Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Žilvino Terebeizos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aldonos Tilindienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų I. R., J. M. ir B. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų I. S. ir B. S. patikslintą ieškinį atsakovams I. R., B. M., J. M., M. Z., G. B., F. Š. (F. Š.), B. Š. (B. Š.), J. M., Č. V. L., J. G., K. Š., V. T., O. P.-O., M. P. P., J. S., B. B., G. Š., T. K., V. M., D. Š., J. T. (J. T.), J. K., G. M., G. T. (G. T.), S. L., E. V., R. Z., T. Z., J. Š., K. V., A. V., L. S., V. Š., P. Š. (P. Š.), M. J. (M. J.), Z. G., K. Š., S. Š. (S. Š.), I. P., M. Z., D. R., Č. V., dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, –S. K., B. F., R. B., T. B., J. M., M. V..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

14. Apeliantai apeliacinį skundą padavė nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas sprendė, kad Dovanojimo ir Mainų sutartys, kuriomis atsakovas I. R. įgijo dalį Sklypo, yra apsimestinės, sudarytos siekiant pridengti pirkimo – pardavimo sutartis. Nustatęs, kad Dovanojimo sutartis, 15 pirkimo – pardavimo sutarčių, taip pat vėliau sudaryta Mainų sutartis pažeidė bendrasavininkų pirmumo teisę įsigyti bendra nuosavybe priklausantį turtą, pirmosios instancijos teismas ieškovams perkėlė pagal šiuos sandorius įgytas I. R. pirkėjo teises ir pareigas. Taigi, šios apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl bendrosios nuosavybės teise priklausančio turto perleidimo ypatumų

15. Nustatyta, kad ieškovų ginčijama Dovanojimo sutartis, 15 pirkimo – pardavimo sutarčių, taip pat Mainų sutartis yra susijusios su Sklypo, kurio bendraturčiai yra ieškovai, dalių perleidimu trečiajam (pašaliniam) asmeniui I. R. Tokio, bendra nuosavybe keliasdešimčiai savininkų priklausančio, Sklypo perleidimui taikytinos bendrosios nuosavybės perleidimą reglamentuojančios normos, be kita ko, CK 4.79 straipsnyje įtvirtintas reguliavimas, pagal kurį bendrosios nuosavybės dalis negali būti parduodama pašaliniams (tretiesiems) asmenims, nepasiūlius šią dalį pirmumo teise įsigyti kitiems bendraturčiams. Šiuo reguliavimu siekiama optimizuoti bendro daikto valdymą, naudojimą, disponavimą juo mažinant bendraturčių skaičių ar apskritai panaikinant dalinę nuosavybę paverčiant ją asmenine (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2011).

16. CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nustatyta pirmenybės teisė pirkti kito bendraturčio dalį įgyvendinama tik tada, kai ši dalis yra parduodama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Tai reiškia, kad kitais turto dalies perleidimo atvejais, pavyzdžiui, dovanojant ar mainant turtą, CK 4.79 straipsnis netaikomas. Be to, bendraturčių pirmenybės teisė galioja tik tada, kai daiktas parduodamas trečiajam asmeniui, todėl daiktą parduodant vienam iš bendraturčių, CK 4.79 straipsnio nuostatos netaikomos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2009).

17. Kita vertus, tam tikrais atvejais šalys, siekdamos išvengti su sandoriu, kurį šalys turėjo omenyje, susijusių padarinių sudaro apsimestinius sandorius, kuriais siekia pridengti tikruosius šalių ketinimus atspindintį sandorį. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tokiais atvejais, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Todėl nustačius, kad kitu sandoriu (pavyzdžiui, dovanojimu ar mainais) buvo pridengtas pirkimo – pardavimo sandoris, tai būtų pagrindas ginti pažeistą CK 4.79 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendraturčių pirmenybės teisę.

18. Pagal CK 4.79 straipsnio 3 dalį, jeigu dalis, esanti bendrąja nuosavybe, parduota pažeidžiant pirmenybės teisę ją pirkti, kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad iš CK 4.79 straipsnio 3 dalies turinio matyti, jog perkeliant pirkėjo teises ir pareigas nereikia konstatuoti jokių kitų teisės pažeidimų, pakanka konstatuoti, kad buvo pažeista bendraturčio pirmenybės teisė pirkti šią dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2009).

19. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad I. R. pirmąją Sklypo dalį įgijo Dovanojimo sutartimi, todėl 15 pirkimo – pardavimo sutarčių, taip pat Mainų sutartis buvo sudarytos I. R. jau esant Sklypo dalies savininku, todėl, kaip nurodyta šios nutarties 16 punkte, sudarant minėtus sandorius CK 4.79 straipsnio nuostatos dėl bendraturčių pirmenybės teisės I. R. taikomos nebuvo.

20. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo ieškovams manant, kad Dovanojimo sutartis buvo apsimestinis sandoris, sudarytas siekiant apeiti šios nutarties 15 punkte aptartą bendraturčių pirmumo teisę įsigyti bendra nuosavybe esantį turtą, pasinaudojant šios nutarties 16 punkte nurodytais bendraturčių pirmumo teisės instituto netaikymo atvejais. O tai, atitinkamai, lemtų, kad I. R. niekad nebuvo teisėtu Sklypo dalies savininku, todėl 15 pirkimo – pardavimo sutarčių buvo sudarytos taip pat pažeidžiant CK 4.79 straipsnyje įtvirtintą bendraturčių pirmumo teisę. Patikslintu ieškiniu ieškovai taip pat ginčijo jau po Dovanojimo sutarties ir 15 pirkimo – pardavimo sutarčių sudarytą Mainų sutartį kaip apsimestinį sandorį. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškinį ir, vadovaujantis CK 4.79 straipsnio 3 dalimi, ieškovams perkėlė I. R., pagal sudarytus sandorius, įgytas pirkėjo teises ir pareigas.

Dėl Dovanojimo sutarties (ne)pripažinimo apsimestiniu sandoriu ir su tuo susijusių padarinių

21. Kadangi minėta (žr. šios nutarties 20 punktą), kad Dovanojimo sutartis sukeltų ir kitų I. R. sudarytų 15 pirkimo – pardavimo sutarčių ginčijimo padarinius, pirmiausiai spręstinas Dovanojimo sutarties (ne)pripažinimo apsimestiniu sandoriu klausimas.

22. Sandoris yra asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnis), t. y. asmens vidinės valios išorinė išraiška. Tam, kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-15-701/2015).

23. Tuo tarpu apsimestinio sandorio atveju šalių valia yra ydinga – jos vidinė ir išorinė išraiška skiriasi. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-381/2021). Todėl, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis).

24. Apeliantai pagrįstai nurodo, kad sprendžiant, ar sandoris yra apsimestinis, būtina nustatyti, kokia buvo tikroji ginčijamą sandorį sudariusių šalių valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-301-381/2021). Nagrinėjamu atveju tarp šalių ginčas kilo nesutariant, ar Dovanojimo sutartis atspindi tikrąją šalių valią, t. y. ja buvo siekiama sukurti dovanojimo teisinius santykius, ar vis dėlto Dovanojimo sutartimi buvo paslėpti kiti, t. y. pirkimo – pardavimo, teisiniai santykiai, todėl Dovanojimo sutartimi šalys faktiškai įgyvendino Sklypo dalies pirkimą – pardavimą.

25. Dovanojimo sutartis yra neatlygintinė sutartis, pagal kurią viena jos šalis (dovanotojas) perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotojam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui (CK 6.465 straipsnio 1 dalis). Akivaizdu, kad pagrindinis ir būtinas šios sutarties požymis yra jos neatlygintinumas. CK 6.466 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sutartis nelaikoma dovanojimo sutartimi, jeigu jos šalys viena kitai perduoda tam tikrą turtą arba turtines teises ar priešpriešines prievoles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016).

26. Taigi sudaryta sutartis gali būti pripažinta dovanojimo sutartimi tik esant būtinai sąlygai – jos neatlygintinumui, t. y. sutarties šaliai, kuriai dovanojamas turtas ar turtinės teisės, neatsiranda priešpriešinės prievolės dovanotojui. Nustačius, kad iš tikrųjų šalys buvo susitarusios taip, jog už dovaną bus atsilyginta, sutartis kvalifikuotina kaip apsimestinis sandoris, ir, jeigu tikrasis (pridengtasis) susitarimas atitinka įstatymus, taikytinos tokį sandorį reglamentuojančios taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016).

27. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-26/2011; 2018 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916-2018).

28. Kasacinio teismo jurisprudencijoje konstatuota, kad vertinant, ar tikroji sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai suteikti turtą ar turtinę teisę, svarbu nustatyti dovanojimo motyvus, nes dovanojimo veiksmas, kaip ir bet kuris teisinis veiksmas, paprastai yra motyvuotas, taigi aplinkybės, atskleidžiančios dovanos suteikimo motyvus, gali būti įrodomieji faktai dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrajai valiai patvirtinti. Dovanojama gali būti siekiant padėkoti ar padėti ir pan., be to, paprastai dovanojimo sutartys sudaromos artimų žmonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016).

29. Kasacinis teismas išaiškinęs, kad nenustačius jokių dovanojimo priežasčių (motyvų), gali kilti pagrįstų abejonių dėl dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrosios valios turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016). Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012).

30. Apeliantų vertinimu ieškovai neįrodė, kad Dovanojimo sutartis buvo atlygintina, be to, aplinkybė, kad Dovanojimo sutartimi siekta išvengti pirmumo teisės, savaime nereiškia, kad toks sandoris buvo apsimestinis ar sudarytas siekiant pridengti pirkimo – pardavimo sandorį. Teisėjų kolegija nesutinka, kad šie apeliantų nurodomi argumentai sudaro pagrindą spręsti dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumo.

31. Pirma, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Dovanojimo sutarties šalys, t. y B. M. (dovanotoja) ir I. R. (apdovanotasis) neturėjo dovanojimo teisiniams santykiams būdingų motyvų (žr. šios nutarties 28 punktas).

32. Nors ginčijamą Dovanojimo sutartį sudarė dvi šalys – I. R. ir B. M., šiam sandoriui tarpininkavo ir juo rūpinosi V. T.. Dovanojimo sutartis buvo sudaryta dėl žemės Sklypo, priklausančio keliasdešimt bendrasavininkų. Vienai iš Sklypo bendrasavininkių V. T., priklausė beveik pusė žemės Sklypo dalies (5046/11130). Norėdama šią Sklypo dalį parduoti, V. T. pasisamdė nekilnojamojo turto tarpininkę, kuri rado potencialų Sklypo dalies pirkėją – I. R.. I. R. buvo suinteresuotas visų Sklypo dalių, o ne vienos Sklypo dalies įsigijimu, todėl V. T. pasiūlė supirkti kitas Sklypo dalis ir jam parduoti jau visą žemės Sklypą. V. T. iš pradžių su šiuo pasiūlymu sutiko, tačiau jį įgyvendinant suprato, kad procesas pernelyg sudėtingas, todėl klausimą pasiūlė išspręsti kitu būdu – I. R. priimti V. T. giminaitės ir artimos draugės B. M. Sklypo dalies dovaną ir tuomet susipirkti kitas Sklypo dalis, tame tarpe įsigyjant ir V. T. Sklypo dalį. I. R. sutikus su V. T. pasiūlymu, I. R. ir B. M. sulygo dėl Dovanojimo sutarties. B. M. nurodė, kad Sklypo dalį padovanojo veikdama V. T. naudai, siekiant jai padėti ir tokiu būdu atsidėkoti už praeityje suteiktą pagalbą, tame tarpe ir finansinę, suprantant kad Dovanojimo sutartis suteiks galimybę V. T. parduoti Sklypo dalį I. R..

33. Minėta (žr. šios nutarties 28 punktą), kad dovanojama gali būti siekiant padėkoti ar padėti ir pan., be to, paprastai dovanojimo sutartys sudaromos artimų žmonių. Teisėjų kolegijos vertinimu, analizuojant dovanojimo motyvus turėtų būti nagrinėjami dovanojimo teisinių santykių šalių motyvai, t. y. dovanotojo ketinimai apdovanotojo atžvilgiu. Šiuo atveju, Dovanojimo sutarties sudarymo aplinkybės patvirtina, kad B. M., sudarydama Dovanojimo sutartį, nors ir norėjo padėkoti ir padėti, tačiau ne I. R., su kuriuo sudarė Dovanojimo sutartį, o savo giminaitei ir artimai draugei V. T.. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Dovanojimo sutarties šalių nesiejo jokie ryšiai, B. M. neturėjo jokio suinteresuotumo nemokamai padovanoti turtą nepažįstamam asmeniui. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Dovanojimo sutarties šalių išorinė valia – suteikti ir priimti dovaną, neatitiko vidiniams dovanojimo santykiams būdingų motyvų.

34. Antra, kadangi Dovanojimo sutartį sudariusi B. M. veikė V. T. naudai ir jos interesais, taip pat vertintinos priežastys, lėmusios V. T. suinteresuotumą Dovanojimo sutarties sudarymu. Akivaizdu, kad V. T. I. R. atžvilgiu neturėjo dovanojimui būdingų ketinimų, t. y. noro padėti ar atsidėkoti, jų nesiejo artimi santykiai. V. T. I. R. pasiūlė priimti B. M. Sklypo dalies dovaną, kadangi tokiu būdu ji būtų galėjusi parduoti savo Sklypo dalį, kadangi I. R. sutiko šį turtą įsigyti tik tada, jei jam pavyktų įsigyti visą Sklypą (žr. šios nutarties 32 punktą). I. R. nebuvo Sklypo bendrasavininkas, todėl jis nebūtų galėjęs įsigyti kitų Sklypo dalių pardavėjams pirmiau jų nepasiūlius įsigyti kitiems bendrasavininkams (CK 4.79 straipsnis). Tačiau, priėmęs Sklypo dalies dovaną ir tapęs Sklypo bendrasavininku, I. R., išvengdamas kitų Sklypo bendrasavininkų pirmenybės teisės, Sklypo dalis, tame tarpe ir V. T., galėjo įsigyti nevaržomai (žr. šios nutarties 17 punktą). Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad Dovanojimo sutartimi buvo siekiama kito, nei ginčijamame sandoryje nurodyto teisinio tikslo, t. y. išvengti turto bendrasavininkų pirmumo teisės įsigyti parduodamą turto dalį (CK 4.79 straipsnis).

35. Trečia, minėta (žr. šios nutarties 26 punktas), kad dovanojimo teisinius santykius nuo pirkimo – pardavimo teisinių santykių skiria neatlygintinumas, todėl nustačius, kad dovanojimas buvo atlygintinas, spręstina, kad tokiu būdu šalys pridengia pirkimo – pardavimo teisinius santykius. Nors sutiktina su apeliantais, kad ieškovai nepateikė tiesioginių atsiskaitymo su dovanotoja įrodymų, t. y. mokėjimo dokumentų, susirašinėjimų ir pan., tačiau tai nesudaro pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Dovanojimo sutartis buvo atlygintinė ir šalys šia sutartimi pridengė pirkimo – pardavimo sandorį.

36. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl sandorio apsimestinumo, t. y. iš esmės nesąžiningų veiksmų, kai šalys, apgaunant kitus, simuliuoja esant vienus teisinius santykius, nors iš tiesų susitaria dėl kitų. Paprastai tokiais atvejais tiesioginių įrodymų apie sandorio atlygintinumą nebūna, pavyzdžiui, gali būti sumokama grynaisiais pinigais, tą atliekant vėliau ar įskaitant anksčiau susidariusias skolas.

37. Nustatyta, kad Dovanojimo sutartį B. M. sudarė V. T. naudai. Pati B. M. patvirtino, kad V. T. jai padėdavo ir finansiškai, paskolindavo pinigų, todėl tikėtina, kad Dovanojimo sutartimi galėjo būti atsiskaitoma ir įskaitant susidariusias skolas. Be to, V. T. inicijavo Dovanojimo sutarties sudarymą vedina finansinės naudos, siekiant parduoti savo Sklypo dalį. Kadangi I. R. šią Sklypo dalį įsigijo, neatmestina, tokiu būdu I. R. galėjo atsiskaityti už Dovanojimo sutartį, tik vėliau, jau sudarant V. T. Sklypo dalies pirkimo – pardavimo sutartį. Todėl teisėjų kolegija, įvertinusi į bylą pateiktų įrodymų visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad labiau tikėtina, jog Dovanojimo sutartis buvo atlygintinė, o tai savaime sudaro pagrindą spręsti, kad Dovanojimo sutartimi šalys pridengė pirkimo – pardavimo teisinius santykius.

38. Ketvirta, apeliantai nepagrįstai teigia, kad pripažinus Dovanojimo sutartį pirkimo – pardavimo sandoriu, turėtų būti taikoma restitucija, t. y. B. M. grąžinama padovanota Sklypo dalis, o I. R. už Sklypo dalį sumokėta kaina. Kasacinis teismas išaiškinęs, kad tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Apsimestinis sandoris visada negalioja nuo jo sudarymo momento, o sandorio, kurį siekta pridengti, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Jeigu pridengiamojo sandorio turinys atitinka įstatymo reikalavimus, tai taikomos atitinkamą sandorį reglamentuojančios taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-139-378/2020).

39. Nustačius, kad Dovanojimo sutartis buvo apsimestinis sandoris, šis sandoris negalioja nuo jo sudarymo momento. Tačiau dovanojimo santykių negaliojimas nagrinėjamu atveju nelemia restitucijos, kadangi Dovanojimo sutartimi pridengti pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai nagrinėjamu atveju išlieka, jiems taikytinos pirkimo – pardavimo sandoriams taikomos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Nustačius, kad Dovanojimo sutartimi pridengtas pirkimo – pardavimo sandoris pažeidė CK 4.79 straipsnyje įtvirtintą bendraturčių pirmumo teisę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pritaikė šios teisės pažeidimui taikomą teisių gynimo būdą, t. y. I. R. sandoriu įgytų teisių ir pareigų perkėlimą ieškovams (CK 4.79 straipsnio 3 dalis).

40. Šios nutarties 39 punkte nurodytos aplinkybės taip pat sudaro pagrindą spręsti, kad I. R., sudarydamas 15 Sklypo dalių pirkimo – pardavimo sutarčių nebuvo šio Sklypo bendrasavininkas, todėl sulygdamas dėl šių sutarčių taip pat pažeidė CK 4.79 straipsnyje įtvirtintą bendraturčių pirmumo teisę. Todėl pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai tenkino ieškovų reikalavimą – jiems perkėlė pirkėjo teises ir pareigas pagal minėtas 15 pirkimo – pardavimo sutarčių.

Dėl Mainų sutarties kaip apsimestinio sandorio

41. Apeliantai taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas pripažino Mainų sutartį apsimestine, pridengiančią pirkimo – pardavimo teisinius santykius, kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantais.

42. Pirma, jau minėta (žr. šios nutarties 27 punktą), kad sprendžiant ar sandoris yra apsimestinis, būtina nustatyti, kokia buvo tikroji ginčijamą sandorį sudariusių šalių valia. Kasacinis teismas aiškina, kad mainai – tai apsikeitimas daiktais, kartu perleidžiant nuosavybės teises į juos (CK 6.432 straipsnio 1 dalis). Prielaida šiai sutarčiai sudaryti yra tai, kad sutampa šalių ketinimai įsigyti atitinkamą daiktą, perleidžiant kitai šaliai nuosavybėn kitą daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-455-421/2015).

43. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Mainų sutartimi šalys mainėsi šalia vienas kito esančių žemės sklypų dalimis. I. R. J. M. priklausanti Sklypo dalis domino dar 2020 metų pabaigoje. Nors J. M., sulaukusi pensinio amžiaus, nebuvo suinteresuota naudotis turima žeme ar supirkinėti kitas Sklypo dalis, jos parduoti taip pat nenorėjo, kadangi ji nekilnojamąjį turtą kaip investiciją vertino labiau nei ilgainiui nuvertėsiančius pinigus, norėjo šią žemę po mirtiems palikti savo vaikams ir vaikaičiams. Be to, jos turimo Sklypo dalies vertė buvo labai maža (80 Eur) ir už gautus pinigus ji nebūtų galėjusi nieko prasmingo įsigyti. Todėl J. M. nesutiko su I. R. pateiktu pasiūlymu įsigyti jai priklausančią žemę.

44. Tačiau I. R. išliko suinteresuotas žemės įsigijimu, todėl, atsižvelgęs į J. M. prioritetus, jai pateikė kitą pasiūlymą. Kadangi Jadvygos turimos sklypų dalys Sklype ir Sklype 2 buvo itin mažos, nutolusios viena nuo kitos, I. R. pasiūlė šiuos žemės plotus išmainyti į vieną didesnį, esantį netoli mainomų žemės sklypų, t. y. Sklype 3, kuriame J. M. jau turėjo žemės (570/108700 dalis Sklype 3). J. M. sutikus su nauju I. R. pasiūlymu, jie sudarė Mainų sutartį. Sudarydama Mainų sutartį, J. M. bendroje sumoje turėtus 0,06 aro Sklype ir Sklype 2 ir išmainė į 0,06 aro viename žemės sklype, t. y. Sklype 3. Šalių susitarimu mainomų 4/11130 dalių Sklypo vertė buvo 80 Eur, 3/4924 dalių Sklypo 2 vertė buvo 34 Eur, 55/108700 dalių Sklypo 3 vertė buvo 114 Eur. Šalys susitarė, kad mainomo turto vertė vienoda, mainomasi be jokių priemokų, patvirtino, kad mainomo nekilnojamojo turto vertės nustatymas šalių susitarimu joms yra tinkamas (Mainų sutarties 3.1, 3.2 punktai).

45. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Mainų sutartimi šalys nesiekė mainams būdingų teisinių padarinių. Priešingai, Mainų sutartis atitiko mainų santykių esmę, t. y. sutapo Mainų sutarties šalių ketinimai įsigyti atitinkamą daiktą, perleidžiant kitai šaliai nuosavybėn kitą daiktą.

46. Antra, sutiktina su apeliantais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad Mainų sutartis paneigia abipusį naudingumo principą. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančias aplinkybes (žr. šios nutarties 42–45 punktai) vertina, kad Mainų sutartis šalims buvo abipusiškai naudinga, t. y. J. M., labiau vertinusi nekilnojamojo turto nuosavybę už pinigus, sukoncentravo nuosavybę viename Sklype 3 ir tokiu būdu padidino jame jau turimą nuosavybę, tuo tarpu I. R. padidino savo nuosavybės dalį Sklype ir Sklype 2. Nors, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, J. M. priklausiusios Sklypo dalies naudojimo pobūdis buvo mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba, tačiau tiek Sklypo, tiek Sklypo 2 ir Sklypo 3 pagrindinė naudojimo paskirtis buvo tokia pati, t. y. kita. Be to, J. M. Sklypo naudojimo pobūdžiu nebūtų galėjusi pasinaudoti, kadangi turėdama itin mažą Sklypo dalį, ji negalėtų ant jos pastatyti mažaaukščio gyvenamojo namo. Nuosavybės sukoncentravimas taip pat palengvino turimų dalių priežiūrą, administravimo, žemės mokesčio mokėjimo procesą.

47. Trečia, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Dovanojimo sutarties apsimestinumas ar šios civilinės bylos nagrinėjimas, sudarant Mainų sutartį, savaime sudaro pagrindą spręsti, kad Mainų sutartis – apsimestinis sandoris. Pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad I. R. siekė tapti vieninteliu Sklypo savininku, nereiškia, kad šalys sudarė Mainų sutartį neteisėtai. Be to, tai, kad sudarant Mainų sutartį nebuvo įgyvendinta pirmenybės teisė pirkti kito bendraturčio dalį, nelemia tokio sandorio apsimestinumo. CK 4.79 straipsnio 1 dalyje nustatyta pirmenybės teisė pirkti kito bendraturčio dalį įgyvendinama tik tada, kai ši dalis yra parduodama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Tai reiškia, kad kitais turto dalies perleidimo atvejais, tame tarpe ir mainant turtą, CK 4.79 straipsnis netaikomas.

48. Todėl teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas nustatyta, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai sprendė, kad Mainų sutartis – apsimestinis sandoris.

Dėl procesinės bylos baigties

49. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą bei apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino Dovanojimo sutartį apsimestine, paslepiančia pirkimo – pardavimo sandorį, ir tuo pagrindu ieškovams teisėtai ir pagrįstai perkėlė šiuo sandoriu ir po jo sudarytomis 15 pirkimo – pardavimo sutarčių įgytas pirkėjo (I. R.) teises ir pareigas. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai Mainų sutartį pripažino apsimestine, todėl šioje dalyje skundžiamas teismo sprendimas keistinas, atmestini ieškinio reikalavimai dėl mainų sutarties pripažinimo pirkimo–pardavimo sutartimi, pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo ir 80 Eur priteisimo už perkeliamas pirkėjo teises ir pareigas, likusioje dalyje teismo sprendimą paliekant nepakeistu.

50. Į esminius šalių argumentus atsakyta, dėl kitų šalių argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo

51. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą (jo dalį) ar jį pakeitus, turi būti pakeistas ir pirmosios instancijos teisme atsiradusių bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis). CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 98 straipsnyje įtvirtintos bendrosios taisyklės, pagal kurias šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Be to, pagal CPK 79 straipsnio 1 dalį, prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamas žyminis mokestis.

52. Ieškovai I. S. ir B. S. pirmosios instancijos teisme sumokėjo 3 716 Eur žyminį mokestį, taip pat pateikė duomenis, patvirtinančius turėtas 3 025 Eur dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atsakovas I. R. pateikė duomenis apie jo patirtas 2 420 Eur dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atsakovė B. M. pateikė duomenis apie jos patirtas 1 089 Eur dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

53. Panaikinus sprendimą iš dalies ir priėmus naują sprendimą, ieškovų reikalavimai patenkinami 360 422 Eur (359 999 Eur (15 pirkimo – pardavimo sutarčių vertė) + 423 Eur (Dovanojimo sutarties vertė) = 360 422 Eur) sumoje, t. y. 80 Eur (Mainų sutarties vertė) mažiau. Todėl spręstina, kad patenkintų ieškinio reikalavimų dalis sudaro 99,98 proc. (100 – (80 * 100 / 360422 = 0,02) = 99,98), atitinkamai atmestinų reikalavimų dalis 0,02 proc. Atsižvelgiant į tai, ieškovams atlygintina 99,98 proc. bylinėjimosi išlaidų, atsakovams 0,02 proc.

54. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7 punktą rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.

55. Ieškovai I. S. ir B. S. už teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme sumokėjo 2022 m. kovo 25 d. mokėjimo pavedimu, todėl pagal Rekomendacijų 8.2 punktą maksimalus rekomenduojamas priteisti užmokestis už advokato teikiamą pagalbą, rengiant ieškinį, nagrinėjamu atveju sudaro 3 995,25 Eur (2,5 × 1 598,1 Eur). Kadangi ieškovams iš atsakovų priteistina 99,98 proc. bylinėjimosi išlaidų, t. y. 3 024,40 Eur (iš 3 025 Eur), prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis už surašytą ieškinį neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte nurodyto rekomenduojamo maksimalaus priteistino dydžio, todėl ieškovų naudai priteistina 3 024,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai I. S. ir B. S. sumokėjo 3 716 Eur žyminį mokestį, jiems taip pat priteistina 99,98 proc. žyminio mokesčio išlaidų, t. y. 3 715,26 Eur (iš 3 716 Eur). Iš viso ieškovams I. S. ir B. S. priteistina 6 737,66 Eur (3 024,40 + 3 715,26 = 6 737,66) bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

56. Šios nutarties 55 punkte nurodytos bylinėjimosi išlaidos, pagal bendrą taisyklę, turėtų būti priteisiamos iš antrosios šalies, t. y. atsakovų. Tačiau, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės „pralaimėjęs moka“ taikymas negali būti mechaniškas, o yra nulemtas šio teisės į teisminę gynybą ribojimo tikslo ir proporcingumo tarp siekiamo tikslo ir pasekmių vertinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-916/2023). Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 4 dalimi teismas gali nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių ir patirtas bylinėjimosi išlaidas ieškovų naudai priteisti ne iš visų civilinėje byloje patrauktų atsakovų.

57. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos neturėtų būti priteisiamos iš atsakovės J. M., teisėjų kolegijai atmetus ieškovų reikalavimą dėl Mainų sutarties, kurios šalimi ji buvo, nuginčijimo. Bylinėjimosi išlaidos taip pat nepriteistinos iš 15 pirkimo – pardavimo sutarčių pardavėjų (atsakovų), įvertinus, kad teismui tenkinus ieškovų reikalavimą perkelti pirkėjo teises ir pareigas pagal 15 pirkimo – pardavimo sutarčių, šis sprendimas iš esmės sukėlė neigiamus padarinius ne pardavėjams, o pirkėjui I. R.. Atsižvelgiant į tai, kad civilinė byla buvo užvesta iš esmės dėl Dovanojimo sutarties pripažinimo pirkimo – pardavimo sutartimi ir su tuo susijusių padarinių (išvestinių reikalavimų), t. y. pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo tiek pagal Dovanojimo sutartį, tiek pagal 15 pirkimo – pardavimo sutarčių, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos lygiomis dalimis priteistinos iš Dovanojimo sutarties šalių I. R. ir B. M., taip pat iš V. T., kurios pastangomis ir naudai B. M. padovanojo savo Sklypo dalį I. R. (žr. šios nutarties 32–34 punktus).

58. Atsakovė B. M. už teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme sumokėjo 2023 m. vasario 21 d. mokėjimo pavedimu, todėl pagal Rekomendacijų 8.2 punktą maksimalus rekomenduojamas priteisti užmokestis už advokato teikiamą pagalbą, rengiant atsiliepimą į ieškinį, nagrinėjamu atveju sudaro 4 497,50 Eur (2,5 × 1 799 Eur). Kadangi atsakovams iš ieškovų priteistina 0,02 proc. bylinėjimosi išlaidų, t. y. 0,22 Eur (iš 1 089 Eur), prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis už surašytą atsiliepimą į ieškinį neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte nurodyto rekomenduojamo maksimalaus priteistino dydžio, todėl atsakovės B. M. naudai iš ieškovų lygiomis priteistina 0,22 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

59. Atsakovas I. R. už teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme sumokėjo 2022 m. lapkričio 27 d. mokėjimo pavedimu, todėl pagal Rekomendacijų 8.2 punktą maksimalus rekomenduojamas priteisti užmokestis už advokato teikiamą pagalbą, rengiant atsiliepimą į ieškinį, nagrinėjamu atveju sudaro 4 497,50 Eur (2,5 × 1 780,5 Eur). Kadangi atsakovams iš ieškovų priteistina 0,02 proc. bylinėjimosi išlaidų, t. y. 0,45 Eur (iš 2 420 Eur), prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis už surašytą atsiliepimą į ieškinį neviršija Rekomendacijų 8.2 punkte nurodyto rekomenduojamo maksimalaus priteistino dydžio, todėl atsakovo I. R. naudai iš ieškovų lygiomis priteistina 0,45 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

60. Apeliantai I. R., J. M., B. M. už apeliacinį skundą sumokėjo 3 716 Eur žyminio mokesčio, nepateikė advokato išlaidas patvirtinančių įrodymų. Kadangi apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, šiuo atveju, kaip ir sprendžiant dėl pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų atlyginimo, aktuali ta pati atmestų ir patenkintų reikalavimų proporcija, t. y. apeliantams kompensuotina 0,02 procentai, kurie sudaro 0,74 Eur. Ieškovai atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė, todėl ieškovų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas apeliacinės instancijos teisme nespręstinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 20 d. sprendimą pakeisti.

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Atmesti ieškovų I. S. ir B. S. ieškinio reikalavimą dėl atsakovų I. R. ir J. M. sudarytos 2022 m. balandžio 15 d. mainų sutarties, pagal kurią atsakovė J. M. perleido jai asmeninės nuosavybės teise priklausančias 4/11130 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniaus m. sav., Vilniaus m., (duomenys neskelbtini), bei 3/4924 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniaus m. sav., Vilniaus m., atsakovui I. R., mainais į atsakovui I. R. asmeninės nuosavybė teise priklausančias 55/108700 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniaus m. sav., Vilniaus m., pripažinimo pirkimo – pardavimo sutartimi.

Atmesti ieškovų I. S. ir B. S. ieškinio reikalavimą perkelti ieškovams I. S. ir B. S. pirkėjo teisės ir pareigas pagal 2022 m. balandžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl 4/11130 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniaus m. (duomenys neskelbtini). bei priteisti iš ieškovų I. S. ir B. S. solidariai atsakovui I. R. 80 Eur už perkeliamas pirkėjo teises ir pareigas pagal 2022 m. balandžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį dėl 4/11130 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio Vilniaus m. (duomenys neskelbtini).

Priteisti ieškovams I. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir B. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovų I. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) B. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) bei V. T., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 6 737,66 Eur (šešis tūkstančius septynis šimtus trisdešimt septynis eurus 50 ct) (po 2245,88 Eur) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti atsakovei B. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovų I. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir B. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 0,22 Eur (22 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Priteisti atsakovui I. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovų I. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir B. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis 0,45 Eur (45 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

Kitą Vilniaus apygardos teismo 2023 m. vasario 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovams I. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) B. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovų I. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir B. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis 0,74 Eur (74 ct) žyminio mokesčio, sumokėto apeliacinės instancijos teisme.