Utenos apylinkės teismo nuosprendis

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje

N. K., gimęs (duomenys neskelbtini), Baltarusijos Respublikoje, asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietis, rusas, pagrindinio išsilavinimo, nevedęs, bedarbis, faktinė gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), teistas:

1. 1992 m. rugpjūčio 26 d. Ignalinos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, pagal 1961 metų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 146 str. 1 d., 225 str. 2 d., 227 str., paskirta bausmė- laisvės atėmimas 3 metams;

2. 1996 m. vasario 22 d. Ignalinos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, pagal 1961 metų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 225 str. 2 d., paskirta bausmė - laisvės atėmimas 4 metams;

3. 2003 m. gegužės 22 d. Ignalinos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, pagal 2000 metų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d, paskirta bausmė - laisvės atėmimas 7 mėnesiams

4. 2004 m. rugpjūčio 23 d. Ignalinos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, pagal 2000 metų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 str. 2 d., paskirta bausmė - laisvės atėmimas 1 metams;

5. 2007 m. lapkričio 6 d. Ignalinos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 str. 1 d., paskirta bausmė - laisvės atėmimas 8 mėnesiams;

6. 2010 m. gruodžio 21 d. Ignalinos rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 str. 1 d., 290 str., paskirta bausmė - laisvės atėmimas 8 mėnesiams, pritaikius Baudžiamojo kodekso 75 straipsnio nuostatas, bausmės vykdymas atidėtas 2 metams.

7. 2016 m. sausio 7 d. Ignalinos rajono apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 291 straipsnio 1 dalį, paskirta bausmė-30 parų arešto. Bausmę atlikęs (2016 m. kovo 23 d. paleistas iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo atlikus arešto bausmę), teistumas neišnykęs, kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Objektų apžiūros protokole užfiksuota, jog atlikus vaizdo įrašo peržiūrą matyti, kad 2017-10-08 08 val. 38 min. 59 min. iš Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariato pastato, Vasario 16-osios g. 11, Ignalinoje, į vidinį policijos komisariato kiemą išeina Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyresnysis tyrėjas I. S., N. K. ir Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyriausiasis patrulis A. Ž.. N. K. su uždėtais antrankiai iš nugaros. Apie 08 val. 39 min. 15 sek. N. K., stovėdamas nuo tarnybinio automobilio "Š. Y.", valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), specialus ženklinimas (duomenys neskelbtini) apie 4 metrų atstumu, eina link tarnybinio automobilio "Š. Y.", valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), specialus ženklinimas (duomenys neskelbtini) ir priėjęs galva trenkia į tarnybinio automobilio užpakalinį bagažinės dangčio stiklą, jį išdauždamas ir susižalodamas nosį ir kaktą.(I t., b.b.l. 60-63);

2017 m. spalio 26 d. AB „Lietuvos draudimas“ pateikė civilinį ieškinį 342,73 Eur sumai. Ieškinyje nurodoma, jog AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo 342,73 Eur draudimo išmoką už 2017 m. spalio 8 d. Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariatui priklausančio automobilio "Š. Y.", valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apgadinimą (išdaužus galinį automobilio stiklą) (I t., b.b.l. 72-80). AB „Lietuvos draudimas“ pripažintas civiliniu ieškovu byloje (I t., b.b.l. 86-87), bei įgaliotam atstovui M. M. leista dalyvauti procese (I t., b.b.l. 88-89).

Iš pateiktos 2017 m. spalio 11 d. sąskaitos-faktūros KĖB17 Nr. 001137 kopijos matyti, jog civilinio ieškinio sumą sudaro: 198 Eur stiklo kaina, 49,40 medžiagos stiklo klijavimui kaina ir 85,80 Eur bagažinės dangčio stiklo keitimo kaina (I t., b.b.l. 82-84).

Motyvuojamoji dalis

2017 m. spalio 8 d. alkotesterio „D. A. 7510“ šaknelėje (patikrinimo Nr. 2944) užfiksuota, jog 2017-10-08 05:02 val. V. J. nustatytas 1,20 promilių girtumas (I t., b.b.l. 26).

Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014 ir kt.).

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus ir realus. Grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus realizuotas. Vertinant grasinimo realumą reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama. Taigi, nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, panašūs į grasinimą, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.).Kvalifikuojant veiką dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą pagal LR BK 145 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią – kad jis suvokia, jog grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tie veiksmai realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos nori.

Byloje nustatyta, kad kaltinamasis N. K. ir nukentėjusioji V. J. daugiau nei aštuonerius metus vedė bendrą ūkį, gyveno kartu adresu (duomenys neskelbtini). Abu sugyventiniai niekur nedirbo, gyveno iš gaunamų pašalpų ir atsitiktinių uždarbių, dažnai kartu vartojo alkoholinius gėrimus, ko pasekoje tarp jų dažnai kildavo barniai ir konfliktai. Šias aplinkybes patvirtino tiek kaltinamasis N. K., tiek nukentėjusioji V. J., liudytoja apklausta sugyventinių kaimynė V. Č.. Taip pat minėti asmenys patvirtina faktinę aplinkybę, jog 2017 m. spalio 7 d. dienos metu, padedant policijos pareigūnams N. K. rinkosi asmeninius daiktus, esančius bute, adresu (duomenys neskelbtini), kadangi N. K. kitoje baudžiamojoje byloje buvo paskirta kardomoji priemonė-gyvenimas skyrium nuo nukentėjusiąja pripažintos V. J.. Kraustymosi metu tarp V. J. ir N. K. vyko žodinis konfliktas, jie barėsi.

V. J. nurodo žinojusi, jog N. K. gydytas psichiatrinėje ligoninėje, nurodė, jog sugėręs tapdavo neprognozuojamas. Tarp jų dažnai kildavo konfliktai, kurių metu jis ne kartą grasino V. J. ir ją sužaloti ir susižaloti save, tačiau šių grasinimų niekada neįgyvendino. V. J. nurodo, jog prie grasinimų buvo pripratusi, mylėjo N. K. ir jam viską atleisdavo, nors dėl to, jog ji gyvena su N. K. nuo jos pačios nusisuko visa giminė. Šiuo metu su N. K. yra susipykusi ir nenorinti su juo daugiau nei bendrauti, nei gyventi, nori galutinai nutraukti santykius, tačiau bijanti, kad N. K. dėl to jai gali ką nors padaryti.

Tai, jog tarp V. J. ir N. K. šiuo metu santykiai yra įtempti, patvirtina ir jų ginčai bei išsakyti kaltinimai vienas kitam teismo posėdžio metu.

Visos šios teismo nustatytos aplinkybės parodo tarp V. J. ir N. K. susiklosčiusių santykių ir jų tarpusavio bendravimo (kurio metu alkoholio vartojimas, kylantys konfliktai ir jų metu išsakomi žodiniai grasinimai buvo tapę norma) specifiką.

Pagal teismų suformuotą praktiką bylose kai ginčas kyla tarp sutuoktinių (sugyventinių), kurių santykiai pašliję, ruošiamasi ištuokai arba ji jau vyksta, jų santykiai įtempti, priešiški vienas kito atžvilgiu, teismas privalo labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, turėdamas galvoje, kad tokioje konfliktinėje situacijoje proceso dalyviai gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų, kad susijaudinę sutuoktiniai kartais nesugeba tinkamai motyvuoti ir pateisinti savo veiksmus, apkaltina kitą sutuoktinį. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Kasacinės nutartys Nr. 2K-71/2012, 2K-299/2013). Teismo vertinimu ši suformuota praktika aktuali ir šiai bylai.

Teismas, išanalizavęs nukentėjusiosios V. J. ir kaltinamojo N. K. parodymus apie 2017 m. spalio 8 d. laikotarpyje nuo 03 val. 30 min. iki 4 valandos tarp jų įvykusio konflikto turinį (V. J. tvirtina, jog kaltinamasis jos atžvilgiu išsakė grasinančius žodžius, o kaltinamasis N. K. tvirtina, jog jokių grasinančių žodžių jis V. J. nesakė), sprendžia, kad dėl šios aplinkybės kaltinamojo ir nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi tarpusavyje, pašalinti šiuos prieštaravimus visos galimybės byloje išnaudotos. Todėl teismas, vertindamas N. K. veikos objektyviąją ir subjektyviąją puses, remiasi tais kaltinamojo ir nukentėjusiosios parodymais, kuriuos patvirtina kiti bylos įrodymai.

Tiek tiesioginiai, tiek ir netiesioginiai įrodymai yra įrodinėjimo proceso elementai ir jais galima grįsti apkaltinamąjį nuosprendį. Tačiau tokių įrodymų byloje turi būti pakankamai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse yra ne kartą pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-24/2014, 2K-455/2014).

Byloje nustatyta, jog N. K., 2017 m. spalio 8 d., laikotarpyje nuo 03 val. 30 min. iki 4 valandos ryto, buvo atėjęs prie name adresu (duomenys neskelbtini), esančių sugyventinės V. J. buto durų ir į jas beldėsi. Tai patvirtina ir kaltinamasis N. K. , ir nukentėjusioji V. J. ir liudytoja apklausta kaimynystėje gyvenanti V. Č..

Nors kaltinamasis N. K. nurodo, jog jis buvo atėjęs tik vieną kartą, tačiau nustatydamas šią aplinkybę, teismas remiasi nukentėjusiosios V. J. parodymais, jog kaltinamasis N. K. buvo atėjęs du kartus ( t.y. pirmą kartą tik lengvai pabarbenęs į V. J. duris, o šiai neatidarius greitai išėjo, o po 25-30 min. grįžęs -į duris beldėsi stipriai ir išbuvo ilgesnį laiko tarpą), kadangi šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir liudytoja V. Č., kurios parodymais teismas neturi pagrindo abejoti.

Šioje byloje kaltinimas N. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, padarymo iš esmės grindžiamas subjektyvios kilmės įrodymais, t.y. nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, subjektyvios kilmės įrodymų šaltinio patikimumui keliami papildomi reikalavimai. Liudytojų, nukentėjusiųjų parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Išvada dėl parodymų patikimumo daroma įvertinus jų turinį ir sulyginus su kitais byloje esančiais įrodymais gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinė praktika 2K-440/2010, 2K-309/2011 ir kitose bylose).

Nors N. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2017 m. spalio 8 d. apie 03 val. 30 min. atėjęs prie savo sugyventinės V. J. namų, esančių (duomenys neskelbtini), reikalavo pastarosios atidaryti namų duris, jai atsisakius, grasino išlaužti duris ir papjauti sugyventinę V. J., tačiau įvertinus byloje surinktų įrodymų visumą, teismas daro pagrįstą išvadą, jog byloje nesurinkta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių šias faktines aplinkybes.

pirminiais nukentėjusiosios V. J. parodymais (tiesioginiu įrodymu), kurie kelia pagrįstų abejonių ir teismo vertinami kritiškai, kadangi:

Byloje nustatyta, jog pirminė nukentėjusiosios V. J. apklausa buvo atlikta pažeidžiant baudžiamojo proceso nuostatas: lietuvių kalbos nemokančios V. J. apklausoje nedalyvavo vertėjas (2017-10-08 protokole nurodyta, jog V. J. moka lietuvių kalbą (I t., b.b.l. 11), tačiau iš vaizdo įrašo akivaizdžiai matyti, jog parodymus V. J. duoda rusų kalba (I t., b.b.l. 30-27-29), kad su V. J. buvo bendraujama rusų kalba patvirtino ir teisminio bylos nagrinėjimo metu apklaustas liudytojas J. O.); be to apklausa buvo atliekama nustačius, jog V. J. yra neblaivi (apklausos atlikimo laikas : 2017 m. spalio 8 d. nuo 4 val. 57 min. iki 05 val. 24 min. (I t., b.l. 16), tuo tarpu 2017-10-08 05:02 val. V. J. nustatytas 1,20 promilių girtumas (I t., b.b.l. 26));Teisminio bylos nagrinėjimo metu V. J. iš esmės pakeitė savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu (tikslindama parodymus duotus ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu V. J. parodė, kad N. K. durų nelaužė, tik stipriai trankė jas kumščiais, taip pat tokių grasinančių žodžių, kaip:“ užmušiu tave, išmušiu duris ir užmušiu“, „išlaušiu duris“, „papjausiu tave“, „užmušiu tave ir tavo brolį“, kuriuos ji minėjo ikiteisminio tyrimo atliktų apklausų metu, N. K. nesakė. V. J. nurodė, jog kaip grasinimą ji supratusi N. K. pasakytus žodžius: “šauk, šauk, vis tiek V. nespės užlipti, nebus nei tavęs, nei V.“. Būtent po šių žodžių ji paspaudusi policijos jai išduotą SOS mygtuką, nes manė, jog grasinimas buvo realus. Ji buvo išsigandusi. Į teismo klausimą kodėl V. J. keičia duotus parodymus-V. J. atsakyti negalėjo. Nurodė, jog teismo posėdžio metu duoda teisingus parodymus).

Liudytojais apklaustų pagal iškvietimą į įvykio vietą atvykusių ir paties konflikto nemačiusių policijos pareigūnų J. O. ir M. Z. parodymais (netiesioginiu įrodymu), kurie yra identiški, tačiau paremti tik V. J. pirminiais ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, dėl kurių patikimumo teismas jau pasisakė.

Taigi, teisminio bylos nagrinėjimo metu pati nukentėjusioji V. J. paneigė kaltinime nurodytas aplinkybes, jog kaltinamasis „reikalavo atidaryti namų duris, jai atsisakius, grasino išlaužti duris ir papjauti sugyventinę V. J.“.

Kasacinio teismo suformuotoje praktikoje grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010, 2K-341/2010). Siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinant, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti psichine prievarta, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teisinę reikšmę turi tik realūs (ne tariami) grasinimai. BK 145 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai suformuluota, kad baudžiamas tik toks grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

Nukentėjusioji V. J. nurodo, jog N. K. stipriai kumščiais daužė buto dusi, todėl ji bijojusi, kad jis gali jas išlaužti ir jai „ką nors padaryti“, todėl šiek tiek atlenkusi lango rėmą šaukėsi brolio pagalbos. Nurodo, jog ketino išdaužti lango stiklą ir iššokti pro langą (nes lango rėmas užkaltas ir jis neatsidaro), jei N. K. būtų išlaužęs duris.

Išanalizavus byloje esančius įrodymus, matyti, jog byloje nesurinkta jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių faktines aplinkybes, jog N. K. realiai gadino, laužė buto duris ar atliko kokius nors kitus veiksmus, kurie suteiktų realų pagrindą nukentėjusiajai V. J. manyti, kad N. K. ketina tai padaryti:

Daiktų apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūrėjus buto (duomenys neskelbtini), duris, jokių apgadinimų jose nenustatyta (I t., b.b.l. 31-40);Tikslindama parodymus duotus ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu V. J. parodė, kad N. K. žodžiais neišsakė grasinimo išlaužti duris; durų nelaužė, tik stipriai trankė jas kumščiais (tai patvirtina ir teismo posėdyje liudytoja apklausta V. Č.);Teismo posėdyje liudytoju apklaustas J. O. nurodė, jog buto durys jam pasirodė pakankamai tvirtos, tokių, jo manymu, kumščiu išlaužti neįmanoma, tam reikėtų papildomų priemonių.

Taip pat teismas atkreipia dėmesį į tai, jog: 1) ta aplinkybė, kad kaltinamajam N. K. kumščiais baladojantis į buto duris (jų nelaužiant), nukentėjusioji V. J. neišdaužė lango stiklo (kurį žadėjo daužti jei būtų reali grėsmė), parodo, jog tuo metu nukentėjusioji realios grėsmės savo sveikatai, gyvybei nejautė; 2) o ta aplinkybė, kad kaltinamasis N. K. išgirdęs kaip V. J. šaukiasi brolio pagalbos išėjo į namus, parodo, jog pastarasis neketino laužti durų bei, kaip nurodo nukentėjusioji, su ja „susidoroti“. Tai, jog kaltinamasis N. K. tai padarė savo valia, t.y. nežinodamas, jog V. J. iškvietė policijos pareigūnus ir išėjo iki policijos atvykimo, patvirtina ir nukentėjusioji V. J. ir liudytoja apklausta V. Č. ir liudytojais apklausti policijos pareigūnai J. O. ir M. Z..

Nukentėjusioji V. J. nurodo, jog kaip grasinimą ji supratusi N. K. vėliau pasakytus žodžius: “šauk, šauk, vis tiek V. nespės užlipti, nebus nei tavęs, nei V.“. Būtent po šių žodžių ji paspaudusi policijos jai išduotą SOS mygtuką, nes manė, jog grasinimas buvo realus.

Kaltinamasis N. K. neigia sakęs tokius žodžius. Kaltinamasis nurodo, jog eidamas pas nukentėjusiąją V. J. jis tikslo išgąsdinti ar įbauginti nukentėjusiąją neturėjo, jo tikslas buvo pasiimti bute likusius batus. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog tokius parodymus N. K. davė jau pirmosios apklausos metu (taip pat sulaikymo ir kardomosios priemonės-suėmimo skyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu) ir šių parodymų, skirtingai nei nukentėjusioji, nekeitė. Nukentėjusioji V. J. nepaneigė kaltinamojo parodymų apie tai, jog jis prašė jos atiduoti batus, nurodė, kad tokio prašymo negirdėjusi, nes buvusi prie lango.

Be nukentėjusiosios V. J. parodymų apie tai, kad N. K. jai pasakė žodžius: “šauk, šauk, vis tiek V. nespės užlipti, nebus nei tavęs, nei V.“, kuriuos ji įvertino kaip realų grasinimą, nepatvirtina jokie byloje surinkti ir teismo posėdžio metu patikrinti įrodymai. Vienintelė tiesiogiai konfliktą girdėjusi liudytoja V. Č. nurodė, jog jų namas medinis, nesandarus, todėl viskas labai gerai girdisi, tačiau N. K. kalbant ji negirdėjo, girdėjo tik beldimą į duris ir tai, jog V. J. šaukėsi brolio.

Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Bet kokiu atveju įrodymai, kuriais grindžiama kaltininko kaltė, turi sudaryti vieningą, vieni kitus atitinkančių ir papildančių įrodymų visumą, iš jų analizės nuosprendyje logiškai ir įtikinamai turi išplaukti nuteistojo kaltę ar kitas svarbias bylos aplinkybes patvirtinančios išvados. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-110/2013, 2K–540/2013).

Teismas daro pagrįstą išvadą, kad išnaudojus visas įrodinėjimo priemones bei galimybes, byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, kurie leistų teismui daryti neabejotiną išvadą, kad N. K., siekdamas įbauginti sugyventinę V. J., grasino išlaužti duris ir papjauti V. J. ar išsakė kokius nors kitus žodžius (V. J. nurodytus ikiteisminio tyrimo metu atliktų apklausų metu: „užmušiu tave, išmušiu duris ir užmušiu“, „rėk, rėk, V. nespės ateiti, užmušiu tave ir jį“ bei teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodytus:“ “šauk, šauk, vis tiek V. nespės užlipti, nebus nei tavęs, nei V.“).

Prokurorės išsakytas teiginys, jog nežiūrint to, jog nukentėjusiosios V. J. ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo tapatūs, tačiau teismas, vertindamas nukentėjusiosios parodymus dėl jos bauginimo, turi atsižvelgti į tai, jog kitoje baudžiamojoje byloje N. K. jau yra nuteistas pagal BK 140 str. 2 dalį ir 145 str. 1 d., už tai, jog grasino peiliu nukentėjusiajai V. J., atmestinas.

Pirma, teismas atkreipia dėmesį į tai, jog Ignalinos rajono apylinės teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nuosprendis priimtas baudžiamojoje byloje Nr. 1-86-664/2017 dar nėra įsiteisėjęs; antra, šiame kontekste, teismas pažymi, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos veikos (BK 2 straipsnio 4 dalis). Todėl byloje nustatyti faktai, kad kitoje baudžiamojoje byloje N. K. yra kaltinamas 2017 m. rugsėjo 8 d. grasinęs nukentėjusiajai peiliu, patys savaime nesuponuoja išvados, kad nukentėjusioji buvo bauginama ir 2017 m. spalio 8 d. Tokie faktai turi būti neginčijamai įrodyti, nagrinėjamu atveju jie neįrodyti.

Kartu nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (B. M. and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no.33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-251/2010, 2K-363/2013).

Teismas, vadovaudamasis aukščiau išdėstytu, įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus (be V. J. Parodymų (kurie viso proceso metu buvo nenuoseklūs ir pastoviai keičiami) jokie įrodymai nepatvirtina, jog N. K. išsakė jai grasinančius žodžius: „šauk, šauk nei tavęs nebus, nei tavo brolio“), įvertinęs kaltinamojo N. K. ir nukentėjusiosios V. J. tarpusavio santykius, teismo posėdžio metu nustatytas svarbias faktines aplinkybes, vadovaudamasis in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principu, daro pagrįstą išvadą, kad byloje nesurinkta objektyvių ir neginčijamų įrodymų, kurie leistų teismui daryti neabejotiną išvadą, jog N. K. 2017 m. spalio 8 d. 03 val. 30 min. atėjęs prie savo sugyventinės V. J. namų, esančių (duomenys neskelbtini), tyčia, siekdamas įbauginti nukentėjusiąją V. J., grasino su ja susidoroti. Esant tokioms aplinkybėms N. K. dėl šio kaltinimo išteisinamas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Dėl bausmės skyrimo.

N. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, jog kaltinamasis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 d. 2 p.)

N. K. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia, į kaltinamojo N. K. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (kaltinamojo N. K. padaryta viena nusikalstama veika, priskirtina nesunkių nusikaltimų grupei (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 11 str. 3 d); į kaltės formą ir rūšį (nusikalstama veika padaryta esant tiesioginei tyčiai); į padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę (kaltinamasis N. K. nedirba, tai yra neturi pastovaus pragyvenimo šaltinio, bendruomenės charakterizuojamas neigiamai (II t., b.b.l. 32), jam nustatytas sutrikimas dėl alkoholio vartojimo (I t., b.b.l. 48-49), teistas septynis kartus, naują nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą, todėl remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsniu, tai laikoma nusikaltimų recidyvu), taip pat atsižvelgiant į kitas Baudžiamojo kodekso 54 straipsnio 2 dalyje, 56 straipsnyje nurodytas aplinkybes, mano, jog kaltinamajam N. K. už padarytą nusikaltimą skirtina sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, kurios terminas artimas Baudžiamojo kodekso 50 straipsnio 2 dalyje numatytam laisvės atėmimo bausmės minimumui.

Teismas, išanalizavęs baudžiamosios bylos medžiagą, kaltinamojo N. K. asmenybę (kaltinamasis N. K. nedirba, ne kartą baustas administracine tvarka, piktnaudžiauja alkoholiu, bendruomenės charakterizuojamas neigiamai, teistas septynis kartus, nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą), daro pagrįstą išvadą, jog nėra pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, todėl N. K. paskirtos bausmės vykdymas negali būti atidėtas.

Gynėjas prašo teismo, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnio nuostata, kaltinamajam N. K. paskirtą bausmę sumažinti 1/3 dalimi, nes kaltinamasis pilnai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje.

Kadangi Baudžiamojo kodekso 64¹ straipsnio nuostatų taikymui būtina ne tik asmens prisipažinimo kaltu sąlyga, bet ir kitos sąlygos (byla turi būti išnagrinėta supaprastinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą), kurių šioje baudžiamojoje byloje nėra, todėl šis gynėjo prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.

Kadangi, šio nuosprendžio priėmimo metu, Ignalinos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje Nr. 1-86-664/2017 (kurioje N. K. kaltinamas pagal LR BK 140 str. 2 d., ir 145 straipsnio 1 d.) nėra įsiteisėjęs, todėl dėl šiuo nuosprendžiu ir Ignalinos rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nuosprendžiu paskirtų bausmių subendrinimo teismas nepasisako.

N. K. buvo laikinai sulaikytas nuo 2017 m. spalio 8 d. 05 val. 50 min. (I t., b.b.l. 106-107), o Ignalinos rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 9 d. nutartimi N. K. buvo paskirta kardomoji priemonė-suėmimas dviem mėnesiams (iki 2017 m. gruodžio 8 d.) (I t., b.b.l. 159-160), kurios taikymo terminas 2017 m. gruodžio 1 d. nutartimi pratęstas vienas mėnesiui (II t., b.b.l. 102-104).

Vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į paskirtą bausmę N. K. įskaitytinas laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas nuo 2017 m. spalio 8 d. 05 val. 50 min. iki 2017 m. gruodžio 11 d. (nuosprendžio priėmimo dienos).

N. K. Ignalinos rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 9 d. nutartimi paskirta kardomoji priemonė-suėmimas (kurios taikymo terminas pratęstas Ignalinos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nutartimi), palinktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o nuosprendžiui įsiteisėjus-panaikintina.

Dėl civilinio ieškinio

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109 straipsnis numato galimybę asmeniui, kuris dėl nusikalstamos veikos patyrė turtinės ar neturtinės žalos, teisę baudžiamajame procese pareikšti ieškinį.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2017 m. spalio 26 d. AB „Lietuvos draudimas“ pateikė civilinį ieškinį 342,73 Eur sumai. Ieškinyje nurodoma, jog AB „Lietuvos draudimas“ išmokėjo 342,73 Eur draudimo išmoką už 2017 m. spalio 8 d. Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariatui priklausančio automobilio "Š. Y.", valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) apgadinimą (išdaužus galinį automobilio stiklą) (I t., b.b.l. 72-80). Iš pateiktos 2017 m. spalio 11 d. sąskaitos-faktūros KĖB17 Nr. 001137 kopijos matyti, jog civilinio ieškinio sumą sudaro: 198 Eur stiklo kaina, 49,40 medžiagos stiklo klijavimui kaina ir 85,80 Eur bagažinės dangčio stiklo keitimo kaina (I t., b.b.l. 82-84).M. M. leista dalyvauti procese (I t., b.b.l. 88-89).

Teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo mėn. 21 d. apžvalgoje nurodyta, kad nusikaltimu padarytos žalos samprata privalo būti aiškinama remiantis ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau –CK) nuostatomis: „Žalos samprata baudžiamoje, baudžiamojo proceso teisėje glaudžiai siejasi su civilinėje teisėje pateiktu žalos apibūdinimu. Žalos padarymas yra vienas iš civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindų (Civilinis kodeksas 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Jeigu civilinė teisė pažeista padarant turtinę ar neturtinę žalą, tai ši teisė ginama iš pažeidusio teisę asmens išieškant nuostolius (Civilinio kodekso 1.138 straipsnio 6 punktas). Taigi teismai, nustatydami žalą ir priimdami sprendimą dėl jos atlyginimo, taip pat turėtų vadovautis atitinkamomis civilinio įstatymo nuostatomis, t. y. civilinės atsakomybės bendrosiomis nuostatomis (Civilinio kodekso 6.245-6.254 straipsniai), deliktinės atsakomybės taisyklėmis (Civilinio kodekso 6.263-6.291 straipsniai) ir kt. Teismas pažymi, kad į turtinės žalos sąvoką įeina: nusikalstama veika padaryta tiesioginė turtinė žala; materialiniai nuostoliai, kuriuos patyrė nukentėjusysis dėl padarytos nusikalstamos veikos; išlaidos, kurios atsirado pašalinant nusikalstamos veikos pasekmes.

Remiantis aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, AB „Lietuvos draudimas“ pareikštas civilinis ieškinys dėl 342,73 Eur turtinės žalos atlyginimo, tenkintinas visiškai, priteisiant iš kaltinamojo N. K. AB „Lietuvos draudimas“ naudai 342,73 Eur.

Daiktinių įrodymų byloje nėra.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297, 303-307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

N. K. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje ir skirti bausmę – laisvės atėmimą trims mėnesiams.

Paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose. Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t.y. nuo 2017 m. gruodžio 11 d.

Vadovaujantis Baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti: laikinojo sulaikymo ir kardomojo kalinimo laiką nuo 2017 m. spalio 8 d. 05 val. 50 min. iki 2017 m. gruodžio 11 d.

N. K. Ignalinos rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 9 d. nutartimi paskirtą kardomąją priemonę-suėmimą (kurios taikymo terminas pratęstas Ignalinos rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 1 d. nutartimi), palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o nuosprendžiui įsiteisėjus-panaikinti.

N. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį išteisinti neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką.

AB „Lietuvos draudimas“ pareikštą civilinį ieškinį tenkinti.

Išieškoti iš N. K. AB „Lietuvos draudimas“ naudai 342,73 Eur (tris šimtus keturiasdešimt du eurus 73 ct).

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo, o esant suimtam nuteistajam nuo nuosprendžio nuorašo jam įteikimo dienos, gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Panevėžio apygardos teismui per Ignalinos rajono apylinkės teismą.