- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-08-01
- Bylos Nr.
- e2A-1136-260/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-17-3-01671-2018-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Raimondas Buzelis, Arvydas Žibas, Lina Žemaitienė
- Atsakovas
- A. T., D. K.
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Linos Žemaitienės ir Arvydo Žibo,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-23873-217/2019 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ieškinį atsakovams D. K. ir A. T. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – VSDFV Kauno skyrius) 2018 m. rugpjūčio 28 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė: 1) pripažinti A. T. ir M. B. sudarytą automobilio A. R., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį (jei teismas spręstų, jog tokia buvo sudaryta) niekine nuo jos sudarymo pradžios; 2) priteisti solidariai iš D. K. ir A. T. VSDFV Kauno skyriaus naudai 4 000,20 Eur Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui padarytai žalai atlyginti.
2. Nurodė, kad VSDFV Kauno skyrius 2017 m. kovo 17 d. sprendimu Nr. 8.22-365 pripažino draudiminiu įvykiu (duomenys neskelbtini), kelyje (duomenys neskelbtini), įvykusį eismo įvykį, kurio metu vykęs į darbą M. R. patyrė sužalojimus, todėl jam buvo išduoti pažymėjimai už laikino nedarbingumo laikotarpį nuo (duomenys neskelbtini), bei už laikino nedarbingumo laikotarpį jam išmokėjo 4 000,20 Eur ligos išmoką. Išmokėjus ligos išmoką Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui buvo padaryta 4 000,20 Eur dydžio žala. Kauno apylinkės teismas 2017 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1141-917/2017, kaltu dėl M. R. sunkaus sveikatos sutrikdymo pripažino D. K., vairavusį A. T. vardu registruotą automobilį A. R., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nebuvo draustas. VSDFV Kauno skyrius 2018 m. balandžio 13 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) D. K. ir 2018 m. balandžio 16 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) A. T. pateikė pretenzijas dėl žalos atlyginimo geruoju. D. K. į VSDFV Kauno skyriaus pretenziją neatsakė ir žalos neatlygino. A. T. 2018 m. gegužės 24 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakė atlyginti žalą, motyvuodamas tuo, jog eismo įvykio metu automobilis A. R., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), jam nepriklausė nuosavybės teise. Atsakovo teigimu, 2013 metais jis buvo parduotas M. B., tačiau dėl pritaikyto arešto negalėjo būti perregistruotas viešame registre. Taip pat nėra priežastinio ryšio tarp jo veiksmų (automobilio neapdraudimo privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu) ir kilusių padarinių (eismo įvykio, kurio metu sužalotas žmogus). Kadangi Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro duomenimis transporto priemonė buvo registruota A. T. vardu, o jokių įrodymų, patvirtinančių automobilio pardavimą nebuvo pateikta, ieškovas laikė, kad 2016 m. spalio 31 d. automobilio „A. R.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas buvo A. T.. Atsižvelgdamas į tai, kad A. T., žinodamas, jog automobilis areštuotas ir uždrausta jį perleisti kitiems asmenims, pažeisdamas imperatyviąsias Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo nuostatas, sudarė automobilio pirkimo pardavimo sutartį po arešto įregistravimo, laikė, jog automobilio pardavimas buvo neteisėtas.
Atsiliepimas
3. Atsakovas A. T. 2018 m. gegužės 24 d. atsakyme į ieškovo VSDFV Kauno skyriaus pranešimą nurodė, kad Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu kaltu dėl eismo įvykio pripažintas ir nuteistas D. K.. Jis buvo įgijęs (nusipirkęs) automobilį, tačiau jo neįregistravęs nustatyta tvarka. Vien aplinkybė, jog viešame registre automobilio savininku buvo A. T., savaime nereiškia, kad tik jį įregistravęs asmuo yra priemonės savininkas. Baudžiamojoje byloje liudijęs eismo įvykį sukėlęs D. K. patvirtino aplinkybę, jog automobilį nusipirko ir yra jo teisėtas savininkas, tačiau automobilio nuosavybės neįregistravo. Todėl eismo įvykio metu A. T. neturėjo nuosavybės teise automobilio A. R., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir negali būti pripažintas solidariai atsakingu už žalos atlyginimą ieškovui su eismo įvykio kaltininku. Žalą sukėlė ne automobilio neapdraudimas, o sukeltas eismo įvykis, kurio metu sužalotas žmogaus ir po ko buvo išmokėta 4 000,20 Eur ligos išmoka.
4. Atsakovas D. K.2018 m. rugsėjo 12 d. pateikė teismui atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog sutinka mokėti dalimis po 30 Eur kas mėnesį solidariai iš jo ir atsakovo A. T. ieškovo naudai priteistą 4 000,20 Eur žalą. Ieškovas VSDFV Kauno skyrius ir atsakovas D. K. 2019 m. vasario 6 d. sudarė taikos sutartį civilinėje byloje Nr. e2-2114-217/2019, kuria atsakovas sutiko dalimis atlyginti 4 000,20 Eur dydžio žalą per 60 mėnesių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2019 m. kovo 12 d. sprendimu patvirtino ieškovo VSDFV Kauno skyriaus ir atsakovo D. K. sudarytą 2019 m. vasario 6 d. taikos sutartį dėl 4 000,20 Eur atlyginimo žalos apdraustojo M. R. laikino nedarbingumo išlaidas dėl (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), kelyje (duomenys neskelbtini) įvykusio eismo įvykio metu sutrikdytos sveikatos, bylą šioje dalyje nutraukė, ieškinį dalyje dėl 4 000,20 Eur žalos atlyginimo priteisimo iš A. T. tenkino, priteisė ieškovui iš atsakovo A. T. padarytą žalą – nukentėjusio asmens M. R. laikino nedarbingumo išlaidas 4 000,20 Eur, taip pat priteisė valstybei iš atsakovų A. T. 50,83 Eur ir D. K. 20,83 Eur bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas pripažino nustatytu, kad Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1141-917/2017 kaltu dėl M. R. sunkaus sveikatos sutrikdymo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 3 dalį pripažintas D. K. vairavęs A. T. vardu registruotą automobilį A. R., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), kuris transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nebuvo draustas. VSDFV Kauno skyrius 2018 m. balandžio 13 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) D. K. ir 2018 m. balandžio 16 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) A. T. pateikė pretenzijas dėl žalos atlyginimo geruoju. D. K. su VSDFV Kauno skyriumi sudarė taikos sutartį dėl padarytos žalos atlyginimo, kurią pateikė tvirtinti teismo posėdyje. Atsakovas A. T. 2018 m. gegužės 24 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakė atlyginti žalą, motyvuodamas tuo, jog eismo įvykio metu automobilis A. R., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), jam nepriklausė nuosavybės teise, 2013 metais jis buvo parduotas M. B., tačiau dėl pritaikyto arešto negalėjo būti perregistruotas viešame registre ir kad nėra priežastinio ryšio tarp jo veiksmų (automobilio neapdraudimo privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu) ir kilusių padarinių (eismo įvykio, kurio metu sužalotas žmogus). Teismas iš Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-1141-917/2017 nustatė, kad D. K. pripažino, jog minėtą automobilį pirko iš asmens, kurio anketinių duomenų neprisimena, tačiau pirkimo pardavimo sutarties neranda. Kadangi Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro duomenimis transporto priemonė buvo registruota A. T. vardu, o jokių įrodymų, patvirtinančių automobilio pardavimą pateikta nėra, teismas preziumavo, kad 2016 m. spalio 31 d. automobilio A. R., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininkas buvo A. T.. Todėl laikė, jog A. T., žinodamas, kad automobilis areštuotas ir uždrausta jį perleisti kitiems asmenims, pažeidė imperatyviąsias Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo nuostatas, sudarydamas automobilio pirkimo pardavimo sutartį po arešto įregistravimo, o automobilio pardavimas buvo neteisėtas.
7. Spręsdamas dėl transporto priemonės valdytojo ir transporto priemonės valdymą perdavusio asmens solidariosios civilinės atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus mišri išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2016-04-19 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016 pateikė išaiškinimą dėl transporto priemonės valdytojo ir transporto priemonės valdymą perdavusio asmens solidariosios civilinės atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą. Šioje nutartyje nurodyta, kad CK 6.270 straipsnio 2 dalyje numatytas teisėtas valdymas yra tik tada, kai jis atliekamas teisėto civilinio sandorio pagrindu, esant valdymą perduodančio ir valdymą priimančiojo asmens valiai. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. To paties straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta, kad už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas, kuris negali naudotis pats ir negali leisti naudoti kitam asmeniui neapdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu transporto priemonės. Atsakovas A. T., perduodamas kitam asmeniui naudotis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nedraustą transporto priemonę, pažeidė imperatyvų teisės aktų draudimą, o toks perdavimas negali būti laikomas teisėtu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovų žala padaryta kaltais bendrais veiksmais, laikė, jog tokie veiksmai užtraukia solidariąją civilinę atsakomybę.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Apeliaciniu skundu atsakovas A. T. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimą dalyje dėl žalos priteisimo iš atsakovo A. T. ir priimti naują sprendimą – ieškinį dalyje dėl žalos priteisimo iš atsakovo A. T. atmesti. Nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, priimtas neįvertinus bylai reikšmingų aplinkybių, todėl turėtų būti panaikintas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai sprendė, kad 2016 m. spalio 31 d. įvykusio eismo įvykio metu automobilis nuosavybės teise priklausė A. T., jį laikė transporto priemonės valdytoju. Teismo išvada, kad jokių įrodymų, patvirtinančių automobilio pardavimą byloje pateikta nebuvo, yra klaidinga, kadangi teismui buvo pateiktas Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. nuosprendis, kuriame nurodyta, kad eismo įvykio kaltininkas D. K. pripažino, jog automobilis jam priklauso teisėtai, tačiau jo nebuvo perregistravęs savo vardu, nes automobilį žadėjo išardyti ir parduoti dalimis. Todėl vien ta aplinkybė, kad automobilis nebuvo perregistruotas naujo savininko vardu, nereiškia, kad pirkimo-pardavimo sandoris faktiškai neįvyko.
1.2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai sprendė, kad A. T., sudarydamas automobilio pirkimo pardavimo sutartį po arešto įregistravimo, automobilio nuosavybės teisės pirkėjui neperleido. Pagal formuojamą teismų praktiką tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, jog jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre. Byloje nėra ginčo dėl to, kas yra ginčo transporto priemonės savininkas. Priešingai, tiek A. T., tiek D. K. parodymai patvirtina faktą, kad nuo 2013 metų automobilis buvo parduotas ir nuo to laiko automobiliu disponavo jau ne atsakovas A. T.. Tai, kad automobiliui kurį laiką buvo taikytas areštas, nepaneigia faktinės aplinkybės dėl automobilio pardavimo ir nuosavybės teisių į jį perleidimo.
1.3. Nepagrįstai teismas sprendime rėmėsi Kasacinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi, priimta byloje Nr. 2K-7-49-788/2016, kurioje pateiktas išaiškinimas dėl transporto priemonės valdytojo ir transporto priemonės valdymą perdavusio asmens solidariosios civilinės atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Nagrinėjamoje ir teismo cituojamoje byloje buvo susiklosčiusios visai kitokios faktinės aplinkybės, kuomet transporto priemonės valdymą perdavęs asmuo turėjo pareigą automobilio perdavimo momentu įsitikinti, kad vairuotojas turi galiojantį vairuotojo pažymėjimą ir nėra kitų viešosios teisės aktuose nustatytų aplinkybių, draudžiančių perduoti vairavimą, taip pat turėjo realią galimybę tai padaryti – gyveno kartu su transporto priemonės valdytoju, kartu naudojosi dviem automobiliais. Kadangi transporto priemonės valdymą perdavęs asmuo to nepadarė, kasacinis teismas konstatavo, kad tokie veiksmai atitinka neatsargios kaltės sąlygą civilinės atsakomybės prasme (CK 6.248 str. 2 d.).
1.4. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė klaidingą išvadą, kad A. T., perduodamas kitam asmeniui naudotis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nedraustą transporto priemonę, pažeidė imperatyvių teisės aktų normas, ko pasėkoje jis yra solidariai atsakingas už eismo įvykio metu padarytą žalą. Tokia išvada yra klaidinga, kadangi eismo įvykio metu A. T. neturint nuosavybės teisių į automobilį, jis negalėjo būti pripažintas valdytoju Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio prasme. Tai patvirtina D. K. liudijimas, kad pirkimo-pardavimo sutartimi jis nusipirko automobilį bei įgijo nuosavybės teisę į jį, todėl pareiga apdrausti transporto priemonę kilo savininkui bei valdytojui – D. K..
1.5. Teismas tik formaliai įvertino vieną iš būtinų sąlygų A. T. deliktinei atsakomybei kilti, t. y. priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir kilusių neigiamų padarinių. Tam, kad A. T. būtų solidariai atsakingas už padarytą žalą, teismas turėjo įvertinti, ar yra visos civilinei atsakomybei kilti būtinos sąlygos. Nagrinėjamos bylos atveju faktinis priežastinis ryšis neegzistuoja – A. T. veiksmai (veikimu, neveikimu) niekaip nėra susijęs su eismo įvykio metu padaryta žala. Eismo įvykio metu A. T. neturėjo nuosavybės teise automobilio ir neturėjo pareigos sudaryti draudimo sutartį (jau nuo 2013 metų šį automobilį buvo pardavęs ir pagrįstai tikėjosi, kad kiti savininkai eksploatuos jį pagal teisės aktų taisykles). Be to, nepriklausomai nuo to, ar apdraustas automobilis ar ne, tai sprendžiant žalos kilimo klausimą nėra teisiškai reikšminga, nes žala padaryta eismo įvykiu, kuriame buvo sužalotas žmogus. Eismo įvykį gali padaryti, tiek asmuo, vairuodamas transporto priemonę, kuri yra apsidrausta arba neapsidrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Net jeigu eismo įvykio metu automobilis „A. R.“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), butų buvęs apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tai nepašalintu kilusių neigiamų padarinių. Tariamai neteisėti A. T. veiksmai – perdavimas naudotis nedraustą transporto priemonę –priežastiniu ryšiu nesusiję su šioje byloje reikalaujama priteisti žala (neigiamais padariniais). Net jei eismo įvykio metu automobilis ir būtų buvęs apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tai nekeistų susiklosčiusios faktinės situacijos ir nepašalintu prielaidų 2016 m. spalio 31 d. įvykusiam eismo įvykiui įvykti. Atsakovas transporto priemonę vairavęs D. K. eismo įvykį sukėlė pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 16 p. ir 30 p. reikalavimus bei pasišalino iš eismo įvykio vietos. Dėl to draudimo išmoką tretiesiems asmenims išmokėjęs draudikas pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 str. 1 d. nuostatą galėtų prisiteisti (susigrąžinti) išmokėtas sumas iš D. K..
Atsiliepimas
9. Ieškovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo A. T. apeliacinį skundą atmesti, o Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
2.1. A. T., žinodamas, kad automobilis areštuotas ir uždrausta jį perleisti kitiems asmenims, pažeidė imperatyviąsias Lietuvos Respublikos turto arešto aktų registro įstatymo nuostatas, sudarydamas automobilio pirkimo-pardavimo sutartį po arešto įregistravimo, todėl automobilio pardavimas buvo neteisėtas. Vadovaujantis bendruoju principu ex injuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda), nesant teisėto daikto perdavimo, pirkimo - pardavimo sandoris pripažintas niekiniu ir negaliojančiu (ab initio), nes prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl sandoris neįsigaliojo ir nuosavybės teisės pirkėjui neperėjo. Pirmosios instancijos teismui nusprendus, kad ginčo eismo įvykio metu transporto priemonė nuosavybės teise priklausė A. T., jis CK 6.270 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu pagrįstai į bylą buvo įtrauktas atsakovu.
2.2. Teismas pagrįstai pripažino, kad A. T., perduodamas kitam asmeniui naudotis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nedraustą transporto priemonę, pažeidė imperatyvų teisės aktų draudimą, toks perdavimas negali būti laikomas teisėtu, civilinės atsakomybės požiūriu tai yra neteisėti veiksmai. A. T., būdamas transporto priemonės savininku, turėjo prievolę ją apdrausti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, o apeliaciniame skunde nurodytas argumentas, kad draudimo sutartį privalėjo sudaryti D. K., negali būti vertinamas kaip rūpestingo ir apdairaus didesnio pavojaus šaltinio savininko lūkestis.
2.3. Perduodamas neapdraustą automobilį naudoti, A. T. pažeidė įstatymo draudžiamąją normą ir tokiu elgesiu padarė neteisėtus veiksmus, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad transporto priemonės savininkas ir eismo įvykio metu automobilį valdęs asmuo žalą padarė bendrai ir nukentėjusiam asmeniui atsako solidariai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ( CPK 320 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.
11. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad CPK įtvirtintai ribotai apeliacijai būdinga tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Apeliacinis procesas yra pakartotinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme.
12. Byloje apeliacinį skundą padavė atsakovas A. T., kuris nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš jo, kaip solidaraus atsakovo, ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui priteistas 4000,20 Eur žalos atlyginimas. Apeliantas neskundžia teismo sprendimo dalies, kuria teismas patvirtino tarp ieškovo ir atsakovo D. K. byloje sudarytą taikos sutartį, todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia tik dėl apskųstosios teismo sprendimo dalies pagrįstumo bei teisėtumo.
13. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo A. T. apeliacinį skundą, pripažįsta, kad šis skundas yra iš esmės pagrįstas, o pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad atsakovas A. T. žalos padarymo dieną buvo automobilio A. R., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas, kuris neteisėtai pardavė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nedraustą transporto priemonę naudotis kitam asmeniui, kad yra priežastinis ryšys tarp šio atsakovo veiksmų ir žalos, padarytos autoįvykio metu, taip pat, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išdėstytas savo išvadas grindė teismų praktikos išaiškinimais, kurie šioje byloje netaikytini.
14. Pripažindamas, kad automobilis, kurį vairuojant atsakovui D. K. buvo sužalotas M. R., kuriam sumokėto laikino nedarbingumo išlaidas 4 000,20 Eur prašo priteisti ieškovas, 2016 m. spalio 31 d. priklausė atsakovui A. T., pirmosios instancijos teismas vadovavosi tuo, kad viešame transporto priemonių registre automobilio A. R., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), savininku nurodytas būtent A. T.. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad daikto įregistravimas atitinkame registre savaime nereiškia, kad tik jį įregistravęs asmuo yra to daikto savininkas. Tuo atveju, kai asmuo, kurio vardu registre yra įregistruotas automobilis, įrodo, kad jį yra pardavęs, tai tokio automobilio savininkas yra jį pirkęs asmuo, nepriklausomai nuo to, ar šis asmuo jį įregistravo ar neįregistravo Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registre. Įstatymai nenustato privalomos motorinių transporto priemonių pirkimo– pardavimo sutarties teisinės registracijos; transporto priemonės savininkai pasikeičia jų tarpusavio sutarties, bet ne registracijos pagrindu; automobilio pirkimo–pardavimo sutartis yra nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, o automobilio perdavimas šios sutarties pagrindu yra jo įgijimo nuosavybėn momentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-421/2018). Nagrinėjant šią bylą automobilio A. R., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sutarčių pateikta nebuvo, tačiau į bylą pateiktame Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 26 d. nuosprendyje, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 1-1141-917/2017 nurodyta, kad eismo įvykio kaltininkas D. K. pripažino, jog automobilis jam priklauso teisėtai, tačiau jo nebuvo perregistravęs savo vardu, nes automobilį žadėjo išardyti ir parduoti dalimis, liudytoju apklaustas A. T. minėtoje baudžiamojoje byloje nurodė, kad jis automobilį pardavė M. B. dar 2013 metų viduryje pagal pirkimo pardavimo sutartį. Šiuo nuosprendžiu Kauno apylinkės teismas nusprendė automobilį A. R., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), konfiskuoti valstybės naudai, taigi pripažino, kad automobilio savininkas yra teisiamasis D. K., o ne A. T., kurio vardu automobilis buvo registruotas. Nagrinėjant šią civilinę bylą, teismas pripažinti, kad automobilio savininkas ir valdytojas buvo ne atsakovas D. K., o atsakovas A. T., pagrindo neturėjo.
15. Nepagrįstai atsakovą A. T. automobilio A. R., valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), valdytoju žalos atsiradimo dieną – 2016 m. spalio 31 d. – pripažinęs pirmosios instancijos teismas, be pagrindo pripažino, kad atsakovas A. T., perduodamas kitam asmeniui naudotis transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu nedraustą transporto priemonę, pažeidė imperatyvų teisės aktų draudimą, toks perdavimas negali būti laikomas teisėtu. Taigi vertinat šio atsakovo veiksmus nėra pagrindo pripažinti, kad jis atliko neteisėtus veiksmus, kurie, kad bent ir labai nutolusiu priežastiniu ryšiu būtų susiję su reikalaujamos atlyginti žalos padarymu. Sutiktina, teisėjų kolegijos vertinimu, su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino, ar yra priežastinis ryšys tarp atsakovo A. T. veiksmų ir kilusių neigiamų padarinių (žalos). CK 6.247 str. nurodyta, jog atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Teisėjų kolegija vertina, kad byloje nagrinėjamu atveju žala buvo padaryta tik dėl vairavusio transporto priemonę asmens, dėl kurio kaltų veiksmų eismo įvykio metu buvo sužalotas žmogus.
16. Pagrįstu teisėjų kolegija pripažįsta ir apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išdėstytas savo išvadas grindė teismų praktikos išaiškinimais, kurie šioje byloje apskritai neaktualūs ir netaikytini. Sprendime teismas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus mišri išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2016-04-19 nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016 pateikė išaiškinimą dėl transporto priemonės valdytojo ir transporto priemonės valdymą perdavusio asmens solidariosios civilinės atsakomybės už eismo įvykio metu padarytą žalą. Nurodytoje byloje buvo susiklosčiusios faktinės aplinkybės, kai transporto priemonės valdymą perdavęs asmuo turėjo pareigą automobilio perdavimo momentu įsitikinti, kad vairuotojas turi galiojantį vairuotojo pažymėjimą ir nėra kitų viešosios teisės aktuose nustatytų aplinkybių, draudžiančių perduoti vairavimą, taip pat turėjo realią galimybę tai padaryti – gyveno kartu su transporto priemonės valdytoju, kartu naudojosi dviem automobiliais. Kadangi transporto priemonės valdymą perdavęs asmuo to nepadarė, kasacinis teismas konstatavo, kad tokie veiksmai atitinka neatsargios kaltės sąlygą civilinės atsakomybės prasme (CK 6.248 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje faktinės aplinkybės nėra nei tapačios, nei labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas.
17. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimo dalis, kuria patenkintas ieškovo ieškinys ir iš solidaraus atsakovo A. T. priteistas žalos atlyginimas, yra nepagrįsta, dėl ko ji naikintina. Panaikinus šią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, byloje priimtinas naujas sprendimas – ieškinį atsakovo A. T. atžvilgiu atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
18. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ir šioje dalyje priėmus naują sprendimą, iš naujo paskirstytinos bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidos. Iš ieškovo atsakovui A. T. priteistinos bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidos – 1186,69 Eur už advokato pagalbai apmokėti turėtos išlaidos. Panaikintina ir pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovo A. T. priteistos į valstybės biudžetą 50,83 Eur bylinėjimosi išlaidos.
19. Patenkinus atsakovo A. T. apeliacinį skundą, jam iš ieškovo priteistinos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos – sumokėtas paduodant apeliacinį skundą 90 Eur žyminis mokestis (CPK 93 str.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimo dalį, kuria patenkintas ieškovo ieškinys ir iš solidaraus atsakovo A. T. priteistas 4000,20 Eur žalos atlyginimas bei į valstybės biudžetą priteistos 50,83 Eur bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovui A. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (juridinio asmens kodas 188677437) 1 188,69 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą aštuoniasdešimt aštuonis eurus ir 69 centus) bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidas.
Kitas Kauno apylinkės teismo 2019 m. kovo 12 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.
Priteisti atsakovui A. T. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (juridinio asmens kodas 188677437) 90 Eur (devyniasdešimt eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas.
Šis Kauno apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.