- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-29
- Bylos Nr.
- 1A-425-245/2021
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aurelijus Rauckis, Kęstutis Dargužis, Darius Kantaravičius
- Nuteistasis
- L. L.
- Nukentėjusysis
- M. B.
- Civilinis ieškovas
- M. B., Kauno teritorinei ligonių kasai, Kauno teritorinės ligonių kasos
- Advokatai
- Mindaugas Šeškauskis, Rasa Kalkauskienė
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) Dariaus Kantaravičiaus ir Aurelijaus Rauckio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. L. gynėjo advokato Mindaugo Šeškauskio apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo L. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu atlyginti turtinę žalą nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui M. B. bei civilinei ieškovei Kauno teritorinei ligonių kasai ir uždraudžiant jam lankytis nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. B. gyvenamojoje vietoje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini).
Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo M. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš L. L. priteista 589,42 (penki šimtai aštuoniasdešimt devyni Eur 42 ct) Eur nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos atlyginimui ir 800 (aštuoni šimtai) Eur neturtinės žalos atlyginimui.
Civilinės ieškovės Kauno teritorinės ligonių kasos (įmonės kodas 188783839, buveinė adresu Aukštaičių g. 10, Kaunas, atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini)) civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš L. L. priteista 122,42 Eur (vienas šimtas dvidešimt du eurai 42 ct) nusikalstamais veiksmais padarytai turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. L. L. (toliau – L. L.) Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2020 m. liepos 1 d., apie 14.20 val., būdamas nukentėjusiojo M. B. (toliau – M. B.) kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), panaudojo nukentėjusiojo atžvilgiu fizinį smurtą – rankomis sugriebdamas nukentėjusiajam M. B. už marškinėlių prie kaklo srities, juos sukdamas ir tokiu būdu smaugdamas jo kaklą, po to kumščiais suduodamas ne mažiau tris smūgius į įvairias kūno vietas, kumščiu suduodamas į veido sritį, padarydamas odos nubrozdinimus dešinio skruosto srityje, lūpų sumušimą su muštinėmis paviršinėmis žaizdelėmis viršutinėje ir apatinėje lūpoje, poodines kraujosruvas kairio žasto srityje, odos nubrozdinimus kairio dilbio srityje, nugaros sumušimą, tokiais veiksmais sukėlė nukentėjusiajam M. B. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas advokatas Mindaugas Šeškauskis prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 2 d. nuosprendį ir L. L. išteisinti.
2.1. Skunde nurodoma, kad atsižvelgiant į BK 140 straipsnio, 28 straipsnio dispozicijas, taip pat šių straipsnių nuostatų taikymą kasacinio teismo praktikoje, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje privalėjo būti aiškiai įrodyta, kad L. L. veiksmuose nebūta būtinosios ginties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių bei, priešingai, kad nuteistasis neapibrėžta tyčia siekė sukelti fizinį skausmą nukentėjusiam M. B. t. y., nuteistasis pats puolė nukentėjusįjį, o ne nuo jo gynėsi, išprovokavo konfliktą ir t.t. Apelianto manymu, teismas visiškai neįsigilino į bylos aplinkybes, apklaustų liudytojų, taip pat, ir nukentėjusiojo prieštaringus parodymus, vertinant juos dvejų bylų apimtyje, rašytinę bylos medžiagą ir taip esmingai pažeidė BPK nustatytas įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles bei nekaltumo prezumpcijos principą. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas dėl kaltės, nepagrįstai atsiribojo nuo kilusių įvykių (konfliktų) konteksto, t. y. jų pradžios, eigos ir pabaigos, tai šioje byloje yra itin svarbu, nes būtent teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia būtinosios ginties aplinkybių įvertinimą (BK 28 straipsnio 1, 2 dalys).
2.2. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nepašalino abejonių dėl L. L. kaltės, t. y., kad būtent L. L., veikdamas neapibrėžta tyčia, iniciavo konfliktą tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo, siekdamas sukelti pastarajam fizinį skausmą. Pastebėtina, kad L. L. nuvyko į jo draugei I. B. nuosavybės teise priklausantį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) (į įvykio vietą), tikėdamasis netrukdomai pasiimti I. B. priklausantį kompiuterį, manydamas, kad dienos metu (14.20 val.) nebus nukentėjusiojo M. B., t. y., kaltinamojo veiksmuose nebuvo jokio siekio nei susitikti su nukentėjusiuoju, nei juolab inicijuoti konfliktą ir/ar sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajam.
2.3. Nuteistojo gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas tariamą L. L. kaltę net nevertino aplinkybės, jog nuteistajam buvo kilusi reali grėsmė sveikatai bei gyvybei. Nuteistajam nuvykus adresu (duomenys neskelbtini), jame pamatė M. B., kuris pamatęs L. L. buvo agresyviai nusiteikęs ir puolė prie šalia į kaladę įsmeigto kirvio t. y., nuteistasis pajuto tiesioginį pavojų bei grėsmę savo gyvybei bei sveikatai. Skunde pabrėžiama, kad nukentėjusysis įvykio dieną buvo neblaivus – jam buvo nustatytas vidutinis girtumas (2.05 prom.). Be to, nukentėjusysis turi psichikos sutrikimų t. y., serga šizofrenija, kurios vienas iš ligos požymių yra nesugebėjimas kontroliuoti impulsyvumo bei neadekvati emocionali reakciją į aplinką, haliucinacijos, savęs įtikinimas nesančių faktų buvimu. Be to, M. B. pažinojo nuteistąjį ir buvo priešiškai prieš jį nusiteikęs, t. y., nukentėjusysis dėl savo sveikatos būklės, alkoholinio apsvaigimo bei veikiamas pykčio dėl nutrūkusių santykių su buvusia drauge, turėjo akivaizdų motyvą pakenkti L. L. bei tyčia sukelti konfliktą be jį sužeisti.
2.4. Skunde nurodoma, kad nuteistasis jokio konflikto neiniciavo ir M. B. nesmaugė, priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas. Šios faktinės aplinkybės buvo nustatytos baudžiamojoje byloje Nr. M1-64-993/2021, kurioje nukentėjusysis pats nurodė, „kad L. L. suėmus jį už drabužių (nesmaugiant, nei dusinant), jis taip pat jam griebė už drabužių ir tarp jų įvyko grumtinės“. Taip pat, 2020 m. liepos 3 d. valstybinės teismo medicinos tarnyba atliko nukentėjusiojo apžiūrą bei nustatė nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo mąstą, tačiau jokių smaugimo ir/ar smurto žymių kaklo srityje nebuvo ir ikiteisminio tyrimo metu šios aplinkybės nebuvo objektyviai patvirtintos. Pasak nuteistojo gynėjo, skundžiamame nuosprendyje, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra pateiktas nei vienas įrodymas, išskyrus tik paties teismo jokiais įrodymais nepagrįstą argumentaciją bei nukentėjusiojo parodymus, jog nukentėjusysis buvo smaugiamas nuteistojo sąmoningai siekiant sukelti fizinį skausmą. Pirmiausia ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas būtent prieš nukentėjusįjį ir jis buvo pripažintas kaltu t. y., M. B. puolė su kirviu nuteistąjį, jam buvo nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Ir tik vėliau, matydamas jam pareikštus kaltinimus, nukentėjusysis ėmėsi taktikos tapti „nukentėjusiuoju“. Skunde teigiama, kad teismo motyvai, kuriais buvo atsisakyta vertinti visas nagrinėjamo įvykio aplinkybes, yra nepagrįsti, pažeidžiantys nekaltumo prezumpcijos, teisės į gynybą, nešališkumo, teisingo (sąžiningo) proceso, kurio metu turi būti garantuojama šalių lygybė prieš įstatymą, principus.
2.5. Skunde teigiama, kad M. B. kreipėsi su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo tik praėjus 7 dienoms, ir tik po to, kai sužinojo, kad jo atžvilgiu jau yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame jis yra įtariamasis. Nuteistojo gynėjo teigimu, tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nukentėjusysis davė nenuoseklius ir prieštaringus, selektyvius parodymus, sąmoningai siekė pakenkti nuteistajam iškreipiant faktus. Šias aplinkybes patvirtina ir tai kad, iš pradžių M. B. buvo nurodęs, jog nuteistojo iki konflikto nepažinojo ir nematė, nors šias aplinkybes paneigia paties nukentėjusiojo veiksmai – nukentėjusysis, po konflikto įvykusio kieme, kuris nutrūko būtent dėl nuteistojo, nuvyko pas jį namo, tiksliai žinodamas jo gyvenamąją vietą bei sugadino nukentėjusiajam nuosavybės teise priklausanti turtą, be to, M. B. sistemingai ilgą laiką naudojo psichologinį spaudimą kaltinamojo atžvilgiu, siuntinėjo jam provokuojančias ir grasinančias žinutės bei elektroninius laiškus. Skunde atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas L. L. kaltu, padarius BK 140 straipsnyje numatytą veiką, visiškai nevertino nukentėjusiojo veiksmų nei konflikto metu, nei po konflikto, dėl šių aplinkybių nepasisakė, tik formaliai nurodė jog nuteistojo kaltę patvirtina nukentėjusiojo parodymai bei medicininės teismo ekspertizės išvada.
2.6. Pasak L. L. gynėjo, teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, o būtent paties nukentėjusiojo susirastos liudytojos J. J. parodymus, visiškai nepagrįstai vertino, jog liudytojos parodymai yra nuoseklus ir neprieštaringi. Skunde teigiama, kad J. J. duoti parodymai yra akivaizdžiai prieštaringi, selektyvūs, išimtinai patvirtinantys tik nukentėjusiojo išreikštą poziciją. Visų pirma, liudytoja nurodė, kad neva stebėjo konfliktą pro savo balkono langus, matė kaip nuteistasis buvo užgulęs M. B. ir sudavė jam į veido bei galvos sritį ne mažiau 5 smūgių. Iš liudytojos parodymų seka, kad M. B., kirviu smogė L. L. pastarajam būnant kieme bei jam stumiantis dviratį iš kiemo. Baudžiamojoje byloje Nr. M1-64-993/2021, buvo nustatyta, kad „po įvykusio tarpusavio grumtynių, L. L. išeinant už vartų ir ketinant išvažiuoti, pasilenkus pakelti dviratį, M. B. priėjęs iš nugaros vieną kartą rankoje laikyto kirvio bukąją dalimi sudavė L. L. į nugaros sritį <...>“ . Šios faktinės aplinkybės buvo nustatytos nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. M1-64-993/2021, jas patvirtino pats nukentėjusysis. Nuteistojo gynėjo teigimu, akivaizdu, jog J. J. duoti parodymai yra prieštaringi, liudytoja selektyviai atkartojo aplinkybes, kurias jai galimai papasakojo pats nukentėjusysis. Skunde nurodoma, kad atsižvelgiant į subjektyviuosius veiksnius, pavyzdžiui, konflikto vietą (konfliktas įvyko pavėsinėje), pašalinius veiksnius (pavėsinė iš dvejų pusių yra aptverta pakankamai aukšta tvora) bei pačios liudytojos buvimo vietą ir laiką, ji negalėjo matyti nei kas iniciavo konfliktą, nei kad L. L. tyčia siekė sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajam, ką iš esmės pati liudytoja patvirtino teismo posėdžio metu, nurodydama, jog matė tik nukentėjusiojo ir nuteistojo kojų galus, nors jos pirminiuose parodymuose ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad matė kaip nuteistasis sudavė nukentėjusiajam kelis kartus į galvą. Parodymų teisme metu ši liudytoja aiškiai patvirtino, kad nuteistojo dviratis buvo kieme, atremtas į namą ir iš kiemo nuteistasis po konflikto išėjo varydamasis dviratį. Nuteistojo gynėjo teigimu, tai akivaizdžiai prieštarauja bylos aplinkybėms, patvirtintoms netgi paties nukentėjusiojo duotais parodymais, kad nuteistojo dviratis buvo paliktas gatvėje, prie tvoros. Vertinant ir analizuojant įvykio loginę seką, nukentėjusysis smogė kirviu nuteistajam jau išėjus iš kiemo, o ne kieme, kas leidžia daryti išvadą, kad liudytoja matyti momento kaip nukentėjusysis smogė kirviu nuteistajam negalėjo. Todėl, apelianto gynėjo teigimu, šios liudytojos duoti parodymai negali būti laikomi patikimais ir patvirtinančiais nuteistojo kaltę. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad teismo posėdžio metu ji patvirtino, jog prieš posėdį buvo susitikusi su nukentėjusiuoju ir su juo kalbėjosi, be to, pati stebėjosi kaip L. L. galėjo taip bėgti nuo kirvio „sulūžusia koja“, kas tik dar kartą patvirtiną, kad ši liudytoja puikiai žinojo visas bylos aplinkybes ir jas iš anksto derino su nukentėjusiuoju.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis, jo atstovė bei prokuroras su apeliaciniu skundu nesutiko, prašė jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo L. L. gynėjo advokato Mindaugo Šeškauskio apeliacinis skundas atmetamas
4. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Minėto straipsnio 5 dalis nustato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Iš to išplaukia, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu bei nuspręsti ar jai grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Vertinant įrodymus privalu įvertinti kiekvieną iš jų atskirai bei jų visumą. Aukščiau aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visu įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, priešingai nei tai traktuojama apeliaciniame skunde, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
5. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog L. L. veiksmuose nebuvo būtinosios ginties požymių. Nuteistojo gynėjo teigimu, apylinkės teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, o būtent paties nukentėjusiojo susirastos liudytojos J. J. parodymus, spręsdamas, kad jie yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamo nuosprendžio turinį bei bylos medžiagą, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino tinkamai, dėl ko pagrįstai pripažino L. L. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
6. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas, darydamas išvadas dėl kaltės, nepagrįstai atsiribojo nuo kilusių įvykių konteksto, t. y. jų pradžios, eigos ir pabaigos, o tai, šioje byloje, pasak nuteistojo gynėjo, yra itin svarbu, kadangi teisingas minėtų aplinkybių nustatymas lemia būtinosios ginties aplinkybių įvertinimą. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia BK 28 straipsnyje nurodytas vertybes: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Pažymėtina, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Paprastai kėsinimosi pradžia – tai riba, kada kėsinimasis jau pripažįstamas akivaizdžiu, o pabaiga – tai riba, iki kada kėsinimasis dar pripažįstamas akivaizdžiu. Pradinei kėsinimosi ribai nustatyti naudojami du kriterijai: 1) kai žala atitinkamiems interesams jau yra daroma (pavyzdžiui, gali būti pradėta naudoti fizinė jėga, smurtas; užpuolikas gali veikti su įrankiais ar be jų) ir 2) žala faktiškai dar nepadaryta, tačiau iš susiklosčiusios situacijos matyti aiški reali žalos grėsmė. Šiuo atveju reali grėsmė vertinama atsižvelgiant, kiek gresiantis ginamoms vertybėms pavojus yra akivaizdus ir tiesioginis (pavyzdžiui, tai gali būti ginklo išsitraukimas, peilio atlenkimas, besiginančiojo apsupimas kitų asmenų). Asmuo, manantis, kad jo interesams gresia tiesioginis pavojus, iš esmės gali gintis (o dažnai ir privalo pradėti gintis) nelaukdamas, kol jam bus suduotas pirmas smūgis, nes jau po pirmojo puolančio asmens smūgio besiginantysis gali netekti galimybės gintis. Nebūtų logiška visada reikalauti sulaukti pirmojo smūgio ir tik nuo to momento konstatuoti, kad kėsinimasis yra akivaizdus ir prasidėjęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-416-942/2016, 2K-296-719/2020).
7. Kaip matyti iš pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolo (t. 1, b. l. 6 – 7) M. B. nurodė, kad 2020 m. liepos 1 d., jam būnant namų kieme ir gulint pavėsinėje į kiemą įėjo L. L., kuris eidamas link nukentėjusiojo jo atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius ir priėjęs griebė M. B. už marškinėlių ties kaklu bei pradėjo sukdamas marškinėlius nukentėjusįjį smaugti. Nukentėjusysis nurodė, kad jis taip pat griebė L. L. už marškinėlių ties kaklu ir taip pat pradėjo sukti. M. B. atsistojus, jis sudavė į L. L. petį, o L. L. nukentėjusiajam smogė dešine ranka į veido sritį ties viršutine lūpa kairėje pusėje. Po šio smūgio nukentėjusysis nurodė vėl nukritęs ant suolo, o atsikvošėjęs jis atsistojo ir pradėjo eiti link L. L.. L. L. apsisukdamas suklupo, o tuo metu M. B. pasiėmė kirvį ir bukuoju jo galu trenkė jam į nugarą. Aplinkybę, kad fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu pirmasis panaudojo L. L. patvirtina ir byloje esantys liudytojos J. J. parodymai (t. 1, b. l. 129 – 130), kuri parodė, kad yra nukentėjusiojo kaimynė ir 2020 m. liepos 1 d. įvykį matė iš savo balkono. Liudytoja nurodė, kad išgirdusi triukšmą ir pasilenkusi iš savo balkono pamatė, jog M. B. pavėsinėje buvo užgultas stambaus vyro, kuris tuo metu smūgiavo M. B. į veido ir galvos sritį. Liudytoja paaiškino, kad vyrui (L. L.) bandant pasišalinti iš kiemo, M. B. pasiėmė kirvį ir jo buka dalimi sudavė L. L. į nugarą. Šie nukentėjusiojo ir liudytojos parodymai patvirtina aplinkybę, kad L. L. pirmasis smūgiavo M. B. ir tik vėliau nukentėjusysis pasiėmė kirvį ir jo bukąja dalimi trenkė L. L. į nugarą, todėl akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju nuteistojo veiksmai kaip būtinoji gintis nebuvo pripažinti pagrįstai, kadangi L. L. fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu pradėjo naudoti dar tada, kai jo (L. L.) interesams nebuvo daroma jokia žala, o iš susiklosčiusios situacijos taip pat nebuvo galima numanyti, kad M. B. pasiims kirvį. Pažymėtina, kad kirvį M. B. išsitraukė tik po aktyvių L. L. veiksmų. Nors M. B. taip pat panaudojo fizinį smurtą L. L. atžvilgiu, tačiau kaip nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, teismų praktikoje pripažįstama, kad teisė į būtinąją gintį nekyla esant specifinei konfliktinei muštynių situacijai, kurioje besiginančiųjų nėra, nes abi pusės yra puolančiosios, t. y. fizinį smurtą naudoja ne gynybos, bet puolimo tikslais, išskyrus atvejį, kai vieną iš pusių muštynes nutraukia, o kita puola toliau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-9/2007, 2K-638/2007, 2K-428/2008, 2K-392/2012, 2K-275/2013, 2K-7-62-489/2015, 2K-520-303/2015, 2K-163-303/2017). Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad L. L. veiksmai būtinosios ginties sąlygų neatitiko. Būtent nuteistasis pradėjo konfliktą, vartodamas tiek necenzūrinius žodžius, tiek fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, o pats nukentėjusysis fizinį smurtą L. L. atžvilgiu pradėjo naudoti tik po aktyvių L. L. veiksmų, todėl nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai dėl būtinosios ginties sąlygų buvimo L. L. veiksmuose atmetami kaip nepagrįsti.
8. Nuteistojo gynėjas skunde teigia, kad L. L. veiksmuose nebuvo jokio sieko nei susitikti su nukentėjusiuoju, nei juolab inicijuoti konfliktą ar sukelti fizinį skausmą nukentėjusiajam. Šiuos apeliacinio skundo argumentus paneigia paties L. L. parodymai. Įtariamojo apklausos metu (t. 1, b. l. 139 – 140) L. L. nurodė, kad M. B. kurį laiką siuntinėjo jam elektroninius laiškus, nurodydamas, kad jam (L. L.) blogai baigsis, todėl L. L. pamanė, kad nukentėjusysis jo elektroninį paštą gavo prisijungęs prie I. B. kompiuterio, kuris buvo likęs M. B. namuose ir nusprendė nueiti pas nukentėjusįjį paimti kompiuterį. L. L. nurodė, kad nesitikėjo, jog M. B. bus namuose ir šiam paklausus „ką tu čia veiki?“ L. L. atsakė: „Siuntinėjai man žinutes, tai atėjau pasikalbėti“. Jei L. L. būtų iš tiesų norėjęs tiesiog atsiimti kompiuterį, taip savo atėjimo priežastį ir būtų paaiškinęs M. B.. Iš L. L. parodymų matyti, kad M. B. nebuvo agresyviai nusiteikęs nuteistojo atžvilgiu. Be to, L. L. nukentėjusįjį ant suoliuko paguldė pastarajam dar nepradėjus jokių aktyvių veiksmų nuteistojo atžvilgiu. Apklausos metu L. L. parodė, kad jam pasirodė, kad M. B. ketina imti kirvį, todėl jis pribėgęs prie jo rankomis suėmė M. B. ir paguldė ant suolo. Nors L. L. teigia, kad tai padarė gražiai, tačiau tokius jo parodymus paneigia tiek M. B., tiek liudytojos J. J. parodymai, bei byloje esanti specialisto išvada, kurioje M. B. nustatytas nugaros sumušimas. Vėlesnėje apklausoje (t. 1, b. l. 151) L. L. jau teigė, kad M. B. puolė pasiimti kirvį, todėl jis gynėsi, bandydamas jį sutramdyti. Teisminio bylos nagrinėjimo metu L. L. taip pat teigė, kad M. B. pradėjo bėgti, ketindamas pasiimti kirvį (t. 2, b. l. 31), tačiau teismo vertinimu, akivaizdu, kad smurtinius veiksmus L. L. pradėjo neturėdamas akivaizdžios priežasties manyti, jog M. B. gali jį pulti su kirviu. Jau pirmosios apklausos metu asmuo būtų nurodęs, kad nukentėjusysis bėgo pasiimti kirvio, tačiau, kaip nurodyta anksčiau, pirmosios apklausos metu L. L. parodė, kad jam tik pasirodė, jog M. B. ketina pasiimti kirvį. Tai, kad nuteistasis vėliau pakeitė savo parodymus, teigdamas, jog M. B. bėgo pasiimti kirvio, patvirtina aplinkybę, kad L. L. vėlesniais savo parodymais tiesiog bandė išvengti jam gresiančios atsakomybės. Teismo vertinimu, paties L. L. parodymai tarpusavyje prieštarauja vieni kitiems ir yra nelogiški, kadangi jis teigė, kad nesitikėjo M. B. rasti namuose ir tik norėjo pasiimti kompiuterį, tačiau atėjęs į kiemą ir pamatęs jame nukentėjusįjį, jis nurodė, kad atėjo pasikalbėti, apie kompiuterio pasiėmimą net neužsimindamas. Pažymėtina ir tai, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu L. L. nurodė, kad vėliau paaiškėjo, jog jokio kompiuterio M. B. neturėjo. Teismo vertinimu, ši nuteistojo nurodyta aplinkybė buvo tik pretekstas nueiti į M. B. namus, turint tikslą sužaloti nukentėjusįjį, todėl akivaizdu, kad L. L. veiksmuose buvo tyčia ir siekis inicijuoti konfliktą su nukentėjusiuoju.
9. Skunde nuteistojo gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog L. L. buvo kilusi reali grėsmė sveikatai bei gyvybei, kadangi jam nuvykus adresu (duomenys neskelbtini), ten buvęs M. B. puolė prie į kaladę įsmeigto kirvio. Šios nutarties 8 punkte jau aptarta aplinkybė, kad L. L. savo pirminiuose parodymuose nurodė, jog atėjus į kiemą jam tik pasirodė, kad M. B. ketina pasiimti kirvį, todėl jis pats ir puolė prie nukentėjusiojo ir parvertė jį ant suolo. Tik vėliau L. L. pakeitė savo parodymus, teigdamas, kad M. B. puolė prie kirvio, todėl nuteistasis buvo priverstas gintis. Kaip jau pažymėta anksčiau šioje nutartyje, tokia L. L. versija laikytina gynybine. Jei nukentėjusysis iš tiesų pirmas būtų puolęs prie kirvio, šią aplinkybę nuteistasis būtų nurodęs jau pirmosios apklausos metu. Skunde taip pat nurodoma, kad dėl sveikatos būklės (nukentėjusysis serga šizofrenija), nuo alkoholio bei veikiamas pykčio dėl nutrūkusių santykių su drauge, M. B. turėjo akivaizdų motyvą pakenkti L. L., tačiau pažymėtina, kad būtent pats nuteistasis atėjo į nukentėjusiojo namų valdą, sakydamas pastarajam, kad nori pasikalbėti. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta jokių aplinkybių, kurios patvirtintų M. B. motyvą pakenkti nuteistajam, todėl apeliacinio skundo argumentai, kad nuteistajam buvo kilusi reali grėsmė sveikatai bei gyvybei, atmestini kaip nepagrįsti.
10. Skunde teigiama, kad L. L. nukentėjusiojo nesmaugė ir jokio konflikto neinicijavo. Šios faktinės aplinkybės buvo nustatytos baudžiamoje byloje Nr. M1-64-933/2021, kurioje M. B. pats nurodė, „kad L. L. suėmus jį už drabužių (nesmaugiant, nei dusinant), jis taip pat jam griebė už drabužių ir tarp jų įvyko grumtynės“. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, aplinkybę, kad L. L. buvo sugriebęs M. B. už drabužių ties kaklu, nukentėjusysis nurodė savo pirminiuose parodymuose. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad jis pats taip pat griebė L. L. už jo marškinėlių ir pradėjo sukti. Sutiktina, kad L. L. neatliko konkrečių smaugimo veiksmų nukentėjusiajam, tačiau sugriebus už drabužių ties kaklu ir atliekant sukimo veiksmą, nukentėjusysis galėjo jaustis smaugiamas. Be to, iš byloje esančio medicinos dokumentų išrašo/siuntimo (t. 1, b. l. 12) matyti, kad 2020 m. liepos 3 d. nuvykęs į skubios pagalbos skyrių nukentėjusysis nurodė, kad skundžiasi gerklės skausmu ryjant bei kaklo skausmu, todėl akivaizdu, kad L. L. veiksmais (kai sugriebęs nukentėjusiajam už drabužių ties kaklu jis atliko sukimo veiksmą) M. B. galėjo kilti medicinos dokumentuose nurodytos pasekmės. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai argumentavo, kad nuteistasis smaugė nukentėjusįjį sąmoningai siekdamas sukelti jam fizinį skausmą. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, apylinkės teismas sąmoningais nuteistojo veiksmais įvardijo ne tik suėmimą už marškinėlių ir jų sukimą taip, kad M. B. būtų smaugiamas, tačiau smūgių į įvairias kūno vietas bei veido sritį sudavimą, todėl akivaizdu, kad visi nuteistojo veiksmai buvo įvardinti kaip sąmoningas siekis sukelti nukentėjusiajam fizinį skausmą. Pažymėtina ir tai, kad pats L. L. bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nurodė, kad laikė nukentėjusįjį už kaklo (t. 2, b. l. 34). Byloje esanti specialisto išvada Nr. G 1539/2020 (02) patvirtina aplinkybę, kad nukentėjusiajam buvo konstatuota odos nubrozdinimas dešinio skruosto srityje, lūpų sumušimas su muštinėmis paviršinėmis žaizdelėmis viršutinėje ir apatinėje lūpoje, poodinės kraujosruvos kairio žasto srityje, odos nubrozdinimai kairio dilbio srityje, nugaros sumušimas. Tai paneigia nuteistojo parodymus, kad jis, stengdamasis nuraminti nukentėjusįjį, gražiai šį paguldė ant suolo ir laikė jį tol kol nusiramins. Juolab, kad pačiam nuteistajam specialisto išvadoje Nr. G 1538/2020 (02) konstatuotas krūtinės ląstos sumušimas bei dešinės pėdos I piršto I pirštikaulio lūžimas. Šios aplinkybės tik patvirtina tai, kad būtent nuteistasis savo aktyviais ir sąmoningais veiksmais naudojo smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu, ką pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas.
11. Nuteistojo gynėjas skunde nurodo, kad M. B. su pareiškimu dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo kreipėsi praėjus 7 dienoms po įvykio, ir tik po to, kai sužinojo, kad jo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame jis yra įtariamasis. Pažymėtina, kad dėl patirtų sužalojimų į skubios pagalbos skyrių M. B. kreipėsi jau 2020 m. liepos 3 d., nurodydamas, kad 2020 m. buvo sumuštas, smaugtas ir gavo smūgių į veidą, buvo be sąmonės. Niekuo nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad į ikiteisminio tyrimo įstaigą nukentėjusysis kreipėsi tik dėl to, jog sužinojo, kad yra pradėtas kitas ikiteisminis tyrimas, kuriame jis yra įtariamasis. Kai matyti iš byloje esančio pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką (t. 1, b. l. 6 – 7) M. B., teikdamas pareiškimą, nesistengė nuslėpti jokių įvykio aplinkybių – jis nurodė, kad ir pats sudavė L. L. į petį, taip pat tai, kad trenkė jam bukuoju kirvio galu į nugarą. Nėra jokio pagrindo manyti, kad į ikiteisminio tyrimo įstaigą M. B. kreipėsi tik sužinojęs apie kitą ikiteisminį tyrimą. Be to, byloje esanti specialisto išvada patvirtina, kad nukentėjusiajam buvo padaryti įvairūs sužalojimai, todėl visiškai normalu, kad asmuo kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą, siekdamas apginti pažeistus savo interesus.
12. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad M. B. nuteistojo atžvilgiu sistemingai ilgą laiką naudojo psichologinį spaudimą, rašydamas jam grasinančio pobūdžio žinutes. Pats nukentėjusysis teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad yra rašęs L. L. dėl klasės susitikimo, taip pat prašydamas negriauti šeimos, tačiau į bylą nėra pateikta jokių duomenų, kad M. B. būtų grasinęs L. L., todėl tokie skundo argumentai nėra pagrįsti jokiais objektyviais įrodymais.
13. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojos J. J. parodymais. Nuteistojo gynėjo teigimu, minėtos liudytojos parodymai yra akivaizdžiai prieštaringi, selektyvūs ir išimtinai patvirtinantys tik nukentėjusiojo išreikštą poziciją. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apklausiama teisme liudytoja nurodė, kad negali paaiškinti kodėl nesutapo jos ir nukentėjusiojo parodymai dėl dviračio. Liudytoja taip pat parodė, kad posėdžio dieną bandė su savo sese prisiminti tikslias 2020 m. liepos 1 d. įvykio aplinkybes. Pažymėtina, kad liudytoja nuteistojo iš anksčiau nepažinojo, todėl akivaizdu, kad neturėjo pagrindo jį apkalbėti. Apygardos teismo vertinimu, liudytojos parodymai patvirtina aplinkybę, kad L. L. nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą. Liudytoja esmines įvykio aplinkybes nurodė tokias pat, kokias nurodė ir nukentėjusysis. Nėra pagrindo teigti, kad asmens parodymai yra nepagrįsti, jei juose yra neesminių neatitikimų. Akivaizdu, kad stebint konfliktinę situaciją, žmogus gali jausti jaudulį, susijaudinimą, dėl ko kai kurios įvykio aplinkybės vėlesnių apklausų metu ar teisminio bylos nagrinėjimo metu būna nurodomos netiksliai, tačiau nagrinėjamu atveju liudytoja tiksliai nurodė, kad L. L. buvo užgulęs nukentėjusįjį ir jam smūgiavo, ir tik vėliau L. L. atsistojus, M. B. išsitraukė kirvį. Tai, kurioje kiemo vietoje M. B. sudavė L. L. kirviu, nėra esminė įvykio aplinkybė, kadangi ir pats nukentėjusysis neneigė sudavęs kirviu nuteistajam. Liudytojos nurodytos aplinkybės yra svarbios nustatant, kuris asmuo pradėjo konfliktą pirmas, todėl pirmosios instancijos teismas minėtos liudytojos parodymais rėmėsi pagrįstai.
14. Atsižvelgiant į anksčiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino tinkamai, dėl ko pagrįstai pripažino L. L. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo parodymai nebuvo nuoseklūs. Jis skirtingai nurodė esmines įvykio aplinkybes ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme. Taip pat niekuo nepatvirtintas ir nuteistojo motyvas apsilankyti pas nukentėjusįjį – nors L. L. teigė, kad pas M. B. jis užėjo pasiimti kompiuterio, tačiau kaip vėliau paaiškėjo, M. B. net neturėjo minėto kompiuterio, o pats nuteistasis atėjęs į nukentėjusiojo gyvenamojo namo kiemą pasakė, kad atėjo pasikalbėti. Nukentėjusiojo nuosekli versija, kurią patvirtina liudytojos J. J. parodymai, leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad eidamas pas M. B. L. L. turėjo tikslą jo atžvilgiu naudoti fizinį smurtą, todėl nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2021 m. balandžio 28 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo L. L. gynėjo advokato Mindaugo Šeškauskio apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.