- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-04-18
- Bylos Nr.
- I1-6852-438/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00261-2024-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- M. Z.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-3), prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovė), atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos (toliau – ir LKT, atsakovės atstovė), priteisti 10 000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metines palūkanas.
Nurodo, jog laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 28 d. iki 2023 m. rugpjūčio 17 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo laikomas Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau - Pravieniškių PN-AK) Pirmojo sektoriaus 1-ame būryje. Duše jam nebuvo užtikrintas privatumas, nes nebuvo pertvarų. Jis likdavo nenusiprausęs, jausdavo diskomfortą, orumo pažeminimą ir kitus neigiamus dvasinius išgyvenimus. Gyveno negyvenamojo pastato 2-ame aukšte, o 1-ame aukšte buvo lentpjūvė, suvirintojų, dažytojų ir kitų darbuotojų patalpos. Per langus į antrą aukštą ėjo dūmai, nemalonūs kvapai. Patyrė nesveika miega, teko kreiptis pas gydytoją psichiatrą. Nurodytame pastate laiptai buvo netinkami, kelis kartus buvo nukritęs. Dėl laiptų kreipėsi į administraciją, tačiau į jo prašymus nebuvo reaguojama. Jo koja (41-ojo dydžio) netilpdavo pilnai ant laipto, todėl lipdamas laiptais patirdavo nepatogumus.
Pareiškėjas teismo posėdžio metu palaikė skundą iš esmės jame išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos kalėjimų tarnybos, atsiliepimu (b. l. 22-28) su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą, t. y. nuo pat patalpinimo į pataisos namus turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, tačiau to nedarė. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, kad jam būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos. Skundžiamas terminas yra 3 metai atgal nuo skundo teisme gavimo dienos (pareiškėjo skundas teisme gautas 2024 m. vasario 9 d.), todėl ginčo laikotarpiui nuo 2021 m. sausio 28 d. iki 2021 m. vasario 9 d. turėtų būti taikomas ieškinio senaties terminas.
Pažymi, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 28 d. iki 2023 m. rugpjūčio 17 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK Pirmajame ir Antrajame sektoriuose. Pareiškėjas skundžia kalinimo sąlygas tik Pravieniškių PN-AK Pirmajame sektoriuje. Pareiškėjas 2022 m. rugpjūčio 18 d. buvo paleistas lygtinai. Nuo 2022 m. lapkričio 11 d. pareiškėjas buvo nuteistas vėl ir laisvės atėmimo bausmę atliko Pravieniškių PN-AK Antrajame sektoriuje, kuriame kalinimo sąlygų neskundžia. 2023 m. kovo 21 d. pareiškėjas buvo konvojuotas į LKT Vilniaus kalėjimą. Pareiškėjas galimai klaidingai nurodė ginčo laikotarpį, kuris turėtų būti taisytinas į „nuo 2021 m. sausio 28 d. iki 2022 m. rugpjūčio 17 d.“, kadangi jis Pravieniškių PN-AK Pirmajame sektoriuje laisvės atėmimo bausmę atliko iki 2022 m. rugpjūčio 18 d..
Remiasi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintų Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 31 punkto nuostata ir teigia, kad gerinant nuteistųjų kalinimo sąlygas Pravieniškių PN-AK Pirmajame sektoriuje visų būrių bendrojo naudojimo dušinėse privatumo užtikrinimui ūkio būdu 2022 m. vasario mėn. buvo įrengtos pertvaros. Akcentuoja, kad pareiškėjas nepateikia jokių objektyvių duomenų (jo teiktų skundų/prašymų) kalinimo įstaigos administracijai dėl privatumo neužtikrinimo dušo patalpose, ar gautų atsakymų į juos.
Pažymi, kad Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus 1-ojo būrio pastatas yra specialiosios paskirties. Nuteistieji jame galėjo gyventi. Šis būrys yra antrame aukšte. Pirmame aukšte buvo staliaus dirbtuvės, darbai buvo vykdomi tik su rankiniais įrankiais ir nemalonių kvapų negalėjo sklisti. Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodo, kad neva sklido nemalonūs kvapai per langus, tačiau nedetalizuoja aplinkybių, nepateikia jokių objektyvių duomenų.
Teigia, kad Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nėra reglamentuotas kalinimo įstaigose esančių laiptų įrengimas ir kokio dydžio laipteliai turėtų būti. 1-ajame būryje laiptai buvo tvarkingi, tinkamai įrengti. Pareiškėjas į LKT Turto valdymo skyrių su skundais/prašymais dėl netinkamų laiptų nesikreipė.
Pažymi, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į kalinimo įstaigos psichologus dėl emocinės būklės pablogėjimo, psichologinio sukrėtimo ar depresijos, kuriuos galėjo sukelti skunde nurodomos aplinkybės, nesikreipė.
Tvirtina, kad įstaigos pareigūnai susidariusioje situacijoje veikė laikydamiesi teisės aktų reikalavimų, jų nuostatų nepažeidė. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos įstaigos pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas ar, kad dėl pataisos įstaigos pareigūnų veikimo ar neveikimo būtų kilusi žala pareiškėjui. Nuteistasis nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo dėl neteisėtų atsakovės atstovo veiksmų.
Žala, kilusi dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar neteisėtai taikomų suvaržymų, atlyginama vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą anksčiau minėtų viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Pažymėtina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas ar nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Tam, kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, nevykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
Pagal teisminėje praktikoje suformuotą bendrosios įrodinėjimo taisyklės aiškinimą, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi, pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Pagal LVAT formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui, o laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98 ir kt.).
Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad Pravieniškių PN-AK Pirmajame sektoriuje laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 28 d. iki 2023 m. rugpjūčio 17 d. jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis: nebuvo užtikrinamas privatumas dušo patalpose (neįrengtos pertvaros); per langus į patalpą, esančią antrame aukšte, patekdavo nemalonūs kvapai ir dūmai iš pirmame aukšte esančių patalpų; laiptai buvo netinkamai įrengti, dėl to ne kartą buvo nuo jų nukritęs.
Dėl ginčo laikotarpio
Pagal CK 1.124 straipsnį, ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 straipsnio 1 dalis). Tačiau ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus ieškinio senaties terminui galimybė priverstinai, valstybės prievartos pagalba įgyvendinti subjektines teises išnyksta. Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, jog suėjus įstatymo nustatytam terminui jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotasis asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę arba įstatymo saugomą interesą, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo arba atsisako nuo savo teisės, arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusiąją šalį imtis priemonių operatyviai ir tinkamai ginti savo pažeistas teises. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo, atsirandančio kilus ginčui dėl subjektinės teisės, neigiamą poveikį civilinei apyvartai (Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant ieškinio senatį reglamentuojančias įstatymų normas, apibendrinimo apžvalga, patvirtinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 39).
CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais. Jeigu ji priklausytų vien nuo asmens vidinio suvokimo, ieškinio senaties termino eigos pradžia taptų per daug nekonkreti ir neapibrėžta, o ieškinio senaties instituto praktinis taikymas neatitiktų pirminio sumanymo – užtikrinti visuomeninių santykių stabilumą, skatinti nukentėjusiuosius asmenis operatyviai kreiptis į teismą, garantuoti tinkamą ir efektyvų bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą. Todėl turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas, skirtingai nei realaus sužinojimo momentas, sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, kad jo teisė yra pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžiai neturi įtakos, ar egzistuoja reali galimybė faktiškai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą.
CK 1.125 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas.
Nagrinėjamu atveju reikalavimas dėl laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 28 d. iki 2023 m. rugpjūčio 17 d. padarytos neturtinės žalos atlyginimo teismui pareikštas 2024 m. vasario 6 d. (b. l. 4). Įvertinus nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 28 d. iki 2021 m. vasario 5 d. praleido trijų metų senaties terminą.
Teismas pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz. LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).
Pareiškėjas nenurodė objektyvių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindas atnaujinti senaties terminą, todėl senaties terminas nurodytam laikotarpiui neatnaujintinas, ginčo laikotarpio pradžią skaičiuojant nuo 2021 m. vasario 6 d..
Pareiškėjas ginčo laikotarpio pabaigą nurodo 2023 m. rugpjūčio 17 d.. Tačiau iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas, vadovaujantis 2022 m. rugpjūčio 17 d. Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus 2022 m. rugpjūčio 17 d. nutarimu Nr. 2-2432 2022 m. rugpjūčio 18 d. iš įstaigos paleistas lygtinai (b. l. 29-30). Taip pat nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2022 m. lapkričio 11 d. iki 2023 m. kovo 21 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK Antrajame sektoriuje. Pareiškėjas tai paneigiančių duomenų nepateikė. Pažymėtina, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl netinkamų laikymo sąlygų Pravieniškių PN-AK Pirmajame sektoriuje.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teismas tikslina ginčo laikotarpį, ginčo laikotarpiu laikytinas laikotarpis nuo 2021 m. vasario 6 d. iki 2022 m. rugpjūčio 17 d..
Nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2021 m. vasario 6 d. iki 2022 m. rugpjūčio 5 d. buvo laikomas Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus 1-ame būryje, o laikotarpiu nuo 2022 m. rugpjūčio 5 d. iki 2022 m. rugpjūčio 17 d. – Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus 2-ame būryje (b. l. 29-30).
Dėl privatumo dušo patalpoje
Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai (toliau – Higienos norma HN 134:2015) (akto redakcija, galiojanti nuo 2018 m. lapkričio 1 d.), kurios 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Šioje teisės normoje nėra įtvirtinto reikalavimo dušo patalpose įrengti pertvaras ar atskiras dušo kabinas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-389 patvirtintų Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (redakcija, galiojanti laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 22 d. iki 2022 m. liepos 6 d.) 31 punktu dušo kabinų įrengimas numatytas tik ilgalaikių pasimatymų kambariuose. Reikalavimai nuteistųjų dušinėms ir būriuose įrengtoms maudymosi vietoms nereglamentuoti. Analogiškas teisinis reglamentavimas numatytas ir laikotarpiu nuo 2022 m. liepos 6 d. iki 2022 m. liepos 22 d. galiojusioje bei nuo 2022 m. liepos 22 d. galiojančioje redakcijoje. Tokiu būdu teisės aktai nenumato įstaigai prievolės įrengti matomumą ribojančias pertvaras nuteistųjų dušinėse.
Tačiau LVAT yra pažymėjęs, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo. Neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1294-442/2020).
Naujausioje LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., 2023 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-436-463/2023).
Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovė neneigia, kad Pravieniškių PN-AK Pirmajame sektoriuje ginčo laikotarpio pradžioje dušo patalpose nebuvo pertvarų, priešingai, teigia, kad visų būrių bendrojo naudojimo dušinėse privatumo užtikrinimui ūkio būdu buvo įrengtos pertvaros tik 2022 m. vasario mėn.. Nors atsakovės atstovas nepateikė teismui tai patvirtinančių duomenų, tačiau teismas vertina, kad nėra pagrindo nepasitikėti LKT Turto valdymo skyriaus inspektorės pateiktais duomenimis (b. l. 33-34). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovas nenurodė, kada būtent Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus 1-ame ir 2-ame būriuose dušinėse buvo įrengtos pertvaros, laikytina, kad visą 2022 m. vasario mėnesį nurodytuose būriuose pertvarų dušinėse nebuvo.
Apibendrinus nustatytas aplinkybes, laikytina, jog pareiškėjui laikotarpiu nuo 2021 m. vasario 6 d. iki 2022 m. vasario 28 d. (mažiausiai 56 kartus) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu ir tuo buvo pažeistos jo teisės.
Dėl nemalonių kvapų ir dūmų gyvenamosiose patalpose
Nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus 1-ojo būrio pastatas yra specialiosios paskirties, tačiau nuteistieji galėjo jame gyventi. Šis būrys yra antrame aukšte, o pirmame aukšte buvo staliaus dirbtuvės, darbai buvo vykdomi tik su rankiniais įrankiais, todėl nemalonių kvapų negalėjo sklisti (b. l. 33-34).
Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl to, jog buvo apgyvendintas virš suvirinimo, dažymo ir metalo apdirbimo cecho, atsižvelgė į tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją ar kitą instituciją dėl veikiančių dirbtuvių skleidžiamų cheminių medžiagų. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar atsakovas, žinodamas apie galimus teisės aktų reikalavimų pažeidimus, ėmėsi veiksmų, kad tokie pažeidimai būtų pašalinti.
Pareiškėjas teigia, kad dėl sutrikusio miego teko kreiptis į psichiatrą, tačiau tai patvirtinančių duomenų nepateikė. Tai patvirtina ir LKT 1-ojo kalėjimo Resocializacijos skyriaus 2024 m. vasario 14 d. pažyma (b. l. 31-32), iš kurios nustatyta, kad ginčo laikotarpiu dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų į įstaigos psichologus pareiškėjas nesikreipė. Pažymėta, kad jis kreipėsi kitais klausimais.
Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.
Pabrėžtina, jog teisės aktai nedraudžia įrenginėti gyvenamųjų patalpų virš dirbtuvių ar kitų patalpų. Higienos normos numato tik pareigą nuteistuosius apgyvendinti gyvenamosiose patalpose.
Dėl netinkamų laiptų
Nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK Pirmojo sektoriaus 1-ajame būryje esantys laiptai buvo tvarkingi ir tinkamai įrengti (b. l. 33-34).
Teismas pažymi, kad teisės aktuose nereglamentuotas kalinimo įstaigose esančių laiptų įrengimas ir laiptelių dydžiai. Byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN-AK administraciją kreipėsi dėl netinkamų laiptų. Nors pareiškėjas teigia, kad kelis kartus krito nuo laiptų, tačiau byloje nėra duomenų patvirtinančių, kad dėl nurodytų aplinkybių teko kreiptis dėl medicininės pagalbos suteikimo. Laikytina, kad pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl šie argumentai atmetami kaip deklaratyvūs ir nepagrįsti.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. prieš Olandiją, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. prieš Suomiją, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. prieš Ispaniją ir kt.).
Pareiškėjas teigia, kad patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus.
Kiekvienas žalos dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai (žr. pvz., LVAT 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017). Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo.
Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą (žr. pvz. LVAT 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1553-822/2019).
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo materialioji teisė buvo pažeista, teismas sprendžia, jog atsakovės atstovo neteisėti veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme nagrinėjamu atveju pareiškėjui galėjo sukelti neigiamas pasekmes, todėl jis patyrė neturtinę žalą. Nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui neturtinė žala turi būti priteista pinigais.
Teismas, atsižvelgdamas į pažeidimo pobūdį, trukmę, į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda, nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti nurodyta 10 000,00 Eur suma. Konstatuojama, kad dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 600,00 Eur, todėl skundas tenkintinas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 600,00 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas prašo teismo priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo.
Nagrinėjamu atveju aktuali CK 6.210 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Procesinių palūkanų skaičiavimo termino pradžia nustatyta CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, kuri numato, kad prievolės skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Pažymėtina, kad remiantis LVAT praktika bylose dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis), 5 proc. dydžio metinės palūkanos priteisiamos (žr., pvz., LVAT 2023 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-558-789/2023).
Nagrinėjamu atveju administracinė byla buvo iškelta 2024 m. vasario 12 d. nutartimi (b. l. 5-6), todėl, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už prievolę atlyginti neturtinę žalą nuo 2024 m. vasario 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo M. Z. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui M. Z. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos kalėjimų tarnybos, 600,00 Eur (šeši šimtai eurų ir 00 centų) neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2024 m. vasario 12 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.