Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Nerijaus Meilučio ir Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. V. A. apeliacinį skundą dėl Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-15-780/2017 pagal ieškovo S. V. A. ieškinį atsakovams I. O. I., R. B., I. V., Raimundui J. A., dalyvaujant trečiajam asmeniui, nepareiškusiam savarankiškų reikalavimų Lazdijų rajono 1-ojo notarų biuro notarei S. V. dėl termino palikimui pagal testamentą priimti pratęsimo ir paveldėjimo teisės liudijimų pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Įstatyme nėra numatyta, kokios termino priimti palikimą priežastys pripažintinos svarbiomis, tokia prerogatyva dėl priežasčių vertinimo ir pripažinimo ar nepripažinimo jas svarbiomis atitenka teismui. Asmuo ne visuomet gali tinkamai įvertinti veiksmų, kurių neatlikimas gali sukelti tam tikras teisines pasekmes, svarbą, nes tuo metu jo gyvenime yra svarbesni dalykai ir tai yra ne dėl to, jog asmuo savarankiškai renkasi, o todėl, jog jis neturi kito pasirinkimo.

Bylos medžiaga patvirtina, kad ir kiti įpėdiniai laiku nesikreipė dėl palikimo priėmimo, nesiėmė aktyvių veiksmų jam priimti, priešingai atsakovė R. B. paprašė pirmiausiai atsisakyti palikimo ir tik po to, buvo atlikti kitų įpėdinių veiksmai.

Notarė negalėjo išduoti kitiems įpėdiniams paveldėjimo teisės liudijimų, kuomet įstatymu nustatytas palikimo priėmimo terminas jau buvo pasibaigęs, nes termino palikimui priimti pratęsimo klausimas turėjo būti sprendžiamas teisme.

Ieškovo teisė ginti pažeistas teises, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, atsirado nuo 2014 m. spalio 18 d., t. y. nuo tos dienos, kurią jis sužinojo apie tėvo testamentą. Ieškinys teismui paduotas 2015 m. vasario 24 d., todėl ieškinio senatis nėra praleista.

Ieškovas žinojo apie tėvo sudarytą testamentą ir jam paliekamą palikimą, o termino palikimui jis net ir nepraleido, kadangi jis palikimo nepriėmė savo paties apsisprendimu, per įstatyme nustatytą terminą neatlikdamas jokių veiksmų palikimui priimti, nepriklausomai nuo to, buvo testamentas ar jo nebuvo. Pats ieškovas ir dėl savo kaltės neįvykdė tėvo paskutiniosios valios, kadangi apie testamentą jis žinojo, tačiau jį atsisakė vykdyti.

Vien pats faktas, kad kiti įpėdiniai per įstatymo nustatytą terminą irgi nesikreipė pas notarą dėl palikimo priėmimo neįrodo ieškovo teiginio, jog jie slėpė testamentą nuo jo, bet priešingai, jis ne kartą buvo raginamas nuvykti pas notarą, tačiau to nepadarė. Siekiant išvengti, kad palikimas neatitektų valstybei, kiti tėvo vaikai priėmė palikimą faktiškai pradėję jį valdyti, t. y. tėvo name gyveno du jo sūnūs, o namu rūpinosi dukra I. O. I..

Ieškovas nenurodė nei vienos svarbios ir nuo jo valios nepriklausančios priežasties, dėl kurios jis būtų negalėjęs įgyvendinti įstatyme įtvirtintų savo teisių, dėl kurios praleido terminą palikimui priimti, ir dėl kurios būtų pagrindas teismui tą terminą atnaujinti. Tuo tarpu vien aplinkybė, kad ieškovo naudai buvo surašytas testamentas, kuriuo jis nepasinaudojo, nėra pagrindas pratęsti ieškovui terminą palikimui priimti.

Nebuvo jokių objektyvių kliūčių, kurioms esant ieškovas negalėjo priimti palikimo. Ieškovas žinojo apie tėvo mirties faktą, kad po jo mirties liko turtas ir suprato kaip mirusiojo sūnus turi paveldėti turtą. Ieškovas yra išsilavinęs žmogus, turi gyvenimiškos patirties, tačiau daugiau nei 18 metų, visiškai nesidomėjo atsiradusiu palikimu ir nesiekė jo paveldėti. Nusprendęs jo nepaveldėti, ieškovas išreiškė savo valią pateikdamas pareiškimą apie palikimo atsisakymą, kuris buvo patvirtintas 1997 m. balandžio 24 d.

Šiuo atveju ginčas negali būti kvalifikuojamas kaip ginčas dėl turto tarp bendraturčių, kadangi ieškovas įstatymų nustatyta tvarka neįgyvendino paveldėjimo pagrindu atsiradusių teisių, palikimo nepriėmė ir nuosavybės teisių į paliktą turtą neįgijo, todėl negali būti taikomas dešimties metų ieškinio senaties terminas. Nors ieškovas savo teisės pažeidimą sieja su 2014 m. spalio 18 d., kai jo teigimu, jis sudaro 1991 m. spalio 11 d. testamentą, tačiau ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo tada, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie 1997 m. rugpjūčio 14 d. paveldėjimo teisės liudijimą, t. y. ieškovas dar 1997 metais žinojo, kad palikimą siekia priimti kiti įpėdiniai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 180 straipsnis nustato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pažymėtina, kad naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme turi atitikti įstatyme nustatytą reglamentavimą, o prašymas juos priimti ir ištirti turi būti išimtinai argumentuotas (CPK 306 straipsnio 3 dalis, 314 straipsnis).

Apeliantas 2017 m. gegužės 30 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė įrodymus –Alytaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 59-13723, S. A. 1998 m. lapkričio 5 d. prašymą (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybai, 1999 m. liepos 8 d. pažymą Nr. 9508 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ ir Alytaus apskrities viršininko administracijos sprendimo projektą, kuriuos jis prašo prijungti prie bylos ir, kuriais jis papildo ir paaiškina aplinkybes, kad jo tėvo A. A. testamento ir kitų dokumentų slėpimo, jo asmens duomenų neteisėto panaudojimo (jam nežinant) bei parašo suklastojimo fakto. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinės instancijos teisme ieškovo pateiktų įrodymų turinį, sprendžia, kad jais yra įrodinėjamos aplinkybes, kurios nėra susijusios su nagrinėjama byla, todėl ieškovo pateiktus papildomus dokumentus atsisakytina priimti.

Dėl ginčo esmės

Nagrinėjamoje byloje ieškovas pareiškė reikalavimą įgyvendinti savo teises į palikimo priėmimą, taip pat ginčijo įpėdinių atliktus veiksmus, kuriais jie priėmė palikimą. Šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovas praleido terminą palikimui, atsiradusiam pagal tėvo 1991 m. spalio 11 d. testamentą, priimti, tačiau sprendžiamas klausimas, ar šio termino praleidimo priežastis galima pripažinti svarbiomis, dėl kurių būtų pagrindas terminą pratęsti.

Įpėdiniui praleidus terminą palikimui priimti, tiek 1964 m. CK 588, tiek CK 5.57 straipsniuose nustatyta galimybė kreiptis į teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo ir įrodinėti, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, pripažintinų pagrindu jam pratęsti, t. y. kad tam tikros priežastys lėmė, jog įpėdinis dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių tinkamai negalėjo įgyvendinti įstatyme įtvirtintų savo teisių. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, nagrinėjantis įpėdinio prašymą pratęsti terminą palikimui priimti, turi: pirma, nustatyti, ar egzistavo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kuriomis jis remiasi kaip svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis priimti palikimą; antra, konstatavęs, kad atitinkamos aplinkybės buvo, teismas turi vertinti, ar jos yra svarbios pateisinti termino praleidimą; trečia, teismas turi išsiaiškinti palikimą priėmusių įpėdinių ar kitų suinteresuotų asmenų poziciją dėl termino pratęsimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos D. S. pareiškimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, bylos Nr. 3K-3-295/2011).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas įrodinėja, kad apie tėvo testamentą sužinojo 2014 m. spalio 18 d., todėl nežinojimas apie sudarytą testamentą, susidėjusios sunkios gyvenimo aplinkybės (mažametis sūnus, sutuoktinės liga, užimtumas darbe, gyvenimas kitame mieste, nei turto buvimo vieta), ieškovo teigimu, lėmė, jog iki sužinojimo apie testamentą jis dėl svarbių ir nuo jo nepriklausančių priežasčių praleido įstatyme įtvirtintą terminą palikimui po tėvo mirties (duomenys neskelbtini) priimti.

Byloje nustatyta, kad palikimas atsirado 1996 m., 1964 m. CK 587 straipsnyje (redakcija, galiojusi palikimo atsiradimo metu) buvo įtvirtinta nuostata, kad palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti. Laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Šie veiksmai turėjo būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Šiuo metu galiojančio CK 5.50 straipsnyje įtvirtinta, kad palikimo priėmimo veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, o jeigu šis terminas praleistas, jis gali būti atnaujinamas CK 5.57 straipsnio 1 dalies pagrindu. Ieškovas į teismą dėl termino palikimui priimti atnaujinimo kreipėsi tik 2016 m. liepos 7 d., patikslinęs byloje pareikštus ieškininius reikalavimus.

Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas detaliai analizavo ieškovo nurodytas aplinkybes ir nustatinėjo, dėl kokių priežasčių ieškovas praleido terminą palikimui priimti. Minėta, kad grįsdamas teiginius, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, ieškovas nurodo, kad palikimą priimti sutrukdė sutuoktinės liga, mažamečio sūnaus auginimas, darbas, bei, kaip svarbiausia aplinkybė, akcentuotas nežinojimas apie tėvo sudarytą testamentą. Byloje nustatyta, kad ieškovas yra palikėjo sūnus ir palikimą priėmusių asmenų brolis, t. y. asmuo, susijęs artimais giminystės ryšiais ir pirmos eilės įpėdinis pagal įstatymą. Dėl to jam turėjo būti žinoma tiek apie tėvo mirtį, tiek ir apie atsiradusį palikimą, taip pat apie sesers ir brolių priimtą paveldimą turtą.

Ieškovo argumentai, kad jis nežinojo apie palikėjo testamentą, kuriuo ginčo turtas buvo jam paliktas, nereiškia, kad jis negalėjo atsiradus palikimui bendra tvarka kreiptis dėl palikimo priėmimo į notarą arba faktiškai pradėti valdyti palikimą. Priešingai, net ir žinodamas apie atsiradusį palikimą, ieškovas jokių palikimo priėmimo veiksmų neatliko. Byloje pateikti duomenys, kad 1997 m. balandžio 24 d. ieškovas pareiškimu, jau po nustatyto termino palikimui priimti, notarui patvirtino, kad palikimo nepriėmė ir jo valdyti nepradėjo (t. 1, b. l. 20). Šio veiksmo atlikimas nors ir nelaikytinas palikimo atsisakymu 1964 m. CK 591 straipsnio prasme, tačiau sudaro pagrindą spręsti, kad ieškovas suvokė, jog turi teisę priimti palikimą, o artimų asmenų priežiūra ar išlaikymas, gyvenimas kitame, nei atsiradęs palikimas, mieste netrukdė ieškovui atlikti notarinį veiksmą, tame tarpe ir išreikšti valią dėl palikimo ir tokiu būdu priimti palikimą.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovams išduotų paveldėjimo teisės liudijimų teisėtumo, nustatė, kad notarė, 1997 m. birželio 25 d. gavusi įpėdinių pagal įstatymą I. O. I., V. A., R. J. A. pareiškimus apie palikimo priėmimą po tėvo A. A. mirties, turėdama notarų patvirtintus pranešimus apie tai, kad kiti du įpėdiniai – S. V. A. (ieškovas) ir R. B. palikimo nepriėmė, turėdama 1997 m. birželio 23 d. (duomenys neskelbtini) pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) apie įpėdinių priimtą faktiškai valdyti turtą, 1997 m. rugpjūčio 14 d. išdavė paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą į nekilnojamąjį turtą. Teismo vertinimu, notarė išduodama paveldėjimo teisės liudijimą tinkamai vykdė 1964 m. CK 587, 592, 598, 599 straipsnių reikalavimus, reglamentuojančius paveldėjimo procedūras ir jų užbaigimą, jų nepažeidė.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsiradus palikimui ieškovas negyveno tėvų sodyboje, notarine tvarka patvirtino palikimo nepriėmęs bei į jį nepretenduojantis. Įvertinęs nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad notarės disponuojami duomenys leido spręsti apie palikimą priėmusių įpėdinių ratą, ieškovui notarei pateikus raštu patvirtinimą, kad jis-ieškovas palikimo nepriėmė, notarė teisėtai išdavė paveldėjimo teisės liudijimą. Ieškovas neįrodė, kad kokie nors notarės veiksmai prieštaravo galiojančioms teisės normoms.

Teisėjų kolegija pažymi, kad darydamas nurodytą išvadą apie paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo teisėtumą pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir teisiškai įvertino pirmiau aptartas faktines bylos aplinkybes, iš kurių matyti, kad palikimas kitų įpėdinių veiksmais buvo priimtas jiems pradėjus faktiškai valdyti paveldimą turtą. Ieškovo broliai gyveno kartu su palikėju namų valdoje, atsakovė po palikimo atsiradimo taip pat rūpinosi ir prižiūrėjo paveldimą turtą. Dėl to teisiškai šie atlikti įpėdinių veiksmai pripažintini palikimo, faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą, priėmimu 1964 m. CK 587 straipsnio pagrindu. Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliacinio skundo motyvu, kad kiti įpėdiniai laiku nesikreipė dėl palikimo priėmimo, kadangi pirmiau konstatuota, kad atsakovai įgyvendino teisę į palikimo priėmimą, faktiškai pradėdami valdyti paveldimą turtą, šiuos veiksmus atlikdami per šešis mėnesius, kaip to ir reikalaujama 1964 m. CK 587 straipsnyje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą; paveldėjimo teisės liudijimas savo teisine reikšme yra tik įpėdinio turimas teises įforminantis dokumentas, todėl jo išdavimas nekeičia nei teisių į paveldėtą turtą atsiradimo momento, nei šių teisių apimties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis S. M. v. E. P. ir kt. byloje Nr. 3K-7-468/2009). Palikimo priėmimas pradėjus faktiškai valdyti paveldimą turtą buvo vienas teisinių pagrindų notarui išduoti paveldėjimo teisės liudijimą pagal 1975 m. spalio 31 d. patvirtintos Notarinių veiksmų atlikimo valstybinėse notarinėse kontorose instrukcijos 95 punktą. Kiti įpėdiniai pagal įstatymą, tarp jų ir ieškovas nesikreipė dėl palikimo priėmimo ir jo nepriėmė. Dėl to patikrinusi palikimo priėmimo faktą notarė išdavė paveldėjimo teisės liudijimą, laikydamasi 1964 m. CK 587 straipsnio ir jį detalizuojančios nurodytos instrukcijos reikalavimų.

Kiekvienas įpėdinis savo teisę paveldėti turi įgyvendinti pats ir įstatymų nustatyta tvarka, nepriklausomai nuo kitų įpėdinių veiksmų. Todėl savo teisės paveldėti neįgyvendinęs ieškovas negali ginčyti atsakovų teisėtai gautų paveldėjimo teisės liudijimų apeliuodamas į tai, kad jam nebuvo žinoma apie tėvo testamentą.

Taigi, ieškovas turėjo žinoti apie palikimą jo atsiradimo metu, teisių į jį nepareiškė ir neįgyvendino, taip pat nesikreipė į teismą per galiojusio 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų metų ieškinio senaties terminą. Pagal ieškinio teismui padavimo metu galiojančio CK 1.131 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo, kai atsakovas ieškinio senatį reikalauja taikyti, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti. Ilgą laiko tarpą praleisto ieškinio senaties termino padarinių, t. y. ieškinio atmetimo, taikymas yra svarbus siekiant užtikrinti nusistovėjusių paveldėto turto nuosavybės teisinių santykių stabilumą. Byloje nenustatyta aplinkybių, galinčių būti pripažintomis svarbiomis termino praleidimo priežastimis, kurios pateisintų visą ieškinio senaties termino praleidimo trukmę. Dėl to ieškinys pagrįstai atmestas ir kaip paduotas teismui praleidus įstatyme nustatytą ieškinio senaties terminą, kuriam atnaujinti teisinio pagrindo nenustatyta.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsižvelgiant į tai, jog terminas kreiptis dėl palikimo priėmimo praleistas daug, testatoriaus turtą paveldėjo kiti asmenys, ieškovo artimi giminaičiai, šių asmenų sąžiningumas byloje nepaneigtas (CPK 178, 185 straipsniai), be to, terminas valiai dėl palikimo priėmimo paprastai laikomas pakankamu, o ieškovas teismui nepateikė jokių duomenų apie tai, kad būtų susidariusi ypatinga situacija, dėl kurios jis negalėjo dėl ne nuo jo priklausančių priežasčių išreikšti valios dėl palikimo priėmimo, laikytina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, jog ieškovas terminą palikimui priimti būtų praleidęs dėl svarbių, objektyvių, nuo jo nepriklausančių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai atsižvelgė į tai, kad būtina išlaikyti ieškovo veiksmų ir palikimą priėmusių įpėdinių teisėtų interesų pusiausvyrą, nes ieškovas į teismą kreipėsi 2015 m. vasario 24 d., t. y. praėjus daugiau nei 18 metų po palikimo atsiradimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino paveldėjimo teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagristą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, yra pagrindas atsakovų naudai priteisti apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis), tačiau iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nėra pateikti prašymai dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir jas pagrindžiantys dokumentai, todėl teisėjų kolegija plačiau dėl to nepasisako (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro 4,64 Eur, todėl atmetus ieškovo apeliacinį skundą, šios išlaidos valstybės naudai priteistinos iš atsakovo (CPK 96 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lazdijų rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Iš ieškovo S. V. A., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai priteisti 4,64 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (pinigus sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai (įmonės kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT247300010112394300, esančią AB „Swedbank”, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.