- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-13
- Bylos Nr.
- 1A-163-177/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdimaras Bavėjanas, Violeta Ražinskaitė, Linas Žukauskas
- Nuteistasis
- V. A., J. Š., V. G., R. J.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano, Violetos Ražinskaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Lino Žukausko,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. A. (V. A.), J. Š. bei nuteistųjų V. G. ir R. J. gynėjų apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:
V. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 11 metų;
vadovaujantis BK 64 straipsniu, ši bausmė subendrinta su Jonavos rajono apylinkės teismo 2012 m. sausio 25 d. nuosprendžiu paskirta neatlikta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 12 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
J. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu:
pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį – 11 metų;
pagal BK 260 straipsnio 1 dalį – 2 metams;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 11 metų ir 6 mėnesiams;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, ši bausmė subendrinta su neatlikta bausme, paskirta pagal Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 11 d. nuosprendį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 12 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Dėl J. Š., padariusio baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, baudžiamoji byla nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.
V. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 12 metų;
vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios bausmės pridėta dalis neatliktos bausmės pagal Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendį ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 12 metų ir 3 mėnesiams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
R. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 12 metų, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Iš V. A., vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, išieškota 8 111 Eur valstybei.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. V. G., R. J., J. Š. ir V. A. pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad, veikdami V. G. organizuota grupe kartu su L. K. ir kitu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, o būtent: V. G. 2013 m. kovo 23 d. nuo 17.18 val. iki 19.28 val. telefonu ir per elektroninį paštą gmail susitarė su V. A., kad tą pačią dieną 20 val. pas V. A. atvyks tyrimo metu nenustatytas asmuo ir iš anksto perduos pinigus už narkotinę medžiagą heroiną. Tą pačią dieną apie 20.15 val. minėtas nenustatytas asmuo prie prekybos centro (duomenys neskelbtini), V. G. nurodymu V. A. perdavė 28 000 Lt (8 111 Eur) už narkotinę medžiagą. Vėliau V. A. jo turėtus 299,35 g miltelių, kurių sudėtyje yra labai didelis kiekis – 74,510 g narkotinės medžiagos heroino, padėjo sutartoje vietoje – prie garažų (duomenys neskelbtini). V. G. 2013 m. kovo 23 d. 21.38 val. telefonu pranešus V. A., kad nurodytą dieną minėto kiekio narkotinės medžiagos heroino niekas negalės paimti, 21.42 val. V. A. nurodė J. Š. paimti paslėptą narkotinę medžiagą, ir pastarasis iš sutartos vietos – prie garažų (duomenys neskelbtini), paėmė 74,510 g narkotinės medžiagos heroino bei laikė su savimi iki 2013 m. kovo 25 d. 14.04 val. Tęsdamas nusikalstamos veikos organizavimą, V. G. 2013 m. kovo 25 d. nuo 11.12 val. iki 12.35 val. telefonu susitarė su L. K., kad šis už 100 Lt (28,96 Eur) atlygį kartu su R. J. ir tyrimo metu nenustatytu asmeniu iš Kėdainių nuvyks į Vilnių ir parodys vietą, kur bus palikta V. G. užsakyta narkotinė medžiaga. Po to V. G. 11.34 val. telefonu pranešė V. A., kad tą pačią dieną apie 17 val. iš sutartos vietos bus paimtas jo užsakytas labai didelis kiekis narkotinės medžiagos heroino. Tuo tikslu V. A. telefonu nurodė J. Š. į sutartą vietą – prie garažų (duomenys neskelbtini), padėti 74,510 g narkotinės medžiagos heroino, ir 14.04 val. J. Š. patvirtino telefonu V. A., kad minėtą narkotinę medžiagą padėjo į sutartą vietą. Tą pačią dieną – 2013 m. kovo 25 d. apie 21.10 val. R. J. su tyrimo nenustatytu asmeniu iš Panevėžio miesto automobiliu „Fiat Stilo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atvyko į Kėdainius, kur prie prekybos centro (duomenys neskelbtini), paėmė L. K., kuris apie 21.16 val. pranešė telefonu V. G., kad jis jau vyksta į Vilnių. L. K. kartu su R. J. bei tyrimo nenustatytu asmeniu automobiliu „Fiat Stilo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apie 22.55 val. įvažiavo į teritoriją (duomenys neskelbtini), kur L. K. iš sutartos vietos paėmė labai didelį kiekį – 74,510 g narkotinės medžiagos heroino ir iš karto minėtame automobilyje perdavė R. J. bei tyrimo nenustatytam asmeniui. Apie 23.15 val. L. K. pranešė V. G. apie įvykdytą jų susitarimą ir pats liko Vilniuje, o R. J. bei tyrimo nenustatytas asmuo minėtą labai didelį kiekį narkotinės medžiagos heroino automobiliu „Fiat Stilo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gabeno į Panevėžį. 2013 m. kovo 26 d. apie 0.40 val. policijos pareigūnai kelio Vilnius–Panevėžys 72 km sustabdė R. J. vairuojamą automobilį „Fiat Stilo“. Sustabdžius R. J. sulaikė policijos pareigūnai, o tyrimo nenustatytam asmeniui pavyko pabėgti. 2013 m. kovo 26 d. apie 3.45 val. kelio Vilnius–Panevėžys automobilio „Fiat Stilo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) stabdymo vietos pradžioje (71 km) atliktos įvykio vietos apžiūros metu policijos pareigūnai rado ir paėmė išmestą labai didelį kiekį – 74,510 g narkotinės medžiagos heroino.
2. J. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2013 m. vasario mėn. pradžioje, tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), prie L. S. g. 21 pastato, P. T., dėl kurio ikiteisminis tyrimas išskirtas, neteisėtai į skolą už 570 Lt (165,08 Eur) pardavė ne mažiau kaip 30 g miltelių, kurių sudėtyje buvo psichotropinė medžiaga metamfetaminas;
3. Nuteistasis V. A. apeliaciniame skunde skundžia nuosprendį dėl neteisingai paskirtos bausmės, kadangi skirdamas bausmę teismas neįvertino visų BK 54 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose numatytų aplinkybių.
3.1. Nusikaltimas, kurį padaręs apeliantas nuteistas, priskiriamas labai sunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau jis yra turtinio, o ne smurtinio pobūdžio, juo nebuvo sukelti nepataisomi padariniai. Gabenta narkotikų siunta tiesioginio vartotojo nepasiekė, todėl galima daryti išvadą, kad asmeniškai apelianto padaryta veika savo pavojingumu yra mažiau pavojinga už tipinės veikos, numatytos BK 260 straipsnio 3 dalyje, pavojingumą. Teismas nenustatė, kad apelianto nusikalstamais veiksmais kam nors padaryta realios žalos, todėl ši aplinkybė pripažintina kaip mažinanti jo nusikalstamų veiksmų pavojingumą.
3.2. Apelianto prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi teismas be pagrindo nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Pats teismas nuosprendyje konstatavo, kad „... šias faktines aplinkybes iš esmės pripažįsta ir kaltinamieji ...“, bei, vertindamas apelianto duotus parodymus, jais rėmėsi. Taigi yra pagrindas konstatuoti, kad realiai jis pripažino savo kaltę dėl faktinių veikos padarymo aplinkybių. Juo labiau teismas nenustatė, jog prisipažinimas buvo nenuoširdus, duodamas parodymus jis būtų vertęs kaltę kitiems. Todėl teismas turėjo pagrindą prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi dėl nusikaltimo padarymo pripažinti apelianto atsakomybę lengvinančia aplinkybe.
3.3. Kitas itin svarbus individualizuotos ir teisingos bausmės parinkimo aspektas yra kaltininko asmenybė. Teismas neatsižvelgė, ar tokios bausmės paskyrimas nepakenks apelianto socialinei aplinkai, kuri yra palanki, ir socialiniams ryšiams; neįvertino, ar, paskyrus tokią didelę bausmę, bus pasiekta daugiau naudos, nei padaryta socialinės žalos tiek apeliantui, tiek jo šeimai ir kitiems asmenims. Atlikti tokį vertinimą teismą įpareigoja teisingumo principas, kadangi kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę. Apelianto socialinės aplinkos pozityvumą patvirtina faktai, kad jis turi legalius pajamų šaltinius – dirba UAB „xxx“ direktoriumi ir UAB „xxx“ komercijos direktoriumi. Nors jam nustatytas 50 proc. netekto darbingumo lygis, tačiau jis labai stengiasi būti naudingas, teisėtai uždirbti piniginių lėšų ir būti, kiek tai pavyksta, socialiai atsakingas. Jis turi nuolatinę gyvenamąją vietą, faktiškai gyvena su savo žmona, su kuria kartu augina aštuonerių metų sūnų. Dėl labai ilgos laisvės atėmimo bausmės paskyrimo susiklosčius aplinkybėms, t. y. negalint tinkamai pasirūpinti savo šeima, mažamečiu sūnumi, iškils grėsmė šeimai iširti. Šeimos praradimas neįsivaizduojamai neigiamai pakenktų apelianto socialinei aplinkai. Be to, toks ilgas buvimas laisvės atėmimo vietoje kartu su kitais nuteistaisiais, praradus savo darbą ir nuolat pergyvenant dėl negalėjimo pasirūpinti šeima, neturėtų jokios teigiamos įtakos jo asmenybei.
3.4. Nuo nusikaltimo padarymo iki šios dienos praėjo labai ilgas laiko tarpas, net ketveri su puse metų, per kurį apeliantas nepadarė jokių teisės pažeidimų, naujų nusikalstamų veikų. Ši aplinkybė patvirtina, kad jis nėra linkęs nusikalsti ir pažeidinėti įstatymus ar kitus teisės aktus, o šioje byloje inkriminuotas nusikaltimas buvo jo gyvenimo klaida, kurios daugiau nepakartos. Apelianto asmenybės pozityvią socialinę orientaciją, visuotinai priimtinų moralės normų laikymąsi, o ne gyvenimą pagal kriminalinio pasaulio taisykles patvirtina ir tai, jog jis prisipažino padaręs inkriminuotą nusikalstamą veiką bei išreiškė savo nuoširdų gailėjimąsi. Įvertinus visumą įvardintų, tačiau teismo neįvertintų aplinkybių, jį supančią socialinę aplinką, jo asmens teigiamą savęs kontroliavimo kryptį ir orientaciją į legalios veiklos vystymą pastaruosius ketverius su puse metų, apelianto nuomone, BK 41 straipsnio 2 dalies 1, 3, 4 punktuose numatyti bausmės tikslai būtų pasiekti ir be tokio ilgo kriminalinės bausmės atlikimo.
3.5. Įvertinus aplinkybių visumą, matyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti, paskyrus švelnesnę, nei numatyta baudžiamojo įstatymo atitinkamo straipsnio sankcijoje, kriminalinę bausmę. Esant galimybei tuos pačius tikslus pasiekti švelnesnėmis priemonėmis, šiuo konkrečiu atveju švelnesne bausme, ji ir turėtų būti taikoma, nes, priešingu atveju, būtų pažeidžiamas proporcingumo principas, kuris laikomas bendruoju teisės principu. Pažeidus šį principą, negalėtų būti užtikrintas ir teisingumo principo įgyvendinimas, nes visi bendrieji teisės principai yra glaudžiai susiję, vieno iš jų pažeidimas sukelia kitų teisės principų pažeidimą.
Šalies argumentai
3.6. Nuteistasis V. A. apeliaciniame skunde prašo nuosprendį dėl jo nuteisimo pakeisti: skirti švelnesnę nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą bausmę, t. y. bausmę, mažesnę, negu minėtos straipsnio dalies sankcijos minimumas.
4. Nuteistasis J. Š. apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, apelianto kaltę grindė prielaidomis ir teoriniais išvedžiojimais, o nepašalintas abejones, priešingai, nei reikalauja nekaltumo prezumpcija, vertino kaip jo kaltės įrodymus. Apelianto kaltė grindžiama jo paties bei V. A. parodymais ir ankstesniu teistumu, tačiau nei nurodyti įrodymų šaltiniai atskirai, nei jų visuma nesudaro pagrindo konstatuoti neabejotino, t. y. tinkamo, apelianto kaltės įrodytumo.
4.1. Visų pirma, V. A. parodymai paneigia apelianto kaltę. Teisme jis parodė, kad skambino apeliantui, nurodydamas paimti iš slėptuvės paketą, kuriame, kaip paaiškėjo, buvo heroinas, tačiau nesakydamas, jog tai narkotikai. Teismas nepasisakė dėl šių parodymų nepatikimumo, taigi nėra jokio pagrindo abejoti jais ar jų dalimi. Be to, šių parodymų nepaneigia jokie kiti byloje esantys duomenys, o apelianto išsamūs parodymai V. A. parodymus patvirtina. Nepaisydamas to, teismas padarė klaidingą išvadą dėl apelianto kaltės.
4.2. Byloje nėra nė vieno konkretaus įrodymo, kuris leistų konstatuoti, kad apeliantui buvo žinomas paketo turinys. Be to, kaip nustatyta byloje, jis su V. A. bylai reikšmingu laikotarpiu nebuvo susitikęs, nebuvo užfiksuota jokių telefoninių pokalbių, kurių metu atvirai ar užmaskuotai jam būtų nurodoma apie neteisėtą konkretų paketo turinį, taip pat nenustatyta kitų duomenų, kurie paneigtų jo bei V. A. parodymus, jog apeliantui nebuvo žinomas paketo turinys. Esant tokioms aplinkybėms, teismas be jokio pagrindo atmetė jų nuoseklius parodymus. Šioje byloje nebuvo nustatyta tokių duomenų, todėl toks teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas, selektyviai atmetant dviejų (ir vienintelių) apelianto kaltės įrodymų dalis, taip iškraipant jų turinį bei įrodomąją reikšmę, laikytinas netinkamu Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio prasme, kuris lėmė netinkamą bylos ištyrimą ir neteisingo nuosprendžio priėmimą.
4.3. Teismo išvados dėl apelianto suvokimo apie paketo turinį, t. y. jo tyčios disponuoti narkotine medžiaga, grindžiamos prielaidomis, spėlionėmis bei abejonėmis. Nors iš tiesų apeliantas galėjo įtarti apie neteisėtą paketo turinį, tai nėra pakankamas pagrindas spėti, kad jam buvo žinomas turinys, ir dėl šio spėjimo konstatuoti jo kaltę, taip pat teigti, kad apeliantas turėjo kažkokią tariamą pareigą domėtis turiniu. Vien tai, jog kelias dienas jam buvo žinoma paketo buvimo vieta ir, teismo manymu, galbūt jo smalsumas buvo toks didelis, kad jis negalėjo nesidomėti, kas slepiama pakete, neabejotinai nėra pakankami duomenys, kurie, kaip konstatavo teismas, „neginčytinai“ leistų teigti, kad apeliantas suvokė paketo turinį, t. y., kokia medžiaga ir koks jos kiekis buvo. Be to, teismas be pagrindo atmetė apelianto parodymus, jog jis, realiai nevykdydamas V. A. pavestų veiksmų, su paketu, kuriame, kaip paaiškėjo, buvo labai didelis narkotinės medžiagos kiekis, neatliko veiksmų, kurie laikytini disponavimu narkotine medžiaga.
4.4. Be to, teismas apelianto kaltę grindė tuo, kad anksčiau jis buvo teistas už narkotinių medžiagų laikymą toje pačioje vietoje. Visiškai neaišku, kaip konkrečiai tokia aplinkybė, atsižvelgiant į tai, jog šis nusikaltimas padarytas visiškai skirtingomis aplinkybėmis, skirtingas narkotinių medžiagų kiekis, nusikalstamos veikos kategorija, įrodo apelianto suvokimą apie šioje byloje nagrinėjamos veikos dalyko – labai didelio kiekio heroino – buvimą pakete. Akivaizdu, kad apelianto ankstesnis teistumas niekaip nepatvirtina nei fakto, jog jis su paketu atliko kokius nors veiksmus, nei fakto, jog žinojo, kas yra pakete, tačiau neabejotinai patvirtina tendencingą teismo įrodymų vertinimą ir sąlygoja galbūt išankstinę poziciją dėl apelianto kaltumo.
4.5. Aptarti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, kai teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prielaidomis ir nepašalintomis abejonėmis, netinkamai bei selektyviai vertino byloje esančius įrodymus, laikytini esminiais, kadangi sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą bei priimti teisingą nuosprendį. Dėl padarytų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų teismo išvados apie apelianto veiksmų turinį ir jo kaltę neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra klaidingos.
4.6. Atsakomybei pagal BK 259 ar 260 straipsnį kilti nepakanka nustatyti tik objektyvų medžiagų laikymo požymį. Kadangi nusikalstamos veikos sudėtį sudaro objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, tai, inkriminuojant neteisėto laikymo veiką, būtina konstatuoti ir subjektyvųjį – tyčios laikyti narkotines ar psichotropines medžiagas požymį. Byloje nenustačius, jog apeliantui buvo žinoma, kas yra pakete, kurio buvimo vietą jis žinojo, teismas neturėjo jokio pagrindo konstatuoti, kad jo tyčia buvo nukreipta į labai didelio kiekio narkotinės medžiagos laikymą. Esant nurodytų aplinkybių visumai, nepagrįstai konstatuota apelianto kaltė dėl labai didelio kiekio narkotinės medžiagos laikymo, kadangi jo veiksmuose nebuvo nustatyta nusikalstamos veikos sudėties, kaip vienintelio baudžiamosios atsakomybės pagrindo, visumos.
Šalies argumentai
4.7. Pripažindamas apeliantą organizuotos grupės nariu, teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas. Šioje byloje nebuvo nustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų spręsti apie apelianto veiksmų, kuriuos jį atlikus konstatavo teismas, suderinamumą ir bendrumą su kitais asmenimis ar kad jam apskritai buvo žinoma apie kažkokių asmenų, išskyrus V. A., veikimą. Apelianto vaidmuo, susijęs su narkotinės medžiagos laikymu, buvo labiau atsitiktinis, jį nulėmė ne išankstinis planavimas ir pasiruošimas, bet atsitiktinai susiklosčiusios aplinkybės. Atsitiktinį apelianto vaidmenį turėjus paimti paketą iš slėptuvės ir vėliau jį ten grąžinti patvirtina V. A. parodymai. Be to, be jo nė vienas kitas tariamas bendrininkas nepalaikė su apeliantu jokių ryšių, nežinojo apie jo tariamą vaidmenį, darant labai sunkų nusikaltimą. Todėl akivaizdu, kad apelianto bendri veiksmai su V. A., padedant jam įgyvendinti V. G. kaip bendrininko jam paskirtą vaidmenį ir pavestas užduotis, nepagrįstai vertintini kaip organizuotos grupės nario.
4.8. Skundžiamu nuosprendžiu pripažindamas apeliantą kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, teismas nesilaikė reikalavimų, susijusių su tinkamu nusikalstamos veikos aprašymu nei nuosprendžio aprašomojoje, nei motyvuojamojoje dalyse. Nė vienoje iš paminėtų dalių nebuvo nurodytas tikslus nusikaltimo dalyko kiekis. Nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje apskritai nepasisakyta dėl įrodinėtinų veikos aplinkybių, iš jų ir dėl psichotropinės medžiagos, už kurios platinimą nuteistas, kiekio. Be to, šioje nuosprendžio dalyje lakoniškai išdėstyti įrodymai, tačiau visiškai neanalizuotas jų tarpusavio ryšys, kokias bylai reikšmingas aplinkybes jie įrodo. Tuo vėlgi pažeisti nuosprendžio surašymui keliami reikalavimai.
4.9. Nuteistasis J. Š. apeliaciniame skunde prašo nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį panaikinti ir jį išteisinti, o dėl nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį pakeisti, pašalinant su nuosprendžio surašymu susijusius trūkumus.
5. Nuteistojo V. G. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad byloje surinkti duomenys rodo, jog tarp bendrininkų nebuvo išankstinio susitarimo iki veiksmų atlikimo, nes nusikaltimo darymo metu nebuvo galutinai sutarta, kas turi atvykti iš Panevėžio; neatvykus šiems asmenims, V. A. teko kreiptis į J. Š., kad jis paimtų ir palaikytų pas save paketą. Akivaizdu ir tai, jog susitarimas daryti nusikalstamas veikas nebuvo nuolatinio pobūdžio, tarp bendrininkų nebuvo nusikalstamų ryšių ilgalaikiškumo ir tvirtumo, veiklos planavimo, veiklos sistemiškumo, bendrų susirinkimų, bendrininkų tarpusavio ryšiai nebuvo gana glaudūs ir nuolatiniai, tarp bendrininkų buvo tokių, kurie vienas kito nepažinojo ir net neįtarė apie egzistavimą, nekalbant apie nuolatinį bendravimą ir draugiškų santykių palaikymą. Dėl to darytina išvada, kad bendrininkų organizuotumo lygis nepasiekė tokio laipsnio, jog jį būtų galima įvardinti kaip organizuotą grupę, ir konstatuotina, kad nusikaltimas padarytas bendrininkų grupe.
Žemesnės instancijos teismas
5.1. Teismas konstatavo, kad byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog V. G. organizavo labai didelio kiekio narkotinės medžiagos įgijimą, laikymą ir gabenimą. Su tokiu teismo vertinimu negalima sutikti. Priešingai, nei teigia teismas, heroinas į Vilnių niekada nebuvo pervežtas ir V. G. tokio nurodymo nėra davęs – narkotinė medžiaga visą laiką buvo Vilniuje pas V. A. Buvo fiksuojami jo pokalbiai su L. K., kuriam V. G. nurodė vykti su tyrimo nenustatytais asmenimis į Vilnių ir parodyti narkotiko paslėpimo vietą, bei su V. A., kuriam nurodė iš tyrimo nenustatyto asmens paimti pinigus už narkotinę medžiagą, tačiau neužfiksuoti jokie kontaktai su narkotikus paėmusiais ir pinigus perdavusiu asmenimis. Bendraudamas su L. K. telefonu, V. G. jo klausinėjo, kiek žmonių atvyko į Kėdainius, t. y. jis net nežinojo, kiek jų atvyko. Nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios turėjo būti akivaizdu, kad su šiais asmenimis kontaktavo ir darant nusikaltimą dalyvavo dar vienas asmuo, kuris tuo metu atliko bausmę kartu su V. G. ir galėjo su juo bendrauti ne ryšio priemonėmis, bet tiesiogiai. Apklaustas teisme V. G. šį asmenį įvardino kaip Danielių pravarde „xxx“. V. G. paaiškino, kad šis asmuo jam nurodė rasti narkotinės medžiagos, jo atsiųstas asmuo V. A. perdavė pinigus už narkotinę medžiagą, jis davė L. K. kaip asmens, galinčio paimti narkotinę medžiagą, telefono numerį, ir jo atsiųsti asmenys atvyko šios medžiagos pasiimti, t. y. V. G. vaidmuo apsiribojo tuo, kad jis žinojo asmenį, tuo metu turėjusį narkotinės medžiagos (V. A.), kurį supažindino su L. K., todėl apeliantas BK 24 straipsnio prasme laikytinas padėjėju.
5.2. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra V. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Jis iš dalies pripažino padaręs inkriminuojamą nusikaltimą. Dalinį kaltės pripažinimą jis paaiškino tuo, kad nesutinka su kaltinimo teiginiais, jog nusikaltimas padarytas organizuota grupe ir jis buvo nusikaltimo organizatorius. Taip pat paaiškino, kad dėl padaryto nusikaltimo gailisi. Suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika sąlygoja, jog visiškam kaltinamojo prisipažinimui konstatuoti būtina nustatyti, ar jo duoti parodymai esminiais bruožais, ypatybėmis ir padarymo aplinkybėmis sutampa su kita bylos medžiaga. V. G. patvirtino, kad užsakė narkotinę medžiagą ir susitarė su V. A., jog pas jį atvyks asmuo ir iš anksto perduos pinigus už narkotinę medžiagą heroiną; telefonu susitarė su L. K., kad jis nuvyks į Vilnių ir asmenims parodys vietą, kur bus palikta narkotinė medžiaga; po to pranešė V. A., kad iš sutartos vietos bus paimtas heroinas, t. y. patvirtino jo padarytos veikos faktą, teisingai nusakė šios veikos svarbiausius bruožus, ypatybes ir padarymo aplinkybes, todėl laikytina, jog jis visiškai pripažino kaltę, tik nesutiko su pateikiamu padarytos veikos kvalifikavimu dėl BK 24 straipsnio 4 dalies ir 25 straipsnio 3 dalies taikymo. Taip pat jis dėl padaryto nusikaltimo gailisi. V. G. nurodė asmenį, kuris atsiuntė pas V. A. žmogų, perdavusį pinigus už narkotinę medžiagą, bei atsiuntė asmenis iš Panevėžio į Kėdainius pas L. K., kuriems pastarasis nurodė vietą Vilniuje, kur paslėpta narkotinė medžiaga, ir kurie šią medžiagą išgabeno iš Vilniaus, todėl laikytina, kad jis padėjo išaiškinti nusikaltimą padariusius asmenis tiek, kiek jų žinojo pats. Esant tokioms aplinkybėms, turėtų būti pripažinta V. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
5.3. V. G. parodė, kad, atlikdamas bausmę Marijampolės pataisos namuose, susipažino su asmeniu vardu Danielius pravarde „xxx“, iš kurio du kartus skolon pirko mobiliojo ryšio telefonus, paimtus kratos metu, dėl to susidarė 1 500 Lt skola. Dėl šios skolos Danielius jį pradėjo terorizuoti, o vėliau pasiūlė skolą „atidirbti“ – gauti jam narkotinių medžiagų. Darytina išvada, jog turėtų būti pripažintos ir V. G. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktuose.
5.4. Apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai dėl V. G. atsakomybę lengvinančių aplinkybių, dėl to, kad jis nebuvo nusikalstamos veikos organizatorius ir nebuvo organizuotos grupės, leidžia teigti, jog teismas, neįvertinęs šių aplinkybių, paskyrė aiškiai per griežtą bausmę.
5.5. Be to, V. G. nusikaltimą padarė 2013 m. kovo 23–26 d., pranešimas apie įtarimą įteiktas 2014 m. sausio 22 d., apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2017 m. spalio 11 d., todėl laikytina, kad procesas iki nuosprendžio priėmimo šioje byloje tęsėsi nepateisinamai ilgą laiką. Negalima laikyti, jog ši byla sudėtinga, nes joje tik keturi kaltinamieji ir vienas epizodas. V. G. savo elgesiu procese niekaip nesąlygojo ilgos proceso trukmės, proceso ilgumas daugiausia susijęs su vieno iš kaltinamųjų liga, tačiau bylą nagrinėjęs teismas laiku nesiėmė priemonių išsiaiškinti, ar pastarajam pagrįstai išduodami neatvykimą į posėdį pateisinantys dokumentai. Tai padaryta pavėluotai, be to, paaiškėjo, kad tie dokumentai išduoti nepagrįstai. Svarbu ir tai, jog V. G. ilgą laiką iki nuosprendžio priėmimo (daugiau nei trejus su puse metų) buvo taikoma pati griežčiausia kardomoji priemonė. Dėl šių priežasčių darytina išvada, jog V. G. gali ir turi būti taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir paskirta mažesnė bausmė, nei straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė.
5.6. Teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Šioje byloje, subendrinęs bausmes su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžiu, teismas turėjo į subendrintą bausmę įskaityti ir toje byloje kardomajame kalinime (suėmime) išbūtą laiką nuo 2010 m. birželio 20 d. iki 2013 m. rugsėjo 26 d., tačiau to nepadarė.
Žemesnės instancijos teismas
5.7. Jau minėta, kad V. G. davė parodymus apie tai, jog nusikaltimą organizavo Marijampolės pataisos namuose bausmę tuo metu atlikęs asmuo vardu Danielius pravarde „xxx“, kuris, praėjus maždaug aštuoniems mėnesiams po V. G. sulaikymo, juose pasikorė. Siekdamas patikrinti V. G. parodymų teisingumą, prokuroras bylą nagrinėjančio teismo paprašė užklausti šios įstaigos administraciją apie tokį asmenį. Šį prašymą palaikė tiek V. G., tiek jo gynėjas, tačiau prašymas buvo atmestas. Siekiant patikrinti V. G. parodymų teisingumą, nustatyti jo vaidmenį padarant nusikaltimą bei įsitikinti esant jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, šioje byloje būtina atlikti įrodymų tyrimą: iš Marijampolės pataisos namų administracijos pareikalauti pateikti duomenis apie galbūt įstaigoje bausmę atlikusį ir ten pasikorusį asmenį vardu Danielius pravarde „xxx“, ar toks asmuo buvo, jei taip, kada atvyko atlikti bausmę, kada pasikorė ir kitą svarbią informaciją.
Šalies argumentai
5.8. Nuteistojo V. G. gynėjas apeliaciniame skunde prašo nuosprendį dėl V. G. pakeisti: perkvalifikuoti jo veiksmus iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 25 straipsnio 3 dalies ir 260 straipsnio 3 dalies į BK 24 straipsnio 6 dalį, 25 straipsnio 2 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį; pripažinti V. G. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 4 ir 5 punktuose; pašalinti iš kaltinimo aplinkybę, kad nenustatytas asmuo prie prekybos centro (duomenys neskelbtini), V. A. perdavė 28 000 Lt (8 111 Eur) už narkotinę medžiagą V. G. nurodymu; pritaikyti V. G. BK 54 straipsnio 3 dalį ir paskirti mažesnę bausmę, nei straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatyta mažiausia bausmė, arba paskirti mažiausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmę. Į bausmės laiką V. G. įskaityti suėmime išbūtą laiką nuo 2010 m. birželio 20 d. iki 2013 m. rugsėjo 26 d. ir nuo 2014 m. sausio 21 d. iki 2017 m. spalio 11 d.
6. Nuteistojo R. J. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, byloje esančias ir teisminio nagrinėjimo metu nepašalintas abejones bei prieštaravimus vertindamas R. J. nenaudai ir apkaltinamąjį nuosprendį grįsdamas vien tik prielaidomis, pažeidė vieną iš svarbiausių baudžiamosios teisės principų – nekaltumo prezumpcijos principą.
6.1. Teismas visus R. J. parodymus nemotyvuotai atmetė, tokiu būdu pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Taip pat teismas nepaaiškino, kokiais įrodymais remdamasis nustatė, kad bendrininkams buvo žinoma, jog daromas sunkus nusikaltimas.
6.2. Vertindamas R. J. veiksmus, teismas neatsižvelgė į labai svarbią bylos aplinkybę, kuri nurodyta ir kaltinime, kad 2013 m. kovo 23 d. narkotinės medžiagos niekas negalėjo paimti, todėl V. A. nurodė J. Š. ją paimti iš slėptuvės. Ši aplinkybė įrodo, jog R. J. visiškai atsitiktinai atsirado byloje tik kaip vairuotojas, jis yra nekaltas ir jam nieko nebuvo žinoma apie kažkokią narkotinę medžiagą, juo pasinaudojo. Neabejotina, kad būtent dėl šio atsitiktinumo jis nebuvo žinomas kriminalistams, kurie atliko V. G. telefono kontrolę ir kitus veiksmus byloje. Teismui turėjo kilti abejonių vien dėl to, jog R. J. kaltinamas veikęs organizuota grupe, tačiau nė vieno asmens iš tos grupės nepažinojo ir jokių kontaktų su jais nepalaikė. Teismas šią aplinkybę visiškai ignoravo. R. J. teisme parodė, kad iš matymo pažįstamą asmenį vardu Kristijonas jis Panevėžio mieste atsitiktinai sutiko 2013 m. kovo 25 d. Vadinasi, mažiausiai prieš dvi dienas iki pasiūlant R. J. važiuoti į Vilnių, t. y. kovo 23 d., kažkokie nenustatyti asmenys bendravo su tuo Kristijonu ir būtent su juo kažkas derino važiavimą į Vilnių. Tačiau dėl byloje nežinomų aplinkybių, kurių nesiaiškino nei prokuroras, nei teismas, buvo surastas kitas vairuotojas.
6.3. Teismas nuosprendyje nustatė, kad L. K. iš sutartos vietos paimtą narkotinę medžiagą iš karto automobilyje perdavė R. J. ir tyrimo nenustatytam asmeniui. Tai neatitinka faktinių bylos aplinkybių. R. J. buvo vairuotojas, sėdėjo prie vairo, todėl jam L. K. niekaip negalėjo perduoti narkotinės medžiagos, juo labiau kad L. K. parodė, jog narkotinę medžiagą jis įdėjo į kuprinę, kurią jam padavė keleivis. Keleiviu, kaip žinia, buvo tas nenustatytas asmuo vardu Kristijonas. Teismas neišanalizavo L. K. parodymų ir jais remdamasis nepadarė objektyvių išvadų dėl R. J. vaidmens. Nėra pagrindo abejoti, kad teismas turėjo išankstinę nuomonę dėl R. J. kaltės.
6.4. Teismas taip pat nepagrįstai konstatavo kaip įrodytą aplinkybę, jog V. G. 2013 m. kovo 25 d. nuo 11.12 val. iki 12.35 val. telefonu susitarė su L. K., kad šis už 100 Lt atlygį būtent kartu su R. J. ir tyrimo nenustatytu asmeniu iš Kėdainių nuvyks į Vilnių ir parodys vietą, kur bus palikta V. G. užsakyta narkotinė medžiaga. Byloje nėra jokių duomenų, jog atvažiuos R. J. Priešingai, liudytojai tyrėjai A. V. ir E. Z., atlikę V. G. telefoninių pokalbių kontrolę bei L. K. sekimą, apie R. J. neturėjo jokių duomenų, net nežinojo, kad jis atvyks iš Panevėžio į Vilnių, tad juo labiau V. G. negalėjo susitarti su L. K., kaip neteisingai nurodė teismas, jog jis su R. J. ir tyrimo nenustatytu asmeniu iš Kėdainių nuvyks į Vilnių. Liudytojas A. V. parodė pareigūną E. Z. jam sakius, jog R. J. sakė, kad jo paprašė pavežti žmogų iki Kėdainių ir Vilniaus. Iki kovo 25 d. nebuvo žinoma apie R. J. Tie asmenys, kurie atvažiavo automobiliu, buvo nežinomi.
6.5. Teismo išvada buvus organizuotą grupę nepagrįsta ir prieštaringa, nes teismas konstatavo, kad visi kaltinamieji veikė organizuota grupe, tačiau toliau teismas nurodė kaltinamuosius neabejotinai žinojus, jog veikia bendrininkų grupe. Nuteistasis V. G. parodė iki sulaikymo R. J. nepažinojęs. J. Š. ir V. A. parodė su R. J. susipažinę tik teisme. Byloje nėra kitų duomenų, paneigiančių šiuos nuteistųjų parodymus. Dėl to darytina išvada, kad R. J. nepagrįstai pripažintas veikęs organizuota grupe. Teismas nenurodė, kada ir su kuriuo iš nuteistųjų R. J. susitarė daryti nusikaltimus, su kuriuo iš jų aptarė veiksmų planą, skirstėsi pareigomis ir pan.
6.6. Nuteistojo R. J. gynėjas apeliaciniame skunde prašo nuosprendžio dalį dėl R. J. nuteisimo panaikinti ir jį išteisinti.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo J. Š. skundą tenkinti iš dalies, o kitus skundus atmesti.
8. Nuteistųjų V. A., J. Š. bei nuteistųjų V. G. ir R. J. gynėjų apeliaciniai skundai atmetami.
9. Nuteistasis V. A. skundžia tik bausmę, todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrino bylą, neviršydama apeliacinių skundų ribų.
10. Teisėjų kolegijos nuomone, V. G., J. Š. ir R. J. kaltė neteisėtai disponavus labai dideliu narkotinės medžiagos kiekiu bei J. Š. kaltė dėl psichotropinės medžiagos pardavimo įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus, nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės, ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, paskyrė tinkamas bausmes.
11. Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų byloje nenustatyta.
Dėl įrodymų vertinimo
12. Apeliantai skunduose teigia, jog teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, dėl to padarė klaidingas išvadas, turėjusias esminės reikšmės neteisingam nuosprendžiui priimti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė procesinių pažeidimų, tirdamas ir vertindamas įrodymus.
Žemesnės instancijos teismas
13. Iš BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų prasmės matyti, jog teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Baudžiamojo proceso įstatymas nenustato, kiek ir kokių rūšių įrodymų turi būti surinkta, kad teismas galėtų padaryti išvadą, jog yra nusikalstama veika ir tą veiką padaręs asmuo yra kaltas. Tai reiškia, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vidinis įsitikinimas susiformuoja, teisėjams kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gautą informaciją, ją palyginus su iš kitų šaltinių gauta informacija. Vertindamas įrodymus, teismas ne tik turi laikytis Baudžiamojo proceso kodekso nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, bei nuspręsti, ar įrodymais gali būti pagrįstos išvados, ar jie turi būti atmesti. Tik teismas sprendžia, kokios aplinkybės yra reikšmingos ir kiek duomenų jam pakanka vidiniam įsitikinimui dėl visų konkrečioje byloje spręstinų klausimų (nusikaltimo sudėties, asmens kaltumo, bausmės ir kt.) suformuoti.
14. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, jog šioje baudžiamojoje byloje, vertinant įrodymus pirmosios instancijos teisme, pažeistos Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos. Teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Įrodymai gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas Baudžiamojo proceso kodekso nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Tai, kad nuteistieji ir jų gynėjai bei teismas skirtingai įvertino įrodymus, nėra pagrindas keisti teismo sprendimą, jeigu teismas motyvavo, kodėl rėmėsi vienais įrodymais ir atmetė kitus. Priešingai, nei nurodyta nuteistųjų J. Š. ir nuteistojo R. J. gynėjo skunduose, skundžiamame teismo nuosprendyje tokie motyvai yra.
15. Nepagrįstas nuteistojo R. J. gynėjo apeliacinio skundo argumentas, jog nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas pažeidė iš nekaltumo prezumpcijos principo kylančią sąlygą, kad visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Nagrinėjamoje byloje nėra abejonių dėl R. J. kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, ir nėra pagrindo teigti, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas ne įrodymais, bet prielaidomis.
16. Nuteistojo V. G. gynėjas apeliaciniame skunde neišsamų įrodymų vertinimą sieja su tuo, jog teismas nesiaiškino V. G. nurodomos aplinkybės, kad pataisos namuose susipažino su Danieliumi pravarde ,,xxx“, kuris ir buvo tikrasis nusikalstamos veikos iniciatorius bei organizatorius ir kuris pataisos namuose pasikorė.
17. Pagal BPK 270 straipsnio nuostatas pirmosios instancijos teismas privalo apsvarstyti proceso dalyvių prašymus ir išsiaiškinęs, ar pateikti prašymai turi reikšmės išsamiam bylos aplinkybių ištyrimui, objektyvaus sprendimo priėmimui, priimti dėl jų motyvuotą nutartį. Atkreipiamas apelianto dėmesys, jog teismas neprivalo tenkinti visų proceso dalyvių prašymų, ir tokia teismo pozicija negali būti vertinama kaip galimybės gintis nuo kaltinimo neužtikrinimas (BPK 10 straipsnio 2 dalis). Svarstydamas prašymus bei dėl jų nuspręsdamas, teismas turi laikytis esminio reikalavimo – išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
Šalies argumentai
18. Iš pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad, baigdamas įrodymų tyrimą, teisėjas klausė nagrinėjimo teisme dalyvių, ar jie turi prašymų. Prokuroras prašė byloje išreikalauti duomenis dėl asmens vardu Danielius bausmės vietos atlikimo ir jo mirties. Prokuroro prašymas, kaip to reikalauja BPK 270 straipsnio nuostatos, išnagrinėtas, išklausant proceso dalyvių nuomones dėl pateikto prašymo, ir atmestas, priimant protokolinę nutartį. Analogišką prašymą nuteistasis V. G. bei jo gynėjas pareiškė apeliacinės instancijos teisme. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju pareikšto prašymo argumentavimas nesudarė pagrindo manyti, jog jo patenkinimas turės reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui, todėl pareikštas prašymas pagrįstai atmestas. Kita vertus, nėra pagrindo nesutikti su teismo išvada, kad ikiteisminio tyrimo metu bei teisme surinktų duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Nėra objektyvaus pagrindo manyti, jog nuteistojo V. G. gynėjo apeliaciniame skunde minimų aplinkybių tyrimas teismui leistų padaryti kitokią išvadą dėl nusikaltimo aplinkybių ir nuteistojo kaltės.
19. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė baudžiamojo proceso įstatyme numatytų įrodymų tyrimo bei vertinimo taisyklių ir, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio nuostatos, apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje.
Dėl organizuotos grupės
20. Visi apeliantai skunduose neigia buvus organizuotą grupę ir teigia, jog teismas nepagrįstai pripažino nuteistuosius veikus organizuota grupe. Priešingai, nei teigia apeliantai savo skunduose, pirmosios instancijos teismas šioje byloje nustatė tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius bendrininkavimo organizuota grupe požymius.
21. Vienas iš svarbių aspektų sprendžiant, ar yra organizuotos grupės požymis, yra darančių nusikaltimą grupės narių pasiskirstymas tam tikromis užduotimis ar atlikimas tam tikro vaidmens. Viena vertus, tai parodo didesnio organizuotumo lygį (nei paprastos bendrininkų grupės), kita vertus, tai reiškia, jog nebūtina, kad kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje numatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, tačiau organizuotoje grupėje dalyvaujantys bendrininkai (tokios grupės nariai) atsako ir kaip vykdytojai, nepriklausomai nuo vaidmens ar konkrečios užduoties. Teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-70/2014, 2K-140/2014, 2K-159-746/2015) išaiškinta, jog organizuota grupė gali susiformuoti tiek rengiantis daryti nusikaltimą, tiek ir pradėjus jį daryti (t. y. bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje), tačiau visais atvejais, inkriminuojant organizuotą grupę, būtina nustatyti išankstinį susitarimą, kaltininko tyčią dalyvauti tokios grupės daromuose nusikaltimuose ir prisidėti (atliekant tam tikrą užduotį, turint konkretų vaidmenį) prie to, kad būtų pasiektas atitinkamas nusikalstamas rezultatas. Kaip minėta, organizuotai grupei būdingas užduočių, vaidmenų pasiskirstymas, bendrininkų veiksmų koordinavimas, reikalaujantis (ir kartu parodantis) apgalvotą pasiruošimą daryti nusikaltimus. Paprastai organizuotos grupės narius sieja pakankamai pastovūs, netrumpalaikiai ryšiai, tačiau, sprendžiant apie organizuotos grupės buvimą, šios aplinkybės nėra esminės ir (ar) lemiamos. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatas organizuota grupė yra (gali būti) ir tada, kai asmenys susitaria daryti vieną apysunkį, sunkų arba labai sunkų nusikaltimą. Darant išvadas dėl organizuotos grupės požymio, būtina įvertinti visas aplinkybes, padedančias atskleisti bendrininkų organizuotumo laipsnį (lygį), nusikaltimų planavimą, bendrininkų pasiskirstymą užduotimis ar vaidmenimis, siekiant to paties tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-222/2017).
22. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl organizuotos grupės buvimo, V. G. kaip organizatoriaus vaidmens, V. A., J. Š. ir R. J. kaip organizuotos grupės narių indėlio, dalyvaujant darant nusikalstamą veiką, už kurią jie nuteisti. Nors nuteistieji ginčija buvus organizuotą grupę, tačiau šiuos jų apeliacinių skundų argumentus paneigia byloje surinkti įrodymai, pirmiausia liudytojų L. K., A. V., R. M., J. B., iš dalies pačių nuteistųjų parodymai, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolų duomenys bei kiti skundžiamame nuosprendyje aptarti rašytiniai įrodymai.
23. Byloje nustatyta, kad V. G. organizavo labai didelio kiekio narkotinės medžiagos heroino įgijimą, laikymą ir gabenimą. Jis koordinavo visų bendrininkų nusikalstamus veiksmus, davė nurodymus dėl narkotinės medžiagos įgijimo, slėpimo vietos, jos pervežimo, t. y. kontroliavo visą narkotinės medžiagos pergabenimą, aktyviai domėjosi visa narkotinės medžiagos pergabenimo eiga, bendraudamas su V. A. ir L. K.. Darydami nusikalstamą veiką, bendrininkai buvo pasiskirstę užduotis ir jas atliko: V. A. narkotinę medžiagą slėptuvėje paslėpė ir laikė, davė nurodymus J. Š. ir jį kontroliavo dėl slėpimo vietos pakeitimo, t. y. nurodė J. Š. paimti, o vėliau padėti į sutartą vietą narkotinę medžiagą heroiną, vykdė V. G. nurodymus dėl sklandaus narkotinės medžiagos perdavimo iš Panevėžio atvyksiantiems asmenims; jau minėta, kad J. Š. vykdė V. A. nurodymus dėl narkotinės medžiagos slėpimo ir laikymo, kol jos bus paimtos; R. J. kartu su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu iš slėptuvės paimtą narkotinę medžiagą gabeno. Turint galvoje visą nusikaltimo padarymo kontekstą, sklandus narkotinės medžiagos pergabenimas iš Vilniaus į Panevėžį buvo įmanomas, tik su tuo susijusiems asmenims suderinus veiksmus. Tai irgi leidžia teigti nuteistuosius žinojus bei suvokus savo vaidmenį darant nusikaltimus.
24. Nuteistojo R. J. gynėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nenurodė, kada ir su kuriuo iš nuteistųjų R. J. susitarė daryti nusikaltimą, su kuriuo iš jų aptarė veiksmų planą, skirstėsi pareigomis ir pan. Teisėjų kolegija nurodo, jog R. J. buvo organizuotos grupės narys, visi organizuotos grupės nariai turėjo bendrą tyčią daryti nusikalstamą veiką, nors ir ne visos jos detalės, etapai buvo detaliai aptarti tarp nuteistųjų. Vien tai, kad R. J. tiesiogiai nepažinojo J. Š. ir V. A., neleidžia daryti išvados, jog jis, kaip nurodo gynėjas, nebuvo organizuotos grupės narys, neatliko organizuotos grupės veiklai reikšmingų veiksmų ir nesuvokė priklausantis tokiai asmenų grupei.
25. Atmetamas kaip nepagrįstas nuteistojo V. G. gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad jo ginamasis atliko padėjėjo vaidmenį, nes jis tik padėjo asmeniui pravarde ,,xxx“. Šioje nutartyje jau minėta, jog byloje nėra jokių duomenų apie tokio asmens dalyvavimą, darant aptariamą nusikaltimą. Priešingai, byloje įrodyta, kad svarbiausias vaidmuo grupėje priklausė V. G., būtent jis buvo nusikalstamos veikos iniciatorius ir organizatorius. Tai, kad byloje neužfiksuoti V. G. ir narkotinę medžiagą paėmusių asmenų telefoniniai pokalbiai, nepaneigia V. G. kaip organizatoriaus vaidmens.
26. Taigi byloje nustatytos aplinkybės dėl organizuotos grupės narių, kurių buvo daugiau nei du, nustatytas jų susitarimas daryti labai sunkų nusikaltimą, nuolatinis bendravimas, pasiskirstymas vaidmenimis, užduotimis, veikimas suderintai ir vieningai, įgyvendinant nusikalstamą planą, ir visų šių aplinkybių suvokimas atitinka BK 25 straipsnio 3 dalies objektyviuosius bei subjektyviuosius bendrininkavimo organizuota grupe požymius, todėl nuteistųjų V. G., J. Š., R. J. ir kitų bendrininkų nusikalstama veika teisingai pripažinta padaryta, veikiant organizuota grupe.
Dėl nuteistųjų nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį
27. BK 260 straipsnio 3 dalies dispozicijoje nustatyta nusikaltimo sudėtis: ,,Tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų“.
Žemesnės instancijos teismas
28. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. G., V. A., J. Š. ir R. J., veikdami V. G. organizuota grupe kartu su L. K. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno labai didelį kiekį – 74,510 g narkotinės medžiagos heroino. Apeliaciniuose skunduose neginčijama nuteistųjų V. A. ir V. G. kaltė, pastarasis nesutiko tik buvus organizuotą grupę, tačiau dėl to šioje nutartyje jau pasisakyta. Nuteistieji J. Š. ir R. J. savo kaltės nepripažįsta, tačiau jų kaltę padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą įrodo byloje surinktų bei teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetas: liudytojų L. K., A. V., R. M., J. B., iš dalies pačių nuteistųjų parodymai, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolų duomenys, specialisto išvados duomenys bei kiti rašytiniai įrodymai. Visi jie išdėstyti pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl detaliai nekartojami, tik tiek, kiek būtina, atsakant į apeliacinių skundų argumentus.
Šalies argumentai
29. Nuteistasis J. Š. apeliaciniame skunde savo nekaltumą motyvuoja tuo, kad jis nežinojo paketo turinio, kurį jam padėti ir paimti nurodė V. A., nes pastarasis jam nesakė, jog tai narkotikai. Iš tiesų V. A. patvirtino nesakęs, kad pakete yra narkotinė medžiaga, tačiau teisėjų kolegija tokius nuteistojo V. A. parodymus vertina kaip siekimą padėti J. Š. išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jie prieštarauja byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetui.
30. Iš byloje esančio kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolo (t. 2, b. l. 1–32) matyti, jog, V. G. pranešus, kad sutartu laiku iš slėptuvės nebus paimti narkotikai, 2013 m. kovo 23 d. 21.42 val. V. A. paskambino J. Š. ir susitarė susitikti. Po poros dienų V. G. pranešė V. A., jog jau yra žmogus, kuris paims narkotikus. 2013 m. kovo 25 d. 13.34 val. V. A. paskambino J. Š. ir nurodė: ,,Palauk, išsiaiškink dėl to reikalo“, J. Š. pasitikslino: ,,Ai, kaip tu sakei padaryti, taip?“, V. A. atsakė: ,,Taip, taip, išsiaiškink dėl to reikalo ir viskas“. 2013 m. kovo 25 d. 14.04 val. V. A. paskambino J. Š. ir pasiteiravo: ,,Reikalą savo išsprendei?“. Į tai J. Š. atsakė: ,,Taip“. Šių V. A. ir J. Š. pokalbių telefonu turinys patvirtina, kad būtent J. Š. į slėptuvę padėjo narkotinę medžiagą. Tiesa, V. A. ir J. Š. savo pokalbiuose tiesiogiai neįvardijo narkotinės medžiagos, nes kalbėjo atsargiai. Tačiau pokalbių turinį susiejus su kitais byloje esančiais ir pirmosios instancijos teisme ištirtais bei įvertintais įrodymais, daroma neabejotina išvada, jog kalbama ne apie paketą su automobilių detalėmis, kaip teigia J. Š., bet apie narkotinės medžiagos laikymą ir perdavimą. Dėl to J. Š. apeliacinio skundo argumentas, kad užfiksuotuose telefoniniuose pokalbiuose narkotinė medžiaga neminima, nepaneigia jį žinojus paketo, kurį jis padėjo į slėptuvę, turinį. Apelianto versiją nesupratus, kas yra pakete, paneigia ir tas faktas, jog paketas buvo slepiamas. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, spręsdamas nuteistojo tyčios klausimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į ankstesnį apelianto teistumą. Liudytojas P. T. parodė, jog iš J. Š. ne kartą įgijo narkotines medžiagas, kurias jis padėdavo slėptuvėje prie serviso, dažniausiai įdėdavo į tuščią padangą. Byloje nustatyta, kad aptariama narkotinė medžiaga heroinas taip pat buvo paslėpta prie serviso esančioje automobilio padangoje. Tai rodo, jog neteisėtas disponavimas psichotropinėmis ir narkotinėmis medžiagomis J. Š. nebuvo atsitiktinė veikla, jis tuo užsiėmė ne pirmą kartą. Dėl to neabejotinai galima teigti, kad J. Š. žinojo ir suprato, jog slepiamame pakete yra būtent narkotinė medžiaga.
31. Nuteistojo R. J. gynėjas apeliaciniame skunde bando įtikinti teismą, kad R. J. vaidmuo darant aptariamą nusikaltimą buvo atsitiktinis, nes R. J. tik nuvežė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį į Vilnių, kadangi šis neturėjo vairuotojo pažymėjimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepatikėjo šia versija ir ją atmetė, nes jos nepatvirtina byloje surinktų bei pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visetas.
32. Liudytojas L. K. ikiteisminio tyrimo metu (t. 4, b. l. 132–134) parodė, jog jo paimti atvažiavo du vaikinai, kuriems jis turėjo parodyti, kur Vilniuje paslėpti narkotikai. Jam pasirodė, kad iš jų abiejų daugiausia vadovavo vairuotojas (R. J.), būtent vairuotojas su juo griežtai kalbėjo, kėlė balsą, kai jam reikėjo išlipti paimti narkotikų, vairuotojas ir keleivis tarpusavyje kalbėjo šifruotai. Nuvykus prie slėptuvės Savanorių pr. ir L. K. išlipus iš automobilio, jie apsisuko ir pavažiavo nuo tos vietos gana tolokai link pagrindinio kelio, nors buvo pakankamai vietos sustoti arčiau. Teisme L. K. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija neturi pagrindo L. K. parodymais netikėti, nes jie viso proceso metu nuoseklūs ir atitinka kitus byloje surinktus įrodymus. Liudytojas M. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad susiskambino su vaikinu pravarde ,,xxx“, kuriam turėjo perduoti ,,Fiat Stilo“ automobilį. Asmens parodymo atpažinti pagal nuotraukas metu M. B. atpažino R. J. kaip asmenį, kuris labiausiai panašus į asmenį pravarde ,,xxx“, kuriam perdavė automobilį (t. 3, b. l. 196, 197–198). Nuteistasis R. J. teisme pats pripažino, jog, važiuodamas į Vilnių, pasikeitė automobilį. Liudytojai policijos pareigūnai R. M. ir J. B. parodė, kad automobilis ,,Fiat Stilo“ stabdomas nestojo, toliau atliko manevrą prie autostrados šalikelės ir greitai grįžo į pirmąją juostą, tik vėliau sustojo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. J. veiksmai, t. y. nuvažiavimas atokiau nuo slėptuvės, kur buvo paslėpti narkotikai, automobilio manevras, kelyje stabdant policijos pareigūnams, kurio metu buvo išmestas heroino paketas, apsikeitimas automobiliais, prieš važiuojant į Vilnių, patvirtina, jog buvo veikiama pagal gerai apgalvotą planą, pasiskirsčius vaidmenimis ir tokiu būdu suvokiant veiksmų bendrumą, pobūdį bei pavojingumą. Tai rodo, kad R. J. ir tyrimo metu nenustatytas asmuo tikslingai vyko įgyti narkotinės medžiagos ir ją gabeno.
33. Teismas skundžiamame nuosprendyje nustatė, jog L. K. iš sutartos vietos paimtą narkotinę medžiagą iš karto automobilyje perdavė R. J. ir tyrimo nenustatytam asmeniui. Nuteistojo R. J. gynėjas apeliaciniame skunde ginčija šią teismo nustatytą aplinkybę motyvuodamas tuo, kad R. J. buvo vairuotojas, sėdėjo prie vairo, todėl jam L. K. niekaip negalėjo perduoti narkotinės medžiagos. Atkreipiamas dėmesys, jog apeliantas šią teismo išvadą neteisingai interpretuoja. Liudytojas L. K. teisme parodė, kad narkotinę medžiagą įdėjo į kuprinę, kurią po to pastūmė po keleivio sėdyne. Teismo išvada, jog narkotinė medžiaga buvo perduota R. J. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, nereiškia, kad ji buvo kažkuriam iš jų tiesiogiai įduota į rankas. Priešingai, tai reiškia, jog L. K., paėmęs iš slėptuvės narkotinę medžiagą, įdėjęs ją į kuprinę ir pastūmęs po sėdynę, perdavė ją R. J. ir ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, t. y. narkotinė medžiaga buvo jų abiejų žinioje.
34. Iš byloje esančių telefoninių pokalbių suvestinėse užfiksuotų pokalbių turinio aiškiai galima suprasti, kad V. G. kontroliavo visą narkotinės medžiagos gabenimo eigą, jis disponavo visa informacija, kada bus paimta narkotinė medžiaga iš Vilniaus, iš kur atvyks žmonės jos paimti, nurodė L. K. su jais susitikti ir parodyti, kur paslėpta narkotinė medžiaga. Tai, kad byloje nėra tiesiogiai užfiksuotų V. G. ir R. J. pokalbių arba pokalbių, kurie patvirtintų, jog būtent R. J. atvyks paimti narkotinės medžiagos, nepaneigia fakto, kad R. J. kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu į Vilnių vyko pargabenti narkotinės medžiagos. Šioje nutartyje jau minėta, jog sklandus narkotinės medžiagos gabenimas įmanomas, tik su tuo susijusiems asmenims suderinus veiksmus. Todėl nekyla jokių abejonių, kad nuteistųjų veiksmai buvo suderinti, kiekvienas iš jų žinojo bei suvokė savo vaidmenį darant nusikaltimą.
35. Skundžiamame nuosprendyje bei šioje nutartyje išanalizuoti įrodymai įrodo nuteistųjų J. Š. ir R. J. kaltę, neteisėtai disponavus labai dideliu kiekiu narkotinės medžiagos heroino. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas J. Š. ir R. J. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį.
Dėl J. Š. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį
36. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių nuosprendžio surašymą, kadangi nei nuosprendžio aprašomojoje, nei motyvuojamojoje dalyje nenurodė tikslaus nusikaltimo dalyko kiekio. Toks apeliacinio skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas, nes neatitinka susiklosčiusios teismų praktikos.
37. Nusikalstamų veikų, susijusių su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, sudėtims būdingas specifinis veikos dalykas – psichotropinės ar narkotinės medžiagos. Jas radus ir paėmus, paprastai atliekami ekspertiniai tyrimai, kurių metu tiksliai nustatoma, kokios tai medžiagos ir koks yra grynų narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis. Kai narkotinės ar psichotropinės medžiagos nerastos, negalimas ir jų tyrimas, pvz., kai medžiagos (jų dalis arba visos) jau būna išplatintos arba suvartotos, dalyko požymis taip pat gali būti konstatuojamas, vadovaujantis kitais duomenimis. Priešingu atveju, neradus narkotinių ar psichotropinių medžiagų ir nesant galimybės atlikti jų tyrimo, būtų sudaromos prielaidos išvengti baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-277/2013, 2K-537-303/2015, 2K-85-976/2018 ir kt.).
38. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad 2013 m. vasario mėnesio pradžioje J. Š. pardavė P. T. psichotropinės medžiagos metamfetamino. Psichotropinės medžiagos pardavimo fakto neneigė ir pats apeliantas, tik teigė pardavęs mažesnį jos kiekį, nei jam inkriminuota. Liudytojo P. T. parodymais nustatyta, kad vasario pradžioje jis iš J. Š. įsigijo 30 g psichotropinės medžiagos. Nėra pagrindo netikėti liudytojo parodymais, nes jie vienodi ir nuoseklūs viso proceso metu. Tai, kad pas P. T. 2013 m. vasario 13 d. asmens kratos metu rado tik 9,0731 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 1,4244 g metamfetamino, nepaneigia byloje nustatytos aplinkybės, jog apeliantas pardavė 30 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino (t. 2, b. l. 114, 116). Liudytojas P. T. buvo sulaikytas ne iš karto po psichotropinės medžiagos įsigijimo iš J. Š., todėl logiška, kad dalį psichotropinės medžiagos jis jau buvo pardavęs arba suvartojęs. Dėl to nebuvo galimybės nustatyti nuteistojo parduotos psichotropinės medžiagos metamfetamino grynojo kiekio, nes byloje nėra objektyvių, neginčytinų, specialisto išvada, ekspertizės aktu ar kitais BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkančiais įrodymais patvirtintų faktinių duomenų dėl psichotropinės medžiagos kiekio.
Motyvuojamoji dalis
39. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepažeidė Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių nuosprendžio surašymą, ir J. Š. nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.
Dėl bausmių
40. Pirmosios instancijos teismas motyvavo bausmių skyrimą visiems kaltininkams.
41. Apeliaciniuose skunduose nenurodyta jokių argumentų dėl J. Š. ir R. J. paskirtų bausmių, todėl, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo dėl jų išsamiau pasisakyti, tik konstatuoja, kad jiems paskirtos bausmės atitinka įstatymo reikalavimus ir yra teisingos. Tiesa, nuteistojo J. Š. gynėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė jo ginamąjį charakterizuojančius duomenis, tačiau šie duomenys, išskyrus duomenis apie 2018 m. gimusį vaiką, pirmosios instancijos teismui buvo žinomi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo dar kartą į juos atsižvelgti. Šiuo atveju faktas, jog apeliantas susilaukė dar vieno vaiko, nekeičia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jam paskirtos bausmės.
42. Apeliaciniuose skunduose nepagrįstai teigiama, kad V. A. ir V. G. paskirtos neteisingos bausmės. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014 ir kt.).
43. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmės skyrimą nuteistiesiems, vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir nepažeidė nei BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinto reikalavimo užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, nei šioje teisės normoje suformuluotos bausmės paskirties.
44. Skirdamas V. A. ir V. G. bausmes, teismas atsižvelgė, jog jie tyčia padarė labai sunkų (BK 11 straipsnio 6 dalis) nusikaltimą; abu anksčiau teisti, V. G. nusikalto ankstesnės bausmės atlikimo metu; įvertino kiekvieno kaltininko vaidmenį darant nusikaltimą; nenustatė jų atsakomybę lengvinančių aplinkybių; nustatė abiejų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalto, veikdami organizuota grupe. Išdėstyti motyvai nulėmė, jog nuteistiesiems V. A. ir V. G. paskyrė mažesnes nei vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmes.
45. Nuteistojo V. G. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti V. G. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 4 ir 5 punktuose, t. y., jog nuteistasis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi bei padėjo išaiškinti nusikaltimą padariusius asmenis, nusikalto dėl labai sunkios turtinės padėties ir dėl psichinės prievartos. Nuteistasis V. A. apeliaciniame skunde taip pat nurodo esant jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokie apeliacinių skundų teiginiai yra nepagrįsti.
46. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kai pagal bylos medžiagą konstatuojama, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-613/2011, 2K-77/2013, 2K-78/2014, 2K-381-507/2016 ir kt.). Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis V. G. ikiteisminio tyrimo metu savo kaltės nepripažino ir atsisakė duoti bet kokius parodymus, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose kaltę pripažino iš dalies, tačiau bandė sumenkinti savo vaidmenį teigdamas, jog jis nebuvo nusikalstamos veikos organizatorius, o tik priverstinai vykdė kito asmens nurodymus. Negalima sutikti su apeliacinio skundo teiginiu, kad V. G. padėjo išaiškinti nusikaltimą padariusius asmenis, nes įvykio aplinkybes jis iš dalies pripažino tik teisme, kai jau buvo nustatyti nusikaltimą padarę asmenys ir surinkta pakankamai jo kaltę pagrindžiančių įrodymų. Pareiškus V. A. įtarimą ir apklausiant 2014 m. vasario 13 d., jis savo kaltės nepripažino, vėliau savo kaltę pripažino tik iš dalies (neigė veikęs organizuota grupe, pateikė neįtikinamą versiją dėl narkotinės medžiagos įgijimo ir laikymo, neigė davęs J. Š. nurodymus dėl psichotropinės medžiagos laikymo) ir tik po to, kai nagrinėjamoje byloje buvo surinkti visi įrodymai, apklausti nusikalstamą veiką padarę bendrininkai. Taigi teismas pagrįstai konstatavo nesant nuteistųjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.
47. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktą teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jei nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos padėties. Iš bylos duomenų matyti, kad V. G. objektyviai nebuvo susiklosčiusios tokios gyvenimo aplinkybės, kurios padarė tiesioginį poveikį jo elgesio pasirinkimui. To nepaneigia ir apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog nuteistasis skolon pirko mobiliuosius telefonus.
48. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 5 punktą teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina baudžiamosios atsakomybės. Byloje nėra jokių duomenų apie V. G. patirtą psichinę ar fizinę prievartą, todėl apeliacinio skundo teiginys, kad jis buvo terorizuojamas, atmetamas kaip deklaratyvus.
49. Nuteistojo V. A. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog nusikaltimas yra turtinio, o ne smurtinio pobūdžio, gabenta narkotikų siunta tiesioginio vartotojo nepasiekė, nemažina jo pavojingumo. Priešingai, gabenta draudžiama medžiaga nebuvo išplatinta ne dėl apelianto veiksmų, bet dėl to, kad pareigūnai ją surado ir paėmė. Apeliaciniame skunde teigiama, jog apeliantas nėra linkęs nusikalsti, nes nuo nusikaltimo padarymo iki šiol nepadarė jokių teisės pažeidimų. Tačiau iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje byloje Nr. 1-2076-932/2018 V. A. kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Nors galutinis sprendimas toje byloje dar nepriimtas, tačiau ši aplinkybė teisėjų kolegijai leidžia abejoti, ar iš tiesų apeliantas rodo norą taisytis ir paklusti visuomenėje galiojančioms elgesio normoms.
50. Atmetamas kaip deklaratyvus nuteistojo V. A. apeliacinio skundo teiginys, kad teismas neatsižvelgė, jog jis turi legalius pajamų šaltinius, yra socialiai atsakingas. Atkreipiamas dėmesys, kad nusikaltimo padarymo metu jis taip pat turėjo legalų pajamų šaltinį, tačiau tai jo nesustabdė nuo nusikalstamų veiksmų. Nuolatinės gyvenamosios vietos turėjimas, stiprūs socialiai ryšiai ir kitos panašios aplinkybės nėra tos aplinkybės, kurios gali turėti esminės reikšmės bausmei, pakeičiant jos dydį, nes skiriant bausmę pirmiausia atsižvelgiama į bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų visumą, numatytą BK 54 straipsnyje.
51. Nuteistojo V. A. prašymas skirti švelnesnę, nei BK 260 straipsnio 3 dalies sankcijoje numatytą bausmę, t. y. mažesnę, negu minėtos straipsnio dalies sankcijos minimumas, negali būti tenkinamas. Remdamasis BK 62 straipsnio nuostatomis, teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, nustatęs, kad byloje yra visos būtinos sąlygos, numatytos BK 62 straipsnio 1, 2 ar 4 dalyse. Pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinių prielaidų V. A. taikyti BK 62 straipsnio arba BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų. Beje, jų nenurodė ir apeliantas.
52. Nuteistojo V. G. gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, jog bausmės švelninimo aspektu teismas nepakankamai atsižvelgė į per ilgai užsitęsusį procesą.
53. Teismų praktikoje pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę, neperžengiant atitinkamo Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribų (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, konstatuojama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis).
54. Atkreipiamas dėmesys, jog tiek pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT), tiek pagal nacionalinių teismų praktiką galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis EŽTT vertina, ar proceso trukmė atitinka Konvencijos reikalavimus, paprastai yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55-895/2015, 2K-87-942/2017, 2K-225-648/2017 ir kt.).
55. Iš bylos duomenų matyti, kad ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje pradėtas 2013 m. kovo 26 d., V. G. pranešimas apie įtarimą įteiktas 2014 m. sausio 22 d. Kaltinamasis aktas, kuriame kaltinimai pareikšti keturiems asmenims, surašytas 2015 m. birželio 17 d. ir byla, kurios rašytinė medžiaga tuo metu sudarė 8 tomus, perduota Vilniaus apygardos teismui. Šio teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartimi byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, o apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2017 m. spalio 11 d. Taigi ikiteisminis tyrimas (konkrečiai dėl V. G.) buvo atliktas per vienerius metus 4 mėnesius ir 26 dienas, o bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko 2 metus 3 mėnesius ir 8 dienas. Trys teisiamieji posėdžiai neįvyko dėl V. G. gynėjo užimtumo, du kartus dėl kaltinamojo J. Š. ligos, tačiau daugiausia posėdžių neįvyko dėl kaltinamojo V. A. ligos. Teisiamojo posėdžio protokolo duomenys rodo, kad buvo svarstomas klausimas dėl bylos išskyrimo, tačiau teismas nusprendė, jog bylos išskyrimo klausimas yra sudėtingas, kadangi kaltinamieji kaltinami nusikaltę, veikdami organizuota grupe. Įvertinusi šiuos duomenis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme trukmė nebuvo pernelyg ilga, priešingai, proceso trukmė buvo optimali, V. G. nepatyrė nepagrįstų procesinių suvaržymų, t. y. nebuvo pažeista jo teisė į bylos ištyrimą ir išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką.
56. Apeliacinės instancijos teisme bylos medžiaga (13 tomų) gauta 2017 m. lapkričio 9 d., byla paskirta nagrinėti 2017 m. gruodžio 21 d. teismo posėdyje, o nuosprendis priimtas 2018 m. lapkričio 13 d. Bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme užtruko beveik vienuolika mėnesių. Per šį laikotarpį suorganizuoti šeši teismo posėdžiai, iš kurių keturi neįvyko dėl nuteistųjų ar jų gynėjų ligos. Teismo posėdžių datos buvo derinamos su visų proceso dalyvių objektyviomis galimybėmis dalyvauti procese.
57. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nenustačiusi nepateisinamų delsimų, neturi pagrindo konstatuoti, kad baudžiamasis procesas nuteistajam V. G. truko nepateisinamai ilgai ir dėl to, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, jam tikslinga švelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę.
58. Negalima sutikti su nuteistojo V. G. gynėjo apeliacinio skundo teiginiu, jog, subendrinęs bausmes su Kėdainių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu, teismas turėjo į bausmės laiką įskaityti suėmimo laiką, išbūtą ankstesnėje byloje. Atkreipiamas dėmesys, kad nagrinėjamoje byloje V. G. galutinė subendrinta bausmė paskirta, vadovaujantis BK 64 straipsnio nuostatomis, t. y. bendrinant pagal du nuosprendžius paskirtas bausmes. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. sausio 14 d. nuosprendžiu laikino sulaikymo ir kardomojo kalinimo laikas į V. G. paskirtą bausmę buvo įskaitytas, todėl jo įskaitymas į paskirtą bausmę skundžiamu nuosprendžiu būtų pakartotinis. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai neįskaitė ankstesnėje byloje išbūto suėmimo laiko į nagrinėjamoje byloje paskirtą subendrintą bausmę.
59. Dėl išdėstytų argumentų visų apeliacinių skundų motyvais nuosprendis nekeičiamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistųjų V. A., J. Š. bei nuteistųjų V. G. ir R. J. gynėjų apeliacinius skundus atmesti.