Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainos Kukalienės ir Astos Vailionės,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei A. U.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024-05-07 sprendimą Nr. 24S115207, kuriuo panaikintas leidimas nuolat gyventi (toliau – ir Sprendimas).

Atkreipė dėmesį, kad atsakovo sprendimas grindžiamas išimtinai Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau - ir VSD) išvada ir jokių savarankiškai nustatytų aplinkybių, kurios patvirtintų šią išvadą, atsakovas sprendime nepateikia. Atsakovas, nustatęs, kad pareiškėja dirbo (duomenys neskelbtini), turėjo ištirti aplinkybes, susijusiais su šiuo darbu. Atsakovas turėjo išsiaiškinti: kokias funkcijas pareiškėja vykdė; kaip ir su kuo dirbo, ar jai buvo suteikti apdovanojimai, pagyrimai ir tarnybiniai laipsniai; ar buvo paaukštinta darbe; ar pareiškėja tebebendrauja su buvusiais kolegomis; ar pareiškėjai teko vykdyti neteisėtus nurodymus; dėl kokių priežasčių pareiškėja atėjo į šį darbą ir pan. Kadangi atsakovas neatliko privalomo tyrimo, nenustatė ir neįvertino su pareiškėja susijusių aplinkybių visumos, todėl skundžiamas sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualiame administraciniame akte nurodyti administracinio sprendimo faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybės, administracinio sprendimo motyvus.

Nurodė, kad pareiškėja nuo 2019 m. gyvena Lietuvos Respublikoje, turėjo leidimą nuolat gyventi, todėl yra ilgalaikė Lietuvos Respublikos gyventoja. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ nuostatos, susijusios su ilgalaikio gyventojo statuso panaikinimu, turi būti aiškinamos ir taikomos, atsižvelgiant į atitinkamas 2003-11-25 Tarybos direktyvos 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso („Direktyva 2003/109/EB“), su kuria yra suderintos Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatos (Įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 1 straipsnio 2 dalis, jo priedo 7 punktas), nuostatas. Teisingumo Teismo jurisprudencijoje dėl Direktyvos 2003/109/EB nurodoma, kad pagrindinis šios direktyvos tikslas - trečiųjų valstybių piliečių, kurie ilgam apsigyveno valstybėse narėse, integracija. Tuo tikslu, kaip nurodyta minėtos direktyvos 16 konstatuojamojoje dalyje, Sąjungos teisės aktų leidėjas manė, kad ilgalaikiams gyventojams turi būti taikoma sustiprinta apsauga nuo išsiuntimo. Direktyvos 2003/109/EB 8 konstatuojamojoje dalyje nurodoma, kad ilgalaikio gyventojo statusą norintys gauti ir išlaikyti trečiosios šalies piliečiai neturėtų kelti grėsmės viešajai tvarkai arba visuomenės saugumui.

Pažymėjo, kad net jeigu pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje ir keltų grėsmę valstybės saugumui dėl jos buvusio darbo, skundžiamu sprendimu taikoma administracinio poveikio priemonė pripažintina neteisėta kaip visiškai neproporcinga. Skundžiamas sprendimas kelia grėsmę šeimos vientisumui. Pareiškėja verčiama išvykti iš Lietuvos Respublikos neapibrėžtam laikui, kadangi išvada apie grėsmę valstybės saugumui siejama su pareiškėjos biografijos faktu, kurio pareiškėja negali pakeisti. Pareiškėja negali būti užtikrinta, kad ateityje leidimas gyventi jai bus suteiktas. Taigi, Lietuvos Respublikoje pilietybę turtintis pareiškėjos sutuoktinis, gyvenantis Lietuvos Respublikoje, verčiamas arba išvykti iš Lietuvos, ar gyventi skyrium nuo savo sutuoktinės. Abi alternatyvios yra šiurkščiausias humanitarės teisės pažeidimas.

Tvirtino, kad atsakovas nukrypo nuo pareigos priimti subalansuotą sprendimą, užtikrinant konstitucinių vertybių pusiausvyrą. Nesant jokių konkrečių duomenų apie bandymą verbuoti pareiškėją arba prieš Lietuvos Respubliką nukreiptus pareiškėjos veiksmus, akivaizdu, kad skundžiamas sprendimas yra prevencinio pobūdžio. Tokiu sprendimu atsakovas realiai pažeidžia Lietuvos Respublikos piliečio šeimos teisėtus interesus. Atsakovas suteikė prioritetą vienos konstitucinės vertybės galimo pažeidimo išvengimui, realiai pažeisdamas kitą konstitucinę vertybę. Tai neatitinka Konstitucinio Teismo formuojamos jurisprudencijos, kad visos Lietuvos Respublikos Konstitucijos saugomos vertybės yra svarbios. Pareiškėjos vieną kartą jau įgyta teisė nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje leido jai ir jos šeimai pagrįstai tikėtis, kad pareiškėja atitinka visus keliamus kriterijus, nauji kriterijai jos atžvilgiu nebus taikomi, o esami kriterijai nebus peržiūrimi. Todėl šiuo atveju atsakovas nukrypo nuo konstitucinių vertybių pusiausvyros dar ir dėl to, kad nacionalinio saugumo pažeidimo prevencijos tikslais realiai pažeidė pareiškėjos ir jos šeimos teisėtus lūkesčius, teisinį tikrumą ir teisinį saugumą.

Migracijos departamentas priimdamas ginčijamą sprendimą veikė savo kompetencijos ribose ir atliko savarankišką tyrimą. Buvo įvertinti pareiškėjos šeiminiai, socialiniai-ekonominiai ryšiai su Lietuva. Taip pat buvo įvertintas pareiškėjos užpildytas klausimynas ir apklausos metu gauti duomenys. Migracijos departamentas vadovavosi ne vien VSD išvada, tačiau atliko ir savarankišką tyrimą visų turimų duomenų visumoje. Migracijos departamento atliktą vertinimą sustiprina nustatytos aplinkybės, kad pareiškėja Rusijos institucijoje dirbo sąlyginai netrumpą laiko tarpą (nepertraukiamai 12 metų), taip pat pareiškėja ne kartą vyko į Baltarusiją (galimai iš Baltarusijos tranzitu į Rusijos Federaciją). Tikėtina, kad pareiškėja gali palaikyti ryšius su buvusioje darbovietėje dirbančiais Baltarusijos režimui lojaliais asmenimis (pvz. buvusiais kolegomis). Tai yra pakankamas pagrindas išvadai, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia asmens pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendimas atitinka tiek Viešojo administravimo įstatymo, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

Pažymėjo, kad asmens leidimo nuolat gyventi panaikinimas laikytina proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos valstybės saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Ginčijamu sprendimu pareiškėjai nėra uždrausta atvykti į Europos Sąjungos ar Šengeno valstybės nares. Nėra duomenų, kad pareiškėjos skunde nurodomiems asmenis yra uždrausta atvykti į Rusijos Federaciją ar kitas Europos Sąjungos ar Šengeno valstybės nares. Šeiminiai ryšiai negali tapti pretekstu ignoruoti užsieniečio grėsmę valstybės saugumui. Aplinkybė, kad pareiškėjai buvo išduotas leidimas gyventi nuolat, nereiškia, kad ji turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog šis leidimas visą laiką ateityje turės būti nepakeistas ar negalės būti panaikintas Įstatyme įtvirtintais pagrindais. Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pareiškėjos teiginiai, kad ji nepritaria Rusijos vidaus ir užsienio politikai, remia Ukrainos organizacijas, leido pabėgėliams gyventi jos bute, iš Rusijos išsivežė savo tėvus nėra reikšmingi, nes nepaneigia VSD nustatytų aplinkybių dėl pareiškėjos ilgalaikių ryšių su Rusija ir galimos rizikos būti įtrauktai į neteisėtas sankcijų apėjimo schemas. Migracijos departamentas teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Akcentavo, kad grėsmių valstybės saugumui vertinimas priklauso kiekvienos iš Europos Sąjungos valstybių narių diskrecijai. Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjai atvykti į Lietuvą, išduoti jai nacionalinės vizos, leisti gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant uždraudimo atvykti, leidimo gyventi ar nacionalinės vizos neišdavimo ir (ar) panaikinimo klausimus. VSD vertinimu, priimant Sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės bei laisvės. Sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jį naikinti nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjai panaikintas leidimas nuolat gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja I. C. yra Rusijos Federacijos pilietė. Leidimas pareiškėjai nuolat gyventi Nr. (duomenysneskelbtini) buvo išduotas 2019-06-26 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 53 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Išduotas leidimas nuolat gyventi galiojo iki 2024-06-26.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (redakcija, galiojusi skundžiamo administracinio sprendimo priėmimo metu), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką, įskaitant leidimų laikinai gyventi išdavimo, pakeitimo, panaikinimo pagrindus ir tvarką.

Vadovaujantis Tvarkos aprašo 83 punktu, Migracijos departamentas, nagrinėdamas prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi, privalo patikrinti, ar nėra Įstatymo 54 straipsnyje numatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų, o jeigu nustatomas Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ar 5 punktuose ar Įstatymo 54 straipsnio 3 dalyje nustatytas leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindas – priimti sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi. Tokiu atveju, vadovaujantis Tvarkos aprašo 90 punktu, kuriame nustatyta, kad pateikto prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimas nutraukiamas, jeigu prašymo nagrinėjimo laikotarpiu priimamas Tvarkos aprašo 104 ir 105 punktuose nurodytas sprendimas panaikinti leidimą nuolat gyventi, prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi nagrinėjimas nutraukiamas.

Pagal Tvarkos aprašo 104 punktą, paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4 ar 5 punktuose ar Įstatymo 54 straipsnio 3 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir priima Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo nuolat gyventi.

Tvarkos aprašo 105 punkte numatyta, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs VSD informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytos VSD informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi.

Teismas pažymi, kad pagal minėtą reglamentavimą, Migracijos departamentas iš VSD gavęs informaciją apie tai, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas nuolat gyventi, kelia grėsmę valstybės saugumui, priima sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020-12-09 nutartyje byloje Nr. eAS-846-756/2020 yra akcentavęs, kad nacionalinio saugumo užtikrinimas yra aukščiausias bet kurios valstybės vidaus ir užsienio politikos tikslas. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. LVAT taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr. pvz., LVAT 2014-12-19 nutartį byloje Nr. A-858-2720-2014).

EŽTT praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad Konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės (žr. pvz., 2006-10-18 sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus). Be to, EŽTT teisės atvykti į šalį ar išsiuntimo iš šalies ribojimus nagrinėja proporcingumo aspektu vertindamas pusiausvyrą kitų fundamentalių Konvencijoje įtvirtintų teisių atžvilgiu (pavyzdžiui, teisės į privatumą, šeimą, kt.), t. y. ieško pusiausvyros tarp valstybės teisės neįleisti asmens ir jo fundamentalių interesų.

LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010-06-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015-02-05 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017). Tokiais atvejais privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali.

EŽTT taip pat yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui, tačiau nacionalinė teisinė sistema turi suteikti galimybę asmeniui ginčyti institucijos vertinimą apie tai, kad situacija liečia nacionalinį saugumą, t. y. nepriklausoma institucija ar teismas turi turėti galimybę reaguoti, jeigu nacionalinio saugumo koncepcija panaudota be racionalaus pagrindo (žr., pvz., EŽTT 2008-04-24 sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).

Tai reiškia, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje galėjo kelti grėsmę.

Tokiose bylose būtina įvertint individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2016-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019-10-16 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).

Vadovaujantis Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, VSD yra vienas iš subjektų, užtikrinančių Lietuvos nacionalinį saugumą, jo paskirtis – apsaugoti nuo pasikėsinimų valstybę, jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką. VSD uždaviniai – vykdyti žvalgybą ir kontržvalgybą, tirti, analizuoti ir prognozuoti visuomeninius politinius bei ekonominius procesus, susijusius su grėsmėmis nacionaliniam saugumui, laiku atskleisti veikas, keliančias grėsmę valstybės saugumui, suverenitetui, teritorijos neliečiamybei ir vientisumui, konstitucinei santvarkai, valstybės interesams, gynybinei ir ekonominei galiai, užkirsti kelią šioms veikoms ir jas šalinti įstatymų nustatyta tvarka. VSD koordinuoja Lietuvos Respublikos institucijų kovą su terorizmu. VSD teikia žvalgybos, kontržvalgybos ir kitą nacionaliniam saugumui reikšmingą informaciją, išvadas ir rekomendacijas Seimui, Respublikos Prezidentui, Vyriausybei, o prireikus ir kitoms valstybės institucijoms. Šios nuostatos, taip pat Įstatymo 4 straipsnio nuostatos patvirtina, kad Valstybės saugumo departamentas yra kompetentingas subjektas vertinant, ar užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, jog VSD yra suteikta kompetencija teikti vertinimus dėl užsieniečių, kurie kreipiasi dėl leidimo gyventi išdavimo ar pakeitimo, vertinimo grėsmės nacionaliniam saugumui požiūriu.

Nagrinėjamu atveju iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų ir proceso šalių paaiškinimų, konstatuotina, jog priimdamas ginčijamą Sprendimą atsakovas rėmėsi VSD išvada, jog pareiškėja kelia grėsmę valstybės saugumui, kuri iš esmės kildinama iš aplinkybės, jog pareiškėja dirbo Maskvos sr., (duomenys neskelbtini)direktoriaus pareigose, todėl privalėjo būti lojali Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Teismas pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėja dirbo Maskvos sr., (duomenys neskelbtini) direktoriaus pareigose.

Pareiškėja iš esmės nesutinka su Migracijos departamento ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento išvada, kad dėl pareiškėjos darbo minėtoje įmonėje, ji galėtų būti laikoma keliančia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjos teigimu, prieš priimdamas sprendimą Migracijos departamentas, tiek ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas neįvertino su pareiškėja susijusių aplinkybių visumos.

Teismas pažymi, kad Rusijos ir Baltarusijos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Rusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės įstaigose. Palankią terpę tokiai Rusijos žvalgybos tarnybų veiklai sudaro šių tarnybų naudojama agentų verbavimo savo valstybės institucijose, įstaigose, strateginiuose objektuose ir ginkluotosiose pajėgose sistema. Rusijos žvalgybos tarnybų darbas su agentais yra orientuotas į ilgalaikę, konkrečiai neapibrėžtą perspektyvą, ir pritaikomas prie kintančios užverbuotų asmenų situacijos. Rusijos žvalgybos tarnybos, siekdamos tęsti ar atnaujinti buvusius ryšius su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus – šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir teisinio poveikio priemones Rusijoje gyvenantiems giminaičiams. Rusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Rusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šių šalių piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.

Teismo vertinimu, VSD pateikta informacija yra pakankama daryti išvadą, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Toks vertinimas darytinas, atsižvelgus į ginčo aplinkybių visumą, šiandieninę geopolitinę situaciją, VSD atliktą vertinimą. Teismo vertinimu, pareiškėjos asmeninis interesas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja nurodo, kad Migracijos departamentas neįvertino jos individualios situacijos, sprendimo nemotyvavo, o tik perrašė VSD išvadą. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais pareiškėjos argumentais nesutinka. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, Migracijos departamentas vertino ne tik VSD išvadą, bet ir visas kitas aplinkybes, individualiai susijusias su pareiškėja, t. y. jos šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog savo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje pareiškėja deklaravo nuo 2019 m., Lietuvoje gyvena jos sutuoktinis ir motina. Tačiau teismas pažymi, kad šios aplinkybės nepaneigia ir nesumažina grėsmės valstybės saugumui. Teismas sutinka su Migracijos departamento vertinimu, kad šeimyninių ir socialinių ryšių negalima vertinti, kaip galinčių atsverti grėsmės valstybės saugumui svarbą, ir tai, kad pareiškėja gali būti potencialus verbavimo taikinys Rusijos režimo jėgos struktūroms. Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, Migracijos departamentas Sprendime atsižvelgė ir į turimą informaciją, kad pareiškėja iš Lietuvos Respublikos ne kartą vyko į Baltarusijos Respubliką (galimai į Rusiją), todėl gali būti išnaudota Rusijos Federacijos ar Baltarusijos Respublikos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus. Kaip matyti iš bylos duomenų, gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu pareiškėja vyko į Rusiją, kur gyvena jos buvę draugai ir darbo kolegos. Šiuo atveju teismas sutinka su Migracijos departamento ir VSD vertinimu, kad grįžimas į Rusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių (dėl daiktų pervežimo ar kt.), kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti kontaktus. Nors pareiškėja nurodo, kad nutraukė ryšius su savo buvusiais draugais ir kolegomis, tačiau šiuo metu susiklosčiusiame geopolitiniame kontekste, pareiškėjos ryšiai gali aktualizuotis.

Išvadą dėl grėsmės valstybės saugumui sustiprina ir VSD atsiliepime pateikta informacija apie pareiškėjos sutuoktinio ryšius su Rusijos Federacija. VSD teigimu, pareiškėja neatskleidė, jog jos sutuoktinis turi ir Rusijos Federacijos pilietybę ir yra Rusijos Federacijos įmonių savininkas/akcininkas. Kaip matyti iš VSD pateiktos informacijos, pareiškėjos sutuoktinis nenutraukė šių savo verslo ryšių Rusijoje net ir po Rusijos plataus masto karinės agresijos Ukrainoje 2022-02-24. VSD nurodė, kad tarp pareiškėjos sutuoktinio verslo Rusijoje klientų – Rusijos bankai (pvz., „Sberbank“ ir kt.) ir Rusijos valstybiniai subjektai. Pareiškėjos sutuoktinio įmonės yra dalyvavusios ir Rusijos valstybiniuose viešuosiuose pirkimuose. VSD atsiliepime pažymėjo, kad tiek pareiškėja, tiek ir jos sutuoktinis turi stiprius ryšius su Rusija.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022-09-22 nutarime byloje Nr. 19-A/2021 pažymėta, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi, kartu galinčiais kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.

Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pildydama atsakovo pateiktą klausimyną, pareiškėja nurodė, kad nepalaiko Rusijos Federacijos politikos ir karinių veiksmų Ukrainoje bei laiko Krymą priklausančiu Ukrainai ar, kad elektroniniuose susirašinėjimuose ir socialiniuose tinkluose ji nurodo, kad palaiko Ukrainą, savaime nesudaro pagrindo kitaip vertinti atsakovo sprendimą (žr. LVAT 2023-08-16 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023, 2023-08-23 sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023, 2023-08-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023).

Pareiškėja tvirtina, kad jokių konkrečių veiksmų nukreiptų prieš Lietuvos valstybę neatliko, todėl nebuvo pagrindo išvadai dėl grėsmės valstybės saugumui. Tačiau teismas pažymi, jog reikalavimas, kad užsienietis turi atlikti konkrečius veiksmus, nukreiptus prieš Lietuvos valstybę, yra akivaizdžiai per aukštas įrodinėjimo standartas ir taip nukrypstama nuo nuoseklios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje pasisakoma, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas (žr., pvz., 2010-06-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016-07-14 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019-10-16 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.).

Atmestini pareiškėjos argumentai, kad ji yra ilgalaikė Lietuvos gyventoja ir jai turi būti taikoma sustiprinta apsauga nuo išsiuntimo, kadangi leidimas nuolat gyventi pareiškėjai buvo išduotas Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (atvyko gyventi į Lietuvos Respubliką kartu su Lietuvos Respublikos piliečiu kaip jo šeimos narys). Pareiškėja neturėjo leidimo nuolat gyventi tuo pagrindu, kad pragyveno Lietuvoje teisėtai be pertraukos pastaruosius 5 metus.

Migracijos departamento sprendimas yra grindžiamas aktualiu teisiniu reguliavimu, jame buvo įvertintas pareiškėjos šeiminių, socialinių ryšių Lietuvos Respublikoje pobūdis. Šiuo atveju yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas. Konstatavus, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, teismo vertinimu, Migracijos departamentas ginčijamu sprendimu pagrįstai panaikino leidimą nuolat gyventi.

Pasisakydama dėl skundo argumentų, susijusių su Migracijos departamento sprendimo proporcingumu, teisėjų kolegija pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi įgyjama tik tada, jeigu asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019-01-09 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti asmenims gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos. Toks teisinis reguliavimas reiškia, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Įvertinus ginčijamo sprendimo turinį, daroma išvada, kad sprendime yra visi VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodyti administracinio sprendimo elementai. Iš ginčijamo sprendimo turinio yra galimybė identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio yra priimtas šis administracinis aktas, sprendimas yra individualizuotas, pakankamai motyvuotas, paremtas objektyviais faktais, jame nurodyti teisės aktai bei aktuali teismų praktika, todėl darytina išvada, kad Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento 2024-05-07 sprendimą Nr. 24S115207, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos I. C. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.