Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės, Henriko Sadausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Indrės Žvaigždinienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka naudojant Zoom programą išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. M. (N. M.) skundą atsakovei Užsienio reikalų ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Lietuvos Respublikos ambasada (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ambasada) 2023 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 64.5.7.8-41 (toliau – ir Sprendimas) atsisakė pareiškėjui N. M. (N. M.) išduoti nacionalinę vizą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

4. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Ambasados Sprendimo, kuriuo atsisakyta išduoti pareiškėjui nacionalinę vizą, teisėtumo ir pagrįstumo.

5. Nustatyta, kad pareiškėjas 2022 m. sausio 3 d. Ambasadai pateikė prašymą išduoti nacionalinę vizą.

5.1. Ambasada 2022 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. V-2022-49 atsisakė išduoti nacionalinę vizą, nurodydama, kad užsienietis negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo bei sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo bei yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

5.3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. balandžio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-3470-595/2022 pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5.4. LVAT 2022 m. rugsėjo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2741-822/2022 tenkino Y. Z. T. ir pareiškėjo apeliacinį skundą ir panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. balandžio 26 d. sprendimą bei priėmė naują sprendimą: panaikino Ambasados 2022 m. vasario 11 d. sprendimą Nr.V-2022-49 ir įpareigojo Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą.

5.5. Ambasada, iš naujo išnagrinėjusi pareiškėjo 2022 m. sausio 3 d. prašymą, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui išduoti nacionalinę vizą, kadangi: 1) užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo (19 str. 1 d. 2 p.); 2) duomenys, kuriuos užsienietis pateikė, norėdamas gauti nacionalinę vizą, neatitinka tikrovės (19 str. 1 d. 4 p.).

6. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Europos parlamento ir tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento (EB) Nr. 810/2009, nustatančio Bendrijos vizų kodeksą, 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 2016/399 Dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas), Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatos.

6.2. Vizų kodekso 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant prašymą išduoti vienodą vizą, nustatoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka Šengeno sienų kodekso 5 straipsnio 1 dalies a, c, d ir e punktuose nustatytas atvykimo sąlygas, ir ypatingas dėmesys skiriamas įvertinimui, ar jis nekelia nelegalios imigracijos rizikos ar rizikos valstybių narių saugumui, ir ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo ketina išvykti iš valstybių narių teritorijos iki prašomos išduoti vizos galiojimo laikotarpio pabaigos. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tikrindamas, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo atitinka atvykimo sąlygas, konsulatas patikrina: ar pateiktas kelionės dokumentas nėra netikras, suklastotas arba padirbtas; prašymą išduoti vizą pateikusio asmens pateiktą numatomo buvimo tikslą ir sąlygas ir ar jis turi pakankamai pragyvenimo lėšų tiek numatomo buvimo trukmei, tiek grįžimui į savo kilmės ar gyvenamosios vietos šalį, arba vykimui tranzitu į trečiąją šalį, į kurią jis tikrai būtų įleistas, arba gali teisėtai gauti tokių lėšų; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo yra asmuo, dėl kurio Šengeno informacinėje sistemoje (SIS) buvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti; ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo nėra laikomas keliančiu grėsmę kurios nors valstybės narės viešajai tvarkai, vidaus saugumui, visuomenės sveikatai, kaip nurodyta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 19 punkte, arba tarptautiniams santykiams, visų pirma kai valstybių narių nacionaliniuose registruose nebuvo paskelbtas perspėjimas neleisti atvykti dėl tų pačių priežasčių; kai taikoma, ar prašymą išduoti vizą pateikęs asmuo turi tinkamą galiojantį sveikatos draudimą kelionės metu. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad prašymo nagrinėjimas visų pirma grindžiamas pateiktų dokumentų autentiškumu bei patikimumu ir prašymą išduoti vizą pateikusio asmens padarytų pareiškimų tikrumu bei patikimumu, o 8 dalyje – nagrinėdami prašymą konsulatai arba centrinės valdžios institucijos gali pagrįstais atvejais surengti pokalbį su prašymą išduoti vizą pateikusiu asmeniu ir paprašyti pateikti papildomus dokumentus.

6.4. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) yra išaiškinęs, kad Vizų kodekso 23 straipsnio 4 dalis, 32 straipsnio 1 dalis ir 35 straipsnio 6 dalis aiškintinos taip, kad valstybės narės kompetentingos institucijos, išnagrinėjusios prašymą išduoti vienodą vizą, gali atsisakyti išduoti tokią vizą prašymą pateikusiam asmeniui tik tuo atveju, kai yra vienas iš šiose nuostatose išvardytų pagrindų atsisakyti išduoti vizą (žr., pvz., ESTT 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą R. K. prieš Vokietijos Federacinę Respubliką (C-84/12). Pagal Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalį, sprendimas dėl atsisakymo, nurodant jo priežastis, prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamas naudojant kodekso VI priede nustatytą standartinę formą.

6.5. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-544-822/2015). Pabrėžtina, jog įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, taip pat kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalis).

6.6. Pažymėtina, kad vien dokumentų Ambasadai pateikimas savaime nesuteikia užsieniečiui teisės gauti vizą, kadangi turi būti įvertinamos visos su vizos prašančiu asmeniu susijusios aplinkybės, o vizų tarnybos tarnautojas neturi pareigos reikalauti papildomų dokumentų, patvirtinančių prašyme išduoti vizą nurodytus duomenis (nagrinėjamu atveju pareiga pateikti informaciją tenka pareiškėjui). Pareiškėja neginčija fakto, kad Ambasadai kartu su prašymu buvo pateikti dokumentai, kuriais ji grindė savo vykimo ir buvimo Lietuvoje tikslą ir sąlygas, todėl nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar pareiškėjos Ambasadai su prašymu pateikti dokumentai pagrindžia jos vykimo į Lietuvos Respubliką tikslą ir sąlygas.

7. Pareiškėjas skunde teigia, kad prašymo dėl vizos išdavimo nagrinėjimo iš naujo metu pareiškėjas pateikė papildomus dokumentus Ambasadai, tačiau Ambasada pakartotinai atsisakė išduoti nacionalinę vizą. Ambasada neatliko išsamaus tyrimo, tinkamai bei aiškiai nepagrindė ginčijamo Sprendimo bei neišsiaiškino iškilusių neaiškumų, nepriėmė pagrįsto individualaus administracinio akto. Pareiškėjui nei iš ginčijamo Sprendimo turinio, nei iš papildomai raštu formuluoto kreipimosi el. paštu nėra aiškūs ginčijamo Sprendimo motyvai, jų pagrindimas.

7.1. Nustatyta, kad Ambasada įpareigojo pareiškėją pateikti šiuos papildomus dokumentus: 1) teismo nurodytus pinigų perdavimo raštus; 2) Muitinės deklaracijas apie į Lietuvą įvežtus grynuosius pinigus, nes pareiškėjas ir jo verslo partneris Bendrovėje Y. Z. T. nurodę, kad lėšas įmonės direktoriui perdavė grynaisiais per 2 susitikimus – Irane ir Turkijoje, kaskart perduodami po 14 000 Eur; 3) savo asmeninių banko sąskaitų išrašus nuo 2021 m. rugsėjo mėnesio iki interviu dienos; 4) įmonės Lietuvoje banko sąskaitos išrašą nuo sąskaitos atidarymo iki interviu dienos. Į bylą pateikti el. laiškai patvirtina, kad Ambasados prašomi pateikti papildomi dokumentai nebuvo pareiškėjo pateikti iš karto, todėl Ambasada turėjo pakartotinai kreiptis į pareiškėją. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Ambasadai pakartotinai nagrinėjant pareiškėjo prašymą dėl nacionalinės vizos išdavimo, pareiškėjo atstovė advokatė pateikė Konsului papildomus dokumentus po minėtos LVAT nutarties. Tačiau, pareiškėjas nesutinka su tuo, kad net ir pateikus papildomus dokumentus, Ambasada pakartotinai atsisakė išduoti nacionalinę vizą.

7.2. Visų pirma atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas pateiktame prašyme išduoti nacionalinę vizą 21 punkte nurodė, jog pagrindinis kelionės tikslas yra verslas, o 32 punkte nurodė, jog kviečiantis asmuo yra UAB (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė). Taigi, pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslas, anot pareiškėjo, buvo verslas Bendrovėje, todėl jis į ją investavo 14 000 Eur sumą. Iš į bylą pateiktų pinigų perdavimo raštų matyti, kad šie raštai įvardinti kaip ,,pinigų gavimas“, juose nurodyta, jog Bendrovės direktorius V. S. gavo pinigus iš pareiškėjo už Bendrovės įstatinį kapitalą 4 500 Eur ir 9 500 Eur. Analogiškuose raštuose Bendrovės direktorius nurodė, kad iš Y. Z. už Bendrovės įstatinį kapitalą gavo 4 500 Eur ir 9 500 Eur. Teismo vertinimu, į bylą pateikti pinigų gavimo raštai nepatvirtina, kad pareiškėjas perdavė pinigus Bendrovės direktoriui ir, kad tokiu būdu pareiškėjas investavo 14 000 Eur į Bendrovę. Duomenų, patvirtinančių pareiškėjo turimų lėšų investavimą į Bendrovę, pareiškėjas nepateikė nei Ambasadai, nei teismui. Be to, į bylą pateiktas ,,Paysera“ pervedimo išrašas nepatvirtina pareiškėjo piniginių lėšų pervedimo Bendrovei, kadangi jame pirminis mokėtojas nurodytas Bendrovės direktorius, o ne pareiškėjas.

7.3. Pastebėtina, jog byloje taip pat nėra pateikta duomenų apie muitinės deklaracijas apie į Lietuvą įvežtus grynuosius pinigus, kas sudaro pagrindą išvadai, jog 14 000 Eur suma Bendrovės direktoriui grynaisiais pinigais nebuvo perduota, t. y. į Bendrovės įstatinį kapitalą nebuvo investuota. Nors pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose teigia, kad Bendrovės direktoriui nebuvo pareigos deklaruoti grynųjų pinigų, nes Bendrovės direktoriui iš karto nebuvo perduota visa 14 000 Eur suma, kadangi Turkijoje jam buvo perduota 9 000 Eur suma, o Irane jis keliavo su drauge S. G., tačiau pagal ,,pinigų gavimo“ raštus, Bendrovės direktorius 2021 m. spalio 20 d. iš pareiškėjo ir Y. Z. gavo 14 000 Eur sumą, taip pat Bendrovės direktorius 2021 m. gruodžio 11 d. iš pareiškėjo ir Y. Z. gavo 14 000 Eur, todėl tuo atveju, jei minėtas sumas Bendrovės direktorius iš tiesų būtų gavęs iš pareiškėjo ir Y. Z., jis privalėjo šias sumas deklaruoti muitinėje. Tačiau, kaip minėta, muitinei deklaracijos apie gautas sumas nebuvo pateiktos, kas sudaro pagrindą abejoti, ar apskritai Bendrovės direktoriui 14 000 Eur suma buvo pateikta. Nors į bylą pateiktos Bendrovės direktoriaus draugės S. G. paso nuotraukos, tačiau tai nepaneigia direktoriaus pareigos deklaruoti gautas pinigines lėšas, kadangi pareiškėjo teigimu, ši suma buvo perduota Bendrovės direktoriui, o ne Bendrovės direktoriui ir jo draugei. Teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad Bendrovės direktoriaus draugės S. G. pateiktos paso nuotraukos nepatvirtina, kad Bendrovės direktorius Irane keliavo kartu su minima drauge. Taigi, minėtos aplinkybės kelia pagrįstų abejonių dėl pinigų perdavimo Bendrovės direktoriui. Šiame kontekste paminėtina, jog iš Bendrovės sąskaitos išrašo matyti, jog ji vykdė veiklą, tačiau tai nepatvirtina, jog pareiškėjas investavo į Bendrovę 14 000 Eur sumą, ar, kad jis yra Bendrovės akcininkas, ar savininkas, ar, kad kaip nors prisidėjo prie investavimo į Bendrovę.

7.4. Atsakovas atsiliepime paaiškina, kad interviu (pokalbio) metu pareiškėjas negalėjo suteikti jokios informacijos apie verslo aplinką, darbo sąlygas Lietuvoje; nežinojo, ar įmonė vykdė kokią ekonominę veiklą. Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjo pateikti papildomi duomenys nėra patikimi, kadangi jie nepatvirtino to, jog pareiškėjas į Bendrovės įstatinį kapitalą investavo 14 000 Eur sumą, taip pat interviu metu pareiškėjas negalėjo paaiškinti apie Bendrovės vykdomą ekonominę veiklą, nežinojo, kad įmonės veikla pasikeitė, todėl sutiktina su atsakovu, kad pareiškėjas neturi ryšio su Bendrove, todėl pareiškėjo prašyme nurodytas vykimo į Lietuvą tikslas nėra pagrįstas. Rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas teigia, kad nuo atsisakymo išduoti vizą praėjo daugiau nei metai, todėl dėl Ambasados netinkamo veikimo pareiškėjas neturi realaus ryšio su įmone, tačiau teismo nuomone, pareiškėjas turėjo galimybę prisidėti prie įmonės veiklos plėtojimo ar domėtis jos veikla nuotoliniu būdu. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad užsieniečio buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės, o teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nesuteikiama automatiškai ir įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2720/2014). Pastebėtina, kad Bendrovė gali vykdyti veiklą nebūtinai Lietuvos Respublikoje, o bet kurioje valstybėje. Pareiškėjo nesidomėjimas apie Bendrovės veiklą patvirtina, jog tikrasis vykimo į Lietuvą tikslas nebuvo verslas Bendrovėje, todėl Konsulas pagrįstai neišdavė nacionalinės vizos.

7.5. Vien papildomų dokumentų pateikimas Ambasadai nereiškia, kad Ambasada pakartotinai nagrinėdama pareiškėjo prašymą, turėjo išduoti nacionalinę vizą. Papildomų dokumentų pateikimas šiuo atveju patvirtino abejones dėl pareiškėjo tikrojo vykimo į Lietuvą tikslo, kadangi pareiškėjas neįrodė, jog jis ketino vykti į Lietuvą dėl verslo Bendrovėje. Ambasada atliko išsamų tyrimą, kadangi vertino ne tik pareiškėjo advokatės pateiktus papildomus dokumentus, tačiau taip pat atliko interviu (pokalbį) bei nustatė, jog pareiškėjas jokių investicijų į Bendrovę neatliko, negalėjo suteikti informacijos apie Bendrovės veiklą, todėl darė išvadą, kad pareiškėjo vykimo į Lietuvą tikslas nėra pagrįstas. Kaip matyti, pareiškėjo atstovė advokatė el. paštu kreipėsi į Ambasadą dėl Sprendimo priėmimo teisinio bei faktinio pagrindo, motyvų, tačiau Ambasada pateiktame atsakyme nurodė, jog asmuo apie sprendimą dėl atsisakymo išduoti vizą ir atsisakymą pagrindžiančias priežastis prašymą pateikęs asmuo yra informuojamas įteikiant jam nustatytą standartinę formą.

7.6. Vizų kodekso 32 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad sprendimo dėl atsisakymo priežastys prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui pranešamos naudojant Vizų kodekso VI priede nustatytą standartinę formą (38 punktas). Minėtame VI priede nustatytoje standartinėje formoje yra 10 langelių, kuriuos kompetentingos institucijos pažymi pranešdamos prašymą išduoti vizą pateikusiam asmeniui sprendimo atsisakyti išduoti vizą motyvus (39 punktas).

7.8. Dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su Ambasados pateiktu Sprendimu, kuris yra pateiktas standartine forma pagal Vizų kodekso VI priedą, pažymėtina, jog standartinės formos pateikimas nereiškia, kad priimtas Sprendimas atsisakyti išduoti nacionalinę vizą yra priimtas neatlikus išsamaus tyrimo bei įrodymų vertinimo. Teismo posėdžio metu, pareiškėjo atstovė advokatė akcentavo, jog vadovaujantis naujausiomis LVAT nutartimis, standartizuotos formos pateikimas yra Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktams prieštaraujanti legislatyvinė omisija, nederanti su gero administravimo ir atsakingo valdymo principais bei apsunkinanti valdžios atsakomybės visuomenei principo, įtvirtinto Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje, įgyvendinimą. Nustatyta, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2023 m. balandžio 19 d. priėmė sprendimą norminėje administracinėje byloje ( Nr. eI-5-662/2023) dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro įsakymu patvirtinto Vizos išdavimo tvarkos aprašo (Aprašas) dalies nuostatų teisėtumo. Šiame sprendime, kaip teisingai nurodo pareiškėjo atstovė, LVAT nurodė, jog standartizuota forma nėra pakankama VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punkto imperatyvams, tačiau šio procesinio sprendimo oficialus paskelbimas atidėtas, sprendimą Teisės aktų registre skelbiant 2023 m. liepos 19 d. Taigi, standartinės formos pateikimas priimant ginčijamą Sprendimą jo priėmimo metu buvo galiojantis, pakeitimai įsigalios nuo 2023 m. liepos 19 d., todėl nėra pagrindo pripažinti, jog standartinės formos pateikimas yra netinkamas, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą.

8. Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad nepaisant pareiškėjo bendradarbiavimo su Ambasada, ši, užuot ištaisiusi anksčiau LVAT konstatuotus atlikto tyrimo trūkumus, pakartotinai priėmė neteisėtą bei nepagrįstą Sprendimą. Ginčijame Sprendime nėra nurodyti konkretūs veiksmai ir aplinkybės, kurių pagrindu pareiškėjo prašymas nebuvo patenkintas. Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatų.

8.1. VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.

8.2. Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

8.3. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Ambasados priimtas Sprendimas nustačius, jog užsienietis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo, bei duomenys, kuriuos užsienietis pateikė, norėdamas gauti nacionalinę vizą, neatitinka tikrovės. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 19 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų. Kaip minėta aukščiau, Sprendimas dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą yra priimamas pagal standartinę formą, kuri priimta įvertinus pareiškėjo pateiktus duomenis kartu su prašymu, taip pat papildomus duomenis bei atlikus interviu (pokalbį). Teismas nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad Ambasada neištaisė LVAT konstatuotų tyrimo trūkumų, kadangi teismas nustatė, jog po LVAT nutarties, Ambasada kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti papildomus dokumentus, juos vertino, bei atliko interviu (pokalbį). Šie duomenys patvirtina, jog Ambasada atliko papildomų įrodymų vertinimą pagal LVAT nutartį. Įvertinus tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo skundo teiginiai susiję su Sprendimo neatitikimu VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatoms yra deklaratyvaus pobūdžio, nepatvirtinti byloje esančiais įrodymais, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

9. Pareiškėjos pateikti papildomi rašytiniai įrodymai, fotonuotraukos nepaneigia ginčijamo Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

10. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, ginčo santykių pobūdį reglamentuojančius teisės aktus, teismas daro išvadą, kad Ambasada teisingai taikė teisės normas, tinkamai įvertino faktines aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) 2023 m. sausio 30 d. sprendimas Nr. 64.5.7.8-41 paliekamas nepakeistas, pareiškėjo reikalavimų tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, netinkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti Ambasadą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą išduoti nacionalinę vizą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 56 straipsnis).

11. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas atmestinas, todėl jis neįgyja teisės į išlaidų atlyginimą.

12. Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą V. d. H. prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą H. prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Atmesti pareiškėjo N. M. (N. M.) skundą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.