;“, (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, turėdamas tikslą išvengti mokėtinų mokesčių - pelno mokesčio ir pridėtinės vertės mokesčio (PVM), suvokdamas, kad suklaidins mokesčių administratorių, įmonės vyriausiajai buhalterei V. B., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, kuri teikdavo įmonės deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai, nepateikė jam žinomų duomenų apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM apmokestinamus sandorius, dėl to UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą tvarkanti vyriausioji buhalterė V. B. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. ir 2018 m. metinėse pelno mokesčio deklaracijose (forma (duomenys neskelbtini) įrašė neteisingus duomenis apie bendrovės apskaičiuotą apmokestinamąjį pelną ir mokėtiną pelno mokestį:

- bendrovės apmokestinamasis pelnas už 2017 m. nepagrįstai sumažintas 17 373,49 Eur, o mokėtino pelno mokesčio suma sumažinta 2 606 Eur (17 373 x 15 %),

- bendrovės apmokestinamasis pelnas už 2018 m. nepagrįstai sumažintas 6 761,19 Eur, o mokėtino pelno mokesčio suma sumažinta 1 014 Eur (6 761 x 15 %),

- o UAB „(duomenys neskelbtini)“ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijose (forma FR0600) už 2017 m. sausio – 2018 metų liepos mėnesius įrašė neteisingus duomenis apie apskaičiuotą pardavimo PVM ir mokėtiną į valstybės biudžetą PVM:

- bendrovė buhalterinėje apskaitoje nepagrįstai sumažino 2017 metų pajamas 17 373,49 Eur sumai, ir sumažino pardavimo PVM – 3648,36 Eur sumai,

- bendrovė buhalterinėje apskaitoje nepagrįstai sumažino 2018 metų pajamas 6 761,19 Eur sumai ir sumažino pardavimo PVM – 1 419,81 Eur sumai,

ir šias deklaracijas 2017 m. vasario – 2019 m. birželio mėn. laikotarpyje, elektroninio deklaravimo sistemoje pateikė valstybės įgaliotai institucijai - Valstybinei mokesčių inspekcijai. Taip 3 620 Eur (2 606 + 1 014) sumažinus mokėtiną pelno mokestį ir 5 068,20 Eur sumažinus pardavimo mokėtiną PVM, neapskaičiuota, nedeklaruota ir į valstybės biudžetą nesumokėta iš viso 8 688,20 Eur (3 620 + 5 068,20) suma, t. y. valstybės biudžetui padaryta 8 688,20 Eur žala.

3. Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Rita Čivinskaitė skundžia Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo Ž. S. pripažinti kaltu padarius BK 222 straipsnio 1 dalies nusikalstamą veiką (2023 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. XIV-1925 redakcija galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.) ir nuteisti paskiriant 200 MGL (10 000 Eur) dydžio baudą. Išteisinti Ž. S. dėl BK 220 straipsnio 1 dalies 2023 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. XIV-1925 redakcija galiojanti nuo 2023 m. birželio 1 d.), nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 3 dalimi pakeisti teismo nuosprendžio dalį dėl išteisinimo išvadų, nes jos neatitinka bylos aplinkybių, nes įsigaliojus naujai BK 220 straipsnio 1 dalies redakcijai dėl žalos dydžio pakeitimo nustatyta ir kaltinime nurodyta 8688,20 Eur išvengtina mokesčių suma nesiekia 400 MGL dydžio. VMI civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą, nes nėra BK 220 straipsnio 1 dalies nusikalstamos veikos požymių.

6. Nagrinėjamu atveju prokurorė nesutinka su Ž. S. atžvilgiu priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu, kuriuo jis buvo kaltinamas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir BK 220 straipsnio 1 dalį (redakcija galiojusi iki 2023 m. birželio 1 d.). Teigiama, kad apylinkės teismas, išteisindamas Ž. S., padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas. Byloje surinktus įrodymus vertino neobjektyviai, neatsižvelgė į galimą liudytojų suinteresuotumą, dėl to padarė nepagrįstą išvadą dėl Ž. S. kaltės neįrodytumo. Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino tam tikrų aplinkybių, t. y., nenurodė jokių pagrindžiančių motyvų, kurie paneigtų byloje esančių specialistų išvadas.

7. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertinais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys). Pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Remdamiesi šiomis nuostatomis, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimo argumentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-189-895/2018).

8. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išdėstė visus bylos duomenis, juos vertino ir darė pagrįstas išvadas dėl Ž. S. išteisinimo, nepadarius veikų, numatytų BK 220 straipsnio 1 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje. Šios apylinkės teismo išvados yra pagrįstos bylos duomenimis. Spręstina, kas apylinkės teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė ir baudžiamąjį įstatymą pritaikė teisingai, dėl ko konstatuotina, kad Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas įvertinus visas faktines aplinkybes. Ir nors prokurorė skunde ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, tačiau teisėjų kolegija susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais, skundžiamu nuosprendžiu bei visa baudžiamosios bylos medžiaga, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir motyvuotai, remdamasis teisme ištirtais bei nuosprendyje aptartais įrodymais, pagrįstai priėmė sprendimą Ž. S. dėl kaltinimų pagal BK 220 straipsnio 1 dalį bei 222 straipsnio 1 dalį išteisinti. Susipažinus su nuosprendžiu matyti, kad teismas išsamiai išdėstė visus bylos duomenis, juos vertino ir darė išvadas dėl išteisinimo. Kolegija konstatuoja, kad išteisinimas yra išsamiai ir teisiškai argumentuotas. Apylinkės teismas tyrė bei analizavo visus, t. y. tiek Ž. S. kaltinančius, tiek ir jį teisinančius įrodymus, išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas.

Motyvuojamoji dalis

Dėl Ž. S. inkriminuotų kaltinimų pagal BK 222 straipsnio 1 dalį

9. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija). Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose, faktiškai neįvykusių operacijų fiksavimas ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-139-628/2019, 2K-168-719/2021).

12. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog Ž. S. pareikšti kaltinimai dėl apgaulingo UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymo iš esmės buvo grindžiami tuo, kad sulyginus bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ duomenų serveryje „(duomenys neskelbtini)“ saugomų 2017 m. sausio 1 d. – 2018 m. liepos 26 d. laikotarpiu įformintų užsakymų dėl kiemo ir garažo vartų gamybos ir montavimo, bei vartų remonto darbų atlikimo duomenis su bendrovės buhalterinėje apskaitoje esančiais duomenimis nustatyta, kad dalis atliktų užsakymų (48 atvejais) nebuvo dokumentuoti, t. y. nebuvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros bei nepateiktos įtraukti į buhalterinę apskaitą, o atlikus atsiskaitymus už gautas prekes ar teiktas paslaugas, nebuvo išrašomi pinigų priėmimo kvitai arba nebuvo išduodami elektroninio kasos aparato kvitai. Dėl ko atitinkamai gautos lėšos nebuvo įtrauktos į bendrovės buhalterinę apskaitą.

14. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė jokių motyvų, kodėl specialisto išvados laikomos nepatikimomis. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio matyti, jog teismas baudžiamojoje byloje esančias specialisto išvadas laikė sąlyginėmis, kurių vien nepakanka pagrįsti kaltinamojo kaltei. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad tokio pobūdžio išvados, kai užduotyje specialistui (ekspertui) ar tyrimui atlikti pateiktuose duomenyse (kurių vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva) jau būna formuluojamos tam tikros sąlygos (nagrinėjamu atveju tam tikri tikrovės neatitinkančių duomenų užfiksavimo buhalterinės apskaitos dokumentuose), yra laikomos sąlyginėmis. Nors sąlyginės specialisto išvados savaime nerodo jų neišsamumo ar nepatikimumo, jų vertinimas turi ypatumų. Tokiu atveju eksperto (specialisto) atsakymas į pateiktą klausimą yra siejamas su viena ar keliomis sąlygomis, todėl aplinkybės, kuriomis grindžiama sąlyginė išvada, turi būti nustatytos patikimai ir nekelti jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-319-511/2017).

16. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvų matyti, jog išteisinamasis nuosprendis, visų pirma grindžiamas tuo, jog duomenų, esančių serveryje, t. y. užsakymo dokumentų, kurie vertinamuoju atveju nelaikytini buhalteriniu apskaitos dokumentu, palyginimas su bendrovėje vedamos buhalterinės apskaitos dokumentais, nėra pakankamas ir objektyvus pagrindas spręsti apie tai, kad apskaita UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo vedama apgaulingai. Prokurorė pateikdama apeliacinį skundą nurodo, jog nors užsakymų lapai nėra privalomas buhalterinės apskaitos dokumentas, tačiau šie duomenys rasti įmonės apskaitos sistemoje, saugomi „(duomenys neskelbtini)“ serveryje, kas leidžia spręsti, jog šie užsakymų lapai buvo naudojami vykdant susitarimus su klientais ne tik kaip paslaugų užsakymą patvirtinantys dokumentai, bet ir patvirtinantys, kad užsakovas sumokės susitartą sumą, o jokių duomenų apie užsakymų lapuose nurodytų sumų vėlesnius pakeitimus duomenų nėra. Visgi, skundą nagrinėjantis teismas, su šiais prokurorės skundo argumentais neturi jokio pagrindo sutikti, dėl toliau išdėstytų aplinkybių.

19. Visų pirma, sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog užsakymų lapai yra teisėtu būdu gauti duomenys, kurie turi reikšmės bylai, tačiau skundą nagrinėjantis teismas, neturi pagrindo sutikti su skundo argumentu, jog tokie duomenys yra pakankami spręsti dėl buhalterinės apskaitos apgaulingo vedimo. Pažymėtina, jog apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik visiškai nekeliančiais abejonių įrodymais, jog buvo padaryta nusikalstama veika, dėl kurios kaltinamasis atiduotas teismui. Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad kaip ir teisingai nustatyta skundžiamame nuosprendyje, bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ duomenų serveryje „(duomenys neskelbtini)“ saugomi užsakymų lapai dėl kiemo ir garažo vartų gamybos ir montavimo bei vartų remonto darbų, išties nėra laikomi buhalteriniais dokumentais. Šias aplinkybes patvirtina ne tik įmonės direktorius Ž. S., tačiau ir įmonėje dirbantys asmenys. Liudytoja V. B. apklausta teisme parodė, kad ji dirbo įmonėje UAB „(duomenys neskelbtini)“, vyriausiąja buhaltere. Su pirminiais dokumentais nedirbo, dirbo apskaitininkas. Apie „(duomenys neskelbtini)“ serverį nežino, negirdėtas. Liudytoja R. B. apklausta teisme parodė, jog ji UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo apskaitininke. Dirbo su apskaitos programa „(duomenys neskelbtini)“ ar „(duomenys neskelbtini)“. Prie serverio „(duomenys neskelbtini)“ prisijungimo neturėjo, su užsakymais nieko bendro neturėjo. Liudytoju apklaustas bendrovės kasininkas T. M. paaiškino, kad užsakymų lapas rašomas po sutarties. Jeigu sutarties nėra, tai užsakymo lapas, kuris neapskaitomas programoje, lieka serveryje. Be to, tai, kad „(duomenys neskelbtini)“ sistemoje saugomi užsakymo lapai išties nelaikytini buhalteriniais dokumentais, patvirtino ir pirmosios instancijos teisme apklaustas specialistas V. G., kuris paaiškino, kad buhalteriškai nei užsakymas, nei sutartis nėra buhalterinės apskaitos dokumentas.

20. Iš esmės, skundžiamame nuosprendyje išsamiai pasisakyta kodėl nagrinėjamu atveju minėtame serveryje esančių duomenų sulyginimas su bendrovėje vedamos buhalterinės apskaitos dokumentais, nėra pakankamas ir objektyvus pagrindas spręsti apie tai, kad apskaita UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo vedama apgaulingai. Tai, kad nagrinėjamu atveju nėra neginčijamai nustatyta, jog „(duomenys neskelbtini)“ serveryje saugomi užsakymai išties atspindi gautas pajamas, patvirtina Ž. S. parodymai apie tai, kad serveryje teikiama informacija ne vienu atveju būdavo kintanti. Šie išteisintojo pateikti paaiškinimai nėra paneigti kitais byloje surinktais duomenimis, priešingai šias aplinkybes patvirtino eilė byloje apklaustų liudytojų, tiriamu laikotarpiu dirbusių UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonėje. Liudytoja S. B., kurios tuo metu įmonėje funkcijos buvo telefoniniai skambučiai, elektroniniai laiškai, klientai ofise, sąskaitos sutartys, patvirtino, jog būdavo kuomet atsisakydavo kai kurių prekių. Liudytojas V. M. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad dėl vartų montavimo pateikė užklausas kelioms įmonėms, o viena iš jų buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tačiau minėtas liudytojas negalėjo tiksliai nurodyti, kokios įmonės paslaugomis pasinaudojo, kadangi ant vartų nėra jokio lipduko. Taigi, šio liudytojo parodymai patvirtina, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ klientai išties kreipdavosi su užklausomis dėl teikiamų paslaugų kainos, tačiau tai nebūtinai reiškia, jog būtent šios įmonės paslaugomis klientai būtent ir pasinaudodavo. Ž. S. parodė, jog būdavo ne vienas atvejis kuomet klientai nepasinaudodavo pasiūlymais ir dėl įvairiausių priežasčių juos atšaukdavo, nesumokėdavo pinigų. Ir nors stengdavosi „(duomenys neskelbtini)“ serveryje šiuos užsakymo lapus panaikinti, tačiau pasitaikydavo atvejų kuomet dėl žmogiškos klaidos, tai nebūdavo atlikta. Ši pateikta Ž. S. versija byloje surinktais duomenimis liko nepaneigta. To nepaneigia, priešingai nei nurodo prokurorė apeliaciniame skunde, ir liudytojais apklausti užsakovai. Absoliuti dauguma liudytojų nors ir patvirtino, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ teikė tam tikras paslaugas (vartų gamybą, montavimas, jų remontas) ir nurodė, jog galėjo paslaugą įsigyti nurodytomis aplinkybėmis, tačiau atsižvelgiant į tai, kad nuo pirkimo paslaugų praėjo nemažas laiko tarpas, todėl neatsiminė konkrečių aplinkybių susijusių su atsiskaitymu už paslaugas. Juolab, atsižvelgiant į tai, kad dalis liudytojų patvirtino, jog paslaugos suteikimo kaina dažnai neatitikdavo realios darbų suteikimo kainos bei pirminės užklausų pateikimo kainos būdavo koreguojamos. Liudytojas G. B. paaiškino, jog kuomet kreipėsi į UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš pradžių jam nurodė kainą, dėl kurios vėliau derėjosi. Liudytojai J. A., Ž. L. taip pat patvirtino manantys, jog dėl galutinės kainos derėjosi. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog yra buvę ir konfliktinių santykių kuomet galėjo būti nesumokama visa užsakymų lapuose nurodyta suma. Liudytojas V. R. parodė, kad su UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra buvęs konfliktas dėl vartų sumontavimo. Liudytojas sakė nemokės, kol vartai neatitiks spalvos. Vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, pirmosios instancijos teisme buvo pagarsinti liudytojo V. J. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Liudytojas parodė, kad dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, didmenos vadovu. Įmonė užsiima langų gamyba ir prekyba. Jis apie 10 metų turėjo UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojo telefono numerį, kurį duodavo klientams, kurie paprašydavo. Jis užsakymų iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ nedarė, tik klientams pasakydavo nuo ko prisistatyti. Nepamena, kad 2017 m. lapkričio mėnesį iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ būtų užsakęs vartus ir nurodęs pristatymo adresą (duomenys neskelbtini) už (duomenys neskelbtini) parduotuvės. Kodėl jo vardu surašytas užsakymas – nežino. Taigi, minėtų liudytojų parodymai patvirtina, Ž. S. pateiktą versiją, jog pirminiai užsakymai, kurie buvo įvedami „(duomenys neskelbtini)“ serveryje išties galėjo kisti, t. y. sumažėti užsakymų kaina arba jie visai nebuvo įvykdomi. Dėl ko nėra galimybės vienareikšmiškai teigti, ar serveryje saugomi užsakymai išties atspindi gaunamas įmonės pajamas.

21. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog jokių duomenų apie užsakymų lapuose nurodytų sumų vėlesnius pakeitimus kaltinamasis nepateikė, o tokių duomenų nerado ir serverio informaciją analizavęs specialistas V. G., tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, sutiktina su skundžiamame nuosprendyje atkreipta aplinkybe, jog teisme apklaustas specialistas V. G. iš esmės nurodė negalintis atsakyti, ar minimame serveryje saugomi užsakymai prieš tai buvo koreguoti ir nurodyta suma galutinė. Taigi, specialistas, atlikęs analizę negalėjo paneigti Ž. S. pateiktos įvykių versijos dėl užsakymų lapuose nurodytų sumos korekcijos. Be to, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, Ž. S. pateikė duomenis apie tai, jog užsakymuose nurodyta informacija ne visais atvejais būna tiksli pajamų gavimo aspektu (12 t., b. l. 136–146). Iš pateiktų duomenų matyti, jog tam tikrais atvejais „(duomenys neskelbtini)“ serveryje ir buhalterinėje apskaitoje esantys duomenys neatitiko, pavyzdžiui 2017 m. kovo 9 d. sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo numatyta užsakymo vertė 1000 Eur be PVM, o užsakovo A. L. užsakyme-sutartyje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog suma 1024,60 Eur be PVM. Nors sutiktina su skundo argumentais, jog šie duomenys nėra tiesiogiai susiję su pareikštu kaltinimu, kadangi užsakovai yra kiti fiziniai ar juridiniai asmenys, tačiau nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog teismas priimdamas išteisinamąjį nuosprendį nepagrįstai rėmėsi šiais duomenimis, taip išplėsdamas įrodymų viseto ribas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog svarbūs tiek duomenys, kurie tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku (tiesioginiai įrodymai), tiek ir tokie duomenys, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes (netiesioginiai įrodymai). Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo procese elementai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-719/2018, 2K-204-689/2019). Taigi, byloje nėra ginčo, jog nagrinėjamu atveju, Ž. S. pateikti papildomi duomenys nėra tiesiogiai susiję su bylos faktinėmis aplinkybėmis, tačiau šie duomenys patvirtina Ž. S. pateiktą versiją, jog buhalterinės apskaitos dokumentai ir serveryje „(duomenys neskelbtini)“ esantys užsakymų duomenys ne visuomet atitikdavo, dėl ko teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog nagrinėjamu atveju „(duomenys neskelbtini)“ serveryje esančių duomenų negalima vertinti kaip patvirtinančių apie realias UAB „(duomenys neskelbtini)“ gaunamas pajamas.

22. Kaip jau minėta, byloje apklaustas ne vienas liudytojas, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ tuometiniai darbuotojai, kurie patvirtino, jog „(duomenys neskelbtini)“ serveryje esantys užsakymų lapai dažnu atveju būdavo koreguojami arba jie visai nebūdavo įvykdomi. Dėl ko visiškai logiška ir pagrįstai manytina, jog užsakymo lapai pirmiausia galėjo būti laikomi komerciniais pasiūlymais, tačiau ne buhalterinės apskaitos dokumentu, patvirtinančiu apie gaunamas įmonėje pajamas. Skunde keliamas klausimas dėl šių liudytojų parodymų patikimumo. Teigiama, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad minėti liudytojai yra arba buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai, tiesiogiai darbinėje veikloje priklausomi nuo direktoriaus Ž. S., todėl jų parodymai neturėtų būti vertinami kaip patikimi. Visgi, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo abejoti byloje apklaustų liudytojų (įmonės darbuotojų) parodymų patikimumu. Liudytojų parodymai yra logiški, nuoseklūs, neprieštaraujantys vieni kitiems, vienas kitą papildantys. Teisėjų kolegija neįžvelgia jokio pagrindo šių liudytojų parodymus laikyti melagingais. Pažymėtina, jog teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o byloje nenustatyta, kad minėti liudytojai būtų suinteresuoti bylos baigtimi. Minėti liudytojai paaiškino aplinkybes susijusias su kasdieninėmis jų darbų funkcijomis. Ir nors skunde teigiama, jog pirmosios instancijos teismas nevertino šių liudytojų galimų darbinių interesų ar asmeninių motyvų, susijusių su apskaitos tvarkymu, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad dalis apklaustų liudytojų (darbuotojų) šiuo metu nebedirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ įmonėje, todėl jie nėra saistomi jokiais darbiniais ryšiais tiek su įmone „(duomenys neskelbtini)“, tiek ir su pačiu Ž. S., dėl ko ir nėra pagrindo manyti, jog jų parodymai turėtų būti vertinami kritiškai.

23. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog duodamas parodymus teisme, specialistas V. G. aiškiai nurodė, kad jeigu dėl užsakymų buvo mokami avansai, tai turėjo būti išrašomi kasos pajamų orderiai arba pinigų paėmimo kvitai, o pagamintas gaminys užpajamuojamas pagal konkretų dokumentą, tačiau tokių dokumentų nebuvo rasta. Atsakant į šį skundo argumentą visų pirma pažymėtina, jog iš liudytojų parodymų matyti, jog didžioji dauguma asmenų, už suteiktas paslaugas atsiskaitydavo grynaisiais pinigais. Svarbu pažymėti tai, kad PVM sąskaitos faktūros už suteiktas paslaugas ar parduotas prekes išrašomos tik pageidaujant klientams. Jei klientas PVM sąskaitos-faktūros nepageidauja – ji neišrašoma. Ne vienas apklaustas liudytojas patvirtino, jog nepageidavo gauti PVM sąskaitos-faktūros. Be to, teisme apklausta R. B., kuri tuo metu įmonėje dirbo apskaitininke parodė, kad visos sąskaitos-faktūros, kurios jai būdavo pateiktos, būdavo užpajamuojamos, o tai kas nebūdavo pateikta, visuomet pastebėdavo. Liudytoja patvirtino, kad jai vedant apskaitą kažkokių neatitikimų nėra buvę. Teisme apklausti liudytojai R. R., G. B., R. M., R. K. ir kiti nurodė, jog už paslaugas sumokėjo grynaisiais pinigais pačioje įmonėje, jiems būdavo išduodamas kažkoks tai dokumentas, ar tai čekis, ar tai orderis. Dalis liudytojų nurodė, jog apmokėjus už paslaugas, jokių čekių negaudavo, mokėjimus atlikdavo ofise dirbusioms moterims. Liudytoja S. B. patvirtino, jog nebuvo atvejų, kuomet klientas paduotų pinigus ir ji jų neįmuštų į kasos aparatą. Be to, iš byloje apklaustų liudytojų parodymų matyti, jog gautos piniginės lėšos išties galėjo būti apskaitomos ir ne jų gavimo dieną. Tiriamuoju laikotarpiu atliekant inventorizaciją nebuvo nustatytas joks trūkumas, kas patvirtinta specialisto išvadoje, t. y., jog bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ 2017 m. gruodžio 31 d. būklei buhalterinėje apskaitoje apskaitytas žaliavų likutis atitiko 2017 m. gruodžio 31 d. atliktos žaliavų inventorizacijos metu nustatytam žaliavų likučiui. Šios aplinkybės leidžia pagrįstai spręsti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančios prekės tiriamuoju laikotarpiu nebuvo parduotos jų neapskaičius.

24. Be to, nors pats Ž. S. pripažino, jog tiriamuoju laikotarpiu užsakymų tvarkymas nebuvo efektyvus, dėl ko šiuo metu įmonėje užsakymų tvarkymas yra efektyvesnis ir tikslesnis, tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog efektyvios kontrolės nebuvimas, nulemtas ir didelių finansinių sąnaudų buvo tam tikra darbo organizavimo spraga, tačiau tai savaime nepagrindžia, jog buvo apgaulingai vedama apskaita. Aptarti duomenys leidžia pagrįstai spręsti, jog „(duomenys neskelbtini)“ serveryje esantys duomenys nėra pakankami, kuriais būtų galima pripažinti Ž. S. apgaulingai tvarkius UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą. Nors specialistas apklaustas teisme patvirtino savo pateiktą išvadą, tačiau kaip jau minėta, ji yra sąlyginė, o byloje surinktų duomenų nepakanka daryti išvadai, jog „(duomenys neskelbtini)“ serveryje esantys duomenys yra patikimi siekiant nustatyti įmonės gaunamas pajamas. Byloje liko nepaneigti Ž. S. parodymai apie tai, kad minėtas serveris buvo naudojamas komerciniams pasiūlymams teikti, informacija jame buvo kintanti, nesutampanti su realiai gaunamomis lėšomis už suteiktas paslaugas. Atsižvelgiant į aptartų duomenų visumą, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti vienareikšmiškos išvados, jog Ž. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, dėl ko apeliacinis skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.

Dėl Ž. S. inkriminuotų kaltinimų pagal BK 220 straipsnio 1 dalį

25. Ž. S. taip pat buvo kaltinamas ir BK 220 straipsnio 1 dalies padarymu, už tai, kad jis (duomenys neskelbtini), tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, turėdamas tikslą išvengti mokėtinų mokesčių – pelno mokesčio ir pridėtinės vertės mokesčio (PVM), suvokdamas, kad suklaidins mokesčių administratorių, įmonės vyriausiajai buhalterei V. B., nežinojusiai apie daromą nusikalstamą veiką, kuri teikdavo įmonės deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai, nepateikė jam žinomų duomenų apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM apmokestinamus sandorius, dėl to UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitą tvarkanti vyriausioji buhalterė V. B. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2017, 2018 metinėse pelno mokesčio deklaracijose (forma (duomenys neskelbtini) įrašė neteisingus duomenis apie bendrovės apskaičiuotą apmokestinamąjį pelną ir mokėtiną pelno mokestį: bendrovės apmokestinamasis pelnas už 2017 m. nepagrįstai sumažintas 17 373,49 Eur, o mokėtino pelno mokesčio suma sumažinta 2606 Eur (17 373 x 15%), bendrovės apmokestinamasis pelnas už 2018 m nepagrįstai sumažintas 6 761,19 Eur, o mokėtino pelno mokesčio suma sumažinta 1014 Eur (6761 x 15%), o UAB „(duomenys neskelbtini)“ pridėtinės vertės mokesčio deklaracijos (forma FR0600) už 2017 m. sausio – 2018 metų liepos mėnesius įrašė neteisingus duomenis apie apskaičiuotą pardavimo PVM ir mokėtiną į valstybės biudžetą PVM: bendrovė buhalterinėje apskaitoje nepagrįstai sumažino 2017 metų pajamas 17 373,49 Eur sumai, ir sumažino pardavimo PVM – 3648,36 Eur sumai, bendrovė buhalterinėje apskaitoje nepagrįstai sumažino 2018 metų pajamas 6 761,19 Eur sumai ir sumažino pardavimo PVM – 1419,81 Eur, ir šias deklaracijas 2017 m. vasario 2019 m. birželio mėn. laikotarpyje, elektroninio deklaravimo sistemoje pateikė valstybės įgaliotai institucijai – Valstybinei mokesčių inspekcijai. Taip 3620 Eur (2606 + 1014) sumažinus mokėtiną pelno mokestį ir 5068,20 Eur sumažinus pardavimo mokėtiną PVM, neapskaičiuota, nedeklaruota ir į valstybės biudžetui padaryta 8 688,20 Eur žala.

26. Apeliaciniu skundu, prašoma palikti Ž. S. išteisinimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalyje, tačiau prašoma pakeisti išteisinimo pagrindą. 2023 m. balandžio 27 d. įstatymu Nr. XIV-1925, įsigaliojusiu nuo 2023 m. birželio 1 d. buvo pakeista BK 220 straipsnio redakcija, kurios pirmoje dalyje numatyta atsakomybė, tam, kas siekdamas išvengti mokesčių, kurių suma viršija 400 MGL, įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. Kadangi ikiteisminio tyrimo metu nepriskaičiuotų, nedeklaruotų ir nesumokėtų į Valstybės biudžetą mokesčių suma nesiekia naujai įsigaliojusio BK 220 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytos sumos, todėl tuo pagrindu prašoma Ž. S. išteisinti.

27. Visgi, atsižvelgiant į tai, kad nesurinkta patikimų įrodymų dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos vedimo, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, jog nėra pagrindo išvadai, kad Ž. S. nepateikė jam žinomų duomenų apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ PVM apmokestinimo sandorius, dėl ko buvo įrašyti neteisingi duomenys apie bendrovės apskaičiuotą apmokestinamąjį pelną ir mokėtiną pelno mokestį. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija išsamiau nepasisako dėl šio kaltinimo pareikšto Ž. S. ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai Ž. S. išteisino dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 220 straipsnio 1 dalies (redakcija galiojusi iki 2023 m. birželio 1 d.), nepadarius veikos, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Šiame kontekste, apeliacinio skundo argumentai susiję su civiliniu ieškiniu taip pat plačiau neanalizuojami, nustačius, kad nebuvo padaryta veika, numatyta BK 220 straipsnio 1 dalyje.

28. Įvertinus visą tai kas išdėstytą, darytina pagrįsta išvada, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, padarytas išvadas dėl Ž. S. kaltės, nepadarius jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų, grindė byloje esančiais įrodymais. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka prokurorės lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Esant šiems duomenims, sutikti su prokurorės apeliacinio skundų motyvais ir jų pagrindais naikinti/keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Ritos Čivinskaitės apeliacinį skundą atmesti.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.