- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-03-05
- Bylos Nr.
- 2-553-196/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-57-3-00703-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Konstantinas Gurinas
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Gora“
- Trečiasis asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Perdanga“, uždaroji akcinė bendrovė „Nordus“, uždaroji akcinė bendrovė „Eurobiuras“, uždaroji akcinė bendrovė „VR Electric“, R. G.
- Kategorijos
- 127.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 127.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Gora“ direktoriaus R. J. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutarties, kuria atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą uždarajai akcinei bendrovei „Gora“, civilinėje byloje Nr. B2-1704-479/2014, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Perdanga“, uždaroji akcinė bendrovė „Nordus“, uždaroji akcinė bendrovė „Eurobiuras“, uždaroji akcinė bendrovė „VR Electric“, R. G..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Motyvuojamoji dalis
Byloje nagrinėjamas ginčas, ar teismas pagrįstai atsisakė atsakovui iškelti restruktūrizavimo bylą.
Pareiškėjas UAB „Gora“ direktorius R. J. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su pareiškimu, prašydamas iškelti restruktūrizavimo bylą UAB „Gora“. Nurodė, kad UAB „Gora“ susidūrė su laikinais finansiniais sunkumais, nes yra apyvartinių lėšų trūkumas. Pagrindinė veikla yra susijusi su komercinės, visuomeninės ir gyvenamosios paskirties namų statyba, kultūros paveldo objektų tvarkymu, pastatų rekonstrukcija, metalo konstrukcijų montavimu, pastatų apdaila. Iškėlus restruktūrizavimo bylą bendrovė ketina vykdyti tą pačią veiklą, padengti įsipareigojimus kreditoriams. Ieškovas nurodė, kad atsakovas yra moki įmonė, nėra nutraukusi veiklos, o jo finansinės padėties sunkumai yra laikinio pobūdžio.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2014 m. gruodžio 11 d. nutartimi atsisakė iškelti restruktūrizavimo bylą.
Teismas nurodė, kad iš į bylą pateiktos 2014 m. spalio 20 d. atsakovo pelno-nuostolių ataskaitos matyti, kad atsakovas 2013 metais turėjo 435 877,00 Lt pelno, o 2014 m. teigia patyręs 3 024 237,00 Lt nuostolių ir toks žymus įmonės veiklos nuostolingumas patvirtina apie sudėtingą atsakovo finansinę būklę. Ieškovas teismo posėdyje pripažino, kad atsakovas neturi apyvartinių lėšų ir kredito įstaigos nesutinka apyvartinių lėšų atsakovui suteikti, taigi atsakovo veiklai esant nuostolingai įmonės kreditavimas trečiųjų asmenų lėšomis yra mažai tikėtinas, taip pat pripažino, kad atsakovo didelės vertės rangos darbai nėra užbaigti, tam yra reikalingos lėšos. Teismas sprendė, kad net ir leidus atsakovui vykdyti veiklą, jis neturės apyvartinių lėšų, būtinų įmonės veiklai vykdyti, dėl veiklos tęstinumo dar padidės atsakovo įsiskolinimai valstybinėms institucijoms, darbuotojams, pablogės atsakovo turtinė padėtis.
Iš ieškovo teismui pateikto atsakovo balanso teismas sprendė, kad atsakovas 2014 m. rugsėjo 30 d. turto turėjo už 4 026 460,00 Lt, o skolos sudarė 5 872 666,00 Lt, pradelsti įsipareigojimai sudaro 3 066 684,00 Lt. Šios bylos aplinkybės teismui patvirtino, jog atsakovo skolos sudaro daugiau nei ½ dalį atsakovo turto ir atsakovas yra nemokus, todėl konstatavo, kad UAB „Gora“ turi ne trumpalaikių, bet ilgalaikių finansinių sunkumų, pradelsti įsipareigojimai kreditoriams daugiau kaip du kartus viršija į balansą įrašyto turto vertę, o tai atitinka ĮBĮ įtvirtintą įmonės nemokumo sąvoką, todėl UAB „Gora“ neatitinka ĮRĮ 4 straipsnio 1 punkte nustatytos sąlygos.
III. Atskirojo skundo argumentai
Ieškovas (apeliantas) UAB „Gora“ direktorius R. J. atskiruoju skundu prašo Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartį panaikinti ir iškelti atsakovui UAB „Gora“ restruktūrizavimo bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas nesiėmė būtinų veiksmų išsiaiškinti tikrąją įmonės finansinę padėtį, formaliai vertino ieškinio pagrįstumą, neveikė aktyviai. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad įmonės restruktūrizavimo procesas neatstatys įmonės mokumo. Iškėlus UAB „Gora“ restruktūrizavimo bylą ir įmonei pradėjus veikti pagal parengtą restruktūrizavimo planą, bus galima sudaryti sąlygas investavimui į įmonę, sudarinėti naujas sutartis, laimėti viešuosius pirkimus, vykdyti alternatyvią veiklą.
Atsakovas UAB „Gora“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, skundą prašo tenkinti, Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – iškelti UAB „Gora“ restruktūrizavimo bylą.
Tretieji asmenys UAB „VR Electric“, R. G., UAB „Nordus“, UAB „Perdanga“, UAB „Eurobiuras“ atsiliepimais į atskirąjį skundą prašo jo netenkinti ir Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad atsakovas daugiau nei penkis mėnesius nemoka darbo užmokesčio, šis faktas parodo, jog atsakovo teiginys, kad įmonės veikla nėra nutrūkusi yra neteisingas. Šiai dienai atsakovo darbuotojų skaičius yra sumažėjęs nuo 165 iki 39, todėl atsakovo restruktūrizavimo metmenyse nurodyta tikimybė įvykdyti statybos darbus 9 210 430,00 EUR apimtimi yra realiai neįmanoma.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta iškelti UAB „Gora“ restruktūrizavimo bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Restruktūrizavimo proceso tikslas – sudaryti sąlygas juridiniams asmenims, turintiems finansinių sunkumų ir nenutraukusiems ūkinės komercinės veiklos, išsaugoti ir plėtoti šią veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto (Įmonių restruktūrizavimo įstatymo 1 str. 2 d.)(toliau - ĮRĮ). Įmonė, turinti finansinių sunkumų, – tai įmonė, kuri negali vykdyti prievolių ir sumažinti nuostolių, kurie, kreditoriams nesuteikus pagalbos, priverstų ją nutraukti veiklą ir bankrutuoti (ĮRĮ 2 str. 1 d.). Įmonės restruktūrizavimo procesas reiškia visumą ĮRĮ nustatytų procedūrų, kuriomis siekiama išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto, gaunant įmonės kreditorių pagalbą, taikant ekonomines, technines, organizacines ir kitas priemones (ĮRĮ 2 str. 3 d.). ĮRĮ 4 straipsnyje numatyta, kad restruktūrizavimas gali būti pradėtas, jeigu įmonė: 1) turi finansinių sunkumų arba yra reali tikimybė, kad jų turės per artimiausius 3 mėnesius; 2) nėra nutraukusi veiklos; 3) nėra bankrutuojanti ar bankrutavusi; 4) įsteigta ne mažiau kaip prieš 3 metus iki pareiškimo teismui dėl įmonės restruktūrizavimo bylos iškėlimo pateikimo dienos; 5) nuo teismo sprendimo baigti įmonės restruktūrizavimo bylą arba nutarties nutraukti bylą ĮRĮ 28 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytais pagrindais įsiteisėjimo dienos praėjo ne mažiau kaip 5 metai.
ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalyje reglamentuoti atvejai, kada teismas atsisako kelti įmonės restruktūrizavimo bylą, jeigu: 1) nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė neatitinka bent vienos ĮRĮ 4 straipsnyje išdėstytų sąlygų; 2) buvo pažeisti ĮRĮ 5 straipsnyje ir 6 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyti reikalavimai; 3) nagrinėdamas pareiškimą teismas padaro pagrįstą išvadą, kad įmonė yra nemoki. Tai reiškia, kad spręsdamas restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą, teismas kompleksiškai vertina pateiktus dokumentus ir įmonės finansinę būklę bei restruktūrizavimo plano metmenis, tačiau nustatęs, kad egzistuoja bent viena iš ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų sąlygų, kurioms esant turi būti atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą, teismas neprivalo nustatinėti ir įsitikinti, kad įmonė neatitinka kiekvienos iš ĮRĮ 4 straipsnyje nurodytų sąlygų. Kitaip tariant, įmonei gali būti atsisakyta iškelti restruktūrizavimo bylą nepaisant to, kad įmonė atitinka ĮRĮ 4 straipsnyje nustatytas vieną ar kelias sąlygas (ĮRĮ 7 str. 5 d. 1 p.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2340/2013, 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2754/2013; 2014 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1986/2014).
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovo finansinė padėtis atitinka nemokumo sąvoką; atsakovo finansiniai sunkumai nėra laikino pobūdžio; restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytos priemonės nėra pakankamos siekiant pagrįsti restruktūrizavimo proceso realumą. Apeliantas, kvestionuodamas šias teismo išvadas, teigia, kad teismas nesiėmė būtinų veiksmų išsiaiškinti tikrąją įmonės finansinę padėtį; neįsigilino į pateiktą restruktūrizavimo planą.
Taigi, nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas tiek dėl to, ar pagal bylos duomenis atsakovas gali būti laikomas mokia įmone, nors ir turinčia finansinių sunkumų, tiek dėl atsakovo restruktūrizavimo plano metmenyse numatytų restruktūrizavimo priemonių realumo.
Dėl atsakovo finansinės padėties nustatymo
Kaip minėta, vienas iš atsisakymo iškelti restruktūrizavimo bylą pagrindų yra įmonės nemokumas Įmonių bakroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka (ĮRĮ 4 str. 3 p., 7 str. 5 d. 1 p., 3 p., ĮBĮ 2 str. 8 d.). Tam, kad būtų galima atsisakyti iškelti restruktūrizavimo bylą ĮRĮ 7 straipsnio 5 3 punkto pagrindu, t. y. kad įmonė yra nemoki, iš teismui pateiktų duomenų turi būti akivaizdu, jog įmonės finansiniai sunkumai negali būti pašalinti restruktūrizavimo proceso metu. ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis įmonės nemokumą apibrėžia kaip įmonės būseną, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, spręsdamas pareiškimo dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, neturi ir negali išspręsti įmonės nemokumo klausimo, kadangi tai yra kito ieškinio dėl bankroto bylos iškėlimo faktinis pagrindas. Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas, ar nereikia atsisakyti tenkinti pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo ĮRĮ 7 straipsnio 5 dalies 3 punkto pagrindu, t. y. dėl įmonės nemokumo, neturi pareigos atlikti tokios pat apimties įmonės nemokumo teisinį tyrimą, kuris atliekamas nagrinėjant ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo. Taip yra ir dėl to, jog teismui pripažinus, kad įmonė yra restruktūrizuotina, t. y. turi laikinų finansinių sunkumų, savaime neišnyksta įmonės bankroto galimybė. Nustačius, kad įmonės restruktūrizavimas negali būti įgyvendintas, pavyzdžiui, nevykdomas arba netinkamai vykdomas restruktūrizavimo planas (ĮRĮ 28 str. 1 d. 4 p.), restruktūrizavimo byla gali būti nutraukta ir gali būti pradėtos įmonės bankroto procedūros (ĮRĮ 28 str. 2 d.) (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1986/2014).
Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad atsakovo finansinė padėtis iš esmės atitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nemokumo sąvoką. Su šia teismo išvada apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti, nes ji padaryta remiantis teismui pateiktais rašytiniais įrodymais inter alia finansinės atskaitomybės duomenimis. Balanso už 2013 metus duomenimis, UAB „Gora“ turtas sudarė 3 373 051,00 Lt (ilgalaikis turtas 105 920,00 Lt, trumpalaikis turtas 3 267 131,00 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 2 720 816,00 Lt (VĮ Registrų centras informacija). 2014 m. rugsėjo 30 d. sudaryto balanso duomenis patvirtina, kad per 2014 metų pirmus tris ketvirčius įmonės turtas padidėjo iki 4 026 460,00 Lt sumos (ilgalaikis turtas iki 608 986,00 Lt, trumpalaikis turtas iki 3 417 474,00 Lt), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai nuo 2 717 830,00 Lt išaugo iki 5 872 666,00 Lt (1 t., 14-15 b. l.). Taip pat UAB „Gora“ 2014 metais dirbo nuostolingai, 2014 m. rugsėjo 30 d. pelno (nuostolio) ataskaitos duomenimis patyrė 3 024 237,00 Lt nuostolio (1 t., 16 b. l.). 2014 m. spalio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaita taip pat patvirtina, kad 2014 metais žymiai sumažėjo ir atsakovo pardavimo pajamos.
Iš apelianto restruktūrizavimo plano metmenyse pateikto kreditorių sąrašo matyti, kad pradelsti kreditoriniai įsiskolinimai darbuotojams sudaro 434 969,00 Lt, kitiems kreditoriams – 6 091 218,00 Lt (1 t., 45-51 b. l.), o 2014 m. rugsėjo 30 d. balanse įsiskolinimas darbuotojams nurodomas jau 569 953, 00 Lt (1 t., 14-15 b. l.). Apeliantas minėtame sąraše nurodo, kad valstybės biudžetui įsiskolinimas sudaro 33 613,61 Lt, o valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui – 64 492,65 Lt. Iš viešai skelbiamos informacijos apelianto įsiskolinimas valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui šiuo metu sudaro 8 599,37 EUR, kas atitiktų 29 691,90 Lt. Taigi, nagrinėjimo metu apelianto pradelsti įsiskolinimai kreditoriams sudaro ne mažesnę nei 6 526 187,71 Lt sumą, ir 2 499 727,00 Lt viršija į įmonės balansą įrašyto turto vertę.
Pažymėtina ir tai, kad apeliantas nurodo, jog teismas nesiėmė būtinų veiksmų išsiaiškinti tikrąją įmonės finansinę padėtį. Tačiau iš esmės neginčija ir su atskiruoju skundu nepateikia jokių kitų finansinių įmonės dokumentų, kurių pagrindu būtų galima daryti priešingą nei pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą. Todėl spręstina, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo atsakovo finansinę padėtį ta apimtimi, kuri reikšminga sprendžiant restruktūrizavimo tikslingumo klausimą, bei iš nustatytų aplinkybių, kurių apeliantas nepaneigė, padarė pagrįstas nagrinėjamo klausimo išsprendimui išvadas, t.y. kad UAB „Gora“ turi jau ne trumpalaikių, bet ilgalaikių finansinių sunkumų.
Dėl atsakovo restruktūrizavimo plano metmenų
Kadangi tiek restruktūrizavimas, tiek bankrotas yra įmonės mokumo problemų sprendimo priemonės, teismas, spręsdamas restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą, turi vertinti ne tik įmonės pateiktus finansinius dokumentus, tačiau ir jos veiksmus rinkoje, kitus su vykdoma veikla susijusius duomenis. Turi būti įvertintos realios galimybės, taikant ĮRĮ nustatytas procedūras, išsaugoti ir plėtoti įmonės veiklą, sumokėti skolas ir išvengti bankroto, gaunant įmonės kreditorių pagalbą, taikant ekonomines, technines, organizacines ir kitas priemones (ĮRĮ 2 str. 3 d.). Šios priemonės preliminariai numatomos įmonės restruktūrizavimo plano metmenyse (ĮRĮ 5 str. 1 d. 7 p.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad esminę reikšmę teismui sprendžiant dėl ieškinio pareiškimo iškelti bendrovei restruktūrizavimo bylą faktinio ir teisinio pagrįstumo turi ne tik įmonės materialinės padėties, turto ir skolų santykio, struktūros nustatymas, bet ir pateiktų restruktūrizavimo plano metmenų išsamus įvertinimas, siekiant atsakyti į esminį klausimą – ar įmonė turi realių perspektyvų sėkmingai pasiekti restruktūrizavimu siekiamus tikslus, t. y. atkurti mokumą, normalią ūkinę komercinę veiklą ir šios veiklos perspektyvas. Teismas, spręsdamas dėl ieškinio iškelti restruktūrizavimo bylą pagrįstumo, taip pat turi įvertinti ne vien tai, kaip metmenyse nurodytos priemonės atitinka ĮRĮ nustatytus bendrovės mokumo, veiklos atkūrimo ir atsiskaitymo su kreditoriais tikslus, tačiau ir tai, ar numatomos priemonės yra realios, galinčios bendrovės ūkinės veiklos srityje ir verslo konkurencinėje aplinkoje atkurti bendrovės mokumą, normalią veiklą ir tiek sumažinti įsiskolinimus, tiek išsaugoti bendrovės konkurencingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2010 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2010).
Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad restruktūrizavimo plano metmenyse nurodytos priemonės nėra pakankamos siekiant pagrįsti restruktūrizavimo proceso realumą, nes jų įgyvendinimas grindžiamas išimtinai tik prielaidomis, nesant jokių įrodymų apie tai, kad toks planas realiai bus įgyvendintas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiomis išvadomis bei apelianto argumentus, kad teismas neįsigilino į restruktūrizavimo planą, neįvertino planuojamų darbų vertės, pajamų, pelnų bei sutarčių, kurios patvirtina realias galimybes įmonei tęsti veiklą, atmeta kaip nepagrįstus.
Restruktūrizavimo plano metmenyse be kitų reikalavimų, turi būti nurodomas ir preliminarus įmonės verslo planas, kuriame turi būti numatytos ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalyje nurodytos priemonės. UAB „Gora“ restruktūrizavimo plano metmenyse numatyti trys pagrindiniai lėšų šaltiniai, iš kurių atsakovas planuoja atstatyti įmonės mokumą bei grąžinti susidariusias skolas kreditoriams: 1) iš einamosios įmonės veiklos uždirbtas pelnas; 2) užbaigti šiuo metu vykdomi darbai bei atgautos lėšos iš debitorinių skolų; 3) pajamos iš numatomų sudaryti sutarčių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šių apelianto nurodytų pajamų šaltinių deklaravimas savaime dar nereiškia jų realumo įmonės mokumui atstatyti bei kreditorinių įsiskolinimų padengimui. Atsakovo normalios veiklos atkūrimas iš esmės siejamas su ketinimu toliau vykdant tą pačią veiklą gauti iš jos pajamų. Metmenyse numatyta gauti pajamų pagal sutartis su užsakovais, tačiau, byloje nėra duomenų, jog tokios sutartys su atsakovais yra sudarytos, jos yra galiojančios ir vykdomos. Be to, atsakovas planuoja užbaigti ir šiuo metu vykdomus darbus, tačiau byloje nepateikta nė viena sutartis bei nenurodyta, kokios šiuo metu yra realiai vykdomos sutartys, vykdomų darbų apimtys, terminai bei planuojamos pajamos. Taigi, byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių planuojamų gauti pajamų dydį (CPK 178 str.). Pažymėtina, kad tokių duomenų apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Taigi, apeliantas pateikia tik iš esmės deklaratyvius teiginius, neįrodančius, kad įmonė turi realią galimybę sumažinus darbuotojų skaičių nuo 136 iki 97 bei 15 procentų sumažinus veiklos sąnaudas, intensyvinti veiklą, gauti daugiau lėšų iš pagrindinės veiklos ir tokiu būdu atsiskaityti su kreditoriais bei atstatyti įmonės mokumą (CPK 185 str.).
Remiantis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu restruktūrizavimo plano metmenyse nėra nurodyta visuma konkrečių ir realių ekonominių priemonių, atitinkančių ĮRĮ 12 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kurių įgyvendinimas leistų pasiekti įmonės restruktūrizavimo tikslus, t. y. atkurti atsakovo mokumą, normalią ūkinę komercinę veiklą ir šios veiklos perspektyvas. Minėta, atsakovo pateikti argumentai bei priemonės mokumui atstatyti yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad nėra pakankamai tikėtino pagrindo išvadai, jog metmenyse nurodytas restruktūrizavimo planas galėtų būti realiai įvykdytas (ĮRĮ 7 str. 5 d. 2 p., 5 str. 1 d. 7 p., 12 str. 2 d.).
Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas atsakovo restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą išsprendė visapusiškai, įvertindamas ne tik įmonės finansinius duomenis, bet ir atsižvelgdamas į tai, kokios įmonės restruktūrizavimo metmenyse yra nurodytos priemonės veiklos nuostolingumui mažinti bei kokios yra galimybės toliau vykdyti veiklą ir gauti pajamas. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. gruodžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.