Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2018-01-25 · Civilinė byla Nr. 2-224-241/2018

Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-01-25
Bylos Nr.
2-224-241/2018
Teisminio proceso Nr.
2-57-3-00689-2014-7
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Danutė Gasiūnienė
Trečiasis asmuo
I. V., A. M., I. J.
Civilinė byla Nr. 2-224-241/2018Proceso Nr. 2-57-3-00689-2014-7Procesinio sprendimo kategorija (S) 3.4.3.11
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. sausio 25 d.Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danutė Gasiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiųjų asmenų I. V., A. M. ir I. J. atskiruosius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-216-730/2017 (dabartinis Nr. B2-158-730/2018) pagal pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Gora“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Eurobankrotas“ pareiškimą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Gora“ bankroto pripažinimo tyčiniu, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – R. J., I. J., A. M., I. V., Klaipėdos kredito unija, uždaroji akcinė bendrovė „Ageras“, uždaroji akcinė bendrovė „Intersera“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 30 d. nutartimi UAB „Gora“ iškelta bankroto byla, Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 18 d. nutartimi Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 30 d. nutartis palikta nepakeista.Bankroto administratorė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti UAB „Gora“ bankrotą tyčiniu. Administratorė nurodė, kad jai nėra perduoti įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai, taip pat juridinių asmenų registrui per visą bendrovės gyvavimo laikotarpį finansinės atskaitomybės dokumentai teikti tik už 2013 metus. Dėl šių aplinkybių visiškai negalima nustatyti įmonės veiklos.UAB „Gora” akcininkė I. V., žinodama apie įmonės įsiskolinimus kreditoriams bei apie įmonės blogą finansinę padėtį, bendrovės veikla nesirūpino, nekontroliavo bendrovės vadovų veiksmų.UAB „Gora” vadovas R. J. 2014 m. spalio 31 d. kreipėsi į užsakovę Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministeriją prašydamas bendrovei už atliktus rangos darbus priklausančias lėšas pervesti į UAB „Vilungė” banko sąskaitą. Šio prašymo pateikimo metu UAB „Gora” atžvilgiu jau buvo taikomi Turto arešto aktų registre įregistruoti areštai, taip pat toks prašymas pažeidė 2014 m. liepos 23 d. statybos rangos sutarties Nr. S-285 nuostatas, pagal kurias pinigai už tinkamai atliktus rangos darbus turėjo būti pervedami į UAB „Gora“ banko sąskaitą. Sveikatos apsaugos ministerija 2014 m. lapkričio 11 d. rašte atsisakė pervesti lėšas į UAB „Vilungė” sąskaitą ir nurodė, kad lėšos gali būti pervedamos tik UAB „Gora“. Tuomet UAB „Gora“ vardu buvo atidaryta nauja sąskaita Klaipėdos kredito unijoje, į kurią įmonės vadovų prašymu Sveikatos apsaugos ministerija pervedė minėtas lėšas. Toks veiksmas buvo atliktas siekiant išvengti gautinų lėšų arešto. Laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 12 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. iš Klaipėdos kredito unijoje ir AB Šiaulių banke esančių UAB „Gora“ sąskaitų neteisėtai ir pažeidžiant kitų kreditorių interesus buvo pervesta UAB „Ageras” 1 510 994,21 Lt suma. UAB „Gora“ ir UAB „Ageras“ 2014 m. spalio 1 d. fiksuotos kainos rangos sutartis Nr. 2014/10/1 įgaliotų atstovų nepasirašyta.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. spalio 3 d. nutartimi pripažino UAB „Gora“ bankrotą tyčiniu.Teismas kaip prejudiciniu faktu rėmėsi Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartyje, kuria atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą, bei 2015 m. kovo 30 d. nutartyje, kuria iškelta bankroto byla, nustatyta aplinkybe, kad UAB „Gora“ 2014 metais buvo nemoki.Teismas vertino atsakovės 2012 ir 2013 metų balansus ir iš jų nustatė, kad 2012 m. įmonė turėjo turto už 587 889 Lt (170 264,42 Eur), per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 499 257 Lt (144 594, 82 Eur), o piniginės lėšos – 3 019 Lt (874, 36 Eur), 2013 m. turėjo turto už 3 373 051 Lt (976 903 Eur), per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 2 720 816 Lt (788 003 Eur), o piniginės lėšos – 627 594 Lt (181 763, 79 Eur). Teismas sprendė, kad nors byloje ir nėra įrodymų apie 2012-2013 metais pradelstus įsipareigojimus, o 2012 metų balansas nepasirašytas buhalterinę apskaitą tvarkančio asmens, tačiau pagal esamus duomenis įmonės finansinė padėtis 2012-2013 metais nebuvo gera.Teismas nustatė, kad tarp UAB „Gora“, atstovaujamos direktoriaus R. J., ir UAB „Interesera“, atstovaujamos direktoriaus T. V., 2012 m. lapkričio 22 d. buvo sudaryta paskolos sutartis, kurios pagrindu UAB „Gora“ suteikė UAB „Intersera“ 474 997,00 Lt dydžio paskolą. Tarp šalių sudaryta paskolos sutartis 2014 m. vasario 27 d. buvo pakeista, UAB „Gora“ papildomai suteikė UAB „Intersera“ 855 000 Lt paskolą. Pagal Juridinių asmenų registro duomenimis, UAB „Intersera“ direktorius T. V. yra nuo 2013 m. rugsėjo 6 d. vienintelės UAB „Gora“ akcininkės I. V. sutuoktinis, o UAB „Intersera“ akcininkas J. J. yra I. V. tėvas.UAB „Gora“ 2014 m. birželio 2 d. Rangos sutarties Nr. 22-805 įvykdymo užtikrinimui Panevėžio miesto savivaldybės administracijai pateikė „BTA Insurance Company“ SE, veikiančios per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, sutartinių įsipareigojimų įvykdymo laidavimo draudimo polisus Nr. SĮLD 086715 ir Nr. SĮLD 088214 bei sutartinių įsipareigojimų įvykdymo laidavimo draudimo atlikimo užtikrinimo laidavimo draudimo raštus. Tačiau Panevėžio miesto savivaldybės administracijai vienašališkai nutraukus rangos sutartį dėl be pateisinamų priežasčių rangovo neįvykdytų įsipareigojimų, paaiškėjo, kad minėti užtikrinimo raštai yra galimai suklastoti ir dėl jų Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo valdyboje atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 30-1-00370-14 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį. Teismo 2017 m. balandžio 7 d. nutartimi UAB „Gora“ bankroto byloje patvirtintas kreditorės Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 290 241,73 Eur reikalavimas.Remiantis Turto arešto aktų registro duomenimis, UAB „Gora“ turtui, turtinėms teisėms ir piniginėms lėšoms nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. taikytas areštas, tačiau UAB „Gora“ 2014 m. spalio 20 d. Klaipėdos kredito unijoje atsidarė banko sąskaitą, iš kurios vykdė atsiskaitymus.Tarp Sveikatos apsaugos ministerijos, VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės ir jungtinės veiklos pagrindu veikiančių UAB „Gora“ ir UAB „Vilungė“ 2014 m. liepos 23 d. buvo sudaryta sutartis Nr. 6.28-4/2014/S-285. UAB „Gora“ vadovas R. J. 2014 m. spalio 31 d. kreipėsi į Sveikatos apsaugos ministeriją, prašydamas UAB „Gora” už atliktus rangos darbus priklausančias lėšas pervesti į UAB “Vilungė” sąskaitą banke. Sveikatos apsaugos ministerijai atsisakius, UAB „Gora“ direktoriaus pavaduotojas A. M. 2014 m. lapkričio 7 d. pateikė prašymą pinigines lėšas pervesti į UAB „Gora“ atsiskaitomąją sąskaitą Klaipėdos kredito unijoje, nurodydamas, kad pasikeitė UAB “Gora” sąskaitos rekvizitai. Sveikatos apsaugos ministerija į minėtą sąskaitą 2014 m. lapkričio 26 d. pervedė 409 081,71 Lt ir 2014 m. gruodžio 30 d. – 1 065 323,24 Lt.UAB „Gora“ atsiskaitomosios sąskaitos išrašas, UAB „Ageras“ deklaruojamų paslaugų suvestinė, BUAB „Ageras“ bankroto administratoriaus 2017 m. rugpjūčio 8 d. veiklos ataskaita patvirtina, kad UAB „Gora“ pervedė UAB „Ageras“ 1 510 994,21 Lt. Byloje nėra įrodymų, jog UAB „Gora“ ir UAB „Ageras“ turėjo tarpusavio sutartinių įsipareigojimų tokiai sumai. Pagal BUAB „Ageras“ bankroto administratoriaus veiklos ataskaitą administratorius peržiūrėjo UAB „Ageras“ sandorius, sudarytus per 36 mėnesius iki UAB „Ageras“ bankroto bylos iškėlimo ir suvestinėje nėra nurodyta, kad buvo sudaryti sandoriai dalyvaujant UAB „Gora“. Byloje yra nepasirašyta 2014 m. spalio 1 d. fiksuotos kainos rangos sutartis Nr. 2014/10/01, kurioje nurodyta, jog UAB „Gora“ ir UAB „Ageras“ susitaria dėl Vilniaus psichiatrijos ligoninės pastatų stogų rekonstravimo darbų. UAB „Ageras“ direktorius V. R. apklaustas liudytoju parodė, kad UAB „Ageras“ dalyvavo atliekant Vilniaus psichiatrijos ligoninės pastatų stogų rekonstravimo darbus, tačiau šie įrodymai nėra pakankami pripažinti įrodyta aplinkybę, kad UAB „Gora“ turėdama tam pagrindą pervedė UAB „Ageras“ 1 510 994,21 Lt.Teismas taip pat nustatė, kad UAB „Gora“ esant nemokiai, iš jos Kredito unijoje esančios atsiskaitomosios sąskaitos buvo dengiami ir asmeniniai UAB „Gora“ darbuotojų įsiskolinimai A. M. pagal antstolių vykdomus išieškojimus: 2014 m. gruodžio 12 d. – 400,06 Lt, 2014 m. gruodžio 12 d. – 400,06 Lt, 2014 m. gruodžio 12 d. – 580,12 Lt, 2014 m. gruodžio 31 d. – 580,12 Lt, 2014 m. gruodžio 31 d. – 400,06 Lt, 2014 m. gruodžio 31 d. – 327,29 Lt.Įmonė per visą jos veiklos laikotarpį finansinės atskaitomybės dokumentus Juridinių asmenų registrui teikė tik už 2013 metus. Byloje nėra įrodymų, kad UAB „Gora“ finansinės ataskaitos už veiklos laikotarpį, išskyrus 2013 metus, buvo sudarytos ir tvarkomos įstatymų nustatyta tvarka. Todėl teismas konstatavo, kad UAB „Gora“ teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai (netvarkyta, neišsaugota arba tvarkyta aplaidžiai), dėl ko nėra galimybės nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą.Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino UAB „Gora“ bankrotą tyčiniu pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4, 5 punktuose numatytus tyčinio bankroto požymius.

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

Tretieji asmenys I. J. ir A. M. atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškėjos BUAB „Gora“ bankroto administratorės UAB „Eurobankrotas“ pareiškimą dėl UAB „Gora“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Skundžiamos nutarties išvados, dėl kurių UAB „Gora“ bankrotas pripažintas tyčiniu, nesudaro pagrindo spręsti dėl sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, kas galėtų turėti priežastinį ryšį tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo.Teismo vertintų atskirų tyčinio bankroto požymių visuma negalėjo lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia. UAB „Gora“ 2014 metų antroje pusėje susidūrė su finansiniais sunkumais, teikė prašymą restruktūrizavimui ir tik dėl vėluojančių mokėjimų už atliktus darbus susidūrė su mokumo problemomis, kurios ir lėmė įmonės bankrotą.Trečiasis asmuo I. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškėjos BUAB „Gora“ bankroto administratorės UAB „Eurobankrotas“ pareiškimą dėl UAB „Gora“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Sprendimui pripažinti bankrotą tyčiniu nepakanka tik nustatyti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje nurodytus požymius, taip pat būtina nustatyti, kad bent dėl vieno iš jų kilo įmonės bankrotas, tačiau teismas to nepadarė. Teismas nesiaiškino tikrųjų įmonės bankroto kilimo priežasčių.Teismo pripažinti galimai ekonomiškai nenaudingi UAB „Gora“ sandoriai nelėmė įmonės bankroto, nes visų šių sandorių sumos buvo nepalyginamai mažos pagal įmonės apyvartą ir vykdomomis sutartimis, kurias 2014 metais buvo numačiusi vykdyti UAB „Gora“.UAB „Intersera“ beveik visą paskolą UAB „Gora“ yra gražinusi, šiuo metu Klaipėdos apygardos teisme yra nagrinėjamas ginčas dėl UAB „Intersera“ paskolos sutarties pripažinimo galiojančia ir vykdytina, nes paskolos terminas baigiasi tik 2018 m. kovo 1 d.Teismas nevertino, ar piniginių lėšų pervedimas UAB „Ageras“ lėmė įmonės bankrotą.Teismas nepagrįstai sprendė, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai. Ši aplinkybė nebuvo įmonės bankroto priežastis. Be to, bylos duomenys patvirtina, kad įmonės apskaitą tvarkė buhalterinės apskaitos tvarkymo įmonė, o finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo pateikti dėl pateisinamos priežasties – didžioji dalis dokumentų buvo paimti teisėsaugos institucijų, o UAB „Gora“ bankroto byla buvo iškelta 2015 m. kovo 30 d., dar nepasibaigus teisės aktų nustatytam terminui finansinei atskaitomybei pateikti.Teismas neatsižvelgė į tai, kad UAB „Gora“ laimėjusi viešųjų pirkimų konkursus ir sudariusi rangos sutartis statybos darbams atlikti susidūrė su apyvartinių lėšų trūkumu, kadangi užsakovai laiku neatsiskaitė su įmone už tinkamai ir laiku atliktus darbus. Tuo metu UAB „Gora“ vykdė 25 statybos rangos sutartis, kurių bendra suma buvo 9 210 430 Eur. UAB „Gora“ tikėjosi sureguliuoti kreditorinių ir debitorinių įsipareigojimų vykdymą, buvo pajėgi atsiskaitysi su kreditoriais bei išvengti bankroto. Kreditorė UAB „Lemora“ atsiliepime į trečiųjų asmenų atskiruosius skundus prašo palikti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį nepakeistą ir priteisti iš trečiųjų asmenų I. J., A. M. ir I. V. 484,00 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atskiruosius skundus parengimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:UAB „Gora“ valdymo organų sudarytais sandoriais buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, o įmonei tapus nemokia, buvo sudaromi sandoriai ir atliekami veiksmai, kuriais buvo siekiama dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį, išvaistyti pinigines lėšas tam, kad nebūtų atsiskaityta su kreditoriais.Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija, atlikusi UAB „Gora“ patikrinimą, nustatė, kad 2012 – 2013 metais įmonės sukurta pridėtinė vertė buvo neigiama ir sudarė -730 286 Lt. Buvo nustatyta, kad įmonei nepakanka pardavimo pajamų vykdyti pirkimus ir sumokėti darbo užmokestį, o tokia situacija buvo dvejus metus. UAB „Gora“ 2014 metais patyrė net 3 024 237 Lt nuostolį.Esant sunkiai įmonės finansinei būklei, įmonė 2012 m. lapkričio 22 d. sudarė paskolos sutartį, kuria suteikė susijusiai įmonei UAB „Intersera“ 474 997 Lt paskolą. Taigi buvo suteikta paskola, kurios dydis iš esmės atitiko UAB „Gora“ balansinio turto vertę. UAB „Gora“ nesivertė paskolų suteikimo veikla. Byloje nėra jokio objektyvaus paaiškinimo, kodėl ši paskola buvo suteikta. Todėl neabejotinai ši paskolos sutartis buvo finansiškai nenaudinga įmonei, nes įmonė suteikė paskolą turėdama neįvykdytų finansinių įsipareigojimų ir apyvartinių lėšų trūkumą. Byloje nėra nustatyta, kad iš šios paskolos suteikimo UAB „Gora“ gavo finansinę naudą.Byloje nustatyta, kad UAB „Gora“ tapo nemoki 2014 metais. Kaip viena iš priežasčių, sukėlusių įmonės nemokumą, neabejotinai yra tai, kad 2014 m. vasario 27 d. buvo sudaryta paskolos sutartis, kuria UAB „Gora“ papildomai suteikė susijusiai įmonei dar vieną 855 000 Lt dydžio paskolą.Po to, kai UAB „Gora“ tapo nemoki, jos valdymo organai sudarė sandorius, kurie dar labiau pablogino įmonės turtinę padėtį, buvo išvaistytos įmonės piniginės lėšos ir tyčia nebuvo atsiskaitoma su įmonės kreditoriais, nors buvo galimybė bent jau iš dalies su jais atsiskaityti. Siekiant išvengti turto areštų ir atsiskaitymo su kreditoriais, UAB „Gora“ atsidarė naują atsiskaitomąją sąskaitą Klaipėdos kredito unijoje ir užsakovo VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrinės ligoninės mokėjimai buvo nukreipti į šią sąskaitą, o gautos piniginės lėšos išmokėtos UAB „Ageras“.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirųjų skundų faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl pagrindų konstatuoti UAB „Gora“ tyčinį bankrotą

Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalį tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus. Nuo 2013 m. spalio 1 d. galiojančios redakcijos ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai. Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato bent vieną iš ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų tyčinio bankroto požymių. Kasacinis teismas, iki 2013 m. spalio 1 d. galiojant ĮBĮ 20 straipsnio redakcijai formuodamas teismų praktiką tyčinio bankroto bylose, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004).Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, skundžiama nutartimi pripažino UAB „Gora“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2, 4, 5 punktuose įtvirtintų požymių pagrindu. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu (1 punktas), buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai (2 punktas), įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos (4 punktas), taip pat teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas (5 punktas).Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, įrodančius, jog įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Taigi kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl įmonės tyčinio bankroto reikia įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, tokios įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių. Be to, įmonės tyčiniu bankrotu pripažintini visi atvejai, kai dėl įmonės valdymo organų sąmoningų sprendimų įmonės turtas yra perleidžiamas, iššvaistomas, sunaikinamas ar sugadinamas, jei dėl tokių veiksmų įmonė gauna žymiai mažesnę naudą, nei yra to turto reali rinkos vertė, ir tokių veiksmų padariniu tampa įmonės nemokumas. Įmonės tyčiniu bankrotu laikytini ir įvardyti įmonės valdymo organų veiksmai įmonei esant faktiškai nemokiai, dar labiau pabloginantys įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, t. y. finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-680/2004; Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-412/2010, 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2777/2013).Todėl pripažįstant bankrotą tyčiniu svarbus įmonės nemokumo fakto nustatymas. Lietuvos apeliacinis teismas, 2015 m. kovo 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-553-196/2015 spręsdamas dėl UAB „Gora“ mokumo, nustatė, kad pagal įmonės 2013 m. balanso duomenis UAB „Gora“ turtas sudarė 3 373 051 Lt (ilgalaikis turtas 105 920 Lt, trumpalaikis turtas 3 267 131 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 2 720 816 Lt. Remdamasis 2014 m. rugsėjo 30 d. balanso duomenimis, teismas nustatė, kad per 2014 metų pirmus tris ketvirčius įmonės turtas padidėjo iki 4 026 460 Lt sumos (ilgalaikis turtas iki 608 986 Lt, trumpalaikis turtas iki 3 417 474 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai išaugo nuo 2 717 830 Lt iki 5 872 666 Lt. Įmonė 2014 metais dirbo nuostolingai, 2014 m. rugsėjo 30 d. pelno (nuostolio) ataskaitos duomenimis patyrė 3 024 237 Lt nuostolių. Tuo tarpu bylos nagrinėjimo metu UAB „Gora“ pradelsti įsiskolinimai kreditoriams sudarė ne mažesnę kaip 6 526 187,71 Lt sumą, ir net 2 499 727,00 Lt viršijo į įmonės balansą įrašyto turto vertę. Taigi UAB „Gora“ 2014 m. buvo nemoki. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. birželio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1181-186/2015, kuria buvo palikta nepakeista pirmosios instancijos teismo nutartis dėl bankroto bylos UAB „Gora“ iškėlimo, iš esmės sprendė, kad pagal įmonės 2014 m. spalio 31 d. balanso duomenis jos finansinė padėtis nėra pasikeitusi, įmonė yra nemoki. Teismų kitose bylose nustatyti faktai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvados, kad UAB „Gora“ jau 2014 metais buvo faktinio nemokumo būsenoje, pagrįstumą. Apeliantai nepateikė jokių duomenų ir juos pagrindžiančių įrodymų, kurie paneigtų šią išvadą (CPK 178 straipsnis).Apeliantė I. V. nesutinka su skundžiama nutartimi, teigdama, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas UAB „Gora“ valdymo organų veiksmus, nenustatė, kuris iš jų lėmė įmonės bankrotą. Šie skundo argumentai nepagrįsti. Minėta, kad teismas, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla ar įmonės valdymo organų ir/ar dalyvių sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių, o bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą – turi būti vertinama aplinkybių visuma. Tyčiniu bankrotu laikytini ir tokie įmonės valdymo organų veiksmai, kurie įmonei esant faktiškai nemokiai dar labiau pablogina įmonės turtinę padėtį, jei dėl tokių veiksmų, t. y. finansiškai nepagrįstų (nuostolingų) sandorių arba papildomų įsipareigojimų prisiėmimo, siekiama išvengti atsiskaitymo su kreditoriais. Nagrinėjamu atveju UAB „Gora“ 2014 m. vasario 27 d., būdama faktiškai nemoki ir turėdama pradelstų finansinių įsipareigojimų įmonės kreditoriams, susijusiai įmonei – UAB „Intersera“, suteikė papildomą 855 000 Lt paskolą (b. l. 33, 11 t.). Byloje nėra duomenų, leidžiančių spręsti, kad toks sandoris atitiko tuometinius įmonės interesus ir verslo riziką. Nuo 2014 m. rugsėjo 15 d. taikant įmonės turto, turtinių teisių ir pinigių lėšų areštą, 2014 m. spalio 20 d. Klaipėdos kredito unijoje buvo atidaryta banko sąskaita, iš kurios įmonė vykdė atsiskaitymus, dengė savo įsiskolinimus darbuotojams ir kai kuriems kreditoriams (b. l. 41, 55-68, t. 9). Taip pat UAB „Gora“ pervedė UAB „Ageras“ 1 510 994,21 Lt, nors byloje nėra jokių patikimų įrodymų, kad UAB „Gora“ ir UAB „Ageras“ turėjo tokios sumos tarpusavio sutartinių įsipareigojimų. Taigi įmonei esant faktiškai nemokiai ir net taikant turto areštą, nurodytais valdymo organų sąmoningais veiksmais buvo ne tik dar labiau pabloginta įmonės finansinė padėtis, bet ir apribotos arba panaikintos kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės turtą, o tai yra pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2, 4 punktai).

Dėl kitų atskirųjų skundų argumentų

Į esminius skundų argumentus atsakyta. Kiti atskirųjų skundų argumentai neturi esminės teisinės reikšmės tinkamam klausimo dėl bankroto pripažinimo tyčiniu išnagrinėjimui, todėl teismas dėl jų atskirai nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą (nutartį) nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą ar apeliacinės instancijos teismui išsamiai pakartoti pirmosios instancijos teismo argumentus, kuriems jis pritaria. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl bylos procesinės baigties

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta, jog UAB „Gora“ valdymo organai įmonę valdė netinkamai, neužtikrino įmonės kreditorių interesų apsaugos. Faktiniai duomenys apie įmonės valdymo organų ir dalyvių padarytus įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto. Nekonstatavus materialiosios teisės ir proceso teisės normų taikymo pažeidimo, pirmosios instancijos teismo nutartis pripažintina pagrįsta ir teisėta (CPK 263 straipsnis). Atskirųjų skundų argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

Kreditorė UAB „Lemora“ padavė atsiliepimą į trečiųjų asmenų atskiruosius skundus ir prašė juos atmesti. Atsiliepime kreditorė taip pat prašė atlyginti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas ir nurodė, kad už atsiliepimo į atskiruosius skundus parengimą patyrė 484 Eur advokato pagalbos išlaidų. Kreditorė kartu su atsiliepimu pateikė patirtas išlaidas pagrindžiančius įrodymus (b. l. 58-59, t. 17). Prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma viršija Rekomendacijų 8.16 punkte nustatytą maksimalų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą dydį – 335,48 Eur (838,70 Eur x 0,4). Įvertinus šią aplinkybę, spręstina, kad kreditorei priteistinas bylinėjimosi išlaidų dydis mažintinas iki 335,48 Eur ir iš apeliantų lygiomis dalimis priteistinas po 111,83 Eur (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 93, 302 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

palikti Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį nepakeistą.

Priteisti trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Lemora“ (j. a. k. 233623430) iš apeliantų I. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) I. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 111,83 Eur (vieną šimtą vienuolika eurų 83 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėja Danutė Gasiūnienė