Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-46-555/2024

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-03-07
Bylos Nr.: e2A-46-555/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-28-3-01496-2022-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Agnė Vyliaudaitė, Egidijus Tamašauskas, Marius Bartninkas
Ieškovas: B. K. J.
Atsakovas: O. T., R. T., D. T., N. A.

Kategorijos

2.1.2.4.1Niekiniai sandoriai
2.1.2.4.1.3Tariamas sandoris
2.1.2.4.3Kiti su sandorių negaliojimu susiję klausimai
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-46-555/2024Teisminio proceso Nr. 2-28-3-01496-2022-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1; 2.1.2.4.1.3; 2.1.2.4.3; 3.3.1.18.1 (S)

Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. kovo 7 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Egidijaus Tamašausko (teisėjų kolegijos pirmininkas, pranešėjas) ir Agnės Vyliaudaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. K. J. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. birželio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-88-399/2023 pagal ieškovės B. K. J. patikslintą ieškinį atsakovams O. T., R. T., D. T. ir N. A. dėl dovanojimo sandorių ir pirkimo–pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiais, dalies paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu, nuosavybės teisės pripažinimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, D. L. ir L. R..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė B. K. J. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama:

1.1. pripažinti tariama ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2017 m. balandžio 4 d. tarp N. A. ir E. T. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį;

1.2. pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 2021 m. gruodžio 29 d. notarės D. L. išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalį, kuria atsakovai O. T. ir R. T. po E. T. mirties paveldėjo butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 296/415 dalį 0,0415 ha sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr.‑(duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

1.3. pripažinti negaliojančia 2022 m. vasario 1 d. nekilnojamųjų daiktų dalies dovanojimo sutartį, kuria D. T. padovanojo jam priklausančią ½ dalį nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), O. T. ir R. T.;

1.4. pripažinti tariama ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2016 m. vasario 9 d. tarp N. A. ir B. K. J. sudarytą Nekilnojamųjų daiktų dovanojimo sutartį, tokiu būdu pripažįstant ieškovei B. K. J. nuosavybės teisę į butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 296/415 dalį 0,0415 ha sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini);

1.5. priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad ji 2015 m. vasario 18 d. nekilnojamųjų daiktų mainų sutarties pagrindu iš R. L. asmenine nuosavybe įgijo butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 296/415 dalį 0,0415 ha žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau ir ginčo turtas). Iki įgyjant minėtą nekilnojamąjį turtą ieškovė gyveno kartu su savo dukros E. T. šeima name, esančiame (duomenys neskelbtini), kurį 2008 m. rugsėjo 24 d. dovanojimo sutartimi buvo padovanojusi savo dukrai. Šioje dovanojimo sutartyje ieškovė su savo dukra buvo sutarusios, kad ieškovei iki gyvos galvos bus palikta teisė neatlygintinai naudotis nurodytu namu, tačiau ieškovei tai nebuvo leidžiama, tokiu būdu pažeidžiant minėtos sutarties sąlygas. Ieškovė, gyvendama su dukros šeima, didžiąją dalimi prisidėjo prie dukrai padovanoto namo rekonstrukcijos, tačiau šis turtas buvo rekonstruotas, ieškovė dėl nesutarimų su žentu D. T. buvo priversta ieškotis kitos gyvenamosios vietos ir dėl to įsigijo nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Ieškovė, įsigijusi ginčo turtą, pradėjo gyventi bute, esančiame (duomenys neskelbtini) (toliau ir ginčo butas), naudotis 296/415 dalimi 0,0415 ha žemės sklypo ir ūkiniais pastatais, esančiais (duomenys neskelbtini), čia pat 2015 m. balandžio 7 d. ieškovė deklaravo ir savo gyvenamąją vietą. Ieškovė jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį ginčo butą, 296/415 dalį 0,0415 ha sklypo, ūkinį pastatą ir ūkinį pastatą, kaip užstatą už suteiktą 15 000 Eur paskolą 2016 m. vasario 9 d. padovanojo savo seseriai N. A.. Kad minėtas turtas dovanojamas kaip užstatas buvo susitarta žodžiu, pinigai perduoti iš rankų į rankas, jokie dokumentai nebuvo pasirašyti. Tai buvo padaryta dėl to, kad ieškovė buvo garbaus amžiaus, ir kad jos mirties atveju nenukentėtų jos sesuo. Ieškovė ir toliau gyveno ginčo bute, naudojosi 296/415 dalimi 0,0415 ha žemės sklypo ir ūkiniais pastatais. N. A. pradėjus reikalauti, kad ieškovė mokėtų nuomą už ginčo butą, kuris faktiškai priklausė ieškovei, ši nusprendė gražinti jai jos suteiktą paskolą. Ieškovė neturėjo reikiamos pinigų sumos paskolai gražinti, todėl nusprendė pasiimti kreditą, tačiau dėl amžiaus jai nei viena kredito įstaigų suteikti jo nesutiko. Siekdama atpirkti iš N. A. ginčo turtą, ieškovė paprašė savo dukros E. T. paimti savo vardu kreditą, kurio įmokas mokėti pažadėjo ieškovė. Ieškovės dukra sutiko paimti kreditą, tačiau tam buvo būtina įkeisti turtą. Ieškovės dukros sutuoktinis žinojo apie savo žmonos ketinamą imti kreditą bei ketinamą formaliai įsigyti nekilnojamąjį turtą. Įkeisti turtą – žemės ūkio paskirties žemės sklypą, sutiko kita ieškovės sesuo M. P.. E. T., M. P. ir KU „S. P.“ atstovei 2017 m. kovo 9 d. pasirašius sutartinės hipotekos sutartį, E. T. buvo suteiktas 10 000 Eur kreditas. Ieškovė pati turėjo tik 2 400 Eur, todėl iki 15 000 Eur jai trūko 2 600 Eur, kuriuo jai sutiko paskolinti sesuo M. P. ir, kuri tuo tikslu 2017 m. kovo 9 d. iš (duomenys neskelbtini) kredito unijos paėmė 2 600 Eur kreditą. Ieškovė su savo seserimi dėl pinigų paskolinimo susitarė žodžiu, jokių dokumentų nepasirašė, pinigai buvo perduoti iš rankų į rankas. Ieškovei surinkus 5 000 Eur, o jos dukrai gavus 10 000 Eur kreditą, 2017 m. balandžio 4 d. tarp jos ir N. A. buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu ieškovės dukra E. T. kartu su savo sutuoktiniu D. T. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo ginčo turtą. Tokiu būdu buvo sudaryta regimybė, jog turtą įsigijo ieškovės dukra ir jos sutuoktinis, tačiau jie abu suvokė, kad minėtas pirkimo–pardavimo sandoris nėra skirtas sukurti jame deklaruojamas teisines pasekmes – ieškovės dukrą ir jos sutuoktinį paversti tikraisiais turto savininkais, nes faktine minėto turto savininke liko ieškovė, kuri padengė visas ginčo turto įsigijimo išlaidas. Ieškovės dukra ir jos sutuoktinis ginčo turtą įgijo formaliai, nes faktinė minėto turto savininkė ir toliau liko ieškovė, kuri ir toliau gyveno ginčo bute, naudojosi žemės sklypu ir ūkiniais pastatais, toliau rūpinosi turtu kaip savininkė – mokėjo mokesčius, pirko turtui reikalingas paslaugas. Tuo tarpu ieškovės dukra ir jos sutuoktinis savęs turto savininkais niekada nelaikė ir laukė kada bus išmokėtas kreditas bei kada reikės vykti į notarų biurą sudaryti naują pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu turtas būtų sugrąžintas ieškovei. Ieškovė susitarė su dukra, kad ginčo turto įsigijimas yra laikinas, ir kad išmokėjus kreditą, ši nekilnojamąjį turtą perleis ieškovės nuosavybėn. Apie tai žinojo ir ieškovės dukros sutuoktinis. 2020 m. pabaigoje ieškovės sesuo M. P. nusprendė parduoti 2017 m. kovo 9 d. sutartinės hipotekos sutartimi įkeistą žemės ūkio paskirties žemės sklypą, todėl pareikalavo, kad ieškovė imtųsi priemonių, jog minėto sklypo įkeitimas būtų panaikintas. Ieškovė iš I. J. pasiskolino 3 000 Eur, kuriuos perdavė savo dukrai, kad ši padengtų likusią kredito dalį ir, kuri minėtus pinigus sumokėjo ir tokiu būdu pilnai padengė jai suteiktą kreditą. Kredito grąžinimo metu ieškovės dukra jau sirgo ir jos sutuoktinis neleido ieškovei susitikti su dukra. Dėl to nebuvo galima išspręsti klausimo dėl faktiškai ieškovei priklausančio ginčo turto perdavimo jos asmeninėn nuosavybėn. Ieškovės dukra mirė (duomenys neskelbtini) ir ½ dalį ginčo turto paveldėjo jos vaikai O. T. ir R. T.. 2022 m. vasario 1 d. nekilnojamųjų daiktų dalies dovanojimo sutartimi D. T. taip pat padovanojo jam priklausančią ½ dalį ginčo turto savo vaikams. Tokiu būdu faktiškai ieškovei priklausantis ginčo turtas tapo O. T. ir R. T. asmenine nuosavybe, nors jie visi žinojo, kad ginčo turtas mirusiajai E. T. pagal pirkimo–pardavimo sandorį buvo perleistas tik formaliai, jie taip pat žinojo ir suprato tikrąją turto perleidimo sandorio šalių valią. Ieškovė ir toliau po savo dukros mirties mokėjo turtui tenkančius mokesčius, o D. T., O. T. ir R. T. po paveldėjimo nesirūpino minėtu turtu ir savęs nelaikė tikraisiais turto savininkais. Nors iš karto po dukros mirties, vaikaičiai sutiko spręsti klausimą dėl ginčo turto perdavimo ieškovės nuosavybėn, tačiau bėgant laikui ieškovės ir jos vaikaičių santykiai pašlijo, jie nustojo bendrauti, todėl minėto turto perleidimas ieškovės nuosavybėn tapo neįmanomas. Dukra nemokėjo kredito už įsigytą turtą. Po turto perleidimo savo dukrai ieškovė tebelaikė save turto savininke ir juo rūpinosi kaip savo turtu. Nors ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp kitų asmenų, tačiau faktinė jo pirkėja buvo ieškovė. Ieškovė padengė skolą N. A. ir tokiu būdu atpirko minėtą turtą, tačiau jis buvo registruotas ieškovės dukros vardu, nes jos vardu buvo paimtas kreditas buto atpirkimui. Netenkinus ieškovės reikalavimo ji praras faktiškai jai priklausantį turtą, už kurį yra sumokėjusi pinigus. Dėl to ginčo turto perleidimo sandoris laikytinas tariamu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento dėl to, kad šis turto perleidimo sandoris buvo sudarytas dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių. Tikrieji ginčo turto pirkimo–pardavimo sandorio šalių ketinimai dėl turto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo – siekis sukurti nuosavybės teisės perėjimo ieškovės dukrai regimybę, faktiškai nesiekiant pakeisti turto savininko. Ginčo turto pirkimo–pardavimo sandoris turi šalių valios trūkumų – ieškovė po sandorio sudarymo ir toliau naudojosi turtu bei juo rūpinosi, lyg būdama to turto savininkė, o ieškovės dukros sutuoktinis ir vaikai nesinaudojo šiuo turtu ir nepradėjo juo rūpintis, turtui tenkančius mokesčius mokėjo ieškovė, ieškovė tęsė naudojimąsi turtu po turto perleidimo sutarties sudarymo. Šiuo turtu ieškovė naudojasi ir šiuo metu. Faktinis ieškovės dukros ir jo sutuoktinio elgesys po sandorio sudarymo patvirtina, jog ieškovės, jos dukros bei jos sutuoktinio teisių ir pareigų turinys turto atžvilgiu nepasikeitė, išliko tokios pačios apimties kaip ir iki sandorio sudarymo, tai yra ieškovė išliko turto savininke, o ieškovės dukra ir jos sutuoktinis turto savininkais netapo. Teismui pripažinus ginčo turto pirkimo–pardavimo sandorį tariamu ir negaliojančiu, ieškovei pripažintina nuosavybės teisė į ginčo turtą, nes būtent ji yra faktinė minėto turto savininkė, sumokėjusi už minėtą turtą pinigus, mokėjusi kredito įmokas, valdžiusi minėtą turtą, taip pat, atitinkamai, nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo momento turi būti panaikinta ir paveldėjimo teisės liudijimo dalis, kurios pagrindu ieškovės vaikaičiai paveldėjo ½ minėto nekilnojamojo turto dalį iš turto pirkimo–pardavimo sandorio šalies – ieškovės dukros, kurios vardu minėtas turtas buvo registruotas, tačiau faktiškai priklausė, buvo ir yra valdomas ieškovės. Dėl aukščiau paminėtų aplinkybių negaliojančia turi būti pripažinta ir 2022 m. vasario 1 d. nekilnojamųjų daiktų dalies dovanojimo sutartis, kuria ieškovės dukros sutuoktinis padovanojo jam priklausančią ½ dalį ginčo turto savo vaikams. Pripažinus negaliojančia 2022 m. vasario 1 d. nekilnojamųjų daiktų dalies dovanojimo sutartį, ieškovė teisiškai taptų jai faktiškai priklausančio turto savininke ir VĮ Registrų centre būtų įregistruota minėto turto savininke. Esant normaliai įvykių eigai minėtas nekilnojamasis turtas būtų perleistas ieškovei iki jos dukros mirties, kurio ieškovės vaikaičiai nebūtų paveldėję.

Atsiliepimas

3. Atsakovai O. T., R. T. ir D. T. prašė patikslintą ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovai nurodė, kad 2008 m. rugsėjo 24 d. ieškovė padovanojo savo dukrai žemę ir statinius, esančius (duomenys neskelbtini). Statiniai šiai dienai yra rekonstruoti ir pilnai renovuoti E. ir D. T. piniginėmis lėšomis ir mirties dieną buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Šio turto ½ dalį po E. T. mirties paveldėjo jos vaikai O. ir R. T.. 2017 m. kovo 9 d. E. T. ir D. T. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo ginčo turtą, kurį taip pat paveldėjo mirusiosios vaikai. 2017 m. kovo 6 d. buvo gauta paskola iš KU „S. P.“, paskola suteikta mirusiajai E. T.. Būstą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigijo ir su kreditoriumi atsiskaityti įsipareigojo D. ir E. T.. Atsiskaitymas su pardavėja N. A. vyko sekančia tvarka: 5 000 Eur grynaisiais pinigais N. A. sumokėjo E. ir D. T. iki sutarties sudarymo, t. y. lėšomis kurias buvo susitaupę ir kurios buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė; kitą dalį sumokėjo gavę kreditą iš KU „S. P.“. Taigi atsakovai O. ir R. T. yra teisėti turto įgijėjai ir paveldėtojai, kurie, mirus E. T., paveldėjo ½ dalį jai priklausiusio ginčo turto. Mirusiosios sutuoktinis atsisakė paveldėjimo dalies vaikų naudai ir jam priklausiusią ½ dalį ginčo turto padovanojo teisėtu būdu (notarine dovanojimo sutartimi) vaikams. Paveldėjimas buvo priimtas nepažeidžiant įstatymų. 2021 m. vasario 1 d. dovanojimas atliktas taip pat nepažeidžiant teisės normų ir nepateikta įrodymų į bylą buvus pažeidimų sudarant notarinius sandorius. Ieškovė nepateikė oficialių įrodymų (banko išrašų), apie tai, kad ji turėjo 2 400 Eur santaupų. Ieškovės pensija sudarė vos 250 Eur per mėnesį, todėl taupyti ji neturėjo galimybių dėl būtinųjų kasdienių poreikių tenkinimo. Byloje nėra oficialių įrodymų kad M. P. ieškovei paskolino 2 600 Eur. Pingines lėšas M. P. 2017 m. kovo 9 d. gavo iš (duomenys neskelbtini) kredito unijos, pinigines lėšas išgrynino. Akivaizdu, kad piniginės lėšos buvo panaudotos kitiems tikslams, o ne ginčo buto pirkimui, nes vartojimo kredito suma buvo pernelyg maža (atskaičius sutarties mokesčius buvo likę vos 2 499,05 Eur) ir išduota mėnesiu anksčiau negu ginčo sudarytas sandoris. Piniginių lėšų M. P. nepravedė į E. T. ar ieškovės sąskaitą. Duodama pinigus grynaisiais, nesudarė rašytinės paskolos sutarties, kaip to reikalauja įstatymas. Analogiška situacija yra ir su galutiniu atsiskaitymu. I. J. yra parašiusi „paaiškinimą“ apie tai, kad skolino galutiniam atsiskaitymui 3 000 Eur „pernai“ (kas reiškia kad skolino 2021 m.), kai tuo tarpu galutinai su kreditoriumi atsiskaityta 2020 m. gruodžio 4 d. Abiem atvejais paskolos turėjo būti rašytinės, nes viršijo 600 Eur. Ieškovės ieškinyje nurodytos aplinkybės dėl „regimybės“, kad turtą įsigijo E. ir D. T., kad jie abu suvokė, kad ginčo sandoris nėra skirtas sukurti jame deklaruojamas teisines pasekmes – E. ir D. T. paversti tikraisiais turto savininkais, kad E. ir D. T. savęs turto savininkais niekada nelaikė, yra neteisingos, pagrįstos prielaidomis ir spėjimais, tai aplinkybės kurių nėra įmanoma patikrinti. Atsakovai taip pat teigė, kad su pardavėja ir kreditoriumi visais atvejais buvo atsiskaitoma iš E. ir D. T. šeimos pinigų, nepriklausomai nuo to, kas jų skirtais pinigais sumokėjo prie kasos ar banke. Atsakovai nesutiko, kad suteiktą kreditą mokėjo tik ieškovė. Nors ieškovė teigia, kad 2020 m. pabaigoje įkaito davėja M. P. nusprendė parduoti 2017 m. kovo 9 d. sutartinės hipotekos sutartimi įkeistą žemės ūkio paskirties žemės sklypą ir dėl to buvo anksčiau laiko atsiskaityta su kreditoriumi, tačiau žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nepateikta, o jeigu tokia sutartis ir būtų, atsakovai įrodinėjo, kad 2020 m. žiemą E. T. buvo dar geros sveikatos būklės ir viską atlikinėjo savarankiškai, savo piniginėmis lėšomis, pasitarusi su sutuoktiniu. Šeima sutaupiusi pinigus galutiniam atsiskaitymui, priėmė sprendimą su kreditoriumi atsiskaityti. Atsakovai kategoriškai neigė, kad kada nors iki paveldėjimo ar po paveldėjimo žadėjo turtą perleisti ieškovei ir neigė, kad kada nors buvo nustoję bendrauti ar jų santykiai buvo kada nors netaikūs. E. T. 2021 m., nuo metų pradžios iki mirties, maždaug 5-6 kartus gulėjo stacionariose gydymo įstaigose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), todėl ieškovė dukrą lankyti turėjo visas galimybes be žento ar kitų asmenų žinios, atitinkami, būtų galėję atlikti ir sandorius, jeigu būtų norėjusios be kitų asmenų žinios, pasikvietę notarą į gydymo įstaigą. E. T. su kredito unija atsiskaitinėjo asmeniškai, kartais atsiskaityti pavesdavo ieškovei, kartais sutuoktiniui, tačiau visais atvejais piniginės lėšos buvo mokamos iš E. ir D. T. lėšų. Paskolą KU „S. P.“ mokėjo E. T. ir D. T. šeima, o ieškovei ginčo bute buvo leista gyventi. Mokėdama mokesčius už komunalinius patarnavimus, galimai mokėjo ir kreditą, bet tikrai ne iš savo asmeninių lėšų. Dažnai buvo mokamos 300-450 Eur sumos, kurios beveik du kartus viršijo ieškovės pajamas, t. y. pinigines lėšas mokesčiams ir kreditui mokėti duodavo būtent E. ir D. T.. E. ir D. T. šeima ginčo turtu rūpinosi ir turtą prižiūrėjo kaip savo nuo pirmos sandorio sudarymo dienos, skyrė lėšas kreditui padengti, t. y. ginčo turtą laikė bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir valdė kaip sutuoktinių turtą atvirai, kaip savą, jį tvarkė ir atliko įvairius darbus. Visi darbai buvo atlikti sutuoktinių E. ir D. T. bendromis lėšomis, taip turtą prižiūrint ir siekiant sukurti gerą aplinką E. T. mamai-ieškovei gyventi. Niekada nebuvo planų, net pokalbių, kad E. ir D. T. šeima turtą padovanos ar parduos ieškovei. E. T. onkologine ir kitomis ligomis susirgo tuoj pat po sandorio sudarymo 2017 m., tačiau gydymo perspektyvos buvo geros, ji užsiimdavo normalia gyvenimo veikla, todėl ketinimus padovanoti ar parduoti mamai turtą, jeigu tokių būtų buvę, galėjo fiziškai pilnai realizuoti, tai galėjo padaryti bet kada nuo 2017 m. iki mirties (duomenys neskelbtini) E. T. iki mirties buvo sąmoninga, judėjo savarankiškai. Tačiau realių ketinimų dovanoti ar parduoti ginčo turtą nebuvo. Ieškovė dukrą lankė prieš mirtį, likus dviem savaitėms iki mirties, net nekyla abejonių kad dukros būklę suprato ir teisingai vertino, tačiau ir net tada notaro nepasikvietė ir sandorio nesudarė. Perleidimo sandorio sudarymo klausimu, jokių kalbų nebuvo nei iš vienos nei iš kitos pusės. D. T., kaip bendraturtis, neturėjo niekada pokalbio apie turto perleidimą nei su sutuoktine, nei su ieškove. Taigi E. T. valios dovanoti ar kitaip perleisti ginčo turtą ieškovei nebuvo, o ieškovė to taip pat nesiekė. Be to, dėl turto perleidimo nebuvo jokių ieškovės susitarimų ir su O. T. bei R. T., kurie tokią aplinkybę kategoriškai neigė. Ieškovė taip pat nepateikė įrodymų, kuriais remiantis prašoma pripažinti negaliojančiais 2021 m. gruodžio 29 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą ir 2022 m. vasario 1 d. dovanojimo sutartį. Po E. T. mirties nekilnojamą turtą buvo galima paveldėti tik įstatyme įvirtintais pagrindais, todėl tokio sandorio laikyti tariamu sandoriu nėra jokio pagrindo. Atsakovas D. T. teisėtu būdu padovanojo jam priklausiusią ½ dalį turto vaikams, kas visiškai atitiko jo valią sandorio sudarymo metu ir atitinka šiuo metu. Ieškovė net nenurodė aplinkybių, leidžiančių objektyviai manyti, kad 2021 m. gruodžio 29 d. paveldėjimo ir 2022 m. vasario 1 d. dovanojimo sandoriais galėtų būti sudaryti dėl akių ir, kodėl juos tokiais laiko. 2017 m. balandžio 4 d. pirkimo–pardavimo atveju sandoris įvykęs pilnai, nes turtas perduotas ir priimtas, kreditas sumokėtas, palūkanos sumokėtos, turtas suremontuotas, šiuo metu paveldėtas, kita dalis turto perleista dovanojimo sandoriu ir dovana priimta, vadinasi sandoriai buvo vykdomi ir yra įvykdyti. Faktinė aplinkybė, kad atsakovai leido ir leidžia savo nuosavybe naudotis ieškovei nereiškia, kad sandoriai nevykdomi. Turto savininkai moka mokesčius už komunalines paslaugas ir yra savo nuosavybę įregistravę viešame registre. Be to, ieškovė net neįrodinėja, jog buvo pažeistas sutarties laisvės principas, kaip jis buvo pažeistas, neteikia įrodymų kurie pagrįstų buvus ginčijamą sandorį tariamą (sudarytą dėl akių), bet apsiriboja tik aplinkybių aiškinimu. Notaras taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kuriomis remiantis būtų galima manyti ar būtų galima daryti bent prielaidą, kad sandoris tarp N. A. ir ieškovės buvo tariamas.

4. Atsakovė N. A. prašė patikslintą ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nesutiko, kad 2016 m. tarp ieškovės ir jos sudarytas dovanojimo sandoris buvo dėl akių, t. y. sudarytas tariamas sandoris, kadangi abi šalys sandorį sudarė savo valia, nes ieškovė nenorėjo būti jai skolinga. Sandoris sukėlė teisinius padarinius, atsakovė sutiko, kad ieškovė toliau gyventų ginčo bute, bet už tai turėjo mokėti nuomos mokestį ir ieškovė jį mokėjo, o paprašius ieškovę mokėti didesnį nuomos mokestį ir ieškovei nenorėjus jo mokėti, 2017 m. sudarė kitą sandorį dėl to paties turto.

5. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notarė L. R. nurodė, kad savarankiškų reikalavimų byloje neturi, ginčą palieka spręsti teismui savo nuožiūra pagal pateiktus į bylą įrodymus. Notarė pasisakė, kad 2017 m. balandžio 4 d. jos biure buvo sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, kuria N. A. jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį ginčo turtą pardavė E. T.. Pagal notaro archyve esančius ginčo sutarties dokumentus, 2017 m. kovo 29 d. N. A. kreipėsi į notaro biurą ir pateikė prašymą sudaryti ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Kartu su prašymu buvo pateikti ginčo turto dokumentai: VĮ Registrų centro išrašai apie nekilnojamųjų daiktų ir daiktinių teisių į jį įregistravimo nekilnojamojo turto registre, 2016 m. vasario 9 d. Nekilnojamųjų daiktų dovanojimo sutartis, žemės sklypo planas, buto energetinio naudingumo sertifikatas. Iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo buvo nurodyta, kad ginčo turto pirkėja yra E. T., pateikti pirkėjos duomenys. Prieš patvirtinant sandorį, buvo gautos VĮ Registrų centro pažymos apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre, atliktos patikros Turto arešto akto registre, Vedybų sutarčių registre, Neveiksnių ar ribotai veiksnių asmenų registre, Gyventojų registre. 2017 m. balandžio 4 d. buvo sudaryta ir patvirtinta ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartis pagal šalių išreikštą valią. Šalys nurodė, kad ginčo turtas yra parduodamas už 15 000 Eur, kuriuos pardavėja patvirtino, kad gavo prieš sutarties sudarymą. Sudarant ir patvirtinant minėtą sandorį, buvo atlikti visi būtini veiksmai ir surinkti bei patikrinti visi reikiami dokumentai, jog būtų užtikrintas tvirtinamo sandorio teisėtumas. Sutarties tekstas šalims buvo perskaitytas balsu, šalys, pasirašydamos sutartį patvirtino, kad sutartis dėl turinio, pasekmių yra suprasta, taip pat atitinkanti šalių valią ir tikruosius ketinimus. Ieškinyje nurodytos aplinkybės dėl kitokių sandorio šalių susitarimų ar ketinimų jai, kaip notarei, nebuvo nurodytos ir yra nežinomos.

6. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notarė D. L. savarankiškų reikalavimų byloje nereiškė ir savo argumentų dėl pareikštų reikalavimų nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7. Marijampolės apylinkės teismas 2023 m. birželio 28 d. sprendimu ieškinį atmetė ir iš ieškovės atsakovų bei valstybės naudai priteisė bylinėjimosi išlaidas.

8. Dėl 2016 m. vasario 9 d. dovanojimo sandorio, sudaryto tarp ieškovės ir atsakovės N. A., pripažinimo negaliojančiu. Ieškovė įrodinėjo, kad šią dovanojimo sutartį sudarė, nes buvo skolinga kitiems asmenims ir, kaip užstatą už suteiktą jai paskolą, N. A. padovanojo ginčo butą, tačiau ieškovė nepateikė teismui įrodymų, jog tuo laikotarpiu buvo skolinga konkrečią sumą kitiems asmenims, o jeigu tokia skola buvo, ieškovė galėjo sudaryti sutartį su sąlyga, bet tokių aplinkybių nėra nurodyta ginčo dovanojimo sutartyje. Ieškovė nebuvo nuosekli ir aiškindama sutarties sudarymo aplinkybes, t. y. vienur nurodė, kad ginčo butą padovanojo už suteiktą paskolą, kitur – kad padovanojo, kaip užstatą ar garantiją. Duomenys nurodyti sutartyje taip pat neatitiko ieškovės aiškinimo, o pats ginčo sandoris įvyko ir buvo vykdomas. Ieškovė neįrodinėjo, kad ginčo dovanojimo sandoris buvo sudarytas tik dėl akių kitam sandoriui ir kokiam pridengti. Teismas padarė išvadą, kad ginčijamas dovanojimo sandoris buvo vykdomas ir atitiko sandorio tikslą – padovanoti turtą atsakovei N. A., tokiu būdu ieškovė neįrodė sandorio tariamumo, o atsakovė įrodė, kad sandoris yra įvykdytas. Teismas, nepripažinęs ginčijamo dovanojimo sandorio negaliojančiu, nesprendė ir dėl restitucijos taikymo / netaikymo, o taip pat nenustatė pagrindo ginčo turtą grąžinti ieškovei, pripažįstant jį ieškovės nuosavybe.

9. Dėl 2017 m. balandžio 4 d. pirkimo–pardavimo sandorio, sudaryto tarp E. T. ir N. A., pripažinimo negaliojančiu. Teismas nustatė, kad turtą bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe E. T. įgijo su sutuoktiniu D. T.. Sutartyje nėra sąlygų, kad turtas yra įkeičiamas ar perkamas gavus kreditą. Pirkimo–pardavimo sutartyje taip pat nurodyta, kad pardavėja nėra įsipareigojusi niekam kitam perduoti parduodamo turto bei, kad į jį kiti asmenys neturi teisių ir pretenzijų. Sutarties šalys patvirtino, kad turtas yra perduotas pirkėjams. Ieškovė neįrodinėjo, kad, tvirtinant ginčijamą sandorį, notarė netinkamai atliko savo veiksmus ar, kad sandoris buvo netinkamai patvirtintas, nesilaikant įstatymo reikalavimų.

10. Teismas taip pat nustatė, kad 2017 m. kovo 9 d. vartojimo kredito sutartyje tarp M. P. ir (duomenys neskelbtini) kredito unijos yra duomenys, kad M. P. suteiktas kreditas 2 600 Eur, laiduotoja E. K.. Ieškovė įrodinėjo, kad gautą kaip kreditas sumą M. P. paskolino jai, tačiau teismas nurodė, jog pirkimo–pardavimo sutarties, kurią ginčija ieškovė, šalimi ieškovė nėra ir ta aplinkybė, buvo ar ne jai paskolinti M. P. pinigai, neturi tiesioginės reikšmės ginčo sprendimui, nes ieškovė neįrodė, kad juos perdavė E. T. ginčo turto įsigijimui, kadangi pati E. T. sudarė kredito sutartį su KU „S. P.“, kurios įvykdymo užtikrinimui M. P. įkeitė žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

11. Ieškovė įrodinėjo, kad ginčo turtas nebuvo pirkėjai perduotas, o tik sukurta tokia „regimybė“ ir, kad nepasikeitė turto savininkė, t. y., kad turto savininke liko N. A., tačiau teismas nurodė, kad N. A. apklausta teisme to nepatvirtino, kaip ir ieškovė šios aplinkybės nepatvirtino įrodymais. Ta aplinkybė, jog ieškovė gyvena ir iki šiol naudojasi turtu, nepatvirtina ginčijamo sandorio tariamumo, t. y., kad buvo sutarties šalių valios simuliacija bei, kad po jo sudarymo neatsirado teisinės pasekmės. Turto savininkais tapo ieškovės dukra bei jos sutuoktinis ir ta aplinkybė, jog turtu neatlygintinai naudojasi ieškovė, nepakeičia nuosavybės teisės, nes pirkimo–pardavimo sutartis buvo įregistruota viešame registre, turtą pardavėja N. A. perdavė pirkėjams, tai tvirtino visi atsakovai byloje, tai nurodyta pačioje sutartyje. Dėl to teismas padarė išvadą, kad turtas buvo pirkėjai perduotas, kadangi tai patvirtina įrašas pačioje ginčijamoje sutartyje, jog sutartis kartu yra ir turto priėmimo–perdavimo aktas ir tokio įrašo ieškovė neginčijo.

12. E. T. mirė (duomenys neskelbtini), byloje nėra duomenų, patvirtinančių buvus ieškovės ir E. T. susitarimą turtą perleisti ieškovei. Teismas nustatė, kad E. T. buvo KU „S. P.“ narė, turinti du kreditus ir, kad prievolę kredito unijai ji vykdė tinkamai. Tačiau byloje esantys duomenys nepatvirtino, kad kreditas 10 000 Eur, kaip tvirtino ieškovė, buvo imtas E. T. ginčo turto pirkimui, nes 10 000 Eur kreditas suteiktas ne turto įgijimui, o gyvenamojo namo remontui. Kredito sutartis sudaryta 2017 m. kovo 6 d., pirkimo–pardavimo sutartis, kurią ginčija ieškovė, sudaryta 2017 m. balandžio 4 d. Kredito paskirtis nurodyta gyvenamojo namo remontui. Ieškovė neįrodė, kad kreditas iš KU „S. P.“ buvo panaudotas ginčo turto įgijimui, nes E. T. ir D. T. taip pat priklausė tuo metu gyvenamasis namas ir kiti statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), ir kreditas galėjo būti panaudotas šio namo remontui. Net jei kreditas ir buvo panaudotas ginčo turto pirkimui iš N. A., tai nepatvirtino aplinkybės, jog 2017 m. balandžio 4 d. pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudarytas tik dėl akių (tariamas sandoris), nesiekiant sukurti teisinių pasekmių ar, kad pirkėja buvo ne E. T., o ieškovė. Teisinės pasekmės atsirado, ginčo turtas buvo registruota E. ir D. T. vardu, jis buvo valdomas ir juo disponuojama, o ieškovė juo naudojosi. Teismas nurodė, kad jeigu tarp ieškovės ir E. T. buvo ikisutartiniai susitarimai dėl ginčo turto perleidimo (padovanojimo ar pan.) ieškovei, tai ji, sužinojusi apie dukros ligą, turėjo veikti aktyviai siekdama tokio sandorio sudarymo. Byloje nėra įrodymų apie ieškovės veiksmus dėl ginčo turto jai perleidimo, kaip ir nėra įrodymų, kad ieškovei buvo neleidžiama bendrauti su E. T., šiai susirgus. Ieškovė yra aktyvi, sudarius ne vieną sandorį pas notarą, taigi turėjo suprasti jog galima ne tik vykti pas notarą sudaryti sandorį, bet ir notaras gali vykti į gydymo įstaigą ar namus sandoriui patvirtinti.

13. Teismas sprendė, kad ieškovės nurodytos aplinkybės ir byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog pirkimo–pardavimo sandoris buvo tariamas ir, kad turtas nebuvo perduotas pirkėjai E. T. ir jos sutuoktiniui, nes priešingu atveju, po E. T. mirties, nebūtų buvę galimybės šio turto paveldėti. Teismas padarė išvadą, kad pirkimo–pardavimo sandoris buvo išviešintas, jį buvo galima naudoti prieš trečiuosius asmenis, ir tai nepatvirtino, jog sandoris buvo sudarytas tik dėl akių, nesiekiant sukurti juo teisinių pasekmių. Pati ieškovė, teismo posėdžio metu duodama paaiškinimus, neneigė jog ji suprato, kad po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ginčo turto savininkais taps E. ir D. T. ir tam neprieštaravo, o kaip tik to siekė.

14. Teismas nurodė, kad galiojantis sutarties laisvės principas neleido ieškovei įtakoti pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ar nesudarymo, kadangi ji nėra ir nebuvo šio sandorio šalimi bei neįrodinėjo, jog buvo tarp jos ir E. T. susitarimas, kad turto pirkėja bus ji (ieškovė), o ne E. T., ir neprašė jos pripažinti ginčijamo sandorio šalimi – pirkėja. Ieškovė neįrodė, kad sandorio šalys buvo nesąžiningos, nes žinojo dar iki sandorio sudarymo, kad N. A. parduos turtą E. T. ir jos sutuoktiniui, tam neprieštaravo. Jeigu ir buvo susitarimas, kad kada nors ateityje turtas bus perleistas (parduotas, padovanotas) ieškovei, tai ji būdama apdairi ir rūpestinga, žinodama, jog E. T. sunkiai serga, galėjo, esant įrodinėjamam susitarimui dėl ginčo turto grąžinimo ieškovės nuosavybėn, pasirūpinti, kad būtų pakviestas notaras pasirašyti sutartį dėl perdavimo turto ieškovei, tačiau tokių duomenų byloje nėra ir to ieškovė neįrodinėjo. Ieškovė neįrodė, kad aplamai buvo ketinimas turtą perleisti ieškovei ir jis neįvyko dėl E. T. mirties. Teismas atkreipė dėmesį, kad ginčo turto savininkais tapo E. ir D. T., t. y. turtas jiems priklausė bendros jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, todėl ieškovė turėjo įrodyti, kad susitarimas dėl ginčo turto jai perleidimo turėjo būti ne tik su E. T., bet ir su D. T., kuris kategoriškai nesutiko buvus tokiam susitarimui. N. A. taip pat nepatvirtino, kad jos valia buvo turtą parduoti ieškovei 2017 m., kuri dėl kažkokių priežasčių negalėjo būti sandorio šalimi – pirkėja, taip pat nepatvirtino, kad pinigai, kuriuos ji gavo grynais per vieną kartą iš E. T. faktiškai buvo ieškovės ir, kad tai buvo ieškovės ar E. T. pasiskolinti pinigai iš KU „S. P.“. Be to, net ir pripažinus ginčijama sandorį negaliojančiu, turtas negrįžtų ieškovei, kadangi ji nebuvo sandorio šalimi.

15. Teismas taip pat nustatė, kad iš KU „S. P.“ gauto kredito paskirtis buvo ne turto įsigijimui, bet remontui, pinigai buvo pervesti ne N. A., o išmokėti E. T. ir ji jais laisvai disponavo. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad paskolą KU „S. P.“ grąžino ji, o jeigu net ir mokėjo dalį paskolos savo pinigais, tai nepatvirtino jog paskola buvo suteikta būtent ginčo turto įsigijimui 2017 m. ir, kad tiek paskolos sutarties, tiek pirkimo–pardavimo sutarties šalimi buvo ieškovė. Byloje esantys įrodymai nepatvirtino, kad sandorio šalių valia, prieš sandorio sudarymą ar jo metu, buvo tokia, jog sandorio šalimi – pirkėja yra ieškovė, nors sutartyje pirkėja yra nurodyta E. T. , o aplinkybės atsiradę vėliau ar net buvę sandorio metu, tačiau nesusiję su sandorio šalių valia, neturėjo reikšmės ginčo sprendimui, kadangi šiuo atveju buvo svarbi tikroji sandorio šalių valia būtent sandorio sudarymo metu.

16. Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog sandoris buvo sudarytas tik dėl akių, o būtent, kad jis buvo tariamas ir teismas netenkino ieškovės reikalavimo pripažinti pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia. Nepripažinęs ginčo sandorio negaliojančiu, teismas neturėjo pagrindo taikyti restitucijos, kitų pagrindų taikyti restituciją teismas taip pat nenustatė ir ginčo turto nepriteisė (negrąžinto) ieškovei. Teismas nenustatė, kad 2016 m. dovanojimo sandoris ar 2017 m. pirkimo–pardavimo sandoris prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms, t. y. nenustatė pagrindo ex officio (liet. savo iniciatyva) konstatuoti, jog jie yra niekiniai ir negaliojantys.

17. Dėl 2022 m. vasario 1 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas D. T. ½ dalies ginčo turto savininku tapo ne tik 2017 m. balandžio 4 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, bet ir 2021 m. gruodžio 29 d. nuosavybės teisės liudijimo pagrindu. Ieškovė nuosavybės teisės liudijimo neginčijo, vadinasi sutiko, jog jis išduotas pagrįstai. Ieškovė neįrodinėjo, kad notarė, tvirtindama ginčijamą dovanojimo sutartį, netinkamai atliko notarinius veiksmus ir / ar pažeidė galiojančias teisės normas. Ieškovė taip pat neįrodinėjo, kad šiuo sandoriu nebuvo siekiama teisinių pasekmių, neįrodinėjo, kad sandoris apsimestinis ar tariamas ir nesukūrė teisinių pasekmių bei jo neginčijo kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais, neįrodinėjo, kad turtas priklauso, buvo ir yra valdomas ieškovės. Teismas vertino, kad ieškovė neįrodinėja savo nuosavybės teisių į turtą. Byloje nėra duomenų, kad ieškovės ginčo turto valdymas yra įregistruotas viešame registre. Ginčo turtas nuosavybės teise įregistruotas ieškovės vaikaičių vardu, o bylos duomenys patvirtino, kad ieškovė tik gyvena ginčo turte. Teismas nenustatė, kad ginčijama dovanojimo sutartis prieštarautų imperatyvioms įstatymo normoms, t. y. nenustatė, kad tai yra niekinis ir dėl to negaliojantis sandoris.

18. Teismas, spręsdamas ginčą, nesivadovavo kartu su ieškiniu pateiktais N. A., M. P. ir I. J. paaiškinimais, nes nustatė, kad paaiškinimai sudaryti ieškovės atstovo kabinete ar bute. N. A., duodama paaiškinimus teisme, ieškovės pateikto jos paaiškinimo nepalaikė. Be to, minėti paaiškinimai yra surašyti po visų sandorių, kuriuos ginčija ieškovė, sudarymo, todėl juos rašiusių pozicija galimai yra suderinta su ieškovės pozicija. N. A. ir M. P. yra ieškovės seserys, I. J. garbingo amžiaus ir pati rašyti kompiuteriu tikrai negalėjo, o paaiškinime gali būti tik jos parašas, bet ne visas tekstas. Teismo posėdžio metu I. J. negalėjo konkrečiai paaiškinti paaiškinimo rašymo ir kitų aplinkybių, išskyrus tai, kad yra skolinusi ieškovei pinigų.

19. Dėl dalies 2021 m. gruodžio 29 d. paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiu. Ieškovė neįrodinėjo, kad paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas atsakovams O. ir R. T. išduotas nepagrįstai ar neteisėtai. Teismas nei 2016 m. dovanojimo sandorio, nei 2017 m pirkimo–pardavimo sandorio negaliojančiais pagal ieškovės ieškinį nepripažino, nustačius, jog sandoriai buvo realūs ir vykdomi, sukūrę teisines pasekmes, o būtent dovanojimo sandorio pasekmė, kad ginčo turto savininke tapo N. A., kuri 2017 m. turtą pardavė E. T. ir šio turto savininkais bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise tapo D. ir E. T.. Palikėjos E. T. mirties dieną ½ dalis ginčo turto nuosavybės teise priklausė palikėjai, jos palikimą priėmė įstatymo nustatyta tvarka pirmos eilės įpėdiniai, t. y. vaikai O. ir R. T.. Notarė, laikydamasi nustatytos tvarkos, pagrįstai įtraukė ginčo turtą į paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą ir teismas nenustatė pagrindų paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo dalies dėl ginčo turto pripažinti negaliojančiu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

20. Apeliaciniu skundu ieškovė B. K. J. prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. birželio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismui esant kitokios nuomonės nei nurodoma apeliaciniame skunde, prašo vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 d. nuostatomis, leidžiančioms teismui peržengti apeliacinio skundo ribas ir priimti sprendimą, kuriuo ieškinys galėtų būti patenkintas ir kitokiu pagrindu nei nurodoma apeliaciniame skunde. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Netenkinus ieškovės reikalavimų, ieškovė praras jos išmokėtą ginčo turtą. Tokios pasekmės lemtų akivaizdžiai neteisingo teismo sprendimo priėmimą. Dar baigiamojoje kalboje ieškovės atstovas gerbiamo teismo prašė taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnį, kadangi yra įsitikinęs, kad ne vien pozityvios teisės taikymas turi / gali nulemti teisingą teismo sprendimą.

Žemesnės instancijos teismas

1.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus – juos vertino atsietai, ne bendrame kontekste bei ne sistemiškai, todėl priėmė neadekvačias, galimai tendencingas bei nelogiškas išvadas. Teismas, vertindamas N. A. teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus dėl paskolos ieškovei suteikimo aplinkybių, visiškai neįvertino jos bendro sveikatos stovio, kuris akivaizdžiai matėsi, ir jos gebėjimo operuoti tam tikromis sąvokomis. Teismas taip pat nevertino pirkimo–pardavimo sutarties ir dovanojimo sutarties bendrame kontekste bei kitų aplinkybių kontekste, t. y., kodėl pirkimo–pardavimo sandoris įvertintas 15 000 Eur, atkreipiant dėmesį į dovanojimo ir pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo laiką, arba vertinant šalių rūpinimąsi ginčo turtu, kas ir kada mokėjo už komunalines paslaugas? (kada ir kokiais tikslais pradėjo mokėti atsakovai), kas padengė kreditą pagal pirkimo–pardavimo sutartį? Teismas taip pat netinkamai vertino kviestų liudytojų parodymus.

1.3. Šiuo atveju 2017 m. balandžio 4 d. tarp E. T. ir N. A. sudarytas turto pirkimo–pardavimo sandoris pripažintinas tariamuoju ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento dėl to, kad šis turto perleidimo sandoris buvo sudarytas dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių (CK 1.86 straipsnis). Kredito įmokas mokėjo ne E. T., o ieškovė. Tai patvirtina tikruosius turto pirkimo–pardavimo sandorio šalių ketinimus dėl turto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo – siekį sukurti nuosavybės teisės perėjimo E. T. regimybę, faktiškai nesiekiant pakeisti turto savininko. Toks elgesys patvirtina šalių valios simuliaciją – šalys sudarė tokią sutartį, kurios neketino realiai vykdyti, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti ieškovės ir E. T. civilinių teisių ir pareigų, po turto pirkimo–pardavimo sandorio sudarymo ieškovė išliko turto savininke, o E. T. bei D. T. turto savininkais netapo.

1.4. Turto pirkimo–pardavimo sandoris turi šalių valios trūkumų – ieškovė po sandorio sudarymo ir toliau naudojosi turtu bei juo rūpinosi, lyg būdama to turto savininkė, o D. T., O. T. ir R. T. nesinaudojo šiuo turtu ir nepradėjo juo rūpintis, turtui tenkančius mokesčius mokėjo ieškovė, ieškovė tęsė naudojimąsi turtu po turto perleidimo sutarties sudarymo. Šiuo turtu ieškovė naudojasi ir šiuo metu, o atsakovai komunaliniais ginčo buto mokesčiais pradėjo rūpintis tik pateikus teismui ieškinį šioje byloje. Kaip ir pinigų už minėtą turtą nesumokėjimas, toks E. T., D. T., O. T. ir R. T. elgesys po turto perleidimo sandorio sudarymo patvirtina turto pirkimo–pardavimo sandorio šalių valios simuliaciją, kuria siekiama sudaryti nuosavybės teisės perėjimo įspūdį, tačiau iš tiesų šalys nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų.

1.5. Turto pirkimo–pardavimo sandorio šalių tikslas nebuvo įtvirtintas sandorio sąlygose – turto pirkimo–pardavimo sandoris buvo sudarytas tik dėl tos priežasties, kad ieškovė norėjo turtą atsipirkti, tačiau dėl amžiaus negalėjo gauti tam kredito, o ne dėl to, kad turto pirkimo–pardavimo sandorio šalys siekė pakeisti turto savininką ir po sandorio sudarymo suteikti E. T. bei D. T. visas turto savininko teises ir pareigas. Teismui pripažinus turto pirkimo–pardavimo sandorį tariamu ir negaliojančiu, ieškovei pripažintina nuosavybės teisė į ginčo turtą, nes būtent ji yra faktinė minėto turto savininkė, sumokėjusi už minėtą turtą pinigus, mokėjusi kredito įmokas, valdžiusi minėtą turtą.

1.6. Teisės teorijoje bei teismų jurisprudencijoje galioja bendrasis principas, kad iš neteisės teisė neatsiranda (lot. ex in juria non oritur jus). Pripažinus E. T. ir N. A. sudarytą ginčo turto pirkimo–pardavimo sandorį tariamu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, atitinkamai, nuo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo momento turi būti panaikinta ir paveldėjimo teisės liudijimo dalis, kurios pagrindu O. T. ir R. T. paveldėjo ½ ginčo turto dalį iš turto pirkimo–pardavimo sandorio šalies – E. T., kurios vardu minėtas turtas buvo registruotas, tačiau faktiškai priklausė, buvo ir yra valdomas ieškovės. Dėl to negaliojančia turėtų būti pripažinta ir 2022 m. vasario 1 d. nekilnojamųjų daiktų dalies dovanojimo sutartis, kuri nors ir buvo sudaryta tarp kitų asmenų, tačiau faktinė nekilnojamojo ginčo turto pirkėja yra ieškovė. Ši aplinkybė dar iki E. T. mirties buvo žinoma tiek D. T., tiek O. T., tiek R. T.. Ieškovė padengė skolą N. A. ir tokiu būdu atpirko minėtą turtą, tačiau jis buvo registruotas ieškovės dukros E. T. vardu, nes jos vardu buvo paimtas kreditas buto atpirkimui. Užregistruoti turtą ieškovės vardu nebuvo galimybės, nes ieškovė dėl savo amžiaus negalėjo gauti kredito.

1.7. Pripažinus negaliojančia 2022 m. vasario 1 d. ginčo turto dalies dovanojimo sutartį, ieškovė teisiškai taptų jai faktiškai priklausančio turto savininke ir viešajame registre būtų įregistruota minėto turto savininke. Esant normaliai įvykių eigai minėtas nekilnojamasis turtas būtų perleistas ieškovei iki E. T. mirties, o O. T. ir R. T. minėto turto nebūtų paveldėję. Šiuo atveju restitucija pažeistų teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, nes gražinus ginčo turtą N. A., nukentėtų ieškovės teisės ir teisėti interesai, kadangi būtent ieškovė yra minėto turto faktinė savininkė ir valdytoja.

Atsiliepimas

21. Atsakovai D. T., R. T. ir O. T. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. birželio 28 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

2.1. Pateikus patikslintą ieškinį, atsirado naujas atsakovas N. A., kadangi ieškovė ginčijo su šia atsakove sudarytą 2016 m. vasario 9 d. dovanojimo sutartį, prašydama ją pripažinti tariama ir negaliojančia. Tačiau ieškovė net neįrodinėjo teisme, kad buvo pažeistas sutarties laisvės principas, kaip jis buvo pažeistas, neteikė įrodymų kurie pagrįstų buvus ginčijamą sandorį tariamą (sudarytą dėl akių). Civilinėje byloje apsiriboja tik netiksliu, neišsamiu aplinkybių, su kuriomis nesutiko apdovanotoji ir kiti proceso dalyviai, aiškinimu. Ieškovė, ginčydama dovanojimo sutartį, nurodė, kad ginčo turtas buvo dovanojamas kaip užstatas, o tokį savo argumentą įrodinėjo surašytu N. A. paaiškinimu. Tačiau tai nebuvo tinkamas ir vertintinas įrodymas byloje. Be to, N. A. nurodė, kad paaiškinimas surašytas iš ieškovės žodžių, turint iš anksto paruoštą tekstą, ir nurodė, kad jo turinys visiškai neatitinka jos pozicijos dėl sandorio.

2.2. Kartu su pradiniu ieškiniu yra pateikti N. A., M. P. ir I. J. paaiškinimai. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme paaiškėjo, kad paaiškinimų atsiradimą inicijavo ieškovės atstovas ir net juos surašė, kas savaime suprantama teisingai buvo įvertinta kaip niekiniai įrodymai, priimat sprendimą teisme. Teismas visiškai teisingai konstatavo, kad paaiškinimai sudaryti tą pačią dieną (2022 m. birželio 6 d.), ieškovės atstovo kabinete ar bute, nes taip ir nurodė paaiškinimų savininkės. Teismas teisingai argumentavo, kad paaiškinimai surašyti praėjus daug metų po sandorių sudarymo ir yra paaiškinusių asmenų pozicija priderinta prie ieškinio. Visiškai akivaizdu, kad ginčijamas dovanojimo sandoris nebuvo nei tariamas nei sudarytas dėl akių, nes be kitų aplinkybių N. A. pareikalavo ieškovės mokėti nuomą, kas reiškia, kad butą ji laikė savo asmenine nuosavybe, turtą valdė taip, kaip norėjo, ir kaip savo.

2.3. 2017 m. kovo 9 d. E. T. ir atsakovas D. T. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įgijo iš N. A. ginčo turtą, kurį vėliau paveldėjo mirusiosios E. T. vaikai, atsakovai civilinėje byloje R. ir O. T., kurie yra teisėti turto įgijėjai ir paveldėtojai. Mirusiosios sutuoktinis D. T. atsisakė paveldėjimo dalies vaikų naudai, o 2022 m. vasario 1 d. ir jam priklausiusią ginčo turto dalį padovanojo teisėtu būdu (notarine dovanojimo sutartimi) vaikams. Paveldėjimas 2021 m. gruodžio 29 d. buvo priimtas, nepažeidžiant įstatymų. 2022 m. vasario 1 d. dovanojimas atliktas vadovaujantis teisės aktais, taip pat nepažeidžiant teisės normų ir nepateikta įrodymų į bylą buvus pažeidimų, sudarant notarinius sandorius. Tuo tarpu ieškovė neteisėtai prašo panaikinti sandorius kuriuose nedalyvavo ir nebuvo sandorių šalimi.

2.4. Ieškovė neįrodė, kad ji kaip nors prisidėjo prie buto įsigijimo. Su buto pardavėja N. A. ir kreditore KU „S. P.“ visais atvejais buvo atsiskaitoma iš E. ir D. T. šeimos pinigų, nepriklausomai nuo to kas jų skirtais pinigais sumokėjo prie kasos, terminale ar banke. Ieškovei nebuvo žadėta perleisti turtą ir tokio susitarimo tarp šalių nebuvo. E. ir D. T. šeima ginčo turtu rūpinosi ir turtą prižiūrėjo kaip savo nuo pirmos sandorio sudarymo dienos, visa šeima skyrė lėšas atsiskaityti su pardavėja N. A. ir atsiskaitė, kas reiškia, kad nekilnojamą turtą laikė bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir valdė kaip šeimos turtą atvirai, kaip savą. Niekada nebuvo planų, net pokalbių, kad ieškovės dukros šeima turtą padovanos ar parduos ieškovei. E. T. valios dovanoti ar kitaip perleisti ginčo turtą ieškovei taip pat niekada nebuvo, o ieškovė to taip pat nesiekė aktyviais veiksmais.

Žemesnės instancijos teismas

2.5. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovė buvo laisva savo pasirinkime bendrauti ar nebendrauti su dukra, nes E. T. 2021 m., nuo metų pradžios iki mirties maždaug 5-6 kartus gulėjo stacionariose gydymo įstaigose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), todėl ieškovė dukrą lankyti turėjo visas galimybes be žento ar kitų asmenų žinios. Nuo 2018 m. iki 2020 m. ieškovė dukrą galėjo lankyti jos darbo vietoje, pasikviesti pas notarą ar susitikti sutartoje vietoje, tačiau byloje nėra įrodymų, kad ieškovė yra bandžiusi tai daryti.

2.6. Tai, kad E. ir D. T., valdydami ginčo turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teise, jį priėmė iš N. A., turtu rūpinosi (remontavo) ir jį išlaikė, paneigia bet kokias prielaidas, kad sandoris buvo tariamas, sudarytas tik dėl akių, nesiekiant sukelti jokių teisinių pasekmių. Mirusioji E. T. ir jos sutuoktinis leido gyventi ieškovei bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, ir tai buvo savaime suprantamas dalykas, jų geros valios išraiška, nes ieškovė buvo E. T. mama. Faktinė aplinkybė, kad atsakovai leido ir leidžia savo nuosavybe naudotis ieškovei, nereiškia, kad sandoriai nebuvo vykdomi.

2.7. Duomenys ir aplinkybės, kredito grąžinimo grafikas ir įmokų mokėjimas periodiškai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti teisingai, remiantis oficialiais rašytiniais įrodymais išduotais oficialios įstaigos KU „S. P.“. Byloje nebuvo pateikti jokie įrodymai, kuriais remiantis būtų galima svarstyti ar pripažinti negaliojančia 2021 m. gruodžio 29 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal įstatymą ir 2022 m. vasario 1 d. dovanojimo sutartį. Ieškovė nenurodo ir neaptaria patikslintame ieškinyje aplinkybių leidžiančių objektyviai manyti, kad paveldėjimo ir dovanojimo sandoris galėtų būti sudarytas dėl akių, nenurodo dėl ko paveldėjimo sandorį tokiu laiko, nenurodo ir neaptaria notaro veiksmų, kuriais remiantis būtų galima kalbėti, kad notaras elgėsi netinkamai, taip pat nenurodo, kokias teisės normas notaras pažeidė, sudarydamas paveldėjimo ir dovanojimo sandorius.

Atsiliepimas

22. Atsakovė N. A. pateikė atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, kuriuo prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. birželio 28 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

3.1. 2016 m. dovanojimo sandorio teisinę prigimtį atitinkančių teisinių pasekmių atsiradimą patvirtina šios aplinkybės: dovanojimo sutarties dalyką sudarantis turtas buvo perduotas įgijėjai N. A., kuri elgėsi kaip įgyto turto savininkė, t. y. reikalavo ieškovę mokėti nuomos mokestį, įgyvendino savininko teisę savo nuožiūra disponuoti turtu, perleisdama ginčijama sutartimi įgytą turtą E. T.. Aiškindama sandorio sudarymo tikslą ir savo motyvus ieškovė nurodė, kad padovanoti turtą N. A. siekė, nes nenorėjo prieš ją jaustis skolinga. Akivaizdu, kad ieškovės ginčijama 2016 m. dovanojimo sutartis labiausiai atitiko pačios ieškovės valią ir buvo inicijuota būtent jos. Šalys ne simuliavo sandorio sudarymo, o atliko veiksmus, realiai siekdamos sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo, kad sandorio dalyką sudarantis turtas taptų N. A. nuosavybe.

3.2. 2017 m. pirkimo–pardavimo sutarties šalys buvo pardavėja N. A. ir pirkėja E. T.. 2017 m. pirkimo–pardavimo sutarties dalykas nuosavybės teise priklausė N. A.. Po sandorio sudarymo turto savininke tapo E. T.. N. A. duodama parodymus bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškino, kad ginčo buto neturėjo poreikio pati naudoti gyvenimui, o tikėjosi gauti naudos, jį nuomodama ieškovei. Kai ieškovė nustojo mokėti nuomos mokestį, susidarė situacija, kad turtas ėmė nebeduoti naudos. Tai ir nulėmė N. A. apsisprendimą turtą parduoti. Ji siekė teisinių padarinių, t. y. siekė perduoti jai priklausančią nuosavybę pirkėjui ir gauti iš pirkėjo tinkamą turto kainą. E. T. taip pat siekė sudaryti sandorį, siekė įgyti turtą savo nuosavybėn. Tokį jos siekį patvirtina tai, kad ji ėmėsi priemonių generuoti reikalingą pinigų sumą (sudarė kredito sutartį). Sudarius 2017 m. pirkimo–pardavimo sutartį ir buvo įgyvendinti N. A. ir E. T. tikslai, t. y. ginčo turtas buvo parduotas E. T. ir viešajame registre įregistruotas jos vardu. Šios aplinkybės paneigia ieškovės tvirtinimą, kad ginčijamas sandoris buvo tariamas. Tai, kad E. T. leido savo ieškovei naudotis ginčo turtu, savaime nesudaro pagrindo ieškovės traktuoti kaip turto savininkės ar, kad turtas buvo įgytas jos naudai. Taigi nėra jokio pagrindo šio sandorio laikyti tariamu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

24. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškovės (apeliantės) reikalavimas dėl ginčo sandorų pripažinimo tariamaisiais ir negaliojančiais. Ieškovė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigia, kad teismas šiuo atveju neteisingai nustatė, jog ginčo sandoriai nėra tariami, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nenustatė tikrųjų sandorio šalių ketinimų. Taigi, apeliacinės bylos nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorių negaliojimą, taip pat proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

25. Iš byloje esančių duomenų teisėjų kolegija nustatė, kad nekilnojamųjų daiktų mainų sutarties 2015 m. vasario 18 d. pagrindu B. K. J. iš R. L. asmeninės nuosavybe įgijo butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), 296/415 dalį 0,0415 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir ūkinį pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).

26. Ieškovė B. K. J. ir N. A. 2016 m. vasario 9 d. sudarė Nekilnojamųjų daiktų dovanojimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė B. K. J. padovanojo atsakovei N. A. ginčo turtą, esantį (duomenys neskelbtini). N. A. ir E. T. 2017 m. balandžio 4 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, kuria N. A. perleido o, E. T. įgijo nuosavybės teises į ginčo turtą, esančiais (duomenys neskelbtini).

27. (duomenys neskelbtini) E. T. mirė. Notarės D. L. išduoto 2021 m. rugsėjo 29 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindu dalį ginčo turto, po E. T. mirties paveldėjo atsakovai O. T. ir R. T.. 2022 m. vasario 1 d. nekilnojamųjų daiktų dalies dovanojimo sutartimi D. T. padovanojo jam priklausančią ½ dalį nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini) O. T. ir R. T..

28. Ieškovės teigimu, tiek 2016 m. vasario 9 d. dovanojimo, tiek ir 2017 m. balandžio 4 d. pirkimo–pardavimo sutartys yra tariami sandoriai, kadangi jais nebuvo siekiami sukurti teisinių pasekmių, nes ir po sandorių sudarymo ieškovė gyveno ginčo bute ir rūpinosi turtu kaip savininkė. Pirmosios instancijos teismas, netenkino ieškinio reikalavimų, konstatavęs, jog nėra įrodytas tariamas sandorių pobūdis. Ieškovė, nesutikdama su tokiu teismo vertinimu, teigia, kad byloje yra įrodyta, jog sandoriai realiai nebuvo vykdomi, jie neatspindi tikrųjų šalių ketinimų, o pirmosios instancijos teismas, nusprendęs priešingai, netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir materialiosios teisės normas.

Dėl ginčo esmės

29. CK 1.86 straipsnio 1 dalis nustato, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Šio straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad tokiems sandoriams taikomos CK 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios nurodo, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), jeigu įstatymai nenustato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.

30. Kasacinio teismo praktika aiškinant ir taikant CK 1.86 straipsnį yra suformuota ir nuosekliai plėtojama. Kasacinio teismo jurisprudencijoje sandorio pripažinimą tariamuoju reglamentuojančių teisės normų aiškinimas grindžiamas sandorio, kaip teisinio veiksmo, kuriuo asmenys siekia sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas, aiškinimu; veiksmai, neturintys esminio valios elemento – siekio sukurti šalims tam tikras teises ir pareigas, nepripažįstami sandoriais. Tariamojo sandorio institutas skirtas reguliuoti situacijoms, kai siekdami vienokių ar kitokių tikslų asmenys simuliuoja sandorio sudarymą – atlieka formaliai sandorio formą atitinkančius veiksmus, kuriais realiai nesiekiama sandorio prigimtį atitinkančio teisinio tikslo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014). Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017 43 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

31. Paprastai tariamieji, priešingai negu, pvz., prieštaraujantys imperatyviosioms teisės normoms, sandoriai nėra akivaizdžiai niekiniai, nes tariamųjų sandorių šalys, sudarydamos tokį sandorį tik dėl akių (neketindamos sukurti teisinių padarinių), slepia tikrąją savo valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-248/2017, 26 punktas). Sprendžiant, ar sandoris tariamasis, turi būti tiriamas ne tik sutarties tekstas, bet ir tai, kokia buvo sandorio šalių tikroji valia, kokie buvo jų tokio elgesio motyvai ir tikslai, kaip šalys elgėsi po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2005; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑418/2008; kt.). Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių pasekmių taikymo galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008). Ieškovui prašant pripažinti sutartį negaliojančia kaip sudarytą tariamai, pareiga įrodyti, jog sutartis buvo vykdoma, tenka atsakovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑191/2006).

32. Ieškovė pareikštu byloje ieškiniu įrodinėjo, kad sudaryta tiek ginčo turto dovanojimo, tiek pirkimo–pardavimo sutartys yra tariami sandoriai, kadangi ir po ginčo sandorių sudarymo ji-ieškovė toliau naudojosi turtu, mokėjo turto išlaikymo mokesčius. Atsakovai, atsikirsdami į jiems pareikštą reikalavimą, įrodinėjo, kad ginčo sutartys buvo realiai vykdomos.

33. Teisėjų kolegija atmeta ieškovės apeliacinio skundo argumentus, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog ginčo sutartimis šalys neketino sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje civilinėje byloje nekyla ginčas dėl to, jog po ginčo sutarčių sudarymo ieškovė naudojosi ginčo turtu. Tačiau byloje nustatyta faktinė aplinkybė, kad ieškovė po dovanojimo sutarties sudarymo mokėjo apdovanotojai (atsakovei N. A.) nuomos mokestį už naudojimąsi ginčo turtu, teisėjų kolegijos vertinimu, paneigia ieškovės argumentus, jog šalys neketino realiai vykdyti sutarties. Apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovė naudojosi turtu kaip savininkė stokoja pagrįstumo. Logiškai nepaaiškinama ieškovės pozicija, kad realiai nuosavybės teisės neperleidusiam asmeniui (ieškovei) kyla prievolė mokėti nuomos mokestį už naudojimąsi jai pačiai priklausančiu turtu.

34. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad nors ieškovė nurodydama, jog dovanojimo sutartimi ji siekė padengti savo įsipareigojimus apdovanotojai, reikalavimo dėl šio sandorio pripažinimo apsimestiniu nereiškė, bylos nagrinėjimo metu pripažino, kad turto perleidimas atsakovei N. A. atitiko jos valią. Pažymėtina, kad bylos šalys vienodai aiškina ir pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo tikslą, t. y., kad dovanojimo sutarties pagrindu įgijusiam asmeniui pradėjus reikalauti didesnio nuomos mokesčio, buvo nuspręsta ginčo turtą iš atsakovės N. A. nupirkti. Be to, ieškovė tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek ir apeliaciniu skundu neginčija, kad, sudarant ginčo pardavimo sutartį, atsakovei N. A. buvo sumokėta sutartyje nurodyta kaina. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios, byloje nustatytos aplinkybės – nuomos mokesčio mokėjimas, sprendimų priėmimas dėl jo dydžio, pinginių lėšų gavimas perleidus turtą, sudaro pagrindą išvadai, kad byloje pateikta pakankami duomenų, jog dovanojimo sutarties pagrindu nuosavybę įgijęs ir pirkimo–pardavimo sandoriu perleidęs asmuo atsakovė N. A. iš tikrųjų ketino įgyti iš ginčo sandorių kylančias teises ir pareigas, jomis naudojosi ir jas vykdė.

35. Pirkimo–pardavimo sandorio įvykdymui konstatuoti būtina nustatyti, kad teises ir pareigas pagal šį sandorį yra įgijusios abi sutarties šalys. Teisėjų kolegija nustatė, šią aplinkybę pripažino ir ieškovė, kad, sudarant ginčo pirkimo–pardavimo sutartį, ji lėšų, kurios buvo sumokėtos turto pardavėjai, neturėjo. Pirmosios instancijos teisme turto pardavėja N. A. patvirtino, kad turto perleidimas atitiko jos valią, pirkimo–pardavimo sąlygas derino, už įsigytą turtą atsiskaitė ne ieškovė, bet jos dukra E. T., kuri ir yra nurodyta pirkėja ginčo sutartyje. Vien šios, byloje nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, pakankamos išvadai, kad iš pirkimo–pardavimo sandorio kylančių pasekmių siekė ir E. T..

36. Ieškovė, nurodydama, kad po ginčo sutarčių sudarymo ji toliau naudojosi ginčo turtu, bei, kad su atsakove N. A. buvo atsiskaityta jai priklausančiomis lėšomis, apeliacinį skundą grindžia ir tuo, jog pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą ginčo sandorius pripažinti savo iniciatyva negaliojančiais ir kitais, įstatyme įtvirtintais pagrindais. Šiuo atveju galimybę nustatyti tikrąjį leidimo naudotis ginčo turtu susitarimo tikslą apsunkina aplinkybė, jog E. T. yra mirusi, o ginčas kilęs tarp artimųjų giminaičių. Nors ieškovė įrodinėja, kad ji ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, ginčo turto įsigijimą iš dalies finansavo savomis lėšomis, tačiau byloje nėra pateikta įrodymų, patvirtintų šias aplinkybes.

37. Pasak ieškovės, 15 000 Eur atsakovei N. A. sumokėta pinigais jos gautais iš M. P., pasiskolintais iš I. J. ir gauta E. T. paskola iš kredito unijos „S. P.“. Aplinkybes, apie gautas sumas iš fizinių asmenų, ieškovė iš esmės įrodinėja vien liudytojų, kurie, yra jos artimi giminaičiai, parodymais. Iš ieškovės pozicijos nėra galimybės identifikuoti, kokiais pagrindais ieškovė yra gavusi lėšas ar kaip tariamai šias lėšas ji perdavė ginčo turto pardavėjai. CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad paprasta rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip vienas 1 500 Eur, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu. Byloje nėra ginčo, kad rašytinės sutartys nei su M. P. dėl 2 600 Eur sumos, nei su I. J. dėl 3 000 Eur sumos ar E. T. dėl 10 000 Eur sumos perdavimo sudarytos nebuvo.

38. Pagal CK 1.93 straipsnio 2 dalį įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. Šios taisyklės išimtis įtvirtinta CK 1.93 straipsnio 6 dalyje, pagal kurią šio straipsnio 2 dalies teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams ir yra CK 1.93 straipsnio 6 dalies 1–4 punktuose nurodytos sąlygos. Šiuo atveju, rėmimasis liudytojų parodymais yra galimas, nes draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

39. Teisėjų kolegija nustatė, kad šiuo atveju liudytojai, tvirtinę pinigų perdavimo ieškovei faktą, yra artimi ieškovės giminaičiai, paaiškinimus rašę ieškovės atstovo biure, dėl ko jų parodymai vertintini kritiškai kitų byloje esančių įrodymų kontekste. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma nepagrindžia liudytojų nurodomos aplinkybės, kad liudytojai M. P. ir I. J. pinigines lėšas perdavė nekilnojamojo turto įsigijimui. Byloje nėra ginčo, kad visą sumą už ginčo nekilnojamąjį turtą pardavėjui sumokėjo E. T., kadangi ji šio turto įsigijimui, priešingai nei ieškovė, turėjo pakankamai nuosavų lėšų. Byloje esantys duomenys nepatvirtina ir aplinkybės, kad ieškovė sutarties ar po jos sudarymo metu apskritai turėjo pakankamai lėšų grąžinti sumas, kurias tariamai gavo iš liudytojų nekilnojamojo turto įsigijimui ar būdama E. T. atstove kredito unijoje „S. P.“ galėjo savo lėšomis dengti E. T. prisiimtus įsipareigojimus.

40. Ieškovės teigimu, ginčo turtą ji įsigijo turėdama tikslą jame gyventi. Byloje, kaip jau minėta, nėra ginčo dėl ieškovės gyvenimo ginčo gyvenamajame turte fakto. Visgi šios aplinkybės neginčijamai patvirtina tik ieškovės naudojimąsi ginčo turtu, bet ne jo valdymą nuosavybės teise. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė dovanojimo sandorio pagrindu perleidusi nuosavybę naujajam turto savininkui mokėjo nuomos mokestį, pakitus jo dydžiui ir nesutarus su turto savininke, turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teise įsigijo ieškovės dukra su savo sutuoktiniu, kuri ir suteikė leidimą jame gyventi savo artimai giminaitei (motinai). Pagrindo situaciją vertinti kitaip nesuteikia ir aplinkybė, kad po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ieškovė išlaikė ginčo turtą (mokėjo už patarnavimus, komunalinius mokesčius). Akivaizdu, kad ieškovei naudojantis ginčo turtu ir jam teikiamomis paslaugomis kyla ir prievolė už teikiamas paslaugas mokėti. Šios aplinkybės papildomai patvirtina, kad ginčo sutarties šalys siekė ginčo sandorių sukeliamų teisinių pasekmių.

41. Nesant pagrindo pripažinti, kad tiek dovanojimo sutartis, kurios pagrindu nuosavybės teises į ginčo turtą įgijo atsakovė N. A., taip pat, kad šios atsakovės ir E. T. sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis yra tariami ar akivaizdžiai niekiniai sandoriai, šios bylos ginčo sandoriai, kurių pagrindu po E. T. mirties buvo priimtas palikimas bei kita ginčo turto dalis dovanojimo sutarties pagrindu buvo perleista palikimą priėmusiems asmenims, taip pat pagrįstai nepripažinti tariamais.

42. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad šiuo atveju ginčo sandorio šalys-atsakovai, sudarydami sutartis dėl ginčo turto įsigijimo (dovanojimo, pirkimo–pardavimo, palikimo priėmimo) iš tiesų ketino įgyti iš šių sandorių kylančias teises ir pareigas, jomis naudojosi ir vykdė, o ne formaliai sudarė sandorius kaip jų šalys. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tiek įrodymų vertinimo, tiek materialiąsias ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, ir turėdamas tam tiek teisinį, tiek faktinį pagrindus, pagrįstai nepripažino ginčo sandorių tariamais (CK 1.86 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo

43. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškinio, o ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą, todėl ieškovės B. K. J. apeliacinis skundas netenkinamas, o Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. birželio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

44. Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokią teisę įgijo atsakovai (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė N. A. pateikė įrodymus, kad ji apeliacinės instancijos teisme turėjo 200 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas. Tuo tarpu atsakovai O. T., R. T. ir D. T. pateikė įrodymus, kad jie apeliacinės instancijos teisme turėjo 600 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas (mokėtojas D. T.).

45. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). CPK 98 straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme (CPK 98 straipsnio 3 dalis).

46. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos).

47. Pažymėtina, kad nors atsakovės N. A. atsiliepimas į apeliacinį skundą yra pasirašytas jos pačios, tačiau į bylą esant pateiktiems duomenims apie bylinėjimosi išlaidas, rengiant minėtą procesinį dokumentą, teisėjų kolegija sprendžia, kad tokios paslaugos yra suteiktos profesionalaus teisininko. Iš apeliacinės instancijos teismui pateiktos pavedimo sutarties matyti, kad atsakovei teisinė pagalbą turi teisę teikti tiek advokatas E. R., tiek advokato padėjėjas V. R. (abu kartu arba vienas iš jų), tuo tarpu numatyta įgaliojimų apimtis: advokatas E. R. ir /ar advokato padėjėjas V. R. abu kartu arba vienas iš jų rengia atsiliepimą į apeliacinį skundą. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad sąskaita faktūra už teisinės paslaugas, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, buvo išrašyta advokato padėjėjo V. R., o iš pinigų priėmimo kvito matyti, kad mokestį už suteiktas teisines paslaugas taip pat gavo minėtas asmuo – advokato padėjėjas V. R.. Vadinasi, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pagrindas daryti išvadą, kad atstovavimo, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, paslaugas atsakovei N. A. suteikė advokato padėjėjas V. R..

48. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad procesinių dokumentų rengimas taip pat prilyginamas atstovavimui, o įstatymas draudžia advokato padėjėjui atstovauti byloje dalyvaujančiam asmeniui apeliacinės instancijos teisme, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju atsakovės atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą parengęs advokato padėjėjas neturėjo teisės atstovaujamosios vardu apeliaciniame procese atlikti jokių procesinių veiksmų, įskaitant procesinių dokumentų rengimą, už kuriuos turėtų būti atlyginama pagal CPK 98 straipsnį, todėl prašymas, priteisti atsakovės patirtas išlaidas už procesinių dokumentų parengimą apeliacinės instancijos teisme, atmetamas. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016, 73 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-403/2022).

49. Tuo tarpu teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad atsakovų O. T., R. T. ir D. T. apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos yra objektyviai pagrįstos ir realios. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad visais atvejais, priteisiant išlaidas už teisinę advokato ar advokato padėjėjo pagalbą, yra taikomas ir realumo kriterijus, t. y. kad šiems asmenims už suteiktas pirmiau nurodytas teisines paslaugas yra sumokėta ir bylą laimėjusi šalis patyrė atstovavimo civiliniame procese išlaidas bei įstatymo nustatyta tvarka teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus (CPK 98 straipsnis). Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad tokiais atvejais išlaidos suprantamos kaip išleistos lėšos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008; 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017, 10 punktas).

50. Vadovaujantis Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 1 dalimi, advokatui už pagal sutartį teikiamas teisines paslaugas klientai moka šalių sutartą užmokestį. Pagrindas sumokėti už teisines paslaugas yra advokato išrašytas apskaitos dokumentas, kuris gali būti: grynųjų pinigų priėmimo kvitas; sąskaita už teisines paslaugas; PVM sąskaita faktūra (jeigu advokatas yra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojas); kiti apskaitos dokumentai (mokėjimo pavedimai ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-687/2017, 14 punktas). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad išlaidų advokato pagalbai apmokėti dydį patvirtinančiais įrodymais laikytini tokie dokumentai, iš kurių turinio matyti esminiai, tokių išlaidų patyrimo faktą bylą nagrinėjant teisme patvirtinantys duomenys, t. y. kokioje civilinėje byloje, kokios konkrečios advokato teisinės paslaugos suteiktos ir kokios išlaidos buvo patirtos (kokia suma sumokėta). Aplinkybė, kad pateikti įrodymai yra ne pirminiai, o išvestiniai, neturi reikšmės, jei juose atsispindi pirmiau nurodyta informacija (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. sausio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-88-686/2017).

51. Nagrinėjamojoje byloje atsakovai O. T., R. T. ir D. T. pateikė atstovavimo sutartį, prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, kuriame nurodyta, kad 2023 m. rugpjūčio 17 d. apmokėjimas Nr. 39 d. yra atliktas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir patį mokėjimo nurodymą, kuris patvirtina, kad atsakovų atstovei-advokatei buvo pervesta 600 Eur suma. Tačiau byloje nėra pateiktas nei vienas iš šios nutarties 50 punkte nurodytų apskaitos dokumentų, pagrindžiančių konkrečių paslaugų už konkrečią sumą suteikimą. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad vien pateikta atstovavimo sutartis ir mokėjimo nurodymas, kai byloje nėra pateikto už teisines paslaugas advokato išrašyto apskaitos dokumento (pvz., sąskaitos už teisines paslaugas), neįrodo apmokėjimo pagrindo ir tokių išlaidų realumo bei pagrįstumo, todėl atsakovų apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos taip pat nėra priteisiamos.

52. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažiau nei 8,00 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2023 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Marius BartninkasEgidijus TamašauskasAgnė Vyliaudaitė