Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-212-935/2025 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-49623-2024-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.7; 1.1.9.2; 1.1.9.6; 1.1.9.7

2025 m. balandžio 25 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Marijaus Kursevičiaus ir Ugniaus Trumpulio (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal D. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2025 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo ji, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 40 straipsniu, buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo, perduodant ją L. Š. atsakomybei vieneriems metams su 2000 Eur užstatu, ir baudžiamoji byla nutraukta.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, D. Ž. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2024 m. gruodžio 27 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, D. Ž. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL dydžio (1000 Eur) įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, ją sumokant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš D. Ž. nuspręsta išieškoti automobilio „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą, t. y. 1840 Eur.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. D. Ž. 2024 m. gruodžio 21 d., apie 11.55 val., ties namu, esančiu (duomenys neskelbtini), pažeisdama Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo motorinę transporto priemonę – automobilį „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdama neblaivi, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jos iškvėptame ore yra 2,40 promilių etilo alkoholio koncentracija. Tokiais savo veiksmais D. Ž. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniame skunde D. Ž. prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2025 m. sausio 22 d. nuosprendį:

1) neišieškoti automobilio „Mercedes-Benz“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertės atitinkančios pinigų sumos, t. y. 1840 Eur;

2) nustatyti minimalų įstatyme numatytą uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminą;

3) netaikyti įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą;

4) laidavimą taikyti be užstato arba nustatyti kuo mažesnį užstato dydį.

3. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tais atvejais, kai asmuo yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, priešingai nei asmens nuteisimo atveju, turto konfiskavimo ar konfiskuotino turto vertės išieškojimo taikymas nėra privalomas. Sprendžiant klausimą, ar asmeniui, kuris yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės, yra būtina taikyti BK 72 straipsnio nuostatas, privalu įvertinti šios baudžiamojo poveikio priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Priimant aptariamą sprendimą turi būti atsižvelgiama, ar asmuo turtą įgijo teisėtai ar neteisėtai, ar turto palikimas šiam asmeniui kelia pavojų visuomenei, ar turtas nusikalstamos veikos priemone tapo atsitiktinai, ar buvo specialiai tam įgytas ir (ar) paruoštas, ar sprendžiamas klausimas dėl turto konfiskavimo ar jo vertės išieškojimo ir kt.

4. D. Ž. aiškina, kad ji buvusio darbdavio atstovo yra charakterizuojama teigiamai, yra įgijusi apskaitininko kvalifikaciją, slaugos padėjėjos kvalifikaciją, yra išklausiusi kompiuterio vartojimo pagrindų mokymo programą, užsiima labdara, t. y. aukoja asmenines lėšas seneliams, sergantiems vaikams ir pan. Taip pat D. Ž. pažymi, kad ji gyvena sveikai, aktyviai sportuoja, kiek tai leidžia jos amžius. Ji yra socialų gyvenimo būdą pasirinkęs asmuo ir vien dalyvavimas baudžiamajame procese jai padarė reikiamą poveikį. Alkoholio vartojimas nėra jos kasdieninio gyvenimo būdo išraiška. Ji anksčiau nėra teista, šiuo atveju padarė nesunkų, nesmurtinio pobūdžio nusikaltimą, dėl kurio visiškai prisipažino ir nuoširdžiai gailisi. Apeliantės įsitikinimu, konfiskuotino turto vertės išieškojimas, atsižvelgus į jos asmenybę apibūdinančius duomenis, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, vertintinas kaip neproporcinga priemonė, tuo labiau, kad nėra nustatytas nusikalstamų veiksmų sistemiškumas ar kartotinumas.

5. Apeliantė prašo atsižvelgti į tai, kad dėl nusikalstamų veiksmų ji pati save nubaudė, dėl padaryto nusikaltimo ji neteko darbo ir pajamų, nes prarado galimybę nuvykti į darbą. Ji yra registruota Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba). Pažįstami ir draugai ją pasmerkė už nusikalstamą elgesį ir nutraukė santykius. Konfiskuotino turto vertės išieškojimas šiuo atveju nepagrįstai apsunkina apeliantės finansinę padėtį.

6. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad D. Ž. šiuo metu nedirba ir negauna pajamų. Dėl šios priežasties jai nėra tikslinga skirti dar vieną turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonę, t. y. 20 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Šiuo atveju konfiskuotino turto vertės išieškojimas ir įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą yra akivaizdžiai tarpusavyje nesuderinamos baudžiamojo poveikio priemonės.

7. D. Ž. mano, kad laidavimas turėjo būti taikomas be užstato. Ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad duomenų apie tai, jog laiduotojos turtinė padėtis yra ypač sunki, baudžiamojoje byloje nėra. Laiduotoja L. Š. šiuo metu gauna tik vaiko, kuris gimė (duomenys neskelbtini), priežiūros išmoką.

8. Apeliaciniame skunde aiškinama, kad BK 68 straipsnyje yra nustatyta, jog uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis galima tais atvejais, kai naudodamasis tokiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Uždraudimo naudotis specialiomis teisėmis terminas gali būti nustatomas nuo vienerių metų iki penkerių metų. Sprendžiant, ar asmeniui yra pagrindas skirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą vairuoti kelių transporto priemones – atsižvelgtina tiek į vairuotojo asmenybę, ankstesnius pažeidimus, padarytus naudojantis specialia teise, tiek į nustatytas byloje eismo įvykio aplinkybes, asmens kaltę, padarytus KET pažeidimus.

9. Skunde nurodoma, kad D. Ž. buvo nustatytas vidutinis girtumo laipsnis, ji nėra teista, nėra įrašyta į narkologo įskaitą, yra teigiamai charakterizuojama, gailisi dėl savo nusikalstamų veiksmų. Teismų praktikoje dažni atvejai, kai specialiosios teisės atėmimas, atsižvelgus į reikšmingas aplinkybes, yra taikomas įstatyme numatytam minimaliam terminui. Atsižvelgus į reikšmingas aplinkybes, D. Ž. uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones turėtų būti nustatytas minimaliam įstatyme numatytam terminui.

10. Apeliantė tvirtina, kad poreikį turėti teisę vairuoti transporto priemones patvirtina tai, jog ji privalo rūpintis ir padėti prižiūrėti anūkus. Netekus teisės vairuoti transporto priemones, D. Ž. neteko darbo, o naujo darbo paieškas apsunkina teisės vairuoti transporto priemones neturėjimas, nes darbo vietų, kurios būtų netoli apeliantės gyvenamosios vietos, nėra. Faktą, kad D. Ž. neturi galimybės susirasti darbą, kuris būtų netoli jos gyvenamosios vietos, į kurį ji galėtų nuvykti neturėdama teisės vairuoti transporto priemonių, patvirtina tai, jog ankstesnė jos darbovietė nuo gyvenamosios vietos buvo nutolusi 65 kilometrų atstumu. Apeliantė prašo atsižvelgti ir į tai, kad jos anūkas lanko (duomenys neskelbtini) lopšelį-darželį, futbolo užsiėmimus. Darželis ir futbolo treniruotės vyksta 3 kilometrų atstumu nuo namų.

11. Skunde dar kartą nurodoma, kad D. Ž. nėra teista, nėra įtraukta į psichiatrinių ar narkologinių įstaigų stebimų asmenų įskaitą. Šios bei anksčiau nurodytos aplinkybės rodo, kad nusikalstami veiksmai buvo atsitiktinio pobūdžio, sąlygoti netinkamai įvertintos situacijos. Be to, baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad D. Ž. po nusikaltimo padarymo būtų nesilaikiusi KET reikalavimų ar dariusi kitus teisės pažeidimus.

12. Apeliantė nurodo, kad teismų praktikoje, nagrinėjant tiek baudžiamąsias bylas, tiek administracinių nusižengimų bylas, nėra reti atvejai, kai teisės pažeidimą padariusiam asmeniui teisė vairuoti transporto priemones yra atimama minimaliam įstatyme nustatytam terminui. Pažymi, kad ji yra drausminga vairuotoja, transporto priemones intensyviai vairuoja jau apie 35 metus, jai niekada nebuvo atimta teisė vairuoti transporto priemones, ji niekada nėra padariusi teisės pažeidimo būdama apsvaigusi nuo alkoholio, o per paskutinius 5 metus yra registruotas tik 1 smulkus administracinis nusižengimas, už kurio padarymą paskirta bauda yra sumokėta.

13. Teismo posėdžio metu D. Ž. ir jos gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atleistosios nuo baudžiamosios atsakomybės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

14. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Taigi nagrinėjamu atveju skundžiamo Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2025 m. sausio 22 d. nuosprendžio teisėtumas, pagrįstumas bei teisingumas bus vertinamas tik tiek, kiek to prašo apeliantė D. Ž., t. y. dėl BK 40, 68, 71 ir 72 straipsnių nuostatų taikymo.

15. BK 67 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais (taip pat ir BK 40 straipsnyje numatytu pagrindu), gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. Ar atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės, kokias baudžiamojo poveikio priemones tokiam asmeniui yra tikslinga parinkti, sprendžiama atsižvelgus į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kt. Skiriant asmeniui baudžiamojo poveikio priemones, privalu atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą bei proporcingumo principo reikalavimus (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118-511/2018, 2K-107-976/2021 ir kt.). Be to, BK 67 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Jokia kita baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis baudžiamajame įstatyme nėra nustatyta. Taigi, atleidžiant asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamojo poveikio priemonių tikslai, nurodyti BK 41 straipsnyje, nesikeičia, t. y. skiriamomis baudžiamojo poveikio priemonėmis iš esmės turi būti siekiama tų pačių tikslų, aišku, atsižvelgiant į atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto specifiką, kaip ir paskyrus asmeniui bausmę.

16. BK 72 straipsnyje yra nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių, kad automobilis, kurį 2024 m. gruodžio 21 d., apie 11.55 val., būdama neblaivi, vairavo D. Ž., yra nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnį, požymius. BK 72 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta, kad tais atvejais, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, iš kaltininko išieškoma konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma. Šioje baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad D. Ž. vairuotas automobilis priklauso trečiajam asmeniui, todėl, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš D. Ž. gali būti išieškoma tik šio automobilio vertę atitinkanti pinigų suma, kuri pagal baudžiamojoje byloje užfiksuotus duomenis yra 1840 Eur (t. 1, b. l. 43).

17. BK 72 straipsnio 3 dalyje yra nustatyta, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Išimtimi iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-7-130-699/2015, 2K-7-304-976/2016 ir kt.). Tas pats pasakytina ir apie konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimą, esant BK 72 straipsnio 5 dalyje numatytoms sąlygoms, t. y. ši priemonė gali būti netaikoma tik tais atvejais, kai konfiskuotino turto vertės ar jos dalies išieškojimas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo nukrypti nuo įstatyme įtvirtintos bendros taisyklės, jog tais atvejais, kai konfiskuotinas turtas priklauso trečiajam asmeniui, iš kaltininko išieškoma konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma. Pažymėtina, kad atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju BK 72 straipsnio nuostatų taikymas teismų praktikoje nėra vertinamas kaip išimtis iš bendros taisyklės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-288-788/2020). Be to, teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad kaltininko asmenybę apibūdinančios aplinkybės yra pagrindas atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau jos savaime, nesant aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą esant akivaizdžiai neproporcingą ir neteisingą, visumos, nesudaro galimybės netaikyti konfiskavimo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-976/2021, 2K-201-303/2022 ir kt.).

18. Teigtina, kad faktas, jog D. Ž. mano, kad konfiskuotino turto vertės išieškojimas, atsižvelgus į ją teigiamai apibūdinančius duomenis, šiuo atveju netikslingas, nėra ir negali būti pagrindu keisti skundžiamą nuosprendį. Be to, sprendžiant klausimus, susijusius su BK 72 straipsnio nuostatų taikymu tokio pobūdžio bylose, kaltininko asmenybė, jo paties bei (ar) šeimos narių interesai ar transporto priemonės vertė nėra laikomi išimtinėmis aplinkybėmis, o tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287-1073/2018, 2K-77-648/2019, 2K-182-303/2022). Aplinkybės, kad D. Ž. šiuo metu nedirba ir jos galimybės susirasti darbą yra apsunkintos, ji, paveldėjus motinos turtą (paveldėjo pusę namo (t. 1, b. l. 161)), nuo 2024 m. lapkričio 30 d. iki 2028 m. kovo 31 d. turi grąžinti jos motinai išmokėtą 2014,43 Eur dydžio permoką, nėra pagrindas netaikyti BK 72 straipsnio nuostatų ir teigti, jog ši baudžiamojo poveikio priemonė nepagrįstai apsunkina apeliantės finansinę padėtį.

19. Pažymėtina, kad D. Ž. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės iš esmės reiškia, jog ji buvo atleista nuo jos pasmerkimo valstybės vardu oficialiai pripažįstant ją kalta padarius nusikalstamą veiką ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį, taip pat nuo bausmės skyrimo ir teistumo. Akivaizdu, kad apeliantė šiuo atveju išvengė dalies neigiamų padarinių, kuriuos sukelia baudžiamosios atsakomybės taikymas. Šiuo atveju būtina pabrėžti, kad pati švelniausia bausmė, numatyta BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje, yra bauda. BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte yra nustatyta, kad už nesunkaus nusikaltimo padarymą galima skirti baudą nuo 50 MGL (2500 Eur) iki 2000 MGL (100000 Eur). Taigi D. Ž., atleidus ją nuo baudžiamosios atsakomybės, išvengė ir pakankamai reikšmingų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, kurios būtų kilusios jai priėmus apkaltinamąjį nuosprendį. Ši aplinkybė leidžia teigti, kad konfiskuotino turto vertės, kuri šiuo atveju net nesiekia minimalios baudos, skiriamos už tokios rūšies nusikaltimus, ribos, išieškojimas, nevertintinas kaip netinkama priemonė BK 41 straipsnyje numatytiems tikslams įgyvendinti. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, taikant BK 72 straipsnio nuostatas, bus užtikrintas tiek teisės pažeidėjos nubaudimas, taip pat bus įgyvendinami prevenciniai tikslai, kurie neapsiriboja vien tik siekiu paveikti teisės pažeidėją, tiek teisingumo principas.

20. Šioje baudžiamojoje byloje yra nustatyta, kad D. Ž. vairavo automobilį būdama apsvaigusi nuo alkoholio, kai jos neblaivumas ženkliai viršijo 1,5 promilės ribą, nuo kurios kyla įstatyme numatyta baudžiamoji atsakomybė, t. y. jos iškvėptame ore buvo nustatyta 2,40 promilių etilo alkoholio koncentracija. Pažymėtina, kad D. Ž. apsvaigimas nuo alkoholio net šešis kartus viršijo didžiausią leistiną apsvaigimo ribą, kai asmuo dar turi teisę vairuoti transporto priemonę. Apeliantė vairavo automobilį mieste dienos metu, taip pat ir netoli žmonių traukos centro, t. y. prekybos centro. Pažymėtina, kad pavojingi D. Ž. veiksmai buvo išaiškinti neabejingam ir pilietiškam asmeniui pastebėjus apeliantės grėsmę keliantį elgesį ir apie tokius veiksmus pranešus Bendrajam pagalbos centrui (t. 1, b. l. 34). Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad D. Ž. savo veiksmais kėlė realų pavojų eismo saugumui ir ne tik savo, bet ir kitų eismo dalyvių gyvybei, sveikatai bei turtui.

21. Pastebėtina, kad D. Ž. yra paaiškinusi, jog ji alkoholį vartojo ankstesnės dienos vakare (iš neblaivumo patikrinimo akto matyti, kad ji policijos pareigūnams nurodė, jog alkoholį vartojo 2024 m. gruodžio 20 d. 21.00 val. (t. 1, b. l. 35)), įvykio dienos ryte alkoholio nevartojo, automobilį vairavo, nes jautėsi gerai, nesijautė neblaivi (t. 1, b. l. 54, 160). Vis tik, kaip jau buvo minėta, D. Ž. buvo nustatytas 2,40 promilių neblaivumas, o iš neblaivumo patikrinimo akto matyti tai, kad iš teisės pažeidėjos burnos sklido alkoholio kvapas, ji elgėsi neadekvačiai (dėl savo elgesio ji buvo uždaryta policijos pareigūnų tarnybiniame automobilyje (vaizdo įrašas PSS-20241221-114840UTC+0200)), stovėdama negalėjo pirštu pataikyti į nosies galą. Tokie duomenys leidžia daryti išvadą, kad D. Ž. negeba objektyviai vertinti savo fizinės būklės, kuri yra reikšminga priimant sprendimus dėl atsakingo naudojimosi padidinto pavojaus šaltiniu, bei kelia abejonių jos nurodytų aplinkybių objektyvumu. Kita vertus, iš baudžiamojoje byloje esančio vaizdo įrašo PSS-20241221-114840UTC+0200 matyti, kad pati D. Ž. puikiai suprato, jog ji transporto priemonę vairavo būdama neblaivi. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad D. Ž., vairuodama transporto priemonę neblaivi, visiškai ignoravo galimas kilti neigiamas pasekmes, ji veikė tiesiogine tyčia – žinojo, kad teisės aktai draudžia vairuoti transporto priemones esant neblaiviam, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip elgtis.

22. BK 68 straipsnyje yra nustatyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, taip pat ir teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Uždrausti naudotis specialiomis teisėmis asmeniui galima nuo vienerių iki penkerių metų. D. Ž. naudotis teise vairuoti transporto priemones buvo uždrausta dvejus metus ir šešis mėnesius, t. y., nustatytas uždraudimo naudotis specialia teise terminas yra mažesnis nei baudžiamajame įstatyme numatytas šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo termino vidurkis. Dar labiau mažinti draudimo naudotis specialia teise termino, įvertinus teisės pažeidėją teigiamai charakterizuojančius duomenis, nurodytus apeliaciniame skunde, ją pačią bei jos padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančius duomenis, aptartus šio procesinio sprendimo 20-21 pastraipose, nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju D. Ž. nustatytas baudžiamojo poveikio priemonės terminas nevertintinas kaip neatitinkantis proporcingumo principo reikalavimų ir nevaržo jos teisių daugiau, nei to reikalauja siekiami tikslai, nurodyti BK 41 straipsnyje. D. Ž. privalėjo numatyti ir įvertinti galimas savo priešingo teisei elgesio pasekmes dar prieš darydama nusikaltimą, todėl ji privalo prisiimti neigiamas tokio elgesio pasekmes, dėl kurių atsiradimo ji pati ir yra kalta.

23. Teigiamai D. Ž. apibūdinančios aplinkybės šiuo atveju nėra pagrindas trumpinti uždraudimo naudotis specialia teise terminą, tuo labiau, kad apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės nesulaikė teisės pažeidėjos nuo nusikalstamų veiksmų padarymo. Be jokių abejonių, paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės pakeis D. Ž. bei asmenų, su kuriais ji palaiko artimus socialinius ryšius, kuriems ji padeda, gyvenimą, prie kurio ji bei paminėti asmenys buvo pripratę, tačiau tai yra neišvengiamos baudžiamojo poveikio priemonės pasekmės, dėl kurių atsiradimo, kaip jau minėta, yra kalta teisės pažeidėja.

24. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikalstamų veikų, susijusių su transporto priemonės vairavimu, kai ją vairuoja neblaivus asmuo, prevencijai užtikrinti paprastai kartu skiriamos tiek susijusios su apribojimu naudotis specialiąja teise, tiek turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-511/2018). Skundžiamu nuosprendžiu D. Ž. buvo paskirtos dvi turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonės, t. y. priemonės, numatytos BK 72 straipsnyje ir 71 straipsnyje. Teisėjų kolegija jau konstatavo, kad skundžiamu nuosprendžiu buvo visiškai pagrįstai nuspręsta iš D. Ž. išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Tuo pačiu teisėjų kolegijos įsitikinimu, įvertinus tai, kad D. Ž. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 72 straipsnyje, bei baudžiamojo poveikio priemonė, numatyta BK 68 straipsnyje, taip pat įvertinus aplinkybes, nurodytas BK 54 straipsnio 2 dalyje, skirti dar vieną turtinio pobūdžio baudžiamojo poveikio priemonę, t. y. 20 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, apeliantei, kuri šiuo metu nedirba, nėra tikslinga. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl paminėtos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo yra keistina. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad BK 41 straipsnyje numatyti tikslai gali būti pakankamai efektyviai įgyvendinti apeliantei taikant anksčiau minėtas dvi baudžiamojo poveikio priemones.

25. BK 40 straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta (šiuo metu nustatyta BK 40 straipsnio 4 dalyje), kad sprendžiant, ar asmuo gali būti laiduotoju, t. y., jis yra vertas teismo pasitikėjimo, atsižvelgiama į jo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad L. Š. dirba, yra sukūrusi šeimą, kurioje auga du vaikai, ji nėra teista, yra bausta administracine tvarka, tačiau padaryti teisės pažeidimai nevertintini kaip šiurkštūs, paskirtos baudos yra sumokėtos, be to, ji su savo šeima gyvena tame pačiame name kaip ir D. Ž., su kuria palaiko glaudžius ryšius, kritiškai vertina savo motinos nusikalstamus veiksmus, pagrįstai konstatavo, jog L. Š. yra asmuo, atitinkantis laiduotojui keliamus reikalavimus. Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad faktas, jog L. Š. yra keturis kartus bausta administracine tvarka, leidžia daryti išvadą, kad laidavimą yra tikslinga skirti su užstatu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad įvertinus tai, jog L. Š. administracine tvarka buvo bausta už KET pažeidimus, kurie nėra vertintini kaip šiurkštūs, jai paskirtos baudos yra sumokėtos, šiuo metu ji laikytina nebausta, L. Š. šiuo metu yra vaiko priežiūros atostogose, laidavimą skirti su užstatu nėra tikslinga. Šiuo atveju manytina, kad L. Š. savo kaip laiduotojos funkcijas tinkamai vykdys, t. y. darys teigiamą įtaką D. Ž., ir neskyrus užstato.

26. Vilniaus apygardos teismui buvo pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų (2025 m. kovo 5 d., Nr. APD-2025-03213). Pažymoje nurodyta, kad iš D. Ž. valstybės naudai priteistina 131,25 Eur suma už jai suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

27. BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Taigi, nagrinėjant baudžiamąją bylą pagal D. Ž. apeliacinį skundą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas. D. Ž. gynėja buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkta advokatė. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu dėl priežasčių, nepriklausančių nuo apeliantės valios, jos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, konstatuoja, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažymoje nurodyta suma iš D. Ž. neišieškotina.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 1, 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

atleistos nuo baudžiamosios atsakomybės D. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2025 m. sausio 22 d. nuosprendį pakeisti:

1) panaikinti D. Ž. paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL (1000 Eur) įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą;

2) laidavimą skirti be užstato.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažymoje nurodytos 131,25 Eur sumos už D. Ž. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš apeliantės neišieškoti.