Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje R. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), faktiškai gyvenantis ir gyvenamąją vietą deklaruojantis adresu (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) išsilavinimo, (duomenys neskelbtini), teistas vieną kartą – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 2 dalį, paskiriant galutinę sumažintą 33 MGL (1 650 Eur) dydžio baudą (baudą sumokėjęs),

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. R. mušdamas ir kitaip smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdė kito asmens sveikatą, o būtent – jis, 2025 m. birželio 11 d., apie 19.00 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, tyčia du kartus delnu sudavė buvusiai sugyventinei V. B. į dešinę veido pusę, po ko, ranka paėmė už pakaušyje esančių plaukų ir timptelėjo, tokiu būdu padarė nukentėjusiajai V. B. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis veido dešinėje pusėje ir dešinio žando pogleivyje, ir sukėlė fizinį skausmą.

Tokiais savo veiksmais R. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalyje.

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaltinamasis R. R. savo kaltės nepripažino. Paaiškino, kad įvykis nutiko seniai. Prisimena, kad tą vakarą V. B. jam paskambino ir pasakė, jog jų dukra prastai jaučiasi, todėl paprašė jo atvykti. Atvykęs jis pastebėjo, kad dukra jaučiasi normaliai, jokių nusiskundimų ar skausmų nebuvo. Tuo metu V. B. gamino maistą ir paprašė jo paragauti jautienos. Jis paragavo, tačiau maistas nepatiko. Dėl to V. B. supyko, pradėjo kelti balsą, verkti, kilo žodinis konfliktas. Jis paklausė kodėl ji kelia konfliktą prie vaiko, nes mergaitė yra maža ir jautriai reaguoja į tokią situaciją. Pasakė jai, kad gali pasikalbėti dviese, tačiau V. B. ir toliau šaukė, ją ištiko isterija. Dėl kilusio ginčo jų dukra dar labiau susijaudino ir pradėjo verkti. Pabrėžė, kad niekada nėra smurtavęs prieš moteris, vaikus ar silpnesnius už save. Jie su V. B. rėkė, dukra verkė. Po konflikto jis išėjo.

Atsakydamas į proceso dalyvių klausimus parodė, kad su V. B. santykiai niekada nebuvo blogi, visada buvo geri. Tik kelis kartus kilo nesutarimų, kai ji atsisakydavo perduoti jam dukrą. Jis su V. B. nėra sugyventiniai. Bendravimo su vaiku tvarka nėra nustatyta teismo sprendimu. Vaikas gyvena pas mamą. Vaiko motina galėjo neleisti jam bendrauti su dukra. Paklaustas dėl įvykusio įvykio paaiškino, kad atvyko pas nukentėjusiąją pagal jos prašymą. Bendravo su dukra ir V. B.. Prieš atvykstant jokio konflikto nebuvo, anksčiau galėjo būti nesutarimų. Jam atvykus, iš pradžių bendravimas buvo normalus, vėliau prasidėjo konfliktas dėl maisto. Jis pasakė, kad maistas neskanus ir sunkiai kramtomas. Nukentėjusioji įsižeidė, prasidėjo žodinis konfliktas. Jis ant stalo išpylė arbatą, po to išvalė, tarp jų dar įvyko trumpas žodinis konfliktas, po kurio jis išėjo. Dukra viso konflikto metu buvo pas V. B. ant rankų. Dėl tariamo smūgio pažymėjo, kad nukentėjusiosios parodymai keitėsi kelis kartus. Vienu atveji ji nurodė, jog jis sudavė jai į vieną veido pusę, vėliau – į kitą, nors ji visą laiką ant rankų laikė dukrą. Jis yra dešiniarankis, todėl tokie parodymai neatitinka tikrovės. Už plaukų nukentėjusiosios nebuvo suėmęs. Atvykęs nepastebėjo jokių sužalojimų ant nukentėjusiosios veido, taip pat kitą ir dar kitą dieną nebuvo matyti jokių sužalojimų. Nukentėjusioji iš karto nesikreipė dėl galimų sužalojimų. Išvadoje nurodyta, kad įbrėžimai atsirado nuo smūgio, tačiau tokie įbrėžimai nuo smūgio atsirasti negalėjo – turėjo būti sužalojimai. Fizinių konfliktų tarp jų nebuvo, tačiau nukentėjusioji teigė, kad kažkada jis ją pastūmė. Tuo metu, birželio 11 d. jų santykiai buvo pakankamai geri. Nukentėjusioji pastoviai meluoja. Ji teigia, kad jis nemoka alimentų, tačiau dėl vaiko išlaikymo yra teismo sprendimas, kurio ir laikosi. Birželio 11 d. įvyko konfliktas, tačiau negali teigti, kad konfliktas įvyko ir jis iš karto apsisuko, to nebuvo. Jam nepatinka, kad visada konfliktai vyko prie vaiko, nors nukentėjusioji žinojo, kad jį tai erzina. Jis negali su ja pašnekėti apie vaiko ugdymą. Šiuo metu gal truputį geresni santykiai. Dėl šio įvykio policija į jį nesikreipė. Nežino, ar buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl pastūmimo. Atrodo, kad nukentėjusioji kreipėsi į vaikų teises. Dėl 500 Eur sumos nesutinka, už ką turėtų mokėti? Nieko nemušė. Nukentėjusiosios parodymai neatitinka tikrovės. Konflikto metu V. B. sakė, kad kreipsis į policiją, liepė išeiti ir grasino, kad iškvies policiją. Jų bendram vaikui yra 3 metai. Jis pastoviai atvyksta pas vaiką. Kiekvieną mėnesį moka alimentus už vaiko išlaikymą – perveda arba grynais paduoda. Su nukentėjusiąja susitinka ne pastoviai, tik kai pasiima vaiką arba atiduoda. Nukentėjusioji nuomojasi butą, konflikto niekas nematė. Dėl sužalojimų dešinėje pusėje parodė, kad jų padaryti negalėjo, nes yra dešiniarankis. Nukentėjusioji taip teigia, tačiau jis nieko panašaus nepadarė. Dirba (duomenys neskelbtini), dažniausiai vakarais. Jeigu teismas paskirtų viešuosius darbus, juos atlikti sutiktų. Apie įvykusį konfliktą niekas daugiau nežino, su nukentėjusiąja buvo dviese. Ji šaukė, buvo atidariusi duris laiptinėje, bet niekas nebuvo įėjęs. Jis nežino, koks yra nukentėjusiosios tikslas jį apkalbėti. Anksčiau manė, kad ji siekia apriboti bendravimą su vaiku, nes visi ginčai po išsiskyrimo buvo susiję tik su vaiku. Dėl įvykio, įvykusio prieš pusę metų, jis nukentėjusiosios klausė ko ši nori, nes vėl gali kilti pykčiai. Baisu su ja kalbėti, ji pradeda šaukti, tokios situacijos gaunasi iš nieko. Jis bijo, kad vėl bus teigiama, jog jis ją mušė. Apie nubrozdinimus ant nukentėjusiosios veido jis sužinojo iš dokumentų, kuriuos pateikė policijos pareigūnai. Juose buvo nurodyta, kad nubrozdinimai yra vidinėje veido pusėje. Jis norėtų, kad teismas atsižvelgtų į nukentėjusiosios parodymus, nes ji maišosi tarp savo parodymų, susijusių su smūgio atlikimo vieta ir būdu. Taip pat, kad įvykio metu buvo laikomas mažas vaikas ant rankų, todėl, jo nuomone, smūgio atlikti buvo neįmanoma. Pažymėjo, kad nukentėjusioji atsisakė civilinio ieškinio, nes pati suprato, jog per daug melavo, ir jokio spaudimo nebuvo. Jis pakalbėjo su ja, dabar normaliai bendrauja (b. l. 138-144, 161-164).

Teisiamojo posėdžio metu apklausta nukentėjusioji V. B. parodė, kad tą dieną ji paskambino kaltinamajam. Tuo metu jų santykiai buvo tokie, kad galėjo praleisti laiką kartu. Neturėjo romantiškų santykių – tiesiog leisdavo laiką kaip šeima. Tą dieną vaikas iš tiesų jautėsi prastai, todėl paskambino R. R. ne tam, kad pakviesti į svečius, o dėl pieno. Vaikas geria ožkos pieną, todėl jo paprašė nupirkti, nes ji su vaiku niekur nenorėjo vykti. Ji visada būna su vaiku ir praktiškai niekas nepadeda, nebent R. R. pats nori pasiimti vaiką, tačiau ji jo niekada neprašo. Ryte paskambino R. R. ir jis pasakė, kad pieną atveš. Laikas bėgo, o pieno vis nebuvo. Vaikas pradėjo reikalauti pieno ir norėjo susitikti su tėčiu, todėl po 15-16 val. vėl jam paskambino. Jis pradėjo ginčytis, sakydamas, kad pieno nebeatveš. Ji pasakė, kad vaikas laukia. Iš pradžių jis sakė, kad atveš, vėliau – kad neatveš, bet galiausiai atvažiavo gan vėlai ir atvežė pieną. Jis bendravo su vaiku. Tuo metu ji gamino maistą sau ir vaikui, į kitą kambarį atnešė žaislų. Jis su vaiku bendravo, vėliau atėjo į virtuvę. Ji ištraukė maistą ir R. R. paprašė patikrinti, ar paruoštas. Jis buvo irzlus dėl jos skambučių ir pasakė, kad mėsa išmetimui, pradėjo negražiai kalbėti, nors keiksmažodžių nevartojo. Jis šakutę su maistu metė ne į ją, bet jai pasirodė tai labai grubus elgesys. Taip vyras neturėtų elgtis su moterimi. Tai buvo galutinis taškas. R. R. pradėjo kelti balsą ir šaukti. Jų vaikas jautrus, todėl sureagavo, nes nemėgsta pakeltų tonų. Ji norėjo, kad konflikto nebūtų, todėl nerėkdama R. R. paprašė išeiti. Jis nesiruošė išeiti, todėl išėjo į kitą kambarį ir toliau gėrė arbatą. Buvo pasakyti keli komentarai, kurie jai pasirodė įžeidžiantys – kad ji manipuliuoja vaiku jo akivaizdoje ir nuteikinėja vaiką prieš jį. Ji nenorėjo aiškintis santykių, todėl vėl R. R. paprašė išeiti, tačiau jis nesiruošė niekur eiti. Tai yra jos namai, jis ten negyvena, todėl ji turi teisė prašyti, kad išeitų. Jam tai nepatiko – specialiai išpylė arbatą, dėl ko vaikas dar labiau pradėjo verkti. Vėliau jis išvalė išpiltą arbatą. Visą laiką R. R. šnekėjo piktai ir negražiai. Ji nuolat kartojo, kad jis išeitų. Tuo metu nejautė, kad turėtų kreiptis į policiją, tačiau jautėsi nemaloniai. Vaikas verkė, o jis nemoka jo nuraminti, nesugeba būti švelnus ir sako „baik verkti“. Ji vis prašė jo išeiti. R. R. išėjo iš svetainės, sustojo koridoriuje, įžeidinėjo žodžiais. Ji jam vėl pasakė išeiti. Tuo metu nežinojo, kur yra jos telefonas, nes jau planavo kreiptis į policiją, kadangi jis nenorėjo geranoriškai palikti namų. Pasakė jam, kad kreipsis pagalbos, jei nepaliks namų. Jis priėmė tai kaip grasinimą ir supyko dar labiau. Galiausiai, jis pirmą kartą sudavė jai į dešinę veido pusę. Kadangi ji visą laiką laikė vaiką ant rankų, smūgis pataikė į priešingą pusę nei ji laikė vaiką. Jis niekada vaiko nemušė ir jo tikrai neskriaustų. Smūgis galėjo būti atliktas kita ranka, nes jis turėjo galvoti, kur suduoti, nors tai buvo impulsyvus veiksmas, jis turėjo neužgauti vaiko. Kai pajuto smūgį ant veido, supanikavo, pakėlė balsą ir pradėjo reikalauti, kad jis išeitų. Jis nesiruošė išeiti, todėl ji atidarė buto duris, kad girdėtų kaimynai, jei prireiktų pagalvos, nes kai durys uždarytos – nesigirdi kas vyksta bute. Jis toliau nesiruošė išeiti. Ji paėmė jo batus ir pastatė prie durų, pasakydama: „Prašau, išeik“. Antrą kartą jis sudavė jai į veidą, į tą pačią pusę, prasidėjo necenzūriniai žodžiai. Tada jau ji suprato, kad kreipsis į policiją. Galiausiai, jis pradėjo judėti link išėjimo, išvertė visą batų lentyną, o vaikas dar labiau pradėjo verkti. Ji norėjo uždaryti duris, bet jis stvėrė jai už plaukų ir spjovė į marškinius. Ji užrakino duris ir pradėjo raminti vaiką. Tai buvo vakaras – kol vaikas nurimo, kol pati nurimo, paskambino savo mamai, vėliau jo tėvams, tačiau jau buvo vėlu, todėl jie nepakėlė telefono. Tada pradėjo pildyti pranešimą per E.policiją. Tuo metu ji nežinojo, kad jeigu būtų tiesiogiai skambinusi į pagalbos liniją, jis negalėtų jos matyti ar kontaktuoti. Kitą dieną su ja susisiekė policija ir pakvietė į apklausą. Policija informavo, kad reikės nusiimti žymes medicininėje įstaigoje. Ji jiems tą pačią dieną po įvykio paskambino, pamena, kad tai buvo ketvirtadienis, todėl anksčiausiai galės priimti kitą trečiadienį. Kai atvyko, galvojo, kad mėlynės jau nebebus matomos, tačiau ją patikino, kad mėlynės matosi iš vidaus, nes iš išorės jų nebuvo. Dėl plaukų patempimo pasakė, kad tai būtų galima pamatyti nebent tą pačią dieną arba, geriausiu atveju – kitą, nes plaukų svogūnėliai greitai atsistato. Dėl žando buvo patvirtina, kad tikrai buvo suduoti smūgiai.

Atsakydama į proceso dalyvių klausimus parodė, kad su R. R. santykiai iki įvykio buvo įdomūs, ji stengėsi, kad jie būtų gražūs, jis taip pat stengėsi dėl vaiko. Šis įvykis jai yra labai rimtas, nes buvo suduota į veidą. Prieš šį įvykį taip pat buvo incidentas, dėl kurio ji kreipėsi pagalbos: R. R. posėdžio metu minėjo, kad pastūmė ją, tačiau iš tiesų jis patempė ją, buvo suėmęs už rankų ir tempė, tuo metu vaikas buvo įsodintas į automobilį. R. R. pradėjo sakyti, kad vaiką atveš po savaitės, tuo metu vaikas dar buvo žindomas, todėl nakvynės planuojamos nebuvo. Todėl ji jam neleido ir pasakė, kad jei jis taip elgsis, kreipsis į vaiko teises. Šie žodžiai sukėlė R. R. agresiją – jis pradėjo šaukti, vaikas tuo metu sėdėjo automobilyje. Jie kaip ir turėjo galimybę pasikalbėti dviese, bet vaikas verkė kėdutėje, R. R. ant jos rėkė ir vartojo keiksmažodžius. Tada R. R. ją stvėrė už plaukų ir patraukė į šoną, tarsi norėdamas pasikalbėti, tačiau ji nesiruošė bendrauti su agresyviu žmogumi. Jis parėkė, vartojo keiksmažodžius ir išvažiavo. Po to dar buvo įvairių incidentų. Pavyzdžiui, važiuodamas su vaiku automobilyje, jis rašė jai žinutes per „Messenger“, pravardžiavo ir vartojo necenzūrinius žodžius. Kai įvyko incidentas prie automobilio, jis dar buvo pagrasinęs, sakydamas, kad jai kažką padarys, sakė: „Einame pakalbėti, aš tau tuoj čia trenksiu“. Po šio įvykio ji užpildė pareiškimą per E. policiją ir buvo pakviesta į apklausą. Apklausos metu buvo paklausta, ar turi žymių, ji paaiškino, kad jis už riešo patraukė, tačiau matomų žymių nebuvo. Taip pat nurodė, kad buvo grasinimų. Su prokuroru buvo nuspręsta, kad nėra pagrindo pradėti ikiteisminio tyrimo, nes nebuvo užfiksuoti sužalojimai. Žinučių, kuriose buvo grasinama, jie neperžiūrėjo. Per šį įvykį, dėl kurio vyksta šis procesas, tiesioginių grasinimų nebuvo, tačiau jis vartojo necenzūrinius žodžius ir pasmurtavo. Incidentas prie automobilio buvo pirmas įvykis po išsiskyrimo. Praėjus tam tikram laikui po jo, jie vėl pradėjo normaliai bendrauti. Tačiau, kelias savaites po įvykio, dar buvo įvairių situacijų – jis atvykdavo piktas ir reikalaudavo kalbėti. Šis pirmasis įvykis įvyko maždaug prieš pusmetį ar metus, tai yra iki birželio 11 d. Birželio 11 dieną jau buvo praėję pakankamai laiko po ankstesnio incidento, kai ji kreipėsi pagalbos, tačiau tos situacijos jie nebuvo aptarę. Tuo metu jau buvo prasidėję procesai su vaiko teisių apsaugos tarnyba. Ji bendradarbiavo su institucijomis, o jis bendradarbiauti atsisakė. Vaiko teisių specialistai siūlė psichologo paslaugas, kuriomis ji naudojosi. Taip pat buvo siūloma porinė terapija, tačiau R. R. į psichologus žiūrėjo skeptiškai. Dėl vaiko priežiūros tvarkos šiuo metu joks atskiras procesas nevyksta. Kai ji kreipėsi dėl alimentų ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, nei teismas, nei advokatas nematė tarp jų ginčo. Tačiau realiai, nėra jokio pastovumo – jis gali paskambinti ar pareikšti norą susitikti su vaiku tą pačią dieną, iš anksto nederinęs laiko. Bendravimo su vaiku tvarka nėra nustatyta, yra priimti sprendimai tik dėl alimentų ir vaiko gyvenamosios vietos. R. R. teigia, kad tarpusavyje jie nekalba. Iš dalies tai tiesa, tačiau netiesa, kad ji nenori kalbėtis. Ji visada stengiasi su juo bendrauti. Po įvykio jie tris dienas nesimatė. Tuo metu ji jautėsi nesaugiai. Jis taip pat minėjo, kad ją matė sekančią dieną po įvykio ir kad nebuvo jokių žymių, tai yra netiesa – jis jos nematė kitą dieną, nei dar kitą dieną po įvykio. Praėjus kuriam laikui, kai stresas ir įtampa šiek tiek susigulėjo, ji paskambino R. R. tuo metu, kai vaikas miegojo, kad tokie pokalbiai nevyktų prie vaiko. Po incidento bijojo su juo bendrauti gyvai. Iš pradžių susitikimų vengė – vaiką perduodavo R. R. jos tėtis, kad vaikas nebūtų imamas tiesiogiai iš jos, vėliau vaiką perduodavo jos mama. Ji (V. B.) jam paskambino per „Messenger“. Prasidėjo šauksmai. Ji pasakė, kad nusiėmė žymes, tada R. R. pradėjo sakyti, kad pati save susižalojo, ji suprato, kad beprasmiška su juo yra kalbėti, todėl sustabdė pokalbį, vėl prasidėjo ašaros. Iki birželio 11 d. jokių sužalojimų ant jos veido nebuvo. Didžiąją laiko dalį būna namuose su vaiku. Įvykio metu vaikas buvo jos rankose, tik kartais nulipdavo. Vaikas buvo ant jos rankų ir tuo metu, kai buvo suduoti smūgiai, t. y. viso konflikto, kuris trupo apie valandą, metu. Sudavimas į veido įvyko labai greitai. Pamena, kad stovėjo ir laikė vaiką, tai R. R. vieną kartą trenkė, po to antrą kartą trenkė. Jos stovėjimo pozicija nesikeitė, vaiko pozicija taip pat. Įvykis įvyko vakare. Norint patekti pas šeimos gydytoją, paprastai reikia laukti eilėje apie mėnesį. Kitą dieną po įvykio jai paskambino policija ir tą pačią dieną nuvyko į apklausą. Tyrėja informavo, kad reikės nusiimti žymes, todėl ji (V. B.) iš karto paskambino ir užsirašė vizitui, tačiau galėjo priimti tik kitą savaitę. Dėl parodymų kaitos paaiškino, kad visada teigė, kad smūgiai buvo suduoti į tą pačią pusę, nes vaikas buvo priešingoje pusėje nei ta, į kurią buvo suduoti smūgiai. Galbūt pildydama pasakė, kad smūgis buvo suduotas į dešinę pusę. Apklausoje ji dalyvavo su vaiku, kuris trukdė susikaupti, ir be advokato. Teismo posėdžio metu į klausimus atsakė aiškiau ir išsamiau, nes kartu nebuvo vaiko. Akistatos metu, dalyvaujant advokatui, buvo užduodami konkretūs klausimai, todėl ir atsakymai buvo konkretūs – tuo metu nereikėjo plačiai pasakoti ar detaliai aiškinti situacijos. Dėl civilinio ieškinio parodė, kad nežino, kokia suma turėtų būti. Advokato patarimu buvo nurodyta konkreti suma, remiantis jo patirtimi ir praktika. Dėl sužalojimų ji jautė fizinį skausmą, tačiau didesnį akcentą skirtų emociniams ir dvasiniams išgyvenimams. Ilgą laiką jautėsi tarsi persekiojama – R. R. jos fiziškai nepersekiojo, tačiau nuolat rašė žinutes su įžeidžiančiu turiniu, ir tai tęsėsi ilgą laiką. Yra sakiusi jam nusiraminti, priešingu atveju – užblokuos. Būdavo, kad jį užblokuodavo, tačiau kitą dieną atblokuodavo, ir jis vėl pradėdavo rašyti. Ilgą laiką jo bijojo ir nenorėjo su juo susitikti. Jis galėdavo būti ramus, tačiau pakakdavo kažko paklausti ar kažką pasakyti ir jam iš karto kildavo agresija. Kitų asmenų, kurie būtų matę konfliktą – nebuvo. Visai neseniai buvo situacija, kai jis atvyko pasiimti dukros, tuo metu ji su dukra buvo pas mamą, R. R. pradėjo ant jos (V. B.) šaukti. Šio įvykio mama nematė, tačiau girdėjo, nes ji išvedė vaiką į kitą kambarį, kad šis nieko negirdėtų. Savo mamai ji paskambino, tačiau neprašė atvažiuoti jos apžiūrėti, reikėjo tik emocinio palaikymo. Tuo metu, kai įvyko šis incidentas, tiesa, kad vaiko išlaikymą pervedinėjo R. R. tėvai. Ji turi visus pavedimų įrodymus. Dabar alimentus moka pats, tačiau daugiausia apie pusę metų, nes prieš tai juos pervedinėjo jo mama, buvo toks susitarimas su jo šeima, nes R. R. tuo metu finansiškai buvo sudėtingiau, be to, jis dar turėjo jai įsiskolinimą prieš alimentų įvedimą. Praėjo jau daug laiko po įvykio, jie kartu laiko neleidžia taip, kaip anksčiau. R. R. nesidomi vaiko ugdymu, o ji jokios informacijos apie vaiką neslepia. Pabrėžė, kad vaikas patyrė daug išgyvenimų po šio įvykio ir iki šiol jų nėra pamiršęs, tačiau ji niekada nesmerkia vaiko tėčio vaiko akivaizdoje. Neturi tikslo apkalbėti kaltinamąjį. Kreipimasis į policiją buvo dėl to, kad jautėsi nesaugiai. Bijojo kreiptis pagalbos, ypač, atsižvelgiant į jo šeimos požiūrį, kad ji skundžia. Gauti pagalbą neteisiniu keliu būtų sudėtinga. Atsakydama į kaltinamojo R. R. klausimus parodė, kad į apklausas ėjo su vaiku, nes su juo gyvena ir visą laiką prižiūri. Mano, kad vaikas tą įvykį prisimena ne dėl to, kad nuvyko į apklausas, o todėl, kad tuo metu jis buvo jos rankose, kai buvo suduoti smūgiai. Sumaišyti veido puses buvo galima dėl to, kad ne tą žodį parašė pildant pareiškimą per e. policiją, nes pirmiausia reikėjo nurodyti kokia ranka jai buvo suduota ir į kokią veido pusę, ir ji susimaišė. Prieš pildydama pareiškimą ji žiūrėjo į veidrodį ir įsitikino ar žymės matosi. Tuo metu jautė skausmą, bet tai nereiškia, kad pildant pareiškimą negalėjo suklysti ir sumaišyti puses. Suklysti galėjo, nes pareiškimą pildė apsiverkusi, norėjo kuo greičiau užpildyti ir eiti miegoti. Dėl civilinio ieškinio parodė, kad nusprendė jo atsisakyti, jog išvengti tolimesnių konfliktų. Supranta pasekmes, tačiau priežastis – nebenori konfliktų, jaučia taip, kad prašo pinigų, todėl emociškai bus paprasčiau. Kalbėjo telefonu su R. R., jis jos atsiprašė ir paprašė, kad atsisakytų civilinio ieškinio, todėl jį atsiėmė (b. l. 138-144, 161-164).

Teisiamojo posėdžio metu apklaustas specialistas J. P. parodė, kad 2025 m. birželio 17 d. buvo apžiūrėta V. B.. Veide buvo rastos dvi kraujosruvos, viena burnos pogleivyje, kuri sutampa su veide esančia kraujosruva. Padaryta išvada, kad sužalojimai padaryti trauminiais poveikiais. Tiriamoji V. B. patikslino, kad 2025 m. birželio 11 d.. 19.30 val. namuose, buvęs sugyventinis du kartus delnu sudavė jai į dešinį skruostą, sugriebęs už plaukų timptelėjo, sąmonės ji neprarado ir į medicininę pagalbą nesikreipė. Apžiūros metu skundėsi paburkimu burnoje. Kraujosruvos buvo įvertintos kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Morfologiniai požymiai leidžia manyti, kad sužalojimai galėjo būti padaryti tiriamosios nurodytu laiku.

Atsakydamas į proceso dalyvių klausimus parodė, kad požymiai buvo nustatyti tiek išorinėje veido pusėje, tiek ir viduje, t. y. burnoje. Buvo dvi kraujosruvos – dešinėje skruosto srityje ir dešiniame žande ties lūpų kampu, burnos gleivinėje taip pat yra kraujosruva, kuri atitinka vietą ties lūpų kampu. Pagal sužalojimų pobūdį manoma, kad tokios kraujosruvos gali būti padarytos nugriuvus ir atsitrenkus į kokį nors buką, kietą, atsikišusį ar minkštą paviršių. Tačiau, iš esmės tokios kraujosruvos nėra būdingos griuvimui būdingiems sužalojimams, nes paprastai atsiranda nubrozdinimai, kurių lokalizacija būna žando srityje pačiame viduryje, griūnant pažeidžiamos aplinkinės sritys. Šiuo atveju sužalojimų aplinkinėse srityse nenustatyta. Asmuo nesiskundė dėl kitų sužalojimų kitose kūno vietose. Nukentėjusioji rodė tik veido sritį. Sužalojimai galėjo būti padaryti 2025 m. birželio 11 d., atsižvelgiant į kraujosruvų spalvą. Sužalojimai vidinėje pusėje taip pat sutampa. Smūgis delnu galėjo sukelti tokius sužalojimus, tokia galimybė neatmestina. Mažai tikėtina, kad dvejų metų vaikas trinktelėdamas ranka ar galva galėtų sukelti tokius sužalojimus. Ten yra dvi kraujosruvos viena šalia kitos, todėl mažiausiai du kartus turėjo trenkti į tą vietą. Galimybės, kad vaikas du kartus galėjo trenkti, kategoriškai neatmeta (b. l. 161-164).

Ikiteisminio tyrimo metu įtariamuoju apklaustas R. R. parodė, kad savo kaltės nepripažįsta. Psichiatrijos įstaigose nesigydęs, narkologinėse įskaitose nėra įrašytas, alkoholiu ir psichotropinėmis medžiagomis nepiktnaudžiauja. Gyvena asmens duomenų pažymoje nurodytu adresu. Dėl įvykio parodė, kad V. B. yra jo buvusi sugyventinė, bendros dukros – V., kuriai (duomenys neskelbtini) metai, mama. Šiuo metu yra išsiskyrę, kartu negyvena šiek tiek daugiau nei metus. Kol yra išsiskyrę, palaiko normalius santykius, bendrauja tik tiek, kiek reikia suderinti bendravimui su dukra. Datos neprisimena, tačiau gali būti, kad 2025 m. birželio 11 d., jam į mobilųjį paskambino dukros mama V. B. ir pasakė, kad dukra verkia, blogai jaučiasi, nori, kad jis atvažiuotų. Po pokalbio, tos pačios dienos vakarą jis atvyko pas V. B. į namus, esančius (duomenys neskelbtini). Atvažiavęs pabuvo su dukra, pažaidė, viskas vyko įprastai, kaip ir visada. Kol jis žaidė su dukra, V. B. gamino maistą, paprašė jo, kad paragautų mėsą, jis paragavo ir pasakė, kad ji tinkama tik išmetimui. Po jo žodžių, V. B. susinervino, pasakė dukrai: „Matai, kaip vyras negali su mama kalbėti“. Tarp jo ir V. B. įvyko žodinis konfliktas, tikslių išsakytų žodžių nepamena. Po įvykusio žodinio konflikto, jis susinervino ir išpylė puodelį arbatos ant stalo. Dukra pradėjo verkti. Jis išvalė išsipylusią arbatą nuo stalo. Konflikto metu V. B., atidariusi buto duris į laiptinę, šaukė: „Mane muša“. Įtarime nurodytų smurtinių veiksmų prieš V. B. jis neatliko, jai netrenkė ir už plaukų netempė. Nuo atvykimo pradžios, iki kol išėjo, V. B. bute išbuvo maždaug virš vienos valandos. Po įvykusio žodinio konflikto, ji išvalė išpiltą arbatą ir išėjo iš buto. Paminėjo, kad visko konflikto metu V. B. ant rankų laikė jų dukrą V., todėl jis nebūtų galėjęs jai trenkti. Anksčiau yra buvęs vienas kartas, kai jau buvo išsiskyrę, kad V. B. jį taip pat kaltino smurtaujant prieš ją, tačiau kiek jam žinoma, ikiteisminis tyrimas pradėtas nebuvo. Dėl kokių priežasčių ji neteisingai kaltina, pasakyti negali, neįsivaizduoja. Po 2025 m. birželio 11 d. įvykio, stengiasi kuo mažiau bendrauti su V. B., kad jai vėl nepasirodytų nebūti dalykai (b. l. 66-68).

Ikiteisminio tyrimo metu 2025 m. birželio 13 d. apklausta nukentėjusioji V. B. parodė, kad R. R. yra jos buvęs sugyventinis. Kartu buvo apie 3 metus, tiksliai pasakyti negali. Kartu gyveno, turi bendrą (duomenys neskelbtini) metų vaiką – V. R.. (duomenys neskelbtini) m. balandžio mėnesį su R. R. nusprendė skirtis. Su vaiko tėvu šiuo metu visiškai neturi jokio bendro ūkio, kartu negyvena apie vienerius metus laiko, nuo jo nėra materialiai priklausoma. Alimentus jai moka R. R. tėvai, o jis pats nieko apie tai nežino, taip pat, kartais atvyksta pabūti su vaiku, kada jam būna patogu. Anksčiau su R. R. bendraudavo neblogai, taro jų buvo normalus ryšys, todėl niekada nekildavo problemų su bendravimu. 2025 m. birželio 11 d., vakare, apie 19.00 val., jos gyvenamosios vietos adresu atvyko R. R., kadangi dukra V. R. jautėsi prastai ir norėjo, kad atvyktų tėtis. R. R. atvykus, jie bendravo normaliai, ji atnešė jiems keletą žaislų, ir staiga ramiai bendraujant, R. R. bendravimas pasikeitė, jis pradėjo su ja labai nepagarbiai bendrauti ir numetė kažką ant žemės, todėl ji V. R. pasakė, kad taip bendrauti su moterimi negalima ir ši pastaba sukėlė R. R. agresiją. Po ko, jis pradėjo ją (V. B.) pulti, šaukti ant jos, įžeidinėti, sakė, kad ji nesveika, manipuliuoja vaiku. Tuomet ji jam liepė išeiti iš namų, kad galėtų apsisaugoti nuo dar didesnio konflikto. Tačiau, R. R. išeiti atsisakė, nuėjo į kitą kambarį ir tiesiog atsisėdo. Vėliau, jiems būnant šalia miegamojo, jis pradėjo eiti link jos, grėsmingai šaukdamas ant jos, o ji visą laiką laikė V. R. rankose, kadangi ši visą laiką verkė. Jam priėjus prie jos (V. B.), jis jai kairės rankos delnu vieną kartą trenkė į jos dešinės pusės veidą, t. y. dešinį žandą, dėl ko ji pajuto fizinį skausmą ir tuomet ji pradėjo garsiau jam sakyti, kad jis išeitų iš namų. Po ko jis dar bandė keletą kartų prie jos prieiti, vieną kartą jį atstūmė, tačiau vėliau vis tiek priėjo prie jos ir kairės rankos delnu vieną kartą trenkė į jos dešinės pusės veidą, t. y. dešinį žandą, dėl ko ji pajuto fizinį skausmą. Prieš išeidamas R. R. dar numetė keletą daiktų, stvėrė jai už pakaušyje esančių plaukų, kuria ranka pasakyti negali, nes nematė, dėl ko ji vėl pajuto fizinį skausmą, ir stovėdamas spjovė jai ant marškinių bei išėjo pro duris. Fizinį skausmą vertino 5 balais. Po įvykio iš karto policijai neskambino, nes su savimi neturėjo mobilaus telefono ir buvo apimta šoko būsenos, todėl pasimetė ir nežinojo ką turi daryti. Į medicinos įstaigą nesikreipė, tačiau planuoja kreiptis. Paminėjo, kad tokie smurto atvejai yra pasikartoję ir anksčiau, dažniausiai R. R. viską neigia, ji kreipiasi į policiją jau antrą kartą, tačiau ikiteisminis tyrimas pradėtas nebuvo. Prašė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl to, kad patyrė fizinį skausmą (b. l. 19-21).

Ikiteisminio tyrimo metu 2025 m. rugpjūčio 5 d. papildomai apklausta nukentėjusioji V. B. parodė, kad 2025 m. birželio 12 d., po įvykusio įvykio apie 19.30 val., kurio metu R. R. apsilankė jos namuose, adresu (duomenys neskelbtini), ir prieš ją panaudojo fizinį smurtą, pareiškimą į e. policija ji užpildė naktį, t. y. 2025 m. birželio 12 d., apie 02.00 val. Po R. R. išėjimo iš jos namų, ilgai verkė, dukra taip pat verkė, ji dukrą ramino, pati buvo pasimetusi ir šokiruota, bandė telefonu skambinti savo ir jo tėvams, tačiau neprisiskambino, svarstė, kaip elgtis, ar kviesti policiją. Agresija iš R. R. jos atžvilgiu nėra naujas dalykas, yra buvę ir anksčiau panašių įvykių, kai R. R. suėmė jai už kaklo arba rankų, tačiau dėl šių įvykių policijos ji nekvietė. Tik dėl suėmimo už rankų ir grasinimų, praeitais metais yra pildžiusi pareiškimą per e. policiją, tačiau dėl to įvykio ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas. Kad trenktų jai į veidą, toks įvykis įvyko pirmą kartą, todėl nusprendė, kad šį kartą turi rašyti pareiškimą į e. policiją, kad tai nebesikartotų ateityje. Policijos į įvykio vietą nekvietė, nes galvojo, kad nėra skirtumo ar rašyti pareiškimą į e. policiją, ar kviesti į namus. Po parašyto pareiškimo, ji atvyko į policiją apklausai ir buvo nukreipta į teismo medicinos įstaigą, kur buvo nustatyti sužalojimai. Į greitąją medicinos pagalbą po įvykio nesikreipė, nes mano, kad skubi pagalba nebuvo būtina, kadangi po suduotų smūgių jautė fizinį skausmą veido srityje, tačiau po kurio laiko skausmas atslūgo, tik jautė nemalonumą žando vidinėje srityje. Pas šeimos gydytoją nesikreipė, pamanė, kad užteks sužalojimų nustatymo iš teismo medicinos specialisto. Papildomai kreiptis į šeimos gydytoją nematė būtinybės, be to, ilgos eilės, apie du mėnesius, todėl nemano, kad būtų galėjusi skubiai patekti. Įvykio metu ji nedirbo, buvo registruota Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinių reikalų ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba), todėl nedarbingumas būtų buvęs nereikalingas. Kadangi pareiškimą teikė per e. policiją, jį rašė naktį, naudodamasi mobiliuoju telefonu, ilgai verkdama, susijaudinusi, todėl galėjo sumaišyti pusių pavadinimus, t. y. kairę ir dešinę, į kurią pusė trenkė R. R.. Rašant pareiškimą telefonu kelis kartus dingo tekstas, kadangi rašė ilgai ir turėjo pildyti iš naujo, todėl paskui norėjo greičiau užpildyti ir eiti miegoti, dėl to galėjo suklysti. Atvykusi į policiją nurodė, kad jai trenkė dešinės pusės veido sritį, t. y. dešinės pusės žandą, kaip ir buvo nustatyta specialisto išvadoje. Apklausos metu patvirtino, kad R. R. trenkė du kartus į dešinę veido pusę. Dar kartą paaiškino, kad pirmą kartą tiesiog galėjo iš susijaudinimo sumaišyti puses (b. l. 22-25).

Akistatos 2025 m. rugsėjo 17 d. protokole užfiksuota, kad akistatoje dalyvavo R. R. ir V. B.. Abu asmenys parodė, kad yra buvę sugyventiniai. Į klausimą: Dėl kokios priežasties kilo konfliktinė situacija tarp jos ir R. R.? V. B. atsakymas: Dėl buitinės priežasties. Jis atėjo pas mane į svečius, jam nepatiko mano pagamintas maistas ir jis mestelėjo šakutę, nes ant šakutės buvo maistas, kurį jis paragavo. Ji pasakė, kad taip neturi vyras elgtis, jis tai priėmė labai nuo širdies, pradėjo šaukti ir supyko. Jis priėmė tai kaip manipuliaciją, kad ji manipuliuoja. Jis garsiai šaukė, pavadino jį negražiai. Ji paprašė pirmą kartą jo išeiti, bet jis neišėjo, tada nuėjo į svetainę ir pradėjo gerti arbatą. Ji dar kartą jam priminė, kad jis išeitų, pasakė, kad jai nemalonu, kad jis būtų. Tada jis išpylė arbatą, o vaikas paprašė, kad jis išvalytų arbatą ir tada R. R. išvalė. Toliau buvo šaukimas ir negražių žodžių sakymas iš jo pusės. Konflikto metu, ji kelis kartus paminėjo, kad iškvies policiją. Kai jis išvalė arbatą, jie buvome koridoriuje, vaikas verkė. R. R. buvo piktas ir įniršęs, sudavė jai į veidą kairės rankos delnu. Į klausimą: Ar girdėjote V. B. atsakymą, ar sutinkate su juo? Pakomentuokite. R. R. atsakymas: Su atsakymu nesutinka. Pažymėjo, kad vaikas visą dieną verkė ir V. B. pati prašė, kad jis atvažiuotų, pati jį pasikvietė. Jis atvažiavo ir vaikui baigėsi isterija, vaikas buvo laimingas. V. B. paprašė jo paragauti mėsą ir jis paragavęs padėjo šakutę, bet pasakė, kad mėsa išmetimui. Ji pradėjo rėkti, isterikuoti. Kadangi ji vaiką iki (duomenys neskelbtini) metų žindė, todėl vaikas yra prie jos prisirišęs. Vaikas pradėjo verkti, ji manipuliuoja vaiku, kas jį labiausiai siutina. Jie susibarėme ir tuo viskas baigėsi. Ji vieną kartą sakė, kad jis jai trenkė du kartus, o dabar sako, kad vieną. Tai būtų neįmanoma, nes ji laikė vaiką ant rankų. Jis moterų nemuša, jei nori muštis einu į ringą. Į klausimą: Ar įvykusio konflikto metu įtariamasis R. R. atliko prieš Jus smurtinius veiksmus? Jei taip, kokius? V. B. atsakymas: Taip, sudavė su ranka į veidą, vieną kartą, po to dar ir antrą kartą. O prieš pat išeinant timptelėjo už plaukų ir spjovė į maikutę, ir tada išėjo. Į klausimą: Ar girdėjote V. B. atsakymą, ar sutinkate su juo? Pakomentuokite. R. R. atsakymas: Ne, nesutinka. Niekada gyvenime nėra mušęs V.. Niekada net nėra kėlęs konflikto, visus konfliktus kelia V.. Į klausimą: Kokie sužalojimai Jums buvo padaryti po R. R. suduotų smūgių? Ar buvo pas Jus matomų išorinių žymių dėl sužalojimo po suduotų smūgių? V. B. atsakymas: Buvo tik vidinė žaizda žando pusėje, iš išorės mėlynės nematė, bet juto skausmą. Į klausimą: Ar girdėjote V. B. atsakymą, ar sutinkate su juo? Pakomentuokite. R. R. atsakymas: Nesutinka. Sužalojimų ant V. veido nematė. Į klausimą: Kaip Jūsų manymu sužalojimai atsirado nukentėjusiajai V. B.? R. R. atsakymas: Nežino. Į klausimą: Ar turite klausimų R. R.? V. B. atsakymas: Neturi. Į klausimą: Ar turite klausimų V. B.? R. R. atsakymas: Nori paklausti, V. teigė, kad jis jai trenkė į vieną veido pusę, po to į kitą veido pusę, kaip taip galėjo būti, jei ji laikė vaiką ant rankų? V. B. atsakymas: Ji per visas apklausas nurodė, kad buvo suduota du kartus į tą pačią veido sritį. Į advokato R. R. klausimą V. B.: Ar bandėte nuo R. R. smūgių į veidą apsisaugoti, prisidengdama vaiku? V. B. atsakymas: Tikrai ne (b. l. 52-53).

Pareiškėjo (V. B.) teikiančio skundą, pranešimą, pareiškimą apie įvykį, 2025 m. birželio 12 d. parodymų protokole užfiksuota, kad V. B. pareiškime, pateiktame per E. policiją, nurodė, kad jos buvęs sugyventinis, jos vaiko tėvas – R. R., trečiadienį atvyko pas ją su dukra į svečius. Užsuko trumpam (nes visada turi mažai laiko). Viskas atrodė normaliai, po to jis pradėjo nepagarbiai su ja kalbėti ir kažką numetė. Ji pasakė, kad vyras taip su moterimi neturi bendrauti. Jis įsiuto ir pradėjo visaip garsiai šaukti ir įžeidinėti. Matomai pasidarė agresyvus ir piktas, ji paprašė jo išeiti iš namų. Jis specialiai delsė, ji reikalavo išeiti. Jis toliau rėkavo, o ji kartojo, kad išeitų arba kreipsis pagalbos. Tada jis sudavė jai į veidą su ranka, o ji gindamasi nustūmė jį nuo savęs, kai šis artinosi. Paskui sudavė su ranka dar kartą į veidą. Apimta šoko, atidarė plačiai buto duris ir liepė jam išeiti. Jis toliau rėkė, kad ji užsičiauptų ir pan., prie išeidamas dar išmetė porą daiktų pasitaikiusių po ranka, suėmė jai už plaukų ir už jų patraukė bei spjovė į marškinius, kai ji uždarinėjo duris iš vidaus. Nurodyta, kad įvykis įvyko 2025 m. birželio 11 d., 19.30 val. Įvykio vieta – (duomenys neskelbtini). Sužalojimai nepadaryti, bet sukeltas fizinis skausmas. Du kartus sudavė į kairę veido pusę ir vieną kartą suėmė už plaukų bei patempė. Į medikus nesikreipta ir neketina kreiptis. Įvykio metu buvo nepilnamečių vaikų – V. R., gim. (duomenys neskelbtini). Taip pat nurodyta, kad yra smurto pėdsakai ar padariniai, bei R. R. išmėtė kelis daiktus, tačiau nieko nesulaužė. Pažymėta, kad anksčiau yra buvę smurto atvejų, t. y. 2024 m. rugpjūčio 9 d. Dėl ankstesnių smurto įvykių V. B. yra kreipusi į policiją (b. l. 5-10).

Įvykio vietos, esančios adresu (duomenys neskelbtini), 2025 m. birželio 16 d. apžiūros protokole užfiksuota, kad apžiūros objektas yra įvykio vieta, esanti adresu (duomenys neskelbtini). Atvykus minėtu adresu, matomas 2 aukštų mūrinis daugiabutis gyvenamasis namas. Į gyvenamąjį namą patenkama pro tamsios spalvos metalines duris. Praėjus pro duris yra matomi laiptai į viršų ir laiptai žemyn. Nusileidus laiptais žemyn, dešinėje pusėje matomos medinės durys, su viršuje esančiu numeriu – 2. Įėjus pro minėtas duris, patenkama į butą. Užėjus į butą yra prieškambaris, kurio dešinėje pusėje matomi sudėti batai. Praėjus šiek tiek toliau yra koridorius, kurio kairėje pusėje yra virtuvė bei šiek tiek toliau – svetainė. Koridoriaus priekyje matomas miegamasis, dešinėje pusėje yra tualeto patalpa bei vonios kambarys. Svetainėje, kairėje pusėje, matomas valgomasis stalas su kėdėmis bei šiek tiek toliau, kambario viduryje, yra sofa, taip pat, dešinėje kambario pusėje yra spintelė su įvairiais daiktais. Miegamojo kambaryje matoma dvigulė lova bei spintos (b. l. 12-17).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2025 m. birželio 17 d. specialisto išvadoje Nr. G 2066/2025(01) konstatuota, kad V. B. padaryta poodinės kraujosruvos veido dešinėje pusėje ir dešinio žando pogleivyje. Sužalojimai padaryti dviem trauminiais poveikiais, būdingais smūgių sudavimui kietais bukais daiktais, galimai užduotyje nurodytomis ir tiriamosios patikslintomis aplinkybėmis ir laiku, t. y. 2025 m. birželio 11 d. Sužalojimai visumoje ir atskirai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. V. B. sužalojimų jai padarymo metu jautė fizinį skausmą. Nurodyti sužalojimai V. B. sugis be pasekmių (b. l. 31).

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BK) 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teismas įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Taigi įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) formuojamą praktiką, baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A- 5/2014, Nr. 2K-164-895/2016, Nr. 2K-474-489/2016, Nr. 2K-227-788/2017). Todėl svarbią reikšmę įgyja ne tik tiesioginiai (pačių konflikto dalyvių parodymai), tačiau ir netiesioginiai įrodymai (pvz., parodymai asmenų, kuriems nukentėjusysis pasakojo apie konfliktą), ypač atvejais, kuomet nukentėjusiajam sukeliamas tik fizinis skausmas, nepadarant jam sunkesnių sužalojimų. Įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad sukeliami atitinkami, BK 140 straipsnio 1 dalyje, nurodyti padariniai.

Teismas, ištyręs bei įvertinęs tiek atskirai, tiek sujungdamas į vientisą įrodymų grandinę baudžiamojoje byloje surinktus tiek tiesioginius, tiek netiesioginius įrodymus, kurie vienas kitą papildo ir tarpusavyje sutampa, taip pat jų pagrindu nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad byloje įrodyta, kad R. R. jam inkriminuotu laiku ir vietoje, o būtent – 2025 m. birželio 11 d., apie 19 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, tyčia du kartus delnu sudavė buvusiai sugyventinei V. B. į dešinę veido pusę, po ko ranka paėmė už pakaušyje esančių plaukų ir timptelėjo, tokiu būdu padarė nukentėjusiajai V. B. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis veido dešinėje pusėje ir dešinio žando pogleivyje, ir sukėlė fizinį skausmą.

Nagrinėjamu atveju nekilo ginčas dėl to, kad kaltinamąjį R. R. ir nukentėjusiąją V. B. nesieja artimi tarpusavio santykiai. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu apklausta nukentėjusioji V. B. patvirtino, kad jie anksčiau su R. R. buvo sugyventiniai, tačiau šiuo metu jau yra išsiskyrę, turi bendrą vaiką ir santykį palaiko tik dėl jo. Ji su kaltinamuoju susitinka tik dėl vaiko (b. l. 19-21, 22-25, 138-144, 161-164). Analogiškos pozicijos viso proceso metu laikėsi ir kaltinamasis R. R., patvirtinęs, kad iš tikrųjų šiuo metu jo santykiai su nukentėjusiąja V. B. nėra artimi – jie jau yra išsiskyrę, gyvena atskirai, tačiau bendrauja dėl vaiko (b. l. 66-68, 138-144, 161-164).

Šioje baudžiamojoje byloje nekilo ginčas ir dėl to, kad kaltinamasis R. R. 2025 m. birželio 11 d., apie 19.00 val. lankėsi nukentėjusiosios V. B. gyvenamojoje vietoje – bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), kur tarp pastarųjų įvyko žodinis konfliktas. Kaltinamasis R. R., apklaustas tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu, patvirtino, kad 2025 m. birželio 11 d. jį pas save pasikvietė nukentėjusioji, nurodydama, kad vaikas blogai jaučiasi, todėl nori, kad tėtis būtų šalia. Apsilankymo pas V. B. metu, ši gamino maistą, leido jam jį paragauti, tačiau kaltinamajam jis nepatiko, ką jis ir pasakė, todėl V. B. labai įsižeidė ir pradėjo su juo konfliktuoti (b. l. 66-68, 138-144, 161-164). Viso proceso metu parodymus teikusi V. B. taip pat neneigė, kad 2025 m. birželio 11 d. susisiekė su R. R. ir paprašė šio atvykti, kadangi dukra norėjo pabūti su tėčiu. Šiam atvykus, ji gamino maistą, todėl leido jo paragauti ir R. R., po ko šis pasakė, kad maistas yra neskanus ir metė šakutę. Dėl tokių pastarojo veiksmų ji nurodė, kad taip elgtis prie vaiko nedera, todėl R. R. pradėjo kelti balsą ir prasidėjo žodinis konfliktas (b. l. 19-21, 22-25, 138-144, 161-164).

Kita vertus, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu apklaustas kaltinamasis R. R. teigė, kad bylai aktualiu laiku įvykusio apsilankymo pas V. B. metu, jis jokio prieš ją nukreipto fizinio smurto nenaudojo. Anaiptol, jie tik apsižodžiavo ir jis pasišalino iš buto, o iš kur pas nukentėjusiąją atsirado byloje minimi sužalojimai jis nežino. Be kita ko, pasak kaltinamojo, V. B., aptardama neva jo padarytus sužalojimus, nebuvo nuosekli – vienu atveju teigė, kad sužalojimai buvo padaryti vienoje veido pusėje, kitu atveju – kitoje veido pusėje, todėl jos parodymais nėra pagrindo remtis (b. l. 66-68, 138-144, 161-164).

Teismas, šiuos kaltinamojo parodymus įvertinęs nukentėjusiosios V. B. pateiktų parodymų kontekste, byloje pateiktos specialisto išvados ir jį parengusio specialisto paaiškinimų aspektu, taip pat šiuos įrodymus išanalizavęs tiek atskirai, tiek sujungdamas į vientisą įrodymų grandinę, neturi pagrindo pripažinti, kad V. B. apkalba kaltinamąjį ir pateikia iš esmės objektyvioje tikrovėje pasireiškusius įvykius neatitinkančius parodymus. O svarbu ir tai, kad paties kaltinamojo baudžiamojo proceso metu pateikta pozicija dėl nukentėjusiosios sužalojimų teismo nelaikytina nuoseklia bei abejonių nekeliančia.

Nepaneigtina, jog viso baudžiamojo proceso metu kaltinamasis R. R. laikėsi nuoseklios pozicijos, kad jis bylai aktualiu laiku jokio fizinio smurto V. B. atžvilgiu nenaudojo. Pasak kaltinamojo, per didžiąją dalį konflikto su V. B., pastaroji ant rankų laikė vaiką, todėl jis jai tikrai smūgiuoti negalėjo (b. l. 66-68, 138-144, 161-164). Kita vertus, nepaisant ankstesnės pozicijos dėl smurtinių žymių ant nukentėjusiosios veido stokos, jau baigiamųjų procesinių veiksmų atlikimo teisme metu, pastarasis iškėlė versiją, kad galimai V. B. sužalojimai ant veido galėjo atsirasti būtent dėl vaiko, kuris buvo laikomas ant rankų, veiksmų. Antai, vaikas galėjo ranka sužaloti motinos veidą. Pažymėtina, jog į šiuos pastvarstymus teisiamojo posėdžio metu atsakęs nukentėjusiosios kūno apžiūrą atlikęs specialistas J. P., pažymėjo, jog mažai tikėtina, kad dvejų metų vaikas trinktelėdamas ranka ar galva galėtų sukelti tokius sužalojimus (b. l. 161-164).

Teismas, įvertinęs pirmiau aptartas ir kaltinamojo R. R. baudžiamojo proceso metu iškeltas įvykių versijas, kurios, kaip matyti, nėra nuoseklios ir pasižymi kaita, neturi pagrindo remtis ir pastarojo išsakyta pozicija dėl nukentėjusiosios V. B. siekio pastarąjį apkalbėti. Šią teismo išvadą taip pat patvirtina ir pačios nukentėjusiosios viso proceso metu pateikti parodymai, įvertinti tiek atskirai, tiek sugretinti tarpusavyje.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų, nukentėjusioji V. B. savo poziciją dėl bylai aktualiu laiku įvykusių įvykių baudžiamojo proceso metu teikė net penkis kartus. Pirmasis pastarosios kontaktas su teisėsaugos institucijomis įvyko neženkliai nuo įvykių nutolusiu laikotarpiu – 2025 m. birželio 12 d., 02.15 val. Nurodytu laiku V. B. per E.policija portalą pateikė pareiškimą dėl galimai į ją nukreiptos nusikalstamos veikos padarymo. Šiame rašytiniame paaiškinime V. B. nurodė, kad 2025 m. birželio 11 d., apie 19.30 val. tarp jos ir R. R. įvyko žodinis konfliktas, kurio metu R. R. kažką numetė, į ką ji atsakė, kad vyras taip neturėtų elgtis, ko pasėkoje R. R. pradėjo garsiai šaukti, ją įžeidinėti, ko pasėkoje du kartus trenkė jai į veidą, o išeidamas iš būto dar suėmė už plaukų bei patraukė, o galiausiai ją apspjovė. Būtent šio kreipimosi dalyje, kuri yra skirta aptarti asmens parodymus, V. B. nedetalizavo į kurią veido pusę jai buvo suduoti smūgiai, tačiau kitoje dalyje, kuri yra skirta aptarti konkrečiai patirto smurto pobūdį, ji nurodė, kad smūgiai buvo suduoti į kairė veido pusę (b. l. 5-10). Antrasis nukentėjusiosios V. B. kontaktas su teisėsaugos institucijomis įvyko ją 2025 m. birželio 13 d. apklausus kaip liudytoją. Šios apklausos metu V. B. analogiškai parodė, kad 2025 m. birželio 11 d., vakaro metu į jos gyvenamąją vietą atvykus kaltinamajam R. R., tarp jos ir pastarojo įvyko žodinis konfliktas, kurio metu kaltinamasis šaukė, mėtė daiktus, ko pasėkoje du kartus trenkė jai į veido dešinę pusę, o išeidamas iš buto dar ją patraukė už plaukų ir apspjovė. Dėl tokių pastarojo veiksmų ji pajuto fizinį skausmą (b. l. 19-21). Iš esmės analogiškus parodymus nukentėjusioji V. B. pateikė tiek apklausta ikiteisminio tyrimo metu antrą kartą – 2025 m. rugpjūčio 5 d., tiek ir akistatos, atliktos su kaltinamuoju R. R., metu (b. l. 22-25, 52-53). Svarbu ir tai, jog antrojoje apklausoje, atliktoje ikiteisminio tyrimo metu, pastaroji paaiškino, kodėl jį pirmojo kreipimosi į policiją metu patirtų sužalojimų lokalizaciją įvardijo kairėje pusėje, o vėlesnės apklausos metu jau nurodė dešinę veido pusę. Pasak V. B., į policiją ji kreipėsi tą pačią naktį po įvykio, buvo labai susijaudinusi, prieš tai jai ilgą laiką reikėjo raminti dukrą, o vėliau nusiraminti ir pačiai, todėl būtent dėl šios priežasties galėjo klaidingai nurodyti veido pusę, į kurią buvo suduoti smūgiai (b. l. 22-25). Pažymėtina, jog analogiškos pozicijos tiek dėl kaltinamojo į ją nukreipto smurto pobūdžio, tiek dėl priežasčių, sąlygojusių netinkamai nurodytą veido pusę, nukentėjusioji V. B. laikėsi ir bylos nagrinėjimo teisme metu, kur pateikė išsamius ir nuoseklius parodymus (b. l. 138-134, 161-164).

Anksčiau aptartų nukentėjusiosios V. B. pateiktų parodymų kontekste pripažintina, jog nukentėjusiojo procesinis statusas savaime nenulemia šio asmens parodymų nepatikimumo. Kiekvienu atveju išvada dėl parodymų patikimumo turi būti daroma įvertinus jų turinį, o šis vertinamas kaip patikimas, jeigu yra nuoseklus, išsamus, detalus, logiškas, atitinka byloje nustatytas faktines aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad BPK normos nedraudžia apkaltinamąjį nuosprendį pagrįsti netgi vien nukentėjusiojo parodymais, jei nukentėjusiojo parodymai yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, atitinkantys byloje nustatytas faktines aplinkybes (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-166-699/2018).

Nagrinėjamu atveju, sugretinus viso proceso metu užfiksuotus nukentėjusiosios V. B. parodymus, akivaizdžiai matyti, kad ji viso proceso metu tik kartą skirtingai nurodė bylai reikšmingą aplinkybę – patirtų sužalojimų lokalizaciją nurodant ne dešinėje veido pusėje, bet kairėje. Kita vertus, vien ši aplinkybė, teismo vertinimu ir priešingai kaltinamojo pateiktai įvykių interpretacijai, negali būti laikytina objektyvia priežastimi nesiremti V. B. parodymais. Kaip matyti iš teismo atliktos pastarosios parodymų analizės, ši viso proceso metu pateikė analogiškas aplinkybes tiek dėl 2025 m. birželio 11 d., vakaro metu su kaltinamuoju R. R. įvykusio konflikto dinamikos, tiek šio konflikto metu panaudoto smurto intensyvumo. Visais atvejais V. B. parodė, kad konfliktas prasidėjo dėl jos gaminamo maisto, po ko kaltinamasis išvertė ir išmetė tam tikrus daiktus, pradėjo šaukti ir ją įžeidinėti, o galiausiai jai į veidą buvo suduoti du smūgiai, kaltinamasis ją taip pat patempė už plaukų, o galiausiai ir apspjovė. Be kita ko, nukentėjusioji viso baudžiamojo proceso metu pateikė iš esmės logišką paaiškinimą dėl priežasčių, nulėmusių pirmojo kontakto su policija metu klaidingai nurodytą sužalojimų lokalizaciją, - itin vėlyvą pareiškimo rašymą ir prieš tai patirtą itin didelį susijaudinimą. Be kita ko, teismo vidinį įsitikinimą dėl nukentėjusiosios pateiktų parodymų nuoseklumo ir patikimumo patvirtina ir byloje atlikto nukentėjusiosios V. B. kūno tyrimo rezultatai, kurie priešingai kaltinamojo pateiktiems parodymams, iš esmės patvirtina V. B. pateiktą poziciją.

Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2025 m. birželio 17 d. specialisto išvadoje Nr. G 2066/2025(01) konstatuota, kad V. B. buvo padarytos poodinės kraujosruvos veido dešinėje pusėje ir dešinio žando pogleivyje. Konstatuota ir tai, kad šie sužalojimai padaryti dviem trauminiais poveikiais, būdingais smūgių sudavimui, kietais bukais daiktais. Kartu pripažinta, kad patirtų sužalojimų pobūdis leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad nukentėjusiosios atžvilgiu nukreipti trauminiai poveikiai galėjo būti būtent tokie, kurie yra inkriminuoti kaltinamajam. Juo labiau, šių trauminių poveikių pobūdis neleidžia paneigti, kad jie galėjo atsirasti ir bylai aktualiu laiku, tai yra 2025 m. birželio 11 d., ir dėl jų V. B. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas bei sukeltas fizinis skausmas (b. l. 23). Pažymėtina, jog šią išvadą parengęs specialistas ją palaikė ir teisiamojo posėdžio metu, kartu detalizuodamas, kad kraujosruvos, nustatytos veido išorinėje dalyje, atitiko kraujosruvas žando pogleivyje, todėl akivaizdu, kad jos buvo padarytos tuo pačiu metu, o ir jų pobūdis neleido daryti išvados, kad galėjo atsirasti dėl nugriuvimo ar vaiko suduotų smūgių (b. l. 161-164). O be kita ko, pats kaltinamasis R. R. neginčijo, kad bylai aktualiu laiku atvykęs pas nukentėjusiąją, jis jokių sužalojimų ant jos veido nematė (b. l. 138-144, 161-164).

Visų anksčiau aptartų įrodymų ir jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių kontekste pabrėžtina, jog nors baudžiamojo proceso metu nebuvo nustatyti ir apklausti liudytojai, kurie būtų matę tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios įvykusį konfliktą, taip pat šis konfliktas jokia vaizdo ar garso medžiaga nebuvo užfiksuotas, tačiau nukentėjusiosios V. B. ikiteisminio tyrimo metu pateikti parodymai, sutampantys su bylos nagrinėjimo teisme metu pateiktais parodymais, taip pat šių parodymų sutapimas su atlikto kūno tyrimo rezultatais ir šiuos rezultatus nustačiusio specialisto paaiškinimais, nesuteikia pagrindo teismui pripažinti, kad V. B. apkalba kaltinamąjį ir siekia iškraipyti objektyvioje tikrovėje pasireiškusių aplinkybių turinį. Teismo vertinimu, nukentėjusiosios V. B. pateikti paaiškinimai buvo nuoseklūs, o tam tikras neženklus ir epizodinis šių parodymų neatitikimas, buvo logiškai paaiškintas. Be to, nors nukentėjusioji bylos nagrinėjimo teisme metu pareiškė civilinį ieškinį dėl patirtos turtinės žalos, tačiau vėliau jo proceso metu atsisakė, o ir ikiteisminio tyrimo metu jo reikšti nepageidavo, todėl visos šios teismo aptartos aplinkybės, kartu su kitais byloje esančiais ir nuosprendyje aptartais įrodymais sustiprina teismo vidinį įsitikinimą dėl nukentėjusiosios parodymų patikimumo.

Nagrinėjamu atveju, sugretinus pirmiau teismo neginčijamai nustatytas aplinkybes, o būtent – viso proceso metu nuosekliais išlikusius nukentėjusiosios V. B. parodymus, atitinkančius tiek jos kūno tyrimo rezultatus, tiek šį tyrimą atlikusio specialisto paaiškinimus, taip pat šių įrodymų visumą sugretinus su objektyvių priežasčių nulemtos vienos V. B. nurodytos aplinkybės kaita, o taip pat paties kaltinamojo priklausomai nuo proceso stadijos keliamomis skirtingomis įvykio versijomis, nekyla objektyvių abejonių, kad kaltinamasis R. R. bylai aktualiu laiku ir vietoje atliko jam inkriminuotus smurtinius veiksmus, nukreiptus į nukentėjusiąją V. B., dėl kurių jai buvo sukelti neginčijamai nustatyti pavojingi padariniai – nežymus sveikatos sutrikdymas ir fizinis skausmas. Tai reiškia, kad pastarojo veiksmai buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su dėl šių veiksmų kilusiais padariniais. Ir nors bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamasis teigė, kad jokių sužalojimų ant V. B. kūno nematė, o ir ją galėjo sužaloti vaikas, tačiau kartotinai pabrėžtina, jog minėtų kaltinamojo pozicijų nepatvirtino jokie, anksčiau nuosprendyje aptarti įrodymai, o ir kaip buvo minėta pirmiau, šios versijos proceso atsirado palaipsniui, priklausomai nuo ištirtų įrodymų ir jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių, kaip antai kategoriškos specialisto išvados apie V. B. nustatytus sužalojimus. Todėl nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiosios patirti sužalojimai buvo sukelti ne kaltinamojo veiksmų, o kitų priežasčių. Svarbu ir tai, kad byloje neginčijamai nustatyta ir tai, kad kaltinamasis konflikto metu atlikęs smurtinius veiksmus prieš nukentėjusiąją, pasirinkdamas smurtinį veikimo būdą, panaudoto smurto lokalizaciją, suvokė, kad jo veiksmai pavojingi nukentėjusiosios sveikatai, kad dėl jų gali būti nukentėjusioji gali patirti fizinį skausmą, tačiau veikė nesukonkretindamas, kokį poveikį turės jo veiksmai, nors ir bendrais bruožais numatė, kad sukels fizinį skausmą nukentėjusiajai, t. y. veikė tiesiogine neapibrėžta tyčia padarinių atžvilgiu.

Atsižvelgęs į tai, teismas šiuo atveju mano, kad aptarti įrodymai yra nuoseklūs, neprieštaringi, vienas kitą papildo, gauti įstatymų nustatyta tvarka bei ištirti teisiamuosiuose posėdžiuose ir jų visuma leidžia daryti išvadą, kad kaltinamasis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Teismas visų anksčiau aptartų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu konstatuoja, kad kaltinamasis R. R. 2025 m. birželio 11 d., apie 19.00 val. bute, adresu (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, tyčia du kartus delnu sudavė buvusiai sugyventinei V. B. į dešinę veido pusę, po ko, ranka paėmė už pakaušyje esančių plaukų ir timptelėjo, tokiu būdu padarė nukentėjusiajai V. B. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodinėmis kraujosruvomis veido dešinėje pusėje ir dešinio žando pogleivyje, ir sukėlė fizinį skausmą. Šie kaltinamojo veiksmai atitinka jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėtį, o jo kaltė įrodyta visiškai.

Dėl skirtinos bausmės

Įstatymų leidėjas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą numato šias alternatyvias bausmes – viešuosius darbus, laisvės apribojimą, areštą arba laisvės atėmimą iki vienerių metų.

BK 41 straipsnyje nurodyta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Jos paskirtis yra ne tik nubausti asmenį už atitinkamos nusikalstamos veikos padarymą, bet užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą ir taip paveikti asmenį, kad pastarasis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų. Skiriant bausmę teismas, atsižvelgia BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir į BK 54 straipsnyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, BK 61 straipsnyje numatytus reikalavimus skiriant bausmę, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių.

BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai. Bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28/2012, Nr. 2K-184-746/2016, Nr. 2K-253-699/2018). Teisingumo principas yra bendrasis teisės principas, kuris, skiriant bausmes, įgauna specifinį turinį, nulemtą būtinybės kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę, nenukrypti nuo susiklosčiusios bausmių skyrimo praktikos ir atsižvelgti į baudžiamajame įstatyme įtvirtintus bylai reikšmingus kriterijus (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-68-942/2016, Nr. 2K- 265- 1073/2018, Nr. 2K- 98- 1073/2019, Nr. 2K-49-976/2020).

Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą ir jos baigtumą, kaltininko kaltės formą – kaltinamasis padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai, priskirtiną nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis ir 140 straipsnio 1 dalis). R. R. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Iki šioje byloje aptariamų įvykių kaltinamasis R. R. buvo teistas vieną kartą – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 2 dalyje, paskirta galutinė 33 MGL (1 650 Eur) dydžio bauda, paskirtą baudą 2023 m. spalio 9 d. sumokėjo (b. l. 81-82), šioje byloje aptariamos nusikalstamos veikos padarymo metu buvo neteistas. Pastarasis taip pat kelis kartus baustas administracine tvarka už greičio viršijimą, paskirtas baudas yra sumokėjęs (b. l. 83-84). Kaltinamasis nuo 2024 m. gruodžio 17 d. (duomenys neskelbtini) (b. l. 85).

Visi pirmiau aptarti kaltinamąjį R. R. ir jo padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojantys duomenys patvirtina, kad pastarojo teisei priešingas elgesys nėra jam įprastas. Nors bylos nagrinėjimo teisme metu prokuroras prašė kaltinamajam skirti švelniausią iš BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytų bausmių rūšių – viešuosius darbus, tačiau kaltinamasis pozicijos dėl šios siūlomos bausmės neišreiškė. O be kita ko, pastarasis tvirtino, kad jam inkriminuotos nusikalstamos veikos jis nėra padaręs, todėl nagrinėjamu atveju R. R. yra tikslinga skirti 9 mėnesių trukmės laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros su teismo nustatytais įpareigojimais ir draudimais: 1) pradėti dirbti arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; 2) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nagrinėjamu atveju R. R. padarė nusikalstamą veiką, susijusią su fizinio smurto panaudojimu, todėl jam skiriama BK 72² straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, kurią pastarasis privalės įvykdyti per 9 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Ši baudžiamoji poveikio priemonė, teismo vertinimu, darys teigiamą įtaką kaltinamajam ir sudarys galimybę jam iš naujo įvertinti savo neteisėtą elgesį bei tokio elgesio pasekmes.

Nukentėjusioji V. B. 2025 m. gruodžio 17 d. (iki bylos nagrinėjimo teisme metu) pareiškė civilinį ieškinį dėl 500 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 110-115). Teismo posėdžio metu nukentėjusioji V. B. parodė, kad nusprendė civilinio ieškinio atsisakyti, nebenori konfliktų. Kalbėjo su kaltinamuoju R. R. telefonu, jis jos atsiprašė ir paprašė, kad ji civilinio ieškinio atsisakytų, todėl jį atsiėmė (b. l. 161-164).

BPK 113 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 140 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad ieškovas bet kurioje proceso stadijoje turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio. Kai ieškinio atsisakoma žodžiu, teismas išaiškina ieškovui procesines atsisakymo pasekmes ir gali duoti pasirašyti standartinę ieškinio atsisakymo formą (šios formos pavyzdį tvirtina teisingumo ministras). Ieškovo rašytinis pareiškimas dėl ieškinio atsisakymo pridedamas prie bylos, o žodinis pareiškimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą. CPK 293 straipsnio 4 punkte nurodyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu ieškovas atsisakė ieškinio ir atsisakymą teismas priėmė.

Minėto teisinio reguliavimo aspektu pabrėžtina, jog baudžiamąją bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl nukentėjusio nuo nusikaltimo asmens ieškinio atsisakymo priėmimo, turi, be kita ko, įvertinti nusikaltimo, kuriuo padaryta žala, pobūdį, nukentėjusio asmens amžių, psichologinę būseną, neteisėtos įtakos jo apsisprendimui tikimybę ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes, galinčias daryti įtaką asmens pareiškimui dėl ieškinio atsisakymo (LAT nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-52-469/2019).

Nagrinėjamu atveju nukentėjusioji V. B. bylos nagrinėjimo teisme metu civilinio ieškinio atsisakė, kartu jai buvo išaiškintos civilinio ieškinio atsisakymo pasekmės, kurias ji patvirtino, kad supranta. Svarbu ir tai, jog nukentėjusioji yra suaugusi moteris, auginanti vaiką, nuo kaltinamojo nėra priklausoma – pati išlaiko save ir vaiką, kartu negyvena. Be kita ko, V. B. nenurodė, kad jai būtų daromas koks nors spaudimas dėl pareikšto ieškinio. Tiesiog paaiškino, kad jau jų santykiai su buvusių sugyventiniu, su kuriuo šiuo metu sieja išimtinai bendras vaikas, pagerėjo, pastarasis jos atsiprašė, todėl finansinių pretenzijų pastarajam jau neturi. Analogiškos pozicijos dėl civilinio ieškinio pareiškimo nukentėjusioji laikėsi ir ikiteisminio tyrimo metu, todėl, šiuo atveju, teismas neturi pagrindo pripažinti, kad V. B. sprendimas dėl civilinio ieškinio atsisakymo buvo įtakotas nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių.

Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusioji V. B. bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad civilinio ieškinio nusprendė atsisakyti ir santykiai su kaltinamuoju pasitaisė, pastarosios civilinio ieškinio atsisakymą priima ir procesą dėl civilinio ieškinio nutraukia.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyrius 2026 m. kovo 16 d. pateikė patikslintą pažymą Nr. APD-2026-03015, kuria prašo išspręsti klausimą dėl nukentėjusiajai V. B. taikytos teisinės pagalbos išlaidų, o būtent – 675 Eur, atlyginimo (b. l. 149, 150-152).

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Sprendžiant prašymą dėl tokių išlaidų priteisimo, teismas privalo atsižvelgti ir į nuteistojo turtinę padėtį ir gali tokių išlaidų nepriteisti arba jų dydį sumažinti. Pabrėžtina, kad pagal minėtą normą teismas turi teisę, bet ne pareigą, asmenį pripažinus kaltu iš pastarojo priteisti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas. Tai nėra imperatyvus įstatymo reikalavimas, todėl bylą nagrinėjantis teismas turi diskreciją dėl to priimti sprendimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes. Paminėta įstatymo nuostata nesukuria proceso dalyviams, taip pat ir nukentėjusiajam, teisinio lūkesčio, kad baudžiamojoje byloje bus kompensuotos bet kokio dydžio ir visos patirtos teisinės išlaidos.

Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad nukentėjusiajai V. B. buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, kurios išlaidas sudarė 675 Eur. Ši suma susidarė už teisinės pagalbos paslaugas, suteiktas nuo pat ikiteisminio tyrimo, kuriame dalyje procesinių veiksmų be nukentėjusiosios dalyvavo ir jai parinktas bei paskirtas gynėjas. Be kita ko, nukentėjusiosios vardu buvo parengtas civilinis ieškinys, o nukentėjusiosios atstovas dalyvavo visuose suplanuotuose teisiamuosiuose posėdžiuose (3 posėdžiai). Svarbu ir tai, jog viso proceso metu kaltinamasis kaltės nepripažino, todėl atstovo dalyvavimo poreikis byloje buvo didesnis.

Atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes, pripažintina, kad V. B. suteiktų teisinės pagalbos išlaidų suma yra proporcinga ir pagrįsta, todėl priteistina iš kaltinamojo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos naudai.

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus 2025 m. liepos 15 d. nutarimu R. R. buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (b. l. 69-70). Ši kardomoji priemonė paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikintina.

Kaltinamasis laikinai sulaikytas nebuvo. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas netaikytas. Daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir baudžiamai bylai nagrinėti, taip pat, nėra.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298, 304?305 straipsniais, 307?308 straipsniais, 313 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

R. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros su įpareigojimais ir draudimais: 1) pradėti dirbti arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinių reikalų ir darbo ministerijos; 2) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Laisvės apribojimo bausmės pradžią skaičiuoti nuo šio įsiteisėjusio nuosprendžio gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Paskirti R. R. baudžiamojo poveikio priemonę, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72² straipsnyje, ir įpareigoti R. R. per 9 (devynis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti galioti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o šiam įsiteisėjus – panaikinti.

Priimti V. B. atsisakymą nuo 500 Eur civilinio ieškinio ir procesą dėl civilinio ieškinio nutraukti.

Iš R. R. priteisti 675 Eur (šešis šimtus septyniasdešimt penkis eurus) už V. B. suteiktas teisinės pagalbos paslaugas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos naudai.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos, gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Laisvės apribojimo bausmės vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 19 – 22 straipsniai. Nuosprendis, kuriuo paskirta laisvės apribojimo bausmė, pradedamas vykdyti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo Lietuvos probacijos tarnyboje (toliau – ir Probacijos tarnyba) dienos.

Nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės apribojimas, privalo bausmės atlikimo metu laikytis nustatytų draudimų, vykdyti paskirtus įpareigojimus ir bausmę vykdančios institucijos nustatytu periodiškumu atsiskaityti jai už paskirtų draudimų ir įpareigojimų vykdymą.

Nuteistieji, kuriems paskirta laisvės apribojimo bausmė, privalo:

1) susisiekti su Probacijos tarnyba (Vilniuje – Probacijos tarnybos Rytų Lietuvos skyriumi, esančiu Kareivių g. 1, Vilniuje, tel. +370 672 88 430, +370 672 94 080) per penkias darbo dienas nuo teismo nuosprendžio (nutarties), kuriuo paskirta laisvės apribojimo bausmė, įsiteisėjimo dienos;

2) atvykti į Probacijos tarnybą šios tarnybos šaukime nurodytą dieną;

3) laikytis nustatytų draudimų, intensyvios priežiūros sąlygų, vykdyti paskirtas baudžiamojo poveikio priemones arba auklėjamojo poveikio priemones ir (ar) įpareigojimus, informuoti Probacijos tarnybą apie jų vykdymą ir (ar) pateikti tai patvirtinančius dokumentus;

4) pranešti Probacijos tarnybai apie savo gyvenamąją, darbo ar mokymosi vietą, išvykimą už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų;

5) kai jiems taikomos elektroninio stebėjimo priemonės, dėvėti elektroninio stebėjimo įtaisą, pranešti Probacijos tarnybai apie šio įtaiso praradimą ar pastebėtą gedimą.

6) nuteistiesiems, kuriems taikomos elektroninio stebėjimo priemonės, draudžiama nusiimti, gadinti ar sunaikinti elektroninio stebėjimo įtaisą.

Nuteistajam laisvės apribojimo bausme išaiškintina, kad laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti intensyvią priežiūrą, paskirtas baudžiamojo poveikio priemones, auklėjamojo poveikio priemones, įpareigojimus ir (ar) draudimus kitomis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) IX skyriuje numatytomis baudžiamojo poveikio priemonėmis arba XI skyriuje numatytomis auklėjamojo poveikio priemonėmis, kai laisvės apribojimo bausmė paskirta nepilnamečiui, įpareigojimais, draudimais, paskirti papildomų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių arba XI skyriuje numatytų auklėjamojo poveikio priemonių, kai laisvės apribojimo bausmė paskirta nepilnamečiui, ir (ar) šio straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą, jeigu tai darytų teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui (BK 48 straipsnio 7 dalis).

Jeigu nuteistasis vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali papildomai paskirti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių arba XI skyriuje numatytų auklėjamojo poveikio priemonių, kai laisvės apribojimo bausmė paskirta nepilnamečiui, ir (ar) šio straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą arba laisvės apribojimo bausmę pakeisti areštu. Laisvės apribojimo bausmė keičiama areštu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles (BK 48 straipsnio 8 dalis).