Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danguolės Martinavičienės ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovių Kauno rajono savivaldybės ir uždarosios akcinės bendrovės „Kvintencija“ apeliacinius skundus bei trečiojo asmens „BTA Baltic Insurance Company“ SE pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-533-555/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Arsaulitus“ ieškinį atsakovėms Kauno rajono savivaldybei ir uždarajai akcinei bendrovei „Kvintencija“ dėl nuostolių atlyginimo priteisimo, byloje trečiaisiais asmenimis dalyvauja A. T., „BTA Insurance Company“ SE.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

5. Kauno rajono savivaldybė ydingai aiškina Nuomos sutartį, nes neatsižvelgia į šios sutarties sąlygų visumą ir faktines bylos aplinkybes. Teismas teisingai įvertino, kad sutartiniai nuomos santykiai šiuo atveju apėmė ir pasaugos santykius, nes tokiomis sąlygomis sutartį sudaręs asmuo, t. y. nuomininkas, mokėdamas kas mėnesį teritorijos apsaugos mokestį, turi pagrindą tikėtis, kad bus pasirūpinta ir užtikrintas jo turto saugumas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2, 3 d.).

Byloje sprendžiama, ar tarp ginčo šalių susiklostė pasaugos teisiniai santykiai, ar atsakovės turėjo pareigą saugoti trečiajam asmeniui priklausantį Automobilį ir kam tenka atsakomybė už jo praradimą. Teisėjų kolegija taip pat patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad dėl neišsaugoto Automobilio žala atsirado ieškovei, ar tinkamai nustatė žalos dydį.

Dėl teisinių santykių tarp ginčo šalių kvalifikavimo

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė, išsinuomojusi iš Kauno rajono savivaldybės patalpas autoservisui su aptverta teritorija, pagal Nuomos sutartį įsipareigojo kas mėnesį mokėti nuomotojui ne tik nuomos mokestį, bet ir apmokėti nuomojamos teritorijos apsaugos išlaidas (Nuomos sutarties 2 p.). Ši sutarties sąlyga neįpareigoja nuomotojo pačiam tiesiogiai teikti nuomininkui pasaugos paslaugas, tačiau akivaizdu, kad įtraukdamos tokią nuostatą į Nuomos sutartį, šalys turėjo tikslą užtikrinti nuomininko turto saugumą. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad sutartiniai nuomos santykiai šiuo atveju apėmė ir pasaugos santykius. Pasaugos paslaugas teikiančios bendrovės pasamdymas neatleidžia nuomotojo nuo atsakomybės už pareigos užtikrinti nuomininko turto saugumą netinkamą įvykdymą, ir nereiškia, kad tokiu būdu savivaldybė tinkamai įvykdė visus savo sutartinius įsipareigojimus ieškovei.

Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad sutarties uždarumo principas lemia, kad sutartimi sukuriamos teisės ir pareigos tik jos šalims ir tik sutartį sudariusios šalys gali reikšti iš jos kylančius reikalavimus. Tačiau įstatyme nustatytos sutarties uždarumo principo išimtys – atvejai, kai sutartis turi įtakos ne tik jos šalių, bet ir trečiųjų asmenų teisėms ir pareigoms. CK 6.191 straipsnyje nustatytas vienas šios išimties atvejų – sutarties šalys gali išlygti, jog iš sutarties atsiradusi prievolė turi būti įvykdyta trečiajam asmeniui ir taip šiam sukurti reikalavimo teisę dėl prievolės įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2013). Teismas sutarties galią tretiesiems asmenims (tiesioginį poveikį sutartyje nedalyvavusių asmenų teisėms ir pareigoms) gali pripažinti tokiu atveju, kai tokia galimybė leidžiama įstatyme ir byloje nustatomos faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą taikyti atitinkamą sutarties uždarumo principo išimtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2011).

Minėta, kad tarp atsakovių buvo sudaryta Saugos paslaugų sutartis, pagal kurią paslaugų teikėja UAB „Kvintencija“ įsipareigojo atlikti kliento – Kauno rajono savivaldybės administracinių gamybinių pastatų, esančių Ežero g. 1, Kaune, ir teritorijoje esančio patalpų nuomininkų turto apsaugą (Saugos paslaugų sutarties 1.1 p., 2.1.1 p.); vykdyti trečiųjų asmenų turto apsaugą, apsaugos darbo valandomis vertybes priduodant pagal perdavimo–priėmimo aktą (2.1.2 p.). Šios sutarties sąlygos siejamos su prievolių vykdymu trečiųjų asmenų naudai, t. y. patalpų nuomininkų perduoto turto saugojimu. Tokiu būdu ieškovė įgijo teisę reikalauti, kad saugotojas (UAB „Kvintencija“), teikdamas pasaugos paslaugas, grąžintų jam perduotus daiktus išsaugotus (CK 6.830 str. 1 d.). Kitaip aiškinti šias sutartines nuostatas teisėjų kolegija neturi pagrindo (CK 6.193 str.).

Atsakovė UAB „Kvintencija“ akcentuoja, kad ji pagal Saugos paslaugų sutarties 2.1.10 punktą atlyginti materialinius nuostolius, patirtus dėl saugos darbuotojo kaltės, įsipareigojo tik klientui, t. y. Kauno rajono savivaldybei. Apeliaciniame skunde teigia, kad Kauno rajono savivaldybė ieškovei neperdavė jokių reikalavimo teisių atsakovės UAB „Kvintencija“ atžvilgiu. Šia argumentai yra nepagrįsti. Pripažinus, kad Saugos paslaugų sutartis buvo sudaryta trečiojo asmens (šiuo atveju nuomininko) naudai (CK 6.191 str.), Saugos paslaugų sutarties 2.1.10 punkto sąlyga negali būti aiškinama kaip paneigianti saugotojo, t. y. UAB „Kvintencija“, atsakomybę davėjo, t. y. nuomininko atžvilgiu (CK 6.845 str.). Juolab, kad Kauno rajono savivaldybė nesutinka atlyginti ieškovės nuostolius dėl neišsaugoto turto. Kaip minėta, ieškovė už jos perduotų daiktų neišsaugojimą reikalavimus turi teisę reikšti tiek nuomotojui Kauno rajono savivaldybei, kuriai mokėjo nustatyto dydžio mokestį už turto apsaugą, tiek saugotojui UAB „Kvintencija“, kuriai pagal priėmimo–perdavimo aktus buvo perduodami saugoti daiktai (transporto priemonės). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad solidarioji pareiga atlyginti žalą gali kilti ir tada, kai vieno atsakovo atsakomybė kyla iš sutarties, kurios šalis yra nukentėjęs asmuo, o kito atsakovo – iš nukentėjusio asmens kaip trečiojo asmens naudai išlygtos sutarties sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2013). Šiuo atveju abi atsakovės įsipareigojo užtikrinti ieškovės turto pasaugą, todėl už netinkamą šios prievolės vykdymą – saugomo daikto praradimą, jos atsako solidariai (CK 6.6 str. 3 d.).

Dėl pareigos saugoti trečiajam asmeniui priklausantį Automobilį

UAB „Kvintencija“ ginčija šią pareigą, teigdama, kad A. T. savo Automobilį ieškovės teritorijoje paliko kaip darbuotojas, o ne kaip užsakovas. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų, kurie paneigtų, kad Automobilis ieškovės autoserviso teritorijoje buvo laikomas pagal susitarimą su A. T. kaip užsakovu. Nei ieškovės 2012 m. sausio 4 d. rašto Nr. 3-12/1 (1 t., 25 b. l.) turinys, nei liudytojo – ieškovės darbuotojo Ž. S. parodymai nesudaro pakankamo pagrindo manyti, kad A. T. saugoma teritorija naudojosi kaip ieškovės darbuotojas. Priešingai nei teigiama apeliaciniuose skunduose, tokios aplinkybės nėra nustatytos ir Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1016/2014. Tai, kad ieškovė nesudarė rašytinės sutarties su A. T. dėl Automobilio apžiūros ir remonto darbų, nereiškia, kad tokio susitarimo tarp šių asmenų apskritai nebuvo, juolab, kad pati ieškovė to neginčija. Šios išvados nepaneigia ir duomenų apie A. T. atsiskaitymą su ieškove nebuvimas, atsižvelgiant į tai, kad Automobilis buvo pavogtas. Atmestinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad A. T. po ieškovės atliktos apžiūros neatsiėmė automobilio, todėl pagal CK 6.662 straipsnio 7 dalį jam perėjo daikto žuvimo rizika. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė kaip rangovas būtų perdavęs užsakovui – trečiajam asmeniui A. T. Automobilį po atliktų darbų, taip pat nėra duomenų, kad ieškovė būtų reikalavusi, jog A. T. išgabentų savo Automobilį iš autoserviso teritorijos. Pažymėtina, kad pati ieškovė neginčija savo pareigos saugoti trečiojo asmens A. T. perduotą Automobilį, be to, sutiko atlyginti jam padarytą žalą dėl įvykusios vagystės. Ieškovė, turėdama pareigą užtikrinti jai patikėto turto saugumą, vagystės išvakarėse perdavė jos teritorijoje buvusias transporto priemones, tarp jų ir ginčo Automobilį, pagal priėmimo–perdavimo aktą atsakovei UAB „Kvintencija“, kaip tai numatyta Saugos paslaugų sutarties 2.1.2 punkte.

Pagal Saugos paslaugų sutarties 2.1.5 punktą saugotojas įsipareigojo apsaugos budėjimo metu automobilius remontui ir laikinam saugojimui priimti pagal techninį pasą ar jo kopiją. Apeliantės argumentas, kad jai nebuvo pateikti minėtame sutarties punkte nurodyti dokumentai, iš kurių galima būtų identifikuoti perduotus saugoti automobilius, yra nepagrįstas, kadangi perduotas saugoti automobilis BMW X5 Lietuvoje nebuvo registruotas. Priėmimo–perdavimo akte nurodyta, kad šis automobilis yra be valstybinių numerių (1 t., 21 b. l.). Byloje taip pat pateikti duomenys, kad 2012 m. sausio 3 d. pagal priėmimo–perdavimo aktą saugotojui perduotas automobilis BMW X5 priklausė būtent trečiajam asmeniui A. T. (1 t., 132 b. l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad yra pakankamai duomenų, leidžiančių identifikuoti pavogtą automobilį – 2010 m. gamybos, pilkos spalvos, identifikacinis numeris (VIN) (duomenys neskelbtini). Jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad įvykio metu saugomoje teritorijoje stovėjo kitas automobilis, byloje nėra.

Atsakovės UAB „Kvintencija“ pateikta viešai prieinama informacija apie galimas trečiojo asmens A. T. sąsajas su nusikalstamą veiklą vykdančiais asmenimis niekaip nepaneigia atsakovių pareigos saugoti joms patikėtą turtą.

Dėl saugotojo atsakomybės

Pasaugos sutartimi saugotojas įsipareigoja jam perduotą kilnojamąjį daiktą grąžinti išsaugotą (CK 6.830 str. 1 d.). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagal CK 6.845 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas profesionalaus saugotojo ar už atlyginimą saugančio asmens civilinę atsakomybę už neišsaugojimą pašalina tik nenugalima jėga. Jų civilinės atsakomybės visiškai ar iš dalies nepašalina kitos civilinę atsakomybę šalinančios ar mažinančios aplinkybės, nustatytos CK 6.253 straipsnyje ir kitose normose ar kituose įstatymuose, nes iš tokių saugotojų protinga reikalauti visų priemonių, reikalingų daiktui išsaugoti, įveikiamų tik nenugalimos jėgos aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-931/2003; 2008 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2008; 2011 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011).

Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad atsakovė UAB „Kvintencija“ yra profesionalus saugotojas CK 6.845 straipsnio 3 dalies prasme. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovė pagal Nuomos sutartį mokėjo Kauno rajono savivaldybei už nuomojamos teritorijos apsaugą, todėl tarp šių šalių faktiškai susiklostė atlygintinės pasaugos teisiniai santykiai, t. y. nuomotojas už atlyginimą įsipareigojo užtikrinti nuomininko turto apsaugą. Taigi Kauno rajono savivaldybė šiuo atveju laikytina atsakinga už nuomininko (ieškovės) turto praradimą visais atvejais, išskyrus, kai tai įvyko dėl nenugalimos jėgos (CK 6.845 str. 2 d.).

Dėl nurodytų priežasčių atmestini UAB „Kvintencija“ apeliacinio skundo argumentai, kad Automobilis nebuvo apdraustas, jame nebuvo įrengta signalizacija. Nei šie, nei jokie kiti trečiojo asmens A. T. veiksmai (neveikimas) nepašalina apeliančių kaip saugotojų civilinės atsakomybės. Pažymėtina ir tai, kad nukentėjęs asmuo atsakovių atžvilgiu yra ieškovė, o ne trečiasis asmuo A. T., kaip teigiama apeliaciniame skunde.

Saugos paslaugų sutarties 2.1.3 punkte nustatyta, kad saugos paslaugos teikiamos darbo dienomis nuo 17.30 val. iki 7.30 val., šeštadieniais, sekmadieniais ir švenčių dienomis – 24 valandas. Apeliantės teigia, kad ieškovė neįrodė, jog Automobilis buvo pavogtas atsakovės darbo laiku. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, nesutinka ir su šiuo argumentu. Iš ikiteisminio tyrimo Nr. 20-1-00011-12 medžiagos nustatyta, kad dalis saugomos teritorijos, kuria naudojosi kita įmonė UAB „Tarptautiniai kontaktai ir ko“, buvo filmuojama. Peržiūrėjus vaizdo įrašą vagystės laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. sausio 3 d. 17.00 val. iki 2012 m. sausio 4 d. 9.00 val., buvo nustatyta, kad 2012 m. sausio 4 d. 03.42 val. pro UAB „Tarptautiniai kontaktai ir ko“ pastatą pravažiuoja automobilis (ikiteisminio tyrimo 44-45 b. l.). Nors vaizdo įraše automobilio modelis aiškiai nesimato, pirmosios instancijos teisme apklausto liudytojo U. K., kuris tuo metu dirbo UAB „Tarptautiniai kontaktai ir ko“ direktoriumi ir vertėsi automobilių prekyba, manymu, užfiksuotas BMW markės visureigio tipo automobilis. Vykdant ikiteisminį tyrimą, 2012 m. sausio 4 d. atlikus įvykio vietos apžiūrą buvo nustatytos vienos krypties automobilio vėžės, vedančios link vartų, kurie buvo iškelti (ikiteisminio tyrimo 3-19 b. l.). Šie įrodymai sudaro pakankamą pagrindą spręsti, kad ginčo Automobilis buvo pavogtas būtent tuo metu, kai objektą saugojo atsakovės UAB „Kvintencija“ darbuotojas. Apeliantės remiasi byloje pateiktu UAB „Kvintencija“ apsaugos darbuotojo R. A. 2012 m. sausio 4 d. rašytiniu paaiškinimu, kuriame jis teigia, kad naktį tarp 1–3 val. į teritoriją buvo įvažiavę UAB „Tarptautiniai kontaktai ir ko“ darbuotojai po 15 min. išvažiavo (2 t., 27 b. l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, šis įrodymas nesudaro pagrindo abejoti teismo išvada dėl Automobilio vagystės momento. Pirma, vaizdo įraše užfiksuotas pravažiuojantis automobilis viena kryptimi. Jeigu tai būtų apsaugos darbuotojo minimas automobilis, tai po 15 min. turėjo būti užfiksuota, kaip šis automobilis grįžta atgal. Antra, liudytojas U. K. paneigė, jog tą naktį jo darbuotojai buvo atvykę į darbovietę. Trečia, ikiteisminio tyrimo metu apklaustas R. A. jokių aplinkybių apie UAB „Tarptautiniai kontaktai ir ko“ darbuotojų atvykimą į saugomą teritoriją įvykio naktį nenurodė (ikiteisminio tyrimo 48-49 b. l.).

Nustačius, kad Automobilis iš saugomos teritorijos buvo pavogtas dar nepasibaigus UAB „Kvintencija“ darbuotojo budėjimo objekte laikui, nėra pagrindo vadovautis atsakovės pateikto priėmimo–perdavimo akto egzemplioriumi, kuriame ieškovės atstovas V. P. pasirašė, kad priėmė visus šiame akte nurodytus automobilius, įskaitant ir minėtąjį BMW X5 (2 t., 20 b. l.). Byloje pateiktame 2012 m. sausio 4 d. rašytiniame paaiškinime (1 t., 22 b. l.) ir pirmosios instancijos 2014 m. sausio 23 d. teismo posėdyje liudytoju apklaustas V. P. paaiškino, kad 2012 m. sausio 4 d. rytą, atvykęs į darbą, apsaugos darbuotojo turimą priėmimo–perdavimo aktą pasirašė nepatikrinęs automobilių, kadangi tuo metu smarkiai lijo, po to, nuėjęs į serviso patalpas, laukė, kol ateis apsaugos darbuotojas, kad jie kartu sutikrintų visus automobilius ir pastarasis pasirašytų antrame priėmimo–perdavimo akto egzemplioriuje, tačiau jo nebesulaukė, o paskui pamatė, kad trūksta vieno automobilio – BMW X5. Ieškovės pateiktame priėmimo–perdavimo akto egzemplioriuje UAB „Kvintencija“ darbuotojas R. A. pasirašė, kad automobilius perdavė, tačiau prieš tai nepasirašė, kad automobilius priėmė saugoti (1 t., 21 b. l.). Šiame akto egzemplioriuje nupiešta rodyklė bei kitame akto egzemplioriuje esantis nubrauktas R. A. parašas toje vietoje, kur turėjo pasirašyti ieškovės atstovas, leidžia manyti, kad R. A., priimdamas saugoti automobilius, pasirašė ne toje grafoje, o kitą rytą perduodamas automobilius ieškovės atstovui, pastarojo turėto akto egzemplioriaus iš tikrųjų nepasirašė. Kadangi atsakovės pateiktą priėmimo–perdavimo aktą ieškovės atstovas pasirašė realiai nepatikrinęs perduodamų automobilių, šis dokumentas, įvertinus prieš tai aptartas aplinkybes, nelaikytinas įrodymu, patvirtinančiu atsakovės UAB „Kvintencija“ tinkamą sutartinių įsipareigojimų įvykdymą (CPK 185 str.).

Dėl padarytos žalos fakto ir jos dydžio

Kaip minėta, ieškovė, su kuria trečiasis asmuo A. T. buvo susitaręs dėl jam priklausančio Automobilio apžiūros ir remonto darbų atlikimo, turėjo pareigą saugoti jai patikėtą Automobilį. Tuo tarpu atsakovės, kurias kaip jau minėta su ieškove siejo sutartiniai pasaugos teisiniai santykiai, turėjo pareigą užtikrinti ieškovės autoserviso teritorijoje esančių transporto priemonių, tarp jų ir trečiojo asmens Automobilio, apsaugą Saugos paslaugų sutartyje numatytu laiku. Nustačius, kad Automobilis buvo prarastas, trečiasis asmuo A. T. įgijo teisę reikalauti, kad UAB „Arsaulitus“ atlygintų jam padarytą turtinę žalą. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad trečiasis asmuo A. T. pareiškė ieškovei pretenziją dėl nuostolių atlyginimo (2 t., 103 b. l.). Ieškovei atsiradusi pareiga atlyginti trečiojo asmens nuostolius dėl prarasto Automobilio atitinkamai reiškia, kad ieškovei buvo padaryta žala (CK 6.249 str.).

Tai, kad ieškovė ne iš karto sutiko atlyginti trečiajam asmeniui A. T. nuostolius dėl prarasto Automobilio, nepaneigia paties žalos atsiradimo fakto. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1016/2014 konstatuota, kad A. T. neturi reikalavimo teisės UAB „Kvintencija“ atžvilgiu. Ieškovė ir trečiasis asmuo A. T. patvirtino, kad jų tarpusavio susitarimu ieškovė atlygins A. T. jo patirtus nuostolius. Šiuo atveju neturi reikšmės, ar ieškovė yra atlyginusi nuostolius trečiajam asmeniui, ir kiek šių nuostolių yra faktiškai atlyginusi. Tačiau ta aplinkybė, kad ieškovė įtraukė į savo buhalterinę apskaitą visą trečiojo asmens reikalaujamą atlyginti sumą (2 t., 121 b. l.), dar nereiškia, kad būtent tokio dydžio žala ir buvo padaryta. Nagrinėjamoje byloje tarp šalių kilo ginčas, be kita ko, ir dėl nuostolių dydžio, todėl ieškovė turi procesinę pareigą įrodyti jos patirtų nuostolių dydį (CPK 12 str., 178 str.).

Byloje nustatyta, kad 2010 m. rugpjūčio 25 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartimi trečiasis asmuo A. T. iš UAB „Verpalita“ įsigijo Automobilį už 29 959,60 Lt (1 t., 132-133 b. l.). Byloje pateikti duomenys patvirtina, o trečiasis asmuo A. T. to ir neneigia, kad įsigytas Automobilis buvo po eismo įvykio. Automobilis iš ieškovės autoserviso teritorijos buvo pavogtas 2012 m. sausio 4 d. Taigi sprendžiant atlygintinos žalos dydžio klausimą, svarbu nustatyti, kokia Automobilio vertė buvo būtent jo praradimo momentu, nes šiuo atveju prievolės esmė reikalauja taikyti kainas, buvusias žalos padarymo dieną (CK 6.249 str. 5 d.).

Apeliantės nepagrįstai teigia, kad byloje nėra duomenų, jog įvykio metu Automobilis buvo suremontuotas. Byloje pateikti duomenys, kad trečiasis asmuo A. T. įsigijo Automobilį su akivaizdžiai matomais apgadinimais (1 t., 49-52 b. l.). Tuo tarpu pirmosios instancijos teisme apklausti ieškovės darbuotojai patvirtino, jog Automobilis vizualiai atrodė suremontuotas. Ta aplinkybė, kad įvykio metu Automobilis savo eiga išvažiavo iš saugomos teritorijos, taip pat leidžia pagrįstai manyti, kad jo būklė buvo atkurta (CPK 185 str.). Atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad A. T. nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo patirtas išlaidas už atliktus Automobilio remonto darbus, detalių įsigijimą, įrodymų, kad jis apskritai turėjo lėšų tokiam automobiliui įsigyti ir jį suremontuoti. Byloje nėra ginčo, kad prarastas Automobilis nuosavybės teise priklausė trečiajam asmeniui A. T.. Kaip minėta, žalos apskaičiavimui svarbi yra pati Automobilio rinkos vertė jo praradimo momentu. Kiek išlaidų buvo patirta Automobilį remontuojant ir ar apskritai tokių išlaidų A. T. turėjo, neturi reikšmės nustatant Automobilio vertę. Automobilio remontas gali būti ekonomiškai netikslingas, tačiau jeigu asmuo automobilį vis tiek suremontavo, tai nereiškia, kad jam turi būti atlygintos visos jo patirtos išlaidos. Tokie įrodymai reikšmingi tik tiek, kiek jie patvirtina patį atliktų remonto darbų faktą, panaudotų detalių kokybę (naujos ar dėvėtos, originalios ar ne), kas turi įtakos vertinant konkretaus automobilio rinkos vertę. Nors šių duomenų byloje nėra (pateiktas tik vienas kvitas 6 000 Lt sumai (2 t., 78 b. l.), tačiau jame nenurodyta, už kokio automobilio remontą sumokėti pinigai), taip pat nėra galimybės apžiūrėti prarastą Automobilį, byloje yra pakankamai netiesioginių įrodymų, kurių pagrindu galima spręsti, kad įvykio metu Automobilis buvo suremontuotas.

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovei padarytos žalos dydį dėl prarasto Automobilio, vadovavosi byloje pateikta J. Pikūno IĮ 2010 m. rugpjūčio 23 d. Automobilio vertinimo pažyma, kurioje nurodyta, kad transporto priemonės rinkos vertė prieš sužalojimą – 92 900 Lt; atkuriamoji vertė, keičiant senas detales naujomis – originaliomis detalėmis, įvertinus nusidėvėjimą bei prekinės vertės netekimą – 87 623 Lt; sužalotos transporto priemonės likutinė vertė – 33 639 Lt (1 t., 40 b. l.). Teismas, nustatęs, kad Automobilis įvykio metu buvo suremontuotas, sprendė, kad ieškovė dėl prarasto Automoblio patyrė 92 900 Lt (26 905,70 Eur) nuostolių. Teisėjų kolegija su šia teismo išvada iš dalies nesutinka, kadangi teismas neįvertino tos aplinkybės, jog Automobilis pagamintas 2010 metais, J. Pikūno IĮ vertinimas atliktas 2010 m. rugpjūčio 23 d., o vagystė įvyko 2012 m. sausio 4 d., t. y. kai Automobilis buvo jau dviejų metų senumo. Akivaizdu, kad ši aplinkybė turi įtakos nustatant Automobilio vertę, kuri, kaip minėta, turi būti nustatyta atsižvelgiant į rinkos kainas žalos padarymo momentu. Automobilis, jį įsigijus UAB „Verpalita“, o vėliau perleidus trečiajam asmeniui A. T., visą laiką iki jo praradimo nebuvo įregistruotas, kas suponuoja išvadą, kad Automobilis nebuvo ir negalėjo būti eksploatuojamas. Nepaisant to, dviejų metų laikotarpis, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamai reikšminga aplinkybė, sudaranti pagrindą spręsti, kad suremontuoto Automobilio rinkos vertė jo praradimo momentu buvo mažesnė, nei nurodyta J. Pikūno IĮ 2010 m. rugpjūčio 23 d. Automobilio vertinimo pažymoje, atsižvelgiant į tai, kad paprastai pagal bendras rinkos tendencijas tokio pobūdžio turtas (t. y. lengvieji automobiliai) per ilgesnį laiką nuvertėja. Vadovaujantis LR susisiekimo ministro ir LR finansų ministro 2000 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 120/101 patvirtinta Kelių transporto priemonių vertinimo instrukcija, rekomenduojamas vidutinis lengvojo automobilio dviejų metų senumo vertės koeficientas – 59 proc. (1 lentelė, 3 p.). Atsižvelgdama į šį kriterijų, teisėjų kolegija sprendžia, kad įrodytas ieškovei padarytos žalos dydis dėl Automobilio praradimo yra 54 811 Lt (92 900 Lt × 59 %), kas sudaro 15 874,36 Eur. Įvertinus prieš tai nurodytų aplinkybių visumą, toks atlygintinos žalos dydis laikytinas atitinkančiu teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 str.).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai kvalifikavo teisinius santykius tarp ginčo šalių kaip atlygintinę pasaugą, tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas ir atsakovių civilinę atsakomybę reglamentuojančias materialines teisės normas, nustatydamas atsakovių pareigą saugoti ginčo Automobilį, sutartinių įsipareigojimų pažeidimą ir padarytos žalos ieškovei faktą, tačiau nustatydamas ieškovei padarytos žalos dydį, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu nustatytas aplinkybes (CPK 178 str., 185 str.). Šis procesinės teisės normų pažeidimas lėmė neteisingą ieškovei atlygintinos žalos dydžio nustatymą, todėl skundžiamas teismo sprendimas pakeistinas (CPK 329 str. 1 d.), sumažinant ieškovei iš atsakovių solidariai priteistiną nuostolių atlyginimo sumą iki 15 905,06 Eur (15 874,36 Eur už prarastą Automobilį + 30,70 Eur už prarastus automobilio VW Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos numerius).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, ieškovės patenkintų reikalavimų dalis sumažėja iki 32 proc., todėl atitinkamai pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 str. 5 d.). Bylos duomenimis ieškovė paduodama ieškinį sumokėjo 4 390 Lt (1 271,43 Eur) žyminį mokestį (1 t., 12 b. l.), patyrė 3 000 Lt (868,86 Eur) atstovavimo išlaidų (2 t., 166-170 b. l.), atsakovė UAB „Kvintencija“ patyrė 851,65 Eur (2 t. 114-117 b. l., 3 t. 112-113, 115-116 b. l.) atstovavimo išlaidų, valstybė – 19,60 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Ieškinį patenkinus iš dalies (32 proc.), iš atsakovių ieškovei priteistina po 203,42 Eur žyminio mokesčio ir po 139 Eur atstovavimo išlaidų, iš ieškovės atsakovei UAB „Kvintencija“ priteistina 579,12 Eur atstovavimo išlaidų (CPK 93 str., 98 str.). Valstybei priteistina iš ieškovės – 13,32 Eur, iš atsakovių – 3,13 Eur (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 93 str.).

Apeliantės už pateiktus apeliacinius skundus sumokėjo po 808 Eur žyminio mokesčio. Kitų duomenų apie šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nėra pateikta. Iš dalies patenkinus apeliacinių skundų reikalavimus, laikytina, kad patenkintų reikalavimų dalis sudaro 59 proc., todėl atsakovėms iš ieškovės priteistina po 476,72 Eur žyminio mokesčio už apeliacinius skundus (CPK 93 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 15 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Arsaulitus“ (j. a. k. 235905880) solidariai iš atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Kvintencija“ (j. a. k. 134852018) ir Kauno rajono savivaldybės (j. a. k. 188756386) 15 905,06 Eur (penkiolika tūkstančių devynis šimtus penkis eurus, 06 ct) nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-07-08) iki visiško prievolės įvykdymo.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Arsaulitus“ (j. a. k. 235905880) iš atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Kvintencija“ (j. a. k. 134852018) ir Kauno rajono savivaldybės (j. a. k. 188756386) po 203,42 Eur (du šimtus tris eurus, 42 ct) žyminio mokesčio ir po 139 Eur (vieną šimtą trisdešimt devynis) atstovavimo išlaidų.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Arsaulitus“ (j. a. k. 235905880) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Kvintencija“ (j. a. k. 134852018) 579,12 Eur (penkis šimtus septyniasdešimt devynis eurus, 12 ct) atstovavimo išlaidų.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Arsaulitus“ (j. a. k. 235905880) 13,32 Eur (trylika eurų, 32 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu valstybei (išieškotojas Valstybinė mokesčių inspekcija (įmonės kodas 188659752), į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 AB Swedbank, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).

Priteisti iš atsakovių uždarosios akcinės bendrovės „Kvintencija“ (j. a. k. 134852018) ir Kauno rajono savivaldybės (j. a. k. 188756386) po 3,13 Eur (tris eurus, 13 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu valstybei (išieškotojas Valstybinė mokesčių inspekcija (įmonės kodas 188659752), į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 AB Swedbank, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).“

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Arsaulitus“ (j. a. k. 235905880) atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Kvintencija“ (j. a. k. 134852018) ir Kauno rajono savivaldybei (j. a. k. 188756386) po 476,72 Eur (keturis šimtus septyniasdešimt šešis eurus 72 ct) žyminio mokesčio už apeliacinius skundus.