Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Mindaugo Šimonio, Arvydo Žibo,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo U. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovui U. K. dėl skolos priteisimo ir atsakovo U. K. priešieškinį dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas ieškiniu (1 t., b. l. 3–5) ir atsiliepimu į priešieškinį (1 t., b. l. 146–147; 2 t., b. l. 5–6) prašė priteisti jam iš atsakovo 14 191,38 Eur skolą, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovas ieškinio reikalavimus ir nesutikimą su priešieškiniu grindė tuo, kad 2014 m. balandžio 29 d. šalys sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas paskolino atsakovui 49 000 Lt, kuriuos atsakovas turėjo grąžinti iki 2015 m. gegužės 1 d. Sutartu terminu atsakovas pasiskolintų pinigų negrąžino. Ieškovas nurodė, kad šalys susitarė dėl paskolos, sutartį į ieškovo namus atvežė pats atsakovas, atsakovui buvo perduota sutartyje nurodyta pinigų suma. Pinigų perdavimo faktas užfiksuotas sutartyje. Ieškovas pinigų paskolai turėjo, nes buvo laimėjęs loterijoje automobilį, kurį vėliau pardavė, be to, disponavo savo vaikų užsienyje uždirbtais pinigais. Atsakovas buvo senas ieškovo bičiulis, pinigai buvo skolinami atsakovui, paskolos sutartis yra nesusijusi su automobilių įsigijimo sandoriais, sudarytais tarp ieškovo ir atsakovo sutuoktinei priklausančios įmonės. Atsakovas atsiliepimu į ieškinį (1 t., b. l. 34–35) ir priešieškiniu (1 t., b. l. 117–118) prašė pripažinti 2014 m. balandžio 29 d. paskolos sutartį nesudaryta ir priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovas priešieškinio reikalavimus ir nesutikimą su ieškiniu grindė tuo, kad 2014 m. balandžio 29 d. šalys pasirašė paskolos sutartį dėl 49 000 Lt sumos, tačiau pinigai nebuvo perduoti ir sutartyje nėra įrašyta, jog pinigai gauti. Paskolos sutarties sudarymo metu ieškovas neturėjo skolinamos pinigų sumos, nes už laimėtą automobilį, kurį pardavė, gautų pinigų nebuvo išėmęs iš banko sąskaitos. 2013 m. rugsėjo mėnesį ieškovas iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“, kurios vadove buvo atsakovo sutuoktinė, pageidavo įsigyti du automobilius. Kadangi ieškovas neturėjo pakankamai deklaruotų pajamų, viena sutartis sudaryta kito asmens vardu. Lėšas už automobilius UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavo, automobiliai buvo nupirkti už 20 049 USD. Kilus problemoms dėl automobilių perdavimo, ieškovas pareikalavo, kad atsakovas pasirašytų paskolos sutartį. Atsakovas neneigia, kad ieškovo paruoštą paskolos sutartį pasirašė, tačiau pinigų pagal ją negavo. Paskolos sutartyje įrašyta mažesnė pinigų suma, nei buvo sumokėta UAB „(duomenys neskelbtini)“, nes ieškovas siekė išvengti paskolos deklaravimo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2017 m. vasario 24 d. sprendimu (2 t., b. l. 20–23) ieškinį tenkino visiškai, priešieškinį atmetė, priteisė iš atsakovo ieškovui 14 191,38 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. rugpjūčio 25 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 50 Eur žyminį mokestį, 55 Eur išlaidų vertimo paslaugoms ir 350 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą, taip pat priteisė iš atsakovo valstybei 6,14 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.Teismas konstatavo, kad šalių 2014 m. balandžio 29 d. sudarytoje paskolos sutartyje yra fiksuotas ne tik ieškovo įsipareigojimas paskolinti bei atsakovo įsipareigojimas grąžinti paskolos sumą sutartyje nurodytu laiku, bet ir pinigų perdavimo faktas ir perdavimo laikas, sutampantis su sutarties pasirašymu. Teismas pažymėjo, kad atsakovas pripažino pasirašęs ginčo paskolos sutartį ieškovo namuose. Šią aplinkybę teismas vertino kaip patvirtinančią ir ieškovo teiginį, kad ieškovas su atsakovu iki sutarties sudarymo buvo pažįstami. Teismas atmetė atsakovo nurodytus argumentus, kad paskolos sutartis buvo sudaryta dėl ieškovą ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ siejusių sutartinių santykių dėl automobilių pirkimo, nes paskolos sutartis sudaryta tarp fizinių asmenų, joje nėra jokių nuorodų apie kokius nors santykius su minėta bendrove. Atsakovas UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi tapo tik 2016 m. gegužės 11 d., todėl 2014 m. balandžio 29 d. sudaryti sutartį bendrovės naudai ar vardu neturėjo jokio teisinio pagrindo. Be to, ieškovo sumokėto UAB „(duomenys neskelbtini)“ avanso dydis neatitinka paskolos sumos.Teismo vertinimu, jei pagal pasirašytą sutartį atsakovas negavo pinigų, tokią sutartį jis turėjo ginčyti nedelsdamas, bet ne po 2,5 metų ir tik po ieškovo kreipimosi į teismą dėl paskolos sumos pagal sutartį grąžinimo. Atsakovo argumentą dėl to, kad ieškovas negalėjo paskolinti 49 000 Lt, nes neturėjo tokios pinigų sumos, teismas pripažino neįrodytu, nes ieškovas pateikė įrodymus apie 2014 m. sausio 14 d. loterijoje laimėtą 54 182 Lt vertės automobilį, kurį jis pardavė už 47 000 Lt. Nors gauta pinigų suma paskolos sutarties sudarymo dieną nebuvo išimta iš ieškovo sąskaitos, tačiau ieškovas savo nurodomas aplinkybes, kad jis valdė Norvegijoje gyvenančios savo dukters perduodamas jam pinigų sumas, už kurias pirko statybines medžiagas dukters namo renovavimui, ir paskolą suteikė tuo metu turėtomis dukters lėšomis, pagrindė pateiktais rašytiniais įrodymais, o pateiktose pajamų deklaracijose nurodyti atlyginimų dydžiai patvirtina gautas nemažas pajamas.Kadangi paskolos suma turėjo būti grąžinta iki 2015 m. gegužės 1 d., o įrodymų apie paskolos sumos ar jos dalies grąžinimą nėra, teismas ieškinio reikalavimą dėl skolos priteisimo patenkino.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu (2 t., b. l. 26–29) atsakovas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti visiškai, o ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Sutartis yra nesudaryta, kadangi ieškovas neperdavė atsakovui sutartyje nurodytos sumos. Pinigų perdavimo faktas sutartyje neužfiksuotas.Sutartis buvo pasirašyta kaip garantija ieškovui, kad su atsakovu susijusi įmonė įvykdys įsipareigojimą perduoti JAV įsigytus automobilius. Mažesnė pinigų suma sutartyje buvo nurodyta siekiant išvengti sutarties deklaravimo. Ieškovas negalėjo paskolinti nurodytos sumos, kadangi tiek pinigų neturėjo. Ieškovo už laimėtą automobilį gautos lėšos sutarties sudarymo metu buvo jo banko sąskaitoje. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo poziciją, kad jis disponavo dukters lėšomis. Duomenys apie dukters pajamas ir namo renovavimą savaime nepatvirtina, kad ji buvo davusi ieškovui pinigų ir šis pirko statybines medžiagas. Ieškovas pasibaigus paskolos sutartyje nurodytam terminui 2 metus nereiškė atsakovui pretenzijų dėl paskolos grąžinimo.Atsiliepimu į apeliacinį skundą (2 t., b. l. 65–66) ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime ieškovas nurodo, kad atsakovas pinigų priėmimo–perdavimo fakto neginčijo tol, kol ieškovas nesikreipė į teismą dėl skolos priteisimo ir nepateikė originalios sutarties su parašais. Paskolos sutartis buvo sudaryta jos tekste nurodytomis sąlygomis, o pinigai perduoti atsakovui. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė dokumentus, kurie patvirtina, kad ieškovas turėjo pakankamai lėšų atsakovo ginčijamai paskolai suteikti, motyvavo, dėl kokių priežasčių sutartis pripažinta realiai sudaryta.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniu skundu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas atsakovo reikalavimas pripažinti paskolos sutartį nesudaryta ir patenkintas ieškovo reikalavimas priteisti paskolos sumą iš atsakovo, teisėtumas ir pagrįstumas. Apeliacinio skundo argumentų, susijusių su paskolos sutarties pasirašymo tikslais, lėšų pagal paskolos sutartį perdavimo užfiksavimu ir galimybių perduoti sutartyje nurodytą sumą buvimu, vertinimas ir sudaro apeliacijos ribas.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalimi, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 str. 2 d.). Paskolos sutarties sudarymo faktas fiksuojamas CK 6.871 straipsnyje nurodytame dokumente – paskolos sutartyje ar paskolos raštelyje. CK 6.875 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis faktiškai pinigų negavo. Šias aplinkybes turi įrodyti paskolos gavėjas. Jas įrodžius, sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 str. 3 d.). Toks teisinis reglamentavimas yra reikšmingas paskirstant įrodinėjimo naštą tarp šalių, kai kyla ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo: jeigu nėra rašytinio dokumento, atitinkančio CK 6.871 straipsnio reikalavimus, arba tokiame dokumente neužfiksuotas pinigų perdavimas, paskolos davėjui tenka pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą; jeigu įstatymo reikalavimus atitinkančiame dokumente pinigų perdavimas užfiksuotas, preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir pareiga įrodyti pinigų neperdavimo faktą tenka paskolos gavėjui (CK 6.875 str. 1 d., CPK 178 str.) (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, 2017 m. rugsėjo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-330-916/2017).Nagrinėjamoje byloje nekeliamas klausimas dėl 2014 m. balandžio 29 d. paskolos sutarties atitikimo CK 6.871 straipsnio reikalavimams. Atsakovas, tvirtindamas, kad sutartyje neužfiksuotas pinigų perdavimo faktas, siekia įrodinėjimo naštą, kad paskolos sutartis yra sudaryta, perkelti ieškovui. Teisėjų kolegija tokį apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą. 2014 m. balandžio 29 d. paskolos sutarties (1 t., b. l. 15–17) 1.1 punktu ieškovas įsipareigojo suteikti atsakovui 49 000 Lt paskolą. Sutarties 3.1 punkte nurodoma, kad visa paskolą sudaranti suma paskolos gavėjui yra perduodama sutarties pasirašymo momentu. Sutarties 3.2 punkte nurodoma, kad šalys susitaria, jog sutartis kartu yra ir paskolos perdavimo–priėmimo aktas, patvirtinantis faktą, kad paskolos davėjas perdavė paskolos gavėjui, o paskolos gavėjas iš paskolos davėjo gavo bei priėmė paskolos sumą sutarties pasirašymo metu. Toks sutarties turinys, jį aiškinant pagal CK 6.193, 6.195 straipsniuose įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, atskleidžia, kad pinigų perdavimo klausimas sutartyje aiškiai aptartas, pasirašydamos sutartį šalys patvirtino, jog paskolos suma buvo perduota sutarties pasirašymo metu, kad pinigų perdavimo faktas nebus papildomai fiksuojamas, nes jį patvirtina nuoroda sutartyje apie tai, jog sutartis kartu yra ir pinigų perdavimo–priėmimo aktas. Tiek lingvistinė būtuoju laiku vartojamų veiksmų „perdavė“, „gavo“, „priėmė“ reikšmė, tiek sutarties struktūra, kurioje savarankiški punktai skiriami pinigų perdavimo faktui aptarti, tiek ir sutarties 3.2 punkto, kuriame nurodoma, kaip užfiksuojamas pinigų perdavimo faktas, įtraukimo į sutartį tikslai leidžia spręsti, kad pinigų perdavimas sutartimi buvo tinkamai užfiksuotas. Ši išvada patvirtina teisinę paskolos sutarties sudarymo prezumpciją, dėl ko įrodinėjimo našta perkeliama atsakovui (CPK 178 str.).Siekdamas nuginčyti sutarties sudarymo prezumpciją atsakovas nurodo, kad sutarties sudarymo tikslai buvo kiti. Atsakovas tvirtina, kad paskolos sutartis buvo sudaryta kaip garantija, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ įvykdys sutartis su ieškovu dėl transporto priemonių įsigijimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad į bylą atsakovo pateikti įrodymai nepatvirtina ryšio tarp paskolos sutarties ir ieškovą su UAB „(duomenys neskelbtini)“ siejusių sutartinių santykių.Vadovaujantis CPK 176 straipsnio 1 dalimi, įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Aiškindamas šią procesinę normą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad civiliniame procese taikomas tikimybių pusiausvyros principas, pagal kurį teismas įrodytomis pripažįsta aplinkybes, kurios, vadovaujantis įrodymų visuma, įvertinamos kaip labiau tikėtinos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010), vertindamas įrodymų visetą teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų, leidžiančių padaryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-305-248/2015). Apie įrodymų pakankamumą teismas sprendžia pagal įrodymų, kaip faktinių duomenų, ryšį su įrodinėjama aplinkybe pagal informacijos tikslumą, detalumą ir kitas aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009).Teisėjų kolegija pagrįstais pripažįsta ginčijamo sprendimo motyvus, kad ryšį tarp paskolos sutarties ir transporto priemonių įsigijimo sandorių paneigia skirtingi jų subjektai, nesutampančios sandorių sumos, nuorodų į automobilių įsigijimo sandorius nebuvimas paskolos sutartyje. Į bylą atsakovas pateikė dvi Avansines transporto priemonės pirkimo sutartis: 2013 m. rugsėjo 2 d. sutartį, sudarytą tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir ieškovo (1 t., b. l. 42–44), ir 2013 m. rugsėjo 9 d. sutartį, sudarytą tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir V. L. (1 t., b. l. 45–47). Nei vienos iš šių sutarčių šalimi nebuvo atsakovas, be to, ir ieškovas su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarė tik vieną sutartį. Nors atsakovas nurodė, kad pagal abi sutartis pirkėju buvo ir pinigus sumokėjo ieškovas, jokių įrodymų, kurie patvirtintų tokį teiginį, atsakovas neteikė (CPK 178 str.). Vien atsakovo ryšys su UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore, nesant jokių papildomų duomenų, savaime nepaneigia paskolos sandorio sudarymo tikslo, nepatvirtina šalių valios paskolos sutartį susieti su kitų subjektų sudarytais transporto priemonių įsigijimo sandoriais.Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, kad šalys valią dėl paskolos santykių sudarymo aiškiai išreiškė ginčo sutartyje (CK 6.193 str., 6.870 str.). Tvirtindamas, kad paskolos sutartis turėjo tapti prievolės pagal transporto priemonių įsigijimo sutartis įvykdymo užtikrinimu, atsakovas negalėjo paaiškinti, kas kliudė šalims sudaryti laidavimo (CK 6.76 str.) ar garantijos (CK 6.90 str.) teisinius santykius atitinkančius sandorius, dėl kokios priežasties paskolos sutartyje nėra nuorodos į sandorius, kurių įvykdymą siekta užtikrinti. Atidaus ir rūpestingo asmens standarto neatitinka ir atsakovo pozicija, kad jis neatitinkančią tikrosios jo valios sutartį atvyko pasirašyti į ieškovo namus (tai patvirtina sutarties sudarymą laisva valia) ir vėliau ilgą laiką nereiškė pretenzijų dėl su jo interesais nesuderinamos sutarties iki tol, kai ieškovas pareiškė ieškinį teisme (CK 6.193 str. 1 d.). Ši išvada kaip labiau tikėtiną leidžia vertinti ieškovo poziciją, kad atsakovas manipuliuoja faktinėmis aplinkybėmis siekdamas išvengti sutartinės prievolės (CPK 185 str.).Į bylą pateikti mokėjimo dokumentai taip pat patvirtina, kad paskolos suma neatitinka ieškovo sudarytos transporto priemonės įsigijimo sutarties kainos. Vykdydamas su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytą sutartį ieškovas perdavė 10 180 USD sumą (1 t., b. l. 36–37). Kaip matyti iš viešų duomenų apie valiutų kursus 2013 m. antrojoje pusėje, JAV dolerio kursas svyravo tarp 2,50 Lt ir 2,60 Lt, todėl automobilio kaina galėjo būti apie 25 500–26 500 Lt. Ši suma yra žymiai mažesnė už paskolos sutartyje nurodytą 49 000 Lt sumą. Atsakovas neginčijo ir pirmosios instancijos teismo išvados, kad prie nurodytos sumos pridėjus pagal kitą į bylą pateiktą sutartį V. L. sumokėtą 9 869 USD (1 t., b. l. 38–39) sumą, bendra 20 049 USD suma (10 180 USD + 9 869 USD) neatitinka paskolos sutartyje nurodytos sumos (taikant aukščiau nurodytą valiutų kursą, gaunama apie 50 000–52 000 Lt). Ieškovo poziciją, kad mažesnė paskolos sutarties suma buvo nurodyta dėl siekio išvengti sandorio deklaravimo, teisėjų kolegija vertina kaip niekuo nepagrįstą prielaidą. Tiek ryšio su transporto priemonių įsigijimo sandoriais nenurodymas sutartyje, tiek ir paskolos sumos ir transporto priemonių kainų nesutapimas neleidžia spręsti, kad atsakovas įrodė aptariamų sandorių tarpusavio ryšį. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta ir apeliacinio skundo argumentą, kad ne tik atsakovas elgėsi pasyviai nereikšdamas pretenzijų dėl paskolos sutarties, bet ir ieškovas nebuvo pakankamai aktyvus, nes ieškinį teismui pareiškė praėjus daugiau nei metams po termino grąžinti paskolą pabaigos. Kaip matyti iš prie ieškinio pridėto 2015 m. gegužės 6 d. pranešimo (1 t., b. l. 9) turinio, vos pasibaigus sutartyje nurodytam paskolos grąžinimo terminui ieškovas ėmėsi veiksmų, reiškė pretenzijas, pabrėžė, kad atsakovas vengia su juo bendrauti, negrąžina ieškovui skolos. Apibendrindama nurodytas išvadas teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovas neįvykdė jam tenkančios įrodinėjimo pareigos, jo teismui pateikti įrodymai nėra pakankami tam, kad leistų kaip labiau tikėtiną vertinti atsakovo poziciją, jog šalys nesiekė sudaryti paskolos sandorio (CPK 185 str.). Priešinga išvada paneigtų civilinių santykių apibrėžtumo ir sutarties laisvės principus, skatintų neapdairų ir nerūpestingą civilinių santykių subjektų elgesį, sukurtų galimybę remiantis prielaidomis nuginčyti aiškų ir nedviprasmišką, laisva valia prisiimtą įsipareigojimą, t. y. neatitiktų lygiateisiškumo ir proporcingumo principų (CK 1.2 str. 1 d., 6.4 str., 6.156 str., 6.189 str. 1 d.). Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovas pagal paskolos sutartį pinigų atsakovui perduoti negalėjo, nes tokios pinigų sumos neturėjo. Teisėjų kolegija šį apeliacinio skundo argumentą vertina kaip įrodymais nepagrįstą prielaidą, kuri nepaneigia paskolos sutarties sudarymo prezumpcijos (CPK 185 str.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į atsakovo pozicijos nenuoseklumą nurodant bylai reikšmingas faktines aplinkybes. Tvirtindamas, kad ieškovas sudarė ne vieną, bet dvi sutartis dėl automobilių įsigijimo su UAB „(duomenys neskelbtini)“, atsakovas nurodė, jog ieškovas turėjo pinigų automobiliams įsigyti, tačiau neturėjo kaip šių lėšų deklaruoti oficialiai. Siekdamas įrodyti, kad ieškovas neperdavė atsakovui pinigų pagal paskolos sutartį, atsakovas nurodė, jog ieškovas neturėjo pinigų. Toks atsakovo elgesys dar kartą patvirtina jo argumentų tarpusavio nesuderinamumą, o tai leidžia abejoti atsakovo pozicijos pagrįstumu (CPK 185 str.). Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovas pateikė teismui duomenis apie pajamas (1 t., b. l. 10–13, 67–73, 125–134), kurie leidžia spręsti, kad paskolos sutarties sudarymo metu ieškovas turėjo pakankamai lėšų, jog galėtų suteikti atsakovui 49 000 Lt paskolą. 2014 m. sausio 14 d. ieškovas loterijoje laimėjo automobilį, kurį 2014 m. balandžio 23 d. pardavė už 47 000 Lt (1 t., b. l. 58–59, 66–73, 78–91, 122–135). Nors už laimėtą automobilį gauta pinigų suma paskolos sudarymo metu nebuvo nuimta iš ieškovo sąskaitos, ieškovas pateikė į bylą duomenis apie Norvegijoje gyvenančios jo dukters pajamas, jai priklausančio namo renovaciją ir su tuo susijusį vertės padidėjimą (1 t., b. l. 151–161, 2 t., b. l. 10–17) ir nurodė, kad iš dukters buvo gavęs pinigų statybinėms medžiagoms nupirkti. Atsakovas savo iškeltai prielaidai, kad ieškovas neturėjo lėšų paskolos sumai sumokėti, pagrįsti jokių įrodymų neteikė, nesiėmė veiksmų, kad į bylą būtų pateikti ar išreikalauti ieškovo poziciją paneigiantys įrodymai. Vadovaudamasis CPK 12–13 straipsniuose įtvirtintais rungimosi ir dispozityvumo principais, šioje nutartyje aptarta įrodinėjimo naštos paskirstymo tvarka (CPK 178 str.), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje liko nepaneigta ieškovo nurodyta aplinkybė, jog ieškovas turėjo lėšų, kurias galėjo paskolinti atsakovui. Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija sprendžia, kad šalių sudarytos sutarties sąlygos, jas vertinant visų byloje surinktų įrodymų kontekste, leidžia daryti išvadą, jog ieškovas šioje byloje įrodė paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo faktą, o atsakovas jam tenkančios pareigos įrodyti pinigų pagal sutartį negavimo aplinkybę neįvykdė, savo poziciją grįsdamas įrodymais neparemtomis prielaidomis (CK 6.870 str., 6.875 str., CPK 178 str., 185 str.). Įrodinėjimo procese nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, kad buvo ryšys tarp sudaromos paskolos sutarties ir transporto priemonių įsigijimo sutarčių, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, vadovavosi ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, bei padarė nešališkas išvadas, o byloje esantys įrodymai leidžia manyti, jog labiau tikėtina, kad paskolos sutartis buvo sudaryta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo priešieškinį. Ši išvada tapo pakankamu pagrindu ieškovo ieškiniui patenkinti (CK 6.873 str. 1 d., 6.874 str.). Atsižvelgiant į šias teismo išvadas, naikinti ar keisti ginčijamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Atmesdama apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikdama iš esmės nepakeistą teisėjų kolegija kartu sprendžia, kad ginčijamu sprendimu liko neišspręstas klausimas dėl žyminio mokesčio dalies, kurios mokėjimas ieškovui paduodant ieškinį buvo atidėtas, paskirstymo. Vadovaujantis CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktu, už ieškinį, kurio suma 14 191,38 Eur, turi būti sumokėtas 426 Eur žyminis mokestis (14 191,38 Eur * 3 proc.). Paduodamas ieškinį ieškovas sumokėjo 50 Eur (1 t., b. l. 7), likusios 376 Eur žyminio mokesčio dalies mokėjimas atidėtas Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi (1 t., b. l. 19–20). Vadovaujantis CPK 84 straipsniu atidėjus žyminio mokesčio dalies mokėjimą, pareigos sumokėti žyminį mokestį klausimas išsprendžiamas teismui priimant sprendimą. Patenkinus ieškinį, visos su jo pareiškimu susiję išlaidos tenka atsakovui (CPK 93 str.), todėl nesumokėta žyminio mokesčio dalis priteisiama valstybei iš atsakovo (CPK 96 str.). Apeliacinį skundą atmetus, už jį sumokėtas žyminis mokestis neskirstomas (CPK 93 str.). Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ieškovas nepateikė teismui jokių jo išlaidas apeliaciniame procese patvirtinančių išlaidų. Vadovaujantis CPK 92, 96 straipsniais, iš atsakovo valstybei priteisiamas teismų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame procese, atlyginimas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. sprendimo rezoliucinę dalį, papildomai priteisiant iš atsakovo U. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 376 Eur (tris šimtus septyniasdešimt šešis eurus) žyminio mokesčio.

Priteisti iš atsakovo U. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 6,79 Eur (šešių eurų 79 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliaciniame procese, atlyginimą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.